A. Augustinas "Išpažinimai". Vienuoliktos knygos analizė

 AURELIJAUS AUGUSTINO „IŠPAŽINIMAI“ VIENOLIKTOS KNYGOS ANALIZĖ Aurelijus Augustinas - krikščioniškos filosofijos, kuri buvo vadinama patristika, žymiausias pirmtakas, viduramžių laikų filosofas. Tais laikais filosofijoje įvyko persilaužimas, pasikeitė jos kryptys ir idėjos. Todėl iš pradžių būtų tikslinga pristatyti Aurelijos Augustino laikų filosofijos esmines idėjas, kelią ir idėjinę aplinką, kuria žengė ir klojo Aurelijus Augustinas, nes tokiu būdu bus aiškesnė ir jo mąstysena, jo diskutuotinos idėjos, kurios vėliau bus nagrinėjamos. Pirmiausia, viduramžiais buvo tik viena filosofija, visa kita buvo draudžiama, atmetama, kritikuojama. Tais laikais pagrindinė mokslo, filosofijos ir religijos paskirtis buvo įtvirtinti tikėjimą, išganyti sielą. Protas ir tikėjimas nebuvo absoliučiai ir griežtai supriešinami, bet tikėjimas buvo skelbiamas aukščiau už žinojimą. Vėliau tai paaiškės, nagrinėjant Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ ištrauką, kurioje mąstytojas lyg ir stengiasi atsakyti į amžinus pasaulinius žmones dominančius klausimus, be viso ko iki šiol diskutuotinus ir ginčijamus, neradusius vieno ir apibrėžto atsakymo, vienos tiesios, bet net gi ieškodamas protinėmis priemonėmis, filosofas nuolat ir pastoviai kreipiasi į Dievą, prašydamas jo palaikymo, jo apšvietimo, jo leidimo pažinti tiesą, be to nuolat jį šlovindamas. Argi tai neįrodo, kad tikėjimas tais laikais buvo iškeliamas aukščiau už žinojimą? Siekdami pažinti, sužinoti, žmonės visų pirma tikėjo, laikydami tikėjimą išeities tašku, o religines dogmas, ir Dievo žodį kiekvieno pažinimo pagrindu. Tai svarbi pozicija, stengiantis suprasti Aurelijaus Augustino samprotavimus. Aurelijui Augustinui atitinkamai jo gyvenimo ir filosofavimo laikų išminčiams pagrindinė mąstymo kategorija buvo Dievas. Tik Dievas yra tikroji ir aukščiausioji būtis, ir tik jo būtis yra savaiminė ir amžina. Tais laikais buvo propaguojama idėja, kad Dievas sukūrė viską iš nieko, tuo viduramžiai ir skyrėsi nuo antikos laikų filosofijos, kai buvo manoma, jog dievai buvo lyg architektai, kuriantys, kaip žmonės iš tam tikros medžiagos. Krikščionybė tai paneigė. Dar daugiau, viskas pradedant Dievu ir jo santykiu su pasauliu ir baigiant žmogumi su juo begaliniu paklusnumu Dievui, viskas yra Dievo valioje, Dieve ir Dievu duota, sukurta. Žmogaus gyvenimo prasmė – yra vykdyti kūrėjo valią, su kuriuo yra susiję absoliučiai viskas, pradedant nuo pasaulio sukūrimo, Dievo ir žmogaus santykių, pačių žmonių santykių, žmonių jausmų, veiksmų, mąstymo ir baigiant materialiais daiktais. Visas kultūrinis žmonių gyvenimas yra nuosekliai sutvarkytas ir persunktas religinių dogmų. Viskas veikia vieningai ir tikslingai, o visa, kas netelpa į vieningumo dėsnius laikoma klaidomis ar erezija. Nors viduramžių filosofai kelia tikrai daug klausimų, į kuriuos kartais pristingus argumentacijos net religijoje, jie palieka tai Dievo valiai, visgi jų samprotavimų ir tiesos paieškų kelias vertas dėmesio ir yra tikrai labai įdomus ir intriguojantis. Pirma, viduramžių filosofija jau atsisako antikinių pasaulėžiūrų, remiantis kuriomis gyvenimas labiau panašus į pasaką ir fantaziją nei į realybę, antra būtent viduramžiais iškilo gyvenimo giluminės prasmės ir svarbos klausimai, į kuriuos kiekvienas žmogus ieško atsakymų iki šiol, todėl verta dėmesio yra tais laikais tų klausimų aiškinimo sintezė. Tokiu būdu labai trumpai apžvelgus viduramžių filosofijos dvasią, aplinką, būtų netikslinga pernelyg gilintis į jas, nes, manau, tokio pristatymo užtektų tam, kad įvesti į būtent Aurelijaus Augustino filosofines idėjas ir suprasti jų atsiradimo dinamiką. Tai gi vienas iš pristatytų pasaulėžiūrų pradininkų ir pasekėjų yra Aurelijus Augustinas. Keli žodžiai apie jį. Aurelijus Augustinas buvo neturtingo valstiečio pagonio sūnus, pirmiausia tapo retorikos mokytoju, domėjosi Cicerono filosofija, buvo manicheizmo šalininkas, nuo kurio vėliau atsiskyrė. Nuo 383 m. Romoje ir Mylane studijavo neoplatonizmą. Po tokių dvasinės raidos vingių 387 m. priėmė krikščionybę ir 395 m. tapo Hipono vyskupu. Bažnyčios politikai įtakos turėjo Aurelijaus Augustino kova su to metų religinėmis kryptimis, pvz., manicheizmu bei reikalavimas besąlygiškai paklusti Romos bažnyčiai. Augustino teologija pagrįsta jo mokymu apie Dieviškąją Trejybę, žmogaus prigimties nuodėmingumą bei būtinybę siekti palaimos. Savo etikoje mąstytojas bandė derinti dorybę ir dieviškąją apvaizdą (providencializmas) Jis visas savo mintis bandė derinti su šv. Raštu. Kartais net iš tikrųjų pernelyg daug, taip, kad ne visai pasidaro aiškus ryšys tarp jo racionalių tiesos paieškų ir pastovaus Dievo šlavimo, bet turint omenyje visą tų metų mąstymo dvasią filosofui tai galima atleisti. Pirmiausia Augustinas pradėjo kovoti su skepticizmu , jo nuomone, kad pirmiausia žmogus yra įsitikinęs, kad yra tiesa, kad ji gali būti atrasta ir pažinta, ir tik tokiu būdu, įsitikinęs dėl tiesos buvimo, žmogus gali siekti laimės. Dar daugiau, žmogus žino, kad yra absoliuti tiesa, pasireiškianti absoliučioje būtyje – Dievo būtyje. Mąstydami, mes būtinai mąstome Dievo dvasioje. Pagrindiniai ir net vieninteliai mąstymo verti objektai yra Dievas ir siela, ir visa, kas su tuo yra nesusiję, neverti dėmesio. Galbūt tokiu būdu ir paaiškinamas nuolatinis filosofo atsisukimas ir kreipimasis į Dievą, kas ypač pastebima jo „Išpažinimuose“. Tai parodo sukurtos būties laikinumas palyginus su dieviškos būties amžinumu. Dievo gi esmę mes galime geriausiai pažinti per sielą. Kaip vėliau, analizuojant „Išpažinimų“ ištrauką bus matyti, pakankamai dažnai ieškodamas į iškeltus klausimus atsakymų, ieškodamas racionalios tiesos, ir neradimo atveju, Aurelijus Augustinas atsako, kad tai Dievo žinioje, kad tai pažįsta siela. Manyčiau, tai ne visai protingas ir net per didelio reikšmingumo kreipimasis į Dievą ypač tais momentais, kai rašytojui stingsta argumentacijos. Pasireiškia, kad negalėdamas atsakyti į jo paties iškeltus klausimus, filosofas atsako, kad tai žino, pažįsta Dievas, kad žmogaus protas to nepažįsta. Aurelijus Augustinas savo filosofijoje suformulavo geocentrinį, neįveikiama Kūrėjo ir jo kūrinijos priešprieša pagrįstą vien krikščionišką pasaulėžiūrą. Aurelijaus Augustino kūrinys „Išpažinimai“ - pasakojimas apie tiesos ieškojimą, apie Dievą ir pasaulį, apie kelią, kuriame autorius pereina per skepticizmą ir neoplatonizmą, kol pagaliau atranda platonizmą. „Išpažinimai“ turėjo didelės įtakos visai Viduramžių teologijai ir įtvirtino Vakarų bažnyčios viešpatavimą. Kūrinys yra padalintas į dvi dalis. Pirma yra autobiografinė, antroji – tai teologiniai, filosofiniai ir psichologiniai apmąstymai. Ši knyga parašyta originaliame stiliuje, labai lengvai skaitoma šiuolaikiniu skaitytoju, kurio pasaulėžiūra laikui bėgant turėjo pasikeisti iš esmės, bet visgi ši knyga nepraranda savo žavesio. Augustino mintys yra išdėstytos tokiu būdu, jog kuo toliau skaitant, tuo labiau intriguoja bendros idėjos ir sudomina klausimas, o kaip gi bus išspręsti mąstytojo iškelti klausimai. O artėjant prie klausimo išsprendimo apima du jausmai, arba susižavėjimas ir nuostaba, kad pirmiausia taip unikaliai, protingai ir įdomiai surado tam tikrą tiesą mąstytojas, kuris priklauso prie net viduramžių laikų, pasidaro keista, kad tos idėjos liko tokios pat aktualios ir mūsų laikais, kad filosofas sugebėjo joms suteikti būtent tokio klausimo iškėlimo pavidalą, o kartais apima nusivylimas, kai Aurelijui Augustinui pritrūksta argumentacijos į juo iškeltą klausimą ir jis, pripažindamas savo negebėjimą atsakyti, savo nežinojimą, vėl atsisuka į Dievą, ir būdamas įsitikinęs, kad tiesa vis dėl to yra, bet ją pažįsta vien tik Dievas. Taip sakant, sekant filosofavimo keliu ir laukiant tam tikro atsakymo, tam tikros tiesos pasiekimo, ji lieka kažkur anapus. Šiuolaikiniam žmogui, taip pat kaip ir Aurelijaus Augustino laikais, įsitikinusiam dėl tiesos buvimo bei dėl laimės ir džiaugsmo pasiekimą per tiesos pažinimą, tik besiskiriančiam tuo, kad tiesos ir išminties turėjimas jau atiduodamas ne vien tik į Dievo rankas, o preziumuojama į racionalaus mokslo pagrindimus, tokie atsakymai džiaugsmo ir pasitenkinimo nesuteikia. Vis dėl to, Aurelijaus Augustino filosofija yra labai reikšminga visos būsimos filosofijos vystimuisi, o taip pat kiekvieno subjektyvaus pažinimo raidai, kadangi filosofas išryškina aktualius ir rūpimus žmonijai klausimus, suformuluoja ir apibrėžia pasaulietines problemas. „Išpažinimus“ Augustinas rašė, kaip manoma, 397-400 m., būdamas jau pagyvenusio amžiaus. Pavadinimas originalia kalba „Confessiones“ Augustinui reiškė ne tik savo gyvenimo „išpažinimą“, bet ir Kurėjo pašlovinimą. Tad antra kurinio dalį – X-XIII knygų, tarp kurių yra ir manimi analizuojama XI knyga, turinį sudaro jau ne autobiografinis pasakojimas, o teologiniai ir filosofiniai apmąstymai, o kartu tai integrali viso „Išpažinimų“ kurinio dalis. Analizuojama ištrauka iš Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“ atspindi visas minėtas filosofo idėjas, o taip pat visą aukščiau apibūdintą viduramžių filosofijos dvasią. Visų pirma filosofas visą laiką kalba antruoju asmeniu – kreipiasi į Dievą, antras dalykas, kuris krenta į akis – tai, kad kiekvienu savo pamąstymų žingsnyje, per visą tiesos ieškojimo kelią jis nuolat šlavina Dievą: „aš tai darau iš meilės tavo meilei“, „Viešpatie, mano Dieve, išklausyk mano maldą“, ir tavo gailestingumas tegu išgirsta mano troškimą...“, „...noriu tarnauti tau savo mintimis ir žodžiais...“, „...Viešpatie, padaryk mane tobulą ir atverk man paslaptis...“, „...leisk man išgirsti ir suprasti...“, ir tokius pasireiškimai ir maldavimai kartojasi visoje ištraukoje. Jis kreipiasi į Dievą, prašydamas, kad tas jam leistų pažinti tiesą, kurią jis laiko „Dievo paslaptimis“, kad suteiktų jam tiek, kiek reikia jėgų, laiko, vidinių savybių, pasiekti šį tikslą, kitaip sakant, jo manymu, viskas yra Dievo valioje, o žmogaus protas ir išmintis yra tik įrankiai, kurių dėka galima pažinti kai kuriuos gyvenimo dalykus, bet tik, jei Dievas leis ir pageidaus. Bendrai tariant, visas knygos tekstas yra persmelktas Šventuoju Raštu, tad neretai sunku nuspręsti, kur Augustinas cituoja, o kur tiesiog kalba Biblijos žodžiais. Tiksliau ne kalba, o kreipiasi į Dievą. Visas kūrinys tai lyg savotiškas himnas Dievui. Iš vienos pusės tai labai nuteikia skaitytoją, nes galbūt dėl šios priežasties skaitytojui atsiranda geras nusiteikimas, kūrinys turi kažkokios pozityvios energijos, o iš kitos kažkiek kliudo, kadangi dėl to sunku prieiti prie Aurelijaus Augustino pagrindinių idėjų, kurios bent jau mano analizės tikslo atveju mus domina labiau iš filosofinės pozicijos. Be minėto nuolatinio kreipimosi į Dievą, XI knygoje Aurelijus Augustinas iškelia sau tikslą – pasiekti tiesą. Kaip galima suprasti, tiesos pasiekimas jam įgyja glaudžią teologinę, religinę prasmę. Kitaip sakant, Augustinas tikėjimo ir proto santykį interpretuoja tokiu būdu: „tikiu, kad suprasčiau“. Kai kurie filosofai tokią Augustino koncepciją vertina kaip teologinį racionalizmą. Matosi, kad Augustinui išmintis - yra gėris, kuris teikia laimę, tiesos kontempliaciją, pasak Augustino, yra būtina laimės sąlyga. Vienuoliktoje knygoje galima išskirti dvi pagrindines temas, apie kurias kalba Aurelijus Augustinas, ir viena seka iš kitos, viena yra glaudžiai susijusi su kita. Ir abi temos svarstomos religinėje aplinkoje, jos yra neatsiejamos nuo jau pristatyto ryšio su Dievu. Pirmoji yra – kaip Dievas sukūrė pasaulį. Antroji – svarstymai apie laiką. Jų ryšis yra daugybė klausimų, temų ir idėjų, sudarančių šias abi, išskirtas manimi, pagrindines tematikas. O būtent, kokia jėga, galia, idėja, įrankiai Dievui padėjo sukurti pasaulį, jam padavė šią mintį. Atsakydamas į šiuos klausimus, pasirodo amžinybės, tobulybės nepertrūkstamumo idėjos. Pagaliau, filosofuodamas apie tai, kiek Dievas kūrė pasaulį, kodėl jis jo nekūrė anksčiau, ką jis veikė iki pasaulio kūrimo, pereinama prie laiko klausimų – kas yra tas laikas, koks jis yra, ar iš tikrųjų jis yra, ar galima sakyti buvo, bus, yra, ar iš tikrųjų laikas turi tas trys pagrindines fazes – savo būtąjį, esamąjį ir busimąjį laikus, būsenas, būtis? Ir sekant Augustino samprotavimais atsakymai ir galutinis rezultatas labai nustebina ir suintriguoja. Reikia pastebėti, kad visoje kurinio ištraukoje, visoje XI knygoje visai nekalbama apie materialius dalykus, nei pasaulio sukūrimas, nei laiko klausimas nenagrinėjamas per juslių ar materialaus pasaulio prizmę. Augustinas neigia materialaus pasaulio reikšmingumą. Visi jusliniai troškimai turi būti nukreipti į aukščiausiąjį gėrį. Šitie troškimai turi būti pavaldūs protui ir tikėjimui ir jie turi valdyti juos. Meilė materialiems ir laikiniems daiktams yra materiali ir pasmerkta išnykti. Mylint tai, kas amžina, pati meilė tampa amžina ir tai ir reiškia mylėti ir paklūsti Dievui, o tai yra žmogaus gyvenimo paskirtis. „Aš netrokštu nieko, kas yra žemiška: nei aukso, nei sidabro, nei brangakmenių, nei puošnių drabužių, nei garbingų pareigų, nei valdžios, nei kūno malonumų, nei to, kas būtina šioje mūsų gyvenimo kelionėje, - tai yra viso to, kas pridedama mums, „ieškantiems tavo karalystės ir tavo teisingumo““. Svarbiausia yra tiesos pažinimas, ir tikėjimas. O tiksliau tiesos įgijimas per tikėjimą. „Viešpatie, padaryk mane tobula ir atverk man tuos paslaptis“, „Noriu tarnauti tau savo mintimis ir žodžiais“ – analogiški prašymai skirtingomis formomis kartojasi visoje ištraukoje, kas leidžia laikyti tai kūrinio pagrindu. Prieš bandydamas atsakyti į juo iškeltus klausimus, Aurelijus Augustinas iškelia tiesos supratimo, pasiekimo vertę. Tiesos supratimas – yra sąlyga, siekiant pačios tiesos, siekiant laimės. Yra tik vienas gėris, kurį pasiekus nekankina baimė. Tai tiesa. Būtent todėl kiekvienas, kuris jos trokšta, turi pažinti ją vien tam, kad ją įgytų. Galutinis tikslas, į kurį veda pažinimas yra žinojimas, kuris leidžia mums pasiruošti tobulam džiaugsmui. Gyvendami kaip išmintingi žmonės mes sekame Dievu, tačiau siekimas Dievu reiškia ne ką kitą, kaip dorą gyvenimą. Be to racionalus svarstymas Augustinui - tai tobulo kasdienio elgesio atitikmuo. Tai būtinas veiksmas. Augustino doktriną skelbia visišką sielos vienybę su Dievu, ji negali turėti jokio kito centro, išskyrus Dievą. Pirmiausias kelias Dievo link grindžiamas pažinimu, o paskui – geradarbyste, kuri vienintelė įgalina žmogų pažinti Dievą. Todėl ir prašo Augustinas Dievo: „Pašalink mano viduje ir mano išorėje esantį bet kokį lengvabūdiškumą ir bet kokią apgaulę, apvalyk mano lūpas. Tegu tavoi raštas man teikia tyrą malonumą, tegu per jį neapsigausiu pats ir neapgausiu kitų“. Taip pat Augustinas pripažįsta, kad jis, Dievo kūrinys, pats savaime nieko nežino, ir tik Dievo pagalba ir malone gali viską sužinoti, prieiti tiesos, tai gi jis ir prašo Dievo „leisk man visa tai suprasti“. Jis pasitiki tik Dievu, tik Dievas žino aukščiausiąją tiesą. Kaip pavyzdį jis pateikia Mozę, kuriuo jis taip pat nepasitiki, o tiksliau, jis nežino, nejunta, kad Mozė, toks pat Dievo kūrinys, kalba tiesą. Tiesą reikia pajusti, kad būti įsitikinusiam dėl jos buvimo. Ji tikrai yra, nes Dievas sukūrė tobulą pasaulį, bet tam, kad ją atrasti reikia Dievo palaiminimo, malonės ir vidinio jos pajutimo. Kalbėdamas apie Dievo pasaulio ir žmonių kūrimą. Augustinas sako „mes esame todėl, kad mus sukūrė, taigi mūsų nebuvo anksčiau, negu mes atsiradome, todėl negalėjome atsirasti patys iš savęs“. Mus be abejonės, sekant Augustino pamąstymais sukurti galėjo tik Dievas. Ir viskas pasaulyje yra toks, kokį jį sukūrė Dievas. „Tu, Viešpatie, sukūrei juos“. Be Dievo nebūtų nieko, net gi žinojimas yra palyginti su Dievu būtų ir yra nežinojimas, sako mąstytojas. Toliau mąstytojas iškelia klausimą, kuris mano manymu yra viena iš pagrindinių šios knygos idėjų. Jis klausia: „Kaip gi tu sukūrei dangų ir žemę, ir kokie buvo tokio didelio darbo įrankiai?“ Vienas dalykas filosofui nekelia abejonių – ta, kad absoliučiai viskas pasaulyje ir gyvenime yra sukurta dievo, ir materialūs daiktai, ir žmonės, ir sielos, ir medžiagos, ir talentai, ir pojūčiai, ir apskritai visas pasaulis. „Visi šie dalykai šlovina tave, kaip visko kūrėją“. Iš tokio atsakymo mąstytojui kyla klausimas, kaip tai darė Dievas ir iš ko? Ir atsako: „visa tai yra tik todėl, kad tu esi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!