Gimtosios kalbos svarba ir vaikų kalbos ugdymas

ĮVADAS Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Mikalojus Daukša Geras kalbos mokėjimas skiria mokytą žmogų nuo nemokyto. Todėl galima sakyti, kad žmogaus kalba yra jo išsilavinimo veidrodis. Juozas Balčikonis Maišyta kalba temdo žmogaus sąmonę. Vydūnas Kalba, rašė Jovaiša (1993, p. 79), tai „ne tik bendravimo su žmogumi priemonė, ne tik materialios tikrovės pažinimo ir jo išraiškos įrankis <...>. Tai kultūrinių santykių reguliavimo instrumentas, o svarbiausia – dvasinių vertybių, orientuojančių žmogų į transcendentinį tiesos, gėrio ir grožio, tikėjimo, vilties ir meilės pasaulį, ugdytoja“. Gimtoji kalba yra brangiausia paveldima tautos jungtis. Tautai nykstant ar atgimstant, iškyla bene svarbiausioji gimtosios kalbos problema – jos išsaugojimas, jos išlaikymas. Kalba – ne tik ženklų sistema, ne tik komunikacijos priemonė, bet ir tautos siela (Federavičienė, 1989, p.3). Vaiko kalba – stebuklų stebuklas. Ji glūdi jo viduje, artimųjų ir jų elgesio, aplinkos daiktų ir reiškinių pašaukta ateina, kad padėtų vaikui pažinti pasaulį, perduoti ir priimti informaciją, reguliuoti savo elgesį, išreikšti jo ryšį su tauta: padėtų perprasti iš senų senovės paveldėtą tautos pasaulėvaizdį, tautos būdą, galvosenos ypatumus, padėtų pasijusti tautos dalele. Kasdien girdima ir vartojama mūsų kalba – tik žmogui būdingas dvasinės prigimties reiškinys (Vėrinėlis, 1993, p. 96). Gimtoji kalba yra natūralioji žmogaus psichofizinė (biosocialinė) funkcija; vaikas instinktyviškai panašauja į suaugusių kalbą, mankština savo tarimo padargus, stipriai reaguoja į žodį, nors jo ir nesuprasdamas; vaikas nebylys psichiškai bręsta nenormaliai; pasidaro atsilikėlis. Vadinasi, gimtoji kalba, ypač kai ji sutampa su tautine (protėvių) kalba, yra natūraliausia ir stipriausia priemonė psichiniam brandinimui, nekalbant jau apie šios kalbos politinę, valstybinę, socialinę ir pedagoginę reikšmę (Vabalas-Gudaitis, 1938, p.4). Vaiko kalbos ugdymas yra vienas iš didžiausių darželio uždavinių, nes ikimokyklinis vaiko amžius, ypač po trejų metų, yra labai svarbus jo kalbiniam brendimui. Tinkamai ugdoma kalba praturtina vaiką naujomis sąvokomis, įpratina jį vartoti kalbą savo mintims ir pergyvenimams reikšti, saugo jį nuo įvairių kalbos trūkumų, kurie labai dažnai kaip tik šiuo metu gali pasireikšti. Tinkamas kalbinis ugdymas pagrindžia tikslingą mąstymą. Be to, tuo laiku vaiko įsisavintoji kalbos dvasia gali ilgai likti jo pasąmonėje net ir tada, jei vaikui tektų pradėti kalbėti svetima kalba (Gučas, 1994, p. 110). Per pastaruosius metus lietuvių ir užsienio mokslininkai intensyviai sprendė gimtosios kalbos ugdymo problemas, ieškojo atsakymų į iškylančius klausimus, vykdė nemažai eksperimentų. Paminėsiu keleta mokslininkų: J. Dailidienė, V. Glebuvienė, A. Ruzgienė, E. Federavičienė, M. Martinaitis, Dž. Mileris, D. Slobinas, T. Ušakova ir daugelis kitų. Vaiko gimtosios kalbos ugdymas yra labai svarbi tema šiuolaikinėje visuomenėje. Darbo tikslas: atskleisti gimtosios kalbos svarbą ir jos ugdymo galimybes vaikystėje. Darbo uždaviniai: 1. Atskleisti gimtosios kalbos reikšmę. 2. Išanalizuoti kalbos ugdymo tikslus. 3. Aptarti kalbos ugdymo turinį. 4. Išanalizuoti kalbos ugdymo metodus. 5. Išanalizuoti kalbos ugdymo principus. Darbo metodas: mokslinės literatūros analizė. 1. GIMTOSIOS KALBOS REIKŠMĖ Ne vien kilme bei evoliucija kalba yra susijusi su psichikos gyvenimu; tie ryšiai yra dar gilesni: kalba yra neatskeliama psichikos dalis, jos gyvavimo bei išsivystymo svarbiausia sąlyga; be kalbos nei mąstymas, nei vaizduotė savo vystymesi negali toli nužengti (pavyzdžiui, gimę nebyliai). Nereikia taip pat užmiršti, kad kalba yra kolektyvinis padaras, kad ji išsivysto tik bendraujant su kitais, kuomet reikalas mus verčia išreikšti kitam savo norus bei mintis. Jei žmogus išauga vienumoje, jis lieka nebylys, nes jam nėra ką panašauti, nėra reikalo savo psichinį gyvenimą kam nors aiškiau išreikšti. Kaip individas, o labiausiai kolektyvas, sukuria kalbą sau, taip ir atvirkščiai, - kalba su laiku virsta ne tik individo, bet ir viso tautinio kolektyvo svarbiausia vystymosi priemone ir pagrindiniu veiksniu, saugančiu tautą nuo išnykimo bei dvasinio skurdo. Kalba, kilusi iš psichikos gelmių ir per kolektyvinę kūrybą įgavusi objektyvią formą, yra lyg nemirštantis tautos dvasios aidas, lyg jos nuotrauka, į kurią juo daugiau įsižiūri, juo aiškiau pamatai joje probočių dvasią, juo artimesnis ir brangesnis mums darosi tas jų paliktas vienatinis per amžius išugdytas dvasinis turtas. Į kalbą prabočiai įdėjo tiek gražių jausmų, tiek prakilnių minčių bei gamtos vaizdų, tiek savo krauju pirktos patirties bei svajonių. Todėl, kaip kūdikiui nėra geresnio ir sveikesnio peno negu motinos pienas, taip ir tautinės dvasios bei kūdikio dvasios ugdymui nėra sveikesnio ir lengviau suvirškinamo dvasios peno negu protėvių kalba. Per kalbą užsimezga vienybė ne vien su gyvaisiais, bet ir su mirusiaisiais tautiečiais; juo didesnis susidaro toks dvasinis kolektyvas, juo daugiau mirusių didvyrių į jį įtraukta, juo stipresnė darosi tautos dvasia, nes jau pats jausmas, kad sudarai dalelę tokio didelio kolektyvo, kuris nuolat mus veikia ir dalį savo jėgų mums skolina, ugdo širdyje romumą bei norą kovoti už bočių idealus. Kalba yra nepertraukiamas gyvas siūlas, rišantis mūsų praeitį su ateitimi, perduodantis mums iš praeities dvasios jėgų ir sudarantis objektyvų tautos vienybės ženklą. Be tokios socialinės reikšmės tautiniam kolektyvui, kalba brangi yra ir kiekvienam to kolektyvo nariui. Anksčiau jau kalbėjau apie glaudų ryšį tarp [žmogaus] psichinio gyvenimo ir kalbos, kaip to gyvenimo išraiškos. Mūsų nervų sistema su daugeliu paveldėtų savybių bei polinkių išsilieti į tam tikras psichines formas jautresnė yra gimtiesiems garsams; ji kaip smuiko stygos atsiliepia aidu į giminingus (stygų toną atitinkančio aukštumo) garsus, tie bočių garsai giliau sužadina žmogaus psichiką, lengviau iškelia vaizdinių bei jausmų akordus. Apskritai kalba yra svarbiausia mokslinimo priemonė, o gimtoji kalba yra geriausia ir labiausiai išbandyta priemonė bent supažindinti vaiką su tėvynės gamta, jos istorija bei socialiniu gyvenimu, nes tą kalbą vartodami mes suteiksime vaikui daugiau gyvų žodžių, įleidusių savo šaknis giliai į praeities patirtį; taigi sukelsime daugiau instinktų bei psichinės energijos, o visa tai padės vaikui geriau išvystyti savo psichiką. Protėvių dainos bei muzikos motyvai kelia ir stiprina protėvių dvasią ne tik vaiko, bet ir suaugusiojo, jų instinktus bei gabumus, kurie taip reikalingi mūsų kovoje už būvį. Todėl, kai kitos gyvenimo sąlygos vienodos, didesnis dvasios skurdas gresia tiems, kurie atsižada gimtosios kalbos arba bruka vaikams svetimą kalbą. Neminėdamas daugelio kitų politinio bei materialinio pobūdžio vertybių, kurias mums teikia gimtoji kalba, turiu čia pabrėžti dar vieną psichinę kalbos ypatybę. Vartojant gimtąją kalbą kaip mokslinimo priemonę, vaiko psichikoje greičiau atsiranda daugiau iš patirties susidariusių aperceptinių vaizdinių ir jausmų, kurie pasitinka ir suvirškina naują įspūdį ir kartu labai palengvina jam suprasti naujas sąvokas ir apskritai pagausinti savo vaizdinius bei giliau juos galvon įsidėti. Todėl gimtoji kalba palengvina mums ne tik savo psichiką suprasti, bet labiausiai su žmonėmis susiartinti bei juos suprasti, pamylėti ir apskritai tarp jų veikti; todėl, norėdami geriau vystyti savo psichiką ir produktyviau dirbti, privalome daugiau dėmesio kreipti į gimtąją kalbą ir tą šaltinį visiškai panaudoti savo darbingumui kelti (Karčiauskienė, 2000, p. 231 – 233). 2. VAIKŲ KALBOS UGDYMO TIKSLAI, TURINYS, METODAI IR PRINCIPAI 2.1. Vaikų kalbos ugdymo tikslai Gimtosios kalbos ugdomasis mokymas vaikų darželyje ar namie paprastai turi tris pagrindines kryptis: a. Žinių įgijimą, mokėjimų ir įgūdžių tvirtinimą; b. Korekcinę – kalbos klaidų taisymą; c. Kalbos jausmo ugdymą bei lingvistinį prusinimą. Visos šios kryptys atsiskleidžia per kalbos ir literatūros valandėles, per visą kitą vaikų kalbinę veiklą. Žinių įgijimo, mokėjimų bei įgūdžių tvirtinimo kryptimi vaikų kalba ugdoma: gausinant žodyną, pratinant vartoti įvairių tipų sakinius pokalbiuose, rišliai pasakojant; sudaromi ir tvirtinami vaizdingo kalbėjimo įgūdžiai skaitant, aptariant bei atpasakojant grožinius kūrinėlius, smulkiąją tautosaką. Smulkiosios tautosakos pavyzdžiais vaikai pratinami suprasti ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine reikšme pavartotus žodžius. Per gimtosios kalbos valandėles vaikai nemokomi paskirų gramatikos, leksikos ir fonetikos dalykų, tačiau visi tie dalykai būtini emociškuose pokalbiuose, didaktiniuose žaidimuose, nuotaikinguose žodiniuose pratimuose. Ne tik per pokalbius, bet ir per visą kitą veiklą vaikai aktyviai kalbinami, tikslinama ir gryninama jų kalba; pavyzdžiui, klausantis gamtos garsų ir juos mėgdžiojant tikslinama tartis; apsirengiant bei nusirengiant tikslinama specialioji leksika, dėl kurios esti daug keblumų. Dėl pačios kalbos struktūros visas ugdomasis darbas turi vykti kompleksiškai: mokytis žodžių, plėsti jų reikšmes, iš žodžių daryti sakinius, parenkant tikslesnę reikšmę, iš sakinių kurti tekstus. Iš literatūros tekstų išskiriami vaizdingieji posakiai bei žodžiai, aptariami, o kai kurie ir įsimenami, pritaikomi kitose kalbinėse situacijose. Kalbos ugdymas taip pat bus efektyvesnis, jeigu jis bus sąmoningai motyvuotas. Jau trejų metų vaikams yra įdomu klausytis pasakojimų apie žodžius – daiktų, veiksmų pavadinimus, apie išdykėlius garsiukus „besislapstančius“ žodžiuose. Kalbos nuojauta padeda patiems pasidaryti savo žodžių: mama – barikė, nepasivejantis – nepabėgelis, sėdynė – kėdynė. Vadinasi, taip stipriai besireiškiantį kalbos jausmą reikia aktyvinti pačiu paprasčiausiu būdu aiškinant žodžių reikšmę ir formą. Gimtosios kalbos ugdomajame darbe turėtų būti atsitiktinių darbų – ką nors paskaityti, pasakyti. Kalbos ugdymo pratybos, nors ir elementariausios, turi būti motyvuotos, emociškos ir kryptingos, ugdančios kalbos supratimą ir keliančios kalbos kultūrą (Federavičienė, 1989, p. 6 – 7). Bendrieji vaiko kalbos ugdymo tikslai: • formuoti požiūrį į gimtąją kalbą, kaip į tautos savastį, jos vienybės išraišką; • sudaryti sąlygas kalbos kaip aplinkos savito suvokimo ir pažinimo priemonės vartojimui; • padėti vaikui perimti gimtosios kalbos etninį raiškos paveldą, siejant kalbos ugdymą su dvasiniu vaiko tobulėjimu bei kalbine dorove; • skatinti kasdienį bendravimą bei informacijos perteikimą turtinga, spalvinga ir gyva savo kalba, atspindinčia vaiko būsenas, atvirą reagavimą į situacijas; • naudoti tautosaką ir grožinę literatūrą kalbos suvokimo tobulinimui bei žodžio reikšmės įvairovės atskleidimui. Specifiniai vaiko kalbos ugdymo tikslai: • sudaryti sąlygas kalbėjimo įgūdžių formavimuisi, kalbinės patirties įgijimui, kalbos jausmo, kalbinės intuicijos atsiradimui ir plėtojimuisi; • puoselėjant sugebėjimą klausyti ir kalbėti, skatinti vaikų kalbinį aktyvumą; • padėti formuotis vaiko individualiai šnekai, spontaniškai išraiškai, pratinant sakyti tai, ką galvoja; • formuoti rašytinės kalbos – raštingumo pamato – prielaidas; • skatinti kalbinę raišką derinti su raiška vaizdu, judesiu, mimika; • padėti perprasti kalbėsenos sąsajas su vieta, laiku, darbo bei šeimyninėmis apeigomis, kalbančiaisiais ir pan.; • žadinti malonius išgyvenimus kalbant natūralia, melodinga gimtąja kalba, skatinti grožėjimąsi ir gėrėjimąsi ja; • atsargiai tikslinti vaiko kalbinės raiškos priemones, skatinti taisyklingą tarseną; • per klausymą, skaitymą, kalbėjimą, dainavimą vesti vaiką į literatūros pasaulį. Ugdant vaiko kalbą nepamirština: • vaikas turi kalbėti taip, kaip kvėpuoti: natūraliai, laisvai, gyvai, nesivaržydamas; • vaiko kalbėsena nespraustina į jokius formalius rėmus. Jis turi teisę daryti klaidas ir iš jų mokytis; • vaikui perteikiamos kalbėsenos normos neturi žaloti jo individualios kalbinės raiškos; • jei vaikas gyvena gyvos tarmės vietovėje, skatinamas žemaitiškas, dzūkiškas ar aukštaitiškas kalbėjimas, kartais vartojant bendrinę kalbą. Didmiesčių vaikams retsykiais dainuojama, sekama ar skaitoma tarmiškai; • vaikas turi nuolat girdėti vertingus tautosakos ir grožinės literatūros kūrinėlius, padedančius pažinti aplinką ir žmones, perprasti įvairias kalbines situacijas, žodžio reikšmių įvairovę; • vaiko kalba ugdoma ir turtinama visą dieną įvairiose veiklos zonose per įvairią veiklą; • sakytinė ir rašytinė vaiko kalba ugdoma tuo pačiu metu: vaikai klauso, atpažįsta, vardija, pasakoja, pasirinkdami kalbinę raišką, papildydami ją mimika, pantomimiška, pažymėdami sutartiniais ženklais, piešdami ir pan.; • auklėtojos ir vaiką supantieji suaugusieji turi nuolat tobulinti savo kalbą, stengtis kalbėti taisyklingiau, gyviau, įtaigiau (Vėrinėlis, 1993, p. 97 – 99). Ugdytojas gali kurti džiugų vaiko požiūrį į kalbėjimą, skaitymą ir rašymą skatindamas: • malonią ir jaukią grupės atmosferą; • meilę žodžiams, prozai ir poezijai, pateikdamas knygų ir kitokios raštingumą ugdančios medžiagos; • pokalbius apie garsiai perskaitytus kūrinius; • grupinį istorijos kūrimą; • kalbėjimo ir klausymosi įgūdžių ugdymą diskutuojant; • kūrinėlių inscenizavimą; • vaikus reikšti savo nuomonę ir klausytis nurodymų; • vaizduotės lavinimą ir žodyno plėtimą; įvairias rašymo formas – rašyti žodžius, diktuoti mokytojui, piešti (Walsh, 1998, p. 146). 2.2. Kalbos ugdymo turinys Kalbos ugdymo turinys bendriausiais bruožais atsispindi darželių programose, kurių pagrindu rengiami kalendoriniai (teminiai) planai (žr. priedas nr. 1). Mokymo turinio grafoje fiksuojami visi esminiai literatūrinio lavinimo, kalbos mokymo bei ugdymo tikslai ar net pratimai. Auklėtojui belieka tik pasirūpinti papildoma mokomąja medžiaga (Vėrinėlis, 1993, p. 99 – 114). Taip pat galima remtis kitomis ugdomosiomis programomis, metodikomis, pvz., “Vaiko asmenybės ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje” (metodikos metmenys). 2.3. Kalbos ugdymo metodai Žodis „metodas“ (graikiškai methodos – tyrinėjimas) reiškia veikimo ir reiškinių tyrimo būdą, veiksmą. Todėl metodas yra privaloma bet kurios žmogaus veiklos sąlyga, kuri įeina į veiklos turinį. Jį pasirenkant ir taikant reikia sąmoningai apsispręsti, - tai priklauso ir nuo veiklos tikslo, ir nuo turimos patirties. Todėl metodas – veiklos priemonė, jo pasirinkimas ir taikymo pobūdis sąlygoja veiklos rezultatus. Mokymo metodai – specifiniai ugdomosios veiklos būdai mokymo procese. Jie gana įvairiai apibūdinami. Mokymo metodai – tarp savęs susiję mokytojo bei mokinių veiklos būdai, kuriais mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių, yra lavinami ir auklėjami. Trumpiau ir paprasčiau sakant, mokymo metodai – mokinių ugdymo būdai mokymo procese. Nors mokymo metodais naudojamasi jau daug amžių, tačiau iki šiol neturime vienodo jų supratimo didaktikoje ir teorinio interpretavimo. Taip, matyt, yra todėl, kad metodas – kintanti didaktinė kategorija; į jį galima žiūrėti iš įvairių mokymo taškų. Mūsų bendrojo lavinimo mokykloje šiuo metu taikomi tokie įvairiems mokymo dalykams bendri mokymo metodai (metodų grupės): 1) žodinio dėstymo metodai (pasakojimas, paskaita, aiškinimas); 2) pokalbio (aiškinamasis euristinis, atgaminamasis, laisvasis ir pan.) ir diskusijų; 3) spausdintų šaltinių naudojimas (naudojimasis vadovėliu, pirminiais šaltiniais, periodine spauda, grožiniais kūriniais, įvairiais žinynais); 4) kūrybiniai darbai (referatai, rašiniai, savarankiškas stebėjimas, bandymai, eksperimentai, konstravimas ir pan.); 5) demonstravimas ir stebėjimas; 6) pratimai ir grafiniai darbai (įvairių uždavinių ir užduočių sprendimas, taip pat naudojant kompiuterius ir kt. technines priemones); 7) laboratoriniai ir praktikos darbai; 8) pažinimo (didaktiniai) žaidimai. Vaikų darželyje ugdant vaikų kalbą, taikomi šie metodai: 1) Žodinio dėstymo metodai. Daugelio mokslo žinių, ypač visuomeninių – humanitarinių, šaltinis yra žodis – parašytas ar pasakytas. Žodinio dėstymo metodai, tinkami vaikų darželyje, yra pasakojimas ir aiškinimas. Pasakojimas – tai dėstymo metodas, kuriuo naudojant įvairias mokymo priemones gyvai ir vaizdingai pateikiama faktinė medžiaga. Jį taikant visų pirma siekiama paveikti auklėtinių emocinę sferą – sužadinti atitinkamus jausmus, sudaryti deramą emocinę nuotaiką, sužadinti norimus išgyvenimus. Geras pasakojimas skatina vaikų fantaziją, sukelia linksmumą ar liūdesį, simpatiją ar neapykantą, pasitenkinimą ar pasipiktinimą. Vaikams turi imponuoti ne tik pasakojimo turinys, bet ir forma (intonacija, mimika, gestai). Kalbos tonas priklausomai nuo pasakojimo turinio turi keistis. Ypač reikia vengti monotoniškai pasakoti, nes tada slopinamas dėmesys. Aiškinimas – žodinis dėstymo metodas, kurio tikslas – formuoti sąvokas, dėsnius, taisykles, instruktuoti vaikus. Aiškinant reikia įtikinamai parodyti konkretaus ir abstraktaus, dalies ir visumos, atskirybės ir bendrybės, daikto ir reiškinio ryšius, pratinti vaikus lyginti, įrodinėti, apibendrinti. Vadinasi, taikant šį metodą visų pirma siekiama paveikti vaiko protą, jį ugdyti. Aiškindamas ugdytojas turi rišliai ir suprantamai suformuluoti klausimą, pateikti jį kaip problemą, nuosekliai įrodyti. Vaikai skatinami atsakinėti į klausimus, atlikti nurodytus veiksmus, parinkti pavyzdžių, formuluoti išvadas. 2) Pokalbio metodas. Pokalbis – toks mokymo metodas, kai ugdytojas, remdamasis vaikų patyrimu ir turimomis žiniomis, klausimais padeda jiems suprasti ir išmokti tai, kas nauja arba pakartoti tai, kas anksčiau išmokta. Tai dialoginis, klausimų ir atsakymų metodas. Jį taikant vaikai aktyviai bendrauja, atsiranda didelės galimybės ugdyti jų dėmesį ir kalbą, jų savarankiškumą ir aktyvumą. Vaikai atsakinėja į klausimus, patys klausia, diskutuoja. Pokalbiai gali būti aiškinamasis, euristinis ir atgaminamasis. 3) Spausdintų šaltinių naudojimas – tai tokie mokymo metodai, kai ugdytiniai, gavę tam tikras užduotis, jas savarankiškai atlieka, naudodamiesi spausdinta medžiaga. Paveikslėliai, iliustracijos knygose žadina emocijas, plečia vaizduotę, turtina fantaziją. Vaikai, pasakodami apie paveikslėlius, turtina savo žodyną. 4) Kūrybiniai darbai – tokie mokymo metodai, kai vaikai, remdamiesi turimomis žiniomis ir naudodamiesi kai kuriais šaltiniais, savarankiškai atlieka kūrybines užduotis. Atlikdamas kūrybinę užduotį vaikas gali parodyti įvairų savarankiškumo ir kūrybiškumo laipsnį. Todėl kūrybiniams darbams jį turi rengti šeima, o ugdytojo uždavinys – skatinti ir mokyti kūrybiškai dirbti. Vadinasi, esmingiausias kūrybinių darbų bruožas – visiškas vaikų savarankiškumas, intensyvi paieškų veikla. 5) Didaktiniai (pažinimo) žaidimai. Mokymo metodas, kai žaidžiant įgyjama žinių ar siekiama kitų didaktinių tikslų, t. y. sudaromos žaidimo situacijos. Žaidimas – laisvai pasirenkama veiklos forma; jis žaidžiamas sąmoningai susikurtomis aplinkybėmis, teikia malonumą, paprastai nereikalauja atsakomybės už rezultatus. Tai būdingiausia, vyraujanti ikimokyklinio amžiaus vaikų veikla; žaidžiama per visą gyvenimą. Žaidimu atkuriama tam tikra tikrovės, taip pat ir žmonių veiklos sritis. Todėl žaidimas padeda, pirmiausia jaunajai kartai, perimti ir kaupti patirtį, geriau pažinti gyvenimą. Jis plėtoja emocijas, ugdo dorovę bei intelektą, lavina atmintį bei vaizduotę, grūdina valią, moko bendrauti, sieki tikslo. Žaidimų esti įvairių, jie įvairiai klasifikuojami. Žaidimas vaikams – veikla, kurios dėka jie tenkina pažinimo, bendravimo, saviraiškos ir kt. poreikius. 6) Demonstravimas – stebėjimas. Demonstravimas – tai konkrečių daiktų, reiškinių ir procesų arba jų atvaizdų rodymas. Demonstravimo metodas yra toks, kai žinios apie kalbą perteikiamos, demonstruojant kalbos vienetus ir jų ypatybes. Stebėjimas – demonstruojamų objektų suvokimas jutimo organais; esminė stebėjimo sąlyga – dėmesio sutelkimas į objektą, kurį norima pažinti. Demonstravimo – stebėjimo metodo paskirtis – vaizdingo mokymo įgyvendinimas darželyje. Šitoks mokymas ypač lengvina ir greitina žinių perėmimą, o kaip tvirtina kai kurie pedagogai, yra pažinimo, savarankiškumo plėtotės pagrindas. Jis ne tik padeda įgyti žinių, bet ir pats būna vienu iš žinių šaltinių (Rajeckas, 1999, p. 141 – 210). 2.4. Kalbos ugdymo principai Ikimokyklinio amžiaus vaikų gimtosios kalbos ugdymo pagrindiniai principai yra šie: 1. Visų kalbos lygmenų ryšio principas; 2. Rėmimasis gyvenamosios aplinkos žmonių tarme; 3. Kalbos jausmo ugdymas; 4. Kova su vidine ir išorine interferencija; 5. Kalbinės veiklos ir teorinių kalbos dalykų ryšys; 6. Kalbos kultūros kėlimas. 7. Gimtosios kalbos ugdymo ryšys su kitų dalykų ugdymu. 8. Rėmimasis lietuvių tautosaka ir etnografija; 9. Teigiamų emocijų palaikymas. 1. Visų kalbos lygmenų ryšio principas reikalauja derinti įvairias kalbines užduotis (leksines, sintaksines, fonetines, darybines) per gimtosios kalbos valandėles ir kitoje vaikų veikloje, ugdant taisyklingo kalbėjimo įgūdžius. Remiantis šituo principu, vaikai pratinami pastebėti atskirų kalbos elementų ryšį, siekiama sąmoningo įsiminimo, ir svarbiausia – kalba ugdoma visapusiškai: aiškinamos žodžių reikšmės, stebima, kaip jos kinta, daromi ir perdirbami sakiniai, kuriami tekstai. 2. Rėmimasis gyvenamosios aplinkos žmonių tarme. Į vaikų darželius vaikai ateina mokėdami kalbėti ir suprasti lietuvių kalba kalbančius. Tačiau įvairiose Lietuvos vietose tėvai ir jų vaikai kalba tarmiškai. Kai kurie auklėtojai draudžia vaikams taip kalbėti. Taip elgtis nederėtų. Tarmė yra pirmasis vaikų ugdymo šaltinis. Bendraudami su artimaisiais kūdikystėje, vaikai girdi gyvų vaizdingų lietuvių kalbos žodžių ir posakių, perima kalbėjimo laisvumą, nevaržomą griežtų konstrukcijų, įsiklauso į žodinės liaudies kūrybos skambumą, išmintį. Klausydamiesi tarsi dviejų kalbų (tarminės ir norminės), vaikai klausa pagauna žodžių, garsų tarimo skirtybes, reikšmių tapatumą. Apie ketvirtuosius metus reikėtų pratinti vaikus stebėti ir lyginti norminės ir tarminės kalbos fonetines, leksines, sintaksines skirtybes ir panašumą. Tai būtų jų pirmasis lingvistinis natūralus prusinimas, kalbos jausmo ugdymas – pamatas sąmoningam lietuvių kalbos mokymui mokykloje. Laisvalaikiu vaikai darželiuose galėtų kalbėti tarmiškai, bet per kalbos valandėles kartkarčiais jie turėtų girdėti auklėtojų taisyklingą norminę kalbą ir patys pratintis taip kalbėti. 3. Kalbos jausmo ugdymas yra vienas iš svarbiausių principų. Psichologijos mokslo nustatyta, jog kalbinė nuojauta labai aktyvi esti ikimokykliniame amžiuje, o vėliau mokykliniame amžiuje, ji susilpnėja. Dar nemokėdami gramatikos taisyklių, trejų metų vaikai taisyklingai vartoja beveik visas gimtosios kalbos kategorijas ir formas. Reikėtų labiau žadinti vyresniojo amžiaus vaikų kalbos jausmą žodžiui, sakiniui, tekstui, liaudies kūrybai. 4. Kova su vidine ir išorine inerferencija. Pedagogas turi būti budrus dėl vadinamosios vidinės interferencijos pavojaus. Dialektas gali pernelyg tvirtai įsigyventi ir turėti neigiamą poveikį rašybos mokymuisi mokykloje. Kova su vidine ir išorine interferencija sudaro kito gimtosios kalbos ugdymo principo esmę. Išorinė interferencija – tai neigiama kitos kalbos įtaka gimtajai. Šis principas reikalauja nuoseklaus profilaktinio darbo, kad neišsišaknytų leksinės, sintaksinės svetimybės, žargoninė tartis ir kirčiavimas. Dėl išorinės interferencijos suaugusieji ir vaikai redukuoja balsius, nepaiso priegaidžių, netaisyklingai vartoja linksnius ir prielinksnius. Reikėtų nuolat dirbti korekcinį darbą ne tik su vaikais, bet ir su jų tėvais. 5. Kalbinės veiklos ir teorijos ryšio principas nurodo pedagogams darbo kryptį – ne mechaniškai mokyti įsiminti žodžius, žodžių junginius, bet sąmoningai aiškinti jų reikšmes, parinkimo svarbą kuriant tekstus, aiškinant kai kurių žodžių kilmę, darybą; aptariant ilgųjų ir trumpųjų balsių skirtybes ir t. t. 6. Kalbos kultūros kėlimas. Visos pratybos turi kalbos kultūros gerinimo, praktinės stilistikos kryptį. Supažindinant vaikus su žodžių reikšmėmis bei formomis, sykiu reikia kalbėti apie jų tikslesnį vartojimą – parodyti reikšmių tarpusavio konkurenciją: kokiuose sakiniuose labiau tinka vienokios, o kokiuose kitokios reikšmės. Visa tai galima padaryti paprastai. Pavyzdžiui, kalbėdami apie žvėrelius, jų apibūdinimui parenkame tikslesnių epitetų: lapė – slenka, sėlina, kiūtina; vilkas – kėblina, bindzina; šernas – gūrina, kūprina; kiškelis – skuodžia, liuoksi, dumia. Suaugusiems visada turi rūpėti, kad nuo mažens vaikai būtų pratinami tiksliau ir vaizdingiau kalbėti. Vienas dalykas yra pratinti vaikus suprasti žodžių reikšmes, praktiškai taikyti ir ne mažiau svarbus – žinoti (gal pratintis jausti), kas yra taisyklinga, o kas netaisyklinga, nevartotina. 7. Gimtosios kalbos ryšys su kitais dalykais labai pastebimas. Beveik neatskiriamai susijusi kalba su literatūra. Dabar, kai gyvieji kalbos šaltiniai ganėtinai prasti, juos dažniau galėtų atstoti lietuvių literatūra ir tautosaka. Ugdyti ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbą be literatūros ir tautosakos beveik neįmanoma. Taip pat neapsieisime be meninio žodžio, lėlių teatro. Vaikai kalbėti mokosi stebėdami artimiausios aplinkos daiktus, pažindami gamtą, grožėdamiesi ja ir saugodami ją. Todėl būtina jiems suteikti žinių iš gamtos, geografijos, istorijos, astronomijos ir t. t. 8. Rėmimasis lietuvių tautosaka ir etnografija. Netenka niekam abejoti, jog lietuvių tautosaka ir papročiai yra tarsi pamatas dabarties ryšio su praeitimi ir ateitimi išlaikymui. Tai bene pagrindinė medžiaga tautos dvasią pagauti nuo pat kūdikystės, išsaugoti ją ir kitoms kartoms perduoti. Ne tik per kalbos valandėles, bet visur (dar geriau, kai visuose vaikų užsiėmimuose – dirbant, vaikščiojant, žaidžiant, per kitų dalykų pamokėles) turi būti girdima tautosaka. Tautosakos specialiai mokyti nereikėtų. 9. Teigiamų emocijų palaikymas. Reikėtų pridėti labai svarbų gimtosios kalbos ugdymo ikimokykliniame amžiuje principą, pasak Gruzijos psichologo Š. Amonašvilio, - džiaugsmo principą. Tokio principo metodinėje literatūroje nerasime, bet praktikoje jis turėtų būti taikomas kasdien. Galima jį moksliškiau pavadinti teigiamų emocijų palaikymo principu. Svarbu vaikus dominti lietuvių kalbos, literatūros, tautosakos, gamtos, Tėvynės pažinimo dalykais. Suprantama, ne visada pažinimas esti džiugus, bet kiek įmanoma, kalbos pratybas reikia daryti malonias vaikams. Atidžiau įsigilinus į šiuos principus (o gal ir daugiau jų pridėjus) turėtų aiškesnė darytis ir pati gimtosios kalbos ugdymo metodika. Prie viso šito svarbi vienintelė pagrindinė sąlyga – gera kalbinė aplinka – taisyklinga tėvų, auklėtojų ir visų padėjėjų kalba (Federavičienė, 1989, p. 7 – 11). IŠVADOS • gimtoji kalba yra nepertraukiamas gyvas siūlas, rišantis mūsų praeitį su ateitimi, perduodantis mums iš praeities dvasios jėgų ir sudarantis objektyvų tautos vienybės ženklą; • vaikų darželio uždavinys – ugdyti vaiko kalbinius sugebėjimus, didinti jo žodingumą, kultivuoti kalbinį jausmą, paruošti jį gražiai savarankiškai kalbėti; • kalbos ugdymo turinys bendriausiais bruožais atsispindi darželių programose, kurių pagrindu rengiami kalendoriniai (teminiai) planai; • vaikų kalbos ugdymui labai svarbi pagrindinė sąlyga – gera kalbinė aplinka - taisyklinga tėvų, auklėtojų ir visų padėjėjų kalba; • mokymo procesas reikalauja įvairių mokymo metodų; įvairių mokymo metodų derinimas padeda palaikyti koncentruotą vaikų dėmesį, labiau juos sudominti, todėl palengvina įsiminti žinias, padeda įtraukti į aktyvią veiklą LITERATŪROS SĄRAŠAS Ambrukaitis, J. Lietuvių kalbos specialioji didaktika. 2000. Šiauliai. Dailidienė, J. J. Vaiko kalba – vaiko dvasia. 1999. Kaunas. Federavičienė, E. Ikimokyklinio amžiaus vaikų kalbos ugdymas. 1989. Vilnius. Gučas, A. Vaikų darželio pedagogika. 1994. Kaunas. Jovaiša, L. Edukologijos įvadas. 1993. Kaunas. Pradinio mokymo patirtis Lietuvoje 1918 – 1940. 2000. Sud. M. Karčiauskienė. Kaunas. Rajeckas, Vl. Mokymo organizavimas. 1999. Kaunas. Šoblinskas, A. Lietuvių kalbos didaktika. 1987. Vilnius. Vabalas-Gudaitis, J. Svetimų kalbų mokymas ir dvikalbiškumas vaikystėje. Motina ir vaikas, 8. 1938. Vilnius. Vaiko asmenybės ugdymas ikimokyklinėje įstaigoje (metodikos metmenys) (I dalis). 1997. Klaipėda. Vėrinėlis: vaikų darželio programa. 1993. Vilnius. Walsh, K. B. Į vaiką orientuotų klasių kūrimas: knyga ugdytojams. 1998. Vilnius. PRIEDAI 1 priedas Kalbos ugdymo turinys 3 – 4 m. 4 – 5 m. 5 – 6 m. I. Sakytinė kalba I. 1. Klausymas Pratintis klausytis, girdėti, išklausyti, ugdant susikaupimą, dėmesingumą, kantrumą, toleranciją kitam: - išklausyti šalia esančius asmenis – suaugusiuosius ir vaikus. Klausytis pokalbių, pasakojimų, sekimo, deklamavimo, skaitymo. ................. - klausytis „gyvos“ muzikos: dainų, lopšinių, žaidimų ir kt. Perimti, plėsti, gilinti kalbos garsų, žodžių sakinių, tekstų reikšmių, prasmės suvokimą: - nuolat klausytis lietuvių liaudies pasakų, dainų, žaidimų; ........... Intuityviai suvokti kalbos grožį: .............. Pajusti kalbos melodingumą, skambesį, ritmą: gamtos garsų pamėgdžiojimuose, žaidimuose ir pan. ....... Atkreipti dėmesį į kalbos garsines savybes, pajuntant jų reikšmę prasmės perdavimui ir kalbos grožiui: - į kalbos intonacijas jų įvairumą; ............... - į kalbos tempą: lėtas – greitas; I. 2. Kalbėjimas. Jausti malonumą kalbėti laisvai, natūraliai, gyvai, nesivaržant be į tampos. Ugdytis vidinę kalbą, kaip minčių formavimo priemonę, gilinančią ryšį tarp mąstymo ir šnekos: - įgyti kalbinio bendravimo patirtį: \laikytis elementarių kalbinio etiketo formulių; .................... - kalbėti kitam: klausinėti, užkalbinti, prašyti, šaukti; - žadinti, puoselėti tarmišką kalbėjimą. Kalba įprasminti, išsakyti, apibendrinti pažinio patirtį; ............ - pasikalbėjimai, svarstymai, įprasminantys pažinimo patirtį, skatinant gyvą minčių reikšmę, intonacijų natūralumą, individualią šneką; ....... Žadinti norą pokalbiuose, pasakojimuose vartoti iš tautosakos, grožinės literatūros perimtus kalbos bei kalbinės raiškos būdus; ............. Ugdytis kalbos raiškos gyvumą, spontaniškumą, taisyklingumą, įtaigumą, atliekant žodžio meno kūrinėlius: - deklamuoti trumpus eilėraštukus; - padedant auklėtojai atpasakoti pasakėles ar atsakymėlius, savo kalbą palydėti gestais, mimika. Ugdytis vaizduotę, kūrybiškumą, atkuriant, komponuojant, išgalvojant, fantazuojant: - skatinti individualų kalbėsenos būdą, padedantį išreikšti savo asmens individualumą. II. Rašytinė kalba Skatinti domėtis parašytu žodžiu, pavaizduoti simboliu. - knygelių vartymas. - pavadinimų knygelių iliustracijoms sugalvojimas. Knygelių paveikslėlių „skaitymas“. - elementarių simbolių grupėje pažinimas ir t.t. - manipuliavimas įvairios medžiagos raidėmis. III. Kalbos priemonės - skatinti aiškų ir teisingą gimtosios kalbos visų garsų tarimą. ........................ Skatinti vartoti daiktavardį ir jo mažybines formas; ....... • skatinti teisingai vartoti: vaikų vardus. ............... ................................................... ... Klausytis įrašų, plokštelių, radijo. ............................... .. Patarlių, priežodžių, pasakų be galo, poemėlių; ... Atkreipti dėmesį į lengviausiai suvokiamas kalbos menines priemones: jos vaizdingumą, ritmą, rimą, pakartojimus ir kt.; .................................................. Pauzes tarp žodžių, sakinių; Vidutinis tempas; į kalbos garsumą: garsiai – tyliai; ................................................... - įprasti pakartoti, pasakyti kitaip, jei kitas nesuprato; ........... - perprasti kalbėsenos sąsajas su vieta, laiku, situacija; ................. .................................................. .................................................... Pokalbiai su vaiku apie tai, ką ji matė, girdėjo, lietė, uodė ir pan. ................................................... .................................................... Atpasakoti atsakymėlius, sekti girdėtas ir savo sukurtas pasakas, palydint gestais, mimika; ................................................... - žaisti žodžiais: įvairiai intonuoti, įsiklausant į jų skambėjimą, keisti sąskambius, trumpinti, sudarinėti, įvairiai kombinuoti; ............................... .................................................. • pavadinimų knygelėms sugalvojimas. • Pavadinimų paveikslams sugalvojimas. • baldelių žymėjimas vaiko vardo pirmąja raide ir pan. • knygelių vienas kitam „skaitymas“; ................................................. • skatinti ilgųjų ir trumpųjų balsių norminį tarimą; ............. • skatinti norminį kirčiavimą. ....... išvestines daiktavardžio formas. ....................................... ........ suaugusiųjų vardus; ................................................... .................................................... .. Mįslių, erzinimų, liaudiškų palinkėjimų, dainelių; ... Palyginimus, tradicinius sušukimus, šmaikštumą, humorą ir kt. .................................................. Loginį kirtį; .................................................... Balso toną, tembrą ir kt. pritaikyti klausiančiajam; ..................................................... ...................................................... Pokalbiai apie tai, ką jis norėtų patirti, pamatyti, išgirsti, paliesti, paragauti ir pan; .................................................... .................................................... Deklamuoti tradicinius bei modernius eilėraščius ir poemėles; .................................................... Atpasakoti, sekti liaudies bei literatūrines pasakas, praeities ir šiuolaikinius apsakymus, padavimus. ...................................................... Laisvai fantazuoti - kurti .................................................... .......... Simbolių gatvėse, parduotuvėse, stotyse pažinimas. • daiktų žymėjimas kortele su užrašytu vaiko vardu. • vaiko vardo rašymas didžiosiom spausdintom raidėm; parašyto vardo atpažinimas knygoje ir pan. ................................................... .. asimiliuotų priebalsių norminį tarimą. ................................................... ................................................ .... pavardes vietovardžius.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!