F. Nyčė "Moralės genealogija"

 Friedrich Nietzsche “ Moralės geneologija” Laura S. Šiaulių Universitetas. 2007 Friedrich‘o Nietzsche‘s gyvenimas ir veikalai. Friedrich Nietzsche (1844-1900) – Vokiečių filosofas, gimęs nedideliame prūsų Saksonijos bažnytkaimyje Rėkene netoli Liuceno. F. Nietzsche‘s tėvas (Carlas Ludwigas Nietzsche) ir abu jo seneliai buvo liuteronų pastoriai. Motina- Saksonijos vikaro dukra- Franciska Oehler. Po tėvo mirties 1850m. motina su dviem vaikais persikėlė į Naumburgą. Čia F. Nietzsche lankė pradinę, o po to privačią parengiamąją mokyklą, o nuo 1855m.- Naumburgo gimnaziją. Nuo 1856m. dėl sveikatos sutrikimų berniukas mokėsi namuose savarankiškai. Palikęs Naumburgą nuo 1858m. F. Nietzsche mokslus tęsė Pfortoje. Tuo metu tai buvo viena garsiausių protestantiškų mokyklų ,kurią baigė filosofas G. Fichte, istorikas L.Ranke ir kt. Jaunąjį Nietzsche iš pradžių žavėjo Novalis, J.CH.F. Hölderlinas, vėliau W. Shakespeare‘as, F.Schilleris, N. Machiavelli. Dar viena jo pamėgta sritis buvo muzika. Metus pasimokęs teologijos, F. Nietzsche ėmėsi filosofijos studijų. 1864m. Bonos universitete mokėsi teologijos fakultete. 1865m. Leipcigo universitete pradėjo studijuoti klasikinę filologiją. Vėliau studijuodamas F. Nietzsche atranda A. Schopenhauerio filosofiją ir ja susižavi. 1868m. susipažįsta su R. Wagneriu ir taip užsimezga jų intensyvi draugystė. Tačiau dėl kompozitoriaus posūkio į krikščioniškąją mistiką vėliau Nietzsche nuo jo nusigręžė. Panašiai atsitiko ir su Shopenhaueriu. Iš pradžių, Nietzsche jautė labai didelę šio mąstytojo įtaką, ir netgi į savo veikalą „Tragedijos gimimas“ įtraukė jo valios metafizikos ir meno (ypač muzikos) sampratas. Tačiau vėlesniuose savo darbuose Nietzsche atsiribojo nuo Shopenhauerio metafizinės valios sampratos, pesimizmo ir asketizmo.(1) 1889m. sausio 3d. Turine Nietzsche ištiko priepuolis. Po šio lemtingo įvykio jis taip ir neatsigavo ir daugiau veikalų neparašė. Išsekintas ligos F. Nietzsche mirė 1990m. rugpjūčio 25d. Svarbiausi Friedrich Nietzsche‘s veikalai: „ Tragedijos gimimas“ (1872), „Nesavalaikiai apmąstymai (1873-1876), „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (1878), „Klajūnas ir jo šešėlis“ (1888), „Ryto žara“ (1881), „Linksmasis mokslas“ (1882), „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (1883-1885), „Anapus gėrio ir blogio“ (1886), „Apie moralės genealogiją“ (1887), „Stabų saulėlydis“ (1888), „Antikrikščionis“ (išleistas 1895), „Ecce Homo“ (išleistas 1908). Be minėtų veikalų, Nietzsche ketino parašyti veikalą „Valia siekti galios“, bet taip ir nesuspėjo jo užbaigti. (3) „Savo veikaluose Nietzsche palietė pačias įvairiausias temas, kurios jam rūpėjo visą gyvenimą- metafizikos ir krikščionių moralės kritiką, antikinį ir šiuolaikinį meną, religiją, politiką.“ (5) Friedrich Nietzsche pažiūros Nietzsche išsakė daug idėjų, kurias vėliau perėmė postmodernistai. Jis kritikavo religiją, krikščioniškąją tikrovę. Jam visi žmonės atrodė nevienodi. Nietzsche‘s metafizika mirė kartu su Dievu. „Anot jo, kol žmogus nepradėjo ieškoti moralės, tol jis buvo moralus. Jis dorybę sieja su prigimtimi ir ji taikoma tik aristokratams. Ankščiau žmonės gyveno anapus gėrio ir blogio, būtent Antikoje.“ (3) Žmogų sugadino moralė, todėl ji atsirado kaip ydingas dalykas. Kadangi yra ir gėris ir blogis, tai supratimas apie juos gali būti irgi dvejopas. Moralės tipas priklauso nuo valdančiosios klasės. Pagal Nietzsche, dabartinė viešpataujanti moralė remiasi trimis pagrindinėmis prielaidomis: „ 1) Lygybės prielaida: visi yra lygūs, visų teisės ir pareigos yra vienodos. 2) Laisvės prielaida: kiekvienas privalo būti laisvas ir nevaržyti kitų laisvės. 3) Moralinės vertybės prielaida: moralinė vertybė yra besąlygiška, ir nebūtina ją pagrįsti nurodant, kad ji yra reikalinga gyvybei ar sveikatai, nes ji nėra priemonė, ji – galutinis tikslas.“ (6) Šiomis prielaidomis remiasi moralės principai, tokie kaip teisingumo, naudingumo principai, altruizmo ir artimo meilės principas, gailestingumo, dvasinio viršenybės, visumos viršenybės, intencijos, atpildo ir bausmės, auklėjimo principai. Šiandieninę moralę Nietzsche kildino iš Sokrato ir Platono filosofijos, ir jos pražūtingos, kaip jis manė, gėrio idėjos. (6) Kiekvieno moralė yra tokia, kokia yra jo prigimtis. „Esmiškiausiu žmonių skirtumu Nietzsche laikė tai, kad vienų prigimtis yra stipri, o kitų silpna. Dėl to skiriasi stipriųjų ir silpnųjų moralė, arba kaip pasakytų Nietzsche, yra ponų moralė ir vergų moralė.“ (6) Stipriųjų prigimčiai yra būdinga vertinti gerą vardą ir asmeninę garbę, tvarkingumą, ryžtingumą. Tokie tai yra jų esminiai pranašumai. O silpnųjų prigimčiai būdinga vertinti tai, kas jiems gali padėti jų silpnume. Tai yra: meilę, geraširdiškumą, gailestingumą ir t.t. Nietzsche norėjo laikytis objektyvaus požiūrio į žmonių moralę, tačiau jis nesugebėjo išlikti bešališkas. Jis jautėsi priklausantis ponų moralei ir laikė ją aukštesne, vienintele teisinga. „(Čia baigiasi santykinė etika, kurios tezė: „Kiekvienas turi tokią moralę, kokia jam tinka.“, ir prasideda besąlygiška etika, kurios tezė: „Yra tik viena tikra moralė- ponų moralė.“)“ (6) Jau pirmuose savo veikaluose Nietzsche išskyrė du pagrindinius priešingus žmogiškuosius pradus. Vieno pradų simboliu buvo laikytas Dionisas, o kito- Apolonas. Apoloniškasis pradas vertina viską, kas tobula, užbaigta, aišku, o Dionisiškasis- gyvenimišką aistrą, griaunančią visas normas, gyvenimo pilnatvę. Nietzsche‘s simpatijos aišku linko i dionisiškąjį pradą. Dionisas jam buvo gyvenimo, kaip aukščiausiojo gėrio simbolis, o Dievas ant kryžiaus- aukos ir gyvenimo kitų labui simbolis. Kadangi širdimi F. Nietzsche buvo su pirmuoju, taigi jis ir buvo krikščionybės ir religijos priešas. Pirmtakai F. Nietzsche žinojo Spencerį ir Darwiną, kurie teikė daugiausia medžiagos jo teorijai. Taip pat žinojo ir F.A.Lange, kuris, kaip ir F.Nietzsche, simpatizavo empiriniam mąstymui ir specialiesiems mokslams. Iš ankščiau F. Nietzsche‘i buvo artimas Stirneris. O dar artimesnis buvo Shopenhaueris ir jo pažiūros (kaip minėta ankščiau). Vėliau atsikratęs kai kurių Shopenhauerio pažiūrų, iki galo Nietzsche išlaikė tik jo racionalizmą ir voliuntarizmą. Herakleitas F.Nietzsche‘i buvo artimas savo gamtos teorija, sofistai- žmogaus teorija. Jei iki jo kas nors yra skelbęs antžmogio idėją, tai tik Platono aprašyti Kaliklis ir Trasimachas. Bet panašių minčių galima rasti ir Carlyle‘io raštuose. (6) Įtaka 1889m. kai Nietzsche susirgo, jis dar buvo mažai žinomas. Kaip ir daugelis filosofų, dailininkų ir pan., taip ir F. Nietzsche tapo garsiu tik po savo mirties. Jo įtaka pasiekė ne tik filosofai, inteligentijos sluoksniai, literatai, publicistai, bet ir politikai, pavyzdžiui, Mussolini buvo aistringas jo raštų skaitytojas. „Nietzche‘je galima išskirti du pradus. Vienas- romantiškasis pradas: tai Dioniso, gyvenimo pilnatvės kultas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!