Ugdymo samprata

 ĮVADAS Ugdymas – socialinis reiškinys, nuėjęs ilgą vystymosi kelią ir XX amžiaus pabaigoje tapęs ypač reikšmingu ir pakankamai sudėtingu. Šį reiškinį tyrinėjantis ugdymo mokslas taip pat patyrė didelius kokybinius tyrimo objekto, metodų ir organizacijos pokyčius. XX amžiaus antrojoje pusėje ugdymo reikšmė ypač išaugo. Tai liečia visus žmonių gyvenimo lygius : žmoniją, visuomenę, individus. Žmonijos kontekste ugdymas siejamas su civilizacija: kaip tiksliai pastebėjo R.B.Perry (1966), ugdymas įgalina žmones perimti praeities civilizaciją, dalyvauti dabarties civilizacijoje ir kurti ateities civilizaciją. Ugdymas taip pat siejamas su konkrečia visuomene, tauta, socialine grupe. Tėvai vaikus dažniausiai auklėja net nesusimąstydami, tarsi savaime: pagal tradicijas, vadovaudamiesi savo nuojauta, nepaisydami auklėjimo kryptingumo ir pan. Vieni siekia, kad jų vaikas butų nepaprastai išsilavinęs ir skatina tik protinį brendimą, kiti pedagogiškai apleidžia mažylį ir tenkinasi tik jo valgydinimu bei rengimu. Ir vieni, ir antri daro klaidą, nes, neatsižvelgdami į vaiko amžiaus ypatumus, praleidžia ne vieną ypač palankią ugdymo akimirką. UGDYMO SAMPRATA Edukologija – (lot. educatio – švietimas, ugdymas, gr. logos – mokslas) – daugiašakis žmogaus ugdymo mokslas (V.Jakavičius, 1998). L.Jovaiša (1993) teigia, kad ugdymo mokslas iš esmės apima visas tikrovės sritis ir yra nepertraukiamas (permanentinis) ir, remdamasis šiuo teiginiu, edukologiją įvardija kaip mokslą, tiriantį permanentinį žmogaus ir grupių ugdymą. Edukologija visų pirma apima šeimą kaip ypatingą socialinį, ekonominį ir kultūrinį darinį, mokyklinę ir nemokyklinę bendruomenę, visą visuomenę. Šiuo požiūriu išskiriamos skirtingos edukologijos disciplinos, kurias jungia bendras objektas – ugdymas. P.Jucevičienė (1997), apibendrinusi ugdymo mokslo raidą nuo pedagogikos iki šiuolaikinės edukologijos, teigia, kad dabartinė edukologija – mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą jo gyvenimą, apimantis ne tik mikroedukacinę terpę, kurioje vyksta tiesioginė ugdomoji sąveika (ugdomasis poveikis – ugdytinio reakcija), bet ir makroedukacinę terpę – švietimo sistemas, įvairias jų edukacines, socialines, vadybos problemas.  Edukologijos objektas – žmogaus ugdymas. Lietuvos edukologų nuomone (P.Juvevičienė, 1997; L.Jovaiša, 2001), kalbant apie edukologijos objektą – žmogaus ugdymą – tikslinga akcentuoti dvi sąveikos erdves : tiesioginę ugdomąją sąveiką (mikroedukacinę terpę) ir švietimo sistemas ir jų  vadybą (makroedukacinę terpę). Kodėl būtina akcentuoti tai? Pirmiausia todėl, kad edukologija tiria ne tik žmogaus ar grupių ugdymą, bet ir tą terpę, kurioje vyksta ugdymo procesas, bei ugdomojo proceso organizaciją (švietimo sistemas, vadybą). Apskritai ugdymo mokslas nagrinėja žmogaus asmenybės brandinimą konkrečioje kultūros aplinkoje įvairiais jo amžiaus tarpsniais. Remiantis šiuo žmogaus ir ugdymo vyksmo išskaidymu pateikiamas detalus ugdymo apibrėžimas: ugdymas yra tikslinga ugdytojo ir ugdytinio sąveika, gėrybėmis brandinanti žmogaus biofizinę sandarą, psichiką, santykius, kultūrą ir dvasią (L.Jovaiša, 2001, p.8). Edukologija turi savo gana aiškų tyrimų objektą, todėl pelnytai vadinama mokslu. Be to, edukologija turi ir kitų fundamentaliam mokslui būdingų bruožų: naują informaciją apie ugdymo tikrovę ir jos pagrindu sukurtą mokslinę teoriją; spečifinę ugdymo tikrovės, reiškinių tyrimo metodologiją (metodologines nuostatas,metodus); ugdymo tikrovę aiškinančią žinių sistemą; griežtą loginę informacijos sąrangą. Edukologijai, kaip ir kiekvienam gamtos mokslui, būdingas akivaizdus fundamentalumas: tiriant egzistuojančius reiškinius atskleidžiama tai, ko paprastai negali įžvelgti “nekvalifikuotas žvilgsnis”. Edukologai sukrovė didžiulį žinių lobyną apie ugdymo tikrovę, nors tiria dinamišką, ypač sudėtingą tikrovės objektą – žmogaus ugdymą kaip nuolat (kasdien kasmet) besikeičiantį vyksmą. Todėl iš dalies teisinga, kad edukologija vadinama praktiniu mokslu, nors tirdama ugdymo praktiką (vyksmą) ji nenukrypsta į praktikos aprašymą, bet išryškina jos fundamentaliuosius dėsnius ir dėsningumus, t.y. besikartojantį ryšių ir santykių pradą, įgalinantį kurti įvairias teorijas. Iš pirmo žvilgsnio atrodęs “praktinis mokslas” edukologija tampa fundamentaliuoju mokslu. ŠEIMA Šeima – prigimtinė bendruomenė, kurioje vyro ir moters santuoka sudaro pagrindą bendravimui su vaikais. Vaikų gimdymas, auginimas ir auklėjimas yra šeimai tik vienas iš uždavinių, bet ne vienintelis, tiesa, labai svarbus. Nebūdama įsteigta vien tik ugdymo uždaviniams, bet būdama platesnės prasmės prigimtinė apraiška, šeima yra pašauktasis ugdymo veiksnys ne iš paskirties, bet iš prigimties, t.y. šeimai tenka rūpintis naujosios kartos ugdymu ne todėl, kad ji tyčia yra tam įsteigta, bet todėl, kad pati jos prigimtis, be kita ko verčia ją rūpintis ir ugdymo reikalais. Prigimtis, kuri lemia šeimai rūpintis vaikų auginimu ir auklėjimu, sykiu sudaro čia ir geriausias sąlygas šitam ugdymui vykdyti. Jaunosios kartos ugdymas – ypač sudėtingas procesas. Mokyklos pastangos gali duoti norimą rezultatą tik tada, kai jos veiklą remia bei pratęsia visa jauną žmogų supanti aplinka – pirmiausia šeima. Šeimos tikslas – formuoti įvairiapusę asmenybę, ugdyti dorovinis, estetines vaiko savybes, protinius, fizinius jo sugebėjimus, kūrybingumą, diegti jam darbo įgūdžius, supažindinti su visuomeninio gyvenimo normomis. Pedagogikos ir psichologijos žinios padeda tėvams suprasti vaiko fizines ir psichines savybes, atsižvelgti į auklėjamo vaiko amžiui būdingus ypatumus ir individualias jo savybes. Didelę įtaką vaikui daro tėvų pavyzdys, jų moralinės savybės. MOTINYSTĖS IR TĖVYSTĖS ORUMAS Motinystės ir tėvystė – vienintelė žmogiškoji kūryba, kuomet pirminė kūrybinė medžiaga ir pats kūrinys yra gyvas žmogus. Ši kūryba tęsiasi per visą žmogaus gyvenimą. Joje tarsi audžiamojoje juostoje susipina ir atsispindi dviejų giminių – tėvo ir motinos – senelių, prosenelių, proprosenelių gyvenimas ir išmintis. Tėvų darbo įrankis ne kaltas, ne plaktukas ir ne teptukas. Tai pačių tėvų išmanymas ir savastis. Kaip ir bet kuri kita kūryba, tėvystė ir motinystė yra veikiama aplinkos, ir dažnai jos rėksmingos ir drastiškos spalvos nustelbia pastelines, subtilias, amžių patikrintas gijas. Šiandien Lietuvoje tėvai susiduria su naujais, anksčiau nepatirtais socialiniais reiškiniais ir dažnai jaučiasi sutrikę, nes nemoka arba negali prisitaikyti prie sparčiai kintančios aplinkos. Socialinė bei kultūrinė informacija, plūstanti iš Vakarų, skleidžia kitokį gyvenimo stilių, vertybes ir elgseną. Septynmylis žingsnis, kurį turime žengti informacinės visuomenės link, rodos, yra per didelis netreniruotoms mūsų kojoms. Naujos informacinės technologijos ir komunikavimo priemonės atvėrė visas sienas, taip pat ir šeimos. Ilgai puoselėtos tradicijos, papročiai nebeteko savo auklėjamosios galios. Mes tarsi esame išsprogdinti iš vidaus. Taigi šiandien verta paklausti savęs: · Ar tėvai tebėra svarbiausi vaiko ugdytojai, ar šią misija jau pasiėmė kažkas kitas? Galbūt šeima yra pirmiausia žmonių ūkinė-ekonominė bendrija, ir jaunosios kartos ugdymas jau tebėra tik pridėtinė funkcija. · Ar šeima, kurioje nėra vieno iš tėvų, dažniausiai tėvo, gali garantuoti tokias pat palankias sąlygas vaikui augti kaip ir šeima, kurioje abu tėvai? · Ar šeima, kurioje tėvas ir motina yra tos pačios lyties asmenys, taip pat gali atlikti ugdytojos misiją? Pavyzdžiui, Olandijoje prieš kelias savaites jau įteisinta tos pačios lyties santuoka. Kadangi Lietuvoje jau nuo 7-tojo dešimtmečio vyksta tokios pat šeimos transformacijos kaip ir Vakarų šalyse, negalime turėti jokių iliuzijų, kad Olandijos vienalytės šeimos virusu mes neužsikrėsime. Aktyviai keičiantis šeimos struktūrai, tampa nebeaišku, kas yra šeima, kur takoskyra, ženklinanti šeimos kaip visuomenės lopšio neliečiamumą. Vienas žymiausių Lietuvos pedagogų ir filosofų prof. Stasys Šalkauskis tvirtino, jog ugdymas šeimoje yra ypatingas, neprilygstantis jokiai kitai institucijai, nes jame jaučiamos vyriškumo ir moteriškumo įtakos, yra harmoningas ir visuminis, būna pagrindu visiems kitiems ugdymo laipsniams. Šių dienų žymiausi Lietuvos edukologai, tyrę ugdymą šeimoje, taip pat pripažįsta, jog šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. Šeimos atliekamas darbas – svarbiausia prielaida kitų auklėjimo grandžių veiklos sėkmei garantuoti (Z. Uzdila, 1997, p. 245). Vaikas patenka į edukacinę šeimos aplinką nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų (P. Jucevičienė, 1996, p. 15–21). J. Vaitkevičius pažymi, jog ikimokyklinio amžiaus vaiko išorinis pasaulis paprastai neperžengia šeimos ribų, todėl tėvai yra svarbiausi vaiko socializavimo veiksniai (J. Vaitkevičius, 1995, p. 23). Pastaraisiais dešimtmečiais prabilta apie ypatingą ankstyvojo vaiko ugdymo (nuo gimimo iki 3 metų) svarbą. Etnologijos ir antropologijos tyrinėtojai tvirtina, jog kūdikio prisirišimas prie motinos sukuria prielaidas vėlesnėms ilgalaikėms jungtimis su kitais asmenimis – šeimos nariais, draugais ir vedyboms su kitos lyties asmeniu (J. Pikūnas, 1994, p. 3). Prieraišumas, kurio terminą pirmasis pavartojo J. Bowlby 1969 m., tarp kūdikio ir motinos užsimezga jam dar negimus, vėliau išsiskleidžia padėdamas išsiugdyti vaikui savasties jausmą ir identitetą. Prieraišumo jausmui formuotis ypač svarbus didelis jautrumas vaiko poreikiams ir gebėjimas juos patenkinti (R. Žukauskienė, 1998, p. 125). Nuo motinos elgesio priklauso: ar šis ryšys taps saugiu prieraišumu, ar nesaugiu prieraišumu. Tačiau rūpinimasis vien fiziniu vaiko augimu, pusiausvyros ir motorinių bei manipuliacinių judesių ugdymu yra nepakankamas. Vaiko asmenybės sklaidai labai svarbus kalbos turtinimas, aktyvinimas (L. Jovaiša, 1996, p. 115). Trečiųjų metų pabaigoje vaiko smegenų biocheminiai rodikliai yra beveik tokie pat kaip ir suaugusio, ir jeigu iki trejų metų jo psichofiziologinės funkcijos nėra iki galo išlavėjusios, vėliau bus sunku jas išlavinti (V. Jakavičius, 1998, p. 47). ŠEIMOS DYDIS Jis taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį ugdymo procese. J. V. Uzdila (1993) pabrėžia, kad geriausia sąlyga doriniam atsparumui yra 4 – 5 asmenų šeima, kurioje susiformuoja prisitaikymo didesnėje grupėje įgūdžiai, kaupiasi konfliktų sprendimo patirtis. Autorius pažymi, kad tokioje šeimoje klostosi naujas pačių vaikų bendravimo stilius. Tėvas ar motina Tradiciškai mes įpratę ugdymo misiją adresuoti motinai. Stasys Šalkauskis (1992, p. 158) vienas pirmųjų Lietuvoje įvardijo motinos ir tėvo įtaką vaiko ugdymui per lyčių skirtingumo prizmę. Tačiau konstatuoja, jog „šeimyniniame auklėjime motina yra pirmaeilė auklėjimo veikėja” (1992, p. 26). M. Gaigalienė (1998, p. 58) pateikia apklausos duomenis, kurie patvirtina, jog šiandien Lietuvos gyventojai šeimos ugdomoje funkcijoje pirmenybę teikia moteriai. Pastarųjų dešimtmečių Lietuvos mokslininkų nuomonė, veikiama užsienio šalių patirties, pradėjo keistis tėvo naudai. Joyce Sullivan Akrono universiteto tėvystės specialistė teigia: „nuomonė, kad tėvo vaidmuo nėra toks svarbus kaip motinos, yra ne tik neprotinga, bet ir pavojinga modernių laikų visuomenei“. „Kad taptum tėvu, reikia dvidešimties metų” (K. Trimakas, 1997, p. 96). Tėvystė vyrui ateina labiau netikėtai, nei moteriai – motinystė (K. Trimakas 1997). Tėvo vaidmenį bei įtaką vaikams studijavęs psichologas Henry Biller tvirtina, jog dauguma tėvų nežino, kokį vaidmenį jie galėtų atlikti - daugiau negu tik pasirūpinti pragyvenimu. Dauguma kūdikio gimimo laukiančių tėvų neįsivaizduoja savęs naujagimio tėvo vaidmenyje – jie mato save bevaikščiojantį su 2-3 metų vaiku arba žaidžiantį kamuoliu su paaugliu (F.H. Nichols ir S. Smith1988, p. 43). Kai kurie mokslininkai vėlyvą vyro tėvystės jausmo atsiradimą sieja su netobulais įstatymais ir klaidinga visuomenės nuomone apie vyro dalyvavimą nėštumo nutraukimo problemoje. Vyro suvokimas, kad jis neturi juridinės galios apsaugoti savo negimusį kūdikį, pasipriešinti jo motinos savanaudiškumui, pažeidžia vyro tėvystės jausmą, neleidžia jam deramai išsiskleisti. Tėvas savitu būdu veikia vaiko ugdymą ir jį papildo, tačiau bene svarbiausia tėvo funkcija yra motinos, kaip ugdytojos, palaikymas. Vyro parama dažnai lemia moters ypatingus apsisprendimus: ji, kaip teigia M. Peters, nesulaukusi vyro pagalbos, mažiausiai 8 kartus dažniau linkusi daryti abortą ir 4 kartus dažniau ją ištinka persileidimas. „Dauguma atvejų moteriai būtina vyro parama, kad ji galėtų atlikti naujas savo pareigas; ji su džiaugsmu pasiaukos naujagimiui tik tuomet, jei vyras pasiaukos jai“ (Simone de Beauvoir, 996, p. 572). Visi autoriai vieningai pabrėžia vieną būdingiausių bruožų, nulemiantį ugdymo kokybę šeimoje, – būtina tėvų tarpusavio santykių darna ir geras mikroklimatas šeimoje. ŠVIETIMO ĮTAKA RENGIANT TĖVUS UGDYTOJŲ VAIDMENIUI Žvilgterėjus į Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų bendrąsias programas, ryškėja, kad mokyklos skiria nepakankamai dėmesio būsimų tėvų, kaip ugdytojų rengimui. Bendrojo lavinimo mokyklose rengiama šeimai gana siaurai (M. Gaigalienė, 1998, p. 29). Rengimas šeimai suprantamas kaip mokymas tvarkyti šeimos buitį ir lytinis švietimas per sveikos gyvensenos mokymą. Taigi mokykloje vaikai rengiami daugiausia realizuoti dvi šeimos funkcijas: reprodukcinę bei ūkinę-ekonominę. Moksleivių rengimas šeimai šiandien daugiau remiasi ne specialiais rengimo šeimai kursais, bet dalykine integracija. Praktinės rengimo šeimai problemos vis dėlto nėra išspręstos, nes specialūs dalykai, tokie kaip šeimos gyvenimo etika ir psichologija, bebaigią išnykti arba morališkai pasenę. Šiuo metu Lietuvoje motinystei moterys rengiamos daugiausiai neformalaus ugdymo įstaigose: Vyskupijų šeimų centruose bei sveikatos apsaugos įstaigose, kuriose, remiantis SAM įsakymu Nr. 248 (Valstybės žinios Nr. 47, 1996 m.), kiekvienoje moterų konsultacijoje veikia „mamos mokyklos”. Tuo tarpu moksliniai tyrimai rodo, kad žinios gali būti pateikiamos ir pavėluotai: pavyzdžiui, PSO duomenimis, natūraliai maitinti jaunų motinų apsisprendžia: prieš nėštumą 35 proc., pirmąjį nėštumo trimestrą – 25 proc., antrąjį – 23 proc., trečiąjį – 10 proc., o po gimdymo – tik 7 proc. (E. Markūnienė, 1998, p. 154). Vadinasi, didesnis poveikis bus, jei merginos apie tai išgirs mokykloje. Palyginus respondenčių, kurios išklausė motinystės rengimo programas skirtingose institucijose (moterų konsultacijose ir šeimos centre) žinias programos pradžioje ir pabaigoje, gauti nors ir teigiami, bet nežymūs pokyčiai (G. Aukščiūnienė, 1997, p. 38). Kursai yra nepopuliarūs: susirenka nedaug klausytojų. Iš tyrimų duomenų aiškėja, jog Lietuvoje esanti rengimo motinystei sistema yra neefektyvi – net 68 proc. respondenčių motinystei iš viso nesirengė, 70 proc. pastojo neplanuotai ir 22 proc. nėštumo nepageidavo. Tėvo kaip ugdytojo vaidmens nepavyko atrasti nė viename iš tirtų šaltinių. Nida Stankevičienė daktaro disertacijoje (1997, p. 100 – 101) pateikia apibendrintus I – IV klasių vadovėlių „Šaltinėlio” ir „Šaltinio” tyrimo rezultatus, iš kurių aiškėja vadovėliuose moterų ir vyrų veiklos diferenciacija. Anot autorės, net 67,29 proc. tekstuose minimų moterų yra aprašomos kaip motinos, 11,21 proc. – kaip senelės, po 7,48 proc. – kaip šeimininkės ir mokytojos. O vyrai tėvo vaidmenyje aprašomi tik 18,18 proc., senelių – 6,3 proc. ir mokytojų tik 1,4%. Pateiktas pavyzdys įtikina, jog vyras kaip ugdytojas mokykliniuose vadovėliuose yra ignoruojamas. Kaip tvirtina statistika (Lietuvos moterys, 1994, p. 13), kasmet nuo 11 iki 15 tūkst. vaikų dėl tėvų skyrybų lieka gyventi su vienu iš tėvų, dažniausiai motina. Bendrojo lavinimo mokyklose 1995 – 1996 m. m. mokytojų vyrų buvo tik – 14 proc., 1996 – 1997 metais – 13,8 proc. (N. Stankevičienė, 1997, p. 102). Vadinasi, dauguma vaikų nemato vyro kaip ugdytojo pavyzdžio nei namuose, nei mokykloje. APLINKOS ĮTAKA Darniose šeimose kur tinkamas psichologinis klimatas, dauguma vaikų geriau mokosi ne tik vidurinėse, bet ir aukštosiose mokyklose (J. Vaitkevičiaus, 1988). Nedarnių šeimų vaikai būna ne itin savarankiški, silpnavaliai nekūrybingi pasyvūs, sunkiau prisitaiko prie bendraminčių (K. Miškinis, 1993, p. 159). Deja, šviečiamasis sluoksnis neatlieka savo vaidmens – formuoti gyvenimą, perkeliant į jį kultūrinio sluoksnio sukauptas amžinąsias vertybes. Jis ėmėsi iš esmės ydingos praktikos – tik atspindėti gyvenimą. Todėl vakuojančią gyvenimo formuotojo vaidmens vietą užėmė visai kiti veikėjai, kuriems lyg ir priklausytų jį atspindėti. Šiandieninė komunikacinė erdvė yra ypatingai nepalanki tėvų kaip ugdytojų autoriteto išsaugojimui ir jaunimo atsakingos prokreacinės elgsenos susiformavimui. Ši erdvė skamba viena gaida: „Seksas neturi nieko bendra su gyvybės pradėjimu. Seksualinės saviraiškos laisvė yra jūsų teisė“. Pasirinkti keli būdai šį tikslą įgyvendinti: 1. Keičiant moters įvaizdį. Šiandien tapo kasdieniu reiškiniu: · matyti apnuogintą moters kūną miesto reklaminiuose skyduose šalia prekės, visiškai nesusijusios su jos kūnu, pvz., mašinos detalių, izoliacinės medžiagos „Termosyl”, alaus ir pan.; · rengti šventes jaunimui, kurių metu už pinigus, marškinėlius ir kitus apdovanojimus apnuoginamos merginų krūtys; · įvairūs grožio konkursai, grožio karalienių rinkimai. Todėl galime tvirtinti, jog moters pagrindinė vertybė ir privilegija šiandien yra ne gebėjimas duoti gyvybę, bet jos išorinis grožis, kuris skirtas priešingos lyties seksualinėms fantazijoms, nesusijusioms su gyvybės pradėjimu, žadinti. 2. Per žiniasklaidą, ypač TV, skleidžiama seksualinė dezinformacija. Liūdna, tačiau vaikai visą laisvalaikį dažniausiai praleidžia prie televizijos ekranų. Televizija yra trečias po darbo ir miego daugiausiai laiko atimantis veiksnys (J. Pikūnas 1994, p. 75). Šiandien pradinių ir jaunesnių klasių vaikai per televiziją pamato apie 13 tūkst. žmogžudysčių tarp daugiau kaip 100 tūkst. smurto aktų (David G. Myers, 2000, 654). Išnagrinėję Amerikos televizijos geriausio laiko programas, mokslininkai per valandą suskaičiavo 10 seksualinių užuominų, 5 apkabinimus, 1,8 numatomo lytinio akto. Taigi vidutiniškai televizijos žiūrovui teko stebėti 14 tūkst. seksualinių veiksmų per 1987 – 1988 metus (David G. Myers, 2000, 120). Lietuvoje tokių tyrimų nėra, bet, įvertinat TV programų supanašėjimą su Vakarų šalimis, galima teigti, jog pamažu mūsų jaunimas pradeda žiūrėti į pasaulį kaip į sekso ir agresijos karalystę. 3. Tiek formaliose, tiek neformaliose ugdymo institucijos diegiant lytinio švietimo programas, kuriose iš esmės yra tik kontraceptinių priemonių propagavimas. ŠEIMA IR TAUTA Auklėjimas turi prasidėti šeimoje. Šeima yra elementarioji tautos dalelė. Ji nedaloma. Be šeimos neįmanoma būti tautos žmogumi. Be šeimos žmogus yra tarsi medis be šaknų. Visa tauta sudaryta iš šeimų. Todėl tėvų vaidmuo pedagogikoje yra kone pats svarbiausias. Šeima yra tasai pradas, kuris skleidžia tautybę individuose ir kuris parengia pagrindus tautos buvimui. Tėvai ir vaikai rūpinasi vieni kitais, bet rūpinasi kitaip negu svetimaisiais. Toksai savęs atsisakymas ir kartu savųjų pajautimas turi pagrindinės reikšmės tautinei bendruomenei. Tautai svarbu, kad josios nariai mokėtų savęs išsižadėti dėl bendros gerovės. Tauta negali pasitenkinti nei per siauru egoistu, kuris neturi savųjų, nei per plačiu kosmopolitu, kuriam visi yra savieji. Tautai reikia tam tikros šitų dviejų nusistatymų sintezės. Tautinės ypatybės atsiranda ir išsiplėtoja visų pirma šeimoje. Šeima palaiko etninį tautos tipą, perteikdama jį iš kartos į kartą, ugdo tautines tradicijas, papročius, tautinį meną ir t.t. Galima pasakyti, kad šeima yra miniatiūrinė tauta. Tautiškumo ugdymas šeimoje prasideda dar prieš individo gimimą. Jau motinos įsčiose žmogus įgyja etninį savo tautos tipą su visomis jo fizinėmis ypatybėmis. Psichinis tautos tipas, arba psichinė tautinė individualybė, taip pat pradedama auklėti šeimoje. Čia vaikas pramoksta kalbėti ir tuo būdu tautiškai mąstyti. Čia jis susiduria su kūrybiniais tautos užmojais, su estetine tautos nuovoka. Per pasakas, padavimus, dainas, šokius, žaidimus vaikas yra įvedamas į estetinį tautos pasaulį. Šeima svarbi ir patriotiniam auklėjimui. Serbų patarlė sako: kur įėjo valakė, ten visas namas bus valakiškas... Čia gal perdėtas moters vaidmuo, bet visados motina yra pirmutinė savo kūdikių auklėtoja, skiepijanti tautos ir tėvynės meilę. Patriotizmas iš esmės yra ne kas kita kaip išplėstoji tėviškės meilė. Šeima tautinį auklėjimą pradeda, bet ji neįstengia jo išplėtoti tiek, kiek reikalauja painus mūsų laikų gyvenimas. Jai pagalbon turi ateiti mokykla. Tarp šeimų ir mokyklų tautiškai auklėjant yra organiškas ryšys ir turi būti nuoseklus perėjimas. Kartais tai, ko nepadarė šeima, reikia padaryti mokyklai. Mokykla turi užpildyti šeimos padarytas spragas. Šiandien (ir pas mus) mokykla negali apsiriboti tik paties žmogaus ugdymu. Ji turi ugdyti žmogų ir kaip tautietį. Ji turi jį parengti ne tik apskritai žmogiškajam, bet ir tautiškajam gyvenimui. MOKYKLOS IR ŠEIMOS BENDRADARBIAVIMO UŽDAVINIAI Nuskambėjo pirmasis mokyklos skambutis. Pirmą kartą už vaiko pečių užsitrenkė klasės durys, ir jis liko akis į akį su mokytoja. Taip prasidėjo vienas džiaugsmingiausių ir reikšmingiausių įvykių vaiko gyvenime. Šeima ir mokykla yra dvi institucijos, kurios atsakingos už jaunosios kartos ugdymą. ŠEIMA - giminystės ryšiais susieta mažiausia žmonijos bendruomenė, regeneruojanti tautą, autonomiškai tvarkanti savo ūkį ir ugdanti jaunąją kartą gyvenimui. MOKYKLA – tai vieningų tikslų siekianti mokytojų ir mokinių bei tėvų bendruomenė, per kurią žengiama į visuomenę ir žmoniją. Norint išugdyti tobulą asmenybę, šeima ir mokykla turi siekti vienodų pedagoginių veiksmų. Tačiau tėvai ir mokytojai nėra vienodai pasiruošę įgyvendinti šį tikslą. Būti tėvais ir auklėti vaikus nemoko jokia mokykla. Todėl tėvai auklėdami savo vaikus padaro nemažai klaidų: vieni – ne visada jaučia atsakomybę už vaikus, kiti – lengvabūdiškai žiūri į mokytojų patarimus, treti – suteikia per daug laisvės vaikams ir pan. Neturėdami pedagoginės patirties tėvai kartais nesugeba perteikti tuos charakterio bruožus, kurie jiems, kaip asmenybėms būdingi. Todėl labai svarbu – mokytojui bendradarbiauti su tėvais. BENDRADARBIAVIMAS – tai darbas kartu siekiant bendro tikslo. Kiekvienas mokytojas turi įsisąmoninti tikslus, kurių sieks kartu su šeima. Mokyklos ir šeimos tarpusavio santykių sureguliavimas priklausys ir nuo pačio mokytojo pasirengimo bendrauti su auklėtinio šeima. Pradėjus vaikui lankyti mokyklą, tėvai pradeda bendrauti su mokytojais, nes jie papildo vaikų pasirengimą tolesniam mokymuisi, darbui, šeimos kūrimui. Labai svarbi mokyklos ir šeimos ryšių sąlyga – teigiamas tėvų požiūris į mokyklą, mokytojus, pedagoginį darbą. Teigiamas mokytojų ir mokyklos vertinimas turi įtakos ir vaikų požiūriui į mokymąsi. Todėl tėvai turi ugdyti vaikų pagarbą pedagoginiam darbui, mokyklai. Tėvų pareiga – stiprinti mokyklos ir mokytojų autoritetą. Šeima turi padėti mokyklai, o mokykla – šeimai auklėti vaikus. Mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo sėkmė priklauso nuo mokytojo asmenybės, jo pasirengimo ir nuo tėvų noro, atsakingumo už vaikų ateitį. Mokytojo ir tėvų pareigų atlikimas yra ypatingas, nes auklėjimo rezultatai yra pastebimi ne iš karto, o po ilgesnio laiko. Pedagoginiai tyrimai rodo, kad dauguma mokytojų neįvertina tėvų paramos mokymosi procese. Reikia tobulinti tėvų ir mokytojų santykius. Mokytojas turi pripažinti tėvus kaip lygiaverčius partnerius, kurie gali prisidėti prie pamokos sėkmės. Galima išskirti šiuos mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo uždavinius: 1. Mokinio šeimos pažinimas. 2. Sistemingas tyrimas socialinės mokinio aplinkos. 3. Organizavimas pedagoginio klasės tėvų švietimo. 4. Įtraukimas į bendradarbiavimą su tėvais visus klasėje dirbančius mokytojus ir mokyklą (visuomenės atstovus). Taigi, klasės auklėtojo bendradarbiavimo su šeima pagrindą sudaro betarpiški ryšiai su mokinio tėvais ir kitais šeimos nariais. Taip mokytojas sukaupia daug informacijos apie mokinio aplinką, jo darbą, poilsį bei elgesį šeimoje. Kiti mokytojai ryšius su tėvais palaiko per klasės auklėtoją. Tėvai, sužinoję iš klasės auklėtojo apie vaiko pažangumą ir elgesį, smulkiai su juo išsiaiškina ir pasinaudoja pedagogų patarimais. Savo ruožtu poveikį tėvams daro ir mokinys, kuris, grįžęs iš mokyklos, informuoja tėvus apie mokytojų reikalavimus bei patarimus ir stengiasi juos vykdyti. Labai svarbi mokytojo tikslingo bendradarbiavimo su tėvais sąlyga – kruopštus mokinio individualybės ( fizinio išsivystymo, žinių, mokėjimų ir įgūdžių lygio, darbingumo, gabumų, mokslumo, motyvacinės sferos ir kt.) pažinimas. Pradėjus vadovauti klasei būtinai reikia turėti žinių apie tėvų išsilavinimą, profesiją, materialines, buitines šeimos sąlygas, šeimos narių tarpusavio santykius, požiūrį į darbą ir t.t. Atkreiptinas klasės auklėtojo dėmesys į vienišų motinų, nepilnos šeimos ir išsiskyrusių šeimų vaikų padėtį. Kartais reikia pasidomėti ir vienturčiais bei jauniausiais šeimos vaikais, ypač kai susiduriama su lepumo ir pasyvumo reiškiniais. Mokinio aplinkos pažinimas padeda klasės auklėtojui numatyti teisingą bendradarbiavimo su mokinių tėvais kryptį. Apibendrinant galima pasakyti, kad vaikui pradėjus lankyti mokyklą, šeima turi aktyviai bendrauti su mokykla. Šeimos ir mokyklos ugdymo uždaviniai yra bendri, todėl šeima turi padėti mokyklai, o mokykla – šeimai auklėti vaikus. Labai svarbi šeimos ryšių su mokykla sąlyga – teigiamas tėvų požiūris į mokyklą, pedagogus ir pedagoginį darbą. Mokytojų kritikavimas, jų menkinimas neigiamai veikia vaikų mokymąsi ir elgesį. Tėvų pareiga yra stiprinti mokyklos ir mokytojų autoritetą. Pedagogų pareiga – stiprinti tėvų autoritetą. Mokyklos ir šeimos santykių sureguliavimas priklauso nuo pačios šeimos noro padėti mokytojui auklėti jų vaikus. Taigi, norint sėkmingai bendradarbiauti turi būti abipusis ryšys tarp mokyklos ir šeimos. IŠVADOS Tėvams visai natūralu mylėti savo vaikus ir rūpintis jų reikalais bei interesais. Tuo pačiu tėvai paprastai imponuoja savo vaikams ir jų akyse savaimingai susidarantį autoritetą. Šitomis natūraliomis aplinkybėmis šeiminis ugdymas turi daug teigiamybių, kylančių iš šeiminio gyvenimo ypatybių. Pirma, tėvai sugeba individualizuoti ugdymą pagal kiekvieno savo vaiko individualias savybes. Antra, šeiminiame ugdyme bendradarbiauja tėvas ir motina, ir todėl paprastai jame sueina vyriškumo ir moteriškumo įtakos. Trečia, šeiminis ugdymas yra harmoningas visašališkas, nes jame gretimai vykdomi beveik visi pagrindiniai ugdymo uždaviniai, tiesa, neaukštu laipsniu ir gana primityvaus pobūdžio. Ketvirta, šeiminis ugdymas yra organiškas ta prasme, kad pats bendras gyvenimas šeimoje auklėja ir lavina. Penkta, šeiminis ugdymas turi grindžiamosios reikšmės, nes jis būna pagrindu aukštesniems ugdymo laipsniams. Šita prasme jis turi paruošiamosios reikšmės ir reikalauja, kad kitos visuomenėje gyvuojančios ugdymo lytys jį atbaigtų. Visos teigiamosios šeiminio ugdymo savybės turi faktiškos reikšmės vaikų formavimui tik normaliomis aplinkybėmis. Tuo tarpu šeiminiame gyvenime dažnai susiklosto nemažai nepalankių aplinkybių, kurios vaikų ugdymą išmuša iš normalių vėžių. Tėvai iš prigimties yra ugdymo veikėjai ir todėl turi nusimanyti apie savo veikimo pareigas, bet šitas nusimanymas, kaip ir faktiškas sugebėjimas dirbti ugdomąjį darbą, iš prigimties neateina. Būti iš prigimties ugdymo veikėju ir neturėti iš prigimties reikiamų šitam veikimui savybių – štai neatitikimas, kuris padaro tai, kad tėvai toli gražu ne visuomet turi teigiamosios reikšmės naujosios kartos ugdymui. Ir čia reikėtų padaryti išvadą, kad tėvai turi visai natūralią pareigą daugiau ar mažiau pasiruošti savo ugdomajam pašaukimui šeimoje. Būtų net labai pageidaujama, kad visuotinis švietimas teiktų šituo klausimu reikalingiausių pedagoginių žinių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!