M. Heideggerio klasikinė filosofija kaip būties užmaršties kritika

Įvadas Visoje filosofijoje keliamas filosofinis klausimas. Jį keldamas žmogus įsijaučia į baigtinumo supratimą. Žmogus žino, kad negali peržengti baigtinumo, tačiau stengiasi atsiverti tam, kas anapus ribos, t.y. begalybei. Filosofinis klausimas yra nukreiptas į būtį, į tai, kas yra anapus žmogaus. Būties klausimas yra nagrinėjamas per visą filosofijos istoriją. Būties sąvoka, tai pati bendriausia ir plačiausia sąvoka, ji logiškai neapibrėžiama. Būtis niekada nebuvo vienodai aiškinama. M. Heideggeris būties klausimą pradeda nagrinėti kritikuodamas klasikinę filosofiją, kuri, anot jo, nusisuka nuo būties esmės problemos. Visa M. Heideggerio filosofija mąsto apie būtį. Būtis – tarsi ašis, aplink kurią sukasi viskas. Visos problemos yra susijusios su pačia būtimi. Bene svarbiausias aspektas nagrinėjant heideggerišką būties sampratą yra žmogus. Būties beribiškumas nubrėžia žmogui ribas, tačiau žmogus nelinkęs paklūsti žmogaus nustatytom normom, todėl siekia atsiverti anapusybei. Šiame darbe aptarsiu M. Heideggerio klasikinės filosofijos kaip būties užmaršties kritiką, plačiau išskleisdama kalbos, žmogaus ir būties, pasaulio sampratos, Dasein aspektus, kurie tiesiog neatsiejami nuo pačios kritikos ir M. Heideggerio filosofijos. Vakarų tradicijos kaip būties užmaršties kritika „Būtyje ir laike“ M. Heideggeris yra išsakęs vieną skausmingiausių minčių apie Vakarų filosofiją. Mąstytojas teigia, kad Vakarų filosofijai atėjo galas, filosofija mirė, turėdamas omeny tradicinę filosofiją. Dabarties žmogui ir jį supančiam pasauliui metafizikai išreikšti nebetinka kalba. Ir M. Heideggeris ryžtasi ieškoti naujos kalbos būčiai išreikšti. Garsus šių laikų lietuvių filosofas A. Šliogeris, išstudijavęs praktiškai visus M. Heideggerio veikalus, teigia, jog nei jam, nei niekam kitam nepavyksta surasti tikslaus atsakymo į klausimą, kas yra būtis. M. Heideggeris kritiškai žvelgia į kalbą: „mums tik atrodo, kad mūsų kalba yra aiški, kasdienybėje mes svaidomės banalybėmis ir nesusimąstom dėl kiekvieno žodžio, kurį ištariam.“ (Petraitytė; 1997: 133) M. Heideggeris tokią kalbą laiko netinkama, todėl jis ieško naujų kelių apmąstant pasaulį. Kiekvienas mąstytojo ištartas žodis yra išmąstytas žodis. M. Heideggerio veikaluose jaučiama kalbos jėga – „tai galinga, nepaprastai sodri kalba, ir tam tikra prasme ji yra prisodrinta prasmės

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!