Pasirengimo savarankiškam gyvenimui ugdymas vyresnėse klasėse

ĮVADAS Kasdieniniame gyvenime ženkliai pasikeitė požiūris į tradicines visuomenines, kultūrines ir etines normas, kaip visuotinas ir būtinas elgesio taisykles. Ankstesnės normos jau nebeatlieka savo pagrindi­nių reguliavimo, kontrolės, socializacijos ir integracijos funkcijų. Vi­suomenėje jaučiama, jog daugelis gyvenimiškųjų situacijų nebereguliuojama jokiomis taisyklėmis. Pastebimas atsakomybės jausmo nyki­mas, darosi nebeaiškios padorumo ir nuosmukio sąvokos, neretai sunku atskirti kur tiesa, o kur melas. Sumažėjusi moralinių standartų reikš­mė matyti tiek viešame, tiek asmeniniame gyvenime. Tokioje sudėtingoje socialinių-ekonominių pertvarkymų situacijo­je kyla nerimas dėl šalies ateities, dėl nacionalinių vertybių išsaugoji­mo. Su viltimi ir nerimu žiūrima į jaunimą, Jaunimas - tai ateities karta, kuri pakeis dabartinius politikus, mokslininkus, mokytojus, gydytojus, kultūros darbuotojus, firmų va­dovus, verslininkus ir pan. Nuo jaunimo pastangų, siekių, požiūrio i darbą ir kitus visuomeninio gyvenimo reiškinius priklausys mūsų valstybės gyvenimas gana netolimoje ateityje. Gyvename didelių permainų ir reformų laikais. Šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje žmogui keliami visai kitokie reikalavimai, ugdomi būtini nauji įgūdžiai. Smarkiai pakito ir vertybės, kurias taip ilgai ir kruopščiai puoselėjome. Jei anksčiau buvo vertinamas kuklumas, nuolankumas, paklusnumas, tai dabar siekiant išsilavinimo, karjeros, darbo vertinami tokie dalykai, kaip aukštas savęs vertinimas, iniciatyvumas, lyderiavimas, komunikabilumas. Konfliktai, smurtas, narkotikai, nusikaltimai, terorizmas... Deja, tokiame šiuolaikiniame pasaulyje turės gyventi dabartiniai mokiniai. Kad jame prisitaikytų, rastų savo vietą, nesukluptų, nepalūžtų, mes, suaugusieji,turime jiems padėti. Temos aktualumas. Vaikų socialines pedagogines problemas Lietuvoje nagrinėjo: K.Narbutas, A.Sniadeckis, S.Daukantas, M.Valančius. Jie aiškinosi žmogaus ir aplinkos santykio problemą. Ypatingą dėmesį socialinio ugdymo klausimams skyrė St.Šalkauskis (1991),Vydūnas(1990), A.Maceina (1950), J.Vabalas Gudaitis(1983). Jie konstatavo šeimos sąlygas, pageidautinas vaiko vystymuisi.Z.Bajoriūno (1994,1995,1997) , B.Bitino (1994), J.Bikulčiaus (1996), L.Jovaišos(1993), A.Juodaitytės (1993), V.Kučinsko (1999), K.miškinio(1993), J.Vaitkevičiaus(1996) tyrimai skirti šeimos, aplinkos vaidmens ir įtakos vaiko socialiniams ypatumams, jo asmenybės formavimuisi. Tačiau iki šiol nėra darnios, vaikų ugdymo institucijose tyrimų sisteminės analizės. Darbo tikslas.: Išanalizuoti paauglių pasirengimo savarankiškam gyvenimui ypatumus. Darbo uždaviniai: Išryškinti bendruosius socialinio ugdymo bruožus. Išskirti pagrindinius socialinius įgūdžius. Išskirti mokytojo, kaip ugdytojo vaidmenį, įtakojantį asmens pasirengimą savarankiškam gyvenimui. Tyrimo objektas: Paauglių ugdymas savarankiškam gyvenimui. Tyrimo dalykas: Pasirengimo savarankiškam gyvenimui vertinimas. . Tyrimo metodas: literatūros analizė. 1. UGDYMAS Ugdymas - žmogaus pilnutinio gyvenimo kūryba jo paties jėgoms apibūdinti. Tai svarbiausias žmogaus tapsmo veiksnys. Ugdydami skatiname žmogų tobulėti. Tai kryptingas viso gyvenimo procesas ir svarbiausia edukacinio proceso kategorija. Tai kultūrinių apraiškų išskleidimas, pratęsimas ir praturtinimas (I.Leliūgienė 2001). Ugdymas – socialinis reiškinys, asmenybę kuriantis žmonių bendravimas sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis.(http://lt.wikipedia.org/wiki/Ugdymas) V.Jakavičius,1998 teigia, ugdymą galima aiškinti dviem aspektais:kaip individualų (ugdytojas-ugdomasis) ir kaip institucinį(visuomeninį).Keičiantis visuomenei, tolydžio auga individualaus ir institucinio ugdymo reikšmė. Institucinio ugdymo paskirtis- sudaryti sąlygas individui mokytis visą gyvenimą, kad pritaptų prie nuolat kintančio visuomeninio gyvenimo, įsisavintų naujas žinias ir technologijas. Individualaus ugdymo paskirtis – skatinti mokytis ir tobulėti kaip asmenybė. Skatinimas gali remtis skirtingomis ugdymo vaidmens sampratos koncepcijomis. Ugdymas – svarbiausias žmogaus tapsmo veiksnys. Ugdydami skatiname žmogų tobulėti.Žmogus keičiasi visą savo gyvenimą: auga, bręsta, sensta, t.y. kinta jo fizinė struktūra, psichika, požiūris į pasaulį ir į save. Kiekybinius ir kokybinius pokyčius, vykstančius žmoguje, vadiname vystymusi.Vystymasis - dėsningas, negrįžtamas ir kryptingas kitimo procesas. Žmogus vystytis pradeda jau gemalo stadijoje, o jam gimus - tęsiasi visą gyveni­mą. Yra trys vystymosi linijos: filogenezė (gr. phylon - gentis, rūšis; genea ­kilmė), ontogenezė (gr. on - būtis) ir aktualioji genezė (tam tikra konkretaus individo vystymosi fazė, pvz., vaikystė). Aktualioji genezė remiasi ontogene­ze (visas amžius), o pastaroji susijusi su filogeneze.Žmogus vystosi nuolat veikiamas nevaldomų ir valdomų veiksnių. Pavyz­džiui, atšiauri gamta savaime formuoja žmogaus ištvermingumą. Šią savybę galima formuoti ir specialiu, t.y. kryptingai valdomu, poveikiu - grūdinimu, treniruotėmis net jei sąlygos ir neatšiaurios, bet tai priklauso nuo paties žmogaus noro. Arba, tarkim, augdamas muzikų šeimoje, vaikas gali atitin­kamai išprusti. Bet lygiai taip pat išprusinti galima ir ne muzikų šeimos mu­zikuoti norintį vaiką, mokant jį specialiai. Valdomas, t.y. specialus, kryptin­gas poveikis daug efektyvesnis už nevaldomą (greičiau duoda rezultatų), to­dėl žmogaus vystymuisi yra reikšmingiausias.Nevaldomų, ypač socialinių, veiksnių - aplinkos, žmonių, reiškinių - po­veikis yra įvairialypis ir lydi žmogų per visą gyvenimą. Jo fone valdomas, t.y. specialus, kryptingas, poveikis reiškiasi šeimoje, mokykloje, bažnyčioje, per masines komunikacijos priemones, meną, kultūrą. Taip kryptingai, t.y. turė­dami kokį nors siekį (tikslą), ugdome žmogų.Ugdymas, atsižvelgiant į žodžio reikšmę, turėtų būti suprantamas kaip asmenybę kuriantis žmonių bendravimas, sąveikaujant su aplinka bei žmo­nijos kultūros vertybėmis; ugdymas - kryptingas, permanentinis (lot. perma­nens - nenutrūkstamas), t.y. trunkantis visą žmogaus gyvenimą, procesas. Žodžio "ugdymas" turinys turi vieną požymį - kelti į ūgį, t.y. auginti, kad vystytųsi, didėtų, plėtotųsi. Todėl ugdymas - bendriausia pedagogikos kate­gorija (nes tik vienas požymis). Ugdymo terminą į lietuvių pedagogikos ter­miniją įvedė Stasys Šalkauskis. Ugdome bendraudami. Paprastas bendravimas nuo pedagoginio skiriasi tuo, kad pastarasis yra kryptingas: bendraudamas su ugdytiniu ugdytojas sie­kia jį paveikti, turėdamas tam tikrą tikslą (kad augtų, žinotų, mokėtų, įgustų, galvotų, vertintų, elgtųsi taip, kaip pageidauja ugdytojas), kurio ugdytinis dažnai nežino. Todėl ugdymas procesualine prasme apibrėžiamas kaip ugdy­tojo ir ugdytinio- pedagoginė, t.y. turinti tikslą, sąveika. Tokią ugdymo sam­pratą pirmasis Lietuvoje suformulavo Jonas Vabalas-Gudaitis.. Šios są­sajos dėka ugdytiniai išmoksta: a) orientuotis pasaulyje; b) bendrauti; c) dirbti. (V.Jakavičius,1998). Ugdymo esmę daugelis tyrinėtojų aiškina skirtingai, kadangi laikomasi skirtingų filosofinių, psichologinių, sociokultūrinių koncepcijų. Vieni akcentuoja ugdytojo veiklą, vienkryptį veikimą į ugdytinį, kiti – dvikryptį veikimą. Todėl ugdymas nagrinėjamas įvairiais aspektais – kaip sąveika, kaip bendravimas, kaip santykiavimas, kaip veikla, kaip valdymas ir pan. Visi požiūriai į ugdymą, nors ir skirtingi, tačiau iš esmės yra teisingi, nes atspindi ugdymo tikrovę. Įvairios filosofijos ieško ugdymo reikšmės jo prasmėje. Galima išskirti šiuos bendruosius ugdymo klausimus: • Ugdymo tikrovė ir jos pažinimas – ugdymo samprata, ugdymo tikrovė, ugdymo tikrovė ir jos apibūdinimas kategorinėmis sąvokomis (procesinėmis ir neprocesinėmis), mokslinis ugdymo tikrovės pažinimas (racionalistinis, empirinis, fenomenologinis, praktinis ir kt.); • Ugdymo tikslai ir uždaviniai – tiesioginiai ir netiesioginiai ugdymo tikslai, bendrieji ir galutiniai ugdymo tikslai; psichinio lavinimo, socialinio auklėjimo, kultūrinio lavinimo, dvasinio auklėjimo ir kt. uždaviniai; • Ugdytinio charakteristika – bendroji ir amžiaus tarpsnių charakteristika ir kt.; • Ugdytojo charakteristika – bendroji charakteristika, pedagoginis pašaukimas, pedagogo priedermės, pedagoginio darbo ypatumai, pedagoginė kultūra ir pedagoginiai gebėjimai, pedagoginė dora ir kt.; • Mokyklos gyvenimas ir ugdytinio saviraiška. Ugdymas, kaip sudėtinė socializacijos proceso dalis, veiksmingai keičia asmenybės moralines nuostatas, jos visuomeninę sąmonę. Pastarosios pagrindu formuojama elgsena. Šis sudėtingas procesas turi savo logiką: žinios apie moralines vertybes turtina individo sąmonę, intelektą; virtusios įsitikinimais bei įpročiais, kaip stabilesnėmis žmogaus sąmonės savybėmis, labai lemia jaunuolio elgseną.Ugdymo principai, griežtai nereglamentuodami pedagogo veiklos, moraliniu, estetinių, fizinių savybių ugdymo procesą sukonkretina, įgalina išvengti daugelio klaidų, per trumpą laiką padeda įgyti šios veiklos įgūdžių. Ugdymo proceso etapų, ugdymo principų žinojimas sudaro sąlygas perprasti, bei taikyti konkrečius ugdymo metodus. (http://lt.wikipedia.org/wiki/Ugdymas ) Taigi žmogaus, kokį turime, esybė yra jo paties pastangų, kurias lemia individualios savybės, ugdymo ir aplinkos poveikio rezultatas.Ugdymas – pagrindinė pedagogikos sąvoka, suprantama kaip „naujos dar nesubrendusios kartos pilnutinis brandinimas, t. y. darymas, kad ji subręstų visais gyvenimo atžvilgiais ir visomis savo žmogiškosios prigimties išgalėmis“ 2.SOCIALINIŲ ĮGŪDŽIŲ UGDYMAS Socialiniai įgūdžiai siaurąja prasme yra tai, kas padeda žmonėms lengviau bendrauti tarpusavyje, prisitaikyti. Plačiąja prasme – tai ir gebėjimas įsigyti profesiją, ir susirasti darbą, ir mokėti elgtis su pinigais, išmintingai pirkti tai, ko labiausiai reikia, ir tvarkytis savo aplinkoje, palaikyti švarą, paisyti higienos reikalavimų“, – sako Asta Zbarauskaitė, (http://www.takas.lt/svietimas/il/il.php?st=3&msgid=160).Anot S.Kemerienės ir R.Mazurienės (2001), socialiniai įgūdžiai – tai verbalinio ir neverbalinio elgesio seka, kuri yra susijusi su aplinkinių žmonių elgesiu.Socialiniai įgūdžiai įgyjami stebint, modeliuojant aplinkinių elgesį bei gaunant grįžtamąjį ryšį apie savo elgesio pasekmes. Socialiniai įgūdžiai – tai gebėjimas: • sugyventi su kitais asmenimis ir grupėmis, • užmegzti ir plėtoti tarpasmeninius ryšius, • ieškoti kompromisų, • konstruktyviai spręsti konfliktus; • mokytis, dirbti ir kurti kartu su kitais, • siekti bendro tikslo; • dalyvauti tautos ir bendruomenės kultūriniame, pilietiniame bei politiniame gyvenime, • gerbti demokratinės visuomenės gyvenimo principus ir vertybes, rūpintis aplinka. (http://gimtasiszodis.w3.lt/grakausk_04_4.htm). Socialiniai įgūdžiai apibrėžiami labai įvairiai. Apibrėžti socialinius įgūdžius sudėtinga dėl to, kad ši sąvoka yra paprasta, tačiau remiasi daugeliu kitų sąvokų: asmenybė, intelektas, kalba, suvokimas, požiūris, įvertinimas, aplinkos elgesio sąveika.Kita problema yra ta, kad socialinių įgūdžių sąvoka formuluoja daugelio sričių specialistai: socialinio darbo, edukologijos, psichiatrijos, psichologijos. Bet nors ir kiekvienos srities specialistai skirtingai aiškina socialinių įgūdžių apibrėžimus, jie nepaneigia vieni kitų, o tik papido. (Š.Šniras,R.Malinauskas,2006). Šiandieninė besikeičianti visuomenė savo nariams diktuoja naujas sąlygas, turinčias įtakos jų socializacijos procesui. Žmogaus socializaciją J.Vaitkevičius (1997) apibrėžia kaip procesą, prasidedantį kūdikystėje ir trunkantį visą žmogaus gyvenimą. Jame ypač svarbi tiek socialinė, tiek asmeninė individo kompetencija, pasireiškianti žmonių tarpusavio santykiais, savęs ir kito žmogaus pažinimu, vertinimu bei saviraiška visose veiklos srityse. Socializacijos proceso sėkmė taip pat priklauso nuo to. Kaip individas moka nustatyti savo gyvenimo bei veiklos prioritetus, iškelti tikslus, apsibrėžti uždavinius, nori ir geba visą gyvenimą mokytis besikeičiančioje visuomenėje, kritiškai, kūrybiškai mąstyti, spręsti gyvenimiškas problemas.šiandien akivaizdu, kad žmonės, turintys geresnius socialinius gebėjimus, nesunkiai randa pelningesnį darbą, greičiau kyla karjeros laiptais, lengviau adaptuojasi pasikeitus aplinkos sąlygoms.(M.Gaigalienė,R.Makarskytė, 2001). Mokykla, atsižvelgdama į visus šiuos pokyčius visuomenėje, irgi gyvena permainų ir reformų laikotarpiu. Keičiasi mokymo programos, ugdymo bei ugdymosi metodai, pasiekimų vertinimas ir pan. Tačiau visi šie pasikeitimai daugiausia susiję su pažintiniais ir akademiniais tikslais. Siekiama, kad mokinys ne tik turėtų kuo daugiau žinių, informacijos, bet ir įgytų gebėjimų,padedančių pasinaudoti turimomis žiniomis ir informacija kasdieniame gyvenime.Asmeniniams bei socialiniams įgūdžiams, kurie atitinka šiuolaikinės demokratinės visuomenės nuostatą, mokyklose skiriama per mažai dėmesio,nors lavinant šiuos įgūdžius mokiniai galėtų geriau perimti mokymosi programas ir pasiekti geresnių akademinių įvertinimų. Sveikatos mokymo specialistų bei psichologų nuomone, asmeniniai ir socialiniai įgūdžiai – tai tarsi apsauginiai veiksniai, mažinantys tikimybę tokių problemų, kaip ankstyvi lytiniai santykiai, ŽIV, paauglių nėštumas, alkoholio, narkotikų vartojimas, atsiradimą. Spręsti šias problemas irgi „užkraunama“ šiuolaikinei mokyklai. Taigi asmeninių ir socialinių įgūdžių ugdymas atitinka visus šiuolaikinės mokyklos tikslus bei uždavinius ir gali įsilieti į reformuojamos mokyklos mokymo programas. Pastaruoju metu vartojama nauja, mums neįprasta sąvoka – gyvenimo įgūdžiai. Ji apima ir asmeninius, ir socialinius įgūdžius. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) gyvenimo įgūdžius apibūdina taip: „Tai gebėjimai prisitaikyti visuomenėje ir elgtis pozityviai, individų gebėjimas veiksmingai susidoroti su kasdienio gyvenimo poreikiais ir problemomis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!