Duona ir rūgštingumas

Dauguma žmonių skundžiasi padidėjusiu skrandžio rūgštingumu pavalgius duonos, šiame darbe, mes bandysime aprašyti daugumą duonos rūšių Lietuvoje, ir kitose pasaulio šalyse, tyrinėsime jų rūgštingumą, jį aprašysime.
Duona - kepinys iš ruginių, kvietinių, kvietruginių miltų arba jų mišinių ir (arba) kitų grūdų produktų tešlos, kuri maišoma, formuojama, purinama ir kildinama mielėmis ir pieno rūgšties bakterijomis, o jos ruošinys kepamas. Duona žmogaus mityboje užima labai svarbią vietą. Žmogus kasdien vidutiniškai suvalgo 150–500 g. duonos (Lietuvoje ~300 g). Tai vienas iš svarbiausių maisto produktų, patenkinantis daugumą organizmo energijos poreikių. Ruginėje ir kvietinėje (ragaišis) duonoje yra visų organizmui reikalingų pagrindinių maisto medžiagų: 5-8 % baltymų, 40-50 % lengvai organizmo pasisavinamų angliavandenių, mineralinių medžiagų (kalcio, fosforo, magnio, geležies, kalio druskų), vitaminų.
Duona buvo pagrindinė ankstyvųjų žmonių visuomenių formavimosi dalis. Iš Vakarų Afrikos pusės, kur kvietiniai plotai buvo prijaukinti, auginimas išplito į šiaurę ir vakarus, į Europą ir Šiaurės Afriką. Tai savo ruožtu paskatino miestų formavimąsi, o ne kaimo gyvenimo būdą, ir sukėlė vis sudėtingesnes visuomeninės organizacijos formas. Panašūs įvykiai įvyko rytinėje Azijoje, daugiausia dėl ryžių, o Amerikoje - kukurūzai.
Duoną, kaip kasdieninį maistą, lietuviai valgė jau nuo senovės, nuo neolito laikų. Apie jos prosenovinę kilmę byloja ne tik archeologinės iškasenos, bet ir lingvistiniai duomenys. Javo, kaip ir rugio, pavadinimai yra indoeuropiečių kilmės žodžiai. Seną duonos kilmę taip pat patvirtina gausūs ir plačiai paplitę su ja susiję papročiai, dalis kurių neabejotinai siekia pirmykštės bendruomenės santvarkos laikus. Nuo seno lietuvių protėviai kepė gryną ruginę duoną. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad, kryžiuočiams užėmus Prūsiją, žmonės ten jau kepė skanią duoną ir kvietinius fermentuotos tešlos raguolius. Ruginė duona nuo senovės buvo valgoma Žemaitijoje ir kitur Lietuvoje. Tačiau nederliaus ar kitais nepriteklių metais būdavo kepama bėralinė (iš nevėtytų rugių) duona, kuri, Lietuvoje įsigalėjus baudžiavinei santvarkai, tapo pagrindiniu ne tik baudžiauninkų, bet ir neturtingų miestiečių maistu. Bėralinę duoną ir bėralinius miltus dažnai mini XVI–XVIII a....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!