Ekologinis ugdymas 3-4 klasėse

1 ĮVADAS Temos aktualumas. Kasdien Žemėje išnyksta viena gyvūnų, kas savaitę – viena augalų rūšis. Pasaulio ateitis rodo, kad gamtos išsaugojimas tiesiogiai priklauso nuo aplinkosauginio visuomenės išprusimo. Akivaizdu, kad ekologinės kultūros ugdymas tampa itin reikšmingas ir reikalingas, nes gamtosaugos, gamtonaudos, ekologijos problemos šiandien labai aktualios. Tai reikalauja visų mūsų naujo požiūrio, įvairių sričių specialistų pastangų. Svarbu, kad minėtos problemos neliktų vien tik mokslininkų rūpesčiu, tai visuomenės, taip pat ir mokyklos reikalas. Lietuvos bendrojo lavinimo bendrosiose programose, teigiama, kad “gamtos pažinimo tikslas – ugdyti vaikų gebėjimą suprasti gamtos pasaulį ir bendrauti su juo.”[17]. Tuo tarpu Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose, [1] vienas iš gamtamokslinio ugdymo uždavinių skirtas ekologinėms nuostatoms ir įgūdžiams plėtoti ir kviečia mokinius saugoti gamtą, tvarkyti aplinką ir suvokti savo, kaip vartotojo vaidmenį tausojant gamtos išteklius. Todėl ekologinis ugdymas pradinėje mokykloje svarbus, nes moksleiviams padeda formuoti sampratą, kad gamta tai yra kultūrinė ir materialinė vertybė. Ekologiniam moksleivių ugdymui daugiau dėmesio pradėta skirti nuo 1990m., būtent tada buvo pakeista mokyklų programa ir parašyti nauji vadovėliai. Atsakomybės už aplinkos išlikimą, dvasinio ryšio su gamta formavimą, ekologinio idealo reikšmę akcentuoja ir Lietuvos mokslininkai (Kalenda, 1992; Rimkevičienė, 1996; Šapokienė, 1997 ir kt). Daugelis autorių pabrėžia ekologinio ugdymo šeimoje svarbą. 1990m. profesorė E. Šapokienė parengė ir publikavo ekologinio švietimo Lietuvos tautinėje mokykloje koncepciją, kuri aktuali iki šiol. Šiame darbe bus analizuojamas 3-4 klasių moksleivių elgesys probleminėse ekologinėse situacijose, bei jų ekologinės nuostatos ir požiūris. Hipotezė. Jei ekologiniam mokinių ugdymui mokykloje būtų skiriama daugiau dėmesio, bei akcentuojami praktiniai ekologinio mokymo įgūdžiai, tai padėtų spręsti mokyklai keliamus gamtamokslinio ugdymo uždavinius. Tyrimo objektas. 3-4 klasių moksleivių eolgesys, sprendžiant praktines užduotis, bei ekologinis požiūris ir nuostatos. Tyrimo tikslas. Paanalizuoti 3-4 klasių moksleivių elgesį ekologinėje veikloje ir išskirti svarbesnius ekologinių nuostatų aspektus. Tyrimo uždaviniai. 1. Tirti 3-4 kl. moksleivių elgesį ekologinėje veikloje. 2. Atskleisti ir analizuoti 3-4 kl. moksleivių požiūrį į žmogaus ir gamtos santykius. 3. Įvertinti mokinių ekologinio elgesio nuostatas ir turimas žinias šia tema. 4. Palyginti kaimo ir miesto mokyklų 3-4 klasių mokslevių ekologinio elgesio ir ekologinių nuostatų aspektus. Tyrimo metodai: Pedagoginės, ekologinės literatūros studijavimas ir analizė. Pradinių klasių programų, mokymo bei metodinių priemonių analizė. Anketinė apklausa, statistinės analizės metodai. Darbo struktūra. Diplominį darbą sudaro įvadas, 3 skyriai, išvados, literatūros sąrašas, priedai. 1. TEORINIAI EKOLOGINIO UGDYMO PAGRINDAI 1. 1. Ekologijos terminas, samprata, raida Gamta – lyg sudėtingas nėrinys, kuriame viskas tarpusavy susiję. Tame tarpe ir žmogus. Daugelis tai gerai supranta. Kad šio nėrinio nesuardytume bandydami jame kažką keisti, reikalingos žinios. Santykį tarp organizmų ir jų aplinko aiškina mokslo šaka, vadinama ekologija. Aplinką sudaro ir patys organizmai, ir juos supanti negyvoji gamta – žemė, vandenys, oras. Žodis ekologija kilęs iš graikų kalbos žodžių: “oikos” reiškia namą, būstą, “logos” reiškia mokslą. Išvertus pažodžiui ekologija reikštų mokslą apie būstus, buveines gamtoje. Yra ir griežtesnis apibrėžimas: ekologija, tai mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka. Ekologija – mokslas, jungiantis gamtos humanitarinius mokslus. Realiame gyvenime egzistuoja du šio mokslo aspektai: gamtamokslinis ir socialinis (ekonominis ir politinis). Kaip ir kiti mokslai, ekologija vystėsi per visą žmonijos istoriją. Hipokrato, Aristotelio ir kitų senovės graikų filosofų darbai buvo aiškaus ekologinio pobūdžio, tačiau šie žmonės ekologijos termino dar nevartojo. E. Odumo (1986) nuomone, ekologijos atsiradimui įtakos turėjo daugelis XVIII-XIXa. “biologijos atgimimo” eros mokslininkų. Garsūs XVII-XVIIIa. mokslininkai, gamtos mokslo atgimimo atstovai – gyvybės evoliucijos kūrėjas Ž.B.Lamarkas, augalų geografijos pagrindų kūrėjas A.fon Humboltas, vabzdžių bendrijų tyrėjas A. Reomiūras, vandens gyvūnų kūrėjas A.fon Levenhukas ir daugelis kitų – savo darbuose, neminėdami žodžio “ekologija”, sukūrė šios mokslo šakos teorinius pagrindus. Ekologiją kaip mokslą 1866m. pirmasis apibrėžė E. Hekelis. Edvard J. Kormondy (1992) pateikė 1870m. E. Hekelio knygoje “Bendroji organizmų morfologija” užrašytas mintis: “Ekologija mes laikome gamtos struktūros žinojimą – visų gyvų santykių su jų neorganine ir organine aplinka tyrimą, pirmiausiai apimantį jos draugiškus ir nedraugiškus ryšius su tais gyvūnais ir augalais, su kuriais ji tiesiogiai ir netiesiogiai kontaktuoja – vienu žodžiu, ekologija yra visų tarpusavio ryšių, Č. Darvino vadintų kovos už būvį sąlygomis, tyrimas”. [20, p.4] Ekologija savo šaknimis remiasi į biologijos mokslus, o šakomis – beveik į visus kitus gamtos mokslus. Ji dažnai dar vadinama tarpdisciplininiu mokslu. Kiti mokslai ją integruoja į savo sferą kaip atitinkamą tyrimų metodą, skirtą tiems mokslams sustiprinti. Ekologija glaudžiai susijusi su chemija, fizika, geochemija, geografija, dirvotyra. Jų sankirtoje atsiranda naujų mokslo šakų – paleoekologija, kraštovaizdžio, dirvožemio ekologija. Su ekologija tampriai susijęs aplinkotyros mokslas. Skirtumas tik tas, kad ekologija nagrinėja gyvų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka, o aplinkotyra – gyvų organizmų, įskaitant žmogų, ryšius su paties žmogaus pakeista aplinka. Bendrais bruožais apžvelgsiu ką ir kaip šiuo klausimu rašo gamtamokslinio ugdymo veikėjai. Ekologijai, kaip ir edukologijai, būdingas holistinis požiūris, nes kiekviena ekologinė sistema – tai abipusiais ryšiais susijusių, funkciškai stabilių gyvosios (biotinės) ir negyvosios (abiotinės) gamtos komponentų, tarp kurių vyksta medžiagų ir energijos apykaita, kompleksas. Šiandien žinomiausi ekosistemų koncepcijų, ypač populiarių XXa. viduryje, autoriai Hantčisonas, Petenas, Van Dainas, Galis, Sukačiovas, Njulendas, Devisas. XXa. 7-ajame dešimtmetyje egzistavo dar vienas požiūris – populiacinis: populiacija laikoma vienos rūšies individų visuma, užimanti tam tikrą teritoriją. Pastarasis požiūris nuo ekosisteminio skiriasi tuo, kad yra paremtas analitiškais aiškinimais. Šio požiūrio atstovas Č. Krebsas ekologiją apibrėžė kaip mokslininkų sąveikos pažinimą, apibūdinantį organizmų paplitimą ir gausumą. Be ekosistemos komponentų santykių apie 70-uosius metus imta domėtis ir žmogaus poveikiu ekosistemoms. 7–ame dešimtmetyje ekologijos tyrimų laukas dar labiau išsiplėtė,jis buvo papildytas socialiniais (ekonominiais ir politiniais) aspektais. Taip išsiplėtus ekologiniam turiniui, įvairius visuomenės ir gamtos sąveikos aspektus ėmė tirti susiformavusios savarankiškos ekologijos šakos – socialinė, ekonominė, urbanistinė ekologija, o ekologijai susijungus su socialiniais mokslais – atsirado vadybos ekologija, kuriai užsienyje šiuo metu skiriama daug dėmesio. Galima teigti, kad pastaruoju metu ekologijos terminas vartojamas įvairiomis prasmėmis, ypač kai kalbama apie gamtos apsaugą ar pastangas sureguliuoti žmogaus santykius su aplinka. Č. Kalendos (1993) manymu, ekologijos termino vartosena yra per laisva, tačiau, kita vertus, mano Č. Kalenda, tai rodo, jog žmogaus ir gamtos santykiai tapo nepaprastai komplikuoti, o tų santykių esmę išreiškianti sąvoka tapo masinės sąmonės reiškiniu. Filosofas priminė prof. Č. Kudabos mintis: “Ekologija – žodis šiandien kaip niekada talpus. Šiuo suvokimu esame kviečiami ginti, taupyti, saugoti ir materialią gyvą gamtos aplinką, taip pat ir žmogaus dvasios gyvybingumą”.[20, p.5] Jau ketvirtą dešimtmetį ekologijos ir ekologinio ugdymo srityje daug nuveikė Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO). Ji įkurta 1945m. ir įvairiais būdais bei priemonėm primena ir ragina ugdyti aukštos ekologinės kultūros žmogų. 1970m. ji pradėjo vykdyti mokslinę programą “Žmogus ir biosfera”, kuri apima ne tik biologijos, bet ir daugelį visuomenės, ekonomikos ir technikos mokslo sričių, susijusių su racionaliu biosferos naudojimu ir apsauga. Šią programą vykdo 100 valstybių, tarp jų ir Lietuva. 1. 2. Ekologinio ugdymo ištakos Nors XX amžiuje žodis “Ekologija” buvo vartojamas gan plačiai, apie ekologinio ugdymo sampratą pradėta kalbėti tik XX a. antroje pusėje. Terminas ekologinis ugdymas atsirado apie 1970 metus Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši data nėra atsitiktinė: būtent tada prasidėjo masinis aplinkosauginis judėjimas. Milijonai žmonių visame pasaulyje išėjo į gatves, reikalaudami nebeteršti aplinkos ir garantuoti saugią ateitį jiems ir jų vaikams. Tada žmonių sąmonėje įvyko lūžis ir būtent dėl šio lūžio daugelyje išsivysčiusių šalių prasidėjo esminė švietimo reforma. Lietuvoje apie ekologinį ugdymą pradėta kalbėti 1998 metais, pirmieji apie tai prabilo Lietuvos žalieji, jie rengė masinius žaliųjų judėjimus ir tuo privertė žmones susimąstyti apie saugią ir švarią aplinką. A.N. Zachlebnas (1986) apibūdindamas ekologinio ugdymo vaidmenį pateikė tokią informaciją: 1974 m. UNESCO organizuotoje apklausoje tik kelių iš šimto valstybių pedagogai įstengė kvalifikuotai apibūdinti ekologinio ugdymo sąvoką, o 1981m. informaciją apie ekologinį ugdymą pateikė jau 85% šalių – UNESCO narių.[20, p.6] Žmonės taip pat neliko abejingi gamtos išsaugojimui, ilgainiui ėmė domėtis ir savo pačių gyvenamąja aplinka. 1972m. Stokholme įvykusioje JTO konferencijoje “Apie žmogaus aplinką” ekologinis (aplinkosauginis) ugdymas buvo pripažintas tarptautiniu mastu. Šioje konferencijoje buvo išskirtos 4 sritys, galinčios ir turinčios pagerinti žmonijos gyvenimą: • Sveikatos apsauga. • Vandens, žemės ir energijos išteklių naudojimas. • Gyvųjų išteklių, vandenynų, klimato sąlygų išsaugojimas. • Socialinių ir kultūrinių vertybių bei aplinkos vienovė. Ekologinio ugdymo svarba buvo akcentuojama 1977m. Tbilisio tarptautinėje konferencijoje. Joje pabrėžiama, kad aplinkosauginis ugdymas – ilgas procesas, neatsiejama bendrojo ugdymo proceso dalis, todėl jame turi dalyvauti visi visuomenės sluoksniai, jis turi būti nepertraukiamas ir integruotas į visus mokomuosius dalykus. 1992m. JTO organizuotoje Rio de Žaneiro konferencijoje buvo pasirašyta Biologinės įvairovės konvencija.1 1997m. birželio mėn. Niujorke Jungtinių Tautų surengtoje aplinkosaugos konferencijoje “Žemės susitikimas” 173-ų pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvos atstovai analizavo aplinkosaugos problemas, pasiekimus. 1. 3. Ekologinio ugdymo elementai Ekologinis ugdymas ilgas, nenutrūkstamas procesas, sėkmingam jo įgyvendinimui A. Zachlebnas nurodė keturis ekologinio ugdymo turinio aspektus:[20, p.7] • pažintinis – gamtos ir visuomenės santykio pagrindinės idėjos ir tendencijos, pagrindinės gamtonaudos sąvokos, globalinės ekologijos problemos ir jų sprendimo būdai; • vertybinis – asmeninės orientacijos į daugiapusį visuomenės ir gamtos reikšmingumą (pažintinį, higieninį, estetinį, praktinį ir kt.); • normatyvinis – gamtonaudos dorovinių ir teisinių normų pagrindai, ekologinės normos ir elgesio aplinkoje taisyklės; • aktyvusis (veiklos) – mokinių veiklos būdai ir rūšys, nukreipti į pažintinį ir praktinį gebėjimų formavimą, valios, ekologinių įpročių ugdymas. Kitas autorius T.N. Postlethwaite (1994) išskiria keturias ekologinio ugdymo fazes:[20, p.8] ◦ žinojimas; ◦ susirūpinimas; ◦ supratimas; ◦ veiksmas. Anot autoriaus, ekologinis ugdymas yra ne tik vertybių ugdymas, svarbiau – pasiryžimas veikti ir patys veiksmai. O kad žmogaus veiksmai aplinkai nekeltų pavojaus, būtų harmoningi, žmogaus ekologinės kultūros vystymui reikia skirti ypatingą vaidmenį. R. Makarskaitė (2003), išskyrė tokius ekologinės kultūros komponentus:[14, p.9] ▪ ekologinių žinių sistemą; ▪ ekologinį mąstymą; ▪ įsitikinimus, vertybes, aktyvumą, elgesį gamtoje. Pažymėtina, kad ugdant ekologinį sąmoningumą, labai svarbu moksleivių nuostatos, juk nuo to, kaip jie nusiteikę galvoti, spręsti, veikti labai daug priklauso. Paprastai skiriamos keturios ekologinės nuostatos: [ 14, p.9] • Kognityvinė (pažinimo, mokslinė) – gamta suvokiama kaip tyrimo, studijavimo objektas, todėl išsakoma būtinybė išsaugoti jos įvairovę, sistemas bei rūšis kaip tyrimo bei pažinimo objektus užtikrinant jiems palankią gyvenamąją aplinką; • Pragmatinė (ekonominė) – gamta suvokiama kaip gamtonaudos objektas; tenkindamas savo poreikius, žmogus naudoja gamtos gėrybes, pravartu priminti, kad gamtos ištekliai nėra beribiai; • Estetinė – gamta suvokiama kaip grožio objektas gamtos grožis teigiamai veikia žmogaus psichines-emocines būsenas; jis jaučiasi neatsiejamas nuo gamtos; • Etinė – gamta suvokiama kaip apsaugos objektas, žmogus būdamas gamtos dalimi jaučia pareigą bei atsakomybę už gyvųjų organizmų rūšių bei gyvenamosios aplinkos išsaugojimą, vardan savęs ir ateities. Šios nuostatos atsispindi pradinės mokyklos gamtamokslinio ugdymo kurse, kuris yra integruojamas su socialinio ugdymo pradmenimis “Aš ir pasaulis” programoje. 2. EKOLOGINIO UGDYMO YPATUMAI PRADINĖJE MOKYKLOJE 2. 1. Ekologinis ugdymas pedagoginiu-psichologiniu požiūriu Jei daugelio mūsų paklaustų, kurie metai gyvenime buvo geriausi, galbūt mes prisimintume pirmuosius metus mokykloje. Tai buvo labai geras laikas pažinti supantį pasaulį, įgyti daug naujų draugų. Ateitis atrodė viliojanti ir pilna įvairiausių galimybių. Viską atrodė įmanoma pasiekti ir nugalėti. Būtent šiuo laikotarpiu labai svarbu mokykla ir draugystė su bendraamžiais. 3-4 klasių mokiniai pagal raidos psichologiją ir amžiaus skirstymą priklauso vidurinei vaikystei (7-11 metų).[25] Šis amžiaus tarpsnis pasižymi ir tuo, kad tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis. Todėl priešmokykliniame amžiuje pasėtą ekologinės kultūros sėklą, pradiniame mokykliniame amžiuje reikia puoselėti , prižiūrėti dar su didesne meile ir kantrybe. Kaip buvo minėta, šiame amžiuje keičiasi vaiko mąstymas, jis, sprendžiant realias problemas, tampa vis logiškesnis. Vaikas geriau supranta įvairių reiškinių priežastis, realų laiką. Todėl 3-4 klasėje vaikams drąsiai galima aiškinti miško naudą, svarbą, netinkamą žmogaus veiklą gamtoje. 4-oje klasėje kalbant apie “šiltnamio” efektą mokiniai pajėgūs suvokti, kad šis procesas vyksta dabar, o ne prasidės po tūkstančio metų. 3-oje klasėje moksleiviui per sunku spręsti hipotetines, abstrakčias problemas. Kaip teigia psichologai, jis jas gali išspręsti tik sukonkretinus, pateikus pavyzdžius arba daiktus.[25] Nors naujausi tyrimai rodo (V.V. Davydovas, V.S. Muchina, S.D. Deriabo ir kt.), kad vyraujantis požiūris į 7-12 metų vaikų psichikos ypatumus (vaizdinis konkretus mąstymas, dalykinė jutiminė veikla ir kt.) nėra visiškai teisingas ir todėl įmanoma pasiekti gerokai aukštesnio išsivystymo lygmens (loginio abstraktaus mąstymo elementai, elgesio kultūra sociogamtinėje aplinkoje ir kt.) .[16, p.70] Ekologiniame ugdyme tai reiškia, kad vaikams nereikia sakyti lozūnginių frazių “Saugokime gamtą” ir pan., taip pat neveiksmingas ir vaikų moralizavimas. Dabartiniu metu kai kuriuose mokyklose organizuojamos ekologinės savaitės. Vaikai eina į mišką, neša lauktuves miško gyventojams, gamina lesyklėles, eina prie vandens telkinių, stebi ir tyrinėja pakrantes. Tai yra stengiamasi atkreipti vaikų dėmesį į gamtos šauksmą ir prašymą ją išsaugoti, be to taip sudaromos palankios sąlygos vaikui daugiau matyti, stebėti, tyrinėti. Kuo daugiau vaikas patiria, sužino, pamato, tuo daugiau jis susidaro vaizdinių. Vaizdinys – tai mintyse atgaminto daikto ar reiškinio, kuris buvo suvoktas anksčiau, vaizdas.[16] Vaizdiniai labai svarbūs, nes anksčiau vaikų įgyti konkretūs vaizdiniai apie gamtos daiktus ir reiškinius padeda jiems sąmoningai įsisavinti mokytojo ir mokymo priemonių teikiamą informaciją. Formuojant vaizdinius nepakanka remtis vien tik vaikų gyvenimo patirtimi, reikia specialiai dirbti su jais, padėti vaikams sudaryti naujus, aiškius vaizdinius. Ekologiniame ugdyme tai galėtų būti, pavyzdžiui, eksperimentas, kurio tema “Augalo persodinimas”: paimami trys indeliai gėlėms, į vieną įdedame augalų nuodų, į kitą trąšų, į trečią įpilame aliejaus. Užrašome etiketes, priklijuojame prie indelių. Pasėjame po 10 sėklų į kiekvieną indelį. Po keleto dienų stebime kas kur išdygo. Šis eksperimentas tiesioginiu būdu leis vaikui susidaryti vaizdinį, kad augalas greit išauga tik patręštame, švariame dirvožemyje. Tikėtina, kad mokinys eksperimento rezultatus įsimins ilgam, nes jam buvo sudaryta galimybė pačiam stebėti, tyrinėti, lyginti. Kadangi vaizdinys atspindi tik išorinį daikto ar reiškinio vaizdą, ekologiniame vaikų ugdyme taip pat svarbu ir sąvokų formavimas. Jos padeda kaupti ekologines žinias, informaciją, o jų pagrindu formuojasi svarbiausi mokėjimai ir nuostatos (pvz., nekenkti gamtai). Sąvokos svarbios ir tuo, kad jas formuojant mokiniai atlieka mąstymo operacijas: analizuoja, sintetinas, lygina, apibendrina, daro sprendimus. Mano manymu, ekologinei kultūrai ir ekologinėms nuostatoms ugdyti 3-4 klasės mokinių amžius (8-11 metų), psichologiniu požiūriu yra svarbus tuo, kad susiformuoja asmeninė vaiko moralė. Iki šio laikotarpio vaikai buvo priklausomi nuo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Kaip teigia psichologai, nuo viduriniosios vaikystės laikotarpio pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais.[25, p.274] Su ekologiniu ugdymu vaiko moralinis elgesys glaudžiai susijęs. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai labai domisi, gerbia ir pripažįsta taisykles. Kiekvienoje klasėje galima pamatyti elgesio klasėje taisykles, manau, kad galima padaryti atskirą taisyklių gamtoje rinkinį ir jį pakabinti matomoje klasės vietoje. Formuojantis vaiko moralinio elgesio normoms ypatingas vaidmuo tenka mokinio tėvams. Šiuo laikotarpiu, kaip teigia psichologas A. Bandura, vaikai moralines normas perima modeliuodami ir imituodami tėvų elgesį, ir dauguma vaikų stengiasi perimti tėvų moralines normas. [25, p.274] Pažymėtina, kad vaiko moralinė raida prasideda kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą. Taigi, pedagoginiu-psichologiniu požiūriu tiek mokytojui, tiek tėvams yra svarbu gerai išmanyti vaiko psichikos kitimą, suprasti vaiko raidą, remiantis ne vien amžiaus psichologija, bet pirmiausia – gyvu vaiko pažinimu, jo mąstymo ypatybėmis ir poreikiais. Skyrių apibendrinti norėčiau taikliais rusų rašytojo, žurnalisto V. Novikovo žodžiais:”Niekas stipriau neveikia jaunų vaikiškų sielų už visuotinę pavyzdžio galią, o iš visų pavyzdžių joks kitas jiems nedaro gilesnio ir tvirtesnio įspūdžio už tėvų pavyzdį.”[24, p.146] 2. 2. Istorinė aplinkotyros ir kraštotyros dalykų apžvalga Prieš apžvelgdama ekologinio ugdymo tikslus ir uždavinius dabartinėje pradžios mokykloje, norėčiau trumpam atsigręžti į Lietuvos aplinkotyrinio ir kraštotyrinio ugdymo istoriją. Aplinkotyros ir kraštotyros vystymosi apžvalga tikslinga ir tuo, kad šie dalykai glaudžiai susiję su ekologiniu ugdymu. Manau, kad aplinkotyra ir kraštotyra, kaip ir dabar ekologinis ugdymas, visokeriopai rūpinasi ne tik švarios aplinkos išsaugojimu, bet ir ugdo dorą, nesavanaudišką, aukštos moralės individualybę. Tautinės Lietuvos mokyklos, atitinkančios krašto tradicijas ir kultūrinius-socialinius bei ekonominius poreikius, užuomazgos ryškėjo jau XIX-XX a. sandūroje. Vienas svarbiausių priekaištų – mokykla atitrūkusi nuo gyvenimo, neatsižvelgia į vaiko psichologiją, neugdo vaiko asmenybės. Įžymus to meto Lietuvos pedagogas A. Busilas teigė, kad “mokykloje vaikas privalo išsiplėtoti, išsimiklinti visus įgimtuosius polinkius bei gabumus. Iš mokyklos jis turi išeiti ne tiek mokytas, kiek sveikas, doras, veiklus ir išmintingas.” [13, p.11]. Jau tada gamtamokslinės pedagogikos klasikai A. Busilas, J. Murka, A. Vireliūnas manė, kad mokykla turi būti gyvenimo mokykla. Daug dėmesio tėvynės, aplinkotyros problemoms skyrė M. Mačernis, jis pateikė nemažai teorinių ir praktinių minčių aplinkos pažinimo klausimais ir kas svarbu, grindė jas to laikmečio naujausiomis didaktinėmis koncepcijomis. Vėliau naujieji pedagogikos bei psichologijos teiginiai išryškino kompleksinę mokymo sistemą, t.y. mokymo būdą, kuris mokomąją medžiagą grupuoja apie problemą, paimtą ne iš knygos, o iš gyvenimo. [13] Kompleksinis kraštotyrinis mokymo būdas mokymą turėjo padaryti vaizdų ir gyvenimišką, ugdyti mokinių savarankiškumą bei aktyvumą, sustiprinti lavinamąjį ir auklėjamąjį mokymo pobūdį. Pirmuose pradinės mokyklos mokymo planuose ir programose nurodoma, kad daiktų, aplinkos pažinimas turi būti susietas su visais mokomaisiais dalykais, ypač su kalbos ugdymu. Įdomu tai , kad jau tais laikais metodiniu požiūriu buvo akcentuojamas prisiderinimas prie vaiko psichikos ir interesų: “dirbant su 8-10 metų vaikais loginis nuoseklumas nesąs labai svarbus,mokymas turėtų būti panašus į žaidimą, su aplinka supažindinti tiesiogiai”. [13, p.14] Jau XIX a. antroje pusėje aplinkotyros ir kraštotyros dalykams dėstyti buvo sukurtos kelios praktinės sistemos. Vienos iš jų teigė, kad pradiniame mokyme aplinkos pažinimas turi būti svarbiausias dalykas apie kurį koncentruojasi kiti dalykai; kitos sistemos šalininkai teigė, kad aplinkos pažinimas lygus visiems kitiems dalykams. Kraštotyros dalykų programose daug dėmesio buvo skiriama supažindinimui su pačia artimiausia aplinka, buvo šnekama apie klasę, mokinius, vėliau apie gyvulius, paukščius, sodą, daržą. Tikėtina, kad mokytojai galbūt jau tada gvildeno ir skatino teigiamą, nesavanaudišką vaikų požiūrį į gamtą, bet gamtosaugos problemos dar nebuvo akcentuojamos taip ryškiai kaip dabar. Tai, kad dabartiniu metu tiek daug kalbama apie ekologinį žmonių išprusimą, to priežastis – nuolat besivystančios naujos pramonės šakos ir neapgalvota žmogaus veikla. Šiuo metu apie blogėjančią ekologinę padėtį ir ekologinio ugdymo svarbą pradedama kalbėti ikimokyklinėse įstaigose ir bendrojo lavinimo mokyklose. 2. 3. Ekologinio ugdymo tikslai ir uždaviniai pradinėje mokykloje Pastaruoju metu vyrauja nuomonė, kad sėkmingiausias ekologinio ugdymo tikslo įgyvendinimas pradinėje mokykloje tai integracinis būdas. Tai reiškia, kad ekologinis moksleivių ugdymas plėtojamas per visus mokomuosius dalykus. Pradinėse mokyklose pasaulio pažinimo kurse jis gali būti integruojamas dažniausiai su lietuvių k., matematika, muzika, daile ir darbeliais. Pavyzdžiui, tema “Miško gyvūnai:” per lietuvių k. pamokas vaikai aprašo mėgstamiausio gyvūno išvaizdą; per dailės pamoką piešia plakatus apie miško gyventojus ir pan. Svarbu, kad integruojant dalykus, moksleiviams būtų perteiktos ne vien tik žinios, informacija, bet ir būtų ugdomos vaikų vertybinės nuostatos, gebėjimai bei įgūdžiai. Manoma, kad integruotoje aplinkoje (turinys, procesas, formos, veikla ir t.t.) moksleiviai išsamiau suvokia, jog žmogaus veikla keičia aplinką, būnant gamtoje ją reikia saugoti ir tvarkyti, tausoti jos išteklius. Dabartinė ekologinė situacija planetoje reikalauja kitokio požiūrio į žmogaus permanentinį ugdymą. Anot profesoriaus J. Vaitkevičiaus, XXI amžius yra grįžimo į gamtą, atsigręžimo į žmogų amžius, kai šalia proto, intelekto bus iškeltas žmogaus dvasingumas, išmintis, bus realizuojama ŽMOGAUS-GAMTOS-IŠMINTIES vienovės idėja. [16, p.69] 1996 m. LR Seimas patvirtino aplinkos apsaugos strategiją ir veiksmų programą. Šalia kitų svarbių uždavinių, keliamų bendrojo lavinimo mokyklai, nurodoma, kad ypač svarbu “plėtoti bei tobulinti ekologijos ir aplinkosaugos žinių integravimą į ugdymo procesą”.[16] Priimami aplinkos įstatymai yra labai svarbu, bet šiuo metu žymiai svarbiau yra ekologinės kultūros ir ekologinio raštingumo plėtojimas. Todėl svarbiausias ekologinio ugdymo tikslas - puoselėti ekologinę moksleivių kultūrą ir formuoti jų ekologinę sąmonę.[14, p.9] Daugelio pedagogų nuomone ir mokslininkų tyrimais pagrįsta, kad šiuos tikslus pradėti įgyvendinti reikia labai anksti, nuo mažų dienų, pradedant šeimoje ir tęsiant ikimokyklinio ugdymo įstaigoje bei bendrojo lavinimo mokykloje. Pradinės mokyklos pasaulio pažinimo kursas sąlygiškai skiriamas į dvi dalis: “Socialinis ugdymas” bei “Gamtamokslinis ugdymas”. Tokį skirstymą pateikia Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai.[1]. Socialinių mokslų daktaras V. Lamanauskas pabrėžia, kad gamtamokslinis kursas “tai ne tik gamtamokslinių žinių perteikimas, bet ir ekologinis, aplinkosauginis, antinarkotinis ir antinikotininis, lytinis, demografinis, švietimas”.[16, p.42] Paskutiniu metu mokslininkai bei pedagogai praktikai intensyviai diskutuoja ekologinio ugdymo pradinėje mokykloje klausimais. Akcentuojama tai, kad negalima apsiriboti bei pasikliauti vienkartinėmis akcijomis ar nesistemingu darbu, tuo labiau, kad dabartinėje gamtamokslinio ugdymo programoje ekologinio ugdymo vieta nėra tiksliai apibrėžta, joje nurodytos tik gairės. Todėl šioje srityje ypač svarbus sistemiškumas ir strategijos numatymas.[16] Kai kurie autoriai (Simonova, 1998; Jasvinas, 2000; Osipova,2001 ir kt.) [16] mano, jog ekologinis ugdymas turi būti nukreiptas į atsakingų santykių su sociogamtine aplinka ugdymą. Be to, akcentuojama, kad ekologinis ugdymas – centrinė ašis ir privalomoji sudedamoji bendrojo moksleivių lavinimo dalis.[16] Taigi, sėkmingas ir prasmingas svarbiausių ekologinių tikslų įgyvendinimas pradinėje mokykloje reikalauja nuoseklaus, sistemingo ir kompleksiško mokytojų darbo. Ekologiniu požiūriu ugdydami moksleivius siekiame suteikti jiems ekologinių žinių, ugdyti jų pažintinius gebėjimus ir perteikti svarbiausias vertybines nuostatas t.y. pabrėžti nevartotojišką požiūrį į gamtą, pagarbą gyvybei ir atsakomybę už ją. To siekiama įgyvendinant šiuos ekologinio švietimo uždavinius, kuriuos ekologinio ugdymo koncepcijoje siūlo profesorė E. Šapokienė: [16, p.65] • Gamtos pažinimas. • Gamtosaugos darbo įgūdžių formavimas. • Etikos gamtoje ugdymas. • Vertybių orientacijos formavimas. • Gamtosaugos socialinės prasmės suvokimo ugdymas. • Humaniškumo, dvasingumo, gailestingumo ugdymas. • Emocijų žadinimas. Kaip matome, tiesioginis domėjimasis gamta, gyvūnijos ir augalijos globa, gyvenamosios vietos saugojimas, atsakomybės už savo veiklą žadinimas, tai ir yra ekologinio ugdymo pradžios mokykloje sudedamosios dalys. Ateities žmogus negali būti agresyvus gamtos atžvilgiu, negali žiūrėti į ją nepasotinamo vartotojo akimis, antraip jis gali neišgyventi. Gamta labai atidžiai skaičiuoja žmogaus klaidas. Įžymus lietuvių filosofas Vydūnas prieš kelis dešimtmečius labai gražiai apibūdino žmogaus ir gamtos tarpusavio santykius:”Rūpindamos vien kūnu, jo išlaikymu ir penėjimu, žmogus nieko nepasiekia. Sąmonės skaistumą, išminties šviesybę, manymo galybę žmogus turi auginti. Taip jis tepalaiko viršų ant visa ko, kas žemiau už jį stovi. Taip jis galingiausiai veikia gamtoj.” [23 p.11] Šiandieninė situacija yra tokia, kad labai pasigendame būtent tų vertybių, kurias su dideliu atkaklumu ir pasiaukojimu teikė tautai Vydūnas. 2. 4. Ekologinio ugdymo metodai ir būdai pradžios mokykloje Pastaruoju metu dauguma edukologų pripažįsta, kad greta demokratinio ir pilietinio švietimo ekologinis ugdymas yra svarbiausias veiksnys, nulemsiąs žmonijos ateitį ir teigia:”koks dabar yra ekologinis ugdymas, tokia po 20-30 metų bus pasaulio visuomenė, jos vertybės ir gyvenimo būdas, tiks bus pasaulis, kuriame gyvensime.”[4, p.6] Kaip buvo minėta ekologinis ugdymas pradinėje mokykloje įgyvendinamas integraciniu būdu. Tačiau, anot V. Lamanausko “Mokytojai dažnai nepalankiai vertina integravimą, bijodami suklysti ir manydami, kad pamoka gali tapti įvairių sričių žinių kratiniu.”[16 p.64] Todėl dirbant šia kryptimi ypač svarbu parinkti tinkamus , įdomius, vaikams prieinamus, skatinančius domėtis ir atsiskleisti darbo būdus ir metodus. Galima teigti, kad prasidėjusi ekologizavimo era palietė ir pradinį ugdymą. Formuojant teigiamus santykius su gamta rekomenduojama remtis ne tik vadovėliais ar pratybų sąsiuviniais, bet ieškoti įvairių ekologinių kūrybinių užduočių, pavyzdžiui: [16, p.66] • Ekologinių pasakų skaitymas; • Papildomos ekologinės informacijos panaudojimas; • Probleminių situacijų taikymas; • Ekologinio turinio tekstų analizė; • Egzistuojančių gamtoje ryšių modeliavimas (pvz., žmogus-gyvūnai-augalai); • Ekologiniai piešiniai, aplikacijos, plakatai. Ekologiniame ugdyme, kaip ir kituose mokymo dalykuose, žinios yra svarbu, bet ne svarbiausia. Akcentuojamas gebėjimas jas savarankiškai kaupti ir taikyti gyvenime. Daugelis pradinių klasių mokytojų savo darbe sėkmingai naudoja savarankiško moksleivių darbo per pamokas būdus, dar vadinamus aktyviaisiais mokymo metodais. 3-4 klasių mokiniai pajėgūs dirbti savarankiškai, todėl, manau, mokytojas per pasaulio pažinimo ir kitas pamokas drąsiai taiko aktyviuosius mokymo metodus. Pateiksiu keletą mokymo būdų ir metodų, kurie padės įsisavinti integruotą ekologinio ugdymo kursą pradinėje mokykloje:[4, p.9] STEBĖJIMAS, EKSPERIMENTAS. Stebėjimas pagilina teorijos žinias, ugdo gebėjimą pritaikyti jas, aiškinant natūralius procesus ir reiškinius. Eksperimentas – stebėjimas, esant tiksliai apibrėžtoms, kontroliuojamoms sąlygoms, kurį galima pakartoti. Temos: “Geriamasis vanduo” “Žemė ir augalai”. AKCIJA. Veikla, nukreipta konkrečiam rezultatui pasiekti ar problemai išspręsti. Ji nuo kasdienės tikslingos veiklos skiriasi tuo, kad vyksta ribotą laikotarpį, į ją įtraukiama kuo daugiau naujų žmonių mokykloje ir už jos ribų. Akcijoje naudojami netradiciniai pedagogikos metodai (parodos, vaidinimai, talkos ir kt.). Mokytojai su pradinių klasių moksleiviais gali organizuoti tokias akcijas: “Baltasis badas”, “Kiekvienam paukšteliui po namelį.” Talkos: “Gyvenkime švariau” (mokyklos teritorijos tvarkymas). MOKSLINIO TYRIMO METODAS. Mokiniams pateikiama problema. Jie šiai problemai pateikia hipotezę (apgalvoję, pasitarę spėja atsakymą), renka informaciją, ją analizuoja ir grupuoja, jei reikia, atlieka bandymus, braižo grafikus ar diagramas, daro išvadas, nustato, ar hipotezė buvo teisinga. Temos “Maistas maistui nelygu”, “Savo sveikata galime pasirūpinti patys”. Tai tik keli metodai, kuriais naudojantis galime plėtoti moksleivių ekologinę dorovę. Praktiniam 3-4 klasės ir apskritai pradinukų ekologinių nuostatų ir įgūdžių formavimui labai svarbūs įvairūs veiksniai ir aspektai, kaip antai: mokinių mokomoji-pažintinė veikla; ekologinio pobūdžio vaikų praktinė veikla ir ekologinis tėvų švietimas .[22, p.28] Manau tikslinga apibūdinti kiekvieną iš jų Mokomoji-pažintinė veikla: - rekomenduojama atkreipti vaikų dėmesį į mokyklos apylinkes, gyvenamosios vietos gamtą, artimiausią mišką, paskatinti juos domėtis savo vietovės aplinka, žadinti jų norą daugiau sužinoti, ugdyti pagarbą žmogui, vietovės istorinei praeičiai. Susipažįstant su apylinkėmis, gamta, mokiniams reikia organizuoti ekskursijas, išvykas į gamtą, jose gali būti renkama gamtinė medžiaga. Būtina priminti, kad ją renkame tik ten, kur galima, ir tai, ką galima, be to, tik tiek, kiek galima, kad nebūtų daroma žala gamtai. Autorė siūlo papasakoti mokiniams apie senovės lietuvių dvasinį ryšį su gamta – kaip vertinti medį, mišką. Praktinė veikla: - ji organizuojama mokyklos ar klasės gyvosios gamtos kampelyje, mokyklos teritorijoje, gėlyne ar pan. Nuolatinė gėlių, gyvūnų priežiūra reikalauja iš vaikų tam tikrų valios pastangų. Atliekant šiuos darbus, t.y. laistant gėles, šeriant gyvūnėlius, nuvalant dulkes nuo augalų, iškuopiant narvelius, ugdoma vaikų atsakomybė, rūpestis už visa, kas gyva. Kartu formuojamos tokios charakterio savybės kaip: gerumas, švelnumas, atjauta. Ekologinis ugdymas šeimoje: - straipsnio autorė akcentuoja vaikų ekologinio ugdymo tęstinumą šeimoje. To pasiekti galima įvairiais būdais: parodas, šventes organizuoja ne tik mokiniai, bet ir jų tėveliai: mokslo metų pradžioje galima surengti rudens gėlių puokščių, sodo, daržo gėrybių parodas. Rudenį eksponuoti ne tik valgomuosius, bet ir nuodinguosius grybus. Tradicinius tėvų susirinkimus galima susieti su žiemos šventėmis – šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais, tam labui tinka Kalėdinių bei Naujametinių puokščių paroda. Patartina su tėveliais aptarti atsisveikinimą su Kalėdine eglute. Klases, koridorius galima papuošti nuotraukomis, kuriose būtų užfiksuoti saugomi gamtos, istorijos, etnokultūros paminklai, artimiausi nacionaliniai bei regioniniai parkai, draustiniai. Straipsnyje pateikta labai įsimintina informacija apie atliekų suirimą žemėje: popierius nesuyra per dvejus metus, konservų dėžutė per 90 metų, polietileninis maišelis – per 200 metų, o stiklas nepakinta net per 1000 metų. Su šiais teiginiais autorė rekomenduoja supažindinti vaikus artėjant vasaros atostogoms. Be abejo, teigiamą poveikį turi ne tik mokyklos, bet ir gyvenamosios aplinkos tvarkymas, vaikų dalyvavimas talkose kartu su tėveliais. Matome, kad mokinių ekologinį išprusimą, jų santykius su supančia gamta, aplinka formuoja daug veiksnių. Norėčiau akcentuoti, mano manymu, du svarbiausius veiksnius įtakojančius tolimesnį vaikų santykį su supančia aplinka: • Auklėtojų, mokytojų, tėvų ekologinė kultūra ir teigiamas pavyzdys; • Ekologinio ugdymo kompleksiškumas, nuoseklumas, sistemingumas. 2. 5. Ekologinio ugdymo vieta mokymo bei metodinėse priemonėse Gamtamokslinio ugdymo problematika pastaraisiais metais tapo itin aktuali. Paskutiniais metais ypatingai akcentuojama, kad visuomenės gamtamokslinis raštingumas yra nepakankamas ir ši problema bus dar aktualesnė mūsų, XXI amžiuje. Manoma, kad gamtamokslinis ugdymas – viena aktualiausių bendrojo ugdymo sričių reformuojamojoje Lietuvos mokykloje. Gamtamokslinio ugdymo srityje įvyko ir vyksta efektyvesnių mokymo būdų bei formų paieška, šalia to išryškėja naujos kokybės visuomenės poreikiai. Į daugelį probleminių klausimų bandoma atsakyti Bendrosiose programose.[17] Jose teigiama: ”Svarbu, kad būtų ugdomi mokinių gebėjimai numatyti įvairios žmonių veiklos pasekmes, laiku daryti reikiamus sprendimus.” Akcentuojama, kad ekologinis sąmoningumas grindžiamas tiesioginiu gamtos išgyvenimu. Šis siekis ypatingai artimas pradinei mokyklai, jį įgyvendinti siekiama per pasaulio pažinimo kursą. Pasaulio pažinimo paskirtis pradžios mokykloje:”įvesdinti vaiką į artimiausią socialinę bei gamtinę aplinką; padėti suvokti, kaip gamtinė, kultūrinė, socialinė aplinka veikia žmonių gyvenseną..”[1] Ne mažiau svarbu, kad jau pradinėje mokykloje moksleiviai įgytų stebėjimo, tyrinėjimo, eksperimentavimo ir kitų įgūdžių – pažindami tiek gyvąją, tiek negyvąją gamtą. Kaip pažymi R. Makarskaitė, “betyrinėjant pastebima gyvosios gamtos įvairovė, jos ryšiai su negyvąja gamta, suvokiama, kad kiekvienos aplinko komponentas yra svarbus ir atlieka savo vaidmenį. Taip formuojasi aplinkosaugos nuostatos, ugdoma pagarba gyvybei, atsakomybei už gamtos likimą”. [16, p.18] Pradinių klasių “Aš ir pasaulis” programa skatina vaikus pažinti pasaulį, klausinėti, ieškoti atsakymų. Aktyviai tyrinėdami vaikai mąsto apie tai, ką jie daro. Mokslininkai tvirtina, kad geriausiai vaikai mokosi ką nors “darydami”, o ypač mąstydami apie tai. Kaip jau minėjau, šiame skyriuje mėginsiu apžvelgti ekologinio ugdymo vietą mokinio ir mokytojo metodinėse priemonėse. Nors mano darbo tema apie 3-4 klasių mokinių ekologinį ugdymą, apžvalgą norėčiau pradėti keliomis mintimis apie pažinimo kompetencijos lavinimą priešmokykliniame ugdyme. Kaip teigiama Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose, [1] priešmokyklinio ugdymo siekiamybė – padėti vaikui įgyti kasdieniam gyvenimui ir sėkmingam ugdymui(si) mokykloje būtinų kompetencijų. Sąlyginai išskiriamos penkios kompetencijų grupės, kurių pagrindas – jau susidarytų vertybinių nuostatų, įgytų gebėjimų ir įgūdžių bei patirties visuma. [1] Šalia socialinės, sveikatos saugojimo ir kt. svarbią vietą priešmokykliniame ugdyme užima pažinimo kompetencijos ugdymas, t.y. skatinimas tyrinėti ir atrasti pasaulį. Čia puoselėjamas vaikų noras domėtis viskuo, kas supa vaiką: gamta ir jos reiškiniais, žmonėmis ir jų gyvenimo būdu; ugdomas gebėjimas taikyti keletą skirtingų savęs ir aplinkos pažinimo būdų; spontaniškai ir tikslingai stebėti, klausinėti apie įdomius ir nesuprantamus aplinkos daiktus bei reiškinius. Be to siūloma atlikti daug darbų, užduočių mąstymo pradmenims lavinti, pvz., kritinio – probleminio mąstymo lavinimui ugdomas gebėjimas ieškoti naujos informacijos, įžvelgti praktinę problemą, pagal vaiko galimybes rasti keletą jos sprendimo variantų, numatyti, apmąstyti; loginiam mąstymui – gebėjimas pagal išorinius požymius daiktus ar reiškinius priskirti tam tikrai grupei, sudaryti daiktų sekas, daiktus lyginti, rūšiuoti ir pan.; kūrybiniam mąstymui – atrasti, keisti,modeliuoti, drąsiai reikšti savą matymą. [1] Pabrėžtina, kad ugdant šiuos, pasaulio pažinimo kompetencijos gebėjimus, pirmenybė teikiama vertybinėms nuostatoms (vaikas skatinamas pajausti, pasigrožėti) bei gebėjimams (stebėti, aiškintis ir t.t.) ir praktiniams įgūdžiams (pasodinti, palaistyti, pamaitinti), o ne siauro pobūdžio žinioms (žinoti medžių ar augalų pavadinimus). Norėčiau pabrėžti ikimokyklinio amžiaus vaikų imlumą ir norą stebėti, tyrinėti, eksperimentuoti. Šiame amžiuje susiklostę vaiko santykiai su gamta turi reikšmės jo dvasinio pasaulio formavimuisi, todėl itin svarbu nuo mažens ugdyti teigiamo santykio su gamta pradmenis. Kaip teigė žinomas čekų pedagogas J.A. Komenskis: “Tik tai žmoguje tvirta ir patikima, kas įsisiurbia į jo prigimtį ankstyvaisiais gyvenimo metais.” [24, p.186] Ypatingai akcentuojama galimybė patenkinti kiekvieno vaiko individualius pažinimo interesus ir siekimas atsižvelgti į vaiko pasaulio pažinimo ypatumus. Ekologinio ugdymo akcentai toliau plėtojami, tobulinami ir gilinami pradinėje pakopoje. Čia siekiama dar labiau priartinti vaiką prie gamtos, padėti suvokti jos procesus, ugdyti nepriekaištingą ir nesavanaudišką elgesį gamtoje. Kaip teigiama Bendrosiose programose ir išsilavinimo standartuose,[1] pagrindinis gamtamokslinio ugdymo tikslas – sudaryti sąlygas moksleiviams išsiugdyti gamtamokslinio raštingumo pradmenis. Be to siekiama, kad moksleiviai pradinėje pakopoje įgytų žinių apie gamtą ir juos supančią aplinką, gebėjimų, kurie padėtų pažinti pasaulį ir išsiugdytų vertybines nuostatas. Dar kartą norėčiau pabrėžti vertybinių nuostatų formavimo(si) svarbą pradiniame mokymo etape, nes šiame amžiuje susidaręs elgesio stereotipas išlieka ilgą laiko tarpą, kai kada visą gyvenimą. Todėl plėtojamos tokios moksleivių vertybinės nuostatos sąveikaujant vaikui su gamta;[1] • Pagarba gyvajai ir negyvajai gamtai, atsakomybė už jos išsaugojimą bei racionalų išteklių naudojimą; • Savigarba bei pagarba kitiems, neabejingumas viskam, kas vyksta šalia, atsakomybė už save, savo veiksmus, rūpinimasis kitais; • Iniciatyvumas, veiklumas, kūrybiškumas, atvirumas kaitai, ieškojimams, poreikis tobulėti. Konkretus pasaulio pažinimo turinys atsispindi pradinei mokyklai skirtuose vadovėliuose. Žymus pedagogas L. Jovaiša (1993) vadovėlį apibrėžia taip:”tai pagrindinis rašytinis mokymosi šaltinis, kuriame pateikiamas kurio nors mokomojo dalyko programos numatytas turinys. Vadovėliams keliami konkretūs metodologiniai, didaktiniai, psichologiniai,higieniniai, techniniai reikalavimai, parengiamos metodikos, kaip jas turi naudoti mokytojai ir mokiniai”[16, p.31] Šiandieninius vadovėlius pradinėje mokykloje papildo pratybų sąsiuviniai ir mokytojo knygos, šios priemonės parengtos vadovaujantis nauju požiūriu į ugdymo tikslus ir būdus, kurie išsamiai išdėstyti Lietuvos bendrojo lavinimo bendrosiose programose.[17] Visos išvardintos metodinės priemonės skirtos pradinių klasių mokiniams ir mokytojams gilesniam programos “Aš ir pasaulis” įsisavinimui. Jose nemažai dėmesio skiriama ekologiniam moksleivių ugdymui. Šiame skyriuje apžvelgsiu ekologinio ugdymo vietą mokinio ir mokytojo metodinėse priemonėse, konkrečiai, kiekvienoje klasėje. 2. 5. 1. Ekologino ugdymo vieta 1- 2 klasių mokymo bei metodinėse priemonėse I klasė Bendrosiose programose [17] nurodomi tokie pagrindiniai ekologinio ugdymo uždaviniai, kurie integruojami į programą “Aš ir pasaulis”: • Mokytis stebėti aplinką, gamtos objektus, juos lyginti, rasti panašumus ir skirtumus; • Žadinti vaikų domėjimąsi naminiais gyvuliais ir paukščiais, skatinti juos stebėti, mokytis globoti; • Ugdyti mokinių pagarbą duonai ir ją auginančiam žmogui. Jau per pirmąsias pamokas mokiniams siūloma apsidairyti aplinkui ir pamatyti, koks gražus yra mus supantis pasaulis. Mokiniai pratinami atidžiai stebėti ir tyrinėti namų, mokyklos kiemą, apylinkes, kelią į mokyklą. Daug dėmesio skiriama artimiausios aplinkos augalų ir gyvūnų stebėjimui, jų atpažinimui, kasdienių gamtos reiškinių aiškinimuisi ir supratimui. Svarbu, kad pateikiamos žinios grindžiamos aplinkos stebėjimu, vaikų įspūdžiais, patiriamais kasdien namuose, pakeliui į mokyklą, išvykoje į mišką, ar parką. Pratybų sąsiuvinyje vaikai skatinami nupiešti mėgstamiausius vaisius ir daržoves, prisiminti, kaip atrodo ąžuolas skirtingais metų laikais, mokiniai raginami nepamiršti mažųjų miško gyventojų. I-os klasės “Aš ir pasaulis” vadovėlyje vaikus džiugina gražios, spalvingos iliustracijos, vaikai skatinami ieškoti atsakymų į klausimus enciklopedijose, internete. Tiek vadovėlyje, tiek pratybų sąsiuvinyje ugdoma pagarba gyvybei, gamtai. Aiškinantis gamtos reiškinius remiamasi nesudėtingais bandymais, žaidimais, kur tinka tautosaka, literatūrinis tekstas. Mokytojo knygoje pateikiama daug idėjų padedančių mokiniams perteikti gamtos objektų grožį, žmogaus vaidmenį jį kuriant, išlaikant ir išsaugojant. Knyga lengva naudotis, jose gausu grožinės literatūros ištraukų, iliustracijų, patarimų. Mano manymu, 1-os klasės vadovėlyje ir pratybų sąsiuviniuose suteikiama daug žinių apie augalus, naminius ir laukinius gyvūnus. Temos artimos vaiko patirčiai, jos atitinka vaiko amžių ir išgyvenimus. Vadovėlyje gražios iliustracijos, kuriuose užkoduota daug gamtinės medžiagos. Mokytojo knyga padeda plėsti mokinių kultūrinį akiratį, padeda pažinti kitų kraštų žmonių gyvenimą, papročius, puoselėja pagarbą kitoms tautoms. II klasė Pagrindiniai uždaviniai iškelti Bendrosiose programose:[17] • Suvokti, kad kiekvienas žmogaus veiksmas yra susijęs su poveikiu gamtai; išsiaiškinti, kaip sumažinti gamtos niokojimą; • Suvokti švaros ir sveikatos ryšį; kūno, drabužių, patalpų, aplinkos švaros būtinumą Antrokams vadovėlio “Pasaulis ir aš” autorė V. Jonynienė siūlo daug ekskursijų, išvykų, kurių metu jie pratinami stebėti aplinką, klausytis gamtos garsų, netgi siūloma suskirstyti juos į malonius ir nemalonius ausiai, pamėgdžioti paukščių balsus. Vis dažniau gamtą suvokti siūloma pasitelkiant pojūčius, vaizduotę, tai temos: “Ką valgome?”, “Kas auga daržuose, laukuose, miškuose?”, “Tyrinėjame vaisius ir sėklas”. Šalia ekologinės kultūros įpročių, daug dėmesio skiriama estetiniams jausmams ugdyti: atkreipiamas dėmesys į skirtingus, savitus Lietuvos vietovių kraštovaizdžius, kalbama ne tik apie grožį, bet ir klausiama mokinių, ką jie jau dabar galėtų daryti, kad jų gyvenamoji aplinka būtų gražesnė, švaresnė. Pratybų sąsiuvinyje autorė daug dėmesio skiria praktinei veiklai: vaikai pratinami taupyti vandenį, šilumą ir elektrą (užkamšyti langus, išjungti šviesą ir pan.). Pabrėžiama, kad žmogus beatodairiškai niokodamas gamtą ir iš jos tik imdamas, gali pražudyti ir pats save. Manau, kad vadovėlyje ir pratybų sąsiuvinyje autorė siūlo pakankamai daug praktinių užduočių, susietų su gyvenimu. Daug dėmesio skiriama vaiko ryšiui su aplinka, vertybių formavimui, ryškiai akcentuojamas žmogaus ir gamtos santykis. 2. 5. 2. Ekologinio ugdymo vieta 3-4 klasių mokymo bei metodinėse priemonėse III klasė Pagrindiniai uždaviniai iškelti Bendrosiose programose:[17] • Suvokti, kad kai kurie gyvūnai taip pat gyvena bendruomenėmis; susipažinti su vabzdžių, paukščių bendruomeninio gyvenimo ypatumais; • Atkreipti dėmesį į gyvybės formų ( augalijos ir gyvūnijos) tarpusavio priklausomybę; • Susipažinti su organinių ir neorganinių atliekų skaidymu, jų utilizavimo galimybėmis ir būdais; • Išsiaiškinti, kaip ir iš kur į mūsų namus “atkeliauja” vanduo, šiluma, popierius, baldai ir t.t. 3-os klasės vadovėlis vadinasi “Mūsų pasaulis”, kaip teigia autorė vadovėlis taip vadinasi todėl, kad “visi 3-oje klasėje nagrinėjami klausimai bus siejami su mūsų artimiausia aplinka, su Lietuva. Integruojančioji šios klasės kurso ašis – lietuvių tauta, jos kilmė ir istorija, gyvenamoji erdvė, gamtinė aplinka, socialinė sankloda, gyvenimo būdas, papročiai ir tradicijos. ” [11, p.5]. Kaip ir 1-2 klasėse taip ir trečioje akcentuojamas vaikų noras sužinoti, pažinti, patirti. Jei 2-oje klasėje apie mišką kalbama palyginus nedaug, tai 3-oje miško ir vandens temoms skiriama labai daug dėmesio. Į mišką mokiniai pratinami žvelgti kaip į visuminį organizmą – ekosistemą, prašoma įsivaizduoti, kaip pasikeičia ekosistema įsikišus žmogui (pvz., išmedžiojus vilkus); ugdoma nuostata: jeigu žmogus siektų vien naudos, miškas greit išnyktų. Svarbu, kad keliais sakiniais mokiniams stengiamasi perteikti senovės lietuvių požiūrį į mišką ir medžius. Vadovėlyje ekologinė tema pateikiama konkrečiau, sistemingiau, pvz., moksleiviai sužino, kad miesto savivaldybė rūpinasi švaresne aplinka, šiukšlių iš namų ir darboviečių surinkimu, gėlių ir želdinių priežiūra. Trečiaklasiai sužino, kad netvarkingi šiukšlynai yra labai pavojingi žmonių sveikatai, be to, šiukšlynuose veisiasi graužikai – pavojingų ligų sukėlėjai. 3-ios klasės pratybų sąsiuvinyje vaikai ieško atsakymų į įvairiausius klausimus: Kurios šiukšlės suyra lengvai, kurios sunkiai?, Kodėl šiais laikais šiukšlių prisikaupia vis daugiau? Raginama padiskutuoti temomis: “Kaip galima sumažinti šiukšlių kiekį”?, “Gal būtų galima vandenį išvalyti?” Vaikų paprašoma nupiešti plakatus, raginančius saugoti ir globoti miškus, vandenį. Mokytojo knygoje pasiūlyta daug vertingų patarimų, pastabų, grožinės literatūros, daug pažintinių tekstų, taipogi joje nurodoma nemažai leidinių, kuriuos mokytojas gali nesunkiai rasti pats. Mokytojo darbui palengvinti kai kurie bandymai, praktiniai darbai pateikti su iliustracijomis. Galima teigti, kad 3-ios klasės vadovėlyje ir pratybų sąsiuvinyje pagrindinis dėmesys skirtas Lietuvos gamtai, miškams, daug kalbama apie lietuvių gyvenimo būdą. Analizuojamos paprastos ekologinės sistemos, vėl atkreipiamas vaikų dėmesys į žmogaus veiklą. Mokiniams siūloma atlikti daug bandymų, praktinių užduočių, kurios didina moksleivių susidomėjimą. Temos išdėstytos sistemingai, daug temų ekologine tematika. Mokytojo knygoje aiškiai, trumpai, dalykiškai nurodomos temos, skyriai, jų tikslai. Prie stambesnių temų pateikiami įvadai – įdomi ir reikalinga informacija mokytojui. IV klasė Pagrindiniai uždaviniai iškelti Bendrosiose programose:[17] • Mokytis sisteminti konkretų patyrimą ir žinias; taikyti mokslinio tyrimo metodo principus gamtos faktams ir reiškiniams, jiems aiškinti; • Susidaryti elementarią sampratą apie įvairias energijos rūšis, šaltinius, jų gavimo, naudojimo ir taupymo problemas; • Suvokti ekologinės katastrofos realumą; ugdytis nuovoką, kuo žmogus gali padėti gamtai ir sau; susidaryti nuovoką apie “švarias” technologijas. Kaip teigia autorė, vadovėlio pavadinimas “Vienas pasaulis” reiškia, kad “nuosekliai plėtodami pažinimo erdves, bandysime pažvelgti į VISĄ pasaulį: ir geografine bei istorine, ir gamtamoksline, ir socialine prasme” [12, p.5]. Svarbiausioji “Vieno pasaulio” idėja – atskleisti žmonių, gamtos ir daiktų pasaulio sąryšingumą, vieningumą, vientisumą. Pirmuose vadovėlio puslapiuose vaikams leidžiama suprasti, kad gyvenamąją aplinką, kraštovaizdį keičia žmonių rankos. Kviečiama padiskutuoti, kodėl keičiasi kraštovaizdis, kokių nelaimių kaltininkai ir sukėlėjai yra žmonės (pvz: naftos išsiliejimas). Įvertinama, ar tinkamai elgiasi žmonės degindami žolę, mesdami į upelį šiukšles. Gamtosaugos tema 4-oje klasėje aktyviai plėtojama ir gilinama: nagrinėjama, kokie augalai ir gyvūnai įrašyti į Raudonąją knygą, su susirūpinimu žvelgiama ne tik į Lietuvos, bet ir į Europos gamtą. Užsimenama, kad daugeliui Europos augalų ir rūšių gresia pavojus išnykti, nagrinėjami nauji dalykai: kas yra “šiltnamio” efektas, kuo jis naudingas, kuo pražūtingas, ar kontroliuojamas; mokiniai sužino, kad UNESCO globoja gamtos paminklus. Pratybų sąsiuvinyje mokiniai mokosi nurodyti pagrindinius oro ir vandens taršos šaltinius, jų poveikį aplinkai, supažindinami su gamtos ypatumais ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Ketvirtos klasės mokytojo knygoje pateikiama itin daug pažintinių tekstų, įvairių lentelių, diagramų, grožinių tekstų. Surinkta daug vertingos informacijos apie Europos, Azijos, Afrikos augalus, gyvūnus. Vaikai raginami padiskutuoti apie unikalią žemynų gamtą, jos išsaugojimą. Turėdamas rankose šią knygą, mokytojas ne tik suteiks daug žinių, praplės vaikų akiratį, jų žodyną, bet ir pats su malonumu ją pasklaidys. Ketvirtoje klasėje konkretizavus visą mokymo medžiagą, vaikai mokomi prognozuoti galimus rezultatus, kelti hipotezes, daryti išvadas. Mokomasi mokslinio tyrimo metodo. Ugdomas vaiko gebėjimas pirmiausia pagalvoti, nuspręsti, tik po to veikti. 4-os klasės vadovėlyje, mano manymu, ekologinė tema yra tarsi “užkoduota” t.y. ji yra, bet tiesiogiai apie ją beveik niekur nekalbama. Čia daug dėmesio skiriama negyvosios gamtos reiškiniams, supažindinimui su kitų tautų gamta, tradicijomis, papročiais. Primenama apie pragaištingą žmogaus veiklą aplinkai, skatinama atsakomybė už savo veiksmus. Ženkliai susiaurintas kursas apie Lietuvos gamtą. Mano manymu, tai padaryta tikslingai, nes mokiniai jau baigia pradinę mokyklą ir privalo susipažinti su supančiu pasauliu. Tiek vadovėlyje, tiek pratybų sąsiuvinyje medžiaga sudaryta taip, kad mokiniai galėtų galvoti, lyginti, susimąstyti apie savo įnašą švaresnės aplinkos labui. Penktoje klasėje toliau kryptingai plėtojama ir plečiama gamtosaugos tema, čia ekologinei dorovei ugdyti skiriama ypatingai daug dėmesio. Akcentuojamos mokinių vertybinės nuostatos – mokinio santykis su aplinkiniais žmonėmis,gamta ir pasauliu apskritai, nes “jos lemia mūsų elgseną ir yra vidinis mūsų kontrolierius” [19, p.6]. 5-os klasės mokytojo knygoje išskiriamas naujas būdas formuoti bendražmogiškąją ir aplinkosauginę moralę – tylioji strategija, tai sąlygos dorovei vaiko sieloje formuotis ir didesnis mokinio Aš. [19, p.17] Kaip matyti, gamtosaugai pradinėje pakopoje skiriama daug dėmesio. Pabrėžtina, kad ugdant ekologinę kultūrą remiamasi vaikų psichologinėmis charakteristikomis, atsižvelgiama į raidos ypatumus. Mokiniai raginami fantazuoti, svajoti, viską “pačiupinėti savo rankomis” ir – svarbiausia – nuolat džiaugtis: gamta, žmonėmis, pačiu savimi… Meilė gamtai išugdoma per pažinimą ir asmeninę patirtį. Juk gerbiame tai, ką pažįstame ir mylime, o ką gerbiame, tą ir saugome. Apibendrinant ekologinio kurso plėtojimą priešmokykliniame ir pradiniame ugdymo etape, galima teigti, kad programa yra kryptinga, orientuota į asmenybės saviraišką, jos jausmų, emocijų turtinimą, ekologinės ir etinės kultūros formavimą. Kaip žinome, ekologinio ugdymo programa toliau kryptingai plėtojama vyresnėse klasėse. Tai yra ilgas, nuoseklus procesas, prasidedantis kūdikystėje ir besitęsiantis visą žmogaus gyvenimą. Akivaizdu, kad šioje srityje, kaip ir daugelyje kitų, naivu tikėtis staigių permainų. Šiame darbe buvo aptarti ekologinio ugdymo tikslai ir uždaviniai, darbo būdai ir metodai. Darbą norėčiau baigti mintimis apie tai, kad atliekant bet kurį darbą mes tikimės sėkmės ir siekiame galutinių tikslų. Dirbant ekologinio ugdymo linkme, mokytojas turėtų siekti tokių rezultatų: • Vertybinės nuostatos: pagarba gyvybei ir atsakomybė už ją; • Ekologijos požiūriu tinkamas elgesys ir gyvenimo būdas. Manau, kad jie gali tapti savotišku orientyru mokytojui, kuris neabejingai stebi šiandieninę situaciją ir kuriam svarbu, kaip ir kokioje aplinkoje mes gyvensime. 3. 3-4 KLASIŲ MOKSLEIVIŲ ELGESYS SPRENDŽIANT PRAKTINES UŽDUOTIS 3. 1. Tyrimo tikslai ir uždaviniai bei tyrimo eigos, metodikos charakteristika Tyrimo eigoje mėginai paturinėti 3-4 klasių mokslevių elgesį sprendžiant praktines užduotis, bei jų požiūrį ir nuostatas ekologine tematika. Be to vienas iš tyrimo uždavinių – palyginti kaimo ir miesto moksleivių elgesį ekologinėje veikloje, bei jų ekologines pažiūras. Tyrimui atlikti pasirinkau anketinę 3-4 klasių moksleivių apklausą, tokį pasirinkimą nulėmė tai, kad dėl atstumo ir riboto laiko negalima apklausti asmeniškai. Rengiant anketą buvo labai svarbu, kad respondentai atsakytų į anketos klasusimus ir jas grąžintų, todėl ji turėjo būti mokiniams patraukli, neperkrauta klausimais. Į anketą buvo įtraukta palyginti nedaug užduočių (žr. Priedą Nr.1), jas sudarinėdama stengiausi remtis būtinumi ir pakankamumo principais. Ekologines situacijas sudariau vartydama pedagoginę, ekologinę literatūrą. Anketą sudaro uždaro tipo klausimai, mokiniai pasirinko atsakymus iš trijų pateiktųjų (a,b,c variantai) d papildomas variantas, skirtas įrašyti individualią mokleivio nuomonę. Jei tarp pateiktųjų atsakymų nerado jam tinkamo ir reikalingo, prie 1,3,4,6 anketos klausimų (žr. Priedas Nr.1) be trijų pateiktųjų atsakymų variantų (“Taip”, “Ne”, “Nežinau”) yra papildomas variantas d, kuriuo norėta pasiaiškinti , kodėl respondentas pasielgtų būtent taip, t.y. motyvuoti savo atsakymą. Apklausa atlikta 2005 metų balandžio mėnesį. Pirmoji apklausa vyko Butrimonių pagrindinėje mokykloje Šalčininkų rajone, čia buvo aplklausti 33 3-4 klasių moksleiviai, iš jų 16 trečiokų ir 17 ketvirtokų. Vėliau buvo anketuojami moksleiviai, besimokantys Šalčininkų Lietuvos Tūkstantmečio vidurinėje mokykloje. Iš viso 67 3-4 klasių moksleiviai, tarp jų 37 trečiokai ir 29 ketvirtokai. Per abi mokyklas buvo apklaustos 52 mergaitės ir 48 berniukai. Abiejose mokyklose anketavimas vyko per pasaulio pažinimo pamokas, trumpu aiškinamuoju pokalbiu moksleiviams buvo paaiškinta, kad rūpestingai atsakyti į klausimus prireiks nedaug laiko ir pabrėžta, kokią vertę turi kiekvienas atsakymas ir jų išreikšta nuomonė. Taipoigi buvo paaiškinta, kaip atsakyti į pateiktus klausimus ir pasakyta, kad iškilus neaiškumams vaikai drąsiai gali kreiptis į anketuotoją ir viską išsiaiškinti. Literatūroje rekomenduojama atsakyti į respondentų klausimus, nes tai sumažina kalidingų atsakymų galimybę. Anketavimo laikas nebuvo ribojamas , vidutiniškai kiekvienai klasei prireikė apie 15-20min. Surinkus anketas, moksleiviams buvo padėkota už nuoširdžius atsakymus. Tyrimas vyko Butrimonių pagrindinėje mokykloje ir Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinėje mokykloje. Iš viso tyrime dalyvavo 100 moksleivių, iš jų 11 trečiokų ir 12 ketvirtokų. Tarp 11-os trečiokų 3 berniukai ir 8 mergaitės; tarp 12-os ketvirtokų 4 mergaitės ir 8 berniukai. Atlikto tyrimo tikslas - paanalizuoti svarbesnius moksleivių ekologinio elgesio ir ekologinių nuostatų aspektus. Prieš atliekant tyrimą iškėliau tokius uždavinius: 1) patyrinėti 3-4 kl. moksleivių elgesį probleminėje ekologinėje situacijoje; 2) paanalizuoti 3-4 kl. moksleivių požiūrį į žmogaus ir gamtos santykius; 3) įvertinti mokinių ekologinio elgesio nuostatas ir turimas žinias šia tema. Atliekant tyrimą naudojau tokius metodus: pokalbis, interviu. Tyrimo eigoje mėginau patyrinėti 3-4 klasių moksleivių elgesį konkrečioje probleminėje situacijoje ir kai kurias jų ekologines nuostatas. Visos probleminės situacijos susietos su ekologiniu ugdymu. Naudojau pokalbio ir interviu metodus, be to studijavau pedagoginę bei psichologinę literatūrą, pradinio ugdymo programas. Šiuos metodus pasirinkau todėl, kad informaciją t.y. atsakymus į klausimus galima gauti tiesiogiai kalbant su mokiniu, be to, tai nėra paprastas pašnekesys, bet kryptingas pokalbis naudingai informacijai per palyginti trumpą laiką gauti. Iš viso buvo apklausti 23 mokiniai: 11 trečiokų, tarp jų 3 berniukai ir 8 mergaitės; 12 ketvirtokų, tarp jų 4 mergaitės ir 8 berniukai. Apklausoje dalyvavo viso ketvirtos klasės moksleiviai, tuo tarpu trečioje klasėje 3 mokiniai nepanoro dalyvauti. Iš viso buvo pateiktos 5 ekologinės situacijos. Pokalbiu norėjau išsiaiškinti, kaip vaikai suvokia savo ir kitų žmonių veiklos pasekmes aplinkai, kiek ir kokio pobūdžio turi ekologinių žinių, įdomu buvo sužinoti jų moralinio elgesio normas. Pavyzdžiui, vaikams atsakinėjant į trečią ir penktą klausimus (Žr. Priedas Nr.1), buvo įdomu sužinoti ar vaikas pasielgs kaip liepia jo moralė, ar pasiduos kitų žmonių įtakai. Apklausą atlikau 2004 metų gruodžio mėnesį, apklausiau po keletą vaikų per dieną, individualiai, kad draugai negirdėtų ir nekartotų atsakymų. Klausimus buvau parengusi iš anksto, juos sudarinėjau pati, vartydama 3-4 klasių pasaulio pažinimo vadovėlius.(Žr. Priedas Nr.1) Stengiausi, kad jie atitiktų vaikų amžių, nebūtų nei per lengvi, nei per sunkūs. Pirmuosius apklausiau trečiokus, apklausą vykdžiau pasibaigus pamokoms, prieš tai paprašiusi pasilikti po pamokų 3-4 moksleivius. Tokia pačia tvarka pravedžiau pokalbį ir su ketvirtokais. Atėjusi pas mokinius pirmą kartą, pasakiau vaikams, kad kalbėsime apie gamtą. Į klasę pakviesdavau po vieną mokinį, pasodindavau priešais save ir užduodavau jiems klausimus. Kreipiausi į mokinius vardu, nedrąsius, abejojančius stengiausi padrąsinti, ragindavau išreikšti savo nuomonę. 3. 3. Tyrimo rezultatų analizė Atlikus apklausą ir suvedus duomenis, pastebėta, kad didesnė dalis apklaustųjų 3-4 klasių moksleivių turi elementarų supratimą apie žmogaus ir gamtos santykius, pagarbą gamtai ir norą gyventi sveikoje ir saugioje aplinkoje. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad mokiniai pasiskirsto į tris grupes: mokiniai, kurie suvokia nesudėtingas elgesio gamtoje taisykles, jie žino, kaip teisingai pasielgti tam tikroje situacijoje, vertina žmogaus ir aplinkos ryšį. Ši grupė yra didžiausia – apie 60% (žr.1 pav.). Mažesnę grupę – apie 35% sudaro mokiniai, kurių elgesys duotoje situacijoje nebūtų tinkamas, t.y. jie nesusieja tam tikrų žmogaus veiklos padarinių gamtai, jų požiūris daugiau vartotojiškas, nei pagarbus. Mažiausią grupę – apie 5% sudaro mokiniai, kurie nežino, kaip elgtis susidarius probleminei situacijai. Jų atsakymai neretai būna teisingi, bet motyvuoti atsakymo negali. Nustatyti, kurio amžiaus tarpsnio mokiniai (trečiokai ar ketvirtokai) geriau orientuojasi probleminėje situacijoje, kurių elgesys dažniau atitiks teisingo elgesio gamtoje taisykles sudėtinga, nes duomenys pasiskirstę beveik tolygiai (žr.2 pav.). Nežymų ketvirtos klasės mokinių pranašumą galima paaiškinti amžiaus, mąstymo, ugdymo programų skirtumu. Pamėginsiu paanalizuoti , kaip ir kodėl būtent taip pasiskirstė mokinių atsakymai. Nežinančių, kaip pasielgti tarp abiejų klasių mokinių yra nedaug, tik 10%. Pastebėta, kad nežinančių, kaip reikia elgtis daugiau trečioje klasėje. Mokytojams tenka kruopščiai ir suprantamai aiškinti, kad pamažu atsiskleistų teigiami vaikų santykiai su gamta. Įdomu tai, kad vaikai kartais intuityviai pasirenka teisingą atsakymą, pavyzdžiui, 1 klausimas (Žr. Priedas Nr.2) “Ar gerai žmonės elgiasi degindami sausą žolę ir lapus?”, dažnai mokiniai atsako, kad elgiasi negerai, bet paaiškinti nemoka. Būtent tokiose situacijose, manau, labai reikalinga ir savalaikė būtų mokytojų ir tėvų informacija, kad deginamoje žolėje sudega gyvi padarai. Tuo labiau, kad mokykla yra mažame miestelyje ir panašų reginį matome kiekvieną rudenį ir pavasarį. Galima daryti prielaidą, kad mokiniams trūksta ekologinių žinių. Išryškėjo, kad gana didelė mokinių dalis apie 30% susidarius tam tikrai ekologinei situacijai, pasielgs netinkamai. Galbūt šiems moksleiviams trūksta informacijos, mokykloje nebuvo akcentuota panaši problema, tikėtina, kad mokytojas paviršutiniškai žiūri į ekologines problemas. Kai kurie vaikų atsakymai kurioziški, pavyzdžiui, į 5 klausimą (Žr. Priedą Nr.2) “Kodėl prie upės negalima plauti mašinos?”, net du vaikai atsakė, negalima todėl, kad upėje nešvarus vanduo. Dar vienas labai įdomus ir “racionalus” trečioko atsakymas į klausimą “Ar sutiktum važiuoti prie upės plauti mašiną?”, mergaitės atsakymas: “Sutikčiau, nes jei reikėtų važiuoti į plovyklą, reikėtų mokėti pinigus, o prie upės mokėti nereikia.” Keli mokiniai sutikimą motyvavo tuo, kad reikia padėti nuplauti mašiną ir ji turi būti švari. Išsamiau paanalizavus mokinių atsakymus, matosi, kad mokiniams trūksta žinių gamtosaugos tema. Pavyzdžiui, atsakydami į 1 klausimą (Žr. Priedą Nr.2) apie žmogaus elgesį deginant žolę ir lapus, dauguma vaikų netinkamą elgesį mato tik tame, kad degant žolei gali kilti gaisras. Manau, kad tokius atsakymus lemia televizijos laidos, kai rodomi nuo žolės deginimo kilę gaisrai. Palyginus dviejų klasių atsakymus, galima teigti, kad tik nedaugelis mokinių supranta tikrą tokio elgesio žalą. Įdomūs ir kartu vaikiški atsakymų motyvai: “Negalima deginti, nes per žolę vaikšto įvairūs gyvuliukai”, “ne, negalima, nes gamtai irgi skauda”. Analizuojant netinkamus gamtos atžvilgiu atsakymus, matosi, kad mokinių ekologinis išprusimas nėra aukšto lygio, arba jie dar neįpratę mąstyti “ekologiškai”. Tai matyti iš atsakymų į 3 klausimą (Žr. Priedą Nr.2). Jie neeis rinkti prie kelio augančių vaistažolių todėl, kad tyko pavojus pakliūti po mašinos ratais, daugelis vaikų bijo prisiskinti netinkamų vaistažolių. Tik 4 vaikai iš 23 atsakė, kad neeis, nes jos auga prie kelio. Kaip matosi iš atlikto tyrimo, nemaža 3-4 klasių moksleivių dalis savo ir kitų žmonių poelgį motyvuoja nepaisydami ekologinės dorovės taisyklių. Tokie motyvai būdingi ir trečiokams, ir ketvirtokams. Iš pateiktų atsakymų matosi, kad ekologinio ugdymo temos per pasaulio pažinimo pamokas gvildenamos per retai. Remiantis tyrimo rezultatais galima teigti, kad ugdymo procese labiau orientuojamasi į žinių perteikimą, nei į probleminio mąstymo ugdymą, mažai dėmesio skiriama praktiniam ekologinių įgūdžių formavimui. Išryškėjo, kad didžiausia apklaustųjų moksleivių dalis žino, kaip dera elgtis gamtoje, ir realiai suvokia vartotojiško žmogaus požiūrio žalą aplinkai. Į klausimą “kur reikia išvežti nukritusius medžių lapus?”, dauguma ketvirtokų atsakė, kad juos reikia išvežti į sąvartyną, du mokiniai lapus užkastų į duobę. Kiek išsamiau norėčiau aptarti 2 klausimą (Žr. Priedą Nr.2). 10 trečiokų iš 11 pateikė beveik vienodus atsakymus, ir tik viena mergaitė pasakė, kad popieriuką “dažniausiai išmeta į lauką”. Iš 12 ketvirtokų taip pat gavau labai panašius atsakymus, juos galima suskirstyti į 2 grupes: viena grupė vaikų įdės popierių į kišenę ir namuose išmes; kita – ieškos artimiausios šiukšlių dėžės. Manau, kad tokie vienodi 3-4 klasių moksleivių atsakymai sąlygojami tokių veiksnių: 1) klausimas buvo per lengvas; 2) šis metodas leidžia vaikams “pagražinti” situaciją, t.y. mokiniui gėda prisipažinti, kad popierių išmeta; 3) pateikta situacija yra gana dažna ir vaikai žino, kaip joje elgtis. Patyrinėjus atsakymus į 4 klausimą (Žr. Priedą Nr.2), paaiškėjo, kad inkilus kelti reikia todėl, kad varnėnai irgi gyvi padarai, žiemą jiems šalta ir jie taip pat nori gyventi, taip atsakė beveik trečdalis visų apklaustųjų. Vienas berniuko atsakymas ir paaiškinimas itin gražus, “reikia kelti inkilą, nes jie gali sušalti, paukščiais reikia rūpintis, jie yra gamtos grožis.” Taigi galima teigti, kad didesnė dalis apklaustųjų jaučia pagarbą silpnesniam už save ir turi tvirtas ekologines nuostatas. 1 pav. 3 klasės mokinių elgesys probleminėje situacijoje, (%) 2 pav. 4 klasės mokinių elgesys probleminėje situacijoje, (%) 3 pav. 3-4 klasių moksleivių teisingų ir neteisingų atsakymų skaičius probleminėje ekologinėje situacijoje, (vnt.) IŠVADOS 1. Pradinių klasių mokytojams trūksta literatūros ekologinio ugdymo tema. 2. 3-4 klasių moksleivių amžiaus tarpsnis palankus emociniams, vertybiniams santykiams su gamta formuoti. 3. Paaiškėjo, kad ekologiniame ugdyme ypatingą vietą užima tėvų, auklėtojų, mokytojų ekologinė kultūra ir teigiamas pavyzdys. 4. Sėkmingas ekologinio ugdymo įgyvendinimas pradinėje mokykloje reikalauja nuoseklaus, sistemingo ir kompleksiško mokytojų darbo. 5. Tyrimo rezultatai rodo, kad per pasaulio pažinimo pamokas ekologiniam ugdymui skiriama per mažai dėmesio. 6. Ugdymo procese akcentuojamas žinių perteikimas, o ne probleminio mąstymo ugdymas. Nepakankamai dėmesio skiriama praktiniams ekologinio mokymo įgūdžiams. 7. Didesnė dalis apklaustųjų, apie 60%, suvokia žmogaus ir gamtos ryšį, tinkamo ekologinio elgesio taisykles, turi tvirtas ekologines nuostatas. 8. Remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, kad mažesnei daliai apklaustųjų, apie 40%, pradeda formuotis vartotojiškas, technokratinis, stereotipinis mąstymas gamtos atžvilgiu. LITERATŪRA 1. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai pradinei mokyklai. (2003). Vilnius. LRŠMM Švietimo aprūpinimo centras. 2. Butkienė G., Kepalaitė A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas. Vilnius. 3. Charles C.M. (1999) Pedagoginio tyrimo įvadas. Vilnius. 4. Gurevičiūtė G., Lekevičius E., Galkutė L., Motiejūnienė E. (1998). Nojaus laivas. Vilnius. 5. Jonynienė V. (2004). Aš ir pasaulis.Vadovėlis ir pratybų sąs.I klasei. Kaunas. 6. Jonynienė V. (1997). Pasaulis ir aš. Vadovėlis ir pratybų sąs. II klasei. Kaunas. 7. Jonynienė V. (1995). Mūsų pasaulis.Vadovėlis ir pratybų sąs. III klasei. Kaunas. 8. Jonynienė V. (2002). Vienas pasaulis. Vadovėlis ir pratybų sąs. IV klasei. Kaunas. 9. Jonynienė V., Motiejūnienė E., Penkauskienė D. (1996). Aš ir pasaulis. Mokytojo knyga I klasei. Kaunas. 10. Jonynienė V. (2002). Mūsų pasaulis. Mokytojo knyga II klasei. Kaunas. 11. Jonynienė V., Motiejūnienė E., (1999). Pasaulis ir aš. Mokytojo knyga III klasei.Kaunas. 12. Jonynienė V. (2003). Vienas pasaulis. Mokytojo knyga IV klasei. Kaunas. 13. Karčiauskienė M. (2000). Pradinio mokymo patirtis Lietuvoje: 1918-1940. Kaunas. 14. Laurukėnaitė V., Makarskaitė R. Ekologinių nuostatų ugdymas.// Žvirblių takas, 2003, Nr.2,p.9. 15. Laurukėnaitė V., Makarskaitė R. Ekologinių nuostatų ugdymas.// Žvirblių takas, 2003, Nr.3,p.2. 16. Lamanauskas V. (2001). Gamtamokslinis ugdymas pradinėje mokykloje. Šiauliai. 17. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos.(1997)./Redakcinė komisija: Jackūnas Ž. ir kt. Vilnius. 18. Lietuvos švietimo koncepcija. (1992). Vilnius 19. Lekevičius E., Motiejūnienė E., Kunskaitė L. (1997). Gamta ir žmogus. Mokytojo knyga V klasei. Vilnius. 20. Makarskaitė R. (2001). Ekologinis ugdymas. 1 sąsiuvinis.Vilnius. 21. Rimkevičienė Br. Ekologinio ugdymo pradinėse klasėse problemos.// Žvirblių takas, 1996, Nr. 4 p.28. 22. Pradinės mokyklos “Aš ir pasaulis” programa. (1996). Vilnius. 23. Vydūnas. (1990). Raštai I tomas. Vilnius. 24. Voroncovas V. (1990). Išminties simfonija. Kaunas. 25. Žukauskienė R. (1996). Raidos psichologija. Vilnius. Temos naujumas. Tik pastaraisiais metais, pakitus aplinkosauginio švietimo sampratai, kai kurios valstybės ir nevyriausybinės institucijos į savo funkcijas įtraukė ir visuomenės aplinkosauginį švietimą. Į šią veiklą dabartiniu metu aktyviai įsitraukia ir bendrojo lavinimo mokyklos. Pagal Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrąsias programas, parengti valstybiniai išsilavinimo standartai, kuriuose yra numatytas privalomas ekologinio išprusimo lygis [LR visuomenės aplinkosauginio švietimo strategija]. Galima teigti, jog prasidėjo ekologizmo era, nes dabar nei mokslas, nei praktika negali nesiskaityti su ekologine problematika. Bendrosiose programose [17] sakoma, jog mokyklai teikiamu gamtos mokslų kursu siekiama sudaryti mokiniams sąlygas perimti šiuolaikinę mąstymo ir veiklos kultūrą bei gebėjimą ja remtis praktiniame gyvenime [laman. Teor.asp.]. Akivaizdu, kad šiuo metu žmogaus ir gamtos partnerystė nėra ideali, todėl labia svarbu, kad vaikai ne tik sukauptų tam tikrų žinių kiekį, bet ir gebėtų jas reprodukuoti, t.y. taikyti tiek standartinėse, tiek kitose situacijose ir sėkmingais jas transformuoti. Taigi esminis šiuolaikinės mokyklos uždavinys – išugdyti indivudualios saviraiškos pradus, kritinį požiūrį, gebėjimus ne tik įgyti žinių, bet ir jas pritaikyti, naudotis, gebėti tikrinti ir suprasti sparčiai gausėjančią informaciją.[Lam. Teor.]

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!