Jaunųjų krepšininkų fizinės ypatybės ir jų ugdymas

Įvadas Treniruočių teorizacija yra vienas iš teorinių tyrimo metodų, plačiai taikomas daugelyje mokslo sričių. Sporte modelis suprantamas kaip „visuma įvairių rodiklių, apibūdinančių ir laiduojančių tam tikrą jaunojo krepšininko parengtumą, prognozuojamų rezultatų pasiekimą " (Stonkus, 2002), tačiau dažnai stokojama jų priežastinių, patikimų, koreliacinių ryšių analizės. Tyrimo tikslas - vadovaujantis teorine modelių samprata ir jų sistemine klasifikacija parengti formalųjį, koreliacinį, dinaminį, statistinį jaunųjų krepšininkų fizinių savybių rengimo modelius ir pagrįsti jų veiksmingumą sporto treniruotės valdymui, sportinių rezul­tatų prognozei. Formalusis modelis sudarytas remiantis penkių Lietuvos didelio meistriškumo jaunųjų krepšininkų įvairaus treniruotės fizinio krūvio (tarp jų ir šoklumo pratimų) kiekybiniais rodikliais, nustatytas jų kitimo metiniu treniruotės ciklu patikimu­mas. Didžiausi šoklumo pratimų kiekybiniai rodikliai buvo spalio, lapkričio ir kovo, balandžio mėnesiais. Koreliacinis modelis parengtas pagal šuolio rezultato ir įvairių testų rodiklių tarpusavio koreliacinius ryšius. Nustatyta, kad šuolio rezultatas turi stiprų koreliacinį ryšį su trišuolio iš vietos (r=0,95) rezultatu, bendru atsi­spyrimo greitumo jėgos potencialu (r=0,89), rutulio metimo iš apačios pirmyn rezultatu (r=0,80), 30 m bėgimo įsibėgėjus (r=0,89), vertikaliu (r=0,87) ir horizontaliu (r=0,81) kūno judėjimo greičiu. Statistinis modelis parengtas pagal šuolio rezultatus trejose (1992 m., I996m., 2000 m.) olimpinėse žaidynėse ir naudojant rodiklių skirtumo patikimumo (p) bei standartinio nuokrypio (S) rodiklius nustatytos rezidtatų kitimo tendencijos. Rezultatų vidurkis trejose olimpinėse žaidynėse buvo 1,96±0,01±0,04, o geriausias -1996 m. - 1,98±0,01±0,04. Dinaminiai modeliai parengti pagal didelio meistriškumo krepšininkai N. Ž. ir krepšininko į tolį T. B. bendrojo bei specialiojo parengtumo testų rodiklius ir naudojant matematinės statistikos metodų atlikta sportinių rezultatų prognozė. Nustatyta, kad norint šokti 1,98 m reikia pasiekti 3,89 m/s vertikalų kūno judėjimo greitį, 7,26 mis horizontalų kūno judėjimo greitį ir atsispirti per 0,14 s. 1. Teorinė jaunųjų krepšininkų rengimo samprata ir praktinės technologijos Apie optimalių fizinių krūvių taikymą lavinant jaunųjų krepšininkų fizines ypatybes rašo daugelis autorių (Платонов, 1997; Шестaков, 1999; Bompa, 1999; Buceta, 2000). Tačiau nėra ištirtas tinkamiausių fizinių krūvių parinkimo ir taikymo veiksmingumas atskirų sporto šakų atstovų, tarp jų ir krepšininkų, rengimo vyksme. Tyrimo tikslas – nustatyti ir įvertinti trumpalaikių optimalių fizinių krūvių poveikį krepšininkų bendrosios ištvermės, koordinacijos, greitumo jėgos ir greitumo jėgos ištvermės ypatybėms. Buvo tirta LKKA–Atleto krepšininkų (n=14) jau minėtų fizinių ypatybių kaita po tris savaites trukusios intensyvaus fizinio rengimo stovyklos. Fizinio rengimo stovykloje buvo taikomi optimalūs fiziniai krūviai. Krūviai buvo nustatomi pagal maksimalaus testo (MT) (Stonkus, 1985) ir širdies susitraukimų dažnio (ŠSD) (Stanislovaitis, 2000) rodiklius. Testavimas vyko prieš fizinio rengimo stovyklą ir po jos, taip pat po trijų mėnesių trukmės varžybų laikotarpio (pasibaigus pirmajam LKAL čempionato ratui). Tiriant trumpalaikių optimalių fizinių krūvių poveikį kai kurioms krepšininkų fizinėms ypatybėms, paaiškėjo, kad tokie krūviai skirtingai veikia krepšininkų fizines ypatybes: ypač pagerėja visų amplua žaidėjų bendrosios ištvermės, tiesiamųjų kojos raumenų jėgos rodikliai (p0,05). Tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad trumpi optimalūs fiziniai krūviai teigiamai veikia krepšininkų fizines ypatybes ir sudaro tinkamas sąlygas toliau lavinti fizines ypatybes. Teorinė jaunųjų krepšininkų rengimo samprata ir praktinės technologijos keičiasi ir tobulėja priklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų, vertybinės sporto sam­pratos ir jo poreikio visuomenėje. Tai daro įtaką visam jaunųjų krepšininkų rengimo vyksmui, kaip vientisai ugdymo sistemai, ir jo valdymui (Karoblis, 2005;). „Rengimas - moksliškai pagrįstas ilgalaikis tik­slingas ugdymasis tam tikroje veiklos srityje". „Spor­tinis rengimas - daugialypis pedagoginis vyksmas tikslingai naudojant ir taikant turimas sąlygas, žinias, metodus, priemones sportininkui (komandai) rengti" (Sporto terminų žodynas, 2002). Sportinis rengimas pagal savo paskirtį yra fizinis, funkcinis, integralusis, intelektinis, psichologinis, taktinis, techninis, teori­nis, varžybinis, žaidėjų. Jaunųjų krepšininkų rengimas valdomas naudojant įvai­rius teorinius ir praktinius tyrimo metodus. Mode­liavimas yra vienas iš teorinių tyrimo metodų, plačiai taikomas daugelyje mokslo sričių, tarp jų ir sporte. Modelis sistemų teorijoje suprantamas kaip įran­kis, schema arba procedūra, naudojama sisteminėje analizėje nusakant veiklos, kuri siekia atspindėti realų pasaulį, pasekmes. Objektas arba procesas, turintis pagrindines originalo savybes. Realaus pasaulio sisteminė analizė vykdoma panaudojant formalius, loginius, priežastinius, koreliacinius, deterministi-nius, dinaminius, statistinius modelius (Glossary on Cybernetics and Systems Theory, 1984). Ugdymo modeliavimas yra edukologijos teorinių tyrimų metodas. Kaip pažymi B. Bitinas (1998), ug­dymo modeliavimas - tai yra idealizavimo padarinys - pažinimo objektų teoriniai modeliai. Socialinėje pedagogikoje „šis metodas atitinka dabartinį pažinimo pobūdį - sisteminį tikrovės pro­cesų bei reiškinių nagrinėjimą, kai įjungiamos įvairių mokslų kategorijos ir pagal formalų loginį aprašymą siejamos į vientisą dedukcinę sistemą". Pagal paskirtį modeliai gali būti deskriptyviniai (aprašomieji) ir prognozuojantys (Vaitkevičius, 1995). Sporte modelis suprantamas kaip „visuma įvairių rodiklių, apibūdinančių ir laiduojančių tam tikrą jaunojo krepšininko parengtumą, prognozuojamų rezultatų pasiekimą" (Stonkus, 2002). Sporto teorijoje nurodomi įvairūs modeliai: idea­lusis, ilgalaikio sportinio rengimo, morfofunkcinis, parengtumo, perspektyvinis, jaunojo krepšininko, sporto tech­nikos, taktinės veiklos, teorinis, varžybinės veiklos ir kt. (Sporto terminų žodynas, 2002). Pažymėtina, kad. gausi sporto modelių pavadinimų įvairovė nevisiškai sutampa su klasikine modelių klasifikacija, be to, jie daugiausia pagrįsti siauros rengimo krypties empiriniais faktais. Platonovo nuomone, šiuo metu yra trys pagrindinės jaunųjų krepšininkų rengimo modelių su­darymo kryptys: 1. Grupės jaunųjų krepšininkų rengimo modelis. 2. Atskirų rengimo dalių modelis. 3. Individualūs didelio meistriškumo jaunųjų krepšininkų rengimo modeliai. Kaip pažymi daugelis autorių, šiuo­laikinė sporto treniruotės teorija turį pereiti nuo gausių empirinių faktų apibendrinimo ir jų modeliavimo prie teorinio jaunųjų krepšininkų rengimo modeliavimo (n&aH3HH, 2004; rijtaTOHOB, 2004). Tokio mokslinio požiūrio esmė yra ta, kad jaunųjų krepšininkų rengimo vertinimas ir prognoza­vimas turi vykti ne tik atsižvelgiant į surinktus atskirų rengimo dedamųjų dalių faktus ir jų indukcinę analizę, bet turi būti paisoma ir to, kad jaunojo krepšininko organizmas yra nestabili, tačiau vientisa dinaminė sistema, integ­raliai veikianti nuolat besikeičiančioje socialinėje ir ugdomojoje aplinkoje. Šioms dviem tarpusavyje sąvei­kaujančioms sistemoms - uždarai jaunojo krepšininko funkcinei ir atvirai socialinės veiklos - pažinti reikia teorinių žinių ir empirinių faktų. Kadangi modelis suprantamas kaip „įrankis... siekiant atspindėti realų pasaulį" (Clossary on Cybernetics and Systems Theory, 1984), todėl jo kūrimas turi būti pagrįstas realaus pasaulio egzistavimą pagrindžiančiomis teorinėmis žiniomis, kurios panau­dojamos modeliuojant praktines technologijas. Sporto mokslininkui būtinos sistemų teorijos, organizmo funk­cinių sistemų veiklos, adaptacijos teorijos, tikimybių teorijos, biomechanikos, žmogaus socialinės ir biolo­ginės prigimties, raidos ir brandos, sporto treniruotės, ugdymo teorijos ir kt. žinios. Šių žinių susisteminimas yra pirmas ir svarbiausias teorinio apibendrinimo žings­nis, padedantis sukurti dedukcinio jaunųjų krepšininkų rengimo modelio sampratą. Sporto praktikos požiūriu visos šios žinios turi būti pritaikytos konkrečiai sporto šakai ir individualiam sportininkui. Sporto treniruotės teorijos požiūriu šios žinios integruojamos į konkretaus modelio turinį, atitinkantį treniruotės uždavinius, jaunojo krepšininko kvalifikaciją, amžių, lytį, socialines sąlygas, repre­zentacijos lygį, varžybų sistemą, asmeninius interesus (Radžiukynas, 1997; Karoblis, 2005). Tokia žinių gausa sudaro teorinį metodologinį jaunųjų krepšininkų rengimo pagrindą tačiau kurti daugybę modelių remiantis visomis šiomis žiniomis praktiškai per daug sudėtinga. Be to, gausūs indukcinio pažinimo modeliai ne visada parodo jų ryšį su sportiniais rezultatais ir pagrindiniais juos sąlygojančiais rodikliais. Vadinasi jaunųjų krepšininkų rengimui labiausiai reikalingi informaty­vūs, teoriškai pagrįsti modeliai, kuriuose būtų patys in­formatyviausi rodikliai, susiję su sportiniais rezultatais. Vykdoma ir teorinė bei eksperimentinė tokių lengvosios atletikos rodiklių paieška. Nustatyta, kad sportiniai lengvosios atletikos krepšininkų rungčių rezul­tatai daugiausia veikiami sąveikos su atrama (žeme) metu. Pagrindiniai sąveikos su atrama rodikliai, turintys įtakos sportiniams rezultatams, yra atremties fazės truk­mė ir dinaminės pastangos koncentrinio ir ekscentrinio raumenų darbo metu. Taigi vienas arba keli modeliai, kurių turinį sudaro sąveikos su atrama kinematiniai ir dinaminiai arba kiti informatyvūs rodikliai, gali už­tikrinti lengvaatlečių treniruotės vyksmo valdymą ir sportinių rezultatų prognozavimą. Be to, žinoma (GrpiBKaK, 1992, MaTBeeE, 2000, fljiaTOHOB, 2004, Karoblis, 2005, Žilinskienė, Radžiu­kynas, 2006), kad sportiniams visų lengvosios atletikos rungčių, tarp jų ir šuolio rungties, rezultatams įtakos turi treniruotės fizinio krūvio turinys ir dėl jo kintantys bendrojo ir specialiojo fizinio parengtumo rodikliai, todėl tokio pobūdžio modeliai taip pat yra reikalingi valdant jaunųjų krepšininkų rengimą. Vadinasi, leng­vosios atletikos treniruotės teorijai ir praktikai labiau reikalingi ir galimi parengti informatyvūs teoriškai apibendrinti modeliai, kuriuose būtų nedaug pačių informatyviausių rodiklių, patikimai susijusių su spor­tiniais rezultatais. Kiti indukcinės krypties modeliai, prognozuo­jantys ir apibūdinantys tik atskirų funkcinių sistemų veiklą arba siaurą judamosios veiklos diapazoną, suteikia papildomų žinių apie jaunojo krepšininko, kaip vien­tisos funkcinės sistemos, realizuojamos specifinėmis aplinkos sąlygomis, pažinimą. Tyrimo tikslas - vadovaujantis teorine modelių samprata ir jų sistemine klasifikacija parengti forma­lųjį, koreliacinį, dinaminį, statistinį jaunųjų krepšininkų rengi­mo modelius ir pagrįsti jų veiksmingumą treniruotės vyksmo valdymui, sportinių rezultatų prognozei. 2.Jaunų krepšininkų fizinių ypatybių formavimo metodai ir organizavimas Krepšininko – komandos nario sportinis parengtumas – tai jo žaidimo gebėjimų pasireiškimo laipsnis rungtyniaujant. Krepšininko žaidimo gebėjimai – išmokti žaidimo veiksmų ir jų derinių, integruotų į komandos žaidimą, visuma. Krepšininkų žaidimo per rungtynes kokybę galima nustatyti ir įvertinti fiksuojant, užrašant esminės įtakos visos komandos žaidimui, jos rezultatams turinčių rodiklių skaitines charakteristikas. Ši kompleksinė žaidimų veiksmų sandara ir padeda pažinti, suprasti, paaiškinti ir įvertinti krepšininkų parengtumą, jo kaitą. Kita vertus, gauti krepšininkų parengtumo tyrimų rezultatai iš tikrųjų nėra visapusiškai informatyvūs, apibendrinantys, kad jais remiantis būtų galima parengti moksliškai pagrįstus krepšininkų parengtumo struktūros modelius. Krepšininko lokomocijos rodikliai. Prie šių rodiklių priklauso nubėgtas nuotolis judėjimo ypatumų rodiklai. Nustatyta, kad krepšininkas per vienas rungtynes vidutiniškai įveikia 4800-7000 m nuotolį, 40-50 kartų pašoka, iki 640 kartų pakeičia judėjimo kryptį, iki 440 kartų bėgimo greitį. Suprantama, kad žaidžiant įvairaus parengtumo komandoms, priklausomai nuo žaidėjų funkcijų šie duomenys bus skirtingi. Tačiau jie gali būti orientyras tiriant konkrečios komandos žaidėjų lokomociją per rungtynes. Palyginti ilgus nuotolius (15-20m) žaidėjas bėga gana retai ( greitojo puolimo metu). Krepšininkai dažniausiai juda nedideliame aikštės plote, įveikdami trumpus nuotolius. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad krepšininkas žaisdamas negali išvystyti didžiausio bėgimo greičio, o svarbiausi tampa startinis greitis, greitėjimai (pirmyn, atgal, į šonus),stabdomieji judesį sustojant. Visas šias krepšininkų veiksmingo judėjimo apraiškas sąlygoja geras staigiosios jėgos išugdymas. Reagavimo į fizinius krūvius rodikliai. Prie šių rodiklių priklauso pulso dažnis, VO2maks., ir kt. Objektyvus, labiausiai prieinamas ir todėl dažniausiai taikomas krepšininkų organizmo reagavimui į fizinius nustatyti yra pulso dažnis per 1 min., jo kaita. Nustatyta, kad 26% bendro rungtynių laiko krepšininkų pulso dažnis yra iki 160 k./min. Atsižvelgiant į pulso dažnio kaitą per rungtynes nustatytos trys krūvio intensyvumo fazės: 1. Didėjančio intensyvumo fazė (36% ne gryno rungtynių laiko). 2.Pastovaus krūvio fazė nekintant pulso dažniui (32%) 3.Atsigavimo (poilsio) fazė mažėjant pulso dažniui (32%) Vidutinė šių fazių trukmė 16 – 17 sek. (ilgiausia – 7.5 sek., trumpiausia –sek.). Minutės pertraukėlės metu pulso dažnis sumažėja 50 – 60 tvinksnių: nuo 210 iki 140; nuo 191 iki 132; nuo 80 iki 131; nuo 175 iki 120; nuo 165 iki 115 tvinksnių per min. Po pertraukėlės pulsas padažnėja: per 40 sek. – nuo 110 iki 165 tvinksnių, per 60 sek. – nuo 120 iki 181, per 80 sek. – nuo 145 iki 200 tvinksnių per min. Svarbiausi, dažniausiai pasitelkiami krepšininkų žaidimui per rungtynes vertinti rodikliai yra jų atliktų technikos ir taktikos veiksmų kiekybinės ir kokybinės charakteristikos. Pavyzdžiui per rungtynes ir per 1 žaista minute taškai, visų metimų ir tikslių metimų, baudų metimų santykis, metimų iš įvairių nuotolių, įvairiais būdais skaičius ir veiksmingumas, atkovoti kamuoliai puolant ir ginantis, perimtų kamuolių skaičius, pražangų skaičius, perduotų kamuolių metimui skaičius, veiksmingų gynybos veiksmų skaičius ir t. t. Žaidėjo veiklą per rungtynes atspindi pozityvūs veiksmai, t. y. tikslūs metimai ir baudų metimai, atkovoti ir perduoti kamuoliai, rezultatyvūs perdavimai, sėkmingi veiksmai ginantis ( metimų į krepšį blokavimas, veiksminga pagalba partneriui ir kt.) bei negatyvūs veiksmai, t. y. netikslūs metimai ir baudų metimai, technikos klaidos, asmeninės pražangos, gynybos klaidos (dengiamojo varžovo pelnyti taškai, nepasikeitimas dengiamaisiais, neatitvėrimas varžovo ir kt.). Krepšinio treneriai labiau veikia savo jaunųjų krepšininkų įkvėpimo būseną, o patys sportininkai į jas reaguoja atvirau. Nustatytas statistiškai patikimas (p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!