Absurdo jausmas

Absurdo jausmas yra daugelio patirtas. Todėl ne vienas filosofas, mąstytojas stengėsi atrasti, kas sąlygoja šių jausmų atsiradimą ir tuo pačiu norėjo suprasti, kaip su šiuo jausmu gyventi ar kaip jo išvengti. Dažnas iš jų ėjo skirtingais keliais. Šiuo atveju domintų, kokią patirtį absurdo jausmu vadino XIXa. filosofas S.Kierkiegaard ir XXa. A.Camus. Koks absurdo patyrimo kontekstas, kuris lėmė skirtingą šio jausmo supratimą.
S.Kierkiegaard žinomas kaip egzistencializmo filosofijos pradininkas. Iš lotynų kalbos žodis ex-isto reiškia „stoju priešais“. Filosofai egzistencialistai pabrėžia, kad žmogaus asmenybė prieštarauja pasauliui, visuomenei, jos institucijoms ir mąstymo stereotipams. S.Kierkiegaard griežtai atmetė galimybę individualią patirtį įsprausti į kokią nors sistemą. Todėl ir visuotinai galiojančios visuomenės dorovės normos be giluminio santykio su žmogumi tėra tik kažkas daiktiška. Egzistencija yra intensyvus išgyvenimas. Jis būtinai individualus, todėl sava patirtis svarbiausia.
S.Kierkiegaard būdamas egzistencialistu teigė, kad reikia mąstyti, kad gyventum, bet ne gyventi, kad mąstytum. Svarbu ne tai, kas yra pasaulis pats savaime, o tai, ką pasaulis reiškia man pačiam, kaip aš turiu apsispręsti jo atžvilgiu. Aplinkinis pasaulis svetimas, jis nuasmenina, deformuoja žmogų. Filosofas iškelia žmogaus individualaus tobulinimosi problemą - žmogus turi pats atrasti arba atkovoti „savąjį Aš". S.Kierkiegaard aptarė tris žmogiškojo egzistavimo stadijas: estetinę, etinę, religinę. „Estetikas" funkcionuoja pagal visuomenės diktuojamus dėsnius, vadovaujasi įgimtais polinkiais ir malonumo principu. Tai veda į melancholiją bei nusivylimą, padaro jį ironišku. „Ironikas" (nihilistinis maištas) - aukščiausia „estetiko" egzistavimo fazė. Ironija - ne išeitis, bet išeities iliuzija. Baimė ir nusivylimas veda į etinį egzistavimą, - „savojo Aš" atbudimą. Dabar žmogus pats renkasi, o ne aplinkybės (socialinė aplinka, galutinis ir istorinis būtinumas) pasirenka už jį. Tad žmogus tampa atsakingas už savo veiksmus. Religinė egzistencija suveda Dievą su žmogaus būtimi. Tai padeda įveikti neviltį. Filosofas pabrėžė tikėjimo svarbą kaip tik dėl jo iracionalumo ir absurdiškumo.
A.Camus taip pat buvo egzistencialistas, vienas ryškiausiu absurdo filosofijos atstovų. Filosofas teigė - absurdas - tai pasaulio dėsnis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!