Egzistencializmo samprata ir istorija

Egzistencializmas gali būti vadinamas žmogaus egzistencijos (lot. existensia – būtis, buvimas), jos prasmės ir galimybių apmąstymu. Jis būdingas dar antikos filosofams, tačiau pats terminas nesenas. Egzistencializmu visų pirma vadinamas XX a. viduryje (ketvirtajame – šeštajame dešimtmetyje) Europoje plačiai pasireiškęs filosofinis ir literatūrinis judėjimas, kurio objektas yra individo egzistencija. Skirtingai nuo klasikinės filosofijos, egzistencializmas atsisako kalbėti apie pasauli be žmogaus, apie būtį apskritai ir renkasi atskiro žmogaus problemas. Baigtinė žmogaus egzistencija pasaulyje ir jos įprasminimas - pagrindinė egzistencializmo problema. Egzistencializmo žmogus neatsiejamas nuo jo poelgių ir aplinkos: „žmogus yra žmogus tik čia-būties dėka“ (Haidegeris), „egzistencija yra aukščiau esmės“, nes „žmogus pirma egzistuoja, susiduria su pasauliu, o tik paskui apibrėžia save“ (Sartras). Jis pasisako už „mąstymą vaizdais“ (Kamiu), nes esą asmeniška patirtis moksliniam aprašymui nepasiduoda. Egzistencializmas - kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu.
Egzistencializmas kilo kaip reakcija į švietėjiškos epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos racionalizmą, taip pat I. Kanto pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Klasikinė racionalistinė filosofija, pradėta R.Dekarto ir užbaigta G.Hėgelio, atspindėjo gilų tikėjimą absoliučiu, objektyviai pasaulį pažįstančiu protu, jo autonomiškumu. Tas Protas buvo orientuotas ne tik į mokslu paremtą pažinimą, bet ir praktinį pasaulio pertvarkymą. Prieš tokį sudaiktinimą ir sukilo egzistencinis mąstymas.
Egzistencializmo užuomazgas randame jau 1670 m. išleistose B. Paskalio „Mintyse“, kuriose sakoma, kad be Dievo gyvenimas būtų beprasmis ir apgailėtinas. Žmonės vien tik keltų problemas ir jas spręstų, kad tik išvengtų nuobodulio. Mūsų sėkmės irgi neabejotinai bevertės, nes neišvengiamai mirštame. O tai yra pakankama sąlyga, kad netaptume bedieviais. Visai tai rado atgarsį Ž.Sartro ir A. Kamiu teorijose. O egzistencializmo pirmtakais laikytini Sorenas Kirkegoras ir Frydrichas Nyčė. Jiedu irgi nagrinėjo gyvenimo beprasmybės ir nuobodulio išvengimo klausimus. S. Kirkegoro „Dabarties kritika“ (1846 m.) pagrindas ironija, tarnaujanti ontologine opozicija pasauliui. Tai neišvengiama būtinybė ir žmogus negali laisvai rinktis – ironizuoti ar...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!