11 mokinių požriūris į vaikų teises ir pareigas šeimoje ir mokykloje

TURINYS ĮVADAS 3 1.TEORINIAI NAGRINĖJAMO KLAUSIMO ASPEKTAI 5 1.1.Vaiko samprata 5 1.2.Vaiko teisės ir pareigos šeimoje 7 1.3.Vaiko teisės ir pareigos mokykloje 10 1.4.Pagrindinės vaiko teisės bei jų apsauga 13 1.5.Vaiko teisėmis besirūpinančios institucijos 17 2. 11 KLASIŲ MOKSLEIVIŲ NUOMONĖS APIE VAIKO TEISES IR PAREIGAS ŠEIMOJE IR MOKYKLOJE TYRIMO REZULTATAI 19 2.1. Tyrimo tikslas, metodika ir organizavimas 19 2.2. Moksleivių apklausos apie vaiko teises ir pareigas šeimoje ir mokykloje rezultatų analizė 20 IŠVADOS 33 LITERATŪRA 34 PRIEDAI 37 ĮVADAS Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracijoje (1959 m.) teigiama, kad „Žmonija privalo duoti vaikui visa, ką ji turi geriausio“1, ši nuostata tapo tarsi kertiniu akmeniu, ant kurio XX amžiuje imta statyti vaiko teisių apsaugos sistema. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (1996) 2 straipsnyje nurodyta, kad „vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip“ Šiandieninėje mūsų visuomenėje kinta visuomenės požiūris į vaiką, jo socialinę padėtį, teises ir pareigas. Vaikas, kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus, turi visas teises ir laisves, kuriomis privalo gebėti naudotis. Todėl, įstatymais ir kitokiomis priemonėmis vaikui turi būti sudarytos galimybės sveikai ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Siekiant užtikrinti rūpinimąsi kiekvieno vaiko gerove, 1989 m. Jungtinių Tautų organizacija priėmė vaiko teisių konvenciją. Lietuvos Respublika ją ratifikavo 1998m. Šeima ir mokykla - tai vaiko namai, kuriuose vyksta aktyvi jo socializacija. Vaikas šeimoje ir mokykloje turi jaustis saugus ir pilnavertis, tačiau turi būti nepamirštamas ir vaikų pareigingumo klausimas. Dažnai girdime, kad vaikai taip pat elgiasi netinkamai kitų asmenų atžvilgiu, tiek mokyklose, tiek viešose vietose, piktnaudžiauja savo teisėmis, akivaizdžiai nevykdo savo kaip mokinio ir vaiko pareigų. Vaiko teisių ir pareigų derinimas tampa problema mokykloje. Negalima teigti, jog vaiko teisėms iki šiol neskirta mokslinio dėmesio, tačiau kiek jos atsispindi vaiko suvokime nėra visiškai aišku, todėl pravartu įvertinti vaikų nuomonę šiuo nagrinėjamu klausimu. Lietuvoje vaiko teisių klausimai dažniau siejami su teisės pažeidėjų arba asocialiu elgesiu, domimasi tokio elgesio priežastimis ir prevencija. Šiuo požiūriu reikšmingi: R. Balaišienės ir R. Barkauskienės (2007), R. Žukauskienės (2006) darbai. Ž. Jonynienė ir M. Teresevičienė (1998-1999) išskiria tokiu lietuvių pedagogikos profesorius, kurie pabrėžė būtinybę skatinti vaiko aktyvumą ir teises mokymo procese pabrėždavo: Ž. Jonynienė (2000), L. Jovaiša (1995), J. Laužikas (1997), S. Šalkauskis (1992) ir kt. Teorinių vaiko teisių tyrimų srityje labiausiai išsiskiria tokių užsienio mokslininkų darbai: J. Cuningham (1996), D. Ray (1994), IT. Star-key (1994). Taigi, šiandieną itin aktualus vaiko teisių įgyvendinimas, kadangi yra žinoma, kad vaikai vis dažniau patiria įvairius vaiko teisių pažeidimus ne tik kieme ar namuose, bet ir mokykloje. Tačiau reikėtų neužmiršti ir vaiko pareigų, kadangi teisių ir pareigų derinimas tampa problema. Būtent todėl manau, kad yra pravartu išsiaiškinti, kokia yra vaikų teisių ir pareigų padėtis šeimoje ir mokykloje. Tyrimo objektas – 11 klasės moksleivių nuomonė apie vaiko teises ir pareigas šeimoje ir mokykloje. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti 11 klasės moksleivių nuomonę apie vaiko teises ir pareigas šeimoje ir mokykloje. Tyrimo uždaviniai: 1. Mokslinės pedagoginės, psichologinės literatūros pagrindu pateikti teorinius nagrinėjamos problemos pagrindus. 2. Ištirti moksleivių nuomonę apie vaiko teises ir pareigas šeimoje ir mokykloje; 3. Aptarti moksleivių tyrimo rezultatus; 4. Apibendrinus tyrimą pateikti išvadas. Tyrimo metodai: 1. Mokslinės pedagoginės ir psichologinės literatūros bei dokumentų, reglamentuojančių vaiko teises, analizė. 2. Moksleivių anketinė apklausa. 3. Kiekybinė ir kokybine atlikto tyrimo rezultatų analizė. Tiriamieji: tyrime dalyvavo 27 N gimnazijos 11 klasės mokinių. Darbo struktūra. Šį kursinį darbą sudaro: įvadas, 2 skyriai, išvados, literatūros sąrašas (25 šaltiniai) ir priedai (anketos pavyzdys mokiniams). Tyrimą iliustruoja 1 lentelė ir 24 paveikslai. 1.TEORINIAI NAGRINĖJAMO KLAUSIMO ASPEKTAI 1.1.Vaiko samprata Pradedant kalbėti apie vaiko teises ir pareigas, būtina išsiaiškinti, ką reiškia sąvoka „vaikas“. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (1999) 1 straipsnyje teigiama: “Šioje Konvencijoje vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis 18–os metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažinta anksčiau“. Reikia paminėti, kad valstybės savo nacionaliniuose įstatymuose gali įvairiai įvardinti ir apibrėžti vaiko savoką (pavyzdžiui, vaiku laikyti asmenį iki 16 ar 20 metų). Tačiau bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įvertintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų. Konvencija nacionalinių įstatymų kompetencijai palieka teisę nustatyti, kokiais atvejais asmens pilnametystė gali būti pripažįstama anksčiau (G. Sakalauskas, 2000, p. 6). 1 lentelė Įstatymai, kuriuose įvairiai apibrėžiami asmenys iki 18 metų (sudaryta darbo autorės) Įstatymai Nustatytas amžius Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnis „Vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip“. Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymo, priimto 1998 m. Kovo 24 d., 2 straipsnis „Vaikas – kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jei pagal taikomą įstatymą jo pilnametystė nepripažįsta anksčiau“. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas Asmenys iki 18 metų vadinami nepilnamečiais, tačiau jie skirstomi į grupes: • Iki 15 metų (neturintys veiksnumo); • Nuo 15 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). LR civilinio kodekso 11 straipsnis Nustatyta, kad tais atvejais, kai įstatymai leidžia sudaryti santuoką iki 18 metų, asmuo, kuriam nesuėjo tiek metų, „įgyja civilinį veiksnumą visa apimtimi nuo santuokos sudarymo laiko“. Jeigu vėliau santuoka nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokiniu amžiumi, nepilnametis „įgytojo veiksnumo nenustoja“. Taigi pagal civilinę teisę asmuo, iki 18 metų sudaręs santuoką, Lietuvoje jau nelaikomas vaiku. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsnis Asmenys nuo 14 iki 18 metų vadinami nepilnamečiais. Asmenys iki 14 metų vadinami mažamečiais. 1998 m. liepos 2 d. Priimtame Lietuvos Respublikos švietimo įstatymoo pakeitimo įstatyme vartojamos sąvokos Ikimokyklinio amžiaus vaikai (iki 6 metų) ir mokyklinio amžiaus vaikai (nuo 6 iki 18 metų) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnis Privalomas mokslas nustatytas asmenims iki 16 metų. 1991 m. lapkričio 28 d. Priimtame Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatyme Asmenys iki 18 metų taip pat vadinami nepilnamečiais ir išskiriamos kelios tokių asmenų grupės: • Iki 14 metų; • Nuo 14 iki 16; • Nuo 16 iki 18 metų. 1996 m. Birželio 27d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu priimtoje Jaunimo politikos konsepcijoje Asmenų grupė nuo 16 iki 29 metų vadinama jaunimu. Reikia paminėti, kad žmonijos istorijos raidoje vaikai buvo suvokiami kaip maži suaugusieji, antrarūšiai žmonės, prilyginami vergams ir moterims: kadangi vaikas ilgą laiką praklausomas nuo motinos. Tačiau, anot D. Bubelienės ir T. Sakalauskaitės (2007) vaikai šiuo metu suvokiami kaip visateisiai mūsų visuomenės nariai, jų teisių apsauga yra ne tik resursų, bet ir požiūrio klausimas. Požiūris į vaiko teisių apsaugą Lietuvoje keičiasi teigiama linkme. 1.2.Vaiko teisės ir pareigos šeimoje Vaiko teisių įgyvendinimas šeimose šiais laikais yra itin aktualus klausimas, kadangi vis dažniau joje yra pažeidžiamos net tokios elementarios vaiko teisės, kaip teisė į savo norus ar pan. Taip pat dažnai vaikai patiria psichologinį smurtą, tėvai verčia vaikus daryti tai, ko jie nenori, kritikuoja, baudžia. Daugelis mokslininkų, taip pat ir Z. Bajoriūnas (1997) K. Miškinis K. (1993) ir kt. Teigia, kad šeima, kaip bendruomenė, atlieka tam tikras funkcijas. Pasak K. Miškinio (1993) šeimos funkcijas supranta kaip sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų) poreikių tenkinimą ir pareigų vienų kitiems (tėvų vaikams ir pan.) atlikimą. V. Indrašienė (2004) rašo, kad šeima, tai žmonių bendruomenė, kuri turi savo pareigas ir atsakomybę. Ji kaip bendruomenė, atlieka funkcijas, apimančias visas gyvenimo sritis, o to negali jokia kita visuomenės struktūra. Autorė taip pat pabrėžia, kad šeima yra svarbiausia emocinio ir materialinio rėmimo institucija (struktūra), jos narių augimo ir gerovės garantas. Psichologas G. Valickas (1997) teigia, kad nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų prasideda jo socializacijos procesas, kurį galima apibūdinti kaip egzistuojančių elgesio normų ir vertybių sistemų, socialinių vaidmenų interiorizaciją, socialinės patirties perėmimą bei atgaminimą asmenybės veiklos ir bendravimo metu. Todėl šeima yra svarbiausia terpė, kurioje vaikas gali sėkmingai augti it vystytis. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2009) 3-ios knygos 3.161 straipsnis nusako tokias vaikų teises šeimoje: 1) Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis nuo gimimo turėti vardą ir pavardę 2) Vaikas turi teisę žinoti savo tėvus, jei tai nekenkia jo interesams ar įstatymai nenumato kita. 3) Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjimas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaikų interesams. 4) Vaikai neturi nuosavybės teisės į tėvų turtą, o tėvai – į vaikų turtą. Vaikų turtines teisės yra nustatytos šioje ir kitose kodekso knygose. 5) Vaikų, gimusių nesusituokusiems tėvams, ir vaikų, gimusių susituokusiems tėvams, teisės yra lygios. 6) Tėvams nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, vaikų teisės nesikeičia. Taigi, vaiko teisių įgyvendinimas ir jo interesų apsauga pirmiausia priklauso nuo asmenų, morališkai ir teisiškai įpareigotų užtikrinti jų realizavimą: tėvų, globėjų (rūpintojų), kitų šeimos narių (V. Sagatys, 2006, p. 12). Tačiau dažnai pasitaiko, kad šeima negali užtikrinti vaiko teisių savo šeimose dėl asmeninių ar kitokių priežasčių. Šiomis dienomis dažniausiai pasitaikantis vaiko teisių pažeidimas šeimoje - įvairus smurtas prieš vaiką. J. Jonikaitė – Kėvišienė ir F. Ivanauskienė (2008) pateikia tokias smurto apraiškas (formas): • Emocinis smurtas (dažnas arba nuolatinis vaiko žeminimas tyčiojimasis, žodinė agresija, gąsdinimas, vertimas jaustis kaltu, nuolatinis blogos savijautos sukėlimas, jo ignoravimas; • Seksualinė prievarta prieš vaikus (vieno ar daugiau asmenų seksualinių poreikių tenkinimas pasinaudojus vaiku – jo meile, priklausomybe, pasitikėjimu); • Fizinė prievarta (kiekviena bausmė, kai fizinė jėga pasitelkiama skausmui ir diskomfortui sukelti: mušimas, apdeginimas, skandinimas, traumavimas, stumtelėjimas, dusinimas, staigus trūktelėjimas, antausis, suspaudimas, įžnybimas, purtymas, vertimas dirbti ne pagal jėgas sunkius darbus, nenormuotas fizinis darbas ar darbas nepatenkinamose sąlygose ir su nepritaikytomis priemonėmis ir pan.). Kalbant apie fizines vaikų bausmes reikėtų aptarti Miškinio (1993) knygoje išskiriamus J. Geniušo teiginius apie jas: 1. Mušimas ugdo vaikų žiaurumą. Mušami vaikai ateityje patys žiaurūs - kas buvo mušamas, tas visuomet turės norą mušti kitus. 2. Mušimas žemina vaiką, slopina jo žmoniškumą ir aukštesniuosius jausmus. Mušimo slopinama vaiko savigarba, o kaip tik ji neleidžia blogai elgtis. 3. Mušimas žemina ne tik mušamąjį, bet ir mušantįjį. Vaikai gerbia tėvus ne dėl to, kad jie fiziškai stiprūs. Vaikai norėtų turėti protingesnius, gerus, kilnius tėvus. Mušimas rodo tik tai, kad suaugusieji yra pikti, neteisingi ir daug stipresnis už vaiką. Mušdami jį, tėvai griauna ir savo autoritetą. Labai blogai, kad tėvai muša vaikus susinervinę, pikti arba girti. Praėjus pykčiui, jie gailisi, tačiau atitaisyti padarytą skriaudą jau sunku. 4. Mušimas nepadeda auklėti, nepašalina vaiko ydų. Mušimas sukelia baimę, o ji nėra gera auklėjimo priemonė. Baime negalima įkvėpti kilniu minčių, gėrio, grožio, tiesos... 5. Mušimas ypač neigiamai veikia nervinus vaikus. Su tokiais vaikai reikia elgtis itin atsargiai. Mušimas galutinai išderina nervingų vaikų nervų sistemą, daro juos neurotikais, žmonėmis be valios ir charakterio. Taip pat J. Geniušas griežtai smerkia mokytojus, kurie muša mokinius, taip pat griežtai pasisako prieš fizinių bausmių taikymą šeimoje. Tačiau pabrėždamas fizinį smurtą, taip pat mini ir vaikų peikimo, nuolatinio ujimo pasekmes. Jo manymu, šie psichologiniai aspektai, ypač vieši, skaudžiai žeidžia vaiko savigarbą ir mažai kuo skiriasi nuo fizinių bausmių. Akcentuojant vaikų teises ir pareigas, taip pat reikėtų paminėti ir tėvų pareigas vaikams, kurias nurodo Z. Bajoriūnas (1997): saugoti vaikus nuo blogų gyvenimo pavyzdžių, mokyti juos, padėti formuotis vaiko pasaulėžiūrai, padėti mokyklai. Lietuvos Respublikos Konstitucija2 taip pat nurodo, jog tėvų pareiga – „auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti“ Vaikai nepriklausomai nuo to kiek turi savo teisių, taip pat turi suvokti, kad, be jų, yra ir paeigos, atsakomybė. Pareiga yra tai, ką mes privalome, turime daryti. Vaiko pareigas ir atsakomybę numatantys teisiniai dokumentai: Civilinio kodekso 3.162 straipsnis. Vaikų pareigos Vaikai turi gerbti tėvus ir tinkamai atlikti savo pareigas; 3.205 str. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti savo tėvus. Pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis; 3. 236 str. Pilnamečio brolio (sesers) pareiga išlaikyti nepilnametį brolį (seserį). Pilnametis brolis (sesuo), turintis galimybę, privalo išlaikyti paramos reikalingą nepilnametį brolį (seserį), neturintį tėvų, arba negalintį gauti jų išlaikymo. LR Konstitucija 38 str. 41 str. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas 48 str. Pagrindinės vaiko pareigos ir jų atsakomybės ugdymas. Vaikas privalo: 1. Gerbti savo tėvus, kitus šeimos narius, globoti juos ir padėti paramos reikalingiems šeimos nariams; 2. Gerbti pedagogus, kitus suaugusiuosius ir vaikus, nepažeisti jų teisių ir teisėtų interesų; 3. Laikytis priimtinų elgesio normų; 4. Gerbti ir tausoti kultūros ir istorijos vertybes, gamtą, privačią ir visuomenės nuosavybę. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas 13 str. Nepilnamečių atsakomybė.Nepilnametis nuo 16 iki 18 metų taikomos bendros administracinių teisės pažeidimų nuostatos su ypatumais, numatytais 211, 24, 371, 281, 313, 314 straipsniuose. Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų padarytus pažeidimus atsakomybėn patraukiami jo tėvai arba globėjai; 178 str. Alkoholinių gėrimų gėrimas viešose vietose arba girto pasirodymas viešose vietose. Girtų nepilnamečių iki 16 metų pasirodymas arba gėrimas viešose vietose užtraukia baudą tėvams arba globėjams nuo 50 iki 100 Lt. 175 str. Nepilnamečių padarytas chuliganizmas. Nedidelis chuliganizmas, taip pat tyčinis suaugusiųjų garbės ir orumo žeminimas užtraukia baudą tėvams nuo 50 iki 100 Lt. 183 str. Viešosios rimties trikdymas. Pažeidimai padaryti nepilnamečio nuo 14 iki 16 metų užtraukia įspėjimą tėvams arba globėjams iki 300 Lt. Baudžiamasis kodeksas 13 str. Amžius, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus. 1. Pagal šį kodeksą atsako asmuo, kuriam iki nusikaltimo padarymo buvo suėję 16 metų, o šio str. 2 dalyje numatytais atvejais (nužudymas, išžaginimas, plėšimas, turto prievartavimas ar sunaikinimas ir kt.) – nuo 14 metų. Civilinio kodekso (2007) 3.163 straipsnis. Vaikų teisių užtikrinimas: 1) Nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai. 2) Vaikų, kurie yra likę be tėvų globos, teises užtikrina globėjas (rūpintojas) šios knygos nustatyta tvarka. 3) Nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą, savo teises gina pats. 4) Jei tėvai ar globėjai (rūpintojai) vaikų teises pažeidinėja, priemonių vaikų teisėms užtikrinti gali imtis valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras. Apibendrinus šį skyrelį, galima teigti, kad siekiant užtikrinti, kad vaikas šeimoje jaustųsi saugus, mylimas, suprantamas, palaikomas tėvai turėtų suprasti, kad kiekvienas vaikas nori būti mylimas, globojamas, jausti produktyvią bendravimo kokybę, todėl tėvų elgesys su vaiku ir tarpusavio santykiai tampa jam pavyzdžiu, kuris įtakos jo tolimesnį gyvenimą. Manau, kad norint išvengti vaiko teisių pažeidimų, svarbi konsultacinė ir informacinė pagalba tėvams, susijusi su vaiko teisių pažeidimų ir konfliktų išvengimo klausimais. 1.3.Vaiko teisės ir pareigos mokykloje Pagal Konvencijos reikalavimus drausmė mokykloje turi būti palaikoma tik metodais, atspindinčiais pagarbą vaiko orumui. F. Ivanauskienės (2002) teigia, kad mokykla ir šeima, tai intelektualinės3, dvasinės, kultūrinės veiklos, lemiančios vaiko asmenybės tapsmą, erdvė. Kiekviena konkreti mokykla ir šeima turi socialinį, kultūrinį, pedagoginį savitumą4, savo tradicijas, santykių ir požiūrių individualų kontekstą. Būtent todėl kiekvienas vaikas turi skirtingas pareigas ir teisės tiek savo šeimoje, tiek ir mokykloje. Vaikas ugdomas ne tik šeimoje, bet mokykloje. Jį auklėja tėvai ar globėjai, kiti suaugusieji, bendraamžiai, poveikį daro ir žiniasklaidos priemonės. Todėl norint efektyviai įgyvendinti vaiko teises, pravartu ne tik šeimos aplinkoje, bet ir mokykloje siekti kuo didesnės vertybių, nuostatų, elgesio normų dermės, todėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo vadove rašoma, kad „įžengdami pro mokyklos vartus, vaikai nepraranda žmogaus teisių“. Tačiau vaiko teisės turi eiti lygiagrečiai su pareigomis, vis dažniau mokiniai pamiršta savo pareigas, garsiai akcentuodami savo teises. LR Švietimo įstatymo 46 str. nusako tokias mokinio pareigas, mokinys privalo: • laikytis visų mokymosi sutarties sąlygų, mokyklos tvarką reglamentuojančių reikalavimų; • 2) stropiai mokytis, gerbti mokytojus ir kitus m-klos bendruomenės narius; • 3) mokytis pagal privalomojo švietimo programas iki 16 metų. Detalų vaiko, kaip mokinio teisių ir pareigų sąrašą galima rasti visų mokyklų nuostatose. Kad vaikai jas geriau prisimintų, jos dažnai yra spausdinamos mokinių pasiekimų knygelėse. Dažniausiai mokyklos nuostatose pateikiamos tokios (arba panašios) vaikų pareigos (Kelmės Aukuro vidurinės mokyklos nuostatai, 2009) 27.Mokinių pareigos ir atsakomybė: 27.1.Mokytis pagal privalomojo švietimo programas iki šešiolikos metų. 27.2.Laikytis mokymo sutartyje numatytų sąlygų, mokyklos tvarką reglamentuojančių dokumentų reikalavimų. 27.3.Stropiai mokytis pagal savo gebėjimus, gerbti mokytojus ir kitus mokyklos bendruomenės narius. 27.4.Dalyvauti mokykloje organizuojamuose pasiekimų patikrinimuose, sąžiningai atliekant skirtas užduotis. 27.5. Laikytis žmonių bendrabūvio normų. 27.6. Vykdyti Švietimo įstatyme, mokyklos nuostatuose, darbo tvarkos taisyklėse numatytas mokinio pareigas. 27.7. Atsakyti teisės aktų nustatyta tvarka už tinkamą mokinio pareigų, apibrėžtų mokyklos nuostatuose ir darbo tvarkos taisyklėse, vykdymą. Kelmės „Kražantės“ pagrindinės mokyklos nuostatai (2007) skelbia tokias mokinių teisės: 21.1. į nemokamą mokymą mokykloje; 21.2. pagal savo gebėjimus ir poreikius mokytis mokykloje, savarankiškai mokytis ir įgyti valstybinius standartus atitinkantį išsilavinimą; 21.3. sulaukus 14 metų, savarankiškai pasirinkti dorinio ugdymo (tikybos arba etikos) programą; 21.4. gauti geros kokybės ugdymą; 21.5. savarankiškai mokytis ir dalyvauti pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinime; 21.6. gerbti, puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius bei tradicijas; 21.7. dalyvauti svarstant ugdymo proceso organizavimo klausimus; 21.8. turėti higienos reikalavimus atitinkančius mokymosi krūvį ir darbo vietą, ugdytis sveikoje ir saugioje aplinkoje; 21.9. gauti informaciją apie save, dalyvauti, kai svarstomas jų elgesys; 21.10. gauti socialinę, psichologinę ir specialiąją pedagoginę pagalbą; 21.11. į poilsį ir laisvalaikį, atitinkantį jų amžių ir sveikatą; 21.12. dalyvauti mokyklos savivaldoje mokyklos nuostatuose nustatyta tvarka; 21.13. burtis į vaikų ir jaunimo organizacijas, kurių veikla sąlygoja dorovinę, pilietinę, kultūrinę, fizinę bei socialinę brandą, lavintis saviugdos bei saviraiškos būreliuose, dalyvauti visuomenės gyvenime, taikiuose susirinkimuose, kuriųveikla neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. 21.14. į nešališką mokymosi pasiekimų įvertinimą; 21.15. dalyvauti pasiekimų patikrinimuose; 21.16. įstatymų nustatyta tvarka ginti savo teises. Taigi, viena iš svarbiausių vaiko teisių ir pareigų mokykloje yra mokytis. Tai atsispindi ir mokyklų nuostatose. G. Sakalausko (2000) išleistoje knygoje „Vaiko teisių apsauga Lietuvoje“ rašoma, kad siekdamos šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas galimybes, vestybės dalyvės susitarė, kad jos: a) įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą; b) skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio viduriniojo lavinimo formas, rūpinasi, kad jis būt prieinamas visiems vaikams, ir imasi tokių priemonių, kaip nemokamo lavinimo įvedimas, o prireikus ir finansinės paramos teikimas; c) užtikrina mokomosios, profesinės bei orientuojamosios informacijos ir medžiagos prieinamumą visiems vaikams; d) imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklą ir mažinančių moksleivių paliekančių mokyklą, skaičių. Tačiau teisės aktų tobulinimo, kyla nemažai problemų su kitais vaiko teisių užtikrinimo klausimais, ypač tai akivaizdu mūsų šiuolaikinėje mokykloje, vis dažniau mokinių patiria fizinį ir psichologinį smurtą. Vaikas praranda saugumo jausmą savo antruose namuose. Atliktame tyrime „Moksleivių tėvų požiūris į dabartines švietimo problemas“ (Būdienė, Zabulionis, Želvys, 2001 p. 31) duomenys rodo, jog net 68% apklaustų mokinių tėvų mano, jog mokykla tampa nesaugi vaikui ir net 50% apklaustųjų galvoja, jog patys mokykloje buvo laimingesni, nei jų vaikai. Šis tyrimas buvo atliktas prieš 9 metus, atsižvelgiant į žiniasklaidos priemonėse vis dažniau aptariamus mokyklos nesaugumo klausimus. Galima daryti prielaidą, kad šiandien atliktas toks pat tyrimas, procentaliai tyrimo rezultatai būtų kur kas aukštesnis, kadangi vis dažniau girdimos istorijos apie tai, kai mokykloje vaikai kenčia nuo įvairiausių smurto, patyčių, atstūmimo apraiškų. J. Vyšniauskas (2006) teigia, kad visuomenė į patyčias žiūri gana atlaidžiai, todėl jos tarsi tapo kasdieninio gyvenimo norma. Dažnai nutink ir taip, kad iš vaiko šaiposi ne tik bendraklasiai, bet ir mokytojai, ar net patys tėvai. Patirdamas patyčias ar smurtą vaikas tampa uždaru, vaikas įgyja neigiamų emocijų „bagažą“. Tačiau dažnai negatyvus elgesys su vaiku, kuris patiria skriaudą, gali sukelti atsakomąją reakciją, t.y. kuomet vaikas jaučiasi negalintis atsakyti tuo pačiu, tuomet išsilieja ant silpnesnių už save. R. Lock, ir L. Trautman (2003) išskiria tokias smurto formas mokykloje: ◦ verbalinis ir rašytinis smurtas: pravardžiavimas, negatyvūs komentarai, ◦ gąsdinimas, bauginantys telefono skambučiai ir elektroninio pašto žinutės; ◦ fizinis: stumdymas, kepštelėjimas, mušimas, kandžiojimasis, plaukų pešiojimas, pliaukštelėjimai, spardymas, nepageidaujami seksualiniai prisilietimai, kito daiktų gadinimas, nepagarbių, žeminančių gestų rodymas; ◦ socialinis/santykių: apkalbinėjimas, asmeninės informacijos viešinimas, išskyrimas ir grupės, ignoravimas. Deja, Lietuvos mokyklose vaikai įvairaus pobūdžio smurtą patiria gana dažnai. Problematiška yra ir tai, jog dažnai nuskriaustieji vis dar nedrįsta apie patiriamą smurtą pasakyti pedagogams. Taip pat smurto apraiškas išsiaiškinimą sunkina tėvų nenoras bendradarbiausi su mokykla. Reikia paminėti, kad yra tokių tėvų, kurie į vaiko nusiskundimus žiūri kaip į nereikšmingą dalyką, neretai tėvai patys skatina savo vaikus su skriaudėjais elgtis taip pat, kaip jie elgiasi su jais. Todėl mokykla yra ne itin veiksminga savarankiškai sprendžiant tokias problemas, todėl būtina skatinti tėvų domėjimąsi savo vaikų gyvenimu mokykloje. Mokyklai pat pat pravartu inicijuoti, tobulinti prevencines programas skirtas visai šeimai, taip įtraukiant tėvus į produktyvų bendradarbiavimą su mokykla, taip išvengiant savižudybių dėl patiriamų skriaudų mokykloje. 1.4.Pagrindinės vaiko teisės bei jų apsauga Vaikai turi daugumą teisių, priskirtinų visiems žmonėms, tačiau jie turi ir kai kurių išskirtinių teisių, o dalis visuotinIų teisių, priskirtų vaikams, įgauna papildomų aspektų. Konvencijoje numatyta beveik 50 vaiko teisių. Svarbiausios iš jų, kurios turi išskirtinę reikšmę jauno žmogaus socialinės raidos procesui: • teisė gyventi, teisė mokytis; • teisė į gerbūvį, teisė būti saugiam; • svarbi yra ir vaiko teisė į sveikatą, sveiką aplinką ir tinkamą sveikatos priežiūrą. G. Sakalauskas (2000) nurodo tokias pagrindines vaiko teises ir laisves: • teisė gyventi; • teisė į identiškumą; • teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę; • teisė reikšti savo pažiūras ir nuomonę; • teisė mokytis; • teisė į asociacijų ir taikių susirinkimų laisvę; • teisę į laisvalaikį ir poilsį; Vaiko teisių konvencijos neoficialiame tekste (1997) išskiriamos tokios vaikų teisės: • Vaikas turi teisę naudotis visomis vaiko teisėmis; • Vaikas turi teisę visapusiškai ir harmoningai bręsti; • Vaikas turi teisę būti asmenybe; • Vaikas turi teisę į socialinį aprupinimą; • Vaikas turi teisę į specialią priežiūrą; • Vaikas turi teisę gyventi su savo tėvais; • Vaikas turi teisę mokytis; • Vaikas turi teisę į apsaugą; • Vaikas neturi būti išnaudojamas; Tame pačiame tekste išskiriami šie vaiko auklėjimo tikslai: Negalima skatinti neapkęsti kitos rasės ar religijos žmonių, turi būti ugdomas vaiko supratimas, draugiškumas, taikumas bei paslaugumas kitiems. Vaiko teisių deklaracija (1997) siekdama, kad vaikai turėtų laimingą vaikystę ir savo pačių ir visuomenės labui naudotųsi joje numatomomis teisėmis ir laisvėmis, ragina tėvus, vyrus ir moteris, kaip atskirus asmenis, taip pat savanoriškas organizacijas, vietos valdžios organus ir nacionalines vyriausybės pripažinti jų teises ir jas ginti teisinėmis ir kitomis priemonėmis: 1 principas. Vaikas privalo turėti šioje Deklaracijoje nurodytas teises. Kiekvienas vaikas turi naudotis šiomis teisėmis be jokių išimčių ir skirtumų ar diskriminavimo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, socialinės kilmės, turtinės, luomo padėties ar kitokių jį patį ar jo šeimą liečiančių aplinkybių pagrindu. 2 principas. Įstatymu ar kitokiomis priemonėmis vaikui turi būti garantuota ypatinga apsauga ir suteikiamos galimybės ir sąlygos sveikai ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime. Šiuo tikslu leidžiant įstatymus, svarbiausias motyvas turi būti vaiko interesų užtikrinimas. 3 principas. Vaikas nuo savo gimimo turi teisę į vardą ir pilietybę. 4 principas. Vaikas turi naudotis socialiniu aprūpinimu. Jis turi turėti teisę sveikai augti ir bręsti, todėl ypatina priežiūra ir apsauga turi būti teikiama ir jam ir motinai, įskaitant tinkamą priešgimdyvinę ir pogimdyvinę priežiūrą. Vaikas turi turėti teisę gauti gerą maistą, naudotis gyvenamosiomis patalpomis, pramogomis ir medicininiu aptarnavimu. 5 principas. Fiziškai, psichiškai ar socialiai nepilnaverčiam vaikui, atsižvelgiant į jo ypatingą padėtį, turi būti nustatytas specialus režimas, mokymas ir priežiūra. 6 principas. Kad vaikas galėtų visapusiškai ir harmoningai vystytis, jam reikia meilės ir supratimo. Jis turi, jei tai įmanoma, augti jausdamas tėvų globą ir atsakomybę ir niekuomet nestokodamas meilės ir dorovinės bei materialinės paramos; mažamečio vaiko, išskyrus išimtines aplinkybes, negalima išskirti su jo motina. Visuomenės ir valdžios organų pareiga – ypač rūpintis vaikais, neturinčiais šeimos ir vaikais, neturinčiais pakankamai pragyvenimo lėšų. Pageidautina, kad daugiavaikių šeimų vaikams išlaikyti būtų teikiamos valstybės ir kitos pašalpos. 7 principas. Vaikas turi teisę gauti išsimokslinimą, kuris bent jau pradiniuose etapuose turi būti nemokamas ir privalomas. Jis turi gauti tokį išsilavinimą, kuris ugdytų jo bendrą kultūrinį išprusimą ir kurio dėka jis galėtų vienodų galimybių pagrindu ugdyti savo gebėjimus, pažiūras, dorovines bei socialines atsakomybės jausmą ir tapti naudingu visuomenės nariu. Kiek įmanoma rūpintis vaiko interesais – tai pagrindinis principas tiems, kas atsako už jo lavinimą ir mokymą; pirmiausia ši atsakomybė tenka vaiko tėvams. Vaikas turi turėti visas galimybes žaisti ir linksmintis; žaidimų ir pramogų tikslai turėtų būti tie patys, kaip ir mokslo; visuomenė ir valdžios organai turi stengti, kad ši teisė būtų įgyvendinta 8 principas. Vaikas visuomet turi būti tarp, tų, kam pirmiausia suteikiama apsauga ir parama. 9 principas. Vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo, žiaurumo ir išnaudojimo formų. Jis neturi būti prekybos objektu, nesvarbu kokia forma. Jam jokiu būdų neturi būti patikimas darbas ar užsiėmimas, kurie kenktų jo sveikatai ar mokslui arba trukdytų jo fiziniam, protiniam ar doroviniam brendimui. 10 principas. Vaikas turi būti apsaugotas nuo to, kas skatintų rasinę, religinę ar kitokią diskriminacijos formą. Jis turi būti auklėjamas savitarpio supratimo, pakantumo, tautų draugystės, taikos ir visuotinės brolybės dvasia ir suvokti, kad jo energija ir gabumai turi būti panaudoti kitų žmonių labui. Taigi, Vaiko teisės ir laisvės yra grindžiamos lygybės principu, kiekvienas vaikas gali naudotis jam skirtomis teisėmis be jokių išimčių ir skirtumu ar diskriminavimo rasės, odos spalvos ir pan. Vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga yra visuotinė būtinybė, be kurios neįmanomas vaikų išlikimas ir raida. Vaiko teisių Konvencijos (1999) 13, 14, 19, 24, 27, 28, 31 straipsnių apžvalga: 13 straipsnis skelbia, kad “vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę“. 14 straipsnis skelbia, kad yra gerbiama „vaiko teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę. 19 straipsnis skelbia, kad “ vaikas turi teisę būti ginamas nuo visų fizinio ar psichologinio smurto formų, įžeidinėjimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant ir seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens. 24 straipsnis skelbia, kad vaikas privalo gauti reikiamą medicinos pagalbą ir sveikatos apsaugą. 27 straipsnis skelbia, kad vaikas turi teisę „turėti tokias gyvenimo sąlygas, kurių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi“ 28 straipsnis skelbia, kad vaikams turėtų būti sudaroma galimybė ne tik mokytis, bet ir pasirinkti tą mokymo įstaigą, kuri jam labiau patinka. 31 konvencijos straipsnis pripažįsta vaiko teisę į poilsį ir laisvalaikį, teisę dalyvauti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!