Pasiaukojimas XX a. lietuvių literatūroje

Pasiaukojimas XX a. lietuvių literatūroje Pasiaukojimas – tai viena iš svarbiausių ir vertinamiausių vertybių nuo pat antikos laikų. Netgi garsus antikos filosofas Aristotelis, Platono mokinys, valstybės gėrį laikė svarbesniu ir tobulesniu už individo gėrį, nes pasiaukodamas žmogus išaukština kitų gerovę, todėl nenuostabu, kad ši vertybė yra dažnai minima pasaulinėje literatūroje. Pasaulinėje literatūroje pasiaukojimas neretai vaizduojamas, kaip didis žygdarbis, o jį atlikusieji išaukštinami lyg būtų tikri Titanai, įveikiantys nenugalimus priešus ir ginantys nekaltuosius. Ne išimtis yra ir lietuvių literatūra, kurioje pasiaukojimas ne kartą buvo viena iš pagrindinių kūrybos temų. Tačiau lietuvių literatūros autoriai, ypač XX a., didesnį dėmesį skiria ankstesniųjų Lietuvos istorijos laikotarpių žmogui ir kaip jis aukojasi. Tai jis gali padaryti pamindamas savo įsitikinimus ir atsisakydamas asmeninės laimės, besąlygiškai dirbdamas tautos labui ir praradęs savo gyvybę. Visų pirma, kaip autorių, rašiusį apie pasiaukojimą, verta paminėti Vincą Krėvę – Mickevičių. V. Krėvė – Mickevičius - XX a. pr. prozininkas ir dramaturgas, Lietuvos legendos kūrėjas, teikęs stiprių impulsų lietuvių nacionalinės kultūros ir valstybingumo kūrybai. Vienas žinomiausių jo kūrinių 1924 m. išleista istorinė drama „Skirgaila“. V. Krėvės dramoje „Skirgaila“ vaizduojama - keturiolikto amžiaus pabaigos Lietuva, kova dėl savarankiškumo, kova tarp senosios, pagoniškos religijos, ir ką tik atėjusios krikščionybės. Krėvės dramos vertė – pagrindinio personažo Skirgailos dramatiško likimo atskleidimas. Kūrinyje Lietuvos valdovas susiduria su dviem svarbiais konfliktais: su vokiečiais dėl religijos ir lenkais dėl žemių. Skirgailą matome tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei pakeisti, nei išvengti: Lietuva jau pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, bet valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki senaisiais dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventieji ąžuolynai, kai dainius įkvėpdavo garsūs didvyrių žygiai. Jis supranta, kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą, tačiau širdyje gerbia pagoniškuosius dievus ir pritaria Stardui: „Kas nenorėtų grąžinti garbingų senovės laikų!.. Bet jų sugrąžinti neišgali dievai, ir mes nebepajėgsime.“. Taip pat Skirgaila tragiška asmenybė, nes negeba valdovo pareigų suderinti su troškimu būti laimingam, mylimam. Įkalinęs pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad lenkams kaip kraitis neatitektų jos žemės, jis nori būti švelnus su ja, siekia meilės ir ramybės, bet ir čia patiria pralaimėjimą. Kalbėdamas su kunigaikštyte guodžiasi, kad visuomet nori gero, bet nemoka to pasiekti: „Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!