ES jaunųjų sportininkų rengimo projekcija Lietuvai

ĮVADAS Darbo aktualumas. Sporto mokslas - mokslinių tyrimų, studijų ir praktikos sistema, kuri integruodama kitų mokslų laimėjimus kuria naujas technologijas ir metodus, aktualius žmogaus judamosios veiklos problemoms spręsti. Praktinis ir net mokslinis fizinės veikos, kaip fenomeno, nagrinėjimas siekia pačius seniausius žmonijos istorijos laikus (Haag, 2004; Poderys, 2002). Senovės gydytojai Hipokratas ir K. Galenas suformulavo sveikos gyvensenos principus - „tinkama mityba, tinkamas fizinis aktyvumas, pakankamai miego ir emocijų valdymas“. Nobelio premijos laureatas A. V. Hilas, dar XIX a. pabaigoje pradėjęs energijos apykaitos ir raumenų darbo mechaninių ypatybių tyrimus, nurodė viso šimtmečio mokslinių tyrinėjimų problematiką. Daugelis mokslininko nustatytų dėsningumų tebelaikomi teisingais lig šiol, tačiau kai kurie jo suformuluoti bioenergetikos teiginiai pasirodė klaidingi (Klissouras, 2004). Iš tikrųjų pats A. V. Hilas pažymėjo, kad net daugelis gerų teorijų griauna pačios save provokuodamos naujus tyrimus, naujų faktų ieškojimą, netgi tų, kurių jos paaiškinti jau negali. Bet tokios teorijos yra pažangios, nes skatina žmogų ieškoti, tobulėti. Taigi ir apie patį sporto mokslą, kaip fenomeną, bus rašomi vis nauji jo raidos ir metodologijos straipsniai, apžvalgos. Darbo objektas – ES jaunųjų sportininkų rengimo projekcija Lietuvai. Darbo tikslas – išanalizuoti ES jaunųjų sportininkų rengimo projekcija Lietuvai Darbo uždaviniai: 1. pateikti ES jaunųjų sportininkų rengimo samprata; 2. nustatyti ES jaunųjų sportininkų rengimo projekcija Lietuvai; 3. ištirti ES jaunųjų sportininkų rengimo pritaikomumą Lietuvai; 4. išanalizuoti jaunųjų sportininkų rengimo problemas Lietuvai; 5. pateikti jaunųjų sportininkų rengimo pasiūlymus. Darbo metodai. Sisteminė ir loginė analizė, teorinės literatūros lyginamoji analizė, teisės aktų ir programų analizė. 1.ES jaunų sportininkų rengimo valdymas 1.1.Jaunų sportininkų rengimo samprata Sportas - specifinė žmogaus judamosios veiklos forma, žmogaus kultūrinės veiklos raiška, kuriai būdinga didžiulė įvairovė. Nagrinėjant sporto fenomeną plačiąja prasme, vartojami visuotinai priimti terminai: fizinis aktyvumas, pratimai, judėjimas, lavinimas, rungtyniavimas, varžymasis ir kt. Mokslinis šių sąvokų ir fenomenų nagrinėjimas siekia pačius seniausius žmonijos istorijos laikus. Žinoma, sporto mokslas nėra sukurtas senovėje, tačiau pratimai, fizinis aktyvumas, judesių atlikimo meistriškumas jau seniai analizuojami edukaciniu, medicininiu, taip pat istoriniu ir filosofiniu požiūriu (Haag, 1994, 2004; Poderys, 2002). Siekimas išsiaiškinti, geriau pažinti fizinio aktyvumo fenomeną, nagrinėti ir studijuoti jį įvairiais požiūriais, atitinkamai sukurti atskiras akademines studijų disciplinas, aktualus ir šiandien. Paveiksle pateikta sporto mokslo šakų formavimosi principinė schema, kuri vaizdžiai rodo fundamentaliųjų mokslų šakos formavimąsi mokslo skaidymosi procese - joms jungiantis atsiranda ir naujos sporto mokslo šakos. Taigi sporto mokslas - integraliųjų mokslų šaka. Tai mokslinių tyrimų, studijų ir praktikos sistema, kuri integruodama kitų mokslų laimėjimus kuria naujas technologijas, metodus, aktualius žmogaus judamosios veiklos problemoms spręsti. Sporto mokslo tikslas - tirti ir moksliškai pagrįsti žmogaus fizinio aktyvumo raidos ir lavinimo ypatumus. Objektas - sportuojantis žmogus ir visuomenė, jų problemos. Išskirtinis sporto mokslo savitumas yra mokslinio tyrimo rezultatų diegimas praktikoje. Šis savitumas nėra baigiamasis mokslinių tyrimų bruožas, jis yra mokslinių tyrimų pradžios dėmuo (Haag, 1994; ICSSPE, 2000; Poderys, 2002). Sporto mokslas, kaip atskira integraliųjų mokslų kryptis, pradėjo formuotis tik dvidešimtame amžiuje (Haag, 1994; Skarbalius, 2000; Skurvydas, 1996), o antroje praeito šimtmečio pusėje įgavo tarptautinį pripažinimą (Haag, 1994; ICSSPE, 2000). Tarptautinė kūno kultūros ir sporto mokslo taryba (International Council of Sports Science and Physical Education - ICSSPE) 1958 m. įkurta Paryžiuje. Ji yra didžiausia ir įtakingiausia pasaulinė organizacija, besirūpinanti sporto mokslo sklaida. ICSSPE yra vienintelė organizacija, veikianti kaip nuolatinis UNESCO patariamasis struktūrinis vienetas sporto mokslo, kūno kultūros ir sporto klausimais. Tai skėčio principu veikianti organizacija, vienijanti kitas tarptautines (pasaulines, regionines ir nacionalines) organizacijas, atsakingas už sporto mokslo plėtrą, atradimų sporto mokslo srityje sklaidą, praktinį taikymą kultūriniame ir edukaciniame darbe (Hardman, Marshall, 2000; ICSSPE, 2000). Pirmoje lentelėje pateikta Tarptautinės kūno kultūros ir sporto mokslo organizacijų (pasaulinių, regioninių, nacionalinių) kuruojamų mokslo sričių sąrašas. 1 lentelė LKKA yra šios organizacijos narė, turinti dviejų balsų teisę. Šiemet įvykusioje ICSSPE Tarybos generalinėje asamblėjoje naujai ketverių metų kadencijai buvo išrikti: prezidentas, trys viceprezidentai ir 11 vykdomosios tarybos narių. ICPSSPE prezidentė - prof. Gudrun Doll-Tepper (Vokietija) Viceprezidentai • Ats. už fizinį aktyvumą, fizinį lavinimą, sportą - Dr. Margaret Taibot (Anglija) • Ats. už sporto mokslą - Prof. Tony Parker (Australija) • Ats. už mokslinių tyrimų ir technologijų plėtrą - Prof. Dr. Colin Higgs (Kanada) Apie optimalių fizinių krūvių taikymą lavinant jaunųjų krepšininkų fizines ypatybes rašo daugelis autorių (Платонов, 1997; Шестaков, 1999; Bompa, 1999; Buceta, 2000). Tačiau nėra ištirtas tinkamiausių fizinių krūvių parinkimo ir taikymo veiksmingumas atskirų sporto šakų atstovų, tarp jų ir krepšininkų, rengimo vyksme. Tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti trumpalaikių optimalių fizinių krūvių poveikį krepšininkų bendrosios ištvermės, koordinacijos, greitumo jėgos ir greitumo jėgos ištvermės ypatybėms. Buvo tirta LKKA–Atleto krepšininkų (n=14) jau minėtų fizinių ypatybių kaita po tris savaites trukusios intensyvaus fizinio rengimo stovyklos. Fizinio rengimo stovykloje buvo taikomi optimalūs fiziniai krūviai. Krūviai buvo nustatomi pagal maksimalaus testo (MT) (Stonkus, 1985) ir širdies susitraukimų dažnio (ŠSD) (Stanislovaitis, 2000) rodiklius. Testavimas vyko prieš fizinio rengimo stovyklą ir po jos, taip pat po trijų mėnesių trukmės varžybų laikotarpio (pasibaigus pirmajam LKAL čempionato ratui). Tiriant trumpalaikių optimalių fizinių krūvių poveikį kai kurioms krepšininkų fizinėms ypatybėms, paaiškėjo, kad tokie krūviai skirtingai veikia krepšininkų fizines ypatybes: ypač pagerėja visų amplua žaidėjų bendrosios ištvermės, tiesiamųjų kojos raumenų jėgos rodikliai (p0,05). Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad trumpi optimalūs fiziniai krūviai teigiamai veikia krepšininkų fizines ypatybes ir sudaro tinkamas sąlygas toliau lavinti fizines ypatybes. Teorinė jaunųjų krepšininkų rengimo samprata ir praktinės technologijos keičiasi ir tobulėja priklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų, vertybinės sporto sam­pratos ir jo poreikio visuomenėje. Tai daro įtaką visam jaunųjų krepšininkų rengimo vyksmui, kaip vientisai ugdymo sistemai, ir jo valdymui (Karoblis, 2005;). „Rengimas - moksliškai pagrįstas ilgalaikis tik­slingas ugdymasis tam tikroje veiklos srityje". „Spor­tinis rengimas - daugialypis pedagoginis vyksmas tikslingai naudojant ir taikant turimas sąlygas, žinias, metodus, priemones sportininkui (komandai) rengti" (Sporto terminų žodynas, 2002). Sportinis rengimas pagal savo paskirtį yra fizinis, funkcinis, integralusis, intelektinis, psichologinis, taktinis, techninis, teori­nis, varžybinis, žaidėjų. Jaunųjų krepšininkų rengimas valdomas naudojant įvai­rius teorinius ir praktinius tyrimo metodus. Mode­liavimas yra vienas iš teorinių tyrimo metodų, plačiai taikomas daugelyje mokslo sričių, tarp jų ir sporte. Modelis sistemų teorijoje suprantamas kaip įran­kis, schema arba procedūra, naudojama sisteminėje analizėje nusakant veiklos, kuri siekia atspindėti realų pasaulį, pasekmes. Objektas arba procesas, turintis pagrindines originalo savybes. Realaus pasaulio sisteminė analizė vykdoma panaudojant formalius, loginius, priežastinius, koreliacinius, deterministi-nius, dinaminius, statistinius modelius (Glossary on Cybernetics and Systems Theory, 1984). Ugdymo modeliavimas yra edukologijos teorinių tyrimų metodas. Kaip pažymi B. Bitinas (1998), ug­dymo modeliavimas - tai yra idealizavimo padarinys - pažinimo objektų teoriniai modeliai. Socialinėje pedagogikoje „šis metodas atitinka dabartinį pažinimo pobūdį - sisteminį tikrovės pro­cesų bei reiškinių nagrinėjimą, kai įjungiamos įvairių mokslų kategorijos ir pagal formalų loginį aprašymą siejamos į vientisą dedukcinę sistemą". Pagal paskirtį modeliai gali būti deskriptyviniai (aprašomieji) ir prognozuojantys (Vaitkevičius, 1995). Sporte modelis suprantamas kaip „visuma įvairių rodiklių, apibūdinančių ir laiduojančių tam tikrą jaunojo krepšininko parengtumą, prognozuojamų rezultatų pasiekimą" (Stonkus, 2002). Sporto teorijoje nurodomi įvairūs modeliai: idea­lusis, ilgalaikio sportinio rengimo, morfofunkcinis, parengtumo, perspektyvinis, jaunojo krepšininko, sporto tech­nikos, taktinės veiklos, teorinis, varžybinės veiklos ir kt. (Sporto terminų žodynas, 2002). Pažymėtina, kad. gausi sporto modelių pavadinimų įvairovė nevisiškai sutampa su klasikine modelių klasifikacija, be to, jie daugiausia pagrįsti siauros rengimo krypties empiriniais faktais. Platonovo nuomone, šiuo metu yra trys pagrindinės jaunųjų krepšininkų rengimo modelių su­darymo kryptys: 1. Grupės jaunųjų krepšininkų rengimo modelis. 2. Atskirų rengimo dalių modelis. 3. Individualūs didelio meistriškumo jaunųjų krepšininkų rengimo modeliai. Kaip pažymi daugelis autorių, šiuo­laikinė sporto treniruotės teorija turį pereiti nuo gausių empirinių faktų apibendrinimo ir jų modeliavimo prie teorinio jaunųjų krepšininkų rengimo modeliavimo (n&aH3HH, 2004; rijtaTOHOB, 2004). Tokio mokslinio požiūrio esmė yra ta, kad jaunųjų krepšininkų rengimo vertinimas ir prognoza­vimas turi vykti ne tik atsižvelgiant į surinktus atskirų rengimo dedamųjų dalių faktus ir jų indukcinę analizę, bet turi būti paisoma ir to, kad jaunojo krepšininko organizmas yra nestabili, tačiau vientisa dinaminė sistema, integ­raliai veikianti nuolat besikeičiančioje socialinėje ir ugdomojoje aplinkoje. Šioms dviem tarpusavyje sąvei­kaujančioms sistemoms - uždarai jaunojo krepšininko funkcinei ir atvirai socialinės veiklos - pažinti reikia teorinių žinių ir empirinių faktų. Kadangi modelis suprantamas kaip „įrankis... siekiant atspindėti realų pasaulį" (Clossary on Cybernetics and Systems Theory, 1984), todėl jo kūrimas turi būti pagrįstas realaus pasaulio egzistavimą pagrindžiančiomis teorinėmis žiniomis, kurios panau­dojamos modeliuojant praktines technologijas. Sporto mokslininkui būtinos sistemų teorijos, organizmo funk­cinių sistemų veiklos, adaptacijos teorijos, tikimybių teorijos, biomechanikos, žmogaus socialinės ir biolo­ginės prigimties, raidos ir brandos, sporto treniruotės, ugdymo teorijos ir kt. žinios. Šių žinių susisteminimas yra pirmas ir svarbiausias teorinio apibendrinimo žings­nis, padedantis sukurti dedukcinio jaunųjų krepšininkų rengimo modelio sampratą. Sporto praktikos požiūriu visos šios žinios turi būti pritaikytos konkrečiai sporto šakai ir individualiam sportininkui. Sporto treniruotės teorijos požiūriu šios žinios integruojamos į konkretaus modelio turinį, atitinkantį treniruotės uždavinius, jaunojo krepšininko kvalifikaciją, amžių, lytį, socialines sąlygas, repre­zentacijos lygį, varžybų sistemą, asmeninius interesus (Radžiukynas, 1997; Karoblis, 2005). Tokia žinių gausa sudaro teorinį metodologinį jaunųjų krepšininkų rengimo pagrindą tačiau kurti daugybę modelių remiantis visomis šiomis žiniomis praktiškai per daug sudėtinga. Be to, gausūs indukcinio pažinimo modeliai ne visada parodo jų ryšį su sportiniais rezultatais ir pagrindiniais juos sąlygojančiais rodikliais. Vadinasi jaunųjų krepšininkų rengimui labiausiai reikalingi informaty­vūs, teoriškai pagrįsti modeliai, kuriuose būtų patys in­formatyviausi rodikliai, susiję su sportiniais rezultatais. Vykdoma ir teorinė bei eksperimentinė tokių lengvosios atletikos rodiklių paieška. Nustatyta, kad sportiniai lengvosios atletikos krepšininkų rungčių rezul­tatai daugiausia veikiami sąveikos su atrama (žeme) metu. Pagrindiniai sąveikos su atrama rodikliai, turintys įtakos sportiniams rezultatams, yra atremties fazės truk­mė ir dinaminės pastangos koncentrinio ir ekscentrinio raumenų darbo metu. Taigi vienas arba keli modeliai, kurių turinį sudaro sąveikos su atrama kinematiniai ir dinaminiai arba kiti informatyvūs rodikliai, gali už­tikrinti lengvaatlečių treniruotės vyksmo valdymą ir sportinių rezultatų prognozavimą. Be to, žinoma (GrpiBKaK, 1992, MaTBeeE, 2000, fljiaTOHOB, 2004, Karoblis, 2005, Žilinskienė, Radžiu­kynas, 2006), kad sportiniams visų lengvosios atletikos rungčių, tarp jų ir šuolio rungties, rezultatams įtakos turi treniruotės fizinio krūvio turinys ir dėl jo kintantys bendrojo ir specialiojo fizinio parengtumo rodikliai, todėl tokio pobūdžio modeliai taip pat yra reikalingi valdant jaunųjų krepšininkų rengimą. Vadinasi, leng­vosios atletikos treniruotės teorijai ir praktikai labiau reikalingi ir galimi parengti informatyvūs teoriškai apibendrinti modeliai, kuriuose būtų nedaug pačių informatyviausių rodiklių, patikimai susijusių su spor­tiniais rezultatais. Kiti indukcinės krypties modeliai, prognozuo­jantys ir apibūdinantys tik atskirų funkcinių sistemų veiklą arba siaurą judamosios veiklos diapazoną, suteikia papildomų žinių apie jaunojo krepšininko, kaip vien­tisos funkcinės sistemos, realizuojamos specifinėmis aplinkos sąlygomis, pažinimą. Tyrimo tikslas - vadovaujantis teorine modelių samprata ir jų sistemine klasifikacija parengti forma­lųjį, koreliacinį, dinaminį, statistinį jaunųjų krepšininkų rengi­mo modelius ir pagrįsti jų veiksmingumą treniruotės vyksmo valdymui, sportinių rezultatų prognozei. 1.2.Sportininkų rengimo turinys ir metodologija Kineziologija, judesių mokslas, kinantropologija, fiziniai pratimai, sporto mokslas - tai artimos sąvokos, nusakančios, kad mokslinių tyrinėjimų ir studijų objektas yra sportuojantis žmogus, visuomenė, jų problemos. Tačiau sąvoka „sporto mokslas“ yra bendriausias ir priimtiniausias pavadinimas, nes visose pasaulio šalyse suprantamas vienodai. Tęsiant istorinės raidos analizę, svarbu atsakyti į klausimą: kas sudaro sporto mokslo turinį? Mokslo šakos turinį vaizdžiausiai nusako nagrinėjamos temos, problemos ir tos žinios, kurios perteikiamos dėstant akademinius studijų dalykus. Tarptautinė kūno kultūros ir sporto mokslo taryba (ICSSPE) nuolat atnaujina ir išleidžia kišeninį žinyną Vade Mecum, kuriame nurodoma, kad Australijos, Vokietijos ar Jungtinės karalystės universitetai siūlo studentams daugiau nei 20-ties, JAV universitetai - daugiau nei 50-ties pavadinimų sporto mokslo studijų dalykus. Būdai ir priemonės, naudojamos moksliškai pagrįstoms išvadoms gauti, rodo mokslo ir akademinio studijų dalyko esmę. Sporto mokslo nagrinėjami fenomenai turi būti analizuojami ir vertinami įvairiais požiūriais. Tai sąvokų samprata, apibūdinimas, vidinių ryšių nustatymas ir eksperimentas - vienas svarbiausių mokslinio tyrimo metodų. Holistinis, t. y. visapusis, visybiškas, požiūris yra vienas iš svarbiausių šiuolaikinio sporto mokslo metodologijos principų (Kardelis, 2002; Skurvydas, 1996, 2001; 3). Organizmo funkcijų sinergetiką perteikiantys studijų dalykai užima vis svarbesnę vietąa pasaulio ir Lietuvos universitetų studijų programose (ICSSPE, 2000; Poderys, 2002). Grįžtamojo ryšio metodologija, grindžiama treniravimo ir sveikatinimo technologijų kūrimu, yra nūdienos aktualija ir deklaruojama kaip viena iš Europos mokslo plėtros programos prioritetinių krypčių. Hermeneutinis ir empirinis požiūriai visuomet naudojami naujų žinių kūrimo procese. Taigi daugeliu šių aspektų yra nagrinėjamas ir sporto mokslo fenomenas. Modelis - tai visumos elgsenos santrauka, schema, pavyzdys, vaizdinys (Stonkus, 2003). Pagrindinė stra­teginė metinės sporto treniruotės modelio sudarymo linija - tai pagrindinė metodinė idėja, apibrėžianti visų treniruotės vyksmo etapų (organizavimo, plana­vimo ir valdymo) kryptingumą. Modelis realizuoja metodinę jaunojo krepšininko rengimo koncepciją ir sujungia į visumą visas treniruotės sudedamąsias dalis pagrin­diniam uždaviniui spręsti. Metinės sporto treniruotės modelis leidžia analizuoti visų pagrindinių treniruotės komponentų sąveiką, treniruotės vyksmo kūrimo bū­dus, išreiškia bendrą trenerio sumanymą organizuojant jaunojo krepšininko rengimą vesti nuoseklią kiekybinę ir koky­binę krūvio apskaitą, krūvio apimties ir intensyvumo dydžius išreikšti skaitmenimis, kreivėmis. Treniruotės vyksmą būtina valdyti numatant esminį ryšį tarp rengimo etapų ir jų tarpusavio pri­klausomybę nuo varžybinės veiklos. Metinės sporto treniruotės modelis apima šiuos tris pagrindinius, artimai susijusius etapus: pagrindinį, arba bazinį (skirtas adaptacinių mechanizmų procesui aktyvinti ir jaunojo krepšininko organizmo morfofunkcinei specializa­cijai), specialiojo rengimo (skirtas organizmo darbo galingumui specialaus judėjimo režimo sąlygomis, adekvačiomis varžybinėms, didinti), pagrindinių varžybų (sugebėti maksimaliai realizuoti motorinį potencialą varžybinėmis sąlygomis). Svarbiausia pra­dėti nuo turimo rezultato, tinkamo atskaitos taško (praeito sezono duomenys, dabartiniai duomenys, sąlygos) ir tik tada pasirinkti specifines treniruotės priemones. Sudarant metinės sporto treniruotės modelį, pirmiausia reikia remtis jaunojo krepšininko atlikto darbo analize ir apibendrinimu, kuris atspindėtų visą ugdymo spektrą, pagrįstą teoriniais treniruotės prin­cipais ir dėsningumais, akcentuotų fizinių ypatybių tobulinimą visuose rengimo etapuose, svarbiausių treniruotės vyksmo parametrų tarpusavio ryšius pa­gal laiką, remiantis varžybų kalendoriumi, rengimo periodizacija ir daugeliu kitų veiksnių. Modelyje krūvių, išreikštų būdingiausiais tam tikrai sporto šakai rodikliais, sistema kuriama atsi­žvelgiant į šiuos parametrus: maksimalų organizmo parengtumo lygį, pasiektą ankstesniame rengimosi etape; planuojamą organizmo parengtumo lygį; maksimalų būdingiausių funkcinių rodiklių lygį, pa­siektą ankstesniame rengimosi etape; planuojamą funkcinių rodiklių lygį ir galimą rodiklių prieaugį; specialiojo rengimo krūvius; greitumo, ištvermės, jėgos, lankstumo, koordinacijos ugdymo darbą; techninį parengtumą; bendrą krūvio kiekį ir bendrą ciklo trukmę. Intensyvus darbas pradedamas pa-grindiniame (baziniame) etape taikant specialiojo fizinio rengimo priemones, jis toliau nuosekliai tę­siamas greitumo ir technikos lavinimo priemonėmis ir galiausiai baigiamas veikla varžybų etape. Pagal šiuolaikinę treniruotės koncepciją modelyje turi būti numatytas koncentruotas specialiojo fizinio rengimo krūvių naudojimas visuose rengimo etapuose. Nors šie krūviai lemia specialių jaunojo krepšininko funkcinių rodiklių pablogėjimą, kartu riboja gerą sporto technikos ir varžybinių pratimų atlikimo greičio įgijimą, tačiau funkcinių rodiklių pablogėji­mas yra laikinas ir pasibaigus koncentruotam fizinio rengimo krūviui pastebimas funkcinių rodiklių pa­kilimas aukščiau pradinio lygio. Todėl koncentruoti specialiojo fizinio rengimo krūviai garantuoja gerą jaunojo krepšininko organizmo darbingumą ir stabilius, gerus rezultatus varžybose. Mokslininkai nurodo, kad ren­giant didelio meistriškumo sportininkus svarbiausia logiškai išdėstyti koncentruotus specialiojo rengimo etapus laiko atžvilgiu, apibrėžti pateikiamą kokybinį krūvio potencialą, įvertinti treniruotės krūvio fizio­loginį efektą ir parinkti bei nustatyti tokią poilsio (po darbo) trukmę, kurios būtinai reikia organizmui atsigauti ir energiniams ištekliams iš naujo sintezuoti. Nuolatinis variacinis ir kontrastinis metodo taikymas gali apsaugoti centrinę nervų sistemą nuo stabilizacijos, judamojo įgūdžio sustabarėjimo. Ypač būtina kaitalioti pasipriešinimo dydį, amplitudę ir judesių tempą. Svarbiausia, kad treniruotės pratimai būtų atliekami dideliu greičiu ir kokybiškai (techniškai). Būtina skatinti visokeriopą emocinę stimuliaciją, kuri didina treniruotės veiksmingumą. Metinės sporto treniruotės modelyje svarbią vietą turi užimti teorinis jaunojo krepšininko rengimas. Teorinis rengimas yra būtiniausia sąlyga sąmonin­gumo principui praktiškai realizuoti. Neturėdamas reikalingų specialių žinių komplekso sportininkas neįpranta savarankiškai mąstyti, analizuoti ir apibendrinti savo atliekamų veiksmų, visus veiklos. Mokslininkai teigia, kad tarp jaunojo krepšininko bendrojo išprusimo, bendrojo intelekto ir sportinių rezultatų yra tarpusavio ryšys. Pusiausvyra – tai jaunojo krepšininko sugebėjimas išlaikyti stabilią statinę kūno padėtį arba išlaikyti reikiamą kūno padėtį atliekant įvairius judesius atskiromis kūno dalimis bei judant įvairiu greičiu visam kūnui. Sportinių judesių koordinacija – tai sugebėjimas greitai išmokti sudėtingų sportinių judesių ir jų derinių, juos tiksliai atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis.                                                 Sportinių judesių valdymas – nusakomas kaip sensorinės ir motorinės sistemų sąveika, kurią įtakoja suvokimo funkcija. Sportinių judesių mokymasis – procesas, kurio metu išmokstama naujų judėjimo įgūdžių.  Vikrumas – tai sugebėjimas atlikti įvairaus sudėtingumo tikslingus ir greitus judesius standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis. Tai kompleksinė fizinė ypatybė, todėl daugelis autorių neišskiria jos kaip atskiros fizinės ypatybės.  Pusiausvyra, koordinacija, sportinių judesių valdymas ir mokymasis, vikrumas – tai fizinės ypatybės labiausiai susijusios su jaunojo krepšininko nervų sistemoje vykstančias procesais. Visų organizmo sistemų valdyme, pagrindinį vaidmenį atlieka nervų sistema. Ji reguliuoja organų ir sistemų veiklos darną, derindama jaudinimo ir slopinimo procesus. Paprastinant organizmo sistemas galime suskirstyti į tris pagrindines grupes: 1. reguliacinę (apjungia centrinę ir periferinę nervų sistemas); 2. vykdomąją (apjungia visceralinius organus ir griaučių raumenis); 3. aprūpinančiąją (apjungia širdies ir kraujagyslių sistemą). Tarp šių atskirų sistemų yra glaudi tarpusavio priklausomybė, reguliuojama grįžtamojo ryšio principu. Pusiausvyra Pusiausvyra skirstoma į statinę ir dinaminę. Statinė ir dinaminė pusiausvyra tarpusavyje neturi glaudaus ryšio. Pvz.: žmogus sugebantis stovėti ant vienos kojos gali nesugebėti tinkamai nusileisti slidėmis nuo kalno. Dinaminę pusiausvyrą dar galima skirstyti į pusiausvyrą atliekant judesius standartinėmis sąlygomis tiksliai numatoma tvarka ir pusiausvyrą, kuri pasireiškia judant kūnui besikeičiančiomis sąlygomis. Pusiausvyra stabilizuojama naudojantis vizualine, vestibiuline ir propriorecepcine informacija. Optimali regos ir somatosensorinių impulsų sąveika laiduoja visavertę kūno segmentų orientacijos ir stabilumo kontrolę. Esant vizualinės informacijos trūkumui, pusiausvyros, kūno segmentų padėties kontrolė ir atsakas į aplinką trinka. Sensorika aktyviai dalyvauja motorikos valdymo procese: koreguoja sportinių judesių valdymo aukščiausių lygių komandas, dalyvauja suvokiant atliekamus judesius ir aplinką, atlieka stimulo refleksiniams judesiams vaidmenį. Rega galima identifikuoti objektus ir jų judėjimą aplinkoje, ji teikia informaciją apie aplinką, kūno segmentų padėtį ir judėjimą aplinkos, kitų kūno dalių atžvilgiu. Tą pačią informaciją priima ir kiti jutimo organai – pusiausvyros aparatas vidinėje ausyje, taip pat raumenų verpstės, Goldžio organai, sąnario kapsulės receptoriai. Tačiau regos sutrikimų neturintys asmenys judėdami erdvėje veiksmingiausiai naudoja aferentinius regos impulsus. Sutrikus regai, motorinės organizmo reakcijos yra kontroliuojamos informacijos, gaunamos per lytėjimo, klausos ir kitus pojūčius, o tuo tarpu normaliai regintiems tokio pobūdžio informacija tik papildo regimąją. Propriorecepcinės informacijos vaidmuo kontroliuojant normaliai reginčiųjų psichomotorines reakcijas ir stabilumą yra minimalus, palyginti su vizualine. Tačiau išnykus arba labai sumažėjus vizualinei informacijai, jos stygius reguliuojant pusiausvyrą, koordinaciją, atskirų kūno dalių padėties ir judėjimo erdvėje suvokimą gali būti kompensuojamas propriorecepcinės, lytėjimo ir klausos funkcijos sustiprėjimu, kuris dažniausiai gali būti pasiekiamas bendrųjų ir specialiųjų fizinių pratybų metodais. 2.ES jaunų sportininkų rengimo projekcija Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje priimta nauja mokslo šakų klasifikacija. Šio pakeitimo tikslas - priartėti prie europinių standartų. Nuo 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu mokslo sritys ir šakos klasifikuojamos pagal Europos Sąjungos komisijos rekomenduojamą klasifikaciją. Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Lietuvos mokslo taryba nustatė mokslo kryptis, pagal kurias yra suteikiami mokslo laipsniai ir steigiamos doktorantūros. Mokslininkai aktyviai diskutuoja dėl mokslo krypčių įvedimo tikslingumo (Europos sąjungos šalyse nėra tokio smulkaus skirstymo), nes toks papildomas suvaržymas yra vienas iš sporto mokslo plėtros stabdžių. Sporto mokslas - integruotas, vienijantis kelias mokslų kryptis. Ši nuostata matyti Europos komisijos teikiamoje mokslų klasifikacijoje. Europos komisijos 1991 m. gegužės 6 d. teikiamoje mokslų klasifikacijoje prie socialinių mokslų šalies „Fizinio lavinimo, judesių mokymo, sporto“ (S 273) yra nuoroda į tokias biomedicinos mokslų šakas kaip: „Bioinformatika, medicininė informatika, biomatematika, biometrika“ (B 110), „Griaučiai, raumenų sistema“ (B 580), „Biomechanika, biometrika“ (B 110; B 115). Kartu prie biomedicinos mokslų šakų „Visuomenės sveikatos, epidemiologijos“ (B 680) ir „Fizinės medicinos, kineziterapijos, revalidacijos, reabilitacijos“ (B 710) yra nuoroda į socialinių mokslų sritį „Fizinį lavinimą, judesių mokymą, sportą“ (S 273). Šiuo metu Lietuvos kūno kultūros akademijoje sprendžiamos šios sporto mokslo problemos: aktualios socialinio ugdymo ir psichologinio rengimo technologijos; kūno kultūros ir fizinio ugdymo technologijų rengimas; kūno kultūros ir sporto, kaip socializacijos veiksnio, socioedukacinė determinacija; sportininkų rengimo valdymo modeliavimas; treniruotės vyksmo kontrolė ir kompleksinis vertinimas; jaunųjų sportininkų rengimo optimalios technologijos; laisvalaikio sektoriaus modeliavimas; motorinės sistemos kompleksinė ir dinaminė adaptacija; žmogaus organizmo adaptacijos prie fizinių krūvių fiziologiniai, biocheminiai ir metodologiniai aspektai; aerobinio pajėgumo greitoji ir lėtoji adaptacija; neįgaliųjų socialinė integracija; kūno kultūros ir sporto terminologija; žmogaus biomechaninių ypatumų tyrimas. Kitose aukštosiose mokyklose sporto mokslininkai taip pat atlieka nemažai tyrimų: Klaipėdos universitetas nagrinėja vaikų kūno kultūros ir sveikatos ugdymo, vaikų su specialiaisiais poreikiais fizinio ugdymo problemas; Šiaulių universitetas - vaikų ir studentų kūno kultūros ugdymo tobulinimo ir moksleivių fizinio ugdymo teorinius bei metodinius aspektus; Vilniaus pedagoginis universitetas - Lietuvos didelio meistriškumo sportininkų rengimo valdymo ir studentų mokymo bei fizinio ugdymo efektyvumo klausimus; Vilniaus universitetas - studentų kūno kultūros bei sporto pedagoginius, psichologinius ir biologinius aspektus. Institucijų sistema. Mokslui, kaip sudėtingam socialiniam reiškiniui, būdinga: žinių sistema, mokslinė veikla ir šiai veiklai realizuoti įsteigta institucijų struktūra (Kardelis, 2002). Lietuvoje tarp sporto mokslą plėtojančių institucijų galima išskirti valstybines ir visuomenines organizacijas. Reikšmingą vietą tarp valstybinių organizacijų užima aukštosios mokyklos, taip pat Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas. Pastarasis yra vienintėlė valstybinė organizacija, besirūpinanti sporto mokslo plėtra ir mokslo naujovių diegimu praktikoje. Vien tik per 2001 metus Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas kartu su Lietuvos tautiniu olimpiniu komitetu ir aukštosiomis mokyklomis surengė tris mokslines-metodines konferencijas, daug sporto mokslo naujoves propaguojančių metodinių konferencijų, seminarų sporto gydytojams, treneriams, sporto administratoriams. Mokslinė veikla yra nacionalinės kultūros dalis, ir jos misija yra ne tik daryti įtaką valstybės ūkiui, kultūrai ir visuomenės ugdymui, bet sudaryti prielaidas aukštųjų mokyklų pažangai (Lietuvos aukštasis mokslas, 1999; 6). Lietuvoje sporto mokslo plėtros funkcijas didžiąja dalimi atlieka aukštosios mokyklos. Daugiausia sporto mokslininkų yra Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKA) ir Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU). LKKA veikia penkios mokslinės laboratorijos. Tai Socialinių kūno kultūros ir sporto probleminė laboratorija (vad. prof. habil. dr. K. Kardelis), Sportininkų rengimo valdymo laboratorija (vad. prof. habil. dr. A. Skarbalius), Kineziologijos laboratorija (vad. prof. habil. dr. J. Poderys), Žmogaus motorikos laboratorija (vad. doc. dr. V. Streckis) ir Žmogaus fizinių galimybių tyrimo centras (vad. R. Žumbakytė). Vilniaus pedagoginiame universitete veikia prof. habil dr. K. Milašiaus vadovaujamas Sporto mokslo institutas. Šio VPU padalinio laboratorijose nagrinėjamos didelio meistriškumo sportininkų rengimo problemos. Dvi minėtos aukštosios mokyklos (LKKA ir VPU) yra dviejų Lietuvoje leidžiamų mokslo žurnalų steigėjos („Sporto mokslas“ leidžiamas nuo 1995 m., „Ugdymas. Kūno kultūra. Sportas“ - nuo 1968 m. (ankstesnis pavadinimas - „Kūno kultūra“); abiejuose publikuojami lietuvių ir anglų kalbomis parengti straipsniai). Šie leidiniai įrašyti į Mokslinės informacijos instituto leidinių, kuriuose publikuoti moksliniai straipsniai pripažįstami suteikiant mokslo laipsnius, sąrašą (7). Sporto mokslo plėtros klausimais rūpinasi visų aukštųjų mokyklų Kūno kultūros katedros. Dalis jų turi mokslines tyrimo laboratorijas, o savo mokslinio tyrimo rezultatus dažniausiai skelbia LKKA ar VPU organizuojamose mokslinėse konferencijose ir žurnaluose. Antroje lentelėje pateikti duomenys apie Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslininkų publikacijas per paskutinius trejus metus dviejuose pripažintuose Lietuvos sporto mokslo žurnaluose. Dalyvavimas tarptautinių organizacijų, plėtojančių sporto mokslą, veikloje teikia galimybes pristatyti savo laimėjimus, teikti ir realizuoti naujus sumanymus, operatyviai gauti naujausią informaciją, bendrose diskusijose aptarti tolesnes sporto mokslo plėtros problemas. Lietuvos kūno kultūros akademija yra Tarptautinės kūno kultūros ir sporto mokslo tarybos (ICSSPE - http://www.icsspe.org), Tarptautinės fizinio lavinimo, sporto, rekreacijos ir šokių tarybos (ICPER-SD - http://www.ichpersd.org), Europos sporto aukštojo mokslo, švietimo ir užimtumo tinklo (ENSSHE - http://www.ensshe.lu), Europos aukštojo mokslo kineziterapijos tinklo (ENPHE - http://enphe.org) ir Europos taikomosios fizinės veiklos teminio tinklo (THENAPA - http://www.kuleuven.ac.be/thenapa/navigatie/totaalintro.htm) narė. Sporto rinkos organizacija - priešingai prekių rinkos organizavimui — nesiekia tiesioginio apyvartos rezultato. Tai siejasi su sutarčių, kurios šioje rinkoje sudaromos, instrukcijomis ir individualiu turiniu. Tiksliau sakant, sporto rinkos organizavimas tu­ri būti patogus tiesioginiam rinkos dalyviui. Rinka pažįstama gaunant informacijos apie pasiūlą ir/arba paklausą. Agento informacinis darbas apibrėžiamas kaip pirkimo-pardavi­mo sutarties sudarymo galimybių nurodymas. Agento praktikoje in­formacija yra gerokai išsamesnė negu duomenys arba skaičiai, ir jo darbas apibūdinamas kaip nurodymas. Sutarties sudarymo galimy­bės nurodymas gali būti sportininko apibūdinimas: klientui įvardijamas sportininkas. Nurodydamas pirkėją, agentas įvardija pardavė­jui jam svarbų klientą (pavardė ir adresas). Praktikoje retai pasitai­kantis nurodymas - tai paskolos kaip sportininko siūlymas su visomis sąlygomis. Taip pat įvardijamas paskolos teikėjas. Agentas privalo klientams pateikti informaciją apie esminius sportininko požymius ir pasiūlos sąlygas (pirkimo/nuomos kainos), taip pat apie agento sutarties sąlygas (komisiniai, galimas sutarties galiojimo laikas), kurios privalo galioti agentui ir klientui. Kadangi tokios yra visuomeninės teisinės nuostatos, klientas sutinka su šiomis sąlygo­mis. Jei agentas šios pareigos nevykdo, jis nusižengia bendrajai tvar­kai ir gali turėti nemalonumų. Sportininko savybės, apie kurias agentas privalo pateikti informaciją. Daug sportininko savybių neįtraukta į privalomą informaciją. Tačiau agentas, asmeniškai suinteresuotas verslu, pateiks klientui išsamesnę informaciją. Ekspozė - tai būdas arba priemonė, kurią naudoja agentas infor­macijai pateikti. Čia kalbama apie visų svarbiausių sportininko duomenų ir pasiūlos sąlygų sisteminį grupavimą, susidedantį iš atskirų dalių. Ekspozė funkcija - turima informacija prisidėti prie rinkos skaidru­mo sukūrimo. Rengiant ekspozė, sportininko reklama vaidina labai svar­bų vaidmenį. Todėl praktikoje dažnai sutinkama vaizdinė ekspozė. • Kaip paprastai, užsakovai agentui pateikia konkrečią ir išsamią in­formaciją apie objektą. Šiuo atveju principas toks: užsakovas ir klien­tas, nusprendę sudaryti sutartį, turi išsiaiškinti visas svarbias aplinky­bes. Sąlyga visuomet tokia - agentas be jokio ypatingo pavedimo šias aplinkybes privalo išsiaiškinti pats. Vienu atveju jis privalo suteikti pirkėjui minimalią informaciją, kitu - informuoti išsamiai. 2.1.Jaunų sportininkų ateities perspektyvos Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje pripažįstama, kad kūno kultūros ir sporto plėtra – esminis valstybės prioritetas, skirtas ugdyti sveiką gyvenseną ir stiprinti visuomenės sanglaudą. Taigi būtina keisti visuomenės požiūrį į sportą, kad ji suvoktų – sportas – ne tik tautinio pasididžiavimo objektas, bet ir svarbi visuomenės socialinio tobulėjimo priemonė, stiprinanti žmogaus sveikatą, ugdanti fizines, psichines ir dvasines jo savybes. Kūno kultūros ir sporto socialinė svarba, prieinamumas kiekvienam vyrui ir moteriai, atsižvelgiant į kiekvieno jų tikslus ir gebėjimus, vis labiau suvokiama ir Europos Sąjungoje. 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai sportas oficialiai pateko į Bendrijų kompetencijos sritį. Sąjunga plėtos europinę pakraipą sporto srityje, skatins teisingumą bei atvirumą sporto varžybose ir už sportą atsakingų organizacijų bendradarbiavimą, taip pat saugos sportininkų, ypač pačių jauniausių, fizinį ir moralinį integralumą. Sąjunga prisidės prie Europos sporto reikalų skatinimo, kartu atsižvelgdama į specifinį jo pobūdį. Sąjunga priims skatinančias priemones, išskyrus bet kokį valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų derinimą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija, XII antraštinė dalis, 165 straipsnis). Sportas padeda įtvirtinti tautinį tapatumą, prisideda prie šalies įvaizdžio kūrimo, o Lietuvoje dar ir stiprina ryšius su išeivija. Laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės prioriteto ─ siekiama įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009─2012 m. programos kūno kultūros ir sporto politikos nuostatą (810): „Sieksime keisti visuomenės požiūrį į sportą, skatindami vertinti sportą ne tik didžiųjų laimėjimų, tarptautinio įvaizdžio, tautinio pasididžiavimo požiūriu, bet ir laikyti jį labai svarbiu visuomenės socialinio tobulėjimo veiksniu, stiprinančiu žmogaus sveikatą, ugdančiu jo fizines, psichines ir dvasines galimybes. Kūno kultūros ir sporto plėtrą pripažinsime esminiu valstybės prioritetu ugdant sveiką gyvenseną ir stiprinant visuomenės sanglaudą; sudarysime sąlygas, kad visos Lietuvos socialinės grupės būtų įtraukiamos į kūno kultūros ir sporto veiklą.“ Šiuo sunkiu šalies ekonomikai metu Departamentas peržiūri biudžeto lėšomis finansuojamas programas, smarkiai mažina lėšas sporto šakų federacijų programoms, varžybų vykdymui Lietuvoje, kitoms priemonėms. Tai, be abejo, atsilieps šalies jaunimo užimtumui, ypač vasaros metu, sumažės sportuojančiųjų. Turime pažymėti, kad olimpinių rinktinių sportininkai pasirodė puikiai, iškovodami didžiausią medalių skaičių olimpinėse sporto šakose per visą Nepriklausomybės laikotarpį. Deja, kūno kultūros ir sporto renginiuose dalyvavo kiek mažiau dalyvių, nei buvo planuota. Pagrindinė to priežastis ─ šalies ekonominis sunkmetis, atsiliepęs savivaldos, visuomeninių sporto organizacijų ir rėmėjų galimybėms. Kūno kultūros ir sporto organizacijos prašomos taupyti lėšas, peržiūrėti prioritetus ir racionaliai apsvarstyti savo bei rėmėjų finansines galimybes. Pagrindinis principas, skiriant lėšas kūno kultūros ir sporto šakų plėtros programoms, buvo paskutinių trejų metų masinio sporto plėtojimo rezultatai bei sportininkų laimėjimai, pasiekti Europos bei pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse bei kitose svarbiose varžybose. Tačiau procentinis lėšų išdėstymas ketvirčiais visiškai netinka sportininkų rengimo ir dalyvavimo varžybose sistemai, o finansavimo mažinimas verčia stabdyti jaunųjų sportininkų rengimo programų įgyvendinimą, sąlygoja kvalifikuotų sporto specialistų praradimą. Todėl dabar yra ypač aktualu naujai nustatyti prioritetines sporto šakas, ir tęsti jau pradėtas vykdyti programas: kūno kultūros ir sporto visiems plėtojimą, sporto federacijų programų rėmimą, olimpinių rinktinių rengimą bei sporto bazių plėtrą. Pirmas pavyzdys. Tapo tradicija į tarptautinių mokslo renginių darbotvarkę įtraukti temą „Naujosios technologijos“ (Sport Science Through the Ages, 2004). 2004 m. priešolimpiniame kongrese buvo perskaityti 48 pranešimai šia tema. Taivanio mokslininkų atlikta tik šioje šalyje skelbiamų vyriausybės ir gamybinių organizacijų dokumentų kritiška analizė parodė, kad nanotechnologijos plačiai taikomos sporto medicinoje, rengiant sporto treniruotes, parenkant varžybų aprangą ir įrangą, sporto įrenginius. Mokslininkai teigia, kad nanotechnologijos bus vienas iš labai svarbių veiksnių, lemiančių mūsų gyvenimo būdo pokyčius per artimiausius 10- 15 metų (Yui-Jui, Chen-Ying, 2004). Antras pavyzdys. PSO ekspertai skelbia prognozes, kad jau 2020 metais dėl daugiau nei 70% visų susirgimų reikės kaltinti žmogaus gyvenimo būdą, o labiausiai - nepakankamą fizinį aktyvumą. Vis dažniau mokslinių konferencijų programose skelbiama darbų kryptis „Fizinis aktyvumas ir genai“. Šios krypties tyrimai rodo, kad nepakankamas žmogaus fizinis aktyvumas susijęs su genų funkcijos slopinimu ir net jų pokyčiais. Nustatyta, kad vaikų ir anūkų sveikata labai priklauso (ir priklausys) nuo tėvų, senelių gyvenimo būdo. Pateikti pavyzdžiai liudija apie didėjantį sporto mokslo vaidmenį, ieškant efektyviausių kelių ir būdų žmogaus sveikatos gerinimo, laisvalaikio, kūno kultūros ir socialinėms problemoms spręsti. Vertinant mokslo raidos diferencijavimosi ir integracijos procesus, galima pastebėti, kad pagrindinė jų priežastis - nuolatinis žmogaus siekimas geriau pažinti save. Išryškėja lygiagretės tarp naujai keliamų uždavinių ir jiems atsakyti pasirenkamo mokslinio pažinimo metodo. Vyraujančios tendencijos formuojantis naujoms mokslo šakoms rodo tiek mokslo laimėjimų, tiek laikmečio aktualijas. Labai ilgai žmogaus organizmas buvo dalomas į atskiras funkcines sistemas, organus, ląsteles, jos tiriamos, ieškoma negalavimo priežasčių. Nūdienos tendencija kitokia - holistinis požiūris, t. y. integruotumas: gydytojas, auklėtojas, kūno kultūros mokytojas, treneris privalo matyti visą žmogų - sudėtingą, vientisą ir nedalomą. Mokslininkai, apibendrindami sporto mokslo raidą (Haag, 1994, 2004; Poderys, 2002; Rogge, 2004), ateities perspektyvas, pasisako įvairiai - žmogus yra nedalomas, nedaloma yra ir sporto mokslo visuomenė, todėl holistinės (visumą apimančios) idėjos, studijos, veiksmai turi ateitį. Labai dažnai pranešimuose vartojamos sąvokos ir žodžiai „sinergetika“, „organizmo funkcijų sinergijos“, „sinerginių sąveikų kūrimas tarp mokslo organizacijų ir kitų socialinių partnerių“. Paprastai pasakius, sinergija - tai dviejų ar kelių veikimas kartu, derinant savo veiksmus ir siekiant bendro tikslo. Kalbant apie nūdienos aktualijas ir ateitį pažymima, kad atliekant mokslinius tyrimus, net tyrinėjant atskiras dalis ir subtilybes, reikia matyti visumą. Reikia domėtis vieni kitų darbais, kurti ir stiprinti sinerginius ryšius tarp mokslininkų, mokslo laboratorijų, mokslo šakų (Haag, 2004; Poderys, 2002; Rogge, 2004). Mokslas, kartu ir sporto mokslas, nėra pastovus, susiformavęs ir nekintantis fenomenas, nėra daiktas tarp daiktų. Ši žmogaus veiklos sritis yra nuolatinis procesas ir ne tik dėl to, kad anksčiau nustatytos ir skelbtos tiesos tikslinamos, kartais paneigiamos, kuriamos naujos žinios, teorijos, jos vėl tikrinamos ir pan. Šiuolaikinio mokslo metodologija vienareikšmiškai pažymi mokslo šakų integracijos svarbą - atskiri elementai niekada nesukuria tokios kokybės, kurios galėtų pasiekti bendrai sąveikaudami, nulemti tam tikrų santykių (Haage, 1994; Poderys, 2002). Sporto mokslas, integruodamas kitų mokslų žinias ir sukurtas naujausias technologijas, įgyja naujas pažinimo galimybes, kurių neturi jokia kita mokslo šaka, ir joks kitas mokslas šių aktualių problemų nenagrinėja ir jų išspręsti negali. Sporto rinkos dalyviai nori gauti informaciją ne tik apie aktualias sutarties sudarymo galimybes. Dau­gelis teikia pirmenybę agento sugebėjimams tarpininkauti. Tarpininkauti - tai sėkmingai organizuoti, t.y. vesti derybas, pa­sibaigsiančias sutarties pasirašymu. Vadinasi, agentas privalo inten­syviai išanalizuoti sportininko norus ir ketinimus. Norėdamas teigia­mo rezultato, jis turi pasitelkti savo retorinius sugebėjimus ir mokė­jimą vesti derybas. Reikia skirti tarpininkavimą vienai rinkos šaliai nuo tarpininkavi­mo iš karto abiems šalims. • Pirmuoju atveju agentas turi tik vieną užsakovą, kurio naudai jis veda derybas. Jo uždavinys - paskatinti sportininką kaip po­tencialų užsakovo verslo partnerį užsakovo sąlygomis pasirašyti sutartį. Jis vienašališkai atstovauja savo užsakovo interesams. To­kia agentų veikla įsitvirtinusi JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Di­džiojoje Britanijoje agento darbas abiems šalims tuo pačiu metu laikomas nusižengimu profesinei pareigai. Vokietijoje taip pat orientuojamasi šia kryptimi. Bet kuriuo atveju agentas negali dirbti kitai šaliai pažeisdamas agento sutartį. Žinoma, dviguba veikla gali būti suderinta. • Antrasis atvejis - tai suderinta dviguba veikla. Pagal seną „sąži­ningo agento" įvaizdį, Vokietijos agentų sluoksniuose įsitvirtino nuomonė apie agentą kaip neutralų tarpininką tarp abiejų šalių [7]. Be to, praktikoje tokios dvigubos veiklos išdava ta, kad komi­sinius sudarius sutartį privalo mokėti abi šalys. Reikia įsisąmoninti, kad tai du iš principo skirtingi agentų tipai. Pirmuoju atveju agentas gali negauti savo komisinių, jei jis padeda ir kitai šaliai, antruoju atveju dėl neutralumo pažeidimo, kai agentas tarpininkauja vienai šaliai, prarandami abiejų rinkos partnerių mo­kami komisiniai. Tarpininkauti - tai visų pirma vesti derybas visuo­met atsižvelgiant į sutarties turinį ir pasiekti susitarimą, o tam reikia gerai išmanyti ne tik rinkos situaciją bei sutarčių sudarymo reikšmę, bet ir teisinius sutarčių pagrindus. Konsultavimas nėra tipinis agento darbas. Agentas pagal sutartį gali įsipareigoti konsultuoti užsakovą arba atlikti tai savanoriškai. Tik ypatingais atvejais dėl atsidavimo ir rūpestingumo darbui informavi­mas gali pasireikšti konsultacijos forma. Tai privaloma visų pirma tada, kai agentas konsultavimą nurodo kaip atliekamą darbą (firmos prospektuose, laiškuose). Pastaraisiais metais dėl britų agentų firmų įtakos vis dažniau var­tojama sąvoka „sporto konsultantas". Tai reiškia, kad klientas gali reikalauti iš agento, be nurodymo ir tarpininkavimo, dar ir konsultacijų. Tačiau yra patariamosios veiklos ribos, nes agen­tas negali kvalifikuotai patarti mokesčių ir teisės klausimais, kaip tai atlieka šių sričių specialistai. Vakarų šalyse tai dažnai draudžia jų įsta­tymai. Žinoma, agentui leidžiama nagrinėti mokesčių ir teisinių rei­kalų aplinkybes, ypač jei tai susiję su sutartimi. Kai kuriais atvejais agentas gali aiškinti sporto pirkimo-pardavimo sutar­čių formas, reikalavimus leidimams gauti, pardavimo teises ir t.t. Daugiausia patarti galima ekonominiais klausimais, pvz., sportininko ekonomikos arba investuojamo kapitalo rentabilumo, finansavimo, vietos parinkimo, sportininko įvertinimo klausimais. Agento konsultaci­jos priartina sėkmę, o konsultuojamas užsakovas gali pasijusti sau­gesnis. Prieš pradėdamas savo veiklą agentas turi išsiaiškinti, kokius dar­bus jis gali ir nori pateikti. Be to, jis privalo nuspręsti, kokios sporto rinkos sritys priklausys jo veiklai. Darbų rūšių nustatymas priklauso nuo sugebėjimų, žinių ir paty­rimo, taip pat ir nuo galimybių to imtis, kvalifikuotų bendradarbių. Darbų sričių nustatymas priklauso nuo įsivaizdavimo apie tai, ką agento verslas privalo įgyvendinti (nuo verslo filosofijos). Didelis vaid­muo čia tenka rinkos siūlomoms galimybėms. Taigi agentas, nusta­tydamas rinkos segmentą, kuriame jis nori veikti, pirmiausia privalo analizuoti rinką ir jos teikiamas galimybes verslui (rinkos analizė) [4]. Darbų rūšys ir sritys gali būti pavaizduotos matrica, kuri atspindi verslo tikslų struktūrą. Agento atliekami darbai - tai jo funkcijų rinkoje atspindys. Kaip jau buvo minėta, agento informacinę funkciją atitinka nurodymas apie sutarties sudarymo galimybes. Antra darbų rūšis yra taip pat svarbi rinkai - tarpininkavimas sudarant sutartis. Agentas uždirba komisinius tik tada, jei jis arba tarpininkavo suda­rant sutartį, arba jo nurodymu buvo sudaryta sutartis. Čia kalbama apie darbus, teikiančius pajamas. Konsultacijos prilygsta toms paslaugoms arba darbams, kurie gali prisidėti sudarant sutartis. Jei aiškiai nebuvo sutarta, vien tik už šiuos darbus jokio atlyginimo nebus mokama. Nepaisant to, konsultacijos agentų praktikoje darosi vis svaresnės todėl, kad garantuoja ir pa­spartina sutarčių sudarymą. Pavyzdžiai: • Mokesčių lengvatų nurodymas gali turėti lemiamos reikšmės. • agentas gali pa­spartinti pardavimą. • Organizuojama apžiūra padeda pasiekti sėkmę, neskai­čiuojant dėl to atsiradusių laiko sąnaudų. • Vis dėlto regioninės rinkos yra daugumos agentų verslo dirva. Jo­se sukoncentruota didžioji sporto verslo dalis. Didžiosios sporto agentų firmos kaip paprastai ima tarpininkauti sudarant sutartis tokių objektų, ku­rie dažniausiai traktuojami reikšmingiau nei regioniniai, tarpininkavimas sudarant dideles vertės sutartys Kokias sporto sritis agentas atvers - tai priklausys nuo specializacijos arba nuo keliamų tikslų. Kuo mažesnė įmonė, tuo stipresnė specializacija. Priešingai, gausybė tikslų, keliamų pirmiausia sporto specialistams, bei didelis verslas nu­lemti daugelio papildomų skyrių arba koncernui būdingų teisiškai savarankiškų, bet ekonomiškai susietų įmonių. Agentų veikla, esant tokiai struktūrai, tėra tik viso jų darbų spektro dalis. Agento firmos suskaidymas gali turėti įvairių tikslų. Pirmąją vietą užima kompleksiškas darbas pradedant vietovės analize, žemės skly­po įsigijimu ir užstatymu ir baigiant eksploatavimu bei vadyba, kai tikroji agento veikla pasireiškia tik momentais. Čia kalbama apie įmo­nės struktūrą, kai jos atskirų padalinių vykdomi darbai prisideda prie bendros veiklos. Visai kito tikslo siekiama skaidant tikslų bazę, kai pirmiausia iš­kyla diversifikavimo požiūris. Konjunktūrinė sporto rinka verčia mąstyti, kaip galėtume sumažinti riziką ją skaidydami. Todėl greta agento veiklos yra kuriami pastatų valdymo skyriai, ku­rie sumažinus riziką duoda santykinai saugesnes pajamas. Agento atliekamų darbų rūšių ir sričių derinys sudaro įmonės daly­kinių tikslų struktūrą. Joje aiškinama, kokie agento darbai (patei­kimas, tarpininkavimas, konsultavimas, priežiūra, paslaugos) ir kokiu būdu privalo būti pateikti atskirai pasirinktoms agento sritims. Svarbu žinoti metodus, kaip pasiekti dalykinius tikslus. Atskirai atliekami skirtingų sričių darbai savo turiniu turi atitikti galimybes bei pateisinti skirtingų užsakovų troškimus. 2.2.Sporto kaip socialinio reiškinio ugdymas Sporto mokyklose, vienoje svarbi ausiu jaunimo ugdymo ins­titucijų, ieškoma naujų darbo su moksleiviais formų ir metodų, stengiamasi sudominti juos priemonėmis, pade­dančiomis ugdyti asmenybė. Pasaulio praktikoje kaip svarbi visapusiško jaunosios kartos ugdymo priemonė naudojamas sportas. Sportas yra glaudžiai susijęs su so­cialine kultūrine tikrove. R. Žukovskio (1997, p. 33) žo­džiais, „sportas - tai aktyvumo ir motyvacijos būti ge­resniam skatintojas".1 Kūno kultūra padeda formuotis mūsų visuomenės, įvairių socialinių grupių ir atskirų asmenybių esminėms galioms. Visuomenė suinteresuota įvairių lygmenų, tarp kuriu ypač svarbus yra asmenybės lygmuo, sąveika. As­menybės kūno kultūros funkcionavimas laiduoja indivi­do kultūrinio potencialo visumišką sklaidą bei jo integraciją bendrosios mūsų tautos kultūros vyksmą. Taip in­dividuali kultūra, įgydama objektyvias formas, kartu iš­laiko autonomiškumą, pasireiškiantį per asmenybės sub­jektyvųjį pasaulį. Subjektyvumas yra ta psichologinė ka­tegorija, kuri atskleidžia žmogaus vidinio pasaulio esme;. Tai žmogaus individuali dvasia arba, kaip yra sakoma, žmogiškumas žmoguje. Psichologinėje literatūroje jis traktuojamas kaip žmogaus būties forma, apibrėžianti vidinio pasaulio kontūrus. Protas, jausmai, norai, valia padeda žmogui realizuo­ti praktinius veiksmus, sudaro sąlygas kelti ir įgyvendinti sąmoningus tikslus. Tai yra ne žmogaus vaizduotės apie save padarinys, bet realus tikrovės faktas. Subjektyvu­mo funkcionavimas pasireiškia per žmogaus praktinius santykius su kitu žmogumi, su visuomene, su išoriniu pasaulių ir su pačiu savimi. Šie santykiai įsisavinami ir re­guliuojami palies žmogaus. Kaip pažymi Slobodčikovas ir Isajevas (1995), subjektyvumas žmogų ir pasaulį no skiria, ne supriešina vieną su kitu, o jungia. Jis atskiria žmogų kaip gyvenimo subjektą nuo žmogaus kaip mani­puliacijos objekto.2 Subjektyvumas pagyvina individo kūniškąją būtį, su­dvasina ją, padaro žmogų veiksmo subjektu. Visuose žmogaus sumanymuose, elgsenoje, jausmuose mes pastebima subjektyvumo apraiškas. Vienas svarbiausiu mokslinės psichologijos, pedagogikos uždavinių- kaupti žinias apie realius psichologinius procesus, kurių esamą lemia paties žmogaus gyvenimo, būtent žmogiško gyve­nimo būdo, savitumas, Paties žmogaus gyvensenos pasikeitimo šaltinio rei­kia ieškoti jo subjektyvumo apraiškose: nuostatose, mo­tyvuose, vertybinėje orientacijoje ir pan. Svarbiausia šia­me vyksme turėtų būti gebėjimo savo asmeninį gyvenimą pasirinkti praktinio pertvarkymo objektu atsiradimas. Per požiūrį į save, taip pat ir į savo kūną atsiskleidžia žmogaus subjektyvumas, jo imanentinis gebėjimas būti savo asmeninio gyvenimo šeimininku. Olimpizmas, kaip nurodo A. Poviliūnas (l998, p. 3), šiandien tapo jaunimo socialine filosofija, kuri pabrėžia sporto vaidmenį pasaulio raidai, jaunimo doroviniam ug­dymui. Olimpizmas apima daug vertybių- amžinų, uni­versalių, susijusių su žmogaus dvasiniu ir fiziniu grožiu, tolerancija ir kultūra. Sportas padeda jauniems žmonėms tapti visavertėmis asmenybėmis, turinčiomis daug genį atsparių blogiui savybių. Todėl sportas gražus ne tik spor­tiniais rezultatais, sportinės kovos emocingumu, bet ypač - savo dorovinėmis vertybėmis.3 Sporto praktikoje ryškiau negu natūraliame gyvenime atsiskleidžia žmo­nių asmenybė, charakieris, kultūringumas, sąžiningumas, etinis elgesys. „Olimpinis sąjūdis -tai žmogaus auklėji­mo būdas, harmoningo žmogaus vystymosi raktas," -mano P. Karoblis f 199S. p. 4), „Olimpizmas, - pasak J. Jankausko (1998. p. 23), - tai gyvenimo filosofija, aukštinanti kūno, valios ir sąmonės derme.. Derindamas sportą su kultūra ir išsilavinimu, olimpizmas siekia su­kurti gyvenimo būdą, pagrįstą išsilavinimo vertinimu ir universalių moralės principų gerinimu". K. Miškinio (l 99S, p. 22) tyrimai parodė, jog sporto kaip sudedamosios kul­tūros dalies įtaka žmogaus ugdymui per pastarąjį de­šimtmeti padidėjo. Sportas nėra vien mada ar tik pramoga. Atsidavi­mas sportui - sudedamajai kultūros daliai, kaip nurodo V. Sezemanas (1997, p. 608), - tai „gaivališkas sąjūdis, girnas iš natūralios reakcijos prieš kūno neveikimą, atrofiją (...) Jis kilo iš gilaus troškimo Įtraukti ir kūną į kultūros gyvenimą ir atstatyti pirmykštę gyvos konkrečios asmenybės vienybę".4 Nuo Antikos laikų iki dabar dorovinis pradas sporti­niame gyvenime turi ypatingą prasmę. Džiaugsmingas orumo jausmas, poreikis išlavinti savo fizines ir dvasi­nes jėgas iki tokių aukštumų, kad galėtum iškovoti per­gales, o su jomis ir garbe, bei pripažinimą, yra sąlygoja­mas pagrindinių dorovės normų- teisingumo (garbin­gas varžybų taisyklių laikymasis), sąžiningumo (teisingi ir garbingi sportinės kovos būdai), atsakomybės (vidinė pareiga sau ir tautai), orumo (savivartės suvokimo) ir kt. Sporte garbės ir pripažinimo siekimas turi remtis hu­maniškomis, visuotinai pripažintomis vertybėmis. Pjeras de Kubcrtenas yra rašęs, kad sportas gali sužadinti pa­čius kilniausius ir pačius žemiausius jausmus: tiek kilnumą ir sąžiningumą, tiek žiaurumą ir veidmainiškumą.. Taigi P. de Kubertenas olimpizmu pagrįsto ugdymo funkciją papildė naujomis aksiologinėmis kategorijomis. Jis atsi­sakė sporto vien kaip reginio, nors ir labai meistriško, įdomaus, bet akcentavo jo dvasines vertybes, turinčias didžiule, į laką jaunimo ugdymui. Olimpizmas visada rė­mėsi autentiška humaniškąją senovės žmonių kultūra ir apėmė tris tos pačios idėjos vienijamas žmogaus veiklos sritis: filosofiją, ugdžiusią žmogaus gebėjimą žvelgti į tikrovės racionaliai mąstant; muziką, ugdančią jausmus ir judesius; gimnastiką, fiziškai ir dvasiškai veikiančią žmo­gaus būtį. P. de Kubertenas 1927 m. kreipėsi per radiją į viso pasaulio jaunimą tokiais žodžiais; „Pažadindami olimpines žaidynes, mes norime, kad Jūs susižavėtumėte tokia sporto religija, kurią jam suteikė mūsų didieji pirmtakai. Mūsų laikais atsiradus didžiausioms galimybėms, o kita ver­tus - dideliems pavojams, olimpizmas turi būti estetinio idealo ir dorovinio (yramo, fizinės ištvermės ir kūno stip­rybės mokykla. Šiuos uždavinius bus galima įgyvendinti tik tada, kai visa tai atitiks Jūsų garbe, ir orumą, kuriuos Jūs kaip sportininkai panaudosite dvasios ir kultūros kė­limui" (Žukovska ir Žukovskį, 1998,p. 14).5 Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smeto­na, geras antikinės graikų kultūros žinovas, atidaryda­mas I Lietuvos tautinę olimpiadą 193S m. liepos 17 d., kalbėjo:,, Žaisti ir sportuoti- ne tik maloni pramoga, bet ir naudinga kūno ir dvasios mankšta. Varžybose nėra priešų, o yra tik šalys, geros valios ribose laikomos. Yra Fair Play - kilnus elgesys. Taip suprantamas sportas turi aukštos auklėjamosios reikšmės. (...) ir nugalėtieji, ir visi žiūrimieji gėrisi nugalėtojais, juos gerbia ir mokosi iš jų" (Fiziškas auklėjimas, 1938, Nr, 7-8, p. 6). Šią temą tyrė ir tebetiria"P. Karoblis (l 998), V. Stoliarovas (1998), S. Stonkus (1997), Z. Žukovska, R, Žukov­skį (1996), A. Dambrovska, A, Dambrovski (1998), E. Puišienė(1999)ir kt. P, Karoblis (1998, p. 7) apie šią problemą rašo:,, Viena iš prioritetinių krypčių yra Lietuvos moks­leivijos olimpinis švietimas (..,), Svarbiausia moksleivijos olimpinio švietimo prasmė - harmoningos asmenybės ug­dymas, t. y. kūno, dvasios ir intelekto lavinimas vienu me­tu. Sportas, jo vertybės moksleiviams turi tapti viena iš priemonių, praturtinančių egzistenciją". 3.Kūno kultūros plėtojimo galimybes Sportas, įžymiu, sportininkų poelgiai, sporto rengi­niai turi ypatingą ugdomąjį poveikį jaunimui. Ši premi­sa paskatino patyrinėti, kaip mokyklų ir klasių vadovai panaudoja sportą bei kilnias jo idėjas moksleiviams ug­dyti. Šio tyrimo reikšmingumą ir aktualumą pagrindžia ir ši S. StoKkaus (1998, p, 2) mintis: „Dabar, kai liko nedaug institucijų, aukštinančių grožį ir dorą žmogų, garbingus žmonių tarpusavio santykius, tikrųjų olimpiz­mo vertybių skleidimas, jų perkėlimas į gyvenimą yra nepaprastos svarbos uždavinys visiems, susijusiems su sportu, kūno kultūra". Uždavinys visiems, susijusiems su žmogaus ugdymu, juolab, kad net būsimųjų kūno kul­tūros specialistų olimpinė kultūra nėra pakankamai aukšta (Puišicnė, 1998, p, 36). Veikla, susijusi su fiziniu lavinimu, įgyja kultūrinę pras­me, tada, kai ji įkomponuojama į kultūrinių vertybių, nor­mų, orientacijų sistemą. Jeigu jos priemonėmis pasie­kiamas kūno formų ir galių lygis, atitinkantis asmenybės vystymosi nuostatas, dvasinius poreikius, kultūrines nor­mas, padeda harmonizuoti biogenetine, ir socialine, as­menybės būti, toks fizinis lavinimas įgyja kultūros bruo­žų ir atitinka jos kriterijus. Žmogus pats turi būti suinte­resuotas savo fizinio potencialo ugdymu ir gebėjimu pa­naudoti jį savo socialinėms, kultūrinėms reikmėms, dva­siniams poreikiams tenkinti. Kaip taikliai yra pastebėju­si Bychovskaja (1993), kūno kultūra yra ne tiek "darbo su žmogaus kūnu", kiek "darbo su žmogaus dvasia" sri­tis. Kaip ir bet kuri kita kultūros sritis, kūno kultūra pir­miausia siejama ne su išoriniu, bet su vidiniu žmogaus pasauliu, jo dvasingumu. Be aiškiai suformuoto vertybi­nio požiūrio į kūną, negalima jokia kultūrinė veikla. Mū­sų pedagogikos klasikas S.Šalkauskis (1991) gana aiš­kiai yra suformulavęs fizinio lavinimo uždavinius ir tiks­lus. Jis teigė, kad fizinio lavinimo paskirtis - padėti ge­rus pamatus kūno gerovei, bet Čia pat pabrėžė, jog kūno gerovė nedali būti atsieta nuo žmogaus dvasios.6 Kita vertus, kūno gerovė daro tam tikrą poveikį ir žmogaus dvasiai. Žmogaus fizinė prigimtis, kaip mate­rialinis pagrindas, turi tapti žmogaus idealų realizavimo derme. Žmogus, būdamas stiprios valios, tvirto charak­terio, dėl silpno fizinio parengtume dažniausiai negali pa­tenkinti visų savo dvasinių poreikių. Todėl fizinis lavini­mas, anot Šalkauskio (1991), turi būti vykdomas sykiu kūno ir sielos gerovei. Fizinis ugdymas aukštojoje mokykloje savo misiją at­lieka tuomet, kai jis padedu susiformuoti studentui kaip kūno kultūros subjektui, kuris gali realizuoti pasirinkimo laisvę savotiška kūno akulturacija, taip įgydamas savo kultūrinį identitetą. Kartu fizinį ugdymą lemia asmeny­bės formavimo logika, savo poreikių ir tikslų savivoka. Tačiau tam turi būti sudarytos sąlygos, kurioms esant sklandžiau vyktų asmenybės fizinio ugdymo perėjimo į fizine, saviugdą. Reikia pažymėti, kad dabar egzistuojanti akademinio jaunimo fizinio ugdymo sistema nevisiškai patenkina so­cialinius ir asmenybės lūkesčius. Dauguma aukštųjų mo­kyklų studentų ir absolventų netampa aktyviais kūno kultūros vertybių puoselėtojais ir perteikėjais. Tai savo ruožtu daro įtaką studijų profesinei, buities, poilsio, gyvense­nos, sveikatingumo kultūrai (Tamošauskas, 1997). Išvados Dauguma bendrojo lavinimo mokyklų neplanuoja ir nepanaudoja sporto ver­tybių moksleiviams ugdyti. Jeigu ir yra kokia nors veikla šia tema, tai ji pasireiškia tik atskiromis akcijomis, nagri­nėjami atskiri, tarpusavyje nesusiję dalykai, nėra siste­mos. Matyli, kad daugelis bendrojo lavinimo mokyklų ne­planuoja renginių, susijusių su olimpizmo vertybių propagavimu. Pvz. Iš 48 išnagrinėtu mokyklų darbo planų tik 6-iose(12.49%) numatyta surengti po vieną renginį. Ne­buvo nė vieno darbo plano, kuriame būtų numatyta su­rengti du ar daugiau renginiu minėta tema. Todėl nega­lima įžvelgti ir jokios sistemos perteikiant kilnias olimpi­nes idėjas mokyklose. Drauge su vertybine orientacija žmogaus aktyvumui, jo elgsenai didelį reikšmę turi motyvacija. Motyvacija reguliuoja ir elgsenos kryptis, galimumus ir būda,. Todėl, norint ištini studentų fizinio pasyvumo priežastis, būtina disponuoti informacija apie jų motyvus. Kaip rodo ap­klausos rezultatai, daugumos studentų motyvacija orien­tuota į pragmatizmą ir hedonizmą. Jų fizinį aktyvumą lemia malonumo ir fizinės kondicijos motyvai. Kelia ne­rimą tai, kad atsakinėjusių studentų sveikatingumo mo­tyvas nėra dominuojantis ir skatinantis fizinį aktyvumą, juolab, kad studentų sveikatos motyvų spektras byloja apie daugelio studentų menką kūno kultūrinį išprusimą. Fizinės pratybos, grindžiamos šiais motyvais, iš esmės apsiriboja žemesnio lygio poreikių tenkinimu, nepasiekiu asmenybės dvasinio lygmens. Iš dalies šį teiginį patvirtina studentų fizinio aktyvu­mo rodikliai. Tiktai trečdalis jų pasiekia tą optimalia fizi­nio aktyvumo ribą, kuri atitinka organizmo fiziologines normas, o dviejų trečdalių studentų fizinis aktyvumas yra nepakankamas. Didelė kaltė dėl to tenka kūno kul­tūros katedroms, kurios savo programose mažai vietos skiria studentų prusinimui, švietėjiškai veiklai. Apie fizi­nio aktyvumo priklausomybę nuo teorinių žinių lygio by­loja ir mūsų atlikti tyrimai. Studentai, laikydami save la­biau išprususiais kūno kultūros srityje, pasižymi didesniu fiziniu aktyvumu, gebėjimu sudaryti asmeninės fizinės saviugdos programas ir jas realizuoti. Tuo tarpu žemes­nio fizinio intelekto studentai yra gerokai fiziškai pasy­vesni. Apskritai labiau išprusę studentai turi platesnį ir išsamesnį kūno kultūros suvokimą. Jų vertybių skalė yra įvairiapusiškesnė ir visavertiškesnė. Ypač reikšminga tai, kad šioje grupėje yra daugiau studentų, pripažįstančių tokias dvasines kūno kultūros vertybes kaip savitvarda, bendravimo kultūra ir pan. Jie yra tos nuomonės, kad kūno kultūra gali padėti ir profesinei karjerai. Nenuostabu, kad šiuolaikinis žmogus vis dažniau su­siduria su biologinėmis (savigriovos) problemomis. Žmo­gus, būdamas laisvas, nejausdamas atsakomybės, nevaržomas jokių moralinių varžtų, naikina ir griauna tai, kas jam gyvybiškai svarbu, t.y. savo kūną. Tai mes ma­tome per tokias gyvensenos apraiškas kaip rūkymas, alkoholizmas, narkomanija, seksualinis palaidumas, per­sivalgymas, nepakankamas fizinis aktyvumas ir t.t. Štai kodėl kūno kultūros kasdieniniame darbe turi sutelkti savo pastangas siekdamos kūno kultūrą integ­ruoti į studento asmenybės dvasines vertybes. Supran­tant kūno kultūrą kaip tam tikros specifinės veiklos re­zultatą, kuriame slypi objektyvios vertybės, sudarančios ugdomosios jėgos vieną iš pagrindinių šaltinių, mums svarbu, kad šios vertybės neliktų potencialaus pavidalo, o būtų nukreiptos į veikiamąjį objektą, t.y. studentą.7 Ug­dytojo jėga tampa veiksminga tik per kūno kultūros ver­tybių atranką bei atitinkamą organizavimą, kai tampa tikėtina, kad tos vertybės pasieks bręstančią sąmonę, padarys studentą aktyviu kūno kultūros vertybių puose­lėtoju. Šioje veikioje negalima pamiršti ir sumenkinti pa­lies ugdytinio vaidmens. Jis negali būti tik pasyvus kūno kultūros vertybių priėmėjas. Ugdomosios jėgos įgyja ak­tualumą tik per subjekto aktyvumą. Teoriniu požiūriu kūno kultūros subjektas suvokia­mas kaip žmogus, praktinio pertvarkymo objektu pasirin­kęs savo fizinę prigimtį humanitarinės kultūros kontekste. Studento asmenybės kūno kultūros raidą lemia vi­diniai veiksniai: nuostatos, vertybinė orientacija, moty­vacija ir pan. Daugumos tirtų studentų vertybinė orientacija gana skurdoka, vienpusė ir apsiriboja fiziniu lygmeniu, neturi pla­tesnio socialinio, kultūrinio konteksto. Motyvacija dažniau­siai siejama su malonumo jausmu. Malonumas laikomas tikslu, o ne priemone aukštesniems tikslams pasiekti. Toks kūno kultūros suvokimas studento sąmonėje for­muoja vaizdą, neatitinkanti jos turinio. Neatitikimas tarp visuomenėje susiformavusio idealistinio kūno kultūros vaizdinio ir individo modelio lemia jo praktinius veiks­mus. Todėl dauguma studentų neturi individualios fizi­nės saviugdos programų, o tik trečdalis turinčių reali­zuoja jas fiziologiškai pagrįstu lygiu. Vadinasi, studentų kūno kultūra yra žemo lygio ir neatitinka visuomenei su­formuoto kūno kultūros modelio reikalavimų. 3. Fizinio ugdymo programose išskirtinis dėmesys tu­rėtu būti kreipiamas į studentų prusinimą ir dvasingumo ugdymą. Studentu, pasižyminčių šiomis savybėmis, verty­bių spektras platesnis, patvaresnė motyvacija. Jiems atsi­randa palankesnės sąlygos išsamiau suvokti kūno kultūros vertybinį potencialą ir integruoti j į asmenybės struktūra. Literatūra 1. Tamošauskas, P. (1997). Žmogaus kūno ir dvasios sąveikos, Vilnius. 2. Merkys, G. (1999). Pedagoginio tyrimų metodologiniai pradmenys. Šiauliai. 3. Rimas. J. (2000) Pokyčiu poveikis socialinėms sistemoms. Organizacijų vadyba, sisteminiai tyrimai, Nr. 13, 139—155. 4. Sapamis, G. (2000). Kokybinių ir kiekybiniu metodu deri­nimas, diagnozuojant mokyklos vadybą nestandartizuotu atvira tipo klausimai: daktaro disertacija. Šiauliai. 5. Želvys, R. (1998). Švietimo reformos 4. Vilnius: Solctarija. Želvys, R. (1999). Švietimo vadyba ir kanu. Vilnius: 6. Drucker, R (1993). Post Capitalisl Socialy. Oxfbrd: Linarce House, Jordan Hill, 7. Dunphy, D. (1981). Organizational Chaiige by Chois. McGraw-Hill, Sydncy. 8. Everard, B., Morris, G. (1997). Efektyvus mokyklos val­dymas. Vilnius: Poligrafija ir informatika. 9. Hargiovičius, A. (1999). Keičiasi mokytojai, keičiasi laikai. Vilnius: Tylo Alba 10. Hopkins, D.. Afnscow. M., West, M. (1998). Kaita ir mokyklos tobulinimas. Vilnius: Tylo Alba. 11. Jucevičius, R. (199K) Strateginis organizaciją vystymas. Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!