Klausimas Martyno Heideggerio supratimo struktūroje

Martynas Heideggeris – vienas žymiausių XX a. mąstytojų. Jis buvo egzistencializmo ir fenomenologijos filosofinių krypčių atstovas. Martyno Heideggerio estetikos pagrindas – esamybės būties tiesa. Anot jo, per meną atsiskleidžia istorinis tiesos kitimas, o grožis yra tas būdas, per kurį kūrinyje įsikūnija tiesa. Savo studijoje „Meno kūrinio prigimtis“ Heideggeris narplioja kūrinio prigimties esmę, jos atsiradimą ir panašiai. Anot mąstytojo, norint sužinoti apie meno prigimtį, reikia gilintis ir į jo esmės atsiradimą. Filosofas sutinka, kad kūrinys atsiranda dėl menininko veiklos, bet kelią klausimą, iš kur ir kaip tada atsiranda menininkas? Atsakymas trumpas – kūrinio dėka. Tačiau čia Heideggeris mus tarsi įtraukia į painų ratą: kūrinys atsiranda menininko dėka, o menininkas – kūrinio. Toliau plėtodamas savo samprotavimus, filosofas vėl pateikia klausimą, ar iš meno gali kažkas atsirasti, kur ir kaip jis apskritai egzistuoja? Mintis vėl bandoma tęsti, kol susiduriame su dar keletu klausimų. Viskas tarytum vėl iš naujo. Mąstytojas sugrįžta prie ankstesnių žodžių: „<...> klausimas apie meno prigimtį tampa klausimu apie meno esmę“.1 Vėlgi sulaukiame užuominos, kad menas slypi meniniame kūrinyje. Ir štai dar vienas klausimas: „Bet kas yra meno kūrinys?“2 Šioje vietoje Heideggeris pats pripažįsta, kad viskas eina tarsi ratu. Jis paaiškina, kad norint atsakyti į klausimą, nereikia vengti logikos nusižengimų: „Taigi turime suktis ratu. Tai nėra lengvesnio kelio ieškojimas ar yda. Įžengti į tą ratą – vadinasi, būti stipriam, o jame pasilikti – tai prabanga mąstymui, jei tarsime, kad mąstymas yra profesija“.3 Pasak mąstytojo, norint surasti meno esmę, slypinčią kūrinyje, reikia ieškoti tikro kūrinio ir klausti, kas jis yra? Heideggeris teigia, kad visi kūriniai yra labai daiktiški. Štai ir vėl jis iškelia klausimą: „Kas iš tikrųjų yra daiktas kaip daiktas?“4 Čia filosofas pateikia keletą pavyzdžių ir vėlgi kelia naujus klausimus. Taip pat jis mini galutinius daiktus – mirtį ir teismą. Šioje vietoje jis tarsi reziumuoja savo pamąstymus ir pabrėžia, jog daiktas nusako kažką, kas nėra visai niekas, bet yra negyva. Taigi „gamtos bei vartojimo daiktai paprastai ir vadinami daiktais“.5 Tačiau tai ir vėl nepanašu į galutinį atsakymą, nes Heideggeris kelia naujus klausimus dar ir dar, juos perfrazuodamas, papildydamas ir panašiai, kol vėl prieina tos pačios išvados. Vėliau mąstytojas bando surasti atsakymus į klausimus apie daikto ir sakinio santykius, daikto sandarą, daikto suvokimą ir dar keletą kitų. Jis susiduria ir su neišsprendžiamais klausimais, tačiau toliau eina savo samprotavimų keliu. Dar kartą sugrįžtame į ratą, kai Heideggeris nusprendžia, jog „daiktiška kūrinyje yra, aišku, medžiaga, iš kurios jis sudarytas“.6 Apie kūrinio daiktiškumą filosofas jau buvo užsiminęs savo studijos pradžioje, bet vis keldamas naujus klausimus iš kitų klausimų ir įvairių teiginių, jis atranda savąjį paaiškinimą. Ratas ir vėl uždaras, nes mąstytojas bando aiškintis medžiagos ir formos sąvokas. Jis pateikia tam tikrą pasiteisinimą: „Kodėl mes, eidami aplinkiniu keliu, aptarinėjame vis dar galiojančias daikto sąvokas? Todėl, kad mes nepasitikime ir tokia daikto sąvoka, kuria jis traktuojamas kaip įforminta medžiaga“.7 Taip pat filosofas paaiškina, kad kūrinio grynu daiktu nelaikome. Pasak jo, kad galėtume svarstyti apie sąvokų kilmę, neapibrėžtumą ar aiškumą, „turime atsigręžti į esamybę, į tai, apie kieno būtį mąstome, bet kartu turime leisti jai iš esmės glūdėti pačiai savyje“.8 Heideggeris ir toliau gilinasi į daikto daiktiškumą, remdamasis reikmens sąvoka. Reikmuo kartu su savą būtį atitinkančia esamybe, anot filosofo, sudaro tarpinę padėtį tarp kūrinio ir daikto. Jis taip pat prabyla ir apie reikmens reikmeninę būtį, kuri yra jo praktiškumas. Tačiau šio atsakymo mąstytojas iš karto ir tiesiogiai nepateikia. Jis dar kartą įsupa mus į neužsibaigiantį klausimų ratą. Tuos klausimus analizuodamas kasdieniškais pavyzdžiais, Heideggeris pamažu priveda mus prie atsakymo. Čia vėl susiduriame su daugybe sąvokų, bet filosofas teigia, jog dar nežinome apie daikto daiktiškumą ir kūrinio kūriniškumą meno kūrinio prasme. Kūrinys, anot Heideggerio, yra visuotinės daiktų esmės perteikimas. O meno esmė – esamybės tiesos pasireiškimas. Šioje vietoje vėlgi pasipila įvairiausių klausimų lavina apie tiesą, glūdinčią kūrinyje, ar ji gali apskritai jame glūdėti, kaip ji pasireiškia ir panašiai. Mąstytojas sako: „Mes ieškome meno kūrinio tikrovės, kad tikrai ten rastume meną, viešpataujantį kūrinyje“.9 Jo žodžiais kalbant, kūrinyje labiausiai tikra yra tai, kas yra daiktiškasis pamatas. Kūrinyje atsiskleidžia esamybės būtis bei pasireiškia tiesa. Heideggeris pažerdamas dar šūsnį klausimų ir analizuodamas kūrinio tikrovę, pateikia tarytum išvadą, kad mes suklydome kūrinio tikrove laikydami daiktiškąjį pamatą. „Kūrinio kūriniškumas, reikmens reikmeniškumas, daikto daiktiškumas mums tik tada labiau paaiškėja, kai mes galvojame apie esamybės būtį“10, teigia filosofas. Dėl šios priežasties ir turime eiti aplinkiniu keliu, bet tai mus turi nuvesti į teisingą kelią. Kūrinio daiktiškumą reikia surasti pačioje kūrinio esmėje, nes jis priklauso jo esminei būčiai. Toliau dar kartą grįžtame į rato pradžią ir vėl susiduriame su klausimu, kas yra menas? Atsakymas tas pats – menas yra meno kūrinyje. Štai vėliau sutinkamas taip pat jau analizuotas klausimas – kas yra kūrinio tikrovė? Į tai atsakyti bandoma remiantis pasaulio ir žemės sąvokomis. Heideggerio nuomone, „būti kūriniu, reiškia rodyti pasaulį“.11 Jis mano, kad pasaulis nėra prieš mus stovintis objektas, kurį galime stebėti. Pasaulis gyvuoja toje vietoje, kur yra mūsų gyvenimo esminiai apsisprendimai, kuriuos priimame, atmetame, vertiname ir panašiai. Kiek kūrinys yra kūriniu, tiek jis gali apibrėžti to pasaulio erdvę. Pasaulio parodymas yra vienas iš esminių kūrinio bruožų. Savo esme kūrinys yra iš kažko padarytas ir, anot mąstytojo, to kūrinio būtis parodo pasaulį. Kas kūrinyje kuriama galima matyti tik iš kūrinio rimties. Ir vėl sugrįžtame į ratą: anksčiu buvo tvirtinama, kad meno kūrinyje yra įkūnijama tiesa. Filosofas teigia, kad „teisinga tai, kas atitinka tikrovę, o tikra tai, kas teisinga“.12 Taigi vėl aiškinamės, kuo ta tiesa pasireiškia? Remdamasis stovinčios šventovės pavyzdžiu, Heideggeris paaiškina, kad tiesą reiškia ne tai, kas yra atkurta ar atvaizduota, bet tai, kad esamybė yra patekusi atvirumon ir laikosi joje. Paaiškėja, kad kūrinyje yra ne vien tikrovė, bet ir tiesa. Mąstytojo teigimu, „grožis yra būdas atskleisti tiesai kaip atvirumui“.13 Išsiaiškinę apie kūrinio tiesą, kūrinio būtį, vėlgi nieko konkretaus nesužinojome apie tai, kas yra daiktiška kūrinyje. Pasak Heideggerio, kūrinio daiktiškumas atsiranda per tarpininką, kuris yra būtinas kūrybai ir kuris iš kažko kažką kuria. Filosofas vėl mums pažeria ne vieną klausimą. Nagrinėtos jo studijos ištrauka baigiasi jau girdėtais ir analizuotais klausimais: „Kas yra tiesa, kad ji gali pasireikšti arba turi pasireikšti kaip menas? Kurgi yra menas?“14 Norint į juos atsakyti tektų dar kartą sugrįžti į pradžią. Mes vėl patenkame į uždarą ratą be pabaigos. Susipažinus su Martyno Heideggerio studija „Meno kūrinio prigimtis“, galima pastebėti, kad jo kalbos struktūroje klausimas ir atsakymas turi ne glaudų santykį, bet jie yra šiek tiek atitolinti vienas nuo kito. Bandydamas atskleisti savo temą, mąstytojas pateikia daugybę klausimų, tačiau neskuba iš karto į juos atsakyti. Dažnai jis atsakymą į rūpimą klausimą išrutulioja iškeldamas kitus, naujus klausimus. Taip pat atsakymą pateikia tarsi nutoldamas, bet kartu ir pasiremdamas įvairiomis filosofijomis bei paprasta kasdieniška patirtimi. Tai yra pastebėjęs ir Jean Grondin: „Pirminis aiškinimas atliekamas ne pateikiant teorinę ištarą kaip teiginį, tačiau apdairiai besirūpinančiai atidedant į šalį, kitaip tariant, pakeičiant netinkamą įrankį, „nepasakant nė žodžio“. Atidedant jau pasireiškia aiškinantis hermeneutinio „kaip“ santykis su pasauliu“.15 Ši citata kartu patvirtina ir Heideggerio sugebėjimą apie ir taip nelengvai suvokiamus dalykus kalbėti dar sudėtingiau. LITERATŪRA 1. GRONDIN, J. 2003: Filosofinės hermeneutikos įvadas, Vilnius. 2. 1980: Grožio kontūrai, Vilnius.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!