Informacinių technologijų ugdymo ypatumai popamokinėje veikloje

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS PEDAGOGIKOS FAKULTETAS UGDYMO METODIKŲ KATEDRA MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS Lina Lipskienė INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ UGDYMO YPATUMAI POPAMOKINĖJE VEIKLOJE Mokslinio darbo vadovas Dr. I. Pašilytė Klaipėda, 2005 TURINYS ĮVADAS………………………………………………………………….3 1. INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ UGDYMO POPAMOKINĖJE VEIKLOJE TEORINĖS PRIELAIDOS……………….6 1.1 . Informacinių technologijų samprata ir esmė………………….6 1.2. Informacinių technologijų ugdymas ir integracijos galimybės..9 1.2.1. Kompiuterizuoto mokymo organizavimas…………..9 1.2.2. Mokomųjų kompiuterinių programų klasifikacija…15 1.2.3. Informacinių technologijų integravimas su kitais mokomaisiais dalykais……………………………..22 1.3. Papildomojo ugdymo samprata ir esmė…………………….27 1 2. PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ UGDYMO POPAMOKINĖJE VEIKLOJE TYRIMO REALIJOS…………………………………………………………………….30 2.1. Tyrimo metodika ir eiga……………………………………..30 2.2. Tyrimo rezultatai ir jų interpretacija………………………...33 2.2.1. Pedagogų požiūrių analizė ir jų interpretacija…….33 2.2.2. Mokinių nuomonių analizė……………………….43 IŠVADOS……………………………………………………………………..51 LITERATŪRA……………………………………………………………….52 SAMMARY………………………………………………………………….. PRIEDAI Įvadas Dideli pokyčiai visuomenėje, susiję su kompiuterinių technologijų atsiradimu, tobulėjimu bei integravimu į įvairias žmogaus veiklos sritis, neišvengiamai atsispindi ir ugdymo procese. Tai skatina ugdymo proceso kaitą. Mokyklos visais įmanomais būdais stengiasi apsirūpinti kompiuteriais, siekia sukurti naują mokymo formą, kurioje kompiuteris taptų mokymo, bendravimo ir informacine priemone. Informacijos ir komunikacijos technologijos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose pradėta diegti 1986 m. Kai kurie edukologai, išskiria keletą svarbiausių priežasčių, paskatinusių kompiuterių atsiradimą mokykloje: • visuomeninė (vaikai turi būti ruošiami tapti ateities informacinės visuomenės piliečiais); • profesinė ( mokiniai turi ruoštis būsimam darbui); • pedagoginė (ieškoma būdų mokymo procesui gerinti). 2001-2004 m. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietimo sistemoje programa (25) teigia, kad “Vienas svarbiausių šio laikotarpio uždavinių – sudaryti sąlygas kurtis informacinei visuomenei ir formuotis naujam mokymosi ir visuomenės sambūviui.” Esminių pokyčių turi vykti įvairiose švietimo srityse. Programa apima septynias “Informacinių ir komunikacijos technologijos diegimo į Lietuvos švietimą strategijoje” išskirtas informacijos ir komunikacijos technologijų diegimo sritis: 1. švietimo ir visuomenės santykį; 2. gyvenimą mokykloje; 3. ugdymo turinį ir metodus; 4. aprūpinimą kompiuterių įranga ir mokymo priemonėmis; 5. mokytojo vaidmenį ir kvalifikaciją; 6. mokslo ir švietimo sanglaudą; 7. informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo valdymą ir finansavimą. Šiuo metu nerasime nė vienos pagrindinės, vidurinės mokyklos ar gimnazijos kurioje nebūtų nė vienos kompiuterinės klasės. Kompiuteris tapo prieinamas ir jaunesniųjų klasių vaikams, dažna mokykla skiria bent kelias valandas per savaitę pradinukų kompiuteriniam mokymui. Mokymasis kompiuteriu mokiniams yra įdomus užsiėmimas, nes mokomosios programos spalvingos, objektai juda, naudojama daug ir labai įvairių multiplikacijos bei garsų efektų. Informacinių technologijų ugdymas papildomo ugdymo procese yra vienas iš būdų sudominti mokinius mokomaisiais dalykais, panaudoti turimas žinias ir įgūdžius, ugdyti kūrybiškumą, norą daugiau sužinoti. Jau mokėjimas dirbti kompiuteriu moksleiviams kelia pasitikėjimą savimi. Reakcijos ugdymo, loginio mąstymo užduotys padeda jiems lavinti galvoseną, moko ieškoti ir rasti teisingus sprendimus sudėtingesnėse situacijose. Tačiau nepakanka pastatyti mokykloje kompiuterius, kad ir pačius naujausius. Nepakanka įdiegti į juos įvairių programų, tegu ir labai įdomių, puikiai atspindinčių ugdymo turinį. Tai pažymi ir S. Papertas “Nieko absurdiškiau, kompiuterį klasėje, kurioje niekas daugiau nepasikeitė.”(53, P. 79) Taigi naujoms mokymo priemonėmas, reikalingi nauji mokymo metodai. Kompiuterių taikymas mokymo (si) procese nebus efektyvus, jei nebus teikiamas dėmesys mokykloms pritaikytos programinės įrangos integravimui į ugdymą skirtų metodinių priemonių rengimui. Kompiuterio taikymo ugdymo procese problema domisi A. Ališauskas (1997), A. Balčytienė (1998), V. Brazdeikis (1998), V. Dagienė (1999), L. Markauskaitė (2000). Anot A. Balčytienės (1998), “toliau tebeieškoma būdų, kaip mokyti kompiuteriu, kokias užduotis mokiniams pateikti, koks mokytojo vaidmuo”. Kompiuterio mokymo pradinėse klasėse galimybes tiria pavienių klasių mokytojai – A. Aidukaitė, G. Kubilienė, Z. Gedvilaitė, D. Čedavičienė, Kapiliorienė, D. Skuodienė, D. Šredersaitė. Problema: Ypač sparčiai į mūsų gyvenimą skverbiantis naujoms technologijoms – kompiuteriams, iškyla daug atvirų klausimų: kaip organizuoti kompiuterinį mokymą, kokius metodus taikyti, kokios mokomosios kompiuterinės programos naudojamos papildomo ugdymo veikloje ar tarp mokinių vyksta bendravimas ir bendradarbiavimas ar pakankamas informacinių technologijų integravimas su kitais mokomaisiais dalykais? Tai mus inicijavo giliau ištyrinėti informacinių technologijų ugdymo ypatumus pradinėse klasėse. Tyrimo objektas: informacinių technologijų ugdymas popamokinėje veikloje pradinėse klasėse. Tyrimo dalykas : mokomųjų kompiuterinių programų taikymo ypatumai popamokinėje veikloje. Iškeltas tyrimo tikslas : nustatyti informacinių technologijų ugdymo ypatumus popamokinėje veikloje. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti mokslinę literatūrą informacinių technologijų ugdymo aspektu. 2. Išsiaiškinti informacinių technologijų integravimo su kitais mokomaisiais dakykais galimybes popamokinėje veikloje. 3. Ištirti pedagogų, mokinių nuomonę apie informacinių technologijų ugdymo ypatumus popamokinėje veikloje pradinėse klasėse. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros šaltinių analizė, dokumentų analizė, pokalbis, anketavimas, statistikos metodai. Pagrindinės sąvokos: informacinių technologijų ugdymas, mokomoji kompiuterinė programa, papildomas ugdymas, mokymo metodai, integracija. Informacinių technologijų ugdymas – skirtas parengti moksleivį gyventi informacinėje visuomenėje, ugdyti informacinę kultūrą bei informacinį išprusimą akcentuojant kompiuterinių technologijų taikymą. Mokomoji kompiuterinė programa – tai programa, kuri tiesiogiai naudojama mokyme. Ji skirta reikalaujamų mokinių žinių, mokėjimų ir į gūdžių lygiui formuoti. (9) Papildomas ugdymas – sudedamoji švietimo sistemos dalis, skirta įvairaus amžiaus žmonių įgimtosioms galioms, įvairiems gebėjimams bei polinkiams atskleisti, saviraiškos poreikiams, kūrybiškumui plėtoti, kūrybinėms vertybėms puoselėti, turtingam laisvalaikiui, socializacijai ir nusikalstamumo prevencijai įgyvendinti skirtingose ugdymo institucijose. (56) Popamokinė veikla – moksleivių užimtumo sritis, suteikianti galimybes atskleisti jų gabumams, leidžianti pagilinti ir praktiškai panaudoti žinias, į gytas pamokų metu. Mokymo metodas – tai mokytojo taikomų specifinių veiksmų visuma, tai mokymo būdas, mokymo veiksmų modelis, tinkantis įvairiems mokomiesiems dalykams, būdingas ne vienam mokytojui ir turintis reikšmės išmokimui. ( 23 ) Integracija (lot. Integratio – atnaujinimas, atstatymas) paprastai nusakomas dalių, elementų jungimasis į visumą. ( 65 ) 1. INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ UGDYMO POPAMOKINĖJE VEIKLOJE TEORINĖS PRIELAIDOS 1.1. Informacinių technologijų samprata ir esmė Pastaraisiais dešimtmečiais aktyviai ir sparčiai formavosi informacinė visuomenė, kurioje svarbiausias produktas yra informacija, o pagrindiniai ištekliai – žinios. Žmonijos sukuriamos informacijos kiekis sparčiai auga. Šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje ypač svarbiomis tampa asmenybes galios ir žinios. Viena iš sudėtingiausių Lietuvos švietimui iškilusių uždavinių – padėti spręsti informacinės visuomenės keliamas problemas. Diegti informacines technologijas švietime. Informacinių technologijų diegimas švietime ypač aktualus Lietuvai, siekiančiai narystes Europos Sąjungoje. Technika pagrįstas informatikos metodų naudojimas praktiniams uždaviniams spręsti vadinamas informacinėmis technologijomis. Tai metodų ir būdų sistema informacijai ieškoti, rinkti, kaupti, saugoti, apdoroti ir pateikti. Svarbiausia informacinių technologijų techninės įrangos dalis yra kompiuteris arba kompiuterine technika. Informacinių technologijų sąvoka plačiai pradėta vartoti apie 1980-uosius metus, pradėjus keisti gamybos technologijose mechaninius įrenginius elektroniniais ir mikroelektroniniais ir tuo pat metu plintant kompiuteriniams ir įvairioms telekomunikacijoms. Šių technologijų esmę sudarė informacijos srautai kurie įsiskverbė ir į švietimą. Informacija gaunama įvedant ją į kompiuterinę sistemą ir verčiant į skaitmeninę formą. Tekstinė informacija dažniausia įvedama klaviatūra, grafinė informacija gali būti verčiama skaitmeniniu skaitikliu (skeneriu). Vaizdinė ir garsinė informacija gali būti įvedama į kompiuterį naudojant specialius analoginius – skaitmeninius informacijos keitiklius. Informacijos šaltiniai gali būti taip pat įvairios magnetinės, optinės ir kt. Informacijos laikmenos bei įrenginiai, pvz,. Temperatūros davikliai. Informacija abdorojama intelektualiu įrankiu – kompiuterinėmis sistemomis, ją rūšiuojant, apibendrinant, paieškas ir t.t. Dėl didžiulių tokių sistemų greitaeigiškumo informacijos apdorojimas labai sutrumpėja, daug rutininio darbo gali būti atliekama automatiškai. Todėl žmogui lieka daugiau laiko kūrybiniam gyvenimui. Informacija saugojama daugiausia magnetinėse, o šiuo metu ir Optinėse laikmenose, dažniausia – diskuose. Milžiniško mokslo ir technikos progreso dėka šiuolaikinė kompiuterinės informacijos laikmenos pasižymi dviem savybėm: • neįtikėtinai dideliu, lyginant su knygomis, informacijos kiekiu tūrio vienete (600 knygų per 500 puslapių teksto); • nepaprastai trumpu informacijos paieškos saugykloje laiku. Informacija pateikiama monitoriaus ekrane arba atspausdinama popieriuje. Informacija pateikiama monitoriaus ekrane arba atspausdinama popieriuje. Informacijos mainai vyksta perduodant ar priimant informaciją kompiuteryuje, telefono tinklais arba šiuolaikinėmis telekomunikacinėmis priemonėmis. Informacinėse technologijose kompiuterinę sistemą sudaro: • kompiuterinė aparatūra, • programinė įranga, • duomenys/informacija, • procedūros, • žmogus. Kadangi kompiuteris skirtas žmogaus darbui su informacija palengvinti, todėl žmogui reikalingiems uždaviniams spręsti naudojamos patogios užduočių formulavimo procedūros ir interaktyvi sąsaja “žmogus-mašina”. Taip tarp žmogaus ir kompiuterio vyksta aktyvus abipusis dialogas. Be to, žmogaus intelektualaus darbo patirtis kaupiema, užfiksuojant ją kompiuterio programinėje įrangoje. Tobulėjant kompiuteriams ir didėjant jų galimybėms, vis daugiau žmonijos patirties telpa programinėje kompiuterio įrangoje, ir žmogaus darbas kompiuterinėse sistemose darosi vis efektyvesnis. Todėl kai mokymo procese mokinys lieka vienas prie kompiuterio, jam padeda kompiuterio programinėje įrangoje sukauptas daugelio žmonių protas. Šiuo metu informacinių technologijų diegimas švietime Lietuvoje ypač suaktyvėjo. Pradėti vykdyti bendri Europos Sąjungos projektiniai darbai: • informacinės technologijos mokytojų rengimui (parengs mokytojus darbui informacinėje visuomenėje ir skatins keitimąsi mokomąja medžiaga visoje Europoje); • interneto tinklo plėtimas Europos mokykloms (nustatys interneto panaudojimo galimybes mokykloje ir pritaikys mokyklų programas prie informacinės visuomenės reikalavimų); Vis labiau tampa aišku, kad informacinės technologijos padeda sprendžiant daug edukologinių problemų. Tačiau jos negarantuoja mokymo kokybės, o blogai taikant net gali atnešti žalą. Todėl labai svarbu atrasti reikiamą informacinių technologijų vietą švietime, siekiant padidinti mokymo efektyvumą, Juos gali padėti mokantis daug dalykų, tačiau tą potencialą nelengva praktiškai realizuoti dėl šių priežasčių: • reikalingi dideli finansiniai įdėjimai, kurie pingant kompiuterinei technikai, mažės; • mokomosios programinės įrangos ir mokomosios medžiagos parengimas reikalauja daug darbo ir lėšų; • keičiantis mokymo proceso dalyvių rolėms, atsiranda nauja edukacinė situacija, todėl reikalingi kitokie įgūdžiai ir požiūris į moymosi procesą. Dėl šių priežasčių naujai informacinei visuomenei reikalingos naujos mokymo formos ir mokyklos 1.2. Informacinių technologijų ugdymas ir integracijos galimybės 1.2.1. Kompiuterizuoto mokymo organizavimas Kompiuterinė technika nuolat tobulinama ir vis plačiau taikoma įvairiose mokymo situacijose: idėjų paieškose, jų realizavime, atrandant naują informaciją. Šiuolaikinis mokyklos tikslas – sukurti naujomis informacijos technologijomis aprūpintą mokymo aplinką, kurioje būtų skatinami aktyvūs pažinimo procesai: nuomonių vertinimas, kritiškas aptarimas ir kūrybiškumas. Atsiradus naujoms mokymo ir darbo priemonėms, būtini ir nauji mokymo metodai, kurie, efektyviai panaudojus naujas technologijos galimybes, būtų nukreipti tenkinti šių dienų visuomenės poreikius. C. Crook, B.Means, J.Blando, R.P.Taylor (43) skiria šiuos mokymo metodus: • Mokymas; • Taikymas; • Imitavimas; • Tyrinėjimas; • Komunikavimas; Aptarkime kiekvieno iš šių metodų taikymo kompiuteriniame mokyme esmę ir ypatumus. Mokymas (kompiuteris – mokytojas). Mokymo metodai, kuriuose ugdymui vadovauja kompiuteris, dažniausiai atspindi tradicinį, bihevioristinį požiūrį į mokymąsi. Šis mokymo metodas kompiuterizuoja mokytojo funkcijas, bet neskatina esminių ugdymo pokyčių, t.y. moko lygiai to paties ir lygiai taip pat, kaip ir buvo mokoma be kompiuterių. Taikymas ( kompiuteris – priemonė). Kompiuterio, kaip priemonės, taikymas moko moksleivius tvarkyti informaciją, jie įgyja naudingos praktinės patirties, yra aktyvūs. Kompiuterio, kaip priemonės, naudojimas neriboja mokytojo laisvės: jis gali būti pritaikytas įvairiose situacijose ir suderintas su įvairiais kitais mokytojo naudojamais metodais bei ugdymo turiniu. Tinkamas kompiuterio, kaip priemonės, naudojimas gali padėti lavinti aukštesnio lygio mąstymo įgūdžius, pateikiant moksleiviui spręsti sudėtingas, autentiškas problemas bei gali padėti mokytis bendradarbiaujant. Imitavimas. Imitavimo metodas yra taikomas siekiant moksleivius supažindinti su įvairių socialinių ir gamtamokslinių reiškinių pagrindinėmis savybėmis bei principais Pagrindiniai imitavimo privalumai: 1) moksleivis aktyviai dalyvauja mokymosi procese; 2) gali valdyti įvairius modelio parametrus; 3) iš karto mato savo sprendimų rezultatus; 4) įgyja patirties, kaip įvairūs parametrai veikia modelį; 5) analizuoja ir sintezuoja situaciją; 6) gali patikrinti savo hipotezes; 7) gali pritaikyti savo žinias sudėtingesnėse, realistiškesnėse situacijose ir įgyti įvairiapusiškesnės mokymosi patirties. Tyrinėjimas (kompiuteris – mokymosi terpė). Kompiuteris gali praturtinti mąstymą ir keisti žinių įgijimo būdą: kompiuteriai yra ta technologija, kuri gali pastūmėti mokymąsi, kur paprastai dominuoja mokytojas, mokymosi, kuriame dominuoja vaikas, link (Papertas, 1995). Čia ne kompiuteris moko moksleivį, padeda atlikti užduotis, o moksleivis “moko” kompiuterį. Kaip rodo tyrimų rezultatai, mokymosi terpės gali pateikti autentiškas užduotis, įtraukti moksleivius į aktyvų problemų , kurioms atlikti prireikia įvairių sričių žinių sintezės, sprendimą, sudaryti tinkamą kontekstą mokymuisi bendradarbiaujant bei skatinti mokymąsi atrandant. Komunikavimas. Telekomunikacijų taikymas atveria naujų švietimo kaitos galimybių. Kompiuterių tinklai leidžia interaktyviai bendrauti ir keistis informacija. Mokslininkai (B.Means, J.Blando, R.Garner, M.G.Gillingham) pabrėžia daugybę komunikavimo metodų taikymo švietime privalumų: moksleiviai ir mokytojai bendrauja su daugeliu kitų moksleivių ir mokytojų; skatinamas bendradarbiavimas ir aktyvus mokymasis; mokymasis nepriklauso nuo moksleivio ir mokytojo buvimo vietos; mokymasis nėra “įspraudžiamas” į griežtus laiko rėmus; tekstinis komunikavimo kompiuterių tinklais pagrindas lavina verbalinius ir rašymo įgūdžius, minčių raišką; mokymasis yra tvirtesnis šalies ir pasaulio tendencijoms; ryšių priemonės leidžia naudotis nauja informacija, pateikti moksleiviams sudėtingesnių, globalesnių ir abstraktesnių negu įprasto užduočių; bendraujant per tinklus nyksta skirtingo amžiaus ir kultūros barjerai; keičia visuomenės ir mokyklos sambūvį, nes į mokymąsi įtraukiama ne švietimo srityje dirbančių žmonių; plečiamas mokytojo mokymo metodų ir priemonių repertuaras; ugdymo tikslai gali būti mažiau siejami su žinių mokymu ir kt. Pagrindiniai įvairiuose darbuose nurodomi komunikavimo metodo trūkumai dažniausiai yra: mokytojai menkai išmano telekomunikacijas ir jų veiksmingai nepanaudoja ugdymo procese; nedaug pavyzdžių, kaip veiksmingai išnaudoti tinklų galimybes mokymusi bendradarbiaujant ir atliekant sudėtingas autentiškas užduotis; šiam metodui reikia geros kompiuterių ir tinklų infrastruktūros; telekomunikacijos nėra integruotos į privalomą ugdymą; interneto naudojimas kelia naujų atviro pasaulio pavojų, tenka moksleivius saugoti nuo tinklo neigiamos įtakos; veiksmingą panaudojimą riboja įvairūs organizaciniai socialiniai ir kultūriniai faktoriai. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos (38) siūlo naujus mokymo metodus, orientuotus į vaiką. Šiuose metoduose vyrauja interpretacinės tendencijos, siekiama aktyvios mokinių veiklos, skatinamas bendradarbiavimas, o tai gali padėti įgyvendinti informacinės technologijos. V. Brazdeikis (12) nurodo į vaiką orientuotus mokymo(si) metodus: projektų ir nuotolinis mokymas. Projektų metodas leidžia mokiniams vykdyti projektus jiems aktualia tematika naudojantis kompiuteriais bei jų programomis. Svarbu siekti projektų išbaigtumo, nesustoti ties pirmomis klaidomis, jas taisyti, tobulinti kūrinį, kol pasiekiamas tikslas. Tau ugdo ir įgūdžius skirti tikslo, ir klaidų natūralumo pojūtį, ir pasitikėjimą savimi. Dera skatinti bendrus grupės mokinių projektus ir taip ugdyti kolektyvinio darbo, jo planavimo, darbų paskirstymo įgūdžius. Projekto rengimo metodas sudaro galimybę natūraliai integruoti įvairias tematikas. Be to, jis įgyvendina pačią aktualiausią didaktinę nuostatą – mokymosi prasmingumą. Jei mokytojo darbo tikslas ugdyti mokinių vertybines orientacijas, gebėjimą taikyti žinias, tai, panaudodamas informacinių technologijų savybes, jis gali sėkmingai taikyti projektų metodą. Jam būdinga, kad • Galima atsižvelgti į skirtingą moksleivių mokymosi aktyvumą, sugebėjimus ir interesus; • Mokymas tampa mokymusi, atsiranda mokytojo – partnerio arba konsultanto vaidmuo; • Skatinamas moksleivio pasitikėjimas, suteikiama galimybė atsiskleisti asmenybei • Keičiasi mokinių požiūris į mokyklą, į mokymosi procesą, tai leidžia pasiekti aukštesnių mokymosi rodiklių ir vidinę mokymosi motyvaciją; • galima taikyti ilgą laiką (nuo kelių dienų iki kelių mėnesių); • pradiniame etape moksleiviai kelia problemą, idėją, hipotezę, nustato jau turimą informaciją, apibūdina tikslus ir uždavinius, numato galimus tyrimo ir veiklos būdus, sudaro veiklos planą; • vyksta tiek praktiniai (stebėjimai, anketavimas, duomenų analizavimas), tiek teoriniai tyrimai (informacijos paieška įvairiuose šaltiniuose ir pan.); • pateikiant rezultatus atliekama konkreti veikla, apibendrinimai pateikiami visuomenei ir t.t. dažnai apibendrinant kyla naujų problemų, idėjų, hipotezių, kurios įgyvendinamos jau kituose projektuose. Projektai gali būti vykdomi pasidalijus į grupes. Grupėse pasiskirstoma pareigomis, taikomi bendradarbiavimo, grupinio darbo principai. Naujosios technologijos padeda susikurti šiuolaikinę aplinką darbui projektų metodu. Įdomių projektų sukursime kai galėsime: • modeliuoti (naudojant modeliavimo, konstravimo programas), ypač jei nėra galimybių tai atlikti mokykloje. • Atlikti kūrybinius darbus naudojant mokymo terpes. Pavyzdžiui, mokiniai gali sukurti kompiuterinę mokomąją programą ar įdomų kalėdinį sveikinimą (pavyzdžiui, LOGO ar Komenskio logo); • Apdoroti tyrinėjimų duomenis, tvarkyti (naudojant standartinius taikomuosius paketus) įvairią kitą informaciją (tekstinę, grafinę ir kt.); • Ieškoti papildomos informacijos kompiuterinėse enciklopedijose, žinynuose, kompiuterių tinkluose. Projektų metodas sudaro sąlygas siekti dalykinės integracijos, nes mokiniai dažniausiai atlieka tiriamuosius, kūrybinius darbus, siejančius įvairius dalykus į visumą. Projektai gali būti kuriami įvairiems dalykams ir pačioms įvairiausiomis temomis. Projekte gali dalyvauti tėvai, tačiau visas idėjas kuria ir projektą vykdo patys vaikai. Mokytojas konsultuoja projekto kūrimo metu. Nuotolinio mokymo esmė ta, kad tiesioginį mokytojo ir mokinio kontaktą keičia kompiuterių tinklai. Pasinaudojama kompiuterinių tinklų galimybe operatyviai keistis informacija, dalyvauti iškart visiems besimokančios grupės dalyviams. Toks mokymas pirmiausiai keičia mokytojo – mokinio santykius, jie tampa partneriais. Esminė nuotolinio mokymo savybė ta, kad technologijos leidžia visai moksleivių ir mokytojų grupei bendrauti kartu, kartu spręsti įvairius uždavinius. Informacinės technologijos sudaro sąlygas organizuoti grupinį, aktyvų mokymą Taip pat V. Brazdeikis (12) išskiria kolektyvinį mokymąsi. Kolektyvinis darbas laikomas vienas iš būdų geriems mokymo rezultatams pasiekti. A.Balčytienė ( 7 ) išskiria: • Kaip mokymo metodą, programuotą mokymą. Šį metodą taikyti tinka formuojant įgūdžius, pateikiant sudėtingą teorinę medžiagą. Kitas efektyvus šio metodo taikymas yra mokinių savarankiškas darbas, taikant šiam mokymo metodui naudojamas mokomąsias programas. • kognityviosios paramos metodą (arba mokymąsi dalyvaujant repetitoriui). Daugelio darbo programų repetitoriai nėra profesionalūs mokytojai. Tai gali būti keletą metų vyresni kiti mokiniai arba net bendraamžiai, turintys didesnę mokomojo dalyko patirtį. Kaip rodo tyrimai, repetitoriaus darbas daro teigiamą poveikį ne tik mokiniui, bet ir pačiam repetitoriui • kolektyvinį mokymąsi (arba problemų sprendimas bendradarbiaujant). Vietoj individualaus kompiuterinio mokymosi dabar pedagoginių tyrimu objektu tampa mokinių grupė. Kolektyviai dirbdami, visi grupės nariai vieningai įsitraukia į bendrą problemos sprendimą, aptaria užduotį, planuoja, diskutuoja. Mokiniui išreiškus savo nuomonę kolektyvo nariams, skatinamas jų bendravimas – prasideda diskusijos, tos nuomonės aptarimas. Diskutuodamas, aiškindamasis mokinys ugdosi individualų supratimą. Taigi kompiuterizuotoje mokymo aplinkoje susidaro palankios sąlygos mokiniams bendrauti. Anot R Ališausko ( 5), kuriantiems vaikams susidaro daugiau progų ugdyti bendravimo įgūdžius, keistis patirtimi. Daugiau ir šansų be tiesioginio mokytojo įsikišimo atsirasti bendriems projektams, stiprėti bendrijos jausmui. • Darbas mažomis grupelėmis (2-5 mokiniai) Grupėse mokiniai sprendžia užduotis ir kuria nedidelius projektus, juos aprašo ir pristato. Tokioje mokymo aplinkoje mokytojas neperduoda informacijos, o pasiūlo mokiniams patiems rasti teisingą sprendimą, prireikus juos konsultuoja ir skatina. Mokytojas talkina mokiniams, kai reikia parengti ir aprašyti projektą. Tyrimais įrodyta, kad mokiniai aktyviai įsitraukia į tokio pobūdžio darbus – padidėja jų motyvacija: mokiniui atsiranda noras veikti, jo veiksmai tampa orientuoti į konkretų tikslą. Kalbant apie kompiuterizuoto mokymo organizavimą, N. Kriščiūnienė (61) išskiria šiuos metodus: • Darbas su visa klase ( kompiuterinis rodymas, problemų sprendimas, gauto sprendimo tikrinimas, diskusija, žaidimai). • Darbas su mokinių grupe (informacijos paieška, testavimas, žinių įtvirtinimas, įgūdžių formavimas, tiriamasis darbas). • Individualus darbas. Kompiuteris mokymo procese yra priemonė, padedanti atskleisti ir lavinti mokinių gebėjimus. Savarankiškai sėkmingai dirbti kompiuteriu gali tas mokinys, kuris optimaliai aktyvus ir sąmoningas. Kompiuterio panaudojimo individualiam mokymui privalumai: mokymo individualizavimas, diferencijavimas pagal gabumus ir mokymo lygį, spragų šalinimo galimybė, smalsumo, pasitikėjimo savo jėgomis skatinimas, mokinio minčių žadinimas. Mokymosi efektyvumas didėja dirbant pagal individualią programą, kuri rašoma atsižvelgiant į mokinio poreikius ir galimybes. Taigi mokymo metodai padeda mokiniui rengtis gyvenimui, mokytis derinti savo darbą ir džiaugtis bendrais rezultatais. “Nėra nė vieno visiems mokiniams tinkamo ir visiškai teisingo mokymo metodo Sėkmė neateina iš karto. Norint padaryti ką nors nauja, reikia naujo požiūrio, reformų, laiko ir kantrybės” – teigia A.Balčytienė (7, p. 22) Atliktame tyrime mes naudojome mokymo metodus, kurie susieti skirtingais ugdymo tikslais. 1.2.2. Mokomųjų kompiuterinių programų klasifikacija Mokomosios kompiuterinės programos - tai programos, kurios tiesiogiai naudojamos mokyme. Jos skirtos reikalaujamų mokinio žinių, mokėjimų ir įgūdžių lygiui formuoti. (12) R. Viljamas, K. Maklynas (62) mano, jog dėstant beveik visus dalykus, galima vartoti kompiuterines programas, o realizuojant daugybę mokymo metodų – sėkmingai pasitelkti kompiuterį. Dažnai skirtingi autoriai tą pačią sąvoką apibūdina skirtingai, arba skirtingus dalykus vadina vienu terminu. Būtent todėl yra daug mokomųjų programų klasifikacijų. V.Brazdeikis, L. Markauskaitė ( 47 ) klasifikuodami pagal turinį kompiuterines mokomąsiais programas skirsto į bendrąsias ir dalykines programas. Bendrosios programos nėra skirtos kuriam nors konkrečiam dalykui mokyti. Jomis galima pasinaudoti per įvairių dalykų pamokas, turint įvairių tikslų. Dalykinės mokymo programos skirtos mokyti konkrečių dalykų ar net temų. Pagal paskirtį mokomosios kompiuterinės programos skirstomos į: Demonstravimo programos dažnai atlieka įprastų demonstravimo priemonių funkciją. Kompiuterio ekrane demonstruojami įvairūs sudėtingi reiškiniai, medžiagų bei kūnų savybės. Kompiuterinės demonstravimo priemonės paprastai būna pranašesnės už įprastines, nes: • kompiuterio ekrane demonstruojami įvairūs eksperimentai, kurie mokyklos laboratorijoje negali būti atlikti ( yra labai sudėtingi, brangūs, pavojingi ir pan.), pateikti sudėtingų reiškinių modeliai, aiškinama jų sandara bei veiksmas; • kompiuterinėse mokymo priemonėse yra galimybė kartu derinti kelis informacijos perteikimo būdus: tekstą, garsą ir vaizdą. Tai padidina mokomosios medžiagos vaizdumą; • kompiuterinės demonstravimo priemonės paprastai būna interaktyvios, t.y. priešingai nei tradicinėse video- ir audiodemonstravimo priemonėse, ekrane stebimą vyksmą galima valdyti: sustabdyti, pakartoti tam tikrą fragmentą, pakeisti parametrus, nukreipti demonstravimo eigą norima linkme ir pan. Šios kompiuterinių demonstravimo programų savybės leidžia mokomosios medžiagos pateikimą pritaikyti mokytojo vartojamiems mokymo metodams ir darbo stiliui, mokinių sugebėjimams. Kompiuterinės demonstravimo priemonės paprastai turi daug audio- ir videomedžiagos, piešinių bei iliustracijų. Be to , daugelis mokytojų, naudodami įvairias taikomąsias programas, parengia savo kompiuterines demonstravimo priemones. (47) Eksperimentavimo ir modeliavimo programos imituoja įvairių reiškinių vyksmą, savybes, mechanizmų veikimą. Jos dažnai naudojamos ir kaip demonstravimo priemonės. Eksperimentavimo ir modeliavimo programose pateikiami reiškinių ar mechanizmų modeliai, kurių veiksmas ir savybės priklauso nuo įvairių parametrų. Mokytojas ar mokinys gali parinkti ir keisti modelį veikiančius parametrus, stebėti tolesnio vyksmo priklausomybę nuo jų, tirti savybes, dėsningumus. Eksperimentavimo ir modeliavimo programos nuo demonstravimo skiriasi didesniu interaktyvumu ir galimybe mokytojui ar mokiniui valdyti daugelį demonstruojamo reiškinio ar modelio parametrų, norima linkme pakreipti eksperimento eigą. Konstravimo ir modeliavimo programos leidžia ne tik keisti modeliuojamo reiškinio parametrus, bet ir pačiam konstruoti mechanizmus, stebėti jų veikimą, modeliuoti reiškinius ir tirti jų dėsningumus, kurti įvairias hipotezes bei jas tikrinti. Jos leidžia sukonstruoti norimą modelį. Konstravimo ir modeliavimo programos nuo eksperimentavimo ir modeliavimo skiriasi galimybe kurti naujus eksperimentus. Tokios programos moksleiviams pateikia prietaisų ar kitokių įrankių rinkinius, iš kurių jie gali konstruoti norimus modelius ir su jais eksperimentuoti (L.Markauskaitė, Kompiuterinės mokymo priemonės / Kompiuterių naudojimas mokykloje. Paskaitų konspektai mokytojoms/ V.Dagys – baltic Amadeus. V., 1997). Pratybų programos skiriamos įvairioms teorinėms žinioms tvirtinti ir praktiniams įgūdžiams ugdyti. Šios programos, pradėtos vartoti dar 7-ame dešimtmetyje, pasižymėjo tam tikrais atliekamas veiksmais: buvo suformuluojama užduotis, laukiama mokinio atsakymo, pateikiamas įvertinimas, pereinama prie kitokios, bet panašaus pobūdžio užduoties sprendimo. Tokio tipo programos tarsi „ geri testai“ pateikia klausimus ir kantrai laukia atsakymo, dažnai atlikdamos ir „suflerio“ vaidmenį (Brazdeikis V. Bendrosios programos ir informacinės technologijos. – Margi raštai, V.,1999). Šios programos moko atlikti vieną ar kitą veiksmą – spręsti uždavinius, taikyti lietuvių kalbos skyrybos ar kirčiavimo taisykles, įsiminti užsienio kalbos žodžius bei daugelį kitų dalykų. Jos skirtos mokytis tų dalykų, kuriems išmokti reikia praktikos ar įsiminimo. Pratybų programos yra tinkamos įvairiems profesiniams įgūdžiams lavinti – rinkti kompiuteriu „akląja“ sistema, mokytis kelių eismo taisyklių ir pan. Jos padeda moksleiviams savarankiškai išsiugdyti reikiamus įgūdžius ir įtvirtinti teorines žinias, pakeičia vadovėlį, pratybų sąsiuvinį ir kitas reikiamas mokymo priemones. Pratybų kompiuterinių programų yra labai įvairių. Nevienodai efektyviai ar klaidingai atlikta užduotis, kitos – moksleiviui duoda užduotį, padeda ją atlikti, pateikia tam reikalingą teoriją, paaiškina, kaip ją taikyti, atlikti vieną ar kitą veiksmą, patikrina gautą rezultatą (47) Kontroliuojančios programos tikrina moksleivių žinias. Nuo pratybų programų jos skiriasi tuo, kad pastarosios nėra skirtos mokyti, o tik patikrinti jau išmoktus dalykus. Šios programos duoda užduotis, kurias moksleivis turi atlikti. Pratybų ir kontroliuojančios programos dažnai kuriamos kartu: viena programos dalis būna skirta įgūdžiams lavinti, kita – žinioms tikrinti. Tokios programos paprastai automatizuoja anksčiau vartotus mokymo metodus ir taikomos mokytojo darbui palengvinti (47) Savarankiško mokymosi programos. Jos pasižymi įvairių programų tipų savybėmis. Jos turi pagelbėti pačiam išmokti vieną ar kitą temą, pakeisti įprastas mokymo priemones: paaiškinti teoriją, padėti ją suvokti bei išmokyti taikyti praktikoje, formuoti reikiamus įgūdžius ir tikrinti žinias. Populiariausios šio tipo mokomosios programos yra kompiuteriniai vadovėliai. V. Brazdeikis (12) išskiria kaip atskirą mokomąją priemonę elektroninius vadovėlius – tai dažniausiai savarankiškam mokymuisi skirtos programos, pateikiančios ne tik testus, bet ir teorinę medžiagą. Jos dažnai skirtos išmoktam kursui pakartoti arba pasiruošti egzaminams. Mokymo priemonės neabejotinai turi panaudoti visus kompiuterio privalumus (interaktyvumą, audio- ir videogalimybes), todėl jų dėstomosios medžiagos struktūra, mokymo metodika turi skirtis nuo įprastų vadovėlių, kitaip sakant, nedubliuoti tradicinių metodų. Elektroniniai vadovėliai pranašesni už tradicinius, nes • medžiaga gali būti pateikta ne tik tekstu ar grafiškai, bet ir vaizdais, garsu ar kitaip; • medžiaga gali būti išdėstyta hiperteksto forma, o tai leidžia mokiniui pakeisti nuoseklaus skaitymo būdą ir nenuoseklų. Hiperteksto technologija sujungia įvairias frazes ar žodžius su jų apibūdinimu, esančiu kitoje elektroninio vadovėlio vietoje. Mokiniui bakstelėjus pele paryškintą frazę, atsiverčia langas su paryškintos frazės sąvoka, tame lange bakstelėjus kitą paryškintą frazės sąvoką, tame lange bakstelėjus kitą paryškintą frazę, atsiverčia dar kitas langas vėl su kitu paaiškinimu. • Populiarios tos programos, elektroniniai vadovėliai sujungti su modeliavimo, pratybų programomis. Tai leidžia teorinę medžiagą padaryti interaktyvią, mokinys gali pasitikrinti, o mokytojas patikrinti, kaip teorinė medžiaga suprasta (12) • Mokomieji (edukaciniai) žaidimai (V. Brazdeikis (12), L. Markauskaitė 46)) - įprastos pratybų programos, tik paįvairintos spalvinga grafika, dominuoja žaidybiniai elementai. Tai mokinių labiausiai mėgstamos mokomosios programos. Dauguma šio tipo programų skirtos ikimokyklinio amžiaus vaikams ir jaunesniųjų klasių moksleiviams. Taikomojo pobūdžio (pagalbinės) mokymo programos netiesiogiai susijusios su mokymo procesu, tačiau plačiai naudojamos. Šioms programoms priskiriamos kompiuterinės enciklopedijos, žodynai, žinynai, katalogai ir t.t. Šie įrankiai yra tik priemonės, palengvinančios mokinių darbą ir leidžiančios spręsti sudėtingas užduotis. Šio tipo programos paplitusios įvairių profesijų žmonių, tarp jų ir mokytojų darbe. Mokyklose jos naudojamos: • tekstinei informacijai tvarkyti (Microsoft Word); • skaitmeninei informacijai tvarkyti (pvz., Microsoft Excel ); • grafinei informacijai tvarkyti ( pvz., Paint); • demonstravimo medžiagai rengti ir kt. (12) • Mokymo terpės – “tai atviroji kompiuterizuota mokymosi aplinka kurios tikslas – išmokyti individą mąstyti ir ugdytis asmeninį supratimą apie niekieno iš šalies nevaržomą idėjų generavimą ir eksperimentavimą” (7) Mokomosiose terpėse vaikas gali išreikšti savo mintis, idėjas, kurti hipotezes, ieškoti problemos sprendimo. Šiose programose ne kompiuteris moko vaiką, o vaikas – kompiuterį. Mokinys visas problemas sprendžia pats: kuria problemas ir jos sprendimo modelį, patikrina savo hipotezę. Taip įgyja naujų žinių ir patirties. Kitoks yra mokytojo vaidmuo, kai pamokoje yra naudojamos mokymo terpės: jis turėtų būti vaiko patarėjas, pagalbininkas, paskatinti domėtis naujais sudėtingesniais dalykais, nukreipti vaiko tyrinėjimus reikiama linkme. Populiariausios sistemos, geriausiai atskleidžia mokymo terpės idėjas, yra „Logo Writer“, „Lego Logo“, „MicroWorld“. Kai kurioms idėjoms realizuoti gali būti taikomos konstravimo ir modeliavimo programos, programavimo kalbų sistemos, taikomųjų programų paketai (47) • Programavimo kalbų sistemos (instrumentinė priemonės, programavimo terpės ar aprogramavimo aplinkos) – dažniausiai mokyklose naudojama programinė įranga. Suprantama, šios programinės įrangos populiarumą lėmė informatikos dalyko turinys, kuriame daug laiko skiriama programavimui. Tačiau programavimo kalbos ir moksleivių algoritmavimo žinias kūrybingai galima pritaikyti ir mokantis kitų dalykų. Vaikai patys gali prašyti programą, imituojančią reiškinį, sprendžiančią uždavinį ar realizuojančią kitokius jo sumanymus. Taip moksleivis išmoksta konkretaus dalyko bei įgytas žinias išradingai pritaiko rašydamas programą. L. Markauskaitės (48) mokomąsias programas dar skirsto pagal tai, kas kontroliuoja mokymosi eigą (programa ar moksleivis), programos skirstomas į vadovaujančiąsias bei tyrinėjimo . Vadovaujančios nurodo mokymosi tikslą, parenka mokymo būdą, pateikia reikiamas žinias ir įtvirtina įgūdžius. Kartojimas pagrindinis šių programų didaktinis principas. Tai būtų: programos – demonstravimo, pratybų ir žinių kontrolės bei mokymo. Moksleivis, naudodamas tyrinėjimo programos leidžia mokiniui pasirinkti mokymosi tikslus bei eigą. Programos tik reaguoja į besimokančiojo veiksmus ir nedelsiant ekrane pateikia rezultatą. Šiam tipui priskiriama – eksperimentavimo ir modeliavimo, konstravimo ir modeliavimo programos, mokymo terpės, programavimo kalbų sistemos, taikomosios programos. N. Krikščiūnienė (34) išskyrė tokias kompiuterines mokymui ir mokymuisi skirtas programas: 1) mokomosios, kurias sudaro demonstravimo, konstravimo ir modeliavimo, pratybų, eksperimentavimo ir modeliavimo, kontroliuojančios programos ir mokomieji žaidimai; 2) taikomoji programinė įranga; 3) programavimo kalbos; 4) mokomųjų priemonių rengimo instrumentika; 5) mokymo terpės . Pasak A. Balčytienės (12), dažniausiai mokomosios programos atlieka ne vieną, bet kelias funkcijas, kitaip sakant, jos skiriasi savo pobūdžiu. Mokomąsias programas A. Balčytienė klasifikuoja pagal skirtingus kompiuterinio mokymo aspektus: 1) pratybų programa, 2) savarankiško mokymosi programa; 3) modeliavimo programa; 4) problemų sprendimo arba konstravimo programa;5) kompiuterinė programa kaip įrankis tam tikriems darbams atlikti; 6) programa, tinkanti mokymui organizuoti. R. Thomas ir J. Boysenas (69) siūlo kompiuterinių priemonių skirstymo sistemą, kur būtų atsižvelgiama į mokinio vaidmenį ir tuos tikslus, kurių jis siekia. Pripažįstama, kad skirtingais mokymosi etapais gali būti vartojamos skirtingos mokomosios programos.Pradiniame etape, kai mokinys dar neturi aiškaus mokymosi tikslo, verta ištirti informacijos erdvę. Tai eksperimentavimo stadija. Antrame etape, kai mokinys jau žino kelias problemos sprendimo hipotezes ir nori patikrinti ar atmesti informaciją, gali būti vartojamos demonstravimo programos. Paskutinėje mokymosi stadijoje, anot autorių, reikalingos pagalbinės mokymo priemonės. Dar kitaip įvairių technologijos priemonių vartojimą mokymui vertina Ch. Dede ir D. Palumbo. Anot šių autorių (68), yra trys svarbiausios kompiuterinių priemonių grupės: 1) įrankiai ( jų naudojimas mokantis padeda mokiniui daugiau sužinoti), 2) hipertekstas, multimedia, hipermedia ir 3) mikropasauliai. Minėti įrankiai – tai kompiuterinės priemonės, kuriomis atliekami rutiniai veiksmai, o kūrybinis procesas įtakojamas paties mokinio. Hipermedia – tai būdas kompiuteryje neteisiškai pateikti įvairius simbolius – tekstą, grafiką, garso informaciją, asociatyviai rinktis papildomą informaciją. Sukūrus hipermedia programą, galima ne tik mokomąją medžiagą pateikti kitaip, bet ir mokyti kitaip – pasirinkti individualius informacijos peržiūrėjimo kelius, kritiškai įvertinti surastą informaciją.Hipertekstinės priemonės galima puikiai vartoti ne tik reikiamai informacijai gauti, bet ir kaip terpę kūrybiškumui reikštis, pavyzdžiui, baigiant mokytis hipertekstinėmis priemonėmis galima pademonstruoti individualų supratimą. Vieną išsamiausių klasifikacijų yra pateikęs D.L.Fergusson. Kuris išskyrė: 1) pratybų ir praktikos programos; 2) mokomosios programos; 3) modeliavimo programos; 4) tyrinėjimų programos; 5) intelektinės mokomosios sistemos; 6) mikropasauliai; 7) programavimo terpės; 8) taikomosios programos. (42) Pirmąsias dvi kompiuterines programas (pratybų ir praktikos bei mokomąsias) apibūdina kaip nurodomojo pobūdžio, t.y. šios programos gana aiškiai nurodo mokiniui, ką reikia daryti. Likusias kompiuterines programas galima būtų vadinti tyrinėjančiomis arba netgi tyrinėjimo terpėmis . Iš čia paminėto įvairaus kompiuterių priemonių klasifikavimo matyti, kad, prieš renkantis technologijos priemones mokymo tikslams, svarbu atsakyti į du esminius klausimus: 1) koks mokomosios programos vartojimo tikslas 2) kokiai auditorijai skirta konkreti mokomoji programa (7) V. Dagienė ( 18) teigia , kad klasifikuojant labai svarbu atsižvelgti į tai, ką leidžia šios programos besimokančiajam, kitaip sakant, kokiu laipsniu besimokantysis gali kontroliuoti kompiuterinę programą. Kompiuterinių mokomųjų programų šiandieną yra pakankamai. Mokytojui svarbu ne programą susirasti, o atsirinkti atsižvelgiant į kokybę ir pritaikymą. Kaip teigia, L.Markauskaitė (44) mokomojoje programoje svarbiausi 2 aspektai : techninis ir ugdymo. Jei žiūrėsime iš techninės pusės, ji turi būti korektiška, be dalykinių bei programavimo klaidų, tvarkingai naudojant kompiuterio resursus, būti ergonomiška, suderinta su kitomis programomis, lengvai įdiegiama, generiška – t.y.turi teisingai veikti (išorinis teisingumas ir būti korektiškai parašyta (vidinis teisingumas). Programos, pasak T. Balvočienės (8), turi: • būti legaliai įsigytos; • bendrauti su vaiku jo gimtąja kalba; • skatinti vaiką mąstyti; • atitikti vaiko sugebėjimus, ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi; • sutelkti dėmesį bei lavinti atmintį. Kompiuterinės mokomosios programos gali būti naudojamos įvairiais tikslais: dėstant naują medžiagą, pateikiant moksleiviams testus, uždavinius, tikrinant žinias, ugdant įgūdžius ir kt. Mokomųjų programų taikymas padidina mokymosi efektyvumą, sustiprina motyvaciją, padeda vaikui, turinčiam kokių nors problemų. Pagrindinis mokomųjų kompiuterinių programų naudojimo ugdymo procese tikslas – modernizuoti ugdymo procesą ir sukurti sąlygas šiuolaikiškiems Lietuvos švietimo siekiams įgyvendinti: 1) ugdyti svarbius visavertiškam gyvenimui žinių visuomenėje moksleivių gebėjimus (mokymosi įgūdžius, kritinį mąstymą, kūrybiškumą, informacinius ir technologinius gebėjimus); 2) atnaujinti ugdymo turinį ir integruoti įvairių dalykų žinias; 3) taikyti naujus, į vaiką orientuotus, ugdymo metodus; 4) formuoti naują mokymosi ir gyvenimo mokykloje kultūrą. Mokomoji kompiuterinė programa – toks pats šaltinis ar priemonė, kaip knyga, lenta, kreida. Nuspręsti, kokią kompiuterinę programą pasirinkti ir naudoti, turi pats mokytojas. Čia taip pat yra galimybe pasireikšti pedagoginiam meistriškumui ir kūrybiškumui. Mes pedagoginio tyrimo metu naudojome L. Markauskaitės ir V. Brazdeikio pateiktas mokomąsias kompiuterines programas klasifikuojamas pagal paskirtį. Siekėme išsiaiškinti jų panaudojimą, populiarumą informacinių technologijų ugdymo popamokinėje veikloje. 1.2.3. Informacinių technologijų integravimas su kitais mokomaisiais dalykais Integracija (lot. Integratio – atnaujinimas, atstatymas) paprastai nusakomas dalių, elementų jungimasis į visumą.(65) Integracijos apibrėžimą pateikia įvairūs mokslininkai. J.Laužikas integracija vadina ne bet kokį jungimą, o tik tokį, kuris “suveda ir sujungia atskiras dalis, besiskaidančias jėgas ir palaidai įgyjamus švietimo lobius į “struktūringą visybę”. Pasak, Ž. Jackūno, žodžiu “integracija” paprastai nusakomas “ savitarpiškas sistemos elementų suderinimas, laiduojąs jai visumos pusiausvyros būklę”. Z.Kraičio nuomone, integravimas – tai žinių, veiklos būdų, disciplinų siejimas tarpusavyje arba į grupes. Ž.Jackūnas išskiria ugdymo integraciją – ugdomosios veiklos sudedamųjų elementų – tikslų, struktūros, turinio, metodų – derinimas. Integracija šiuolaikinėje mokykloje įgyvendinama įvairiai. H. Jacobs (32) skiria šešis integravimo būdus: dalykinį, dalykinį-paralelinį, daugiadalykinį, tarpdalykinį, integruotąją dieną bei visišką integravmą. Informacijos technologijos į ugdymą dažniausiai integruojamos dviem būdais: 1) formaliu – pradedamas atskiras dalykas arba kursas (dalyko dalis); 2) integruotu – informacijos technologija integruojama į įvairių kitų dalykų turinį ir mokymo metodus. Daugelis mokyklų, reaguodamos į sparčią technikos pažangą, pasirinko paprasčiausią kompiuterio integravimo būdą – pradėti naują dalyką arba kursą, kuriame mokoma informacijos technologijos ir kuriame naudojamas kompiuteris. Mokslininkai ir švietimo specialistai neneigia informacijos technologijos, kaip atskiro dalyko, integravimo būdo svarbos. H.G.Taylor ir bendraautoriai pateikia labai pragmatiškų argumentų: 1) jei įvedamas atskiras kursas, tai toks ugdymo programos pakeitimas paliečia gan nedaug mokytojų ir reikia perkvalifikuoti arba parengti mažiau pedagogų; 2) palyginus su informacijos technologijos integravimu į įvairius dalykus, atskiram dalykui dėstyti reikia santykinai nedaug technikos ir užtenka tik pagrindinės programinės įrangos; 3) nereikia iš esmės keisti mokyklos ugdymo programos, pakeitimai, kuriuos reikia atlikti, yra kur kas mažesni negu viso ugdymo reforma; 4) mokytojų parengimo reikalavimai ir kursai yra paprastesni, standartizuotini ir lengviau įgyvendinami (43) Kompiuteris gali būti taikomas įvairių dalykų pamokose. Mokslininkai (P.Pabich, D.Thornton, S.Neuwirth, D.M.Kurland, P.Yalamova, B.Sendov) tyrinėja ir aprašo įvairius kompiuterio integravimo į įvairių dalykų mokymą metodus: naudojamos kompiuterinės mokomosios programos; per įvairių dalykų pamokas pasitelkiamos elektroninės lentelės; tekstų rengimo sistemos; programavimo sistemos, mokymosi terpės ir pan. Toks – “integruotas” arba “pragmatinis”– informacijos technologijos integravimo būdas gali būti taikomas mokant ir informatikos, ir kitų dalykų žinių bei įgūdžių. Tačiau jis glaudžiau negu atskiro dalyko įvedimas informacijos technologiją susieja su pedagoginiais tikslais. (43) Nuo kompiuterių diegimo į švietimą pradžios veiksmingi kompiuterių panaudojimo švietime aspektai yra susiję su kompiuterių integravimu į įvairių dalykų mokymą. Pagrindiniai lūkesčiai diegiant informacijos technologiją į švietimą buvo susiję su kompiuterių potencialia galimybe pertvarkyti ugdymą: sukurti palankią aplinką savarankiškam mokymuisi, problemų sprendimui, mokymuisi tyrinėjant ir pan. tačiau toks informacijos technologijos integravimas yra pati sudėtingiausia švietimo kompiuterizavimo dalis: reikia keisti mokytojų vaidmenį bei adaptuoti ugdymo programas. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo švietime tyrimų rezultatai nerodo esminės kompiuterių integravimo į įvairių dalykų ugdymą pažangos: mažai mokytojų naudoja kompiuterius mokymo procese, dauguma pedagogų jų netgi bijo, o daugelis taikančių informacijos technologiją, klaidingai suvokia jos integravimo tikslus, pamokose daug dėmesio skiriama techniniams kompiuterio įvaldymo įgūdžiams; dažniausiai naudojamos pratybų programos. Kaip pastebi L. Markauskaitė (43) Lietuvoje informacijos technologija į įvairių dalykų ugdymą integruota tik formaliai: viena vertus, beveik visų dalykų bendrosiose programose yra teigiama, kad mokymui bei mokymuisi gali ir turi būti naudojama kompiuterių įranga; kita vertus šiuose ugdymą reglamentuojančiuose dokumentuose visiškai neatskleista, kokiam turiniui perteikti, kokiais metodais ir kokia įranga turėtų būti taikoma. Pasak L. Markauskaitės bendrojo išsilavinimo standartuose beveik nekeliama jokių reikalavimų moksleivių dalyko žinioms ir gebėjimams, kurie, nenaudojant informacijos technologijos, negali būti išugdyti. Apskritai naujųjų technologijų integravimas siejamas su kompiuterio, kaip priemonės, naudojimu mokant įvairių dalykų, negu specialiųjų mokomųjų kompiuterinių programų, imitavimo ir komunikavimo priemonių bei mikropasaulių taikymu dalyko ugdymo tikslams įgyvendinti. Pagrindinis tokio informacijos technologijos integravimo privalumas – kompiuterių taikymas per įvairių dalykų pamokas nėra savitikslis, jis yra susijęs su bendrais ugdymo tikslais bei turiniu ir formuoja vientisą, integralų informacijos ir komunikacijos technologijos paskirties suvokimą. Pasak N. Kriščiūnienės (61, Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, integruotas mokymas bei nauji kompiuterio integravimo būdai ( pvz., integruoti projektai) dažnai tėra atsitiktinė, dažniausiai iniciatyvių mokytojų paskatinta veikla, kuri nėra reglamentuota privalomose ugdymo programose ir vyksta per papildomo ugdymo pamokas. 2005–2007 metų Informacinių ir komunikacinių technologijų diegimo į Lietuvos švietimą strategijoje (25) nurodoma, jog modernios technologijos vis labiau skverbiasi į švietimą, daro įtaką įvairių dalykų mokymui ir mokymuisi, metodikoms, visam ugdymo procesui – formuojasi nauja, kokybiškai svaresnė mokyklų kompiuterizavimo pakopa planuojamas informacinių ir komunikacinių technologijų proveržis mokant kai kurių dalykų. Mokyklos – mokiniai ir mokytojai – turi pajusti aiškią informacinių technologijų naudą mokymo procese. Informacinės technologijos turi vis labiau įsilieti į ugdymo procesą ir tapti neatsiejama ugdymo turinio dalimi. Informacinių ir komunikacinių technologijų įtraukimas į bendrojo lavinimo mokyklas, jų integravimas su kitais mokomaisiais dalykais grindžiamas: • visuotiniu šių technologijų plitimu ir visapusiškomis galimybėmis; • mokinių, jų tėvų, mokytojų, visos švietimo bendruomenės natūraliu poreikiu; • būtinybe taikyti informacines technologijas kasdienėje veikloje ir mokyklos gyvenime; • jauno žmogaus polinkiu į technologines naujoves. Daugelis mokomųjų dalykų stokoja modernesnių priemonių dėstomam turiniui atskleisti, mokinių suvokimui paspartinti, susidomėjimui sužadinti. Čia labiausiai tiktų apgalvotas, integruotas informaciniu ir komunikacinių technologijų naudojimas, švietimo portalų, intraneto plėtojimas, virtualiųjų kursų, mokymosi objektų kūrimas ir taikymas. Informacinės ir komunikacinės technologijos turi būti palaipsniui integruojamos su bendruoju ugdymo turiniu – jų poveikis taps akivaizdus: didės mokinių mokymosi motyvacija, plėsis jų akiratis, spartės žinių įsisavinimas ir panaudojimas, mokyklų bendruomenė dirbs moderniais bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos principais. Viena esminių informacinio ugdymo organizavimo nuostatų – informacinių technologijų siejimas su kitais dalykais. Labai svarbu, kad per įvairių dalykų pamokas būtų gausiai, aktyviai ir prasmingai taikomos šiuolaikinės informacinės technologijos. Informacijos ir komunikacijos technologijos metodai gali būti taikomi ir gamtos, ir visuomenės reiškiniams modeliuoti, techniniams ir humanitariniams tyrimams atlikti. Informacinių technologijų integravimas, įtraukimas į įvairių mokomųjų dalykų kursus iš esmės yra informacinės veiklos stiliaus ugdymas. Šitaip įgyvendinama susietumo su praktine veikla nuostata: mokant informacinių technologijų, pirmenybė skiriama praktinei informacinei veiklai, darbui su įvairiomis technologijomis. Pradinėje mokykloje siekiama natūraliai, specialiai nepabrėžiant, rodyti vaikui informacijos formų įvairovę, sudaryti galimybę jas patirti ir manipuliuoti jomis. Parenkama natūraliausių ir labiausiai paplitusių informacijos reiškimosi formų. Svarbu suteikti minimalių darbo kompiuteriu įgūdžių. Pradinio ugdymo pakopoje turėtų vyrauti integruotas informacinių technologijų ugdymas. Mokyklos gali savo nuožiūra pasiūlyti vaikams pasirenkamųjų informacinių technologijų būrelių ar panašių ugdymo formų. Gimtosios kalbos, matematikos, muzikos, dailės pamokose moksleiviai įgyja elementarų kalbos, abėcėlės, garsų ir juos žyminčių raidžių, kiekio ir jį žyminčių skaičių, sakinių ir matematinių simbolinių reiškinių, taip pat kitų vaizdų ir garsų raiškos priemonių, jų vidinės tvarkos bei naudojimo taisyklių suvokimą. Pradedama racionaliai naudotis knyga bei kitais informacijos šaltiniais, teiktina pažintis su kompiuteriu. (Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Informacinės technologijos. V.,2003) Pagrindiniame ugdyme, pradedant penktąja klase, įvedamas atskiras informacinių technologijų kursas, kurio dalis ateityje būtų mokoma integruotai su įvairiais kitais mokomaisiais dalykais. Siekiama derinti atskirą informacinių technologijų kursą su jų naudojimu įvairiuose dalykuose, vykdoma dalinė integracija. Ypač siūloma informacines technologijas aktyviai naudoti per lietuvių, užsienio kalbų, dailės, matematikos, gamtos mokslų pamokas. Kryptingas asmenybės ugdymas visų pirma vyksta mokymosi procese, nors ne mažiau svarbu integruoti ir popamokinės veiklos turinį bei formas į mokomąjį procesą išryškinant vertybinį aspektą. Tokiu būdu sudaromos sąlygos formaliojo ir neformaliojo ugdymo integravimui, padedančiam įveikti mokymo turinio susiskaidymą, vedantį į paviršutinišką, empirinį tikrovės pažinimą Bendrosiose programose (10) teigiama, kad pasitelkiant informacines technologijas, svarbu lavinti moksleivių kūrybiškumą, fantaziją, ugdyti nuoseklų mąstymą, puoselėti vaiko apsitikėjimą savo jėgomis, smalsumą ir aktyvumą. Dera kryptingai formuoti asmeninį informacijos tvarkymo stilių, nukreipiant moksleivius tvarkingai saugoti savo kūrinėlius kompiuteryje, tinkamai juos apipavidalinti. Labai pravartu šiame etape naudotis kompiuteriais per kitų dalykų pamokas. Tam būtinų pradinių įgūdžių gali būti suteikiama specialiomis trumpalaikėmis papildomomis pratybomis. Šiandien, kol nenuspręsta, kokiu keliu mokyklose diegti informacines technologijas, mokytojams gali siūlyti: • Informatikos dalyke: supažindinti su informacinėmis technologijomis, parodyti jų taikymo problematiką; • Kituose dalykuose: naudoti informacines technologijas kaip priemones, formuojančias darbo su informacinėmis technologijomis įgūdžius, ir kaip priemones padedančias efektyviau dėstyti to dalyko medžiagą. (12) • Integruotos pamokos gali būti vedamos abiejų dalykų mokytojų drauge, bent jau pradžioje. Būtina gerai apgalvoti pamokos ar pamokų ciklo eigą, suderinti veiksmus, numatyti konkrečias užduotis. Tik taip galima pasiekti pamokos įsisavinimo efektyvumą, mokinių atitinkamų įgūdžių deramą lavinimo lygį, suteikti žinių. Informacinių technologijų mokytojas, bendraudamas su kitų dalykų mokytojais, galės numatyti, kokių įgūdžių mokiniams prireiks ir kitų dalykų pamokose. Patartina visas mokinių atliktas užduotis įrašyti į kompaktines plokšteles ar kitas laikmenas. Tada kiekvienais metais mokinys galėtų pildyti savo kompiuterinį aplanką (portfolio), kurio dalį sudarytų ir popieriniai dokumentai: piešiniai, tekstai ir kita. Informacinės technologijos turėtų būti natūraliai naudojamos visų dalykų pamokose – ten kur jų reikia. Taig, mus pasaktino sužinoti ar pedagogai naudoja informacines technologijas pamokose ir kokios jų taikymo galimybės. 1.3. Papildomojo ugdymo samprata ir esmė Popamokinė veikla – labai svarbi moksleivių užimtumo sritis, suteikianti galimybes atsiskleisti jų gabumams, leidžianti pagilinti ir praktiškai panaudoti žinias, įgytas pamokų metu. Popamokinė veikla taip pat yra neatsiejama moksleivio asmenybės ugdymo dalis, stiprinanti savarankiškumą, kūrybiškumą, iniciatyvumą, pilietiškumą, lavinanti vaizduotę, komunikabilumą. “Papildomas ugdymas suprantamas kaip permanentinis (nuolatinis, nenutrūkstamas, tolydus), skirtas vaiko socializacijai, kūrybiškumui bei įvairiapusių gebėjimų, laisvalaikio kultūros plėtotei, rekreacijai.” Visi papildomo ugdymo užsiėmimai turi padėti mokiniui „maksimaliai išskleisti individualias kūrybos galias ir gebėjimus, patenkindami jo prigimties reikmes, saviraiškos, meilės ir pagarbos, prasmės, kūrybos, tvarkos ir darnos poreikius“ (56) Papildomas ugdymas apibūdinamas trimis sąvokomis: formalus, neformalus, informalus. Formalus papildomas ugdymas pasižymi tuo, kad jo poveikis vaiko asmenybei yra tikslingas ir prognozuojamas. Formaliojo ugdymo institucijos dirba pagal standartizuotas programas. Veikla tokiose institucijose turi būti gerai organizuota, struktūrizuota, skirta identifikuotai grupei, siekiančiai panašių tikslų. Šiose mokyklose suteikiama galimybė moksleiviui sistemingai lavintis pasirinktoje srityje. Neformalus ugdymas taip pat pasižymi tikslingu poveikiu, tačiau nėra taip griežtai apibrėžiamas ir prognozuojamas. Neformalių susivienijimų veikla turi pedagoginio, psichologinio pobūdžio privalumų. Tokioje veikloje nėra vaikams dažnai primestų, juos gniuždančių horizontaliųjų, vertikaliųjų ryšių. Veikla grindžiama konstruktyviu ir kūrybišku bendradarbiavimu su vaikais. Informalus ugdymas ypatingas tuo, kad neturint išankstinio pedagoginio tikslo, vaikas yra veikiamas visos sociokultūrinės aplinkos. Ypač didelį tokio pobūdžio poveikį daro masinės informacinės priemonės, muziejų, parodų lankymas, naudojimasis bibliotekomis, dalyvavimas šventėse, konkursuose, įvairaus pobūdžio pramoginiuose renginiuose, komunikaciniai ryšiai su aplinkiniais ir t.t. . Papildomam ugdymui keliamas pagrindinis tikslas: sudaryti sąlygas kiekvienam moksleiviui patenkinti interesus, saviraiškos poreikius, plėtoti gabumus ( 57) Papildomasis ugdymas sudaro galimybių kiekvienam moksleiviui: • Imtis iniciatyvos ir demokratiniais principais paremtos atsakomybės veikti vietos bendruomenėje. • Siekti visapusiško išsilavinimo, papildyti, plėtoti gebėjimus, įgyjamus mokykloje ir kt. • Turėti motyvaciją ruošiantis darbo ar profesinei veiklai, įgyjant specifinių gebėjimų; • Įgyti papildomų mokslinio darbo įgūdžių, pasiruošti studijoms; • Per meninę, techninę sportinę ar kitokią veiklą realizuoti saviraiškos ir kūrybos poreikį; • Formuoti tautinę, kultūrinę ir ekologinę savimonę, atsakomybės jausmą, kitas vertybines nuostatas; • Ugdytis kaip socialiniam subjektui: laisvai nevaržomai bendrauti su savi vienmečiais, jaunesniais ar vyresniais už save, įvairių tautybių ir polinkių žmonėmis. Papildomo ugdymas remiasi šiais principais: Humaniškumo. Kiekvienas vaikas yra vienintelis, unikalus, turintis ryškių prigimtinių bruožų, kuriems tereikia padėti atsiskleisti, o ne nuslopinti juos; sudaroma daugiau galimybių išmokti kaip mokytis, o ne išmokti kurio nors dalyko turinio, nes noras mokytis ir išmanumas, kaip tai daryti, yra svarbiau už faktines žinias; vienas iš svarbiausių mokinio darbo prasmingumo rodiklių yra tai, kaip jis pats vertina savo veiklos rezultatus, t.y. savęs vertinimas svarbesnis, negu kitų; vaikai mokosi to, ko jiems reikia ir ką turi žinoti; mokymasis jausti, išreikšti, perduoti, suprasti yra toks pat svarbus kaip mokymasis mąstyti, t.y. susidaryti intelektualinius įgūdžius, nes jausmai yra ne mažiau svarbūs negu faktai; noriai mokomasi tik toje aplinkoje, kurioje nejaučiama baimės, įtampos, rungtyniavimo atmosferos ir kitų žmonių primetamų standartų; įgyvendinama pasirinkimo teisė, t.y. veiklos, užduočių, vietos, partnerių ir kt. pasirinkimas. Demokratiškumo. Mokiniai veikia tokioje erdvėje, kur galima viską laisvai kelti iš vietos į vietą, keisti veiklos sritis ir savo sėdimą vietą; nėra vidinių pertvarų; mokomoji medžiaga yra labai įvairi; naudojami materialūs objektai, kuriais mokinys manipuliuoja; pedagogas yra sumanus padėjėjas vaiko pažintinėje-tiriamojoje veikloje; vaikas yra ne poveikio objektas, o lygiavertis partneris, aktyvus ir reikalaujantis pagarbos; mokiniai pratinasi imtis atsakomybės už savo veiklą; vaiko veiklos vertinimas yra diagnostinis, juo siekiama stimuliuoti norą pažinti, tyrinėti, stebėti (akcentuojamas ne teisingas ar klaidingas atsakymas, o pastarojo išdėstymas mąstymo procese); vienos rūšies veikloje dalyvauja įvairaus amžiaus mokiniai; ugdymo procese dalyvauja ne vienas, o keli pedagogai. Diferencijavimo. Vyrauja individualus ugdymas mažose grupėse; skatinamas savarankiškumas, kūrybiškumas, motyvacija, bendradarbiavimas; puoselėjama vaiko individualybė; skatinamas nuomonių pliuralizmas ir sprendimų variantiškumo galimybės; vertinimas yra konkretus (individualus), tikslingas ir atviras; dabarties rezultatai lyginami su ankstesniais, o ne vieno mokinio su kitu; taikomi individualūs ugdymo metodai, atitinkantys specifinius mokinio gabumus, interesus, poreikius, kuriamos individualios programos Integracijos. Integruojamos įvairios veiklos; integracijos centras – kalbinis ugdymas; vienodai svarbus integracijos kultūrologinis, istorinis, socializacinis aspektai; garantuojama mokomųjų dalykų ir papildomojo ugdymo darna; sudaromos sąlygos vaiko ir visuomenės sociokultūrinės integracijos prielaidoms formuotis. (54) 2. PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ UGDYMO POPAMOKINĖJE VEIKLOJE TYRIMO REALIJOS 2.1. Tyrimo metodika ir eiga „Dabartinė visuomenė vadinama informacine. Šitokio požiūrio formavimąsi sąlygoja vienas iš svarbiausių žmonijos išradimų – asmeninis kompiuteris.(…)Technologijos įtakos neišvengė ir mokykla – kiekvieno žmogaus gyvenime pirmoji institucija, turinti tikslą išmokyti individą mokytis. Efektyviam mokymuisi reikia ne vien technologijų: atsiradus naujoms (kompiuterinėms) mokymo ir darbo priemonėms, būtini ir nauji mokymo metodai.” (12,p. 7) Lietuvos mokyklos bendrosiose programose tarp pagrindinių mokymo būdų yra akcentuojama: „Mokyklai rūpi, kad jaunoji karta susidarytų metodus, padedančius orientuotis šiandieniniame informacijos sraute: ieškoti, kaupti, atsirinkti, sisteminti bei patikrinti gautą informaciją. Technikos pasiekimai leidžia informacijos patikimumą daugiau ar mažiau tiksliai įvertinti. Būtina, kad jaunoji karta gebėtų tinkamai naudotis naujausia technika, matematiniais bei kitais moksliniais metodais ir, žinoma, išsiugdyti brandžią racionalaus mąstymo kultūrą.“ (38p.49). Tyrimo tikslas: informacinių technologijų panaudojimo galimybių nustatymas I-IV klasės mokinių popamokinėje veikloje. Uždaviniai: 1. Nustatyti dažniausiai naudojamas mokomąsias kompiuterines programas informacinių technologijų ugdymo popamokinėje veikloje. 2. Apžvelgti kas apsprendžia kompiuterinių programų panaudojimą. 3. Nustatyti informacinių technologijų integravimo galimybes su kitais mokomaisiais dalykais. 4. Išsiaiškinti mokymo metodų pasirinkimą informacinių technologijų ugdyme. 5. Nustatyti kompiuterinių informacijų technologijų panaudojimo popamokinėje veikloje bendravimo ir bendradarbiavimo galimybes. Tyrimo organizavimas ir metodai: Siekiant iškelto tikslo ir uždavinių sprendimo, tyrimui buvo pasirinkti anketavimo ir pokalbio - interviu metodai. Pradžios mokyklos mokytojoms buvo sudarytos dešimties klausimų anketos. Pradinės mokyklos mokiniams panaudotas pokalbio – interviu metodas, nes klausydama vaikų atsakymų, galėjau užfiksuoti svarbiausias, reikalingiausias žinias. Buvo pateikta 11 klausimų. Mūsų pasirinktai darbo temai šie metodai pasirodė reikalingiausi. Taigi, tyrimui buvo pasirinktos dvi tiriamųjų grupės. Pirmoji buvo mokytojų grupė. Ją sudaro pradinių klasių mokytojos, dėstančios informacines technologijas papildomo ugdymo veikloje. 2005 m. vasario – kovo mėnesiais buvo išdalintos anketos. Dalyvavo 40 pradinių klasių mokytojų. Apklausa vyko: Klaipėdos miesto mokyklose: “Versmės” darželyje-mokykloje, “Ąžuolupės” pradinėje mokykloje, “Saulėtekio” pagrindinėje mokykloje, “Versmės” vidurinėje mokykloje, “Smeltės” vidurinėje mokykloje, “Liudviko Stulpino” pagrindinėje mokykloje, “Vyturio” vidurinėje mokykloje, “Verdenės” pagrindinėje mokykloje, “Žaliakalnio” vidurinėje mokykloje, Klaipėdos rajono mokyklose: Gargždų “Vaivorykštės” gimnazijoje, “Kranto” ir “Minijos” vidurinėse mokyklose, Plikių pagrindinėje mokykloje ir Slengių pradinėje mokykloje. Antrąją tiriamųjų grupę sudarė pradinių klasių mokiniai, lankantys informacinių technologijų būrelį. . Jie buvo apklausti pokalbio – interviu metodu. Apklausta 80 pradinių klasių mokinių iš Klaipėdos “Saulėtekio” pagrindinės mokyklos, “Liudviko Stulpino” pagrindinės mokyklos, Gargždų “Vaivorykštės” gimnazijos, “Kranto” vidurinės mokyklos, Slengių pradinės mokyklos ir Plungės “Moksleivių namų”. Visi apklaustieji yra II-IV klasių mokiniai. Diagramoje Nr. 1 matome, kad daugiausiai buvo apklausti mokiniai, kuriems yra 10 metų. Tai 52 % 4 klasės mokinių. Taip pat tyrime dalyvavo 33 % – 9 metų, trečios ir 15% – 8 metų, 2 klasės vaikai. Diagrama Nr. 1 Mokinių amžius Anketa ir klausimynas mokiniams pateikti prieduose. 2.2.Tyrimo rezultatai ir jų interpretacija 2.2.1. Pedagogų požiūrių analizė ir jų interpretacija Dabartinėje visuomenėje informacijos tehcnologijos ir mokymosi procesas neatskiriami vienas nuo kito. Pagrindinis mokymo uždavinys – ir technologiją, ir mokymosi teoriją naudoti tam kam visa tai geriausiai tinka. Mokyklos tikslas – sukurti naujomis informacijos technologijomis aprūpintą mokymo aplinką, kurioje būtų skatinami aktyvūs pažinimo procesai – supratimas, kritiškas nuomonių vertinimas, aptarimas ir kūrybiškumas. Tik demokratiška mokymo aplinka sudarys sąlygas atvirai ir pliuralistinei visuomenei. Tai ir yra besimokančiųjų ir mokytojų bendrų pastangų vertas tikslas. Pirmuoju klausimu “Kokias mokomąsias kompiuterines programas naudojate informacinių technologijų būrelyje?” buvo siekiama nustatyti dažniausiai naudojamas mokomąsias kompiuterines programas informacinių technologijų būreliuose. Mokomųjų programų šiandien yra pakankamai. Mokytojui svarbu ne programą susirasti, o atsirinkti atsižvelgiant į kokybę ir pritaikymą. Jos gali būti naudojamos įvairiais tikslais: dėstant naują medžiagą, demonstruojant, susipažįstant su teorine medžiaga, pateikiant moksleiviams tekstus, uždavinius, tikrinant žinias, ugdant įgūdžius ir t.t. Mokomosiomis programomis mokymo procesą galima individualizuoti: mokomosios medžiagos apimtį ir mokymosi tempą kiekvienas mokinys gali rinktis pagal savo poreikius bei sugebėjimus. Mokomųjų programų taikymas padidina mokymosi efektyvumą, sustiprina motyvaciją, padeda vaikui, turinčiam kokių nors problemų. Ypač puikias perspektyvas mokymui atveria hipermedia ir multimedia technologijų panaudojimas, nes greta tekstų gali būti rodomi vaizdai ir filmų ištraukos, atliekami muzikos kūriniai. Galbūt todėl informacinių technologijų būreliuose jos yra itin populiarios. Nors programų pasirinkimas gan didelis, tačiau, kaip rodo anketų duomenys, ne visos programos vienodai populiarios ir mėgstamos mokytojų ir mokinių. Diagramoje Nr. 2 pateikiame dažniausiai naudojamų programų išsidėstymą pagal anketinius duomenis. 1. Pratybų programos 2. Mokomieji žaidimai 3. Mokymo terpės 4. Kontroliuojančios programos 5. Kitos programos Diagrama Nr. 2 Mokomųjų kompiuterinių programų naudojimas informacinių technologijų ugdymo popamokinėje veikloje Išanalizavę pateiktus atsakymus galime teigti, kad populiariausios ir dažniausiai naudojamos yra pratybų programos, skirtos praktiniams įgūdžiams ir įvairioms teorinėms žinioms įtvirtinti. Net 88 % respondentų naudoja pratybų programas. Taip pat teigiamai vertinamos mokomųjų žaidimų, pratybų programos, paįvairintos spalvine grafika, žaidybiniais elementais - 56% ir mokymo terpės – atviros kompiuterizuotos aplinkos programos - 53%. Mažiausiai dėmesio skirta eksperimentavimo ir modeliavimo programoms, kurios suteiktų galimybę moksleiviui konstruoti, modeliuoti reiškinius, tirti dėsningumus, kelti hipotezes. Šias programas naudoja tik 6 % mokytojų. Balčytienė A. teigia, kad konstravimo ir modeliavimo programos populiarios vyresniųjų klasių mokinių tarpe. Mažiausiai naudojamos ir eksperimentavimo ir modeliavimo programos – tik 6 %. Galime padaryti išvada, kad pedagogai renkasi programas, siekdamos įtvirtinti mokomąją medžiagą: pratybos programas ir mokomuosius žaidimus. Tačiau suteikia galimybę ugdyti kūrybiškumą, fantaziją, mąstymą panaudodamos mokymo terpes. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose naudojamos Lietuvoje parengtos lietuviškos ir adaptuotos bei neadaptuotos užsienietiškos mokomosios kompiuterinės programos . Lietuvos mokomųjų kompiuterinių programų rinka yra maža, todėl nedaug komercinių įstaigų domisi mokomųjų kompiuterinių programų rengimu bei jų tiekimu Lietuvos mokykloms. Šiuo metu yra vos kelios profesionaliai parengtos, išsamesnės, didesnės apimties lietuviškos mokomosios kompiuterinės programos. Daugelis mokomųjų kompiuterinių programų, kuriomis gali naudotis visos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos, yra parengtos arba nupirktos vykdant valstybines ir Atviros Lietuvos fondo tam skirtas programas bei dalyvaujant įvairiuose tarptautiniuose projektuose. “Mokyklų aprūpinimo mokomosiomis kompiuterinėmis priemonėmis strategijos” vienas iš tikslų yra - rengti ir skleisti papildomą metodinę medžiagą, padedančią veiksmingai taikyti mokomąsias kompiuterines programas. Inicijuoti individualių ugdymo programų, metodinių pasiūlymų, kitos papildomos metodinės medžiagos bei priemonių, numatančių mokykloms pateiktų mokomųjų kompiuterinių programų taikymą ugdymui ir padedančių pedagogams veiksmingiau panaudoti mokykloms pateiktas mokomąsias kompiuterines programas, parengimą ir sklaidą Siekėme nustatyti kas apsprendžia mokomųjų kompiuterinių programų panaudojimą . Net 46 % apklaustųjų pedagogų nurodo, kad mokomųjų kompiuterinių programų įsigijimas pakankamai nulemia jų panaudojimą. Ir tik 8 % teigia, kad įsigijimas neturi įtakos pasirenkamų mokomųjų programų panaudojimui. Analizuodami metodinės medžiagos trūkumą, respondentų atsakymai pasiskirstė apylygiai: 33% teigia, kad mokomųjų programų panaudojimas pakankamai priklauso nuo metodinės medžiagos trūkumo, 26 % mano, kad šiek tiek, 23 % - teigia, kad nė kiek ir 10 % vertina metodinių medžiagų trūkumą, kaip pagrindinę kliūtį naudotis mokomosiomis kompiuterinėmis programomis. Taigi galima teigti, kad mokomosios kompiuterinės programos panaudojimą nulemia jos įsigijimas ir metodinės medžiagos trūkumas. Šiuo klausimu: Kokias mokomąsias kompiuterines programas norėtumėte įsigyti? stengiamasi nustatyti, kokių programų mokytojai pageidautų, kokių daugiausiai trūksta mokyklose. Diagrama Nr. 3. Pageidautinos įsigyti mokomosios kompiuterinės programos 1 – demonstravimo 6 – savarankiško mokymosi 2 – eksperimentavimo ir modeliavimo 7 – mokomuosius žaidimus 3 – konstravimo ir modeliavimo 8 – mokymo terpes 4 - pratybų 5 – kontroliuojančias Kaip matome, labiausiai pageidautinos yra demonstravimo (47%) ir mokomųjų žaidimų (46% ) programos. Mažiau norinčias įsigyti yra pratybų – 30%, eksperimentavimo ir modeliavimo – 26% ir kontroliuojančias – 23 % programas. Mažiausia mokytojų pasirinktų mokymo terpes, tik 4 %. Daugelis apklaustųjų rinkosi keletą pageidautinų mokomųjų programų variantų. Demonstravimo programų pasirinkimą nulėmė, nes jos yra pranašesnės už įprastas programas. Jomis galima: demonstruoti įvairius eksmerimentus, kuriuos atlikti mokyklos laboratorijoje būtų sunkoka, pavojinga, brangu; iškart derinti keletą informacijos perteikimo būdų: tekstą, garsą bei vaizdą; reguliuoti stebimą demonstravimą, t.y. sustabdyti, pakartoti reikiamą fragmentą, padidinti ar sumažinti vaizdą, keisti demonstravimo parametrus. O mokomųjų žaidimų įsigyjimą paskatino tai, kad šio tipo programos skirtos jaunesniųjų klasių moksleiviams. Tai įprastos pratybų programos paįvairintos spalvine grafika, žaidybiniais ir skatinančiais elementais, atitinkančiais to amžiaus tarpsnio vaikų psichologiją. Apibendrinant, galima teigti, kad pedagogai linkę rinktis programas, kurių savybės leidžia mokomosios medžiagos pateikimą pritaikyti jų vartojamiems mokymo metodams ir darbo stiliui, mokinių sugebėjimams – tai demonstravimo ir mokomuosius žaidimus. Į klausimą: Su kokiomis kompiuterinėmis programomis mokiniams patinka dirbti? respondentai atsakė labai įvairiai: vieni nurodė vieną programą, kiti pateikė visą programų sąrašą su kuriomis mokiniai noriai dirba. 2 Lentelė Atsakymų variantai Procentai Mokymo terpės 40% Mokomieji žaidimai 32,5% Pratybų programos 25% Kontroliuojančios programos 15% Konstravimo ir modeliavimo programos 1% Iš pateiktos lentelės matyti, jog mokiniams labiausiai patinka dirbti su mokymo terpėmis (40%). Populiariausia vaikų mokomoji programa yra LogoWriter – tai Seymouro Paperto, JAV profesoriaus, Logo pradininko, sukurta kompiuterinė programa, kurios pagrindinis veikėjas – vėžliukas. Vėžlys gyva būtybė, vaikas gali save sutapatinti su šiuo gyvūnėliu. Mokinys bendrauja su Vėžliuku, įsakinėja kompiuteriu. Ši programa suteikia galimybę ugdyti kūrybiškumą, išradingumą, lavinti vaizduotę, dėmesį, atmintį mąstymą, mokyti elementarios programavimo kalbos, suteikti žinių žaisminga, vaikui malonia forma. Visa tai pasiekiama vienu metu ekrano lape piešiant, rašant, planuojant, kuriant muziką, judesį, animacinius filmukus Taip pat populiarios mokinių programos: • Mokomieji žaidimai: “Nežiniuko raštai”, “Sniego karalienė”, “Skaičiuok ir nugalėk”, “Gražuolė ir pabaisa”. • Pratybų : Max & Marti; Winmath; Maths workshop, Animated Clock . Kitas klausimas: Su kokiomis mokomosiomis kompiuterinėmis programomis nepatiko dirbti? Mokytojai teigia, kad vaikai nenoriai dirba su matematikos mokomosiomis programomis, ekperimentavimo ir modeliavimo programomis. 69% teigia, kad mokiniai noriai dirba su visomis programomis ir nepatenkintų ir nenorinčių su kuria nors programa dirbti nėra. Taigi, galima teigti, kad mokiniai su dideliu noru dalyvauja informacinių technologijų užsiėmimuose. Vaikus patraukia spalvingos ir žaidybinę situaciją sukuriančios programos. Jie tampa aktyvūs veikėjai, o ne pasyvūs stebėtojai kaip per tradicinius užsiėmimus. Informacinių technologijų ugdymo popamokinėje veikloje mokiniams patinka dirbti su visomis mokomosiomis kompiuterinėmis programomis. Tačiau pirmenybę teikia mokymo terpėms. Kitas klausimas: Kokius mokymo metodus dažniausiai naudojate informacinių technologijų būrelyje? Jei klasėje vienas kompiuteris, mokytojas pasirenka parodomąjį būdą: kompiuterinis rodymas – klasė stebi, diskutuoja, aptaria, pasižymi reikalingą informaciją. Kartais pasirenkamas individualus greitas gauto sprendimo tikrinimas – pvz., mokiniai, naudodami kompiuterinę programą, vienas po kito eina prie kompiuterio ir atlieka aritmetinius veiksmus. Kadangi kompiuterių trūkumas mokytojos pasirenka ir grupinį – žaidybinį mokymą: mokymas, sukuriant žaidybinę aplinką – pvz. naudojant programą „Max & Marti“, vaikai suskirstomi į dvi grupes pagal programos veikėjus. Kiekvienos grupės mokiniai atlieka tik jų veikėjui skirtas užduotis („Vieno kompiuterio panaudojimas mokykloje“, 1998). Jei klasėje keletas kompiuterių, tikslingiausia organizuoti darbą grupėmis. Viena grupė (mokinių grupėje tiek, kiek turima kompiuterių, jie dirba prie kompiuterių individualiai) atlieka užduotį dirbdama su kompiuteriu, kita – sąsiuviniuose. Po to grupės keičiasi. Atsižvelgiant į pamokos tikslą ir temą, gali būti tikslinga panaudoti vieną kompiuterį medžiagos demonstravimui, po to pratyboms skirstyti mokinius į grupes. Turint keletą skirtingų mokomųjų programų, kurių medžiaga tinka vienai temai, galima mokinius suskirstyti į keletą grupių ir pamokos metu panaudoti ne vieną mokomąją programą. Kompiuteriai gali būti naudojami individualiam darbui: mokinys atliko užduotį greičiau už klasės draugus ir papildomai atlieka užduotis kompiuteriu, mokinių apklausai, naudojant kontrolinę programą. Apklausa rodo, kad mokytojai renkasi įvairius mokymo metodus, todėl ir atsakydami jie pažymėjo keletą variantų. Diagramoje Nr. 4 pateiksime mokymo motodų pasirinkimą: Diagrama Nr. 4 Mokymo metodų pasirinkimas 1. Kolektyvinis mokymasis arba problemų sprendimas bendradarbiaujant 2. Darbas mažose grupelėse 3. Individualus 4. Kognytiviosios paramos 5. Projekto 6. Žaidimas Labiausiai informacinių technologijų užsiėmimuose mokytojos naudoja šiuos mokymo metodus: projekto (69%) ir individualų (66%). Mažiausiai dėmesio susilaukė kognityviosios paramos (5 %) ir kitų būdų pasirinkimas. Mokytojas turi pažinti savo mokinį, įvertinti jo individualias savybes, tai ir gabumus, žinias, poreikius, kaip mokinys sugeba įsisavinti informaciją, atsižvelgiant į mokymo tikslus, medžiagos turinį, mokytojas kūrybiškai gali taikyti visus mokymo metodus. Viena esminių informacinio ugdymo organizavimo nuostatų – informacinių technologijų siejimas su kitais mokomaisiais dalykais. Labai svarbu, kad per įvairių dalykų pamokas būtų gausiai , aktyviai ir prasmingai taikomos šiuolaikinės informacinės technologijos. Todėl buvo svarbu sužinoti su kokių dalykų mokomąja medžiaga mokytojos integruoja mokomąsias kompiuterines programas. Diagrama Nr. 5 Informacinių technologijų integracija su kitų dalykų mokomąja medžiaga Išanalizavus surinktus duomenis galima teigti, kad mokytojos daugiausia integruoja mokomąsias kompiuterines programas su matematikos mokomąją programa - 80 %. Nedaug atsilieka lietuvių (72,5%), dailės (62,5%) ir pasaulio pažinimo (60% mokomosiomis programos. Taip pat integruojama su muzikos (10%), etikos (12,5%), anglų (15%) mokomosiomis programomis. Mokomųjų programų tinkančių pradinių klasių mokiniams, yra gana nemažai. Rekomenduojamos programos: Matematikos pamokose: ◦ Aritmetika /pratybų programa/ (dirbant pagal D.ir A. Kiseliovų vadovėlį „Matematikos pasaulyje“ tinka I – IV klasėse, dirbant pagal B.Balčyčio vadovėlį „Skaičių šalis“ – II – IV klasėse). ◦ Dešimtainės trupmenos /pratybų programa/ (dirbant pagal D.ir A. Kiseliovų vadovėlį „Matematikos pasaulyje“ tinka III – IV klasėse, dirbant pagal B.Balčyčio vadovėlį „Skaičių šalis“ – IV klasėse). ◦ Max & Marti /pratybų programa/ (gali būti naudojama visose pradinėse klasėse). ◦ Winmath /pratybų programa/ (gali būti naudojama visose pradinėse klasėse). ◦ Maths workshop /CD – pratybų programa/ (gali būti naudojama visose pradinėse klasėse). ◦ Animated Clock /pratybų programa/ (gali būti naudojama visose pradinėse klasėse). ◦ Shapes /pratybų programa/ ( tinka I – II klasėse). ◦ Logo Writer / mokymo terpė/(gali būti naudojama visose pradinėse klasėse). ◦ Komenskio logo / mokymo terpė/(gali būti naudojama visose pradinėse klasėse). Lietuvių kalbos ir dailės pamokose: • Creative Writer & Fine Artist (CD –naudojama visose pradinėse klasėse). • Logo Writer /mokymo terpė/ • Komenskio logo / mokymo terpė/(gali būti naudojama visose pradinėse klasėse). Muzikos pamokose: Thinkin’ Things 1 (CD – gali būti naudojama I – II klasėse); Thinkin’ Things 2 (CD – gali būti naudojama I – IV klasėse); Thinkin’ Things 3 (CD –naudojama II – IV klasėse). Pasaulio pažinimo pamokose: Science house (CD – gali būti naudojama visose pradinėse klasėse). Taigi, galima teigti, kag informacinių technologijų taikymas sudaro galimybes integruoti įvairius mokomuosius dalykus, padeda mokiniams suvokti, kad tai ką žinojo vienoje pamokoje, gali panaudoti kitoje, padeda greičiau įgyti žinių, reikiamų įgūdžių, stiprina mokymosi motyvaciją. Kompiuteris, mokomosios kompiuterinės programos pradinėje mokykloje, pasak mokytojų, gali tapti integracijos ašimi mokant matematikos, pasaulio pažinimo, lietuvių kalbos, dailės ir kitų dalykų. Į klausimą: Ar vyksta tolimesnis pamokos tęstinumas ar tik kompiuterinių įgūdžių ugdymas popamokinėje ugdomojoje veikloje. Kaip Jūs tai vykdote? visos mokytojos (100%) teigia, kad pamokos tęstinumas yra vykdomas. Mokytojos dažniausiai vykdo matematikos, lietuvių ir pasaulio pažinimo temų tęstinumą. Papildomo ugdymo veikloje respondentai nurodė įvairią mokinių veiklą su mokomosiomis programomis, pvz.: lietuvių kalbos pamokoje skaitoma pasaka, o per papildomą ugdymą kuriama pasakos iliustracija; per matematikos pamoką mokoma geometrinių figūrų, o informacinių technologijų užsiėmime mokiniai iš geometrinių figūrų bando sukurti įvairius piešinukus: namą, automobilį, robotą ir t.t; pasaulio pažinimo pamokoje kalbama apie šunį, kaip geriausią žmogaus draugą, tai per papildomą veiklą kompiuteriu piešiamas šuo. Taip pat tęsiamas rašymo, skaitymo ir skaičiavimo įgūdžių mokymas. Kadangi iki šiol egzistuoja ne vienas ganėtinai skeptiškas ir atsargus požiūris į kompiuterinį mokymą, buvo norima sužinoti ar vyksta bendravimas ir bendradarbiavimas dirbant kompiuteriu būreliuose. Dažnai tėvai baiminasi, kad dėl intensyvaus ir ilgo darbo kompiuteriais gali sumažėti vaikų bendravimas. Tačiau daugelio edukologinių tyrimų rezultatas buvo tikrai netikėtas: o išaiškėjo, kad kaip tik kompiuterizuotoje mokymo aplinkoje susidaro palankios sąlygos mokiniams bendrauti. Tokio bendravimo padarinys – įdomus ir gal kiek nelauktas kompiuterinio darbo efektas – kolektyvinis vaikų darbas, kurio metu jie daug išmoksta vienas iš kito”(12, p.8). Šiuo Balčytienės žodžius puikiai patvirtina apklausos rezultatai - visi apklausti mokytojai teigia, kad vaikai noriai bendrauja ir bendradarbiauja, sugeba dirbti savarankiškai, moka kitam padėti, jautriai reaguoja į draugo klaidas. Pasak mokytojų, mokiniai dirbdami kompiuteriu neatrodo pasyvūs ir abejingi. Jie šūkčioja, šokinėja iš vietos norėdami pažiūrėti, kaip sekasi draugui, judesiais pritaria veiksmui , vykstančiam vaizduoklyje. Be to, žaisdami grupelėmis, tampa socialiai aktyvūs : patarinėja vieni kitiems, moko naujų variantų ar sprendimo būdų, gali vieni kitus supažindinti su nauju žaidimu. Tai atlieka labai ramiai, kantriai, vieni kitus padrąsindami. Mokytoju teigimu, vaikų tarpusavio santykius ypač teigiamai veikia jų mėgstami poriniai žaidimai, kai vienu metu žaidžia du vaikai. . Tokie žaidimai skatina bendrauti ir bendradarbiauti. Mokiniai tariasi, derina savo veiksmus, lenktyniauja, drauge išgyvena teigiamas emocijas. Mokytis ir mokyti dirbti, gebėti gauti reikalingą informaciją ir kartu ugdyti tinkamą informacinių technologijų supratimą, neužmirštant, kad svarbiausia pasaulyje yra bendrauti pasitikint vieni kitais ir pačia pasitikėjimo galimybe, yra vienas svarbiausių šiandienos uždavinių. 2.2.2. Pradinių klasių mokinių nuomonių analizė Pradinuko amžiaus ypatumai verčia mokytoją nuolat keisti ugdytinio veiklą bei mokymo metodus, ieškoti naujovių ugdymo procese, pačiam tobulėti, žengti koja kojon su mokslo ir technikos pasiekimais. Nauja ir šiuolaikiška ugdymo priemonė, kuri iš esmės pakeičia ugdymo procesą ir jau prieinama pradinukui, - kompiuteris. Dabartinio septynmečio ateitis be kompiuterio neįsivaizduojama. Mokytojas negali stabdyti natūralaus vaiko poreikio tobulėti, įvaldant naująsias technologijas. Parengtame mokinių klausimyne pateikta 11 klausimų, kurie padėjo išsiaiškinti informacinių technologijų ugdymo organizavimo ypatumus. Kaip jau minėjome, tyrime dalyvavo antrosios, trečiosios ir ketvirtosios klaės mokiniai, lankantys mokykloje ir už mokyklos ribų esantį informacinių technologijų būrelį. Nustatėme, kad tik 17 % moksleivių papildoma veikla užsiima ne mokykloje, likusieji, 83% lanko mokyklos būrelius. Galime teigti, kad papildomų užsiėmimų miestuose (jaunimo centruose, privačiose nepamokinio ugdymo įstaigose) trūksta, pasirinkimas menkas, žinoma, tai įtakoja ir skurdus finansavimas ir susidariusi materialinė padėtis. Klausimu: Kodėl pasirinkai informatikos būrelį? stengiamės nustatyti priežastis, kurios įtakoja vienokį ar kitokį pasirinkimą. Popamokinės veiklos motyvų hierarchijoje svarbiausi yra moksleivių interesai ir poreikiai, nukreipti į konkrečios papildomos veiklos turinį: moksleiviai visų pirma siekia realizuoti savo gabumus, interesus bei tobulinti žinias ir įgūdžius, o motyvai, susiję su komunikacinių poreikių realizavimu - laisvalaikio praleidimas, socialiniai ryšiai (su tėvais, draugais) šioje veikloje yra mažiau svarbūs. 3 lentelė Popamokinės informacinių technologijų ugdymo veiklos pasirinkimo motyvai Atsakymų variantai Procentai Noras daugiau sužinoti apie kompiuterį 40,5% Žaisdamas kompiuteriu daug ko išmokstu, įgyju naujų žinių 28,5% Domiuosi kompiuteriu 18% Tėvai paskatino 6% Pasirinktas būrelis yra madingas 4% Pasekiau draugų pavyzdžiu 3% Pagal mokiniams svarbius motyvus matome, kad šioje veikloje jie siekia ne tik gilinti ir plėtoti žinias ir įgūdžius, turimus gabumus, interesus, bet suvokia ją ir kaip tų interesų bei įgūdžių išplėtimo erdvę – veiklą, įdomesnę už mokyklinius užsiėmimus ir juos papildančią, kurioje jie gali išbandyti naujus dalykus. Taip pat buvo paminėti nesavarankiško pasirinkimo motyvai: čia svarbiausi motyvai: paskatino tėvai, pasekiau draugų pavyzdžiu. Apibendrinat, galima teigti, kad informacinių technologijų, kaip popamokinės veiklos pasirinkimas, mokinių visų pirma yra nukreiptas į gabumų bei poreikių realizavimą bei žinių ir įgūdžių tobulinimą. Pateikdami mokiniams klausimą – “ Su kokiomis kompiuterinėmis programomis dirbi šiame užsiėmime?” stengiamės nustatyti mokomųjų kompiuterinių programų, su kuriomis jie dirba, įvairovę. Diagrama Nr. 6 Mokomųjų kompiuterinių programų pasiskirstymas 1 – Programomis, kurios patikrina žinias 2 – Programomis, kurios įtvirtina įgūdžius (rašymo, skaitymo, skaičiavimo) 3 – Mokomaisiais žaidimais 4 – Logo pasaulis Iš respondentų atsakymų, galima matyti, kad dažniausiai naudojamos – tai pratybų programos (80%), skirtos praktiniams įgūdžiams (rašymo, skaitymo, skaičiavimo) įtvirtinti. Taip pat populiarumu neatsiliko mokomieji žaidimai – 72% ir Logo mikropasaulis – 51%. Mažiausiai naudojamos kontroliuojančios programos, kurios patikrina besimokančiojo žinias – 15%. Taigi, mokinių apklausa patvirtina mokytojų gautus tyrimo rezultatus, kad informacinių technologijų ugdymo popamokinėje veikloje dažniausiai yra naudojamos pratybų programos. Išsiaiškinus, kad dažniausiai pedagogų yra naudojamos pratybų programos, siekėme nustatyti kokios mokomosios kompiuterinės programos, kuriomis mokiniai dirba, yra mėgiamos, kurios ne. Dauguma apklaustųjų nenurodė mokomųjų programų pavadinimų, teigdami, kad jiems ,,patinka žaisti”. Taigi labiausiai patinkančios programos mokinių yra – mokomieji žaidimai ir mokymo terpės. Mokomuosius žaidimus vaikai pamini šiuos: ,,Nežiniuko raštus”, ,,Snieguolę ir septynis nykštukus”, “Skaičiuok ir nugalėk”. Iš mokymo terpių labiausiai vertinama programa – “Logo Writer”. Mokiniai teigia, kad jiems patinka mokyti Vėžliuką “piešti”, “rašyti”. Pasak vaikų, juos traukia įvairiapusė veikla, su pagrindinių programos veikėju – Vėžliuku: “rašau vėžliukui nuoširdžius laiškus”, “kuriu animacinius filmukus”, “su vėžliuku, naudodami kaukes ir įvairias spalvas kuriame fantastiškus piešinukus”. Kalbant apie mažiau mėgiamas programas, mokiniai buvo tikslesni, dauguma nurodė tiksliai, kas jiems nepatinka. Atsakymų įvairovę pateikiame diagramoje Nr. 7. Diagrama Nr. 7 Nepatikusios mokomosios kompiuterinės programos 1 – Piešimo ir modeliavimo programosr 2 – Nepatikusių nėra 3 – Matematikos tikrinimo programos 4 – Kitos programos Mokytojų pateiktuose atsakymuose pastebėjome, kad mokiniams visos mokomosios programos, kaip nurodė mokytojai, patinka – 69 %, o mokiniai - 59 % teigia, kad jiems patinka dirbti su visomis mokomosiomis kompiuterinėmis programomis. 22% mokinių nurodė, kad nepatinka dirbti su matematikos ir ypač su kontroliuojančiomis programomis, kurios patikrina besimokančiojo žinias. 18% , kad su eksperimentavimo ir modeliavimo. Iš kitų (12% ) mažiausiai populiarių kompiuterinių programų galime paminėti: “Saugus eismas”, “Paint”, “Exel” ir “Microsoft Word”. Taigi, galima daryti išvadą, kad mokiniai dirbdami su informacinių technologijų būrelyje mieliau dirba su mokomosios programomis, kurios yra pateiktos žaidybine forma, esti spalvingos, kupinos įvairių paveikslėlių ir veiksmo, leidžiančios kurti, eksperimentuoti – tai mokomieji žaidimai ir mokymo terpės. Kitas klausimas: Kokiu būdu dirbate informatikos būrelyje? Šis klausimas nurodo, kaip organizuojamas darbas informacinių technologijų būreliuose. Mokinių atsakymuose atsispindi populiariausias variantas – darbas su draugu – 63%. Dažniausiai mini individualų (47% ) ir projekto (45% ) metodus, rečiausiai dirbama grupėse – tik 18 %. Diagrama Nr. 8 Mokymo metodų panaudojimas Taigi, mokinių teigimu, informacinių technologijų būrelyje daugiausiai naudojamas mokymo metodas yra darbas su draugu arba, kitaip sakant, darbas mažomis grupelėmis (2-5 mokiniai) Grupėse mokiniai sprendžia užduotis ir kuria nedidelius projektus, juos aprašo ir pristato. Tokioje mokymo aplinkoje mokytojas neperduoda informacijos, o pasiūlo mokiniams patiems rasti teisingą sprendimą, prireikus juos konsultuoja ir skatina. Mokytojas talkina mokiniams, kai reikia parengti ir aprašyti projektą. Tyrimais įrodyta, kad mokiniai aktyviai įsitraukia į tokio pobūdžio darbus – padidėja jų motyvacija: mokiniui atsiranda noras veikti, jo veiksmai tampa orientuoti į konkretų tikslą. Naujosios technologijos padeda susikurti šiuolaikinę aplinką darbui projektų metodui. Aplinkos pažinimas, žinios, įgūdžiai vaikui ateina ateina per jo kuriamus modelius, idėjas, jo gyvenimo problemas, o kartais ir klaidas. Vaikas gali laisvai pasirinkti, ko ir kaip mokytis, jo nevaržo žinojimas, kad jam būtina žinoti tą ar kitą informaciją. Skiriami kompiuterio panaudojimo individualiam mokymui privalumai: mokymo individualizavimas, diferencijavimas pagal gabumus ir mokymo lygį, spragų šalinimo galimybė, smalsumo, pasitikėjimo savo jėgomis skatinimas, mokinio minčių žadinimas. Mokymosi efektyvumas didėja dirbant pagal individualią programą, kuri rašoma atsižvelgiant į mokinio poreikius ir galimybes. Mokinių gauti tyrimo rezultatai patvirtina pedagogų apklausos išvadą, kad dažniausiai informacinių technologijų ugdymo popamokinėje veikloje naudojami mokymo metodai - individualus ir projekto. Bendrauti su kompiuteriu, kaip teigia vaikai, labai smagu. Tačiau ilgai sėdėti prie kompiuterio nepatartina: tai gali nuvarginti ne tik akis, bet ir nervų sistemą. Atsakydami į klausimą: Kiek laiko dažniausiai praleidi prie kompiuterio namie ir kitur? mokiniai nurodė gan skirtingą laiką, kurį jie praleidžia prie kompiuterio. Gauti apklausos rezultati parodė, kad mokiniai prie kompiuterio praleidžia nuo 1 valandos iki 6 valandų. Dažniausiai teigiama, kad 1 valandą – 56% ir 2 valandas – 22% mokinių. Taip pat 10% mokinių teigia, kad 3 valandas, 8% – 4 valandas ir 7% - 5-6 valandas. Atsižvelgdami į medikų rekomendacijas, vaikams kompiuteriu leidžiama dirbti ne ilgiau kaip 25 minutes. Taigi apklausa parodė, kad nemaža vaikų dalis ir po pamokų daug laiko praleidžia prie kompiuterio. Psichologai tai aiškina tuo, kad daugumas tėvų per mažai skiria laiko savo vaikams, todėl jie bėga į nerealų, fantazijų pasaulį. Kitas klausimas: Ką dažniausiai veiki su kompiuteriu? Atsakant į šį klausimą mokinių atsakymai pasiskirstė įvairiai, kai kurie paminėjo visus galimus atsakymų variantus. Tačiau visi 100 % teigia, kad žaidžia mokomuosius žaidimus. 28 % - mokosi, 10 % aiškinasi programas, 18 % - klausosi muzikos, naršo internete, piešia ir ruošia namų darbus. Diagrama Nr. 9 Mokinių veiklos pobūdis dirbant kompiuteriu 1 – žaidžia 2 – mokosi 3 – aiškinasi programas 4 – kita Mokomieji žaidimai yra skirti jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams . Tačiau šių programų atžvilgiu yra daug įvairių nuomuonių. Vieniems atrodo, kad kompiuteriniai žaidimai yra reikalingi, nes pagyvina mokymo procesą. Kitų nuomone, žaidimų neturėtų būti mokykloje, jei norime, kad iš jos išeitų mąstantis žmogus. Didaktinių (mokomųjų) žaidimų tikslas – neįkyriai perteikti žinias, padėti formuoti reikalingus įgūdžius. Todėl žaisdami mokomuosius ir logiškai pagrįstus kompiuterinius žaidimus, ypač jaunesniame amžiuje, naudinga. Šių žaidimų privalumas – mokomosios užduotys tarsi užmaskuojamos. Taigi, pagrindinė mokinių veikla kompiuteriu yra žaisti mokomuosius žaidimus. 10 Klausimas: Ar naudojate mokomąsias kompiuterines programas pamokose? Šiuo klausimu norima nustatyti mokomųjų programų populiarumą ir panaudojimą pamokose. Diagrama Nr. 10 Mokomųjų dalykų inegracija Iš pateiktos diagramos matyti, kad 20 % pradinių klasių mokinių niekad nenaudoję mokomųjų kompiuterinių programų pamokose. 53 % – pažymi, kad mokomosios programos naudojamos matematikos pamokose. 27 % mokinių teigia, kad naudojamos mokomosios kompiuterinės programos lietuvių kalbos ir dailės pamokose. Taigi, tai dar kartą pabrėžia, kad kompiuteris gali būti siejamas su kitais mokomaisiais dalykais. Ir kaip rodo tyrimas, informacinių technologijų ugdymo popamokinėje veikloje technologijos naujovės integruojamos į įvairius dalykus. Į kausimą: Ar bendrauji su draugu (- ais) dirbdamas kompiuteriu? mokytojų anketinėje apklausoje pastebėjome, kad mokytojai 100 procentų garantuoja bendravimą ir bendradarbiavimą tarp mokinių dirbant kompiuteriais. Tačiau mokinių atsakymai rodo ką kitą, tik 87 % mokinių teigia, kad dirbdami kompiuteriu jie bendrauja su draugais, net 8% teigia, kad nebendrauja ir 5 % retai bendrauja. Pasak mokinių dirbdami kompiuteriu jie padeda vieni kitiems, taiso vienas kito klaidas – siekdami pasiekti finišą – galutinį žaidimo tikslą. Dalinasi įspūdžiais, domisi kaip sekasi draugams. Kartais rengiamos netgi savotiškos varžybos, žvalgydamiesi vienas į kito kompiuterius ir lenktyniaudami kas atliks užduotį per trumpesnį laiką. Apibendrinant atliktą tyrimą galime daryti tokias išvadas: • Informacinių technologijų ugdymo popamokinėje veikloje dažniausiai naudojamos yra pratybų mokomosios programos, skirtos praktiniams įgūdžiams ir įvairioms teorinėms žinioms įtvirtinti, taip pat teigiamai vertinamos mokomųjų žaidimų, pratybų programos, paįvairintos spalvine grafika, žaidybiniais elementais bei mokymo terpės. Mažiausiai dėmesio skiriama eksperimentavimo ir modeliavimo programoms; • mokomųjų kompiuterinių programų panaudojimą nulemia jos įsigijimas ir metodinės medžiagos trūkumas; • pageidautinos įsigyti mokomosios kompiuterinės programos yra demonstravimo ir mokomųjų žaidimų; • Labiausiai mokinių patinkanti kompiuterinė programa iš mokymo terpių yra LogoWriter. • Organizuodami informacinių technologijų užsiėmimus panaudojami įvairius mokymo metodus, tačiau dažniausiai taikomas projekto metodas, individualus mokymas ir darbas mažose grupelėse. • Kompiuteris, mokomosios kompiuterinės programos pradinėje mokykloje, pasak mokytojų gali tapti integracijos ašimi mokant matematikos, lietuvių, pasaulio pažinimo, dailės ir kitų dalykų . • Kompiuterizuotoje mokymo aplinkoje susidaro palankios sąlygos mokiniams bendrauti ir bendradarbiauti. Taigi informacinės technologijos padeda sukurti naują, mokiniams patrauklią mokymosi aplinką, kai tradicinis mokymas pakeičiamas dinamišku, aktyviu mokymu. Išvados • Informacinių technologijų diegimas švietime – svarbi ir privaloma žengimo į informacinę visuomenų prielaida; • Vienas esminių informacinio ugdymo organizavimo nuostatų – informacinių technologijų siejimas su kitais dalykais. Pradinio ugdymo pakopoje turėtų vyrauti integruotas informacinių technologijų ugdymas. Informacinių technologijų taikymas atveria mokiniams naujas perspektyvas ir turėtų visapusiškai integravus kompiuterius į mokymo programas leisti jiems geriau pažinti aplinkos ir kultūrinikius skirtumus, išugdyti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, skatinti kūrybiškumą, atvirumą naujovėms. Reikia rasti galimybių naująsias informacines technologijas integruoti į pradžios mokyklos ugdymo turinį. • Popamokinės veiklos užsiėmimai labai svarbūs ugdant mokinių asmenybę, todėl popietinę veiklą mokykloje reikia organizuoti tinkamai. Informacinių technologijų ugdymo popamokinėje veikloje dažniausiai naudojamos yra pratybų mokomosios programos, skirtos praktiniams įgūdžiams ir įvairioms teorinėms žinioms įtvirtinti, teigiamai vertinamos mokomųjų žaidimų, pratybų programos, paįvairintos spalvine grafika, žaidybiniais elementais bei mokymo terpės. Populiariausia mokinių tarpe iš mokomųjų programų yra Logo Writer. Mokomųjų kompiuterinių programų panaudojimą nulemia jos įsigijimas ir metodinės medžiagos trūkumas. Dėstant beveik visus dalykus, galima vartoti kompiuterines programas, o realizuojant daugybę mokymo metodų – sėkmingai pasitelkti kompiuterį. Informacinių technologijų užsiėmimuose dažniausiai taikomas projekto metodas, individualus mokymas ir darbas mažose grupelėse. Pradinio ugdymo pakopoje vyrauja integruotas informacinių technologijų ugdymas. Kompiuterizuotoje mokymo aplinkoje susidaro palankios sąlygos mokiniams bendrauti ir bendradarbiauti. LITERATŪRA 1. Aidukaitė A. „Logo Writer“ nepamokinėje veikloje // Pradinių klasių matematika: patirtis, problemos, naujovės. - Šiauliai, 1999. 2. Aidukaitė A. Logo Writer programa papildomo ugdymo pamokose // Žvirblių takas 2000 Nr.1, p. 38-40. 3. Ališauskas R. Kompiuterių taikymo paradigmos // Kompiuterizuotas mokymas Lietuvoje. Mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius 1996 m. spalio 25-26 d. / Vilnius, 1996, p. 25-28. 4. Ališauskas R. Vaikai laukti nenori // Mokykla, 1997, Nr. 8-9, p. 1-4. 5. Ališauskas R. Mokykla besimokančioje visuomenėje. // Mokykla 1995 Nr. 1-2. 6. Andziulienė B. Valionienė E. Kompiuterinių technologijų integracijos į ugdymo procesą tyrimas // Informacijos mokslai, 2001’18. 7. Balčytienė A. Būdas mokyti kitaip: hipertekstinė mokymo aplinka. – V., 1998. 8. Balvočienė T. kaip naudotis kompiuteriu jaunesnėse klasėse. // Informatika, 1997, Nr. 30. 9. Baniulytė I. Vaikai ir kompiuteris // Dialogas, 2001, Nr. 7, p. 10. 10. Bendrosios programos ir išsilavinimo standartai. Priešmokyklinis, pradinis ir pagrindinis ugdymas. – V., 2003. 11. Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas. - V.,1996 12. Brazdeikis V. Bendrosios programos ir informacinės technologijos. - V., 1999. 13. Brazdeikis V. Naujų informacinių technologijų įtaka mokyklų kaitai // Kompiuterizuotas mokymas Lietuvoje. Mokslinės konferencijos medžiaga, Vilnius, 1996 m. spalio 25-26 d./ Vilnius, 1996, p. 29-30. 14. Čedavičienė D. Naujųjų informacinių technologijų naudojimas pradžios mokykloje // Pradinė mokykla įžengus į 2000-uosius. Tarptautinės- praktinės konferencijos medžiaga, Klaipėda 2000 m. vasario 4-5 d. / Klaipėda, 2000, p. 35-37. 15. Čedavičienė D., Butkienė A. Kompiuterinės Logo Writer programos pritaikymas pradinėse klasėse // Žvirblių takas 1998 Nr. 3, p. 32-35. 16. Česnauskienė D. Kompiuteris pradinėje mokykloje //Dialogas, 1997, Nr. 12, p.5. 17. Česnauskienė D. Matematikos kompiuterinių programų naudojimas pradinėje mokykloje // Tiltai, priedas, 2002, Nr. 11. Edukologija: problemos ir perspektyvos. 18. Dagienė V. Informacijos ir komunikacijos technologijos taikymas mokykloje. Prieiga internete. 19. Dagienė V. Logo pradžiamokslis. – V., 2001. 20. Dėmenienė A. Kompiuterinių mokymo formų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose tyrimas // Pedagogika. 2002. 64. 21. Dias B. L. Naujosios technologijos keičia mokyklos veidą // Mokykla, 1999, Nr. 12, p. 26-28. 22. Eimutienė S. Kompiuteris ir pradinukų ugdymas. Kompiuterinių technologijų taikymas ugdymo procese. – Šiauliai, 2003. 23. Gage N.L., Berliner D.C. Pedagoginė psicchologija. – V., 1994. 24. Herring J.H. Informacinių įgūdžių ugdymas. - V., 1998. 25. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos švietime strategija. 26. Informacinių ir komunikacinių technologijų diegino į Lietuvos švietimą 2005 – 2007 metų strategija. 27. Jakavičius V. Informacija ir pedagogika. – V., 1990. 28. Jankauskienė R. Kompiuterinių technologijų taikymas ugdymo procese. Prieiga internete. 29. Kaklauskienė D. Kompiuteris mokykloje. Pradinis matematikos ugdymas: pasaulinės tendencijos. - Šiauliai 1999. 30. Kapiliorienė Z. Kompiuteris ir pradinukų ugdymas. Pradinių klasių matematika: patirtis, problemos, naujovės. - Šiauliai, 1999. 31. Kasiulynienė L., Bajorienė V., Jankevičienė R. Kompiuteris – neatsiejama šių dienų ugdymo dalis. Kompiuterinių technologijų taikymas ugdymo procese. - Šiauliai 2003. 32. Kiliuvienė D. Integralusis ugdymas: istorija ir dabartis. Pradinė mokykla įžengus į 2000 – uosius. – Klaipėda, 2000. 33. Kiseliova O. Dinaminių vaizdinių priemonių taikymas pradinėje mokykloje. Kompiuterinių technologijų taikymas ugdymo procese. – Šiauliai, 2003. 34. Kriščiūnienė N. Informacinės technologijos mokykloje. Prieiga internete

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!