Artūro Šopenhauerio, Frydricho Nyčės, Sigmundo Freudo filosofinės pažiūros

 Parengė Eglė Čepaitė 2005 ĮVADAS Mano parengto referato tikslas – supažindinti su XIXa. žymiausiais mąstytojais: A. Šopenhaueriu, F. Nyče, S. Freudu, trumpai išdėstyti jų filosofines pažiūras, svarbiausias mintis, kurios padarė įtaką visam pasauliui. Siekiau kuo aiškiau ir paprasčiau apibūdinti kiekvieno mąstytojo mintis. Naudota literatūra tikrai nebuvo gausi (akivaizdu, kad Lietuvoje tikrai trūksta išsamių filosofinių studijų kai kurias klausimais), tačiau pagrindui parengti užteko. Daugiausiai rėmiausi lietuvių filosofės Jūratės Baranovos parengta knyga „Etika: filosofija kaip praktika“. Referate atskirai nagrinėjamas kiekvienas filosofas. Mano manymu, taip lengviau suvokti kiekvieno iš jų mąstymo savitumą. ARTŪRAS ŠOPENHAUERIS (1788-1860) Arthur Schopenhauer - vokiečių filosofas, vienas iš gyvenimo filosofijos* atstovų. Gimė Dancige (Gdanske) turtingo pirklio ir rašytojos Jo­hanos Henrietos Šopenhauer šeimoje. Tėvas norėjo matyti jį komersantu, bet Šopen­haueris nejautė potraukio šiam „nekenčiamam užsiėmimui". Studijavo mediciną ir fi­losofiją. 1820 metais gavo docento vietą Berlyno universitete. Nesutarė su Hėgeliu, vadino jį „šarlatanu", paskelbė savo laisvai pasirenkamų paskaitų laiką tuo metu, kai paskaitas skaitė Hėgelis ir liko be studentų. Išleidžia knygą „Pasaulis kaip valia ir vaiz­dinys“. Ji lieka nepastebėta. Vengdamas choleros (kurios auka tampa Hėgelis), Šopen­haueris 1833 išvyko į Frankfurtą prie Maino, kur gyveno vienišas ir atsiskyręs. Čia jis ir palaidotas. Pagrindinis Šopenhauerio veikalas – „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ išėjo 1819 metais. Kiti etikos veikalai: „Dvi pagrindinės etikos problemos“ (1896), „Gyvenimo išminties aforizmai“ (1891-1892). ARTŪRO ŠOPENHAUERIO GYVENIMO FILOSOFIJOS IDĖJOS Svarbiausiame veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ Šopenhaueris tęsia Kanto, Fichtės ir Šelingo filosofijos temą: reiškinių pasaulį atskiria nuo pasaulio kaip „daikto savaime" ir išsamiai išdėsto valios metafiziką. Filosofas pradžios tašku pasirenka apriorinį, nepriklausantį nuo patirties, principą – pažinimo siekiančiam žmogui jį supantis pasaulis duotas tik kaip vaizdinys, t.y. tik santykyje su tuo, kuris įsivaizduoja, o tai yra pats žmogus. Skilimas į subjektą ir objektą yra ta forma, kuriai paklūsta visas pažinimas: objektai duoti tik taip, kaip juos sąlygoja subjektai. Vaizdiniai pasirodo erdvėje ir laike, jie priklausomi „pagrindo principui"; pasak šio principo, visi mūsų vaizdiniai yra susieti dėsningai ir formos požiūriu aprioriškai apibrėžtu būdu. Taip tampa įmanomas pa­tyrimas ir mokslas. Tačiau vaizdiniai - tai tarsi išorine pasaulio pusė; pasaulio vidinė esmė atsiskleidžia subjekto savęs patyrime. Savo kūną mes patiriame dvejopai: kaip objektą (vaizdinį) ir kaip valią. Kūno raiškos yra tik objektyvuoti valios aktai. Todėl galima daryti prielaidą, kad ir visų kitų mūsų vaizdinių požiūriu tas pa­grindinis santykis būna toks pat, taigi jo giliausia esmė yra valia. PASAULIS KAIP VALIA IR VAIZDINYS Valia Šopenhauerio etikoje - pasaulinis principas, nepažinus „daiktas savaime“; „valia gyventi" - nesą­moninga ir netikslinga. Ši valia yra iracionalus ir aklas instinktas. Ji niekada nenurimsta, nuolatos stengiasi įgyti pavidalą. Tačiau visa, ką ji sutinka sa­vo siekių kelyje, iš tikrųjų yra ji pati, tad ji be paliovos kovoja su savimi pačia, o iš tos kovos kyla įvairios jos objektyvacijų pako­pos. Pačioje žemiausioje gamtos pakopoje valia reiškiasi kaip fizinės ir cheminės jėgos, or­ganinės gyvybės pakopoje - kaip gyvenimo geismas, kaip savisaugos ir lytiniai instink­tai. Galiausiai žmoguje ji reiškiasi kaip protas, kurį kaip savo instrumentą pagim­do valia. Tad protas tėra tik valios įrankis. Erdvėje ir laike pasirodantys bei pagrindo principui priklausantys vaizdiniai sudaro tik netiesiogines valios objektyvacijas. Tiesiogiai ji objektyvuojasi idėjose, ku­rios, kaip daiktų provaizdis, yra jų pagrindas. Idėjos turi objektų būties-subjektui formą, tačiau jos nepriklauso pagrindo prin­cipui. Jos yra amžinos ir nekintančios for­mos visų reiškinių. Regėti idėjas įmanoma tik grynai, nesuin­teresuotai atsidavus, kai subjektas atsižada savo individualybės ir susilieja su objektu. Šis pažinimo būdas yra meno pradžia. Genijus geba atsiduoti idėjoms ir tokiu bū­du kuria savo kūrinius. Šiuo požiūriu ypa­tingą vietą užima muzika. Ji - ne idėjų, o pačios valios atvaizdas. Valia - agresyvus save naikinantis siekimas. Individas irgi tėra šios valios išraiška. Kaip ir visi gamtos reiškiniai, žmogus pavaldus gamtos dėsniams. Todėl jo veiksmų motyvai neišvengiamai kyla iš jo charakterio, vadinasi, yra nelaisvi. Žmogus veikia ne pirma pažindamas, o paskui norėdamas; žmogus veikia tik tada, kai žino. Žmogaus egoistiniai siekimai negali re­alizuotis – jis kenčia, nes juo labiau įsisąmonina gyvenimą, juo aiškiau jis mato, kad visas gyvenimas yra kančia. Valia trokšta būti patenkinta ir užbaigta, tačiau pasaulyje ji neranda nei vieno, nei kito: joks pasitenkinimas nėra amžinas, nei vienas troškimas, pasiekęs tikslą, nenurimsta. Nerealizuota valia patiria siaubingą vienatvės ir tuštumos kančią. Egoizmas, tapęs pykčiu, patenka į nevilties aklavietę . Neviltis skatina atgailą ir kaltę. Žmogus tampa ir kankintoju, ir kankiniu vienu metu. Šo­penhaueris pasiūlė du būdus atsikratyti valios tironijos: es­tetinį ir asketinį. Genijaus estetinė žiūra tokia stipri, kad grynojo pažinimo poreikis nuslopina net valios impulsus, jis priima gyvenimą tokį, koks jis yra, jis pritaria savo paties gyvenimo tėkmei su visu tuo, kas buvo ir kas dar bus. Tačiau kasdienybės tuštuma ir beprasmybė priešinga es­tetiniam pasaulio vaizdui. Žmogaus gyvenimas ne vien tra­giškas, jis - komiškas. Suvokus gyvenimo absurdą, gali­ma pasukti antru keliu - paneigti valią. Asketizmas naiki­na valią ir su ja susijusį egoizmą. Šventasis ir asketas - tai ne pasaulio nukariautojai, o nugalėtojai. Moralės pagrindas yra užuojauta. Užuojauta išlaisvina nuo kančios, kylančios iš susirūpinimo savimi. Žmogus užjaus­damas (ar verkdamas) gaili ne tiek savęs, o visos žmoni­jos. Šis teiginys pagrįstas įžvalga, kad visos būtybės, kilusios iš vienos valios, todėl jų visų vidus yra vienodas. Kitame žmoguje regiu save patį, kito kančioje regiu savo paties kančią. Užjaučianti valia išsilaisvina nuo gyvenimo ir nurims­ta. _________________ *Gyvenimo filosofija - tai viena moderniausių filosofijos krypčių. Filosofavimo tema - žemiškas žmogaus gyvenimas. Žmogaus, kaip gamtos dalies suvokimas. Žmogus, pagal gyvenimo filosofiją, yra iracionali, instinktų valdoma būtybė. Žmogiškoji aplinka yra vadinama gyvenimo srautu. Tai jausmai, instinktai, troškimai, valia bei viskas, kas susiję su žmogaus juslėmis. Be to, gyvenimo filosofijoje didelį vaidmenį turi ir tiesa. Pasak šios krypties filosofų, tiesa - tai naudingumas, mąstymas ir pažinimas. Be to, pažinimas yra tikslingas, tarnaujantis gyvenimui veikimas. Ši mintis mus priartina prie filosofinio požiūrio, pagal kurį „gyvenimas“ yra apskritai aukščiausia ir besąlygiška vertybė, kuriam ir filosofavimas galiausiai yra gyvenimo išraiška, o ne tiesos savaime pažinimas. Žymiausi šios krypties filosofijos atstovai yra Frydrichas Nyčė ir Artūras Šopenhaueris. FRYDRICHAS NYČĖ (1844-1900) Friedrich Nietzsche - ­vokiečių filosofas, gyvenimo filosofijos atstovas, siekęs per­mąstyti daugiau kaip per du tūkstančius metų susiklos­čiusią moralės sampratų tradiciją. Gimė liuteronų pastoriaus šeimoje. Kai jam buvo ketveri, tėvas, parkritęs ant laiptų, susitrenkė galvą, metus kentęs beprotybę, mirė. F. Nyčė augo globojamas motinos ir sesers. Studijavo Bonos ir Leipcigo universitetuose. Kurį laiką dėstė Bazelio universitete. Tačiau dėl silpnos sveikatos atsisakė akademinės veiklos. Mėgo kalnus, čia jis rašydavo. Draugavo su kompozitoriumi R.Vagneriu ir jo žmona. Mylėjo ir ketino vesti iš Rusijos kilusią Lu Salomę, laikė ją protingiausia moterimi pasaulyje, tačiau ji išvyko su Nyčės draugu. 1888m. Turine F. Nyčei aptemo protas. Jis ėmė draugams rašyti laiškus, pasirašydamas Dionisu arba Nukryžiuotuoju. Kartais jo protas prašviesėdavo. Jis labai kentėjo – buvo švelnaus būdo, jautrus, lengvai pažeidžiamas. Buvo vienišas, kuklus ir kilnus. Gal net naivus: visą gyvenimą svajojo įkurti bendraminčių bendruomenę – savotišką draugų intelektualų vienuolyną. Norėjo nusižudyti, vis dėlto atsisakė šios minties. F. Nyčė mirė 1900m. rugpjūčio 25d. Veimare. Nyčės veikalai: „Tragedijos gimimas“ (1892), „Nešiuolaikinės mintys“, „Davidas Štrau­sas“(1973), „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui“ (1874), „Šopenhaueris kaip auk­lėtojas“ (1874), Richardas Vagneris Bairete (1876), Žmogiška, pernelyg žmogiška (1878), Keliautojas ir jo šešėlis (1879), „Ryto žara“ (1881), „Linksmasis mokslas“ (1882), „Taip Zaratustra kalbėjo“: I, II (1883), III (1884), IV (1885), „Anapus gėrio ir blogio“ (1886), „Apie moralės geneologijq“ (1887), „Kozima Vagner“, „Stabų saulė­lydis“, „Antikristas“, „Nyčė prieš Vagnerį“, „Ecce Homo“ (1888). Filosofo kūrybą galima suskirstyti į tris (glaudžiai susijusius) periodus. PIRMASIS PERIODAS (1869 – 1876) Nyčė, Saksonijos pastoriaus sūnus, gau­na klasikinį filologinį išsilavinimą ir tampa klasikinės filologijos profesoriumi Bazelyje. 1871 m. jis išleido „Tragedijos gimimą iš muzikos dvasios". Graikų pirmapradės ga­lios, apoloniškasis ir dionisiškasis pradai, susijungė antikinėje tragedijoje virsdami harmoninga sinteze: apoloniškasis pradas įkūnija saiką ir protą, tuo tarpu dionisiškasis - svaigulį ir siautėjimą. Tragedijos žlugimas - tai racionalios graikų filosofijos pradžia, kurią įkūnija pirmiausia Sokratas. Nyčė puoselėjo viltį, kad tragedijos kultūrą atgaivins kompozitorius Ričardas Vagneris, kurio muzika ir asmenybė anuomet buvo pakerėjusi Nyčę. 1871-1876 metais filosofas konfliktuoja su savo meto kultūra: konfliktą atspindi keturi „Nesavalaikiai pastebėjimai“ apie Deividą F. Straussą, kuris vaizduoja­mas išsilavinimo filisteriu; apie istorinio mąstymo vyravimo „istorinę ligą" (Hėgelis), apie Šopenhauerį kaip romaus filosofo pavyzdį; ir apie Vagnerį. ANTRASIS PERIODAS (1876-1882) Šį savo filosofinės raidos tarpsnį Nyčė apibudina kaip „Priešpiečio filosofiją“. Jis parašo keturis veikalus: „Žmogiška, perne­lyg žmogiška" (I ir II dalys), „Ryto žara“ bei „Linksmasis mokslas“. Frydrichas Nyčė rašo aforizmais; ši forma opti­maliai perteikia jo stilių. Turinio požiūriu visus keturis kūrinius jungia kovos su jo morale ir jo religija, krikščionybe, idėja. Filosofas užima skeptiško vertintojo poziciją, jam neleidžia nurimti aistringas tiesos troškimas. Kaupdamas vis naujus pastebėjimus, Nyčė priešina moralei bei tradicinei filo­sofijos problematikai: - kalbos reikšmę: kalba žmogui trukdo pamatyti, kad jis savo šnekomis tik tariamai sugriebia dalykų es­mę, o iš tikrųjų jis sukuria dar vieną, an­trą, tikrovę greta pirmosios. Nyčė rašo: „Taigi kas yra tiesa? Judri metaforų ga­lybė...ilgai vartotos, jos žmonėms galiau­siai pradeda atrodyti nekičios, kanoniškos ir privalomos: tiesos yra regimybės, apie kurias mes užmiršome, kad jos yra regimybės.“ - neleistiną būties ir vertybės sąsają: pasitikėjimas išprotautų sprendinių galioji­mu jau yra moralės fenomenas; - moralės reliatyvumą: moraliniai sprendiniai nėra belaikiai, prie­šingai, galima įrodyti jų istoriškumą ir so­cialinį reliatyvumą. Nyčė priekaištauja moralės filosofijai, kad ji neimanti domėn faktinių skirtybių; - praktinius moralės prieštaravimus; - moralės istoriškumą: Nyčė mano galįs įrodyti, kaip iš kon­vencionalaus prietaringumo ilgainiui ran­dasi dorybės; - genealoginius argumentus: istorijos ir psichologijos plotmėje įžvelgus moralės motyvus, prasideda tradicinių ver­tybių mato neigimas. Filosofas negailes­tingai nuplėšia dorybingo ir/arba religingo žmogaus kaukes, taip paneigdamas objek­tyvaus pagrindimo pretenziją. Todėl „klai­dinga motyvų ir išgyvenimų psichologija“ veda į krikščionybę, o tariamai iš etinių paskatų atliekamų veiksmų motyvai daž­niausiai būna netyri - tai galima įrodyti. „Moralė irgi tėra afektų gestikuliacija.“ Nyčės nuomone, tikri yra tik prag­matiški samprotavimai, kuriais siekiama (kartais netiesioginiu būdu) patirti malo­numą. Užuojautą jis laiko savigyna, o arti­mo meilę - savimeile. Krikščionybei Nyčė prikiša tai, jog - ji daug prisidėjo prie žmogaus ištižimo; - dogmatikos požiūriu ji sudaryta iš neįti­kimų paradoksiško antikos vaizdinių pa­saulio reliktų; - ji guodžianti anapusiniu pasauliu, kurio iš tikrųjų nėra ir kuriuo šiuolaikiniai žmones daugiau nebetiki; - ji veidmainiauja: krikščionys negyvena va­dovaudamiesi tuo , kuo jie apsimeta tikį. Visa tai ypač iškeliama „Linksmajame moks­le“ vaizduojant Pamišėlį, kuris ieško Dievo. Tai Nyčės vizija - pasaulis be horizonto, be viršaus ir apačios susvyruoja, nes „Dievas mirė! Dievas nebeprisikels! Ir mes jį nužudėme!“ TREČIASIS PERIODAS (1883-1888) Nyčės filosofijos, skelbiančios naują erą, viršūne yra šie kūriniai: „Taip Zaratustra kalbėjo“ (1883-1885), „Anapus gėrio ir blogio“ bei „Galios valia“ (sudaryta iš 9-ame dešimtmetyje rašytų tekstų ir išspausdinta 1901 m.). Šiuose veikaluose dar akivaizdus kritinis momentas, tačiau diagnozuotai ligai jau paskirtas gydymas naujosiomis Nyčės idėjomis. Savo garsiajame veikale „Taip Zaratustra kalbėjo“ Nyčė rašo apie tris dvasias: kupranugario, liūto ir vaiko. Kupranugario dvasia simbolizuoja klasikinę etikos tradicija, kurią grindžia pareiga įveikti save ir mylėti savo artimą. Kupranugaris ištvermingas – jis neša sunkią pareigos naštą. Vėliau ši dvasia pavirsta liūtu, kurio reikalavimas „aš noriu“ paneigia „tu privalai“. Tuomet jau pervertinamos visos klasikinės etinės vertybės, ir ateina kūrybos metas. Vaiko dvasia atsiduoda kūrimo žaismu, ji teigia savas vertybes. Vakarų kultūros diagnozę filosofas įvar­dija kaip nihilizmą: „Radikalus vertybės, prasmės ir geidžiamumo atmetimas.“ Aukščiausiosios vertybės nuvertintos, pasi­ligojusio krikščioniškojo mąstymo bei filo­sofijos, Sokrato sekėjos, melo statinys griūva. Graikų-krikščionių tradicijoje visa­da tūnojo ta Nieko sėkla, Nyčė tik vardija jos vaisius. Jis įsitikinęs, kad savąja vizija aplenkė savo amžininkus: silpnuosius šis faktas įstums į neviltį, stiprie­siems (antžmogiams) tai bus ženklas pradėti kurti naują tvarką, perkainoti vertybes. Viena svarbiausių Nyčės filosofijos kategorijų – „valia val­dyti“. Iš visų „valios valdyti“ apraiškų Nyčė vertino tik at­siveriančios laisvės ir saviraiškos galimybę. „Valia valdy­ti“ - tai sugebėjimas įveikti bejėgiškumą ir išsilaisvinti iš baimės, prietarų, nekritiško tikėjimo, bandos instinkto. Di­džiausią „valios valdyti“ galimybę , anot Nyčės, turi ant­žmogis. Nyčės gydymo esmė - skelbimas, ku­riame svarbiausias dalykas - valia galiai: Nyčės filosofijos viršūnė buvo dvejopa vizija - antžmogio ir amžinojo atgimimo; raktas jai suprasti yra valios galiai sąvoka. Savo darbe „Taip Zaratustra kalbėjo“ (1883­-1884) Nyčė antžmogį prilygina jūrai ir žaibui iš juodo debesies. Žmogus iš prigimties nesąs nei stiprus, nei tobulas. Ką jis laiko savo siela, yra tik "skurdas, purvas, malonu­mas menkas". Tačiau kiekvienas gali būti tuo, kuo jis potencialiai gali tapti, - jei pasi­ryš, jei rizikuos, jei „eis lynu". Prasmingai antžmogio simboliką atskleidžia akrobato, einančio lynu, paveikslas. "Žmogus - tai tarsi lynas tarp gyvulio ir antžmogio, tai lynas virš bedugnės", - sako Zaratustra. Nyčės pasiūlyto "vertybių pervertinimo" naujumas ir paradoksalumas tas, kad estetinės kūrybos principus jis pritaikė etinėms vertybėms. Nyčė pasiūlė kurti save iš naujo, atsisakyti nusistovėjusių moralės štampų. Silpnas žmogus visada esąs šališkas, jis - savo gamtinių impulsų įkaitas. Savikūra negali būti paremta vien spontaniškumu. Pirmiausia reikia suteikti save charakteriui stilių. Tai didelis ir re­tas menas, teigia Nyčė. „Valia valdyti“ - tai kūrybine jėga. Galingi žmonės - kūrėjai, nenorintys paklusti nusistovėjusioms taisyklėms. Gyvenimo augimo dėsniai reikalauja, kad kiekvienas individas susikurtų savo dorybę ir savo kategorinį imperatyvą. Paskutinis antžmogių išbandymas - tai gebėji­mas atlaikyti amžinojo atgimimo mintį. Amžiną to paties sugrįžimą Nyčė vaizduoja „Linksmajame moksle“ kaip „sunkiausią svorį“: „Šitą gyvenimą...turėsi gyventi dar kartą ir dar begalę kartų... Amžinas būties smėlio laikrodis bus vis apverčiamas be paliovos - ir tu drauge su juo, tu dulkių dulkele“. Amžiną sugrįžimą, tą intuityvią Nyčės nuojautą, tarsi „demonas“ įsėlinusią jo šir­din, Nyčė vėliau mėgina pagrįsti logi­niais bei gamtamoksliniais argumentais ir taip suteikti jai idėjinį pagrindą. Jos pras­me - galutinis antžmogio pateisinimas. Nyčė nukaldino formulę „galios va­lia“, ir ji taikliausiai nusako jo filosofiją. Įkvėptas Šopenhauerio bei Spinozos filo­sofijos, taip pat ano meto biologijos laimėjimų, Nyčė žmogaus elgesyje ir visoje gyvojoje gamtoje regėjo valią išlikimui kaip kryptį rodančią gairę. Visų minčių ir veiksmų motyvas esąs valia, kuri, kitaip negu Šopenhauerio filosofi­joje, veikianti ne aklai, o tikslingai: jos tikslas išlikimas, gyvenimo jausmo ir gebėjimo gyventi stiprinimas, stiprybes ir valdžios įgijimas. Kadangi šis principas galioja visame kame, Nyčė trumpai apibendrina: „Šis pasaulis, šis jėgos siaubūnas, be pra­džios, be pabaigos, neįveikiama geležinė jėgos didybė... Šitas pasaulis yra galios valia - ir daugiau nieko! Ir jūs patys esa­te toji galios valia - ir daugiau nieko!“ Remdamasis į tokį pagrindą, filosofas imasi pervertinti visas vertybes: senosios vertybes išblėso, o naujosios orientuojasi į galios valios principą. Apie gėrį ir blogį ateityje bus sprendžiama pagal tai, kiek kuris nors veiksmas naudin­gas vitališkumui ir galios įgijimui: „Kas yra gėris? - Visa, kas stiprina galios jausmą, valią galiai, pačią galią žmoguje. Kas yra blogis? - Visa, kas kyla iš sil­pnumo. Kas yra laimė? - Jausmas, kad galia au­ga... Ne pasitenkinimas, o dar daugiau ga­lios; ne taika, o karas; ne dorybė, o šau­numas.“ Nyčė rašo apie artimo meilę kaip apie bandymą pasprukti nuo savęs. Nyčė ironizuoja: jis ieško slaptų meilės artimam šaltinių, apie kuriuos žmogus nesusimąsto. „Jūs patys su savim ištvert negalit ir per mažai vienas kitą mylit: tad artimą jūs norit meile suvedžioti ir jo klaida save papuošti“ – rašo Nyčė. Filosofas skatina mylėti artimajame tai, kuo jis dar gali tapti: jo valios galią, jo kūrybiškumą, laisvę. Tai meilė „tolimajam“ – antžmogiui. Ten pat rašoma ir apie skirtingą vyro ir moters prigimtį. Jis įžvelgė dviejų lyčių antagonizmą ir amžinos įtampos būtinybę. Moterys tiki, kad meilė viską gali, - sako Nyčė, beveik apgailestaudamas, kad toks tikėjimas apgauna. Gal meilės troškimas ir jos stoka atrado pragarą ir Dievą? – mintį filosofas baigia klausimu. Vienatvėje žmogus tampa laisvu. Tačiau ateina laikas, kai vienatvė nukamuoja, kai nelieka išdidumo. Be to „skrendančio labiausiai žmonės neapkenčia“. Tačiau vienatvė – tai kūrėjo kelias. „Su savo meile ir kūryba vienatvėn eiti, broli mano, ir tik po ilgo laiko tau teisingumas atšlubčios palengva“, - moko Zaratustra. „Vienatvė – tai pilis, kur kiekvienas subtilus žmogus jaučiasi pasislėpęs nuo minios“. Zaratustros žodžiais išsakomi bičiulystėje slypintys pavojai. Bičiulio elgesys yra drauge ir mūsų išdavikas“, „savam bičiuly priešą gerbt dar reikia“, „todėl jūs turite bijoti nuogybės“, „atspėti ir tylėti bičiuliui būtina mokėti puikiai“, - samprotauja Nyčė. Jis, deja, nemano, kad moterys pribrendę bičiulystei. „Bet pasakykit man, jūs vyrai, o kas iš jūsų jai pribrendęs?“ – retoriškai klausia filosofas. Kitame savo veikale „Anapus gėrio ir blogio“ Frydrichas Nyčė rašo apie moters meną būti žavinga, žaisminga, nuvyti rūpesčius, teikti paguodą ir lengvai į viską žiūrėti. Nyčės manymu, tai moters paslaptis, kurią jinai prarasti gali, bandydama su vyrais susilyginti. Taip pat filosofui atrodo, kad užuojauta – tai išglėbimas, silpnumas. Jo manymu, valia gyventi skatina išgyventi kančia, leisti jai sulydyti visa, kas mūsų chaotiška. Kančia išlydo, kas žmoguje netobula ir chaotiška, tada jau žmogus gali laisvai kurti save. Nors kūryba neįmanoma be kančios, tačiau ne pati kančia yra svarbiausias dalykas. 1888 m. Nyčė išleido keletą patetiškų kūrinių, tarp jų „Antikristą“ bei „Ecce ho­mo“. Pirmajame jis dar kartą piktžodžiauja prieš krikščionybę, o antrajame jau aiškiai matyti, kad jis save pervertina. Žvelgda­mas į praeitį, jis konstatuoja "Kodėl aš toks protingas“, „Kodėl aš rašau tokias ge­ras knygas“ ir t.t. Šitas polinkis virsta didy­bės manija; galiausiai 1889 m., po išgyven­tos krizės, jam aptemsta protas. SIGMUNDAS FREUDAS (1856-­1939) Zygmunt Freud – austrų psichiatras, psichoanalizės, kaip asmenybės teorijos, kūrėjas. Froidas psichoanalizes metodą sukūrė psichinėms ligoms gydyti, o po to pritaikė platesnei žmonių santykių analizei. S. Freudo svarbiausi darbai: „Sapnų aiškinimas“ (1900), „Kasdienio gyvenimo psichopatologija“ (1901), „Sąmojis ir jo sąsajos su nesąmoninga psichine veikla“ (1905), „Totemas ir tabu“ (1913), „Psichoanalizės įvado paskaitos“ (1917), „Anapus malonumo principo“ (1919), „Masių psichologija ir ego analizė“ (1921), „Ego ir Id“ (1923), „Nepasitenkinimas kultūra“ (1930), „Mozė ir monoteizmas“ (1939). PSICHOANALIZĖ KAIP TERAPIJA Sigmundo Freudo psichoanalizė – tai ketinimas atskleisti žmogui tiesą apie jį patį, pagrindinis jo tikslas – pažinimas ir tiesa. Žmogaus elgesio struktūrą ir motyvus Freudas kildina iš pasąmoninių, visų pirma seksualinių (libido), potraukių. Jei manome kitaip, vadinais, dar neįsisąmoninome savo elgesio motyvų. Jo teorija – ta visų pirma terapija. S. Freudo psichoanalizė, priešingai nei Frydricho Nyčės filosofija, bando padėti žmogui išsivaduoti iš kančios. „Psichoanalizės įvado paskaitose“ S. Freudas siūlo erdviškai įsivaizduoti savo as­menybės struktūrą. „Palyginkime, - sako S. Freudas, - nesąmoningumo sistemą su didžiuliu prieškambariu, kuriame kaip atskiros būtybes knibžda įvairūs psichiniai im­pulsai. Prie šio prieškambario šliejasi kitas, siauresnis, kambarys, tarsi svetainė, ku­riame yra sąmonė. Bet ant slenksčio tarp šių dviejų patalpų stovi sargas, kuris kiek­vieną psichinį impulsą patikrina, cenzūruoja ir, jei šis jam nepatinka, neįleidžia į sve­tainę .

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!