Individualizuotas vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, integruotų į bendrojo lavinimo mokyklą, ugdymas

ĮVADAS “Žmogus-tobuliausia būtybė, labiausiai išsivystęs tvarinys žemėje” (9,84). Kiekvienas žmogus - tai galimybė. Pasaulyje nerasime visai panašių išvaizda, juo labiau charakteriu, mąstymu, gabumais, žmonių. Ir į klasę susirenka labai skirtingi vaikai. Pirmiausia jie skiriasi fizine branda bei psichiniu ir emociniu išsivystymu. Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos duomenimis, 13 proc. žemės gyventojų turi įgimtų ar vėliau įgytų sutrikimų. Iš jų 3 proc. gimsta sutrikusio intelekto ir 10 proc. vaikų pasižymi įvairiais kitais psichofizinės veiklos pakenkimais. Pasaulyje priskaičiuojama apie 200 milijonų vaikų, turinčių įvairių vystymosi negalių. Ne išimtis ir Lietuva. Nors tikslių apibendrintų statistinių duomenų Lietuvoje nėra, tačiau, sprendžiant pagal atskiras mokymo įstaigas, galima manyti, kad vaikai, turintys specialiųjų poreikių (SP), bendrojo lavinimo mokyklose sudaro 10-15 proc. visų mokinių nurodo A.Ališauskas (1.45). “Todėl šių vaikų rengimasis gyvenimui, socialinė adaptacija, integracija, bei jo tyrimo problema yra ypač aktuali kiekvienai šaliai” (9,85). Vaikai, turintys žymių mokymosi negalių, anksti atkreipia aplinkinių dėmesį. Jeigu sutrikimai nėra labai akivaizdūs, iki mokymosi pradžios tėvai net neįtaria, kad vaikas gali jų turėti. Vaikų mokymosi negalės pastebimos greitai, nes jiems sunku išmokti vieną ar kitą dalyką. Dabar neskubama nei kaltinti, nei rūšiuoti. Ieškoma nesekmių priežasčių, būdų, kaip jiems pagelbėti, padėti prisitaikyti prie kitų. Mokytojas, pasitelkęs savo patirtį, kūrybingumą, žinias, turi taip organizuoti mokymą, kad būtų ugdoma kiekvieno mokinio asmenybė. “Iš vaiko viskas turi spinduliuoti, į vaiką turi viskas subėgti” (O.Decroly) SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ VAIKŲ UGDYMO SISTEMOS POKYČIAI Iš esmės pakitus Lietuvos politinei padėčiai, privalėjo būti sukurta nauja švietimo sistema. Jau 1991m. Lietuvos Respublikos Seimas priima Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymą ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą. Abu šie dokumentai apibrėžė ne tik suaugusių neįgaliųjų, bet ir specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčių vaikų ir jaunuolių teisę būti ugdomiems institucijoje, esančioje arčiausiai jų gyvenamos vietos, gauti specialią padagoginę, psichologinę, mdicininę pagalbą, reikiamas specialiąsias mokymo priemones bei kompensacinę techniką; jų mokymosi bei darbo vietos turi būti pritaikytos individualiems poreikiams.(10,36) 1993m. Kultūros ir švietimo ministerijos kolegija patvirtino dokumentą ”Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių vaikams bendrojo ugdymo įstaigose tvarka”. Jis parengtas atsižvelgiant į specialaus ugdymo situaciją Respublikoje ir kitų kraštų integruoto ugdymo patirtį. Dokumente nurodomos SP vaikų ugdymo formos ir būdai bendrojo ugdymo įstaigose, apibūdinami specialistai, teikiantys pagalbą specialiųjų poreikių vaikams, aptariamas šių specialistų darbo turinys. Remiantis šiuo dokumentu, vaikai, kuriems reikia specialaus pedagoginio ugdymo, bendrojo ugdymo įstaigose gali būti mokomi: 1. bendrojo ugdymo grupėje, klasėje pagal bendrojo ugdymo programą, taikant specialius metodus; 2. bendrojo ugdymo grupėje, klasėje pagal modifikuotą bendrojo ugdymo programą (modifikuota programa-pakeista bendrojo ugdymo programa, nepakeičiant jos esmės); 3. bendrojo ugdymo grupėje, klasėje pagal adaptuotą bendrojo ugdymo programą (adaptuota programa-supaprastinta bendrojo ugdymo programa, pritaikyta SP vaikams, nepajėgiantiems įsisavinti modifikuotos programos); 4. bendrojo ugdymo grupėje, klasėje pagal individualią (iš esmės pakeistą bendrojo ugdymo programą) programą; 5. dalį laiko bendroje grupėje, klasėje ir dalį laiko specialiojoje grupėje, klasėje; 6. specialiojoje grupėje, klasėje. Šis dokumentas yra pagrindas integruotai mokyti specialiųjų poreikių vaikus bendrojo lavinimo įstaigose. Jis duoda teisę tėvams rinktis tinkamiausią mokymo įstaigą ir ugdymo formą. Jame įteisinama vaiko SP identifikavimo ir šių poreikių tenkinimo vienovė (per mokyklos specialaus ugdymo komisiją, organizuojančią darbą su SP turinčiais vaikais). Taigi, vaiko vystymosi ypatingumas, sąlygojantis vienokią ar kitokią negalę, nėra ir negali būti kliūtis vaikui mokytis bendrojo lavinimo mokykloje. Specialiojo ugdymo įstatymas, įsigaliojęs 1999 metų rugsėjo 1d. nustato specialiojo ugdymo sistemos sandarą, valdymo bei specialiųjų poreikių asmenų ankstyvojo ir ikimokyklinio ugdymo, aukštojo mokslo ir suaugusiųjų švietimo organizavimo pagrindus(10,33) 1999 metų rugsėjo 1d Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatyme nurodomi tokie specialiojo ugdymo uždaviniai: 1. ugdyti visus specialiųjų ugdymo poreikių vaikus ir suaugusiuosius; 2. padėti įgyvendinti prigimtinę žmogaus teisę visą gyvenimą tobulinti asmenybę, laiduoti individui galimybę kuo arčiau jo gyvenamosios vietos įgyti žinių, gebėjimų ir įgūdžių, kurių jam reikia kaip atviros demokratinės visuomenės piliečiui ir atitinkamos profesijos specialistui; 3. atsižvelgus į specialiųjų ugdymo poreikių asmenų gebėjimus sudaryti jiems tęstinio lavinimosi galimybes; 4. garantuoti, kad specialiųjų ugdymo poreikių asmenys turės lygias teises ir pareigas su kitais visuomenės nariais mokytis bendrojo bendrojo lavinimo ir papildomojo ugdymo įstaigose; 5. tenkinti jų specialiuosius ugdymo ir saviugdos poreikius, aprūpinti specialia įranga ir specialiomis mokymo priemonėmis; 6. glaudžiai bendradarbiaujant visuomenei, mokyklai ir tėvams (globėjams, rūpintojams), padėti specialiųjų ugdymo poreikių asmenims siekti kuo didesnės socialinės ir ekonominės nepriklausomybės, įveikti gyvenimo sunkumus ir integruotis į visuomenę; 7. specialiųjų ugdymo poreikių asmenims sudaryti sąlygas ugdytis bendrojo ugdymo įstaigose, integruojant specialiojo ugdymo paslaugas į švietimo sistemą; 8. formuoti optimalų pedagoginių tarnybų tinklą, kurių specialistai teiktų kvalifikuotą konsultacinę pagalbą specialiųjų ugdymo poreikių asmenims, pedagogams ir tėvams. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ DIAGNOSTIKA Norėdami tinkamai padėti vaikui, turinčiam specialiųjų mokymosi poreikių (mokymosi negalių), turime pirmiausia išsiaiškinti vaiko sunkumų pobūdį ir priežastį. Analizuodami vaiko ypatumus, nustatome vyraujančią psichologinę simptomatiką, kuri lemia vaiko mokymosi sunkumus. A.Ališauskas nurodo (4, 27-28) dažniausiai pasitaikančius variantus, kai vyrauja: 1. emocijų ir valios sferų nebrandumas (psichinio ir psichinio bei fizinio infantilumo atvejai); 2. neurodinaminė simptomatika (atsiranda astenizacijos požymių: nervinų ir psichinių procesų silpnumas ir nepakankamas paslankumas, menkas darbingumas ir pan.); 3. valingos veiklos reguliacijos sutrikimai (dėmesio sutrikimai, neracionali ir nekryptinga orientacinė veikla, prasta žodinė reguliacija ir ypač autoreguliacija ir pan.); Netolygus pažintinės veiklos sutrikimas (netolygiai ir labai individualiai sutrikę įvairūs psichiniai pažinimo procesai ir jų komponentai. Mokymosi negalių diagnozavimas yra problematiškas dėl jau minėtų priežasčių. Tai: • kai kurios mokymosi negalės kyla iš nežinomų priežasčių, • pasitaiko požymių derinių. Diagnozuojant mokymosi negalę reikia: 1. Rasti mokymosi negalę ir atskirti nuo kitos rūšies negalių; 2. Ištirti vaiką kompleksiškai – pradedant jo gyvenimo ir ligos istorijos analize ir baigiant pažinimo procesų, intelekto ir kitų funkcijų įvertinimu. Jei bendras intelektas neatitinka vaiko pasiekimų pažinimo ir mokymosi srityje, galima daryti prielaidą, kad tai yra specifinė mokymosi negalė. Tolesnis etapas – vaiko regimojo ir girdimojo suvokimo, atminties, dėmesio, mąstymo ypatumų tyrimas. Pradinių klasių mokytojas turi geras sąlygas pažinti vaiko individualius poreikius. Jis bendrauja su vaiku visą dieną, ir ne tik mokydamas. Be to, pradinukų problemos akivaizdesnės. Išsiaiškinti vaiko negalę pedagogui turėtų padėti M.Johnson siūlomas klausimynas (5, 10): • Kas mokinio veikloje (mokymesi ar elgesyje) kelia man susirūpinimą? Ko mokinys negali padaryti, ką aš norėčiau, kad jis padarytų? Ką mokinys daro, ko nenorėčiau, kad jis darytų? • Kokiomis aplinkybėmis tai labiausiai atsiskleidžia? Ar kiti mokytojai irgi dėl to susirūpinę? • Kaip pats mokinys supranta ir vertina šią problemą? • Kokiomis aplinkybėmis mokinys elgiasi gerai? Kokios yra mokinio galimybės? • Ar gali tėvai paaiškinti? Ar su jais tariamasi? Kai atsakymai į tik pateiktus klausimus aiškūs, turėtų būti svarstoma, ar viskas buvo padaryta tinkamai: a) mokymo pobūdis (būdai); b) programos turinys; c) darbo klasėje organizavimas. • Ar buvo kilusi mintis, kad mokinys gali turėti regos, klausos, kalbos (kalbėjimo), fizinių, sveikatos, emocinių sutrikimų arba, kad mokinys gali stokoti tam tikrų mokymuisi reikalingų dalykų: a) dėmesio įsigilinimo į užduotį, pakankamai gero skaitymo lygio, įskaitomo arba greito rašymo įgūdžių (bendrieji dalykai; b) supratimo sąvokų, kurios yra tolesnio mokymosi pagrindas (spacifinis dalykas). • Ar man įveikiama užduotis? Ar reikalinga pagalba ir parama? Jei taip, kokia? • Ar privalau: a) dar kartą apgalvoti mokymo tikslus, jų seką? b) pertvarkyti darbą taip, kad jis būtų efetyvesnis? c) turiu pakartoti užduotį visai klasei, didesniai klasės daliai, tik vienam mokiniui? • Ar mano elgesys su mokinais pakankamai apgalvotas? Apibendrinant galima būtų teigti, kad tinkamai padėti vaikui galima tik tada, kai žinome, kas jam yra ir kodėl taip yra. Pakankamai gerai pažįstant vaiką galima prognozuoti jo veiklą, o tai reiškia žinoti vaiko problemas. Ankstyvojo, ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus asmenų speciliųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimo eigą vaizduoja ši schema (3,38-40): INDIVIDUALIZUOTO UGDYMO SAMPRATA Vaikai vieni nuo kitų skiriasi savo patirtimi, požiūriais, įgūdžiais, būdo savybėmis ir kt., todėl pamokų metu jie elgiasi skirtingai. Mokytojos norėdamos pasiekti geresnių rezultatų, turi įžvelgti šiuos skirtumus ir keisti užsiėmimų tvarką, priemones ir pan. Vaiko ugdymas negali būti atskiriamas nuo individualių vaiko sugebėjimų įsisavinti žinias ir pažinti aplinką. Tokia švietėjiška nuostata ir apibrėžia individualizuotą ugdymą (17,1-5). Individualizuojant ugdymą labai svarbu išsiaiškinti, kokie yra vaiko individualumą sąlygojantys svarbiausi veiksniai. Tiktai kryptingai ugdant individualius vaiko gebėjimus galima pasiekti gerų mokslo rezultatų. Individualizuojant ugdymą reiktų vengti vertinimų ar lyginimų, ypač ugdant specialiųjų poreikių vaikus. Individualizuoto ugdymo metodai vaikams suteikia galimybę geriau įsisavinti žinias, diegia tolerancijos, lygybės sampratas. Individualizuoto ugdymo metodai išlaiko tam tikrą pusiausvyrą tarp individualių vaiko ir bendrų klasės poreikių, sukuria tam tikrą erdvę ir užtikrina procesą, kurio metu diegiamos vertybės. Šie metodai taip pat padeda ugdyti vaikų polinkius ir gebėjimus, ypač, kai mokiniai patys to siekia. Individualizuoto ugdymo metodai taip pat padeda kuriant vaikų ugdymo programas. Jas būtina sudaryti atskiriems klasės vaikams, kuriems yra sunkiau integruotis į klasės veiklą, arba kurie turi įgimtų sutrikimų. Individualizuojant parenkama veikla leidžia kiekvienam vaikui įveikti sunkumus ir patirti sėkmę. Esant individualizuotam ugdymui vaikai gali vystytis savo ritmu (9,25). Individualizuoto ugdymo nuostata atmeta prielaidą, kad vaikas-tai “tuščias indas”, į kurį galima pripilti įvairios informacijos, o teigia, kad egzistuoja abipusis mokinio ir mokytojo pažinimo procesas. Individualizuojant išmokimo būdas atitinka kiekvieno vaiko išsivystymo lygį, gerai ir menkiau išsivysčiusius gebėjimus. Vaikai išsiugdo kompetenciją ir savigarbą. Jie būna pasirengę įveikti kylančius sunkumus. INDIVIDUALAUS UGDYMO TIKSLAI N.L.Gage ir D.C.Berliner (8,362) išskiria tokius individualaus ugdymo tikslus: Ugdyti mokinį atsižvelgiant į jo individualias savybes. Skatinti savarankiškumą. Siekiant pirmojo tikslo, autorių teigimu, reikia suteikti mokiniui galimybę atlikti tokias užduotis, kurios atitinka jo individualius gabumus ir interesus, naudoti tokius mokymo būdus ir stilių, kurie atitinka mokinio temperamentą, eiti į priekį konkrečiam mokiniui tinkamu individualiu tempu. Individualių skirtumų problemas spręsti turėtų padėti pridėtinės pamokos, spec. pedagogo darbas, specialios užduotys mokinių grupelėms klasėje ir pavieniams mokiniams. N.L.Gage ir D.C.Berliner išskiria individualių skirtybių rūšis: pastovias individualias skirtybes (gabumai, interesai, ir kt.) ir kuriam nors konkrečiam momentui būdingas individualias skirtybes (darbingumo laikas, medžiagos įsisavinimo trukmė ir pan.). Taigi, taikant aukščiau išvardytus būdus, labiau atsižvelgiama į pastovias individualias skirtybes. Tačiau jie nepadeda įveikti kuriam nors konkrečiam momentui būdingų individualių skirtybių. Mokiniai skiriasi dar ir tuo, kaip konkrečiu momentu supranta aiškinimą, kaip yra pasiruošę pereiti prie kitos užduoties ar temos nagrinėjimo, kiek dar jiems reikia pratybų, kad suprastų vieną ar kitą sąvoką, susidarytų įgūdį. Savarankiškumo skatinimas. Individualus mokymas ne tik padeda mokiniams siekti bendrų mokymo tikslų, bet ir moko savarankiškai dirbti ir mokytis. Tinkamai organizuotas savarankiškas mokymasis žadina mokinio mintis, palaiko teigiamą mokymosi motyvaciją, skatina smalsumą, iniciatyvą, pasitikėjimą savo jėgomis teigia G.Butkienė ir A.Kepalaitė (6,264). Tai yra saviraiškos forma. Savarankiškas darbas turi atitikti mokinio amžių, patirtį ir protą. Siaurąja prasme mokinio savarankiškas darbas yra protinė ir fizinė veikla, kai mokinys tik savo pastangomis, sąmoningai įgyja naujų žinių, mokėjimų, įgūdžių. Estų psichopedagogas O.Nilsonas (1976) pabrėžia, kad skiriant savarankišką darbą, reikia atsižvelgti į mokinio individualias pažinimo, mokymosi bei visos asmenybės ir amžiaus ypatybes, taip pat gerai žinoti kaip mokinys sugeba savarankiškai mokytis ir kokių įgūdžių turi. Mano, kad svarbu užduotis individualizuoti panaudojant specialias instrukcijas bei užduotis (6,266). Taigi savarankiškai mokytis-tai aktyviai mąstyti. Vadovauti mokinio savarankiškam darbui-tai vadovauti jo pažinimui arba įgūdžių formavimuisi, pirmiausia mąstymui, žinant visas jo silpnasias ypatybes (6,265). Kad individualizuoto ugdymo tikslai butų įgyvendinami kryptingai, Richard I.Arends teigimu, kiekvienas neįgalusis vaikas turi turėti individualizuotą mokymo planą (IMP)(16, ). IMP turi parengti komitetas, į kurį įeina klasės mokytojas, vaiko tėvai, specialusis pedagogas, taip pat ir kiti specialistai, teikiantys pagalbą specialiųjų poreikių vaikui. IMP turi turėti informaciją apie dabartinius mokymosi rezultatus, suformuluotus ilgalaikius ir tumpalaikius ugdymo tikslus, planą, kaip šių tikslų bus siekiama, kiek laiko vaikas praleis normalioje klasėje ir vertinimo planą. IMP kasmet turi būti patikrinamas, koreguojamas. SPECIALIŲJŲ POREIKIŲ TENKINIMAS A.Ališauskas savo straipsnyje (2, 120-134) nurodo, jog 1993 m. Kultūros ir švietimo ministerijos kolegijos patvirtintame dokumente “Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimo specialiųjų poreikių vaikams bendrojo ugdymo įstaigose tvarka” teigiama, kad bendrojo ugdymo įstaigose gali būti ugdomi vaikai, turintys specialiųjų poreikių (mokymosi negalių, atsiradusių dėl vienokių ar kitokių sutrikimų). Ugdant specialiųjų mokymosi poreikiai (SMP) turinčius vaikus, turėtų būti laikomasi tokių pagrindinių nuostatų: • turi būti atsižvelgiama į vaiko specifinius poreikius; • vaikas ugdomas kuo mažiau varžančioje aplinkoje, atitinkančioje jo mokymosi poreikius; • ypatingas vaikas ir jo tėvai turi dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su vaiko ugdymu; • ugdymo įstaiga turi būti netoli namų. Tikroji vaikų, turinčių SMP, integracija į bendrojo lavinimo mokyklas, anot A.Ališausko, tai: • mokinių turinčių negalę mokymas bendrojo lavinimo mokykloje; • specialiosios pagalbos teikimas vaikams; • parama bendrojo lavinimo mokytojams; • mokinių turinčių negalę, įtraukimas į akademinę ir užklasinę veiklą; • vaikų, turinčių negalę, naudojimasis mokyklos valgykla, žaidimų aikštele ir kt., tuo pačiu metu su kitais mokyklos mokiniais; • draugystės ir tarpusavio pagalbos tarp mokinių skatinimas. Vaiko specialieji mokymosi poreikiai bendrojo lavinimo mokykloje gali būti tenkinami įvairiausiais lygiais ir formomis: • bendrojo tipo klasėje mokant pagal bendrojo ugdymo programą ir taikant specialiuosius darbo būdus ir metodus; • bendrojo tipo klasėje pritaikant (modifikuojant ar adaptuojant) bendrojo ugdymo programą; • dalį laiko bendrojoje klasėje ir dalį laiko specialiame kabinete (spec. pedagogo ar logopedo) specialiojoje klasėje; • specialiojoje klasėje. Specialiųjų mokymosi poreikių tenkinimo lygiai A.Ališauskas nurodo 3 SMP tenkinimo lygius (4, 124-130). Pirmas lygis. Pirmojo lygio pagalba vaikui teikia klasės mokytojas, kuris yra pirmasis ir pagrindinis vaiko problemų vertintojas. Orientacija į vaiką kaip į asmenybę svarbi dirbant su visais mokiniais, bet ypač tai svarbu, dirbant su vaikais, turinčiais mokymosi sunkumų ar negalių. Mokytojas gali išmokyti to ir tiek, kiek gali ir sugeba vaikas. Geras mokymas yra toks, kuris pritaikytas vaikui, kuris netraumuoja vaiko, nelaidžia jaustis bejėgiui ir nevykeliui. Pirmiausiai mokytojo dėmesį atkreipia mokymosi lygmens problemos. Nurodomi šie sunkumai: • skaitymo srityje; • rašymo srityje; • matematikos srityje; Taip pat akcentuojamos fizinės (somatinės) problemos, dėl kurių vaikai turi mokymosi sunkumų. Nurodo ir psichologinius požymius (greitai užmiršta, išsiblaškęs). Minimi ir socialinio pobūdžio veiksniai (neturi tinkamų sąlygų mokymuisi, neišsimiegojęs, praleidžia pamokas ir kt.). Blogiausia, kai mokytojas vaiko problemą apibūdina labai abstrakčiai. Taip apibūdinta problema nėra aiški ir pačiam mokytojui. Taigi, mokytojas turėtų siekti konkretaus ir tikslaus problemos apibūdinimo. Jeigu yra kelios problemos, reikia surasti pagrindinę, labiausiai trukdančią vaikui mokytis. Mokytojas-pagrindinė figūra, atsakinga už vaiko ugdymą. Kiti specialistai yra pagalbininkai, patarėjai. Antras lygis. Antrasis pagalbos vaikui lygis-pagalba, kurią teikia mokyklos specialiojo ugdymo komisija.Komisijai vadovauja įstaigos vadovas ar jo pavaduotojas, o nariai yra mokyklos specialusis pedagogas, logopedas ir pedagogai, dirbantys su SMP turinčiais vaikais. Komisijos nariai stebi ir tiria vaiką, konsultuoja pedagogą. Aptariami darbo su vaiku būdai, planai, teikiamos rekomendacijos klasės mokytojui ir tėvams. Prireikus pagalbą vaikui teikia mokyklos specialusis pedagogas ar logopedas per specialias pratybas. Komisijos nariai raštu fiksuoja vaiko problemas ir SMP tenkinimo eigą. Kiekviena mokykla pasirenka priimtiniausias sau dokumentų formas. Labai svarbus-aktyvus tėvų dalyvavimas, nustatant ir aptariant vaiko sunkumus, numatant pagalbos jam būdus ir formas. Vaikas gali būti tiriamas tik pageidaujant (arba sutikus) tėvams ir jiems dalyvaujant. Visos rekomendacijos dėl vaiko ugdymo turėtų būti aptartos ir suderintos su tėvais. Vaiko problemos turėtų būti suprantamos išaiškinamos tėvams, akcentuojant tai, ką tėvai ir pedagogai galėtų daryti, kad vaiko pažanga būtų kuo didesnė. Tik nuoseklus ir atviras bendravimas su tėvais, abipusis pasitikėjimas gali duoti teigiamų rezultatų. Vaiko SMP tenkinimas bus žymiai efektyvesnis, jeigu pats vaikas norės siekti pažangos. Neįmanoma išspręsti vaiko problemų, aktyviai jam pačiam nedalyvaujant. Vaikas turi teisę būti išklausytas ir išgirstas. Mokytojas turėtų skatinti ir palaikyti vaiko norą dalyvauti sprendžiant jo problemas. Mokiniai linkę teigiamai vertinti jiems teikiamą pagalbą, jeigu žino, kodėl visa tai daroma, jeigu supranta savo vaidmenį šiame procese. Daugumai SMP turinčių vaikų trūksta pasitikėjimo savimi, jų savęs vertinimas yra pernelyg žemas. Vaikų įtraukimas į daromos pažangos registravimą ugdo jų pasitikėjimą savimi. Mokytojas ir kiti mokyklos specialiojo ugdymo komisijos nariai turėtų: • įtraukti mokinį, priimant vienokį ar kitokį sprendimą; • numatyti vaiko įsijungimo į problemos sprendimą lygį, atsižvelgiant į amžių, galimybes, patirtį ir kt.; • užfiksuoti vaiko išvardytus ir juntamus sunkumus, keliamus sau tikslus, užfiksuoti, ar jie sutampa su skiriama vaikui specialiąja pagalba; • atsižvelgti į vaiko nuomonę, keisdami mokymo programą ir ją įgyvendindami. Trečias lygis. Teikiant vaikui trečiojo lygio pagalbą, vaiką tiria, pedagogus ir tėvus konsultuoja miesto (rajono) ar apskrities pedagoginė psichologinė tarnyba. Tarnybų uždavinys-suteikti pagalbą vaikui natūraliomis jo mokymosi ir gyvenimo sąlygomis. Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje (PPT) atliekamas išsamus kompleksinis (neurologinis, psichologinis, pedagoginis, logopedinis) vaiko tyrimas ir įvairiapusiškas vaiko ypatingumų įvertinimas. Pagrindinis psichologinio tyrimo uždavinys-nustatyti ir įvertinti vaiko psichinio išsivystymo ypatumus: intelekto, kalbinės komunikacijos, pažintinių procesų lygį ir ypatybes, įvertinti asmenybės savybes ir kt.. Nustačius vaiko ypatingo vystymosi atitikimą normos ar sutrikusio vystymosi modeliui, apibūdinti jo individualią psichologinę struktūrą ir pateikti psichologines rekomendacijas dėl vaiko ugdymo. Vaiko psichologiniame įvertinime aptariamas vaiko: - bendras intelekto lygis (IQ); • verbalinio ir neverbalinio intelekto lygis ir santykis; • vaiko pažintinių išsivystymo pobūdis, taip pat mąstymo išsivystymo pobūdis ir vaiko sugebėjimas apibendrinti; • kalbos sutrikimų pobūdis; • savo veiklos vertinimo ir aspiracijų adekvatumas, vaiko kritiškumas; • elgesio ir kontakto ypatumai; • mokslumas. Psichologas teikia rekomendacijas dėl vaiko SMP tenkinimo, tam tikrų pažintinių procesų ugdymo ir tobulinimo, specialiųjų darbo būdų taikymo, atsižvelgiant į vaiko ypatingumą. Vaiko pedagoginio tyrimo ir įvertinimo PPT uždaviniai-išsiaiškinti vaiko mokymosi pasiekimų realųjį lygį, kiek jis atitinka mokymo programą; nustatyti pagrindinių mokymosi sunkumų sritį ir pobūdį bei pateikti pedagogines rekomendacijas. Remiantis pedagoginio tyrimo analize, rekomenduojami specialieji mokymo būdai ir metodai, bendrosios tipinės programos keitimas ar vaiko ugdymas pagal specialiąsias programas. INTEGRUOTO MOKYMO PRAKTIKA Daniel P.Hallahan, James M.Kauffman savo knygoje “Ypatingieji mokiniai.Specialiojo ugdymo įvadas” nurodo 8 strategijas organizuojant integruotą mokymą: 1) Specialistų komandų (SK) darbas. Tai komandos, kurias sudaro įvairių sričių specialistai, dažniausiai bendrojo ir specialiojo ugdymo pedegogai, bendradarbiaujantys su bendrųjų klasių mokytojais dėl ugdymo strategijų taikymo sunkiai mokomiems vaikams. 2) Kolegų bendradarbiavimas. Tai procesas, kai du pedagogai dialogo būdu generuoja idėjas, kaip dirbti su problemų turinčiu moksleiviu. 3) Kolegų konsultavimas. Šiuo atveju specialusis pedagogas bendradarbiauja su bendrojo ugdymo pedagogu kuriant neįgalių mokinių ugdymo strategijas. 4) Bendras mokymas. Taikant šį būda, bendrojo ir specialiojo ugdymo pedagogai kartu veda užsiėmimus bendrosiose klasės; šis būdas padeda specialiajam pedagogui geriau susipažinti su bendrosios klasės aplinka. 5) Mokymasis bendradarbiaujant. Tai mokymo būdas, kai mokytojas įvairių gebėjimų turintiems moksleiviams skiria bendras užduotis. 6) Bendraamžių kuravimas. Metodas pagrįstas požiūriu, kad moksleiviai gali sėkmingai vieni kitus mokyti. Specialistai pataria neįgaliems skirti ne tik mokinių, bet ir kuratorių vaidmenis. 7) Ribotas dalyvavimas bendroje veikloje. Mokytojas konkrečiam vaikui pritaiko tinkamą veiklą. Kad šis galėtų kuo labiau į ją įsitraukti. 8) Programos skirtos nuostatoms keisti. Šiose programose yra numatoma veikla yra skirta supažindinti vaikus su įvairiais negalių aspektais. Kasmet daugėja SUP turinčių asmenų, pasirenkančių ugdymąsi drauge su bandraamžiais. ŠMM Statistikos departamento duomenimis 2001-2002m.m. bendrojo lavinimo mokyklose drauge su bandraamžiais buvo ugdomi 86,5%šių moksleivių (10,37) I.Ilijošienė (12,18) teigia: “Šiandien mes tai vadiname integruoto ugdymo forma. Šiose klasėse mokiniai mokomi kaip ir specialiojoje mokykloje, tačiau čia jie įgyja galimybę tiesiogiai bendrauti su normalaus intelekto bendraamžiais, kartu dalyvauti užklasinėje, užmokyklinėje vaikloje.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!