Požiūris į visuomenės paribio žmogų lietuvių literatūroje (100-uko rašinys)

priežasčių. Todėl neišvengiamai skiriasi ir autorių požiūris į savo veikėjus – visuomenės atstumtuosius.
Pamėginsiu plačiau panagrinėti šį ryšį.
Realistai rinkosi kalbėti apie nuskriaustuosius bei atstumtuosius, nes tai leido jiems atskleisti
savo meto realijas bei socialines problemas. Tarkime, rusų realizmo literatūros klasiko Fiodoro
Dostojevskio romane „Nusikaltimas ir bausmė“ išvystame jauną merginą Sonią, tapusia prostitute, kad
galėtų išlaikyti skurstančią šeimą. Dėl panašių priežasčių visuomenės paribyje atsidūrusį žmogų vaizduoti
rūpėjo ir psichologinio realizmo atstovui, lietuvių XIX a. pabaigos–XX a. pradžios rašytojui Jonui Biliūnui.
Šiam kūrėjui visą gyvenimą aktualūs išliko socialinės teisybės klausimai, jaunystėje jis netgi priklausė
socialdemokratų partijai. Nenuostabu, kad Biliūno kūriniuose viena svarbiausių temų – atstumto žmogaus
likimas. Biliūno sukurti veikėjų paveikslai – nepaprastai psichologiški, liudijantys apie jautrią kūrinių
pasakotojo širdį. Štai novelėje „Nemunu“ pasakotojas plaukdamas laivu tarp keleivių pastebi jauną
merginą, kuri, kaip jis suvokia iš jos išvaizdos, yra prostitutė. Jis atidžiai stebi aplinkinių reakciją į
merginą, apsvarsto jos likimo priežastis. Pasakotojas jau vėliau, išlipęs iš laivo, apmąsto ir savo elgesį –
jam gėda dėl to, kad elgėsi kaip ir kiti keleiviai, vengė net merginos žvilgsnio, tarsi ji būtų „užsikrėtusi“.
Panašiai ir novelės „Ubagas“ pasakotojas jaučiasi atsakingas už netikėtai sutikto seno pažįstamo, kurį jo
paties vaikai išvijo elgetauti, dalią. Pasakotojas iš karto pastebi elgetos kitoniškumą – drebančias rankas,
su ašaromis akyse nuoširdžiai kartojamą maldą. Sužinojęs, kad tai jo gerasis kaimynas, kažkada vaikystėje
dalinęs jam medaus korius, jis pajunta gailestį. Ir ne tik – pasakotojas pajunta gėdą, lyg pats būtų kaltas dėl
senojo elgetos likimo. Taigi suvokia savo atsakomybę. Tokį kupiną atjautos požiūrį, gebėjimą atskleisti
vidines žmogaus būsenas per, rodos, mažutes detales Romualdas Granauskas savo esė apie Biliūną „Baltas
liūdesio balandis“ pavadino „absoliučiąja sielos klausa“. Ir iš tiesų, subtiliai įsiklausydamas į žmogaus
sielos kalbą, Biliūnas su užuojauta atskleidžia socialinės neteisybės, visuomenės abejingumo, atstumto
žmogaus padėties problemas.
Visai kitoks požiūris atsiskleidžia XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojo avangardisto Jurgio
Savickio, ilgai dirbusio diplomatu įvairiose užsienio valstybėse, kūriniuose. Trečiajame XX a.
dešimtmetyje pasirodęs pirmasis jo novelių rinkinys „Šventadienio sonetai“...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!