Šiuolaikinėje šeimoje augančIų vaikų teisės ir pareigos

ĮVADAS Pirmieji pokyčiai, susiję su vaiko padėties šeimoje ir visuomenėje svarstymu ir vertinimu, prasidėjo XX a. pradžioje. Dinaminiai procesai visose gyvenimo srityse reiškiasi sparčiu tempu bei didžiuliais mastais demografinių rodiklių pokyčiuose. Santuokų skaičiaus mažėjimas, populiarėjantis teigiamas požiūris į gyvenimą nesusituokus sąlygoja tai, jog keičiasi ne tik suaugusių asmenų, bet tuo pačiu ir vaikų vertybės, nuostatos bei esminių dalykų, tokių kaip – teisės ir pareigos – suvokimas. Taigi šio darbo aktualumas grindžiamas tuo, jog vaiko teisių ir pareigų įtvirtinimas ir vykdymas yra sąlyginai kintantis reiškinys. Tėvų pareiga ir tuo pačiu teisė auklėti vaikus tokiais visuomenės piliečiais, kurie paisytų visuomenėje priimtinų normų, vertybių ir pan. praktikoje, t. y. šeimoje dažnai yra pamirštama ar neskiriama tam pakankamai dėmesio. Pagrindinė problema yra ta, jog šiuolaikinės šeimos atveju, egzistuoja neatitikimas tarp vaikų teisių ir pareigų santykio. Kitaip tariant, vaikams yra išaukštinamos jų teisės, užmirštant pareigų vykdymo būtinybę. Darbo objektas – šiuolaikinės šeimos vaikų teisės ir pareigos. Darbo dalykas – vaikų teisių ir pareigių santykis šiuolaikinėje šeimoje. Šio darbo tikslas – nustatyti vaikų teisių ir pareigų ypatybes šiuolaikinės šeimos atveju. Numatytam darbo tikslui pasiekti keliami uždaviniai: 1. Apibrėžti šiuolaikinės šeimos sampratą. 2. Atskleisti vaiko teisių ir pareigų esmę. 3. Išanalizuoti vaiko, augančio šiuolaikinėje šeimoje, teisių ir pareigų aspektą. Darbe naudojami metodai: lietuvių ir užsienio mokslinės literatūros sisteminė bei lyginamoji analizė; tyrimo metu gautų duomenų sisteminimas, grupavimas ir analizė; prognozavimas; apibendrinimas. 1. ŠIUOLAIKINĖJE ŠEIMOJE AUGANČIŲ VAIKŲ TEISIŲ IR PAREIGŲ TEORINIS ASPEKTAS 1.1. Šeimos samprata ir reikšmė Vaikystė yra gražiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuomet formuojasi ne tik charakterio bruožai, asmeninės savybės, bet ir įgūdžiai, gebėjimai, suformuojamos vertybės. Visa tai įdiegiama betarpiškai vaikui bendraujant su savo tėvais, kitaip tariant – vaiko, kaip asmenybės, formavimasis vyksta būtent šeimoje. Tačiau verta pastebėti tai, jog šių dienų šeima, lyginant su šeimos koncepcija prieš kelis ar daugiau dešimtmečių, akivaizdžiai skiriasi. Taigi šiame poskyryje siekiama atskleisti šeimos sampratą. Literatūroje analizuojant šeimos reiškinį, yra pateikiama įvairių apibrėžimų. Remiantis daugeliu Lietuvos ir užsienio autorių nuomonėmis, galima teigti, jog nėra vienareikšmės šeimos sąvokos formuluotės. Galima teigti, jog šeimos samprata gali būti skirtingai vertinama skirtingų mokslo sričių atstovų, t. y. į šį reiškinį žiūrima dalinai iš skirtingų pozicijų. Pavyzdžiui, edukologijos mokslas į šeimą visų pirma sieja su auklėjamąja jos funkcija, apie kurią bus kalbama detaliau tolimesniuose poskyriuose, socialinės pedagogikos mokslo atstovai šeimą tapatina su institutu, kuriame vyksta socializacijos procesai. Sociologai – šeima atsiskleidžia savo unikalumu ir socialinės institucijos aspektu (Atkočiūnienė, 2004). Konstitucijoje šeima yra apibūdinama kaip visuomenės ir valstybės pagrindas (LR Konstitucija, 38 str.). L. Gvaldaitė (2009) analizuodama minėtą teisinį imperatyvą pastebi, jog „iš pirmo žvilgsnio – labai aiškus imperatyvas, tačiau šiandien jam pagrįsti ne visada lengva rasti argumentų. Niekam nekyla abejonių dėl šeimos vaidmens svarbos žmogaus ir visuomenės gyvenime, tačiau nesusikalbėjimų ir priešpriešos atsiranda dėl šeimos sampratos interpretacijų, ne visada sutariama, kas iš tikrųjų laikytina šeima, ką mes sudedame į šios sąvokos turinį“ (Gvidaitė, 2009, p. 184). Šeima, pasak V. Strimaitienės dažniausiai suprantama kaip socialinė institucija, kurios viduje vyksta vaiko socializacijos, auklėjimo procesai. Kitaip tariant, šeima buvo (yra) suprantama kaip vertybė, kurios pagrindu vaikas išmoksta elgesio normų, įgauna suvokimą apie jį lydinčias teises ir pareigas. Z. Bajorūnas (1997) analizuodamas šeimos esmę ją traktuoja kaip pirminę visuomenės ląstelę, visuomenės pagrindinį struktūrinį elementą. Pirmine įvardijama dėl to, jog, pasak autoriaus, „joje ugdomi vaikai, formuojamas charakteris“ (Bajorūnas, 1997, p. 10). Pasak I. Leliūgienės (2003), šeima yra ne kas kita, kaip pagrindinis socializacijos veiksnys. Dėka jo šeimoje augantis vaikas įgyja žinių, kurios yra reikalingos pilnavertiškai dalyvaujant visuomeniniame gyvenime, tokiu būdu yra suformuojami gebėjimai, perimamos vertybės, taisyklės, normos. „Šeima laikoma ne pagalbiniu institutu, siekiančiu sukurti ir išlaikyti egzistuojančias valstybėje struktūras ir santykius, o pagrindine sąlyga, realizuojant žmogaus galimybes, svarbiausia institucija, turinčia unikalias galimybes, didelę įtaką socialiniam asmenybės formavimuisi ir raidai“ (Leliūgienė, 2003, p.48). Valstybinėje šeimos politikos koncepcijos projekte nurodoma, jog: „šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių – vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą“ (Valstybinė šeimos politikos koncepcija, 2008, p. 2). Tuo tarpu V. Pruskus (2003) šeimos instituciją apibūdina kaip „giminingumu, santuoka arba įvaikinimu paremtas susivienijimas [...] žmonių, susietų bendra buitimi ir vienodai atsakingų vaikų auklėjimu“ (Pruskus, 2003, p. 100). Šeima egzistuoja tik tuomet, kai vyras ir moteris savo santykius yra įregistravę santuokos pagrindu. Taigi santuoka šiuo atveju yra pagrindas šeimos susikūrimui ir pirminis šeimos požymis (Bajoriūnas, 1997). O. Šulcienė (2005) teigia, jog šeima yra ne kas kita, kaip visaapimantis biosocialinis vienetas, susietas tiek biologiniais, tiek ekonominiais, socialiniais ryšiais ir interesais. Dažniausiai tai mažu žmonių skaičiumi pasižyminti grupinė sąjunga, kuri yra „mažiausia visuomenės regeneracijos grupė“ (Šulcienė, 2005). Siekiant moksliškai pažinti šeimos sampratą, esmę, anot Z. Bajoriūno (1997), svarbu žinoti, jog: 1. šeima – „specifinis pačių bendriausių mūsų visuomenės dėsningumų, jos esmės atspindys. Kas dedasi visuomenėje, savitai atsispindi ir šeimoje“ (Bajoriūnas, 1997, p. 18); 2. šeima – sąlyginai uždaras socialinis-psichologinis vienetas. Taigi daugeliu atveju šeima visų pirma yra siejama su visuomenės sąvoka. Pasak J. E. Farley, „lyginant šiandieninę šeimą su šeima, gyvenusia prieš 25 metus, pastebimi tokie pokyčiai: 1. šeimos narių skaičiaus mažėjimas; 2. skyrybų skaičiaus išaugimas, iššaukęs vienišos motinos/ tėvo ir pamotės/ patėvio atsiradimo šeimoje problemą; 3. vyro ir žmonos tarpusavio santykių lygiavertiškumas, mažesnė vaidmenų atlikimo specializacija; 4. motinos savęs realizavimas už šeimos ribų; 5. nesantuokinių porų ir tuo pačiu nesantuokinių vaikų gausėjimas“ (Valeckienė, 2004, p.77). Šeimos išskirtinė vertė valstybinėje šeimos politikoje yra tapatinama su tokiais aspektais, kaip: šeimos darnumu, santuokiniu pagrindimu, šeimos stabilumu ir kita. Taigi darni šeima, kuri seniau buvo labiau akcentuojama kaip šeimos pagrindas, apima tokius aspektus/savybes, kaip (Strimaitienė, n. d.): • pagarba tarpusavio bendravime; • lanksčių taisyklių ir normų laikymasis; • sąžiningas, atviras bendravimas; • visų šeimos narių betarpiškas bendradarbiavimas kuriant šeimos gerovę; • bendras problemų sprendimas; • „Mes“ akcentavimas; • geranoriškas vienas kito išklausymas; • kita. Taigi kaip matyti iš pateiktų apibūdinimų, šeimos institucija yra suvokiama gana įvairiai. Galima daryti prielaidą, jog šeimos samprata nėra baigtinė ir lyginant skirtingų autorių nuomones, atspindi kiekvienos skirtingos kultūros ir/ar šalies tradicijas ir suvokimą. Tačiau galima teigti, jog šeima visumoje yra suvokiama kaip ne paprasta jos narių suma/kiekis, o tarsi „organizmas”, kuris apjungia atskiras savo „ląsteles“ – šeimos narius. 1.2. Šeimos funkcijos Kalbant apie šeimos reiškinį, nuo jos esmės yra neatsiejamas jos funkcijų klausimas, t. y. kokia yra šeimos paskirtis, rolė ir pan. Mokslininkų darbuose pakankamai daug dėmesio skiriama šeimos funkcijoms analizuoti. Tačiau būtina pažymėti, jog šeimos funkcijos samprata, jų skirstymas ir kiekis analizuojamoje literatūroje yra traktuojamas įvairiai. Kaip teigia M. Gaigalienė (2002), šeimos funkcijų teorinius klasifikavimo klausimus daugiausia nagrinėja Z. Bajoriūnas, J. Bikulčius, K. Miškinis, J. Uzdila, A. Žvinklienė, G. Navaitis ir kiti autoriai. V. Ivanausienė (2003) teigia, jog šeimos, kaip socialinio vieneto, funkcionavimas paremtas svarbiausių šeimos funkcijų traktavimu ir įgyvendinimo kokybe. „Atliekant šeimos funkcijas atsiskleidžia šeimos narių tarpusavio santykiai, šeimos narių socialinių vaidmenų specifika“ (Ivanauskienė, 2003, p. 42). Taigi šiame poskyryje siekiama apibrėžti šeimos funkcijų sampratą ir jų požymius. Šeimos funkcija anot Z. Bajoriūno (1997) apibrėžiama kaip „sutuoktinių ar kitų jos narių poreikių ir su jais susijusių pareigų vieni kitiems atlikimą ir tenkinimą“ (Bajoriūnas, 1997, p. 28). O. Šulcienės (2005) teigimu, šeimos funkcijos labiausiai yra siejamos su vaikais. Mano nuomone, šeimos funkcijos tikslesnį apibrėžimą pateikia J. D. Lanigan (2009), kurio teigimu – šeimos funkcionavimas/funkcijos yra procesų: savo pagrindinių poreikių patenkinimo, sprendimo priėmimo, taisyklių nustatymo ir jų vykdymo, šeimos, kaip visuomenės darinio tobulėjimo, visuma. Taigi, kaip pavyzdį galima pateikti šeimos vienetų – vyro ir žmonos – funkcijas: • buitinė, t. y. padėjimas tvarkytis ūkinėje aplinkoje, pareigų pasiskirstymas, bendras šeimos biudžetas ir pan.; • rekreacinė. Kitaip tariant – poilsio praleidimas, pramogos ir kita; • kita. Svarbu pažymėti tai, jog analizuojant skirtingus šeimos vienetus, elementus, jų funkcijos vienas kitam gali skirtis. Pavyzdžiui, nuo anksčiau analizuoto vyro - žmonos funkcijų pobūdžio tėvas-motina atlieka šias funkcijas (Bajoriūnas, 1997): • gimdymas; • auklėjimas; • ūkinė-ekonominė funkcija; • bendravimo funkcija; • elgesį reguliuojančioji f-ja; • kita. A. Šerikova ir kiti (2008) siūlo tokią šeimos funkcijų klasifikaciją (Šerikova ir kt, 2008; Šulcienė, 2005) (žr. 1 pav.): 1 pav. Šeimos funkcijų klasifikacija (sudaryta pagal Šerikova ir kt., 2008, Šulcienė, 2005) Tuo tarpu Valstybinėje šeimos politikos koncepcijos projekte šeimos pagrindinės funkcijos asmens ir visuomenės gyvenime yra klasifikuojamos tokiu pagrindu: 1. asmenų bendruomenės kūrimas. Tai apima tarpasmeninių ryšių užmezgimą ir plėtotę, tarpusavio pagarbą, pasitikėjimą ir atsakomybės ugdymą priimant sutuoktinių ir tėvų įsipareigojimus 2. prokreacija. „Gyvybės davimas iš meilės, grindžiamos atsakingu motinystės ir tėvystės supratimu, vaikų auginimas“. 3. ugdymas ir socializacija. Tai „kultūros ir vertybių, elgesio normų bei pirminių žinių perteikimas, pažinimo ir bendravimo įgūdžių ugdymas, žmogaus gabumų atskleidimo ir galimybės juos įgyvendinti užtikrinimas, asmens lytinės tapatybės ugdymas [...], savimonės ugdymas, socialinė reabilitacija“. 4. globa ir rekreacija. Žmogiškosios globos bei psichologinio saugumo užtikrinimas. Ugdymas psichofizinės brandos, asmens psichinių, fizinių bei dvasinių galių atkūrimas ir palaikymas. 5. namų ūkio kūrimas. „bendros veiklos, solidarumo ir subsidiarumo patirties, įsipareigojimų, atsakomybės ir savarankiškumo ugdymas, materialinio apsirūpinimo užtikrinimas, gebėjimo derinti šeimos gyvenimą ir darbinį užimtumą ugdymas“ (Valstybinė šeimos politikos koncepcija, 2008, p. 6, 7). Taigi kaip matyti, toks šeimos funkcijų klasifikavimas apima ir anksčiau minėtas šeimos vienetų funkcijų traktuotes. Tad analizuojamu atveju detalesnis dėmesys turėtų būti kreipiamas į tėvas - motina vaidmenų funkcijų analizę, kadangi darbas siejamas su šeimoje augančių vaikų klausimu. Mano nuomone, tikslingiausia analizuoti šeimos funkcijas pagal anksčiau minėtą A. Šerikovos ir kt. (2008) skirstymą. Reprodukcinė funkcija. Vaikų gimdymas. Šis aspektas, analizuojant šeimos kaip socialinės institucijos esmę, gali būti siejamas su noru, poreikiu, būtinybe pratęsti savo šeimą, perduodant savo (tėvo ir motinos) genetines kombinacijas gimsiančiai atžalai. Vaikų auginimas ir auklėjimas. Pasak Z. Bajoriūno (1997), šios funkcijos yra vienos svarbiausių funkcijų, siejamų su dvasiniu gyvenimu. Atliekant minėtą funkciją yra tenkinami tokie poreikiai kaip: motinystė ir tėvystė, visuomenės reikmės. „Šeimoje vaikai susiformuoja savo integraciją. Šeimoje vaikai nuolat stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas“ (Bajoriūnas, 1997, p. 31). Kitaip tariant, būtent šeima, o ne kas kita, yra pati tobuliausia vaiko auginimo ir auklėjimo terpė. Taigi auginimas ir auklėjimas yra vienas nuo kito neatskiriami aspektai. Šeimos auklėjimas turėtų suteikti/garantuoti tokias sąlygas, kaip: fizinį vystymąsi, interesų paisymą, supažindinimą su visuomenės aplinkoje priimtinomis elgesio normomis ir t. t. Anot K. Meiliaus ir M. Jonaičio (2007), „tėvai, išskirtinai emocine sąveika daro didelę įtaką vaikų elgesiui ir asmenybės raidai. Socialinio išmokimo mechanizmai lemia, kad [...] dalis šeimoje įgytos patirties sąmoningai arba nesąmoningai pernešama į savo būsimos šeimos vaizdinį, o vėliau ir į elgseną šeimoje. Neigiama ar teigiama patirtis, vertybių sistema ir jausmų diapazonas, perimti iš genetinės šeimos, tampa sutuoktinių tarpusavio santykių, vaikų auklėjimo, vaidmenų struktūros ir t.t. gairėmis“ (Meilius, Jonaitis, 2007, p. 11). Ūkinė-ekonominė funkcija. Ši šeimos funkcija, pasak K. Miškinio „susijusi su šeimos materialinių poreikių tenkinimu, namų ūkio, šeimos biudžeto tvarkymu. Įsitraukę į ūkinę – ekonominę šeimos veiklą, vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą, atsakingumą už šeimos turtą (Atkočiūnienė, 2004, p. 15). Socializacijos funkcija. Mano nuomone, ši funkcija gali būti iš dalies sutapatinama su komunikacine funkcija. V. Ivanauskienės (2003) nuomone, šiuolaikinėje šeimoje ypač išryškėja bendravimo funkcijos svarba, „kuri pasireiškia komunikatyvine veikla: gyvenimiškos patirties dalijimusi, keitimusi informacija, šeimos bei visuomenės problemų aptarimu“ (Ivanauskienė, 2003, p. 42). Taip pat galima papildyti šeimos bendravimo elementų sąrašą tokiais aspektais, kaip, pavyzdžiui, bendrų sprendimų priėmimas, palankios atmosferos kūrimas, santykių nuolatinis vystymas. Pasak minėtos autorės, būtent tyrimais yra nustatyta, jog egzistuoja teigiama šių bendravimo/socializacijos turinio elementų įtaka vaiko asmenybės ugdymui bei vertybių perėmimui, kas tiesiogiai siejama su vaiko teisių ir pareigų aspektu. Psichologinė funkcija. A. Maslauskaitė (2005) analizuodama tarpusavio santykių kokybinius aspektus pabrėžia, jog psichologinių poreikių patenkinimas šeimoje šiais laikais yra prioritetiniame sąraše, kadangi tai „vienas kertinių šiuolaikinės šeimos bruožų“. „Šeima individui ir visuomenei dabarties pasaulyje svarbi kaip intymumo erdvė, kurioje žmogus gali bent laikinai pasprukti nuo socialinio pasaulio įtampų, tempo, anonimiškumo“ (Maslauskaitė, 2005, p. 122). Rekreacinė funkcija. Ši šeimos funkcija gali būti suprantama kaip „laikas, skirtas turiningai ilsėtis, fizinėms ir dvasinėms jėgoms atstatyti, sveikatai atgauti. Tai dvasinio šeimos komforto kūrimas, naujų jėgų darbui, mokymuisi, kūrybiniams sumanymams kaupimas“ (Deveikienė, 2004, p. 13). Rekreacinę šeimos funkciją, pasak A. Charčevo ir M. Maskovskio, „apibūdina du požymiai: • laikas, kurį kiekvienas šeimos narys gali skirti jėgų atstatymui ir pramogoms; • laiko naudojimo būdas (bibliotekos, teatrai ir pan.). Kaip bus plėtojama ši funkcija šeimoje apsprendžia daugelis dalykų, tačiau visų pirma tai priklauso nuo tėvų ir kitų šeimos narių uždarbio bei pagalbos vienas kitam atliekant būtiniausius namų ūkio darbus“ (Atkočiūnienė, 2004, p. 16). Seksualinė funkcija. Pasak D. Deveikienės (2004), seksualinė funkcija dažniausiai tapatinama su šeimos vienetų – vyro ir žmonos – siekiu išlaikyti ne tik pilnavertį seksualinį gyvenimą, bet ir dvasinį ir fizinį ryšį, kuris tiesiogiai gali būti siejamas su jų asmeninės saviraiškos dalimi. Taigi apibendrintai galima teigti, jog svarbiausias bet kurios šeimos ypatumas yra ne kas kita, kaip išvardintų funkcijų: reprodukcinės, ūkinės-ekonominės, socializacijos, psichologinės, rekreacinės ir seksualinės – kompleksiškumas. Būtent šeima apjungia šias funkcijas ir tai leidžia išskirti šeimos instituciją nuo kitų socialinių darinių. 1.3. Vaikų teisių ir pareigų esmė „Ar pakankamai žinome apie savo vaikų teises ir pareigas, ar dažnai susimąstome, kodėl jie yra išskirtinė visuomenės grupė ir turi specifines teises? Problema ta, kad ne tik patys vaikai, bet ir jų tėvai neturi pakankamai žinių apie vaiko teises, nežino būdų, kaip šias principines vertybes apginti, išsaugoti, kaip elgtis konkrečiose situacijose“ (Šadzevičius, 2010). Pasak A. Šerikovos ir kt. (2008), funkcionalizmo požiūrio traktavime šeimos atžvilgiu yra teigiama, jog šeimoje yra atliekamos reikšmingos užduotys, kuriose atsispindi svarbiausieji visuomenės poreikiai ir jų (užduočių) pagalba yra išsaugoma socialinė tvarka. Keičiantis ekonominiam laikmečiui, vyraujant poindustrinės ekonomikos bruožams, šeimos kaip ekonominės gamybos vieneto vaidmens sumažėjimas padidino dėmesį būtent vaikų auginimo bei socializacijos klausimams. Taigi šiame poskyryje siekiama apibrėžti vaiko teisių ir pareigų pagrindinius bruožus. Vaikas, pasak M. D. Ruck ir S. S. Horn (2008), G. Navaičio ir E. Gibavičiūtės (2003), yra asmuo (individas), esantis iki 18 metų amžiaus, kuomet dar nėra pasiektas brandos amžiaus tarpsnis – tiek fizinis, tiek intelektualus – kaip nustatoma įvairiais teisiniais aktais. Pasak B. Kairienės (2010), „skirtingai apibrėžiama vaiko sąvoka apsunkina galimybę įvertinti vaiko teisinį statusą bei galimybę pačiam vaikui aktyviai dalyvauti, įgyvendinant ir ginant savo teises. Vartojamos sąvokos skirtinguose šaltiniuose apibrėžiamos skirtingu vaiko amžiaus tarpsniu ir įgauna kitokią prasmę. Vaiko sąvokinė apibrėžtis nepakankama apibrėžiant vaiko teisinės apsaugos laikotarpį – apibrėžiant vaiko sąvoką nurodoma maksimali vaiko amžiaus riba, tačiau vaiko amžiaus pradžia neapibrėžta“ (Kairienė, 2010, p. 113). Jos teigimu, vaiko sąvoka psichologinėje, edukologinėje, teisinėje literatūroje apibrėžiama ir vartojama skirtingai. Vaikų, turinčių konkrečias teises, sąvoka pradėta analizuoti palyginti neseniai. Iki tol buvo istoriškai traktuojama, jog vaikai yra tik mažos, silpnos būtybės, „mažiau pažangios suaugusiųjų versijos“ ir nebuvo manoma, jog vaikai turi konkrečių specialių poreikių, taip kaip suaugusieji asmenys (Ruck, Horn, 2008, p. 688). Seniau tėvams buvo suteikiama neribota valdžia vaikų kontroliavimo klausimu. Net iki 19-ojo amžiaus pirmojo ketvirčio į vaikus buvo žiūrima kai kaip į privačios nuosavybės formą, neturinčių jokių apibrėžtų teisių. Visų pirma į vaikus, kaip asmenis, turinčius konkrečias teises ir pareigas, buvo reaguojama Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taigi visų pirma prieš pradedant analizuoti vaiko teisių ir pareigų pagrindinius bruožus reikia apsibrėžti, kas iš viso yra vaiko (-ų) teisės ir pareigos. Minėtieji autoriai M. D. Ruck ir S. S. Horn (2008) pabrėžia, jog istoriškai minėta susiklosčiusi situacija pabrėžė, kad vaikų teisės buvo grindžiamos nuomone, jog būtent tėvai (ar kiti globojantys asmenys) geriausiai gali nustatyti kokias teises ir pareigas turi vaikas (-ai). Tuo tarpu Ž. V. Jonynienė (2005) konstatuoja, jog 20 amžius gali būti apibūdinamas kaip vaiko padėties visuomenėje kaitos laikotarpiu. Patvirtinamas anksčiau minėtas teiginys, jog pakankamai ilgą laiką vaikai visuomenėje buvo laikomi kaip mažuma, lyginant su kitomis visuomenės grupėmis. Taigi minėto laikotarpio pabaigoje vaikai, galima teigti, neturėjo jokių apibrėžtų teisių ir tokia situacija buvo paaiškinama visiška priklausomybe nuo suaugusiojo asmens. Tačiau 20 amžiaus pabaigoje, vis dėlto, vaiko teisės ne tik deklaruojamos, bet ir joms skiriama ypač daug dėmesio – jos ginamos labiausiai pripažintu juridiniu dokumentu. Pasak V. Šadzevičius (2010), būtent vaikai yra viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių dėl amžiaus ypatumų, specifinės padėties šeimoje ir kitų aspektų. Taigi „jie ypač jautriai reaguoja į patiriamus pokyčius aplinkoje, todėl vaiko interesų apsaugai turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys. Vaikai teisiniu, socialiniu požiūriu yra asmenybės, turinčios savo poreikius, orumą, norus, privatumą, individualumą, taip pat ir savo įstatymiškai ginamas teises bei laisves“ (Šadzevičius, 2010).  Kaip teigiama vaiko teisių apsaugos studijoje, vaikų teises Lietuvos Respublikoje gina tokie įstatyminiai ir kitokio pobūdžio teisės aktai, kaip, pavyzdžiui, Konstitucija, Civilinis kodeksas, Vaiko globos įstatymas, Civilinio proceso kodeksas. Kiekvieno vaiko teisių apsaugą nustato: Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, Švietimo, Specialiojo ugdymo, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymai, Bendrieji vaiko teisių apsaugos nuostatai ir Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes tvarka (Dromanienė, Šalaševičiūtė, 2006). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme yra apibrėžiamos bendrosios vaiko teisių apsaugos nuostatos ir principai (Valstybės žinios, 1996): • turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus ir teises; • vaikas turi teisę naudotis visomis įstatymuose bei kituose teisės aktuose nustatytomis teisėmis bei laisvėmis; • teisės yra lygios ir negali būti jokios diskriminacijos dėl tam tikrų susidariusių aplinkybių; • kita. Taigi minėtame teisės akte taip pat nustatomos ir pagrindinės vaiko teisės ir laisvės, tuo pačiu ir pareigos (žr. 1 lentelė). 1 lentelė. Vaiko teisių, laisvių ir pareigų klasifikacija (Sudaryta pagal LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, 1996; Vaiko, tėvų, pedagogų teisės, pareigos ir atsakomybė, 2008) VAIKO TEISĖS, LAISVĖS VAIKO PAREIGOS, ATSAKOMYBĖ • teisė gyventi ir augti; • teisė būti sveikam; • teisė į individualybę ir jos išsaugojimą; • teisė į asmeninį gyvenimą, jo neliečiamybę; • teisė į gyvenimo sąlygas, kokios reikalingos jo fizinei, protinei, dvasinei, dorovinei ir socialinei raidai vystytis; • turtinės teisės; • teisė į gyvenamąjį būstą; • socialinių teisių būtinybė; • teisė į valstybės paramą ir išlaikymą; • teisė į poilsį ir laisvalaikį. • gerbti savo tėvus, kitus šeimos narius, globoti  juos senatvėje, ligos ar kitos negalios atvejais, padėti tėvams  ir kitiems paramos reikalingiems šeimos nariams; • gerbti  pedagogus,  kitus suaugusiuosius  ir  vaikus, nepažeisti jų teisių ir teisėtų interesų; • laikytis  priimtų  elgesio  normų  mokymo,  auklėjimo įstaigose, viešose vietose, darbe, buityje; • gerbti  ir  tausoti kultūros ir  istorijos  vertybes, gamtą, visuomenės ir privačią nuosavybę. Taigi I. Kerulienė (2008) visas minėtas teises apjungia į keturias grupes: egzistencijos teisės, vystymosi teisės, apsaugos teisės bei dalyvavimo teisės. Tuo tarpu V. Šadzevičiaus (2010) nuomone, vaiko teisės gali būti sąlyginai suskirstytos į tris stambias grupes/blokus: 1. Prigimtinės (pagrindinės) vaiko teisės. 2. Turtinės vaiko teisės. 3. Socialinės vaiko teisės. Taigi analizuojant kiekvieną teisių grupę galima konstatuoti, jog kiekvieną jų sudaro konkrečios teisės, kurios buvo minėtos ir anksčiau. Prigimtinės teisės. ◦ Vaiko teisė gyventi, augti, teisė į individualybę. Kitaip tariant, vaikas, nepaisant jo amžiaus turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis, turėti vardą bei pavardę. Kaip teigia V. Šadzevičius (2010), vaiko teisė gyventi reiškia daugiau nei paprasčiausiai egzistuoti. Teisė gyventi turi būti suprantama kaip gyventi visavertį gyvenimą. Kaip jau buvo minėta anksčiau, kiekvienas vaikas turi teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi. Kalbant detaliau apie vaiko teisę gyventi, ji apima ir tokį aspektą kaip teisę į gyvenamąjį būstą. „Vaiko vystymasis susijęs su pagrindinės vaiko teisės – teisės į gyvybę įgyvendinimu apima visas vaiko būvio ir veiklos sritis, todėl interpretuojamas plačiai“ (Kairienė, Žiemienė, 2007, p. 45). Galima daryti prielaidą, jog vystymosi aplinkos svarba reikšminga ne tik vaiko pasirengimui ateičiai, bet ir dabartiniams išgyvenimams ir raidai. ◦ Teisė žinoti tėvus, su jais bendrauti, būti auklėjamu, aprūpinamu. Ši teisė užtikrina tai, jog vaikas turi žinoti savo biologinius tėvus. Be to, teisė gyventi kartu su tėvais yra tiesiogiai susijusi su vaiko teise būti auklėjamam ir/ar aprūpinamam tėvų. „Teisė bendrauti su tėvais yra platesnė sąvoka, ji apima ir bendravimą su giminaičiais, artimaisiais, jeigu to vaikas nori ir tai nekenkia jo paties interesams“ (Šadzevičius, 2010). ◦ Teisė būti sveikam. „Ši teisė garantuojama įvairiomis priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką: vaikų ir tėvų sveikatos priežiūra; vaikų ligų profilaktika; kvalifikuota medicinos pagalba; vaiko sveiko gyvenimo būdo ugdymas ir kt.“ (Šadzevičius, 2010). Kitaip tariant, vaikui turi būti užtikrinama visapusiška sveikatos apsauga. ◦ Teisė į poilsį ir laisvalaikį. ◦ Teisė asmeninio gyvenimo turėjimui. Turtinės teisės. Kiekvienas vaikas turi teisę į turtinę nuosavybę, t. y. vaikas gali turėti indėlį konkrečioje kredito įstaigoje (-ose), uždirbtais pinigais tinkamai disponuoti ir pan. Socialinės teisės. ◦ Teisė į mokslą. „Išsimokslinimas turėtų būti viena esminių visuomenės vertybių, kurios siekti galėtų kiekvienas, nepriklausomai nuo socialinės ar turtinės padėties, sveikatos būklės. Vaiko teisės mokytis užtikrinimas yra svarbi sėkmingos jo raidos sąlyga“ (Bačiulienė, Zaborskis, 2004, p. 715). Taip pat teisė į mokslą užtikrina ir vaiko orumo išlaikymą mokymosi procese. ◦ Teisė į minties, žodžio ir religijos laisvę. ◦ Dalyvauti visuomenės gyvenime. Kaip teigiama vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijoje, atsižvelgiant į brandos lygį, vaikui turi būti sudaromos sąlygos ir suteikiamos galimybės aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Kitaip tariant, turi būti užtikrinama teisė realizuoti savo visuomeniškumą ir pilietiškumą, ypač priimant sprendimus, kurie gali turėti įtakos jo gerovės užtikrinimui. Taigi apibendrinant galima teigti, jog daugiausia visuose šaltiniuose yra akcentuojama vaiko teisių įgyvendinimo politika. 1.4. Šiuolaikinėje šeimoje augančių vaikų teisės ir pareigos Šiais laikais vaikai auga daug greičiau nei kada nors anksčiau. Suaugę žmonės neretai sutrinka vaikų gebėjimais įsisavinti daug aspektų, susijusių su socialiniu gyvenimu, kultūra ir pan. Taigi šiame poskyryje siekiama išsiaiškinti, koks santykis šiuolaikinėje šeimoje augančių vaikų teisių ir pareigų atveju. Visų pirma analizuojant modernioje šeimoje augančių vaikų teisių ir pareigų aspektą būtina apsibrėžti kas yra šiuolaikinė šeima, kuo ji skiriasi nuo iki šiol vyravusių šeimos, kaip institucijos, bruožų. Kaip teigiama H. Lombaerts, E. Osewska (2008), šiuolaikinė šeima pati turi generuoti tinkamą požiūrį, sąveiką bei bendravimo stilių atsižvelgiant į kintančias aplinkos sąlygas, ambicijas, atskirus socialinius tinklus ir kita. Šeimoje vykstanti sąveika tarp šeimos narių tampa svarbiu klausimu, kadangi individualizacijos ir bendruomeniškumo aspektas turi įtakos vaikų auklėjimo procesams šeimoje. Tai taip pat patvirtina ir B. Kairienė ir R. Žiemienė (2007) teigdamos, jog „suaugusiųjų požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, lemiantis elgesį su vaiku, jo poreikių patenkinimą, vaiko padėtį visuomenėje. Nors vaikas pripažintas aktyviu teisės subjektu, besinaudojančiu savo teisėmis, tačiau vaiko teises galima įgyvendinti tik per kitų asmenų – visų pirma tėvų, teises ir pareigas“ (Kairienė, Žiemienė, 2007, p. 43). Taigi visuotinai yra pripažįstama, jog pagrindinė institucija, kuri savo struktūra ir funkcionavimu gali geriausiai užtikrinti vaiko teisių įgyvendinimą, yra ne kas kita kaip šeima. 2 lentelė. Šeimos transformacijos bruožai (sudaryta pagal Stankūnienę ir kt., 2003, p. 22) TRADICINĖ ŠEIMA MODERNIOJI/ŠIUOLAIKINĖ ŠEIMA Šeimos demografiniai bruožai • Ankstyvos santuokos. • Šeima kuriama tuokiantis. • Aukštas santuokų skaičiaus lygis. • Pirmieji vaikai gimdomi jauname amžiuje. • Vyravimas vidutinių šeimų. • Nesantuokinių vaikų dalies mažas dydis. • Santuokų skaičiaus mažėjimas. • Santuokų vyresniame amžiuje didėjimas. • Viengungystės reiškinio paplitimas. • Neregistruotų šeimų skaičiaus augimas. • Nesantuokinių vaikų skaičiaus didėjimas. • Savanoriška bevaikystė. • Pirmųjų vaikų gimdymas vyresniame amžiuje. • Mažos šeimos. Kaip matyti iš pateiktos 2 lentelės, įvairių sričių permainos, visuomenės požiūris į vertybes bei elgesio normas paveikė ir šeimos struktūrą. Šeimai besikeičiant prarandamos tradicinei šeimai būdingos savybės, ypatybės, tokios kaip, pavyzdžiui, pilnavertės šeimos egzistavimui yra būtinas santuokinis sakramentas ir pan. Dar vienas šiuolaikinės šeimos bruožų yra tai, jog daugeliu atveju egzistuoja šeimos nepilnumas, t. y. tokia situacija, kuomet dėl emigracijos ar skyrybų šeimą sudaro ne abu tėvai, tačiau vienas iš jų. Šiuolaikinė šeima, kaip teigia A. Šerikova ir kiti (2008), vis labiau perima modernios šeimos bruožus, kurie labiau būdingi Vakarų šalių gyventojams. Tuo tarpu V. Stankūnienė ir kt. (2005) užsimena ir apie naujesnio šeimos modelio - postmodernaus – atsiradimą. Visa tai apibendrina anksčiau išreikštas mintis, jog vis dėlto, šeima yra prie išorės aplinkos prisitaikantis visuomenės elementas, darinys. Akivaizdu yra tai, jog kintant vertybėms, socialinei bei ekonominei aplinkoms, iš dalies keičiasi ir šeimos narių požiūriai, mąstymas ir suvokimas, kuris tiesiogiai daro įtaką vaikų auklėjimui. Nors nėra lengva numatyti, kokie procesai vyks visuomenėje po tam tikro laiko, tačiau lietuvių bei užsienio mokslininkai vis daugiau kalba apie tendencijas, siejamas su modernizacijos, kaip reiškinio, procesais. Taigi analizuojant vaiko teisių ir pareigų klausimą šių dienų šeimoje, M. D. Ruck ir S. S. Horn (2008) teigia, jog per pastaruosius kelis dešimtmečius iš esmės pasikeitė tiek politinio pobūdžio, tiek socialinio pobūdžio įsipareigojimų vaikų teisėms turinys. Kitaip tariant, vaikams suteikiamos tokios teisės, kurios ilgą laiką buvo taikomos tik suaugusiesiems. „Senovėje auklėjimas buvo paremtas nuostata – „žinosi savo pareigas, gausi ir teises““ (Saukienė, 2009). „Šeimos gyvenimas, kaip bet koks socialinis gyvenimas, glaudžiai susijęs su vertybių sistema“ (Mitrikas, 2006, p. 62). Dėl įvairaus pobūdžio „naujų socialinių problemų daug socialiai pažeidžiamų, įvairių materialinių ir psichologinių problemų turinčių šeimų nesugeba prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų“ (Dromanienė, Šalaševičiūtė, 2006, p. 80). Kitaip tariant, susiduriant ne tik su minėtomis problemomis iškyla grėsmė, jog šeimoje augančių vaikų teisės ir pareigos yra iš dalies pažeidžiamos ir/ar vyrauja pasikeitęs požiūris į teisių ir pareigų sąvokas visumoje. Tuo tarpu kalbant apie šiuolaikinės šeimos išaugintų vaikų teisių ir pareigų bruožus, dažnai tenka pamąstyti, kurlink krypstama vaikų auklėjimo srityje. Juk šeima yra ta pirmoji „bendruomenė“, kurioje vaikas įsisavina elgesio bruožus, normas, suvokia pareigų ir teisių esmę, jų naudojimo būtinybę ir neišvengiamumą. Stebint anksčiau minėtus šeimos transformacijos procesus kyla natūralus klausimas – ar tėvai įsisąmonina apie vaiko teisių ir pareigų vykdymo būtinybę, ar neiškraipomas santykis tarp teisių ir pareigų. I. Kerulienės (2008) teigimu, pasaulio šalių praktikoje vaiko teisės ir pareigos, jų gerbimo ir saugojimo ypatumai, tėvų ir vaikų bendravimo įtaka teisių ir pareigų vykdyme yra pakankamai plačiai tyrinėjama. Tačiau kalbant apie Lietuvos mokslininkų tyrinėjimus šioje srityje galima konstatuoti, jog nors ir skiriama pakankamai dėmesio šioms problemoms analizuoti, tačiau minėtieji reiškiniai nėra plačiai ir giliai išanalizuoti. A. Marčiulaitis (2006) analizuodamas šiandieninę situaciją teigia, jog „ginant vaikų teises, kažkodėl nustumtos į šalį bet kokios pareigos, pažeista teisių ir pareigų tarpusavio sąveika. Prieita netgi prie kraštutinumo: nevalia vaiko pabarti, skirti jo jėgoms ir sugebėjimams tinkamų darbelių, priminti vaikų pareigas tėvams, mokyklai, aplinkai“ (Marčiulaitis, 2006). Teisių iškėlimas į pirmąją vietą, užmirštant lygiavertį pareigų reikšminį „svorį“, galiausiai veda mus prie to, jog teisių galios išplėtimas sąlygoja piktnaudžiavimą susidariusia padėtimi. Analogiškai mąsto ir A. Lydeka (n. d.), kurio teigimu – „Lietuvos Konstitucija skelbia, kad šeima – visuomenės ląstelė. Deja, šiandien jau galime konstatuoti, kad ši nepaprastai svarbi ląstelė yra pavojuje. Ją ardo ir nepalankūs išoriniai, ir vidiniai veiksniai: smurtas, susvetimėjimas, atsakomybės stoka, teisių iškėlimas virš pareigų“ (Lydeka, n. d.). Neretai tenka išgirsti iš žiniasklaidos priemonių, jog vaikai neretai peržengia priimtino socialinio elgesio ribas. Kyla klausimas, kodėl taip vyksta. Kaip jau buvo minėta ankstesniuose poskyriuose, vaikai socializacijos procesą pradeda būtent šeimoje, kur augdami suvokia vertybių, normų būtinumą ir daugelį šių aspektų perima būtent iš šeimos narių. Vaiko elgesio ribos taip pat nubrėžiamos tėvų, kurie, suformuodami teises ir pareigas, įdiegia atsakomybės suvokimą. Kalbant apie tai, kokią įtaką turi šeima besiformuojančio asmens pasaulėjautai, gėrio ir blogio identifikavimui, galima išskirti kelias priežastis, kodėl nukrypstama nuo priimtino elgesio normų paisymo ir vis dažniau nukrypstama į pareigų ignoravimo atvejus. Visų pirma minėto elgesio priežastimi gali būti šeimoje egzistuojančio smurto, nepagarbos, taisyklių nesilaikymo ir pan. sąlygos. Visų antra, teisių ir pareigų santykio neatitikimas galimas dėl per didelio pataikavimo vaikams. Šiuo atveju vaikai įpratinami gauti visa ko reikalaujama, nesulaukti kritikos dėl netinkamo elgesio ir pan. (Tarovatovienė, n. d.). Apibendrinant galima teigti, jog šiuolaikinėje šeimoje augančių vaikų teisių ir pareigų santykis gali būti traktuojamas skirtingai. Viena vertus, vaikų teisėms yra skiriama nemažai dėmesio, kai tuo tarpu vaikų pareigų klausimas neretai tampa diskusijų objektu. LITERATŪRA 1. Atkočiūnienė L. (2004). Sėkmingo auklėjimo daugiavaikėje šeimoje prielaidos. Magistro darbas. Edukologija. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, p. 11, 12, 15, 16. [Žiūrėta 2011-02-27]. Prieiga per internetą: 2. Bačiulienė K., Zaborskis A. (2004). Požiūris į vaiko sveikatą Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje. Medicina, 40(8), p. 715. 3. Bajorūnas Z. (1997). Šeimos edukologija. Vilnius: Jošara, p. 10, 18, 28, 31. 4. Deveikienė D. (2004). Socialinis darbas su nedarniomis šeimomis: problemos ir perspektyvos. Magistro darbas. Edukologija. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, p. 13, . [Žiūrėta 2011-02-27]. Prieiga per internetą: 5. Dromanienė L., Šalaševičiūtė R. (2006). Vaiko teisių apsauga Lietuvoje: socialinių darbuotojų vaidmuo. Socialinis darbas: mokslo darbai, 5 (1), p. 80, 83. 6. Gaigalienė M. (2002). Šeimos funkcijų tyrimo pedagoginiai aspektai. Pedagogika, 60, p. 84. 7. Guščinskienė J. (2004). Taikomoji sociologija : mokomoji knyga. Kaunas: Technologija. 8. Gvaldaitė L. (2009). Kodėl šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas? Acta paedagogica vilnensia, 22, p. 184. 9. Ivanauskienė V. (2003). Šeimos funkcionavimo ypatumai: paauglių ir jų tėvų požiūris. Socialinis darbas, 1(3), p. 42. 10. Jonynienė Ž. V. (2005). Vaiko teisių įgyvendinimo Lietuvoje aktualijos. Acta paedagogica vilnensia, 15, p. 129. 11. Kairienė B. (2010). Agresyvus tėvų elgesys su savo vaikais: sampratos problema. Socialinis darbas, 9(2), p. 113. 12. Kairienė B., Žiemienė R. (2007). Vaiko teisių įgyvendinimo ypatumai šeimoje. Socialinis darbas, 6(2), p. 43-45. 13. Kerulienė I. (2008). Vaiko teisės: tėvų požiūris į jas ir elgesys su vaiku. Pedagogika, 92, p. 116. [Žiūrėta 2011-02-14]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!