Tiesos kritika, kaip Antžmogio moralės teigimas

 Tiesos kritika, kaip Antžmogio moralės teigimas 2007 Turbūt visi Nietzsche pažįsta iš jo frazės „Dievas mirė“. Tačiau dažnai pamirštama, kad palaidojus Dievą, kartu su juo numirė visos, iki tol laikytos universaliomis, moralės sąvokos ir idėjos, netgi teiginiai apie žmogaus prigimtį – visa tai imta traktuoti konvencionalistiškai - kaip žmogaus , ir tik žmogaus, kūriniai, taigi neegzistuojantys objektyviai. Nėra jokių moralinių faktų, - skelbia Nietzsche, - moralinė nuomonė, kaip ir religinė, tiki tikrenybėmis, kurių nėra.  Ir kartu „destruktyvus Nietzsches džiūgavimas dėl Dievo mirties <...> lydimas tikėjimo netrukus užgimsiančiu antžmogiu“1 Šliogeris įvade2 pažymi, kad priešdėlis „anti“ yra Nietzsche`s mąstysenos slaptažodis. Griovimas tada turėtų būt įvardintas, kaip jo metodas. F. Nietzsche stebi stabų saulėlydį ir laidoja Dievą, triuškina įsigalėjusias nuostatas ir maištauja prieš moralę. Maištas prieš Dievą – maištas prieš absoliutą, t.y. maištas prieš suabsoliutintą būtį, metafizines kategorijas (kaip „anapusinis pasaulis“, „idėjų pasaulis“ ir t.t.). Tačiau Nietzsche ne tik neigia. Kaip tik atvirkščiai – neigimas čia yra būtinas, kaip metodas, kad galėtų teigti. Būtent, paneigus anapusinę būtį, Nietzsche įtvirtina regimąjį pasaulį, kaip vienintelę tikrą būtį. Dievo paneigimas tuo tarpu tarnauja, kaip krikščioniškos moralės, kartu moralės apskritai paneigimas, tam kad galėtų įtvirtinti savo moralę, Antžmogio moralę. 1 Tezė: Nietzsche postuluoja Dievo nebuvimą, kad galėtų pagrįsti savo moralę. Dievas F. Nietzsche`s filosofijoje Nietzsche suabejoja pirmaprade moralės duotim. O moralės sąvoka tampriai susijusi su Dievo sąvoka. Jau nuo pirmųjų kultų, nuodėmė buvo traktuojama kaip nusižengimas prieš kažką. Ir būtent nuo nuodėmės tvirtinimo galime datuoti moralės atsiradimą (kaip visuotinių elgesio normų buvimą ir vidinės motyvacijos elgtis pagal tas normas atsiradimas) – nuodėmės arba kaltės suvokimas yra indikatorius, atpažįstantis įsaką. O moralė turi būti „angažuota“ kažkokios virš-būties, kad jos normas galėtume traktuoti kaip būtinas ir universalias. Į virš-būties konstruktą galime įstatyti ir gėrio, kaip tikslo, sąvoką, ir visuomenės gerovę ar Leviataną, ir pomirtinį gyvenimą ar reinkarnacijos idėją ir pačią moralę – ir niekas nepasikeis. Moralė visada yra primesta „iš viršaus“ – ir kitokia rodos negali būti, kadangi žmogus šiaip ar taip gyvena tarp ir su žmonėmis, tad tik universalus dėsnis ir atitinkamos nuobaudos už jo pažeidimą, padaro visuomeninį gyvenimą įmanomu. Tad Dievo nuvertimas turi simbolinę reikšmę – palaidojus Dievą, žmonija palaidoją moralės nešėją, taigi ir pačią moralę. Rodos, Nietzsche išsisuka nuo Dievo kritikos, postuluodamas jo mirtį. Tačiau išties Dievo kritika yra ne kas kita, kaip tiesos kritika. Sukritikavus Dievo atributus, paneigiamas ir jų turėtojas. Taigi pats Dievas. Iš šios pozicijos žvelgiant į Nietzsche`s filosofiją, „Stabų saulėlydis“ tampa iškilmingu Dievo mirties liudijimu, o visa jo filosofija, kurios raktas, kaip teigia A. Šliogeris yra priešdėlis “anti“ – laidojimo himnu Dievui. Pagrindiniai Dievo atributai, į kuriuos buvo nutaikytas Nietzsche`s kūjis yra gėrio – blogio skirtis, anapusinė būtis, sielos nemirtingumas, priežastingumas (kaip pirmosios priežasties, arba teleologinės filosofijos tvirtinimas) ir galiausia absoliuti tiesa. Paneigus, kad Dievas yra geras, kad jis yra transcendencija (kaip kažkas anapus regimojo pasaulio), kad mūsų siela yra nemirtinga – paneigiame visa, kas yra Dievas ir paneigiame jo moralę. Tuo tarpu tiesos, kaip kažko objektyvaus, neigimas, yra nutaikytas į apskritai bet kokio dievo ar teigimo ar įsakymo sunaikinimą. Randamas priešnuodis prieš visus įsigalėjusius prietarus. 2 Tezė: Objektyvios tiesos paneigimas kartu ir Dievo bei moralės neigimas Tiesos kritika Nietzsche`s filosofijoje Kaip teigia A. Stepukonis3 Nietzsche`s tiesos kritika išsiskleidžia trimis aspektais: mąstymas redukuojamas į fiziologinius kūno procesus, tiesos paverčiamos naudingais prietarais, tiesa nuvertinama kaip žalinga žmogaus egzistencijai nuostata. Dar reiktų pridurti tiesos reliatyvizmo sampratą – Nietzsche neigia absoliuto, taigi absoliučios tiesos egzistavimą ir, kaip kai kurie pozityvistai, teisinga – neteisinga siūlo pakeisti kategorijomis naudinga – nenaudinga arba stipresnis – silpnesnis. „Anapus gėrio ir blogio“ Nietzsche pradeda taiklia metafora – „tarkime, jog tiesa yra moteris,“4. Moters simbolis čia tarnauja, kaip paslapties ir prievartos prieštara. Pasak filosofo, įkyrus bandymas atskleisti paslaptį – tiesą – yra ne kas kita, o prievarta. O juk kur esama neįmenamos paslapties labai paprasta konstruoti teorijas ir teigti jų absoliutų teisingumą: „užtenka kokio nors prieštvaninio liaudiško prietaro

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!