Viduramžių filosofijos konspektas

Chronologiškai apibrėžti viduramžius yra gana sunku, nes jie įsiterpia tarp antikos ir naujųjų amžių, t. y. tarp dviejų epochų. Šį periodą Europoje istorikai skaičiuoja nuo Romos imperijos žlugimo 476 m. iki Amerikos atradimo 1429 m. Terminas viduramžiai italų humanistų buvo pasiūlytas XVII a. Viduramžiai yra viena iš sunkiausiai interpretuojamų epochų ne tik dėl jos vidinio sudėtingumo: kalbos, metafizikos ir dialektikos, bet ir dėl tyrinėtojų skirtingo vertinimo. Vieni šią epochą menkina, kiti aukština, vieniems – tai šviesa, kitiems – tamsa. Tačiau visi sutaria, kad vienas iš svarbiausių tos epochos požymių, suvienijęs Europą, yra krikščionybės priėmimas. Per visą tūkstantmetį Bažnyčia buvo politinės valdžios patarėja ir sąjungininkė, kūrusi krikščioniškąją kultūrą. Viduramžiška Europos mąstymo ir doktrinų vienovė yra grindžiama krikščionišku tikėjimu. Dešimt filosofijos istorijos vidurinių amžių nuo Augustino, Boetijaus iki Petrarkos, Lutherio, Descartes’o yra nužymėti proto ir tikėjimo sąveika, universalijų problema, scholastikos gimimu, lotyniškojo averoizmo susiformavimu. To laikotarpio etika apima moralės filosofiją ir laimės sampratą. Moralės filosofijoje kalbama apie protą, apreiškimą, dorybių sistemą ir žmogaus laisvą valią. Laimė yra siejama su amžinuoju gyvenimu.
Viduramžių pasaulėjautoje Dievas yra visa ko priežastis ir pradžia. Jis yra absoliutaus grožio šaltinis, iš jo nuolat sklinda šviesa, o pasaulis yra Dievo kūrinys. Šios epochos žmogus nori suprasti pasaulį, visuose jo reiškiniuose ieško prasmės – viskas yra tikslinga, turi savo vietą ir paskirtį, savo tikslą, viską Kūrėjas yra numatęs, stebi ir vertina. Bet jei viskas yra Dievo sukurta, kaipgi tada paaiškinti blogio egzistavimą? Viduramžiais pasaulis suvokiamas dualistiškai: vyksta nuolatinė kova tarp dviejų priešybių – gėrio ir blogio jėgų. Todėl nėra tokių dviejų kategorijų, kurios nebūtų dvilypės: laikas, kaip ir erdvė, gali būti geras ir piktas, palankus vienai veiklai ir pavojingas kitai, egzistuoja sakralinis, švenčių, laikas kaip ir sakralinė erdvė, tam tikros šventos vietos.
Epochos dualizmą išreiškia ne tik visų kategorijų antitezė, bet ir didžiuliai kontrastai, prieštaravimai. Kad pasaulyje vyksta nuolatinė Kristaus ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!