V. Mykolaitis-Putinas "Rūpintojėlis"

Vincas Mykolaitis – Putinas „Rūpintojėlis“ Dievuli mano, kas per šviesios naktys! Ir kas plačių padangių per aukštumas! O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos Taip spindi, net graudu, Dievuli mano. Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio: Ant lygaus kelio tai valia valužė, Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti. Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano, Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai? Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai Vieni per dieną dūsaudami vaikšto. Dievuli mano, argi mūsų godos Tave prie kelio iš dangaus atprašė, Ar gal tos šviesios rudenio naktužės Tave iš mūsų žemės išsapnavo? Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli, Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. – O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės Taip spindi, net graudu, Dievuli mano. Vincas Mykolaitis – Putinas „Rūpintojėlis“ interpretacija Vincas Mykolaitis – Putinas – nepavergtosios priklausomybės metų lyrikas. Jo kūryba subjektyvi, išryškinamas asmeniškas gamtos pajautimas, ryškūs simbolizmo bruožai. Putinas – žmogus, rymantis nakties prieglobstyje, susimąstęs, siekiąs svajingų aukštumų. Šis Vinco Mykolaičio – Putino eilėraštis atskleidžia dramatinę įtampą tarp žmogaus prigimties ir idealių – būties aukštumų. Eilėraštyje iškyla lyrinio „aš“ būties suvokimas beribėje erdvėje Eilėraščio pavadinimas tiesiogiai siejasi su pagrindine mintimi. Lyrinis „aš“ vis prašo Dievulio priimamas padūmoti, bando užmegzti dialogą su Rūpintojėliu. Rūpintojėlis yra tarsi jungtis žemiškojo pasaulio su dangiškuoju. Rūpintojėlis turi gilią prasmę lietuvių kultūroje. Lietuva Rūpintojėlį laiko savo tautos sielos kontempliacija – dideliu susikaupimu. Rūpintojėliai statomi prie bažnyčių, dažniausiai kryžkelėse – jie lyg vedliai teisingo kelio link. Verčia ne vieną žmogų susimąstyti, renkantis gyvenimo kelią. Rūpintojėlio funkcija šiame eilėraštyje: jis tarsi atsvara, paguoda lyriniui „aš“. Šiame simbolistiniame eilėraštyje laikas nekonkretus, ryškiai neakcentuojamas. Toks įspūdis , kad lyrinis „aš“ dabartyje kreipiasi į Rūpintojėlį – „priimki gi mane <...> šiąnakt padūmoti!“ Dabarties laiką nurodo esamojo laiko veiksmažodžiai: (žvaigždės) spindi, (tu) <...> rymai? Vėliau laikas keičiasi į būsimąjį – išeisiu. Eilėraščio erdvė atvira. Padangių aukštumas, lygus kelias – horizontalioji linija. Kuriamas plačios erdvės įspūdis. Erdvėje galima nubrėžti vertikalę: tarpusavyje jungiasi trys skirtingos sferos – žemė (kelias), Rūpintojėlis, žvaigždės. Kelias – tai realusis pasaulis. Rūpintojėlis – jungtis tarp žemės ir dangaus. Žvaigždės – aukščiausioji nepasiekiama erdvės pakopa, nepasiekiama lyriniam „aš“. Lyrinis „aš“ dalyvauja vyksme – išeisiu, kalbama pirmuoju asmeniu. Lyrinio „aš“ problema – savo būties suvokimas. Lyrinis „aš“ sumenkina save prieš tas padangių aukštybes bei žvaigždes. Jis prieš žvaigždes jaučiasi tik kaip žemės dulkė. Jos ilgai spindės be rūpesčių ir vargų, o lyrinis „aš“ tik joms kaip opozicija. Eilėraštis pradedamas retoriniu kreipiniu – „Dievuli mano“. Kaime iš senyvo žmogelio užklupus vargams dažnai galima išgirsti tokį aimanavimą. Taigi šis kreipinys parodo lyrinio „aš“ nusiteikimą – jis liūdi, jam suku. Kartais kreipinys „Dievuli mano“ pavartojamas ir savęs klausiant tokių dalykų, į kuriuos be Dievo pagalbos neatsakysi. Dažnai šis kreipinys išreiškia ir begalinį nusistebėjimą. Lyrinio „aš“ stebėjimasis pastebimas, bet jis trumpalaikis, tarsi užuojauta sau. „kas per šviesios naktys!

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!