V. Mykolaitis-Putinas "Rūpintojėlis" - teksto interpretacija

Vincas Mykolaitis-Putinas Teksto interpretacija “Rūpintojėlis“ V. Mykolaičio-Putino, XX a. pirmosios pusės rašytojo, eilėraščio „Rūpintojėlis“ pavadinimas tiesiogiai siejasi su pačiu eilėraščiu. Rūpintojėlis – tai vienas lietuvių tautos simbolių – susirūpinęs, sėdintis, palinkęs, dešine ranka pasirėmęs Jėzus Kristus. Dažnai Rūpintojėlis tai lyg vedlys teisingo kelio link. Eilėraštyje Rūpintojėlis tarsi jungtis tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulio. Daug žmonių, iškilus rūpesčiams, yra linkę prašyti pagalbos Rūpintojėlio, tai yra Dievo. Eilėraštyje lyrinis „aš“ taip pat ieško Dievo pagalbos ir prieglobsčio. Eilėraštis pradedamas retoriniu kreipiniu – „Dievuli mano“. Paprastai žmonės į Dievą kreipiasi tada, kai nesiseka, kai jiems sunku, todėl galima suprasti, kad lytinio „aš“ nuotaika taip pat liūdna, jam sunku. Dažnai šis kreipinys išreiškia ir nusistebėjimą. Pastebimas ir lyrinio „aš“ stebėjimasis, bet jis skamba tarsi užuojauta ar nusivylimas, bet ne kaip žavėjimasis: „Kas per šviesios naktys <...> kas plačių padangių per aukštumas!“ Turbūt žavėjimąsi būtų galima išreikšti „kokios šviesios naktys“. Lyrinio „aš“ stebėjimasi taip pat patvirtina šauktukai sakinių gale. Eilėraščio gamtos laikas – naktis. Tai gamtos metas, ne žmogaus. Putino kūryboje naktis užėmė labai svarbią vietą, jis joje matė paguodą, poilsį. Tačiau lyrinis „aš“ negali ramiaiilsėtis, nes naktyje jis mato žvagždes – tolimas, nepasiekiamas, spindinčias ir paslaptingas. Jam jos gražios, jis gėrisi tobulu Dievo pasauliu. Žiūrėdamas į tokį pasaulį, žmogus pradeda mąstyti apie save. Lyrinis „aš“ vėl kreipiasi į Dievą, jam graudu, kad žvaigždės gražiai spindi ir neturi jokių rūpesčių, kaip paprastas Žemės gyventojas, toks, kaip lyrinis „aš“: „O žvaigždės, žvagždės! didelės ir mažos/ Taip spindi, net graudu, Dievuli mano“. Maištinga žmogaus dvasia prieš jį ribojančias galimybes, diekdamas laisvės ir būties pilnatvės. Taigi galima suprasti, kad lyrinis „aš“ yra susirūpinęs savo būtimi. Eilėraštyje neakcentuojamas konkretus laikas, nes jau antroje strofoje nuo esamojo laiko pereinama prie būsimojo: „Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio“. Lygų kelią galima suprasti kaip gyvenimo kelią be rūpesčių ir vargų, o galbūt lyrinis „aš“ sakydamas „išeisiu“ turėjo omeny išėjimą į transendentinį pasaulį? Tokiu atveju jam nebereikėtų liūdėti, nebeliktų rūpesčių, nes dabar atrodo, kad lyrinio „aš“ gyvenimo kelias tėra tik vingiuotas ir duobėtas kaimo žvyrkelis. Iš žodžių „tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti“ galima suprasti, kad lyrinis „aš“ jau senas žmogus, todėl gali būti, kad jis jau pasiruošęs palikti šį pasaulį. Čia vėl išryškėja lyrinio „aš“ būties problema. Trečioje strofoje eilėraščio erdvė prisipildo realių vaizdų detalių. Lyrinis „aš“ vėl kreipiasi į Dievą: „Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,/ Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?“. Lyrinis „aš“ trumpam suabejoja Rūpintojėlio pagalba. Lietuvių tauta – stipriai tikinti tauta, todėl dažnas prašosi Dievo pagalbos. Lyrinis „aš“ suabejoja, nes atsimena, kad pasaulyje yra dar daug vargų, todėl jis netiesiogiai klausia Rūpintojėlio, kodėl jis tik sėdi ir nepadeda žmonėms, tačiau staiga susimąsto, kad Rūpintojėlio būvimo priežastis šalikelėje – žmonių godos: „Dievuli mano, argi mūsų godos/ Tave prie kelio iš dangaus atprašė“. Juk Rūpintojėlis sukūrė ir atpirko pasaulį, o grįžęs iš dangaus - iš tobulo pasaulio, pažiūrėti į savo kūrinį pamatė tik chaosą, karus, nelaimes ir vargstančius žmones. Galbūt lyrinis „aš“ suprato, kad šių dalykų pakeisti neįmanoma, todėl prašosi Rūpintojėlio globos: „Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,/ Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti“. Lyrinis „aš“ vėl mini naktį ir žvaogždes, prisimena, kad tik naktyje galima pasislėpti nuo vargų ir rūpesčių. Dabar žvaogždės susilieja su dangumi, jos tamsioje naktyje, tačiau jos vis tiek spindi, jos liko tokios pat – lengvos, spindinčios, nekaltos ir neskęstančios rūpesčiuose. Vėl jaučiama lyrinio „aš“ nostalgija žemiškuoju pasauliu. Eilėraštis užbaigiamas ta pačia mintimi kaip ir buvo pradėtas: „ O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės/ Taip spindi, net graudu, Dievuli mano“. Lyrinis „aš“ gėrisi Dievo tobulu pasauliu, tačiau jam graudu, kad žmonių pasaulis nėra toks tobulas, koks yra Dievo pasaulis. Lyriniam „aš“ kyla klausimas, kodėl žvaigždėms taip lengva, taiau atsakyti nėra kaip, todėl belieka tik rymoti šalikelėj.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!