Ugdymo samprata ir mokslas

 UGDYMO SAMPRATA Įvadas Pateiktoje medžiagoje atkreipiamas dėmesys į svarbiausius ugdymo mokslo konceptualiuosius momentus. Kurso medžiaga orientuota į kritinio mąstymo ugdymą, į studijuojančiojo refleksiją, į savarankiškas studijas. Svarbiausia ne įsiminti medžiagą, o suprasti bei ja remiantis diskutuoti apie esmines ugdymo problemas. Kurso turinį sudaro septynios temos: bendrieji ugdymo klausimai (ugdymo istorija, edukologijos mokslų sistema, ugdymo esmės problema ir žmogaus saviraiška, ugdymo tikrovė ir jos pažinimas, ugdymą sąlygojantys veiksniai, ugdymo kategorinės sąvokos, ugdymo fiziologija ir higiena), ugdymo tikslai ir uždaviniai (tikslas – ugdymo pamatas, ugdymo tikslų genezės šaltiniai, ugdymo tikslų vertybinis pagrįstumas, tiesioginiai ir netiesioginiai ugdymo tikslai, ugdymo uždaviniai), ugdytinio charakteristika (žmogaus kaip ugdytinio samprata, asmenybė ir individualybė, ugdytinis ir ugdymo subjektas, amžiaus tarpsnių charakteristika, individualūs ugdytinių skirtumai), ugdytojo charakteristika (bendroji ugdytojo charakteristika, ugdytojo funkcijos, ugdytojo kompetencija, ugdytojo priedermės, pedagoginis darbas ir pedagoginis menas, pedagoginės doros ypatumai), mokymas, mokymasis ir išmokimas (pagrindinės didaktikos sąvokos, mokymo ir mokymosi tikslai, mokymosi veiksniai, didaktinė sistema), ugdymo psichologija. 1.1.Ugdymo samprata Edukologija – (lot. educatio – švietimas, ugdymas, gr. logos – mokslas) – daugiašakis žmogaus ugdymo mokslas (V.Jakavičius, 1998). L.Jovaiša (1993) teigia, kad ugdymo mokslas iš esmės apima visas tikrovės sritis ir yra nepertraukiamas (permanentinis) ir, remdamasis šiuo teiginiu, edukologiją įvardija kaip mokslą, tiriantį permanentinį žmogaus ir grupių ugdymą. Edukologija visų pirma apima šeimą kaip ypatingą socialinį, ekonominį ir kultūrinį darinį, mokyklinę ir nemokyklinę bendruomenę, visą visuomenę. Šiuo požiūriu išskiriamos skirtingos edukologijos disciplinos, kurias jungia bendras objektas – ugdymas. P.Jucevičienė (1997), apibendrinusi ugdymo mokslo raidą nuo pedagogikos iki šiuolaikinės edukologijos, teigia, kad dabartinė edukologija – mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą jo gyvenimą, apimantis ne tik mikroedukacinę terpę, kurioje vyksta tiesioginė ugdomoji sąveika (ugdomasis poveikis – ugdytinio reakcija), bet ir makroedukacinę terpę – švietimo sistemas, įvairias jų edukacines, socialines, vadybos problemas.  Edukologijos objektas – žmogaus ugdymas. Lietuvos edukologų nuomone (P.Juvevičienė, 1997; L.Jovaiša, 2001), kalbant apie edukologijos objektą – žmogaus ugdymą – tikslinga akcentuoti dvi sąveikos erdves : tiesioginę ugdomąją sąveiką (mikroedukacinę terpę) ir švietimo sistemas ir jų  vadybą (makroedukacinę terpę). Kodėl būtina akcentuoti tai? Pirmiausia todėl, kad edukologija tiria ne tik žmogaus ar grupių ugdymą, bet ir tą terpę, kurioje vyksta ugdymo procesas, bei ugdomojo proceso organizaciją (švietimo sistemas, vadybą). Apskritai ugdymo mokslas nagrinėja žmogaus asmenybės brandinimą konkrečioje kultūros aplinkoje įvairiais jo amžiaus tarpsniais. Remiantis šiuo žmogaus ir ugdymo vyksmo išskaidymu pateikiamas detalus ugdymo apibrėžimas: ugdymas yra tikslinga ugdytojo ir ugdytinio sąveika, gėrybėmis brandinanti žmogaus biofizinę sandarą, psichiką, santykius, kultūrą ir dvasią (L.Jovaiša, 2001, p.8). Edukologija turi savo gana aiškų tyrimų objektą, todėl pelnytai vadinama mokslu. Be to, edukologija turi ir kitų fundamentaliam mokslui būdingų bruožų: naują informaciją apie ugdymo tikrovę ir jos pagrindu sukurtą mokslinę teoriją; spečifinę ugdymo tikrovės, reiškinių tyrimo metodologiją (metodologines nuostatas,metodus); ugdymo tikrovę aiškinančią žinių sistemą; griežtą loginę informacijos sąrangą. Edukologijai, kaip ir kiekvienam gamtos mokslui, būdingas akivaizdus fundamentalumas: tiriant egzistuojančius reiškinius atskleidžiama tai, ko paprastai negali įžvelgti “nekvalifikuotas žvilgsnis”. Edukologai sukrovė didžiulį žinių lobyną apie ugdymo tikrovę, nors tiria dinamišką, ypač sudėtingą tikrovės objektą – žmogaus ugdymą kaip nuolat (kasdien kasmet) besikeičiantį vyksmą. Todėl iš dalies teisinga, kad edukologija vadinama praktiniu mokslu, nors tirdama ugdymo praktiką (vyksmą) ji nenukrypsta į praktikos aprašymą, bet išryškina jos fundamentaliuosius dėsnius ir dėsningumus, t.y. besikartojantį ryšių ir santykių pradą, įgalinantį kurti įvairias teorijas. Iš pirmo žvilgsnio atrodęs “praktinis mokslas” edukologija tampa fundamentaliuoju mokslu. Kartais, siekiant nuvertinti edukologijos fundamentalumą, ji laikoma taikomuoju mokslu. Tačiau, kaip teigia L.Jovaiša (2001), edukologijos pranašumas matyti iš to fakto, kad taikomąsias išvadas, rekomendacijas ji grindžia savo fundamentaliais tyrimais. Taip ji tampa praktikos vadove, tačiau jokiu būdu nevirsta vien taikomuoju mokslu. 1.2.Ugdymo istorija Ugdymo istorija – edukologijos mokslo šaka, tirianti ugdymo idėjų, teorijų, mokyklų, švietimo organizavimo ir veikėjų darbo raidą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Skiriamos dvi pagrindinės sritys (Lamanauskas, 2000): 1.      Lietuvos mokyklos ir ugdymo minties istorija. 2.      Užsienio šalių ugdymo istorija. Ugdymo istorija perima visa, ką nauja yra davę kai kurie ugdymo veikėjai ar pedagoginės minties autoriai (pavyzdžiui, Konfucijus, Sokratas, Platonas, Aristotelis, Kvintilianas, šv. Augustinas, Komenskis, Ruso, pestalocis, Herbartas, Dystervėgas, Ušinskis, Diuji, Selje, Vabalas-Gudaitis, S.Šalkauskis, J.Laužikas, M.Lukšienė, L.Jovaiša, B.Bitinas, L.Šiaučiukėnienė, J.Vaitkevičius ir kt.). Tūkstančių pedagogų, kurių didelė dalis nežinomi, patirtį žmonija kaupė iš kartos į kartą. Pasak S.Šalkauskio, “pedagogikos istorija vaidina tarpininkaujamą rolę tarp pedagogikos mokslo ir praeities ugdomojo patyrimo”. Ugdymo istorija akumuliuoja ir derina ateitį bei praeitį, o tai padeda suvokti dabartį. Kiekvienos tautos ugdymo istoriją galima suskirstyti į neformalizuoto ir formalizuoto ugdymo etapus (Lamanauskas, 2000). Neformalizuoto ugdymo istorija palyginti menkai ištirta (faktiškai nėra jokių rašytinių apie ją šaltinių). Pirmieji ugdymo istorijos tyrinėjimai pasirodė tik XVII a. pabaigoje. Lietuvoje reikšmingesni ugdymo istorijos darbai buvo išspausdinti tik XX a. pirmojoje pusėje. Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties raida kol kas nėra nuodugniai ištirta. Praeities ir ateities sąsajų ugdymui reikšmė didžiulė. Pasak A. Gudaičio, “norėdami supažindinti su vaikų ugdymo pradmenimis, pirmiausia bent trumpai turime pažvelgti į praeitį, kuri davė pradžią daugeliui net iš dabartinių ugdymo idėjų, iš pradžių srovenusių siaura srovele, vėliau išsiliejusių į plačią istorijos vagą. Labai dažnai praeities pažinimas padeda lengviau suprasti ir įvertinti dabartį, jos galiojančias idėjas”. Ugdymo mokslo kilmė ir raida Ugdymo mokslo raidoje, bręstančioje nuo 19 amžiaus pabaigos, pasak P.Jucevičienės (1997), galima išskirti tris vystymosi etapus, sąlygojamus esminių kokybinių šio mokslo pokyčių. Pirmajame etape (nuo XIX a. pradžios iki Antrojo pasaulinio karo) susiformuoja ir įsitvirtina pedagogika – ugdymo procesą tyrinėjęs eksperimentinis mokslas, iš gamtos mokslų perėmęs natūralistinę tyrimų metodologiją, pagrįstą kiekybiniais tyrimų metodais. Antrajame etape (nuo Antrojo pasaulinio karo iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio) iš pedagogikos išsivysto edukologija (angl. educational science) – integruotas mokslas, tyrinėjantis žmogaus ugdymą ir savijautą per visą jo gyvenimą, tiek tiesioginio ugdymo proceso, tiek švietimo kaip kompleksinio reiškinio ir jį realizuojančių švietimo sistemų aspektu. Vis didesnę reikšmę įgyja kokybiniai tyrimo metodai, leidžiantys giliai analizuoti ugdymo reiškinius. Trečiajame etape (nuo 20 a. paskutiniojo dešimtmečio iki šių dienų...) prasideda kokybiškai naujas edukologijos vystymosi į multidisciplininį būvį etapas. Tai susiję su žinių visuomenės formavimosi tendencijomis. Žinių visuomenėje ugdymas, saviugda, švietimas tampa ypatingos reikšmės veiksniais. Ugdymo mokslo vystymosi pirmasis etapas – tai mokslinės disciplinos atsiradimo etapas, tiksliau vadintinas “mokytojavimo tyrimas”, kadangi jam buvo būdingas tyrimų taikomasis pobūdis, kaupiant mokytojų rengimui reikalingas žinias. Todel plačiausiai priimtu pavadinimu tokio pobūdžio ugdymo formalizuotų žinių erdvei nusakyti tapo pedagogika, kuri vienaip ar kitaip (įvairiais aspektais) susieta su ugdymo praktika. Įvairūs autoriai pedagogikos terminą traktavo nevienareikšmiškai. Vieni autoriai šį terminą kildino iš graikiško žodžio “paidagogia” – ugdymo menas, kiti įžiūrėjo nominalinę, labiau pragmatišką ir ne tokiąkilnią pradinę prasmę: “pais, paidos” – vaikas, vaikai ir “agein” – vesti. Senovės graikai žodžiu “paidagogos” vadino vergą, vedžiojusį vergvaldžio vaiką įmokyklą. Matyt, šios dvi prasmės įžiūrėtos neatsitiktinai. Jos tam tikra prasme rodo požiūrį į ugdymo mokslo ribas – iš “pedagogikos” kilęs požiūris pabrėžia pedagogiką, akcentuojančią jaunosios kartos ugdymą, o “paidagogia” kilmės pozicija bent jau nenusako ugdymo amžiaus ribų ir gali būti suprantama platesne prasme. Pagrindiniai ugdymo istorijos šaltiniai Pagrindiniai ugdymo istorijos uždaviniai yra: 1.      Atskleisti ugdymo teorijų ir sistemų raidą, jų esmę. 2.      Įvertinti ugdymo idėjas jų gyvybingumo požiūriu, t.y. tai, kas turi išliekamąją vertę iki šių dienų. 3.      Išskirti pažangius ugdymo idėjų elementus. 4.      Atskleisti kiekvieno ugdymo reiškinio, idėjos, sistemos ir pan. “šaknis”, raidos etapus ir t.t. Pagrindiniai ugdymo istorijos šaltiniai yra: 1. Archyvinė medžiaga. 2. Archeologinės iškasenos. 3. Tautosaka. 4. Senieji raštijos paminklai. 5. Oficialioji medžiaga (nuostatai, ataskaitos, reglamentai ir kt.). 6. Vadovėliai, mokomosios priemonės, programos. 7. Įžymių pedagogų kūriniai. 8. Grožinė literatūra. 9. Bendroji pedagoginė spauda ir kt. 1.3.Edukologijos mokslų sistema Pedagogika yra laikoma edukologijos mokslų branduoliu. Iš pedagogikos išsirutuliojo edukacinių mokslų šeima. Edukologijos integruotą struktūrą 1985 m. pateikė G.Mialeret, UNESCO užsakymu atlikęs išsamų ugdymo mokslo būklės tyrimą. G.Mialeret (1985) publikuotame darbe “Įvadas į edukacinius mokslus” teigiama, kad edukacinių mokslų šeimą sudaro: pedagogikos mokslai, ugdymo filosofija, ugdymo istorija, švietimo planavimas, švietimo ekonomika, švietimo etnologija, švietimo demografija, ugdymo psichosociologiniai tyrimai, ugdymo fiziologija. Tačiau XX – XXI amžių sandūroje atsirandančios vis naujos mokslo, technologijų, visuomenės kokybės sąlygojo socialinių mokslų vystymąsi. Edukacinių mokslų šeima pakito. P.Jucevičienė (1997) pateikia tokią edukologijos mokslų struktūrą: edukacinės informacinės sistemos ir technologijos, švietimo ekonomika; švietimo vadyba, švietimo sociologija, švietimo antropologija, švietimo demografija, ugdymo istorija, ugdymo filosofija, ugdymo psichologija, ugdymo fiziologija. Šioje struktūroje į atskirą mokslo šaką išskirta labai svarbi žinių erdvė – tai edukacinės informacinės sistemos ir technologijos. Švietimo planavimas laikomas švietimo vadybos, kaip labai svarbios ugdymo mokslo šakos dalimi. Švietimo etnologija išplėsta iki švietimo antropologijos, o ugdymo psichosocialiniai tyrimai atskirti į ugdymo psichologijos ir švietimo sociologijos šakas. Atskiras dėmesys atkreiptas į ugdymo fiziologijos mokslo šaką. Ji visų pirma susieta su žmogaus fiziologinių ypatumų (klausos, regos ir kt.), nuovargio bei kitų veiksnių, jų santykio su ugdymo institucijos fizine aplinka bei viso to įtakos ugdymo procesui nagrinėjimu. Kūno kultūros problemos, kaip ir kiti tiesioginės ugdymo situacijos nagrinėjimo klausimai, yra pedagogikos yrimų objektas. Be to, toks svarbus ugdymo proceso elementas kaip mokymasis taip pat yra ir psichologinė kategorija. Pokyčiai, įgyjami besimokant, nėra kokie nors statiški pasikeitimai besimokančiojo kūne. Tai pokyčiai, susieti su besimokančiuoju kaip funkcionuojančiu, gyvu organizmu ar asmenybe. Nors nemažai to, kas išmokta, gali atsispindėti ir kūno pokyčiuose (pavyzdžiui, sveikos gyvensenos išmokimas ir laikymasis gali pakeisti žmogaus išvaizdą), tačiau kūno fiziologiniai pasikeitimai negali būti laikomi kaip kažkas išmokto. Todėl sporto, ypač profesionalaus, problemos, dažniausiai siejamos su ištvermės ugdymu, nagrinėtinos atskirai nuo kūno kultūros ugdymo, tuo pačiu – ir nuo edukacijos mokslo. Šie tyrimai sudaro autonomišką integruotų sporto mokslų erdvę. Visus edukologijos mokslus jungia bendras dalykas – ugdymas, o skiriasi jie savo tyrimų sferomis bei institucijomis. L.Jovaiša (1993) ugdymo mokslo objektu laiko žmogų ar žmonių grupę (vaiką, jaunuolį, suaugusį žmogų, šeimą, pedagogų kolektyvą, profesinės kompetencijos tobulinimo kursų grupę ir pan.). V.Jakavičius (1998) edukologijos mokslo objektu įvardija ugdymą kaip visos edukologijos mokslų sistemos jungiamąją grandį. L.Jovaiša (1993) išskyrė šias edukologijos mokslo šakas: familistiką – šeimos mokslą, apimantį jos ugdomąsias funkcijas; pedagogiką, nagrinėjančią jaunimo ugdymo mokykloje teoriją, praktiką ir istoriją; socialinę edukologiją, tyrinėjančią ugdymą formaliose ir neformaliose visuomenės institucijose; kultūros edukologiją, apimančią visuomenės dvasinį ugdymą informacinės, meninės ir religinės kultūros institucijose, taip pat neformalųjį ugdymą liaudies papročiais, folkloru; subkultūros edukologiją, skirtą nusikaltimų prevencijai ir nusikaltėlių perauklėjimui. Iš visų edukologijos šakų išsiskiria atskiros šiuo metu besiformuojančios disciplinos. V.Jakavičius (1998) pateiktoje edukologijos mokslų sistemos schemoje išskiriama pedagogika, socialinė edukologija, kultūros edukologija, subkultūros edukologija ir švietimo vadyba. L.Jovaiša, skirtingai negu V.Jakavičius, teigia, kad švietimo vadyba turi tapti centrine edukologijos idėjų, programų ir metodų įgyvendinimo priemone, nes ji apima švietimo struktūrų organizavimo ir valdymo, institucijų veiklos tvarkymo, veikėjų santykių reguliavimo, ekonomikos, vadovavimo jaunimui ir suaugusiems problemas. V.Jakavičius (1998) edukologijos branduoliu, remdamasis P.Jucevičiene (1997), laiko pedagogiką, o švietimo vadybą išskiria į atskirą edukologijos mokslo šaką. Familistika priskiriama pedagogikai, kai tuo tarpu L.Jovaiša ją laiko atskira edukologijos šaka. V.Jakavičiaus (1998) pateiktoje edukologijos mokslų sistemos schemoje [1 pav.) išskiriamos šios pedagogikos atšakos: šeimos pedagogika, tirianti ugdymą šeimoje; teorinė pedagogika (ją galima vadinti pedagogikos filosofija) nagrinėjanti ugdymo dėsningumus, sprendžianti pedagogikos metodologijos problemas. Teorinė pedagogika dar skirstoma į dvi smulkesnes atšakas; didaktiką (mokymo mokslą) ir hodegetiką (auklėjimo teoriją); ikimokyklinė pedagogika, tirianti ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymą; mokyklinė pedagogika, sprendžianti ugdymo problemas (jos atšakos – bendrojo ir profesinio lavinimo pedagogikos; bendrojo lavinimo pedagogikos dalykas – ugdymas bendrojo lavinimo mokykloje; profesinė pedagogika sprendžia ugdymo problemas profesinėse bei aukštosiose mokyklose); istorinė pedagogika, tirianti pedagoginių idėjų ir ugdymo praktikos istorinę raidą; lyginamoji pedagogika, lygindama tirianti įvairių šalių ugdymo teoriją ir praktiką); ugdymo technologijos (atskirų dalykų metodikos), tyrinėjančios specifines mokymo dalykų metodikų problemas; specialiosios pedagogikos – tai kurčiųjų (surdopedagogias), aklųjų (tiflopedagogika), protiškai atsilikusiųjų (oligofrenologija), turinčiųjų kalbos vystymosi sutrikimų (logopedija) pedagogikos. Čia aprašyti ugdymo mokslo raidos momentai sąlygojo edukologijos sisteminę sanklodą. Kokia ji? L.Jovaiša (2001, p.10-13) teigia, kad edukologijos subjekto supratimas orientuoja į sistemos sanklodą, t.y. į sistemos komponavimą. Remdamasis anksčiau pateiktomis ugdomojo subjekto ir ugdymo vyksmo struktūromis mokslininkas joms ugdyti išskiria specifines disciplinas: simatikai (gyvenino būdui) – dietetiką, psichikai (sielai) – psichoterapiją, kultūrai (papročių, mokslo, technikos) – didaktiką, dvasiai – hodegetiką. Šios keturios disciplinos, kaip manoma, sudaro ugdymo mokslo sisteminę sanklodą. Dietetika tiria kūno kultūros, gyvensenos ugdymo praktiką ir teoriją, teikia metodines rekomendacijas. Psichoterapija nagrinėja psichinių procesų, savybių ir būsenų plėtotę bet kuriame edukaciniame susitikime. Didaktika apima mokymo ir mokymosi, lavinimo ir lavinimosi panaudojant kultūros gėrybes klausimus. Dvasios bei dvasingumo, doros, bendrosios vidinės kultūros ugdymo problemomis apsiriboja hodegetika. Ugdymo vyksmui ir struktūrai tyrinėti edukologija turi šakinių disciplinų: ugdymo tikslams – teleologinę edukologiją; ugdymo sąlygoms ir kitoms priemonėms – ergonominę edukologiją; ugdytjui – familistinę edukologiją, pedeutologiją; ugdytiniui – amžiaus tarpsnių, diferencinę psichopediją, pedagogiką, andragogiką.sąveikai – komunikacinę edukologiją; sąveikos valdymui – vadybinę edukologiją; ugdymo vyksmo kokybei – mokymo, švietimo, lavinimo, auklėjimo technologiją; moksliniams ugdymo tyrimams – edukologinę epistemologiją. S.Šalkauskis akcentavo ryškius pedagogikos mokslo sistemos požymius, kurie skiria ją nuo pagalbinių mokslų. Pagalbinius mokslus jis suskirstė į vedamuosius ir grindžiamuosius. L.Jovaiša (2001), sekdamas S.Šalkauskiu, nurodo šiuos pagalbinius edukologijos mokslus: vedamuosius – filosofiją, sociologiją, estetiką, teologiją; grindžiamuosius – somotologiją, psichologiją, psichofiziką. Tačiau šis sąrašas gali būti dar papildomas, pavyzdžiui, švietimo ekonomika, antropologija ir kt. Todėl lygindami G.Mialeret sudarytą edukologijos integruotą struktūrą su čia aptartąja, galime teigti, kad G.Mialeret edukologijos integruota struktūra sudaryta iš pagalbinių mokslų, išskyrus minimą pedagogiką (P.Jucevičienė, 1997, p.21). Čia edukologijos sistemos struktūroje yra tokios šakos: ugdymo fiziologija (juk tai fiziologijos kompetencija), švietimo ekonomika (juk tai ekonomikos kompetencija), švietimo demografija (juk tai demografijos kompetencija), edukacinės informacinės sistemos ir technologijos (juk tai ne mokslas) ir pan. Prie edukologijos sistemos reikėtų skirti tikslines ugdymo sistemas, kurias tiria specialieji ugdymo mokslai: neįgaliųjų ugdymui – oligofrenologika, surdopedagogika, tiflopedagogika; nusikaltėlių ugdymui – delinkventinė pedagogika; kalinamųjų ugdymui – penitencinė pedagogika; beglobių ir asocialiųjų ugdymui – socialinė pedagogika. Edukologijos sistemai priklauso įvairioms ugdymo institucijoms skirtos disciplinos: vaikų darželio pedagogika; vidurinės mokyklos pedagogika; aukštosios mokyklos pedagogika; meno mokyklos pedagogika; karo mokyklų edukologija; policijos mokyklų edukologija; profesinių mokyklų edukologija. Edukologijos moksliniai tyrimai vykdomi ne tik minėtų sričių areale – jie plečiasi pagal naujus kultūros, socialinio gyvenimo, informacinės technologijos plėtros poreikius, užgriebdami net pedagogų rengimą, slaugos darbuotojų ugdymą, kompiuterinės technologijos poveikį savarankiškos asmenybės ugdymui ir pan. Edukologijos sistema praturtėjo naujomis mokslo šakos disciplinomis. Ypač ją papildo integravimasis su kitais mokslais, tiksliau sakant, kai kurių žinių perėmimas iš kitų mokslų. Jau susikūrė tokie edukologijos mokslai: antropologinė pdagogika; filosofinė pedagogika; psichologinė pedagogika; socialinė pedagogika; teologinė pedagogika; istorinė pedagogika; lyginamoji edukologija ir kt. Galima teigti, kad šių šakų pedagogikos mokslininkai tyrinėja minėtus mokslus remdamiesi iš jų ugdymo mokslui reikalingų žinių. Pavyzdžiui, psichologijos žinios reikalingos norint sudaryti praktinių priemonių sistemą, kaip ugdyti, tarkim, suvokimą, atmintį, mąstymą. Pedagogui būtina žinoti psichinius procesus, savybes, būsenas, kad galėtų orientuotis ugdymo teorijos kūrybai. Šios disciplinos dažniausiai painiojamos su kitais mokslais, kurie tyrinėja ugdymo problemas. Visiškai kitokia yra ugdymo antropologija, besidominti kultūriškai atsilikusių, tarkim, ramiojo vandenyno salų etninių grupių ugdymo patirtimi. Ugdymo filosofijos dalykas yra filosofų problema, nors jos drįsta imtis kai kurie pedagogai. Psichologai savo kompetencijos niekam neperleidžia tirdami ugdymo vyksmą, priemones, metodus (pedagoginė psichologija). Kaip matyti, minėtos pagalbinių mokslų šakos savo tyrimų objektu laiko ugdymą. Jos gausiai papildo ugdymo mokslą. Yra ir daugiau ugdymo mokslo šakų. Naujai kuriasi vietovės, organizacijų edukologija. Mokyklinė higiena integruojama mokyklotyroje, plečiasi ergonominė pedagogika. 1.4.Ugdymo esmės problema ir žmogaus saviraiška Žmogus mąsto veiksmais. Jis yra visybinė būtybė: jame yra koordinuoti visi procesai ir psichinės būsenos. Žmogus, sąveikaudamas su savimi ir su aplinka (artima ir tolima), realizuojasi, aktualizuojasi. Ši žmogaus savirealizacija yra įgimtas instinktyvus dalykas. Tai pastebima ir gyvūnų elgesyje: kiekvienas žmogus vis kitaip išreiškia save. Ugdymas kaip žmogaus pilnutinio gyvenimo kūryba Asmenybę ugdo sąveikoje su aplinka vykstanti saviraiška, t.y. ugdymas vyksta per saviraišką. Todėl ugdymas yra traktuojamas kaip žmogaus pilnutinio gyvenimo kūryba jo paties jėgomis, aprūpinant jį saviraiškos priemonėmis. Ugdymas yra tobulinantis žmogų bendravimas su aplinka. Dvasingume glūdi tobulumas. Saviraiškos priemonės Saviraiškos priemonės yra vidinės ir išorinės. Vidinės priemonės: kalba, vaizdiniai, sąvokos, sprendimai, protavimas, emocijos, motyvai, valia. Išorinės priemonės: mokslo, technologijos, vertinimo žinios, idėjos, simboliai (informacija); mokslo, technologijos, vertinimo mokėjimai, įgūdžiai, įpročiai (išoriniai veiksmai bei jų būdai); žaidimo, mokymosi, darbo įrankiai. Ugdymą galima paaiškinti dviem aspektais: kaip individualų (ugdytojas – ugdomasis) ir kaip institucinį (švietimo sistema, kitos visuomeninės institucijos – ugdytinis). Institucinio ugdymo paskirtis – sudaryti sąlygas individui mokytis visą gyvenimą, kad pritaptų prie nuolat kintančio visuomeninio gyvenimo, įsisavintų naujas žinias ir technologijas. Individualaus ugdymo paskirtis – skatinti ugdytinį mokytis ir tobulėti kaip asmenybei. Ugdymo rezultatai priklauso nuo: ugdytojų veiklos, ugdytinių veiklos, aplinkos įtakos. Ugdymo vertybės Ugdymo vertybės: žinojimas, mokėjimas, protingumas; doringumas; dvasingumas; tautiškumas; pilietiškumas; grožio pajauta; sveikata ir darbštumas. Ugdymas - diskretinis intelektinių emocinių ir dvasinių išgyvenimų bei įvykių kaitos procesas; tai asmenybę kuriantis žmonių bendravimas sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis; bendriausia pedagogikos kategorija; konstrukcinė psichofizinė sąveika (J. Vabalas - Gudaitis). Ugdymo paskirtis- išmokyti ir įpratinti ugdytinį remtis vidinių, įgimtų imperatyvų skatinamu protu (I.Kantas). Ugdymas ir žmonių gyvenimas – neatskiriami (L.Jovaiša, 2001). Ugdymas sąlygoja žmogaus gyvenimo pilnatvės galimybes. Tačiau bendra socialinė ir kultūrinė tautos gyvenimo padėtis lemia ugdymo pobūdį, sąlygoja jo pokyčius. 1.5.Ugdymo tikrovė ir jos pažinimas Ugdymo tikrovės sandara yra tokia: prenatalinis vaiko ugdymas, daiktinės informacijos srautai, gyvenimas tarp išorinių poveikių ir vidinių vyksmų sąveika, ugdytinio aplinka (netikslingas ugdytojas), lavinimo ir auklėjimo turinys, saviugda (pedagoginė tikrovė), nusiteikimas ugdyti ir ugdytis, ugdymo priemonės. Kiekvieną šių ugdymo tikrovės elementų vertėtų trumpai aptarti. Prenatalinis ugdymas Prenatalinis ugdymas prasideda tada, kai motina pradeda rūpintis ir globoti joje glūdinti vaiką. Svarbiausi prenatalinio ugdymo veiksniai – motinos geras dvasinis nusiteikimas ir sveikata. Gemalo ląstelės, perimdamos šią dvasinę ir fizinę informaciją, vystosi sėkmingai. Esama įvairių prenatalinio ugdymo metodikų ir kursų. Pagal Klippel (1998), Thompson (1998) populiariausios yra šios: 1) Roberto bredlio metodika. Pagal šio amerikiečio akušerio ginekologo sukurtą metodiką vyras aktyviai palaiko moterį ir padeda jai nėštumo laikotarpiu. Nėštumo metu pasitaikančius negalavimus padeda įveikti sveika mityba ir speciali mankšta. o vietoj nuskausminamųjų gimdymą palengvina gilus kvėpavimas. 2) Fernando Lamazje metodika. Prancūzų gydytojas F.Lamazje sukūrė psichoprofilaktikos sistemą, pagrįstą atsipalaiduoti padedančia kvėpavimo technika. Pagal šią metodiką pasirengusios moterys mažiau baiminasi gimdymo skausmų ir žiūri į juos kaip į natūralų dalyką 3) Haptonomija. Šia sąvoka apibrėžiama nuostabi tėvų ir vaiko bendravimo forma. metodo esmę sudaro lytėjimas. Jis pradedamas taikyti tada, kai atsiranda vaisiaus judesiai. Hoptonomiją įvaldę tėvai gali žaisti su savo vaiku dar prieš jam gimstant (taip pat jie gali su juo kalbėtis arba jį pašaukti). 4) Sofrologija. Šio metodo tikslas - padėti sąmoningai atsipalaiduoti (atsipalaidavęs žmogus turi pasijusti beužmiegąs). Gerai pasirengusi nėščioji sugeba paversti nemalonų jausmą maloniu. Tėvų vaidmuo prenataliniame ugdyme Tėvų sąmonės būsena gyvybės pradėjimo metu palieka pėdsaką visam būsimo žmogaus gyvenimui. Nuotaikos, siekiai, mintys, emocijos - viskas, kas tuo metu vyksta ir yra tėvų sąmonėje, gali turėti tam tikrų pasekmių. Esant neigiamoms emocijoms, į pasaulį gali ateiti nepilnavertis, piktas, be pusiausvyros žmogus. Dažnai kalbama apie gimdymo traumas. pradėjimo trauma - tai neigiama informacija, įrašyta į pirmąją gyvybės ląstelę. Šią traumą sąlygojančios priežastys gali būti labai įvairios, pavyzdžiui, kūdikis buvo pradėtas, kad būtų išsaugota šeima; tėvai buvo girti arba vartojo vaistus; kūdikis buvo pradėtas šeimyninio ginčo metu; tėvai fiziškai ar emociškai nebuvo sveiki. Tėvai turėtų suprasti, kad vaiko pradėjimui reikia sąmoningai pasiruošti. Ypač svarbu, kad kūdikis būtų abiejų tėvų laukiamas. JAV naudojama tokia pasiruošimo pradėjimui programa: atgimimas; sutuoktinių santykių gerinimas; įvairūs fiziniai pratimai; saviįtaiga; malda; susitaikymas - daugiau palankumo vienas kitam. Sueities metu vyras ir moteris patiria stiprius jausmus, kurie paveikia ir jų lytines ląsteles. Tik užsimezgusi gyvybė turi visą informaciją apie tai, kas vyko pradėjimo metu. Tėvų mintys, siekiai, emocijos, dvasinė būsena - viskas įstringa būsimo vaiko pasąmonėje ir išryškėja jam augant. Nėra pagrindo jaudintis, jei visa tai turi teigiamą atspalvį. tačiau, jei tėvai neša savyje daug blogio, vaikas gali gimti piktas, su daugybe neigiamų kompleksų, be pusiausvyros. Nuo tokio žmogaus vėliau kentės ne tik artimieji, šeimos nariai, bet ir aplinkiniai. Pasaulio tautų papročiuose yra labai daug įvairių patarimų, kaip reikia pasiruošti pradėjimui. Toks didelis dėmesys rodo, kad senovėje žmonės teikdavo svarbią reikšmę šiam gyvenimo įvykiui. Senovės lietuvių kultūroje taip pat buvo atitinkami papročiai. Pradėti naują gyvybę drausdavo per didžiąsias šventes, mat tomis dienomis žmonės daugiau vartojo alkoholio, o apie jo žalą kūdikiui žmonės gerai nusimanė. Pavarčius tautosakos rinkinius, galima rasti daug patarimų vestuvių apeigose: sugultuvių dainos, pirmosios nakties išbandymai ir t.t.   Didaktinės informacijos srautai Gimęs kūdikis patenka į daiktinės informacijos srautą. Čia jis apgaubiamas motinos ir kitų artimųjų globa, gausybe aplinkos informacinių srautų (šviesos, šilumos, maisto, vystyklų, prisilietimo, kvapų). Kiekvienas naujagimio susitikimas su suaugusiais plečia sąmonę. Kaip individą vaikas suvokia save trečiaisiais gyvenimo metais. Tada gimsta savimonė, prasideda vaiko gyvenimas, kuris tampa svarbiausiu ugdytoju. Gyvenimas kaip išorinių ir vidinių vyksmų sąveika Gyvenimas – ne paprastas ugdymo procesas, bet plačiausia ir išsamiausia saviugdos tikrovė. Gyvenimas – turininga sąveika su artimiausia ir tolimąja aplinka.   Gyvenimo esmė ir prasmė  Žmogaus gyvenimo esmė – jo sąveika su aplinka, išskleidžianti žmogiškąją prigimtį, patirtį ir kurianti dvasinius santykius su pasauliu. Gyvenimo prasmė – žmogaus sąveikos bei santykių su aplinka sėkmės išgyvenimas.  Gyvenimo tipai  Pagal žmogaus sąveikos su aplinka apimtį skiriami šie gyvenimo tipai: individinis, tarpasmeninis, kolektyvinis, bendruomeninis, tautinis, visuomeninis. Individinis gyvenimas – tai bendravimas bei santykiavimas su savimi, tai “aš” ir savimonės sąveika. Tarpasmeninį gyvenimą sudaro “aš’ ir “tu” santykiai. Kol vienas kitą geriau pažįsta, išmoksta bendrai veikti, darniai susikalbėti, tarpasmeninis gyvenimas būna kupinas susidūrimų ir sprogimų. Kai “aš’ ir “tu” supanašėja, gimsta nauja sąveika “mes”, kurianti kolektyvo santykius, nukreiptus į vertingą tikslą (šeimoje, moksleivių grupėje, darbovietėje, karių dalinyje ir kt.), bendruomenės santykius, grindžiamus bendruomenės laisvo egzistavimo interesais, tautinius, visuomeninius santykius. Tautą sudaro didelis ‘mes” būrys, susietas bendra kalba, istorija, kultūra, likimu, o visuomenę – bendrais poreikiais susieta asmenų visuma. Visuomenė kuria valstybę, ginančią jos gyvenimo poreikius ir padedančią juos tenkinti.   Gyvenimo forma ir ją sąlygojančios vertybės  Gyvenimo forma – vidinė motyvuojanti veikti struktūra, sąlygojama gyvenimo vertybių. Gyvenimo vertybės skirstomos į aštuonias grupes: 1) prigimtinės vertybės: veiklumo galimybių (sveikatos, invalidumo reabilitacijos), savarankiškumo laisvės, kūrybos realizavimo, paramos, silpnumo laisvės, kūrybos realizavimo, paramos, silpnumo įveikimo; 2) egzistencinės vertybės: orientacijos, egzistavimo priemonių (būsto, maisto, higienos), biologinės, kontaktų išgyvenimo, pusiausvyros; 3) praksinės vertybės: kvalifikacijos, pažangos, vartojimo, relaksacijos, profesinės; 4) ekonominės vertybės: vertinimo, numatymo, iniciatyvos, patogumo, naudos; 5) socialinės vertybės: politinės, teisingumo, pripažinimo, atjautos, pakantumo; 6) kultūrinės vertybės: tiesos, grožio, technologinės, nacionalumo, gėrio; 7) psichinės vertybės: žinojimo, tikrumo, sėkmės, savižinos, tvirtumo;  8) dvasinės vertybės: santykių tyrumo, išganymo (išlikimo), intymumo, santūrumo, darnos. Gyvenimo sritys: prigimtinė, egzistencinė, praksinė, ekonominė, socialinė, kultūrinė, psichinė, dvasinė. Esminė žmogaus gyvenimo praktinė veikla – mokymasis, išmokimas. Kaip matyti, gyvenimas kaip ugdymo tikrovė, pasižymi dviem ypatybėmis: išorine (buitine, praktine, kasdienine) ir vidine (idealia, dvasine). 1.6.Ugdymą sąlygojantys veiksniai  Žmogus gimsta su atitinkamais paveldėtais ir įgimtais pradmenimis, kurie lemia jo vystymąsi ir ugdymą. Iš tėvų paveldimi morfologiniai (kūno forma, akių, plaukų spalva), fiziologiniai (pavyzdžiui, medžiagų apykaitos specifika), biopsichiniai (organizme vykstančių cheminių reakcijų eiga ir seka) bei ontogenezės (vaisiaus vystymosi trukmė) ypatumai. Įgimtais pradmenimis laikytini, pavyzdžiui, instinktai. Taigi žmogaus fizinį ir psichinį vystymąsi lemia įgimtiniai pradmenys. Jei jie yra nenormalūs, gali būti sutrikęs fizinis ar psichinis vystymasis. Bet ir tuo atveju, sudarius atitinkamas sąlygas ir skiriant didelį dėmesį kryptingam vystymuisi, galima pasiekti neblogų rezultatų. Žinoma, riboti pradmenys lemia atitinkamą jų išsivystymo lygį. Bet jeigu tokį žmogų paliksime likimo valiai, tai net ir jie liks iki galo neatskleisti. Sveiko žmogaus psichikos vystymasis taip pat priklauso nuo paveldėtų ir įgimtų pradmenų, kurie nulemia vadinamąją “viršutinę ribą”. Kiek žmogui pavyksta prie tos ribos priartėti, priklauso ir nuo ugdymo, ir nuo aplinkos, ir nuo paties žmogaus aktyvumo. Aptartų pradmenų vaidmuo žmogaus psichiniam ir socialiniam vystymuisi buvo ir tebėra įvairiai aiškinamas. Jau buvo minėta, kad XVII a. žymus anglų švietėjas Dž.Lokas sakė, jog gimęs žmogus yra tabula rasa (“švari lenta”). Vėliau, anot jo, gyvenimas ir ugdymas tą “lentą” savaip išrašo. Todėl tuo metu labai didelis dėmesys buvo skiriamas ugdymui, kuriuos ugdymo teorijos. Vėliau, vis daugiau pažįstant žmogų, tuo imta abejoti. Šiandien neabejojama, kad įgimti pradmenys turi įtakos žmogaus mokslinimui. Kiekvienas turi savą “mokslumo laipsnį”, t.y. minėtų pradmenų nulemtą ribą. XX a. psichoanalizės teorijos pradininkas Zigmundas Froidas (S. Freud) (dėl to ši kryptis vadinama froidizmu) žmogaus poelgių pradu laikė įgimtus instinktus (kuriančiuosius ir griaunančiuosius), iš kurių svarbiausias – lytinis. Pasak froidistų, psichikos gelmėse glūdintys sąmoningai nesuvokti instinktai yra pagrindinis žmogaus veiklos akstinas. Z.Froido sekėjai, vadinamieji neofroidininkai, iškėlė socialinės sąmonės reikšmę. Socialinės sąmonės – ugdymo ir aplinkos rezultato – uždavinys yra protingai riboti įgimtus instinktus. Įgimtų pradmenų ir žmogaus socialinės sąmonės santykį vaizdžiai palygino žinomas vokiečių psichologas Viljamas Šternas (W.Stern). Žmogus, anot jo, yra tarsi ledkalnis: po vandeniu slypintys du trečdaliai – tai įgimtas fondas, o vienas trečdalis virš vandens – įgytas aplinkos poveikio ir ugdymo dėka. XX a. pradžioje atsiradusi biheviorizmo (angl. Behaviour – elgesys) teorija žmogaus poelgius aiškina reakcijomis į išorės akcijas. Todėl formavimasis, pasak jų, yra sąlyginių refleksų į išorės stimulus susidarymas. Vėliau vadinamieji neobihevioristai turėjo pripažinti, kad esant tiems patiems stimulams ir toms pačioms sąlygoms, žmonių elgsena skiriasi. Jie spėjo, kad skirtumai priklauso nuo kažkokio nežinomo veiksnio (x), todėl buvusią schemą stimulas → reakcija papildė: stimulas → x → reakcija . Biopsichinių veiksnių reikšmės ugdymui klausimu, ypač socialinės sąmonės ir elgsenos formavimuisi, pedagogų diskusijose kiekvienas gali turėti savo nuomonę. Būtų geriau, jeigu ji būtų pagrįsta gilesnėmis studijomis. Neabejojama didele tokių veiksnių įtaka žmogaus mokslinimui. Taip pat neabejojama ir instinktų įtaka elgsenai. Tačiau manoma, kad svarbiausias elgsenos reguliatorius yra socialinė sąmonė, kuri formuojasi gyvenimo ir, svarbiausia, ugdymo veikiama. Aplinka yra paslaptingasis ugdymo veiksnys. Paslaptingasis todėl, kad jos informacijos srautui žmogaus sielą moksliškai ištirti neįmanoma, nes nežinoma, kaip pirmoji informacija bus perdirbama. Lavinimo ir auklėjimo tikslus atspindi turinys. Tačiau ne žinios yra ugdymo tikslas, ne mokėjimas veikti – ugdymo prasmė, bet asmenybė yra tikslas ir prasmė. Į dvasinę kultūrą orientuota įvairiapusė veikla glaudžiai siejasi su pagrindinėmis gyvenimo formomis, brandinančiomis  asmenybę gyvenimui. Paslaptingas yra vidinis ugdymo tikrovės komponentas – fizinė ir psichinė žmogaus prigimtis, besiveržianti saviugdai, nes žmogus iš prigimties yra ne tik susireguliuojanti, bet ir besiugdanti būtybė. Žmogui visada trūksta intelektinės ir emocinės patirties, įgalinančios adekvačiai rinktis atsakus į išorinę informaciją. Tą patirtį kaupia tikslingas ugdymas, kurio tikslas parengti žmogų saviugdai. Ugdymo proceso sėkmę didžia dalimi lemia ugdytinių ir ugdytojų dvasinis nusiteikimas, kurį sukelia vienoks ar kitoks susitikimo įvykių lūkestis. Visais atvejais siektina, kad ugdytojų ir ugdytinių lūkesčiai, santykiai ir nusiteikimas būtų emociškai pozityvūs. Nuo jų priklauso viso pedagoginio bendravimo likimas ir perspektyvos. Ugdymo tikrovėje – gausu priemonių, kuriomis naudojasi pedagoginio proceso subjektai. Priemonių kokybė kaip šventovės indai visada turi blizgėti savo dvasingumu. Žodis – svarbiausia informacijos priemonė. Įvairios daiktinės priemonės taip pat turi švytėti. Be to, priemonių panaudojimo būdai ne mažiau ugdo, kaip it tai, ko jomis siekiama daryti 1.7.Ugdymo kategorinės sąvokos Ugdymo tikrovę galima įvardinti kaip pedagoginio susitikimo subjektų, jų bendravimo turinio ir ypatybių, ugdomųjų įvykių, vidinių išgyvenimų visumą, aprėpiančią žmogaus būtį. Pedagoginė tikrovė įvardijama atitinkamomis sąvokomis, kurios skirstomos į dvi grupes: 1) pagrindinės procesinės kategorijos (pedagoginis susitikimas, ugdomasis įvykis, veikimas, išgyvenimas, ugdymas, globojimas, formavimas, švietimas, mokymas, lavinimas, auklėjimas, įsisavinimas); 2) pagrindinės neprocesinės kategorijos (aplinka, situacija, poveikis, vertybė, ugdytojas, ugdytinis, asmenybė, informacija, žinojimas, gebėjimas, santykiai, išmokimas). Šios bei su jomis susijusios sąvokos yra atitinkamai apibrėžiamos.  Pedagoginis susitikimas   – aplinkos ir laiko ribotas tikslingas ugdomasis vyksmas, kai susitkimo dalyviai keičiasi informacija, vertybėmis, išgyvenimais (bendrauja). Ugdomasis įvykis – situacijos sąlygotas, ugdytojų sukeltas kultūros vertybių išgyvenimas. Veikimas – ugdomųjų veiksmų kaita. Kai ji daro įtaką ugdytiniui, veiksmas tampa veikme. Veikdinimas – sudarymas sąlygų prigimtinei individo saviraiškai, kur aktualizuojami ir realizuojami jo materialiniai, kultūriniai, socialiniai ir dvasiniai siekiai. Tai esminė ugdymo funkcija, plėtojanti įgimtąjį žmogaus aktyvumą bei veiklumą, spontaniškumą bei kūrybiškumą, padedanti įveikti fizinį ir dvasinį silpnumą. Išgyvenimas – intelektinis – emocinis jaudinimasis, įgalinantis suprasti ir įsisavinti sociokultūrines, dvasines vertybes. Ugdymas yra tobulinantis žmogų bendravimas su žmonių kultūros ir gamtos aplinka. Dvasingumas sietinas su tobulumu. Ugdymasis (saviugda) – tikslinga savimoka, savilava, saviaukla. Globojimas – tai individo saugojimas, kad jis nepadarytų sau ir kitiems žalos. Tai pirmapradė, elementari ugdymo funkcija, įgalinanti individą laikytis biologinės ir socialinės egzistencijos normų, reguliuoti elementarų elgesį savidrausmės, saiko pagrindu. Tai materialinė ir dvasinė pagalba individo saviraiškai. Globojimas- tai materialinė ir dvasinė pagalba individo saviraiškai. Formavimas - tikslingas ugdytojo veikimas, siekiant naujos fizinių ir psichinių savybių kokybės; ugdymo funkcija, keičianti žmogaus asmenybės ar jos kai kurių savybių bei psichinių procesų kokybę. Švietimas – kultūrinės informacijos perdavimo, priėmimo ir grįžtamųjų ryšių organizavimas rengiant jaunimą ir suaugusiuosius socialiniam gyvenimui. Švietimas – tai naujos informacijos skleidimas. Ši ugdymo funkcija eina iš veikdinamosios, yra pastarosios sudedamoji dalis. Lietuvos švietimo principai: humaniškumas, demokratiškumas, nacionalumas, atsinaujinimas. Švietimas remiasi beveik vien dėstymu ir apsiriboja žinių, reikalingų gyvenime ir profesiniame darbe, perdavimo, t.y. apima tik intelekto ugdymą.  Švietimo sistema – sąryšinga ugdymo institucijų visuma. Mokymas – pagalba ir vadovavimas mokymuisi ir išmokimui. Mokymasis – tai tikslinga individo sąveika su mokymosi šaltiniais įsisavinant mokslo, technikos, meno ir darbo žinias, įvaldant intelektinius ir praktinius veiksmus, plėtojant savo fizines ir dvasines jėgas. Išmokimas - naujų žodinių, mąstymo, veiklos, elgesio veiksmų įgijimas. Lavinimas – psichinių galių ir praktinių mokėjimų bei įgūdžių plėtotė, miklinimas kultūros žinių pagrindu.   Lavinimasis (savilava) – individualios pastangos šviestis, įgyti gyvenimui reikalingus gebėjimus.  Auklėjimas - individo santykių su mikro- ir makro- aplinka, su transcedentine būtimi reguliavimas, grindžiamas tiesos, gėrio ir grožio vertybėmis. Auklėjimasis (saviaukla) – sąmonės ir elgesio vertybių įgijimas.  Įsisavinimas – sąmoninga asmens veikla siekiant objektyvių vertybių virsmo subjekto savastimi. Aplinka – ugdymo veiksnys, netikslingai ugdantis, lavinantis, formuojantis asmenybę. Situacija - aplinkybių visuma, daranti įtaką ugdomųjų įvykių kokybei ir raidai. Poveikis – ugdomosios veikmės įtaka individui. Vertybė – tai, kas objektyviai ar subjektyviai reikšminga. Ugdytinis – ugdymo objektas ir subjektas. Dalinės ugdytinio veiklą apimančios ugdymo sąvokos: saviugda, savišvieta, saviaukla. Ugdytojas – ugdymo veikėjas (tėvas, motina, mokytojas, dėstytojas, auklėtojas), padedantis individo saviaktualizacijai. Asmenybė - tai žmogaus individualybė kaip vertybių turėtoja ir reiškėja. Informacija – ženklas, teikiantis reikšmę ar prasmę. Ugdyme dominuoja žodinė, simbolinė, nežodinė informacija. Visi daiktai ir reiškiniai susieti informaciniais ryšiais. Žinojimas – žinių suvokimo išlaikymas atmintyje, atgaminimo gebėjimas. Santykiai – daiktų ar jų savybių, žmonių ar jų asmenybės bruožų tarpusavio priklausomumas. Žmonių santykių su aplinka pobūdis priklauso nuo jų pačių savybių, nuostatų, požiūrių, interesų. Gebėjimas – galia veikti; žinių, galimybių, sugebėjimų ir gabumų panaudojimas intelektualioje ir praktinėje veikloje. Mokslinimas - buitinės sąmonės turtinimas mokslo vertybėmis, įgalinimas pažinti ir veikti tikrovę mokslo priemonėmis. Mokslinimas yra švietimo, mokymo tikslas, o jo rezultatas – išmokslinimas. Šios kategorinės sąvokos vienos su kitomis susietos, vienos kitas papildo. Jos atspindi pedagoginės tikrovės tam tikrus aspektus, tam tikras bendrąsias funkcijas ir tam tikrus objektus bei būsenas. Pedagoginiai terminai – žodžiai, kuriuos vartoja ugdymo mokslas, papildo šias pagrindines ugdymo kategorijas. 1.8.Ugdymo fiziologija ir higiena Ugdymo fiziologija – svarbi edukologijos mokslo šaka. Ji siejama su žmogaus fiziologinių ypatumų (pavyzdžiui, regos, klausos ir pan.), nuovargio, teigiamų ir neigiamų aplinkos veiksnių, įvairių ugdymo programų poveikio organizmui, viso to įtakos ugdymo procesui nagrinėjimu. Kuo jaunesnis vaikas, tuo mažiau subrendęs jo organizmas, tuo lengviau jis pažeidžiamas, geičiau sutrinka jo organizmo reguliaciniai mechanizmai. Ugdymo institucija stipriai veikia augančio vaiko organizmą, jo harmoningą fizinę, protinę raidą ir sveikatą. Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingi saviti augimo ir vystymosi dėsningumai (pavyzdžiui, augimo ir vystymosi procesams būdingas nenutrūkstamumas; juo jaunesnis vaikas, tuo greičiau didėja kūno matmenys, tuo spartesni augimo ir raidos tempai; vaikų augimas ir vystymasis yra netolygus; berniukų ir mergaičių augimas ir brendimas vyksta nevienodai /lytinis dimorfizmas/; augimo ir vystymosi tempai nepastovūs, jie kinta paliesdami visą populiaciją ir kt.), bendras organizmo pajėgumas, darbingumas. Ugdytojo (-ų) pareiga – taip organizuoti ugdymo procesą, kad būtų maksimaliai atsižvelgiama į visas augančio organizmo savybes, laikomasi visų vaiko sveikatą saugančių bei stiprinančių reikalavimų. Ugdymo fiziologijos nagrinėjamų problemų spektras labai platus. Galima skirti tokias pagrindines temas, kurias nagrinėja ugdymo fiziologija: Vaikų ir paauglių augimo ir vystymosi ypatumai; • Organizmo reakcijos į mokymo ir fizinius krūvius; • Vaikų ir paauglių, vyresniųjų moksleivių protinės ir fizinės veiklos aktyvinimas; • Sistemingo mokymosi, mokomųjų priemonių ir mokymo organizavimo būdų bei metodų ir kt. įtaka ugdytinių organizmui; • Ugdytinių organizmo persitvarkymo įvairiais socializacijos etapais ypatumai; • Ugdytinių reguliacinių mechanizmų brandos reikšmė adaptuojantis ugdymo institucijoje, pereinant iš vienos mokymosi pakopos į kitą, iš klasės į klasę, pradedant mokytis naujų dalykų ir pan.; • Vaikų pasirengimo mokyklai ypatumai; • Vaikų biologinės ir mokyklinės brandos skatinimo aspektai ir kt. Ugdytojas turi būti atitinkamai pasirengęs, išmanyti pagrindines ugdytinių organizmo ypatybes. Jaunesnysis mokyklinis amžius – tai laikotarpis, kai vaikas pradeda sėkmingai mokytis. Šiame amžiuje intensyviai auga ir lavėja atramos-judėjimo, kvėpavimo, nervų ir kitos organizmo sistemos. Nesilaikant higienos reikalavimų, jos lengvai pažeidžiamos. Ypač sudėtingas paauglystės periodas, kai vaikų organizme vyksta dideli persitvarkymai. Vyresniame amžiuje baigia formuotis įvairių organizmo sistemų sandara ir veikla, lėtėja augimo tempai. Susiformuoja pastovus protinis darbingumas ir veiklos stereotipas. Augantį ir besivystantį ugdytinio organizmą bet kuriuo amžiaus tarpsniu stipriai veikia aplinka, ypač mokymo procesas. Tinkamai organizuotas ugdymas tobulina ugdytinio protinę ir fizinę veiklą. Netinkamai organizuotas ugdymas gali pažeisti jo sveikatą bei sutrikdyti harmoningą vaiko organizmo raidą. Ugdytojams labai svarbu išmanyti ugdymo proceso organizavimo higieninius aspektus. Mokymo proceso organizavimo higiena, režimo higiena, atskirų amžiaus tarpsnių ugdytinių higiena, ugdytinių protinio darbo higiena, ugdytinių mitybos higiena, lytinio brendimo higiena ir kt. – esminiai šios srities klausimai. Kadangi ugdytiniai daug laiko praleidžia ugdymo institucijose, jų patalpos, įrenginiai ir baldai, mokomosios priemonės, patalpų apšvietimas bei mikroklimatas turi atitikti tam tikrus reikalavimus, ,kuriuos nustato mokyklos higienos normos. Blogas mokyklos mikroklimatas, dirbtinis apšvietimas, nepritaikyti baldai, didelis mokymo krūvis, sutrumpintos pertraukos, vaikų poilsio gryname ore stoka ir kt. – pagrindiniai parametrai, nusakantys, jog ugdymo institucija neatitinka higienos normų. Harmoningą ugdytinių augimą ir vystymąsi, gerą jų mokymąsi skatina visos sveikatingumo priemonės, fizinis aktyvumas ir tinkamai organizuotas poilsis, sistemingi ir dozuoti fiziniai pratimai, racionali mityba, tinkamas dienos režimas, gera ir saugi aplinka ir kt. 2. UGDYMO TIKSLAI IR UŽDAVINIAI   Tikslas yra ne tik žmogaus veiklą ir elgesį pranokstantis mintinis veiksmų rezultatas, bet ir veiksmo motyvas. Lemiantis tikslo pasiekimo būdą ir priemones. Ugdymo tikslas visada buvo pedagoginės minties causa ultima (paskutinioji priežastis), pirmoji pedagogikos metodologinė problema. Čia pateiktoje medžiagoje siekiama atkreipti studijuojančiųjų dėmesį į tikslą kaip ugdymo pamatą. Be to, labai svarbu suprasti ugdymo tikslų filosofinius pagrindus bei išsiaiškinti, kokiomis vertybėmis grindžiami įvairūs ugdymo tikslai. Ugdymo tikslai turi savo uždavinius. Sprendžiant ugdymo uždavinius judama užsibrėžtojo ugdymo tikslo link.             Mokymosi tikslai: 1.      Papildyti žinias apie ugdymo tikslus ir uždavinius. 2.      Išmokti lyginti skirtingas ugdymo teorijas. 3.      Įgyti žinių, reikalingų formuluojant ugdymo tikslus ir uždavinius.   2.6. Testas I. Holistinį ugdymą (mokymą) labiausiai vertina: 1) pragmatikai; 2) idealistai; 3) egzistencialistai; 4) realistai; 5) bihevioristai. II. Nėra socialinis ugdymo parametras: 1) ugdymo lygybė; 2) ugdymo kokybė; 3) ugdymo standartai; 4) socialinė laisvė ir prievarta; 5) žmogaus individualybė. III. Pažinimo teorija, nagrinėjanti tiesos ir žinojimo (žinių) kategorijas, jų esmę ir radimo principus, yra: 1) filosofija; 2) ontologija; 3) sociologija; 4) epistemologija; 5) aksiologija. IV. Žmogus pakantus, nuolaidus teiginiui, kuriam jis nepritaria, mano, jog gali egzistuoti nesuderinami teiginiai. Tai yra: 1) radikalumas; 2) skeptiškumas; 3) konservatyvumas; 4) neigimas; 5) liberalumas. V. Ontologija – tai: 1) vertybių teorija; 2) būties teorija; 3) pažinimo teorija; 4) psichologinė teorija; 5) teisingo atsakymo nėra. VI. Racionalizmas rėmėsi prielaida, kad pažinimo pagrindas yra: 1) jutiminis suvokimas, todėl tikrovę pažinti galima tik patirtimi; 2) įgimtos idėjos, todėl pažinimas yra grynojo proto produktas; 3) savotiška pažinimo subjekto ir jo aplinkos sutartis; 4) mokslo faktų, žmonių kūrybinės veiklos produktų žinojimas; 5) teisingo atsakymo nėra. VII. XX amžiuje realistinis požiūris į mokymą kritikuojamas už: 1) metodinį nepastovumą; 2) mokymo metodų įvairovę; 3) mokslo žinių absoliutinimą; 4) mokymo demokratiškumą; 5) teisingo atsakymo nėra. VIII. Pasak I.Kanto, ugdymo paskirtis yra: 1) rengti gyvenimui žmogų, gebantį būti laimingą ir naudingą sau bei visuomenei; 2) tobulinti ugdytinio dvasinį pasaulį; 3) išmokyti ir įpratinti ugdytinį remtis vidinių, įgimtų imperatyvų skatinamu protu. 4) ne ugdytinio rengimas suaugusiojo gyvenimui, o toks jo dabartinio gyvenimo ir veiklos organizavimas, kad ugdytinis galėtų realizuoti save; 5) padėti ugdytiniui įsitvirtinti plotmėje, susidomėti esminiais žmogaus būties klausimais. IX. Pagrindinis dalykas, kurį pabrėžia rekonstrukcionizmas, yra: 1) savišvieta; 2) meditacija; 3) kitimo poreikis; 4) produktyvus laisvalaikis; 5) pastovumas ir nuoseklumas. X. Nėra filosofinis ugdymo parametras: 1) žmogaus esmė; 2) žmogaus būtis; 3) žmogaus individualybė; 4) ugdymo kokybė; 5) teisingo atsakymo nėra.   2.7. LITERATŪRA 1. Jovaiša L. (2001). Ugdymo mokslas ir praktika. Analitinių straipsnių monografija. Agora: Vilnius. 2. Jovaiša L.(1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa. 3. Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministerija. (1992). Lietuvos švietimo koncepcija. Vilnius: Leidybos centras. 4. Maceina A. (1990). Tautinis auklėjimas.// pedagoginiai raštai. Kaunas. 5. Mclaughlin T.H. (1997). Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Demokratiškumas, vertybės, įvairovė. Kaunas: Technologija. 6. Mialaret G. (1976). Les sciences de I’education. Paris. 7. Navickas J.L. (1988). Dorovė ir vertybės. Roma. 8. Nekrašas E. (1993). Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 9. Šveikauskas V. (1998). Demokratinis ir liberalus ugdymas: panašumai ir skirtumai.//Edukologijos studijos Lietuvos mokyklai, p.15 – 28. Kaunas: Technologija.   2.8. Testo klausimų atsakymai I. - 2. II. – 5. III. – 4. IV. – 5. V. – 2. VI. – 2. VII. – 3. VIII. –3. IX. – 3. X. – 4. 2.1. Tikslas – ugdymo pamatas 2.1.1.      Tikslo reikšmė ir funkcijos  Tikslas, arba siekiamoji priežastis, pasak S.Šalkauskio, yra tai, dėl ko kas nors daromaar įvyksta. Siekiamąja priežastimi tikslas vadinamas todėl, kad jis turi realios veikiamosios galios žmogaus valiai. Dėl to tikslas kaip tam tikra siekiamoji gėrybė, vadinamas viena motyvų rūšimi. Tikslas– tai įsivaizduojamos veiklos rezultatas. Tai veiklos ir elgesio motyvacijos komponentas. Tikslą nulemia socialiniai ir asmeniniai veiksniai (sociokultūrinė aplinka). Siekiant tikslo iškyla uždaviniai. Tikslą formuoja mikro ir makro aplinka (tėvų norai,mokyklos poreikiai ir t.t.). Tikslas eina į turinį. Tikslas apibrėžia ne tik ugdymo proceso strategiją, bet tam tikra prasme lemia ir jo techniką bei technologiją – ugdymo principų, priemonių, formų atrankų, derinimų, panaudojimą. Trumpai tariant, modeliuoja patį ugdymo vyksmą. Nuo to, kokie ugdymo tikslai formuojami konkrečioje ugdymo situacijoje, keičiasi ugdymo proceso struktūra, metodika ir t.t. Tai rodo, kad tikslas atlieka ir ugdymo proceso kontrolės bei vertinimo funkciją. Tikslo įgyvendinimo laipsnis – tam tikras ugdytinio fizinis, psichinis ar dvasinis pokytis – svarbiausias ugdymo kriterijus, tikrasis jo efektyvumo matas.   2.1.2. Tikslų dinamiškumas  Tikslas nėra nelankstus, pastovus, užbaigtas ugdytinio asmenybės modelis ar projektas. Tikslas yra asmenybės raidos gairė, t.y. tam tikra orientacija į pačios asmenybės aktyvumą, saviugdą ir savikūrą. Asmenybės ugdymo tikslas gali būti: perspektyvus, atviras, mobilus.   2.1.3.      Tikslo ir uždavinio sąsajos  Tikslas kelia uždavinius, t.y. tai, kas turi būti daroma, kad tikslas būtų pasiektas. Ugdomasis uždavinys yra ugdomojo tikslo siekimas, perteikiant ugdytiniui ugdomąsias gėrybes, išvystant jo veikliąsias jėgas ir jį patį įtraukiant į kūrybinį darbą (S.Šalkauskis). Pasak L.Jovaišos (1993), uždavinys yra tarsi pakopa, artinanti prie tikslo. Tokiu būdu uždavinys laikomas sudėtine tikslo dalimi. Ugdymo proceso efektyvumą didžia dalimi lemia tai, kokie tikslai keliami, kiek jie yra perspektyvūs, teisingi, atitinkantys tiek ugdytinių, tiek visuomenės, tautos bei valstybės kultūros lygį bei jos raidos tendencijas. Dėl to tikslų porinimas ir formulavimas vadinamas pirmuoju, atsakingu ir sudėtingu ugdymo proceso etapu. Prie JUNESKO įsikūręs tarptautinis ugdymo biuras, nagrinėdamas pasaulines tikslų sistemas, vykdo tyrimus įvairiose pasaulio šalyse – Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Vakarų Europoje ir kitur. Empirinių duomenų pagrindu apibūdinamos ne tik tikslų rūšys, jų kitimo tendencijos bei inovacijos, bet ir tikslų genezės ištakos. Jas žinant, darosi lengvesnis ir tikslų bei uždavinių parinkimas, ir jų įprasminimas. 2.2. Ugdymo tikslų genezės šaltiniai   Nuo ko vertėtų pradėti ugdymo tikslų genezės paieškas? Ką rinktis pradiniu atspirties tašku? Tikriausiai pačią aukščiausią ugdymo paskirtį – ugdytinio rengimą turiningam, prasmingam gyvenimui. Ugdytojas, siekdamas nustatyti visuotinį tikslą, turi galvoti apie tai, kam žmogus gyvena (V.Fosteris). Pasak S Šalkauskio (1992), patys gyvenimo tikslai yra ugdymo tikslai. Tik šie tikslai esą tolimesni, arba netiesioginiai, siekiami su artimesnių, arba netiesioginių tikslų pagalba. O tie artimesni tikslai yra dispozicijos, arba nusiteikimai, kitaip sakant, ugdomosios gėrybės. Ugdymo tikslo neįmanoma suprasti be gyvenimo tikslo (A.Maceina, 1990). Tikslą taip pat sąlygoja vyraujanti pasaulėžiūra, ir ypač pažiūra į žmogų ir jo sielą.  2.2.1. Svarbesni gyvenimo tikslų genezės šaltiniai  Gyvenimo tikslų samprata pareina nuo to, kokios krypties filosofija remiantis jie apibrėžiami. Čia prioritetas atitenka antropologinei filosofijai (gyvenimo filosofija, ugdymo filosofija, fenomenologija, egzistencializmas, neotomizmas, personalizmas), kreipiančiai pagrindinį dėmesį į žmogaus būties problemas. Antropologinė filosofija nušviečia būtį skirtingais konceptualiaisiais požiūriais, atspindinčiais gyvenimo įvairovę. Ypač reikšminga gyvenimo filosofija, nes būtent gyvenimo supratimą ji laiko savo esminiu uždaviniu ir stengiasi sužadinti žmonėse norą ieškoti savosios egzistencijos prasmės, perfrazuojant Senekos vaizdingą pasakymą, rasti kelią plaukiant abejonių jūra. Filosofijos ir gyvenimo santykių klausimas ypač aktualus tapo XXI amžiaus filosofijoje. Tai paaiškinama tuo, kad sparti mokslo ir technologijų pažanga bei modernizacija pati savaime negarantuoja žmogaus gyvenimo ateities, nepanaikina jo problemų.  2.2.2. Įvairių ugdymo teorijų palyginimas  Aiškumo bei konkretumo dėlei palyginkime šiuolaikines ugdymo teorijas, besiremiančias skirtingomis filosofinėmis koncepcijomis ir propaguojančias kitokius ugdymo tikslus: 1. Idealizmas. Ugdymo tikslas – ugdyti kūrybingą asmenybę, kultūrinio palikimo dalyvę ir tęsėją. 2. Realizmas. Ugdymo tikslas – siekti socialinių ir kultūrinių tikslų, padedančių įtvirtinti gėrį žmoguje. 3. Neotomizmas. Ugdymo tikslas – padėti įsisavinti doros ir religijos idealus, padedančius ugdytiniui suartėti su aukščiausiu gėriu – Dievu. 4. Perenializmas. Ugdymo tikslas – ugdyti racionalią asmenybę. 5. Esencializmas. Ugdymo tikslas –ugdyti naudingą ir kompetentingą asmenybę. 6. Pragmatizmas. Ugdymo tikslas – ugdyti individą, mokantį spręsti gyvenimo problemas. 7. Progresyvizmas. Ugdymo tikslas – ugdyti individą, atsižvelgus į jo interesus ir poreikius. 8  Socialinis rekonstruktyvizmas. Ugdymo tikslas – ugdyti individą, gebantį pertvarkyti visuomenę bei kurti naujuą. 9.      Egzistencionalizmas. Ugdymo tikslas – rengti ugdytinį priešintis išoriniams poveikiams, saugoti savo individualybės savitumą. 10. Humanizmas. Ugdymo tikslas – padėti ugdytiniui išreikšti save ir tapti geresniu, harmoningai gyvenančiu žmogumi. Idealistinė ugdymo koncepcija orientuojasi į ugdytinio dvasinių galių įvairiapusę sklaidą, į jo dvasinio pasaulio tobulinimą. Realistinė ugdymo teorija daugiau kreipia dėmesį į ugdytinio žinių ir mokėjimų (teorinių ir praktinių) plėtotę, neatsiejamą nuo vidinių galių plėtros. Tačiau vidinių galių plėtotė – ne svarbiausias, o tik papildomas ugdymo tikslas. Neotomistinė teorija siekia rengti ugdytinį pačiam aukščiausiam dalykui – žmogaus suartėjimui (susiliejimui) su dievu. Perenializmui (nekonfesiniam neotomizmui) labiau rūpi priartinti ugdytinį prie absoliučios ir nekintančios Tiesos, o esencializmui – ugdyti naudingą ir aukštos kompetencijos asmenybę. Tarp šių teorijų aiškiai išsiskiria pragmatizmas, kuriam svarbiausia ugdymo paskirtis – padėti ugdytiniui sukaupti gyvenimo problemų sprendimo patirtį, t.y. išmokti taikyti bendrus problemų sprendimo principus, būdus, formas, optimaliai santykiauti su aplinka, pertvarkyti ją ir t.t. Rekonstrukcionizmas (pragmatizmo atmaina) siekia dar toliau – ugdymu ne tik pertvarkyti visuomenę, bet ir kurti visuomenę. Progresyvizmas, tam tikra prasme artimas pragmatizmui, ugdymą taip pat grindžia mokymu spręsti problemas, ypač atsižvelgiant į ugdytinių interesus bei poreikius. Egzistencionalizmas dar kitaip apibrėžia ugdymo paskirtį – padėti ugdytiniui įveikti grėsmingą išorinio pasaulio spaudimą. Atrasti savosios egzistencijos prasmę, išlikti pačiu savimi, laisvai ir pozityviai rinktis vertybes ir prisiimti absoliučią atsakomybę už savo pasirinkimą. O humanistinės teorijos požiūriu ugdymas turi labiausiai padėti augančiam žmogui surasti, pažinti ir kūrybiškai realizuoti save. Ugdymo teorijų įvairovė ir lengvina konkrečių ugdymo sistemų kūrimą (yra iš ko rinktis), ir sunkina (konkrečios teorijos turi ne tik stiprių, bet ir silpnų, tarpusavyje nelabai suderinamų pusių). Šiuo atveju, rodos, galėtų praversti ugdymo teoretikų nuomonė, jog filosofinis mąstymas apie ugdymo tikslus ir jų ištakas remtinas integracija to, kas universalu ir kas individualu žmonių gyvenime. Tada universalumo ir individualumo idėja taptų ta atrama, padedančia kildinti, įprasminti ir pasirinkti konkrečius ugdymo tikslus bei uždavinius. Mat universalumo siekis būdingas įvairių kultūrų bei epochų žmonėms. Ir tam, be abejo, lemiamos reikšmės turi kiekvieno asmens noras identifikuotis, arba susitapatinti, suartėti, supanašėti. Kita vertus, identiškumas, arba tapatumas yra lydimas individualumo – tik jį išplėtojus, įmanoma priimti tai, kas universalu, arba visuotina. Tačiau identiškumas gali pretenduoti į universalumą tik tuomet, kai jis nėra pernelyg uždaras, išskirtinis, ypatingas. 2.2.3. Ugdymo tikslų klasifikavimas  Jeigu žmogui būdingas universalumo poreikis, tai galimi ir universalūs ugdymo tikslai. Įvairių tautų siekių, likimų, tendencijų ar problemų panašumas, artumas, bendri visos žmonijos rūpesčiai ir išgyvenimai – atominė ir ekologinė katastrofa, ekonominiai sunkumai, nedarbas, socialiniai ir politiniai konfliktai, ankstesnių vertybių žlugimas, naujų netikrumas arba neįsitvirtinimas, mokslo bei technikos inovacijų panaudojimas, laisvės išsaugojimas, demokratijos kūrimas, nusikalstamumo prevencija, sveikatos išsaugojimas ir stiprinimas ir kt. – tai patvirtina. Atskiros tautos daug kuo skiriasi viena nuo kitos: savo valstybingumu, kultūra, politika bei ekonomika ir kt. Tad šalia universalių ugdymo tikslų, kylančių iš bendrumo bei panašumo, keliami ir individualūs, nacionaliniai tikslai, atitinkantys konkrečios tautos, valstybės ir šalies savitumą. Savo ruožtu šie tikslai gali būti: bendrieji, kurie dar vadinami pagrindiniais (strateginiais, globaliaisiais, tolimaisiais ir pan.), specialieji (arba daliniai, tarpiniai, artimieji, lokaliniai ir kt..). bendrieji tikslai, be abejo, kyla iš reikmių,siekių, sumanymų, patirties bei idealų, tipingų konkrečios šalies visuomenei. Todėl jie išreiškia tos visuomenės ugdomųjų institutų ir kartu kiekvieno jos nario bendrą ugdymo bei saviugdos kryptį. Tokie tikslai, aišku, keliami gana ilgam laikui, jie orientuoja į aktualiausias vertybių sistemas, išreiškiančias bendrąją ugdymo strategiją. Tą galima pasakyti apie svarbiausius reformuojamo ugdymo tikslus, suformuluotus Lietuvos švietimo koncepcijoje Turint galvoje naujas Lietuvos socialinio, kultūrinio, ekonominio bei politinio gyvenimo perspektyvas, o ypač galimybę įsijungti į demokratinės Europos Sąjungą, kurti modernią, darnią, laisvą visuomenę, stiprinti kiekvieno asmens savarankiškumą bei kūrybiškumą, buvo suformuluoti šie ugdymo tikslai (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992, p.7): Padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą. Ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus, atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti. Ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis besikeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti. Brandinti asmens tautinę ir kultūrinę savimonę. Ugdyti žmogų demokratijai; ugdyti Lietuvos valstybės pilietį. Ugdymo tikslų šaltiniai yra gana įvairūs. Jų visumą padėtų labiau suvokti G.Mialeret’o sckema.   Pagal G.Mialeret ugdymo tikslų genezę sąlygoja: švietimo ir pedagogikos istorija bei ugdymas ir lyginamoji pedagogika; pagrindiniai mokslai – biologija, psichologija ir sociologija; mokslinės pedagogikos pagrindai: eksperimentinė didaktika, psichopedagogika ir sociopedagogika; visuomenės ir mikroaplinkos bei tėvų įtaka, pasireiškianti per mokyklinę situaciją. Ugdymo tikslų genezės šaltiniais gali tapti ne vien filosofija, bet ir kiti antropologiniai mokslai, vienaip ar kitaip nagrinėjantys žmogų, taip pat sociokultūriniai, politiniai bei ekonominiai procesai, vykstantys pasaulyje ar vienoje kurioje valstybėje, jos atskiruose regionuose ar net konkrečioje mikroaplinkoje, ir pagaliau pats ugdytinis – jo emocijos bei reikmės, problemos, asmeniniai siekiai, planai bei viltys. 2.3. Ugdymo tikslų vertybinis pagrįstumas Tikslų genezės samprata tėra vienas iš veiksnių, sąlygojančių ugdymo tikslų pasirinkimą. Čia ypatingą reikšmę turi žinojimas vertybių, kuriomis grindžiami ugdymo tikslai. Nuo to, kokios vertybių sistemos perteikiamos ugdant, ir ypač kurios iš jų tampa savomis, pareina ugdytinio asmenybės vertė bei darna. Vertybių filosofijoje, arba aksiologijoje įvairiai interpretuojamos vertybių kilmės bei esmės, paskirties ir klasifikacijos, hierarchijos bei aktualumo problemos. Filosofijoje vertybių kilmę įprasta sieti su žmonių poreikiais. Vertybe gali būti tai, kas tampa žmogaus poreikių objektu: įvairūs pasaulio daiktai bei reiškiniai – materialūs ir idealūs, atitinkantys jo reikmes, interesus, tikslus ir pan. Todėl apie vertybes galima kalbėti ir kaip apie daiktus ar įvykius, kuriems priskiriame teigiamus bruožus, ir kaip apie tam tikrus vaizdinius, idėjas to, kas yra teigiama (gera, kilnu, teisinga, gražu) ir dėl ko siektina. Poreikių objektus (materialinius, dvasinius, kultūrinius, gamtinius) ir vertybes sieja specifiški ryšiai. Šių ryšių specifiškumas visų pirma pasireiškia tuo, kad ne kiekvienas objektas tampa pastovia vertybe. Kai kurie objektai tik trumpam būna vertybe, t.y. tol, kol patenkinama ta ar kita individo reikmė – jai išnykus objektas nebetenka vertybės prasmės. Ilgalaike vertybe gali būti tokie objektai, kurie nuolat individą traukia ir žavi, pastoviai veikia jo sąmonę bei elgesį ar net tampa idealu. Egzistuoja vertybių nevienareikšmiškumo problema, nes trauką bei pasigėrėjimą gali sukelti ir menkaverčiai, o kartais ir beverčiai dalykai. Kita vertus, esama vertybių, kurių paskirtis yra tik sudaryti sąlygas kitų – aukštesnių – vertybių egzistavimui. Ir tiktai žmogus ir žmonija negali būti kieno nors sąlyga ar priemone. O visos kitos vertybės laikytinos vertybėmis tik tiek, kiek jos padeda žmogui ir žmonijai egzistuoti, ir ypač pasiekti didesnę pažangą pasaulyje. Apskritai vertybe nedera vadinti tokį objektą, daiktą ar reiškinį, kuris yra tik priemonė, kelias ar būdas kam nors pasiekti ar atlikti. Vertybės terminas teiktinas tik ypatingos svarbos dalykams. Todėl visus naujus daiktus bei objektus (palaikančius žmogaus gerovę, nešančius o pelną, pasitarnaujančius sveikatai, palengvinančius gyvenimą, teikiančius malonumą ir kt.), siūloma vadinti naudingomis vertybėmis. Šitoks siūlymas grindžiamas tuo, kad, anot Navicko (1988), jokia priemonė neturinti objektyvios, vidinės ir tiesioginės vertės, nes ji tarnauja tikslui, o ne sau pačiai. Vertybės vertė nepriklauso nuo kitų dalykų, priežasčių bei situacijų, todėl jos vertingumo negali nulemti nei individo tikslai ar motyvai, nei nuomonės, emocijos, pažiūros ar įsitikinimai, nei jokie kiti vidiniai at išoriniai veiksniai. Vadinasi, vertybe vadinami išskirtinio svarbumo dalykai, kurio neturi gėrybės, dažniausiai tik padedančios įgyvendinti asmens siekius bei tikslus. XIX a. pabaigoje – XX a. Pradžioje imta kruopščiai nagrinėti vertybių struktūrą, sąveiką bei jų pasireiškimo tendencijas visuomenės ir universiteto bendruomenės gyvenime. Pateikta gana daug vertybės sąvokos apibrėžimų, tačiau kiekvienas jų akcentavo esminį požymį: “vertybė yra kažkam priskiriama”. Anot Smith (1977), vertybė – tai ilgalaikis tikėjimas tuo, kad tam tikras veiklos principas ar veiklos egzistencinis idealas asmeniškai ar visuomenine prasme turi pirmenybę kokių nors alternatyvų ar priešingų veiklos principų ar egzistencinių idealų atžvilgiu. Kalbant apie vertybių raišką, pirmiausia turima galvoje kultūrą. Kultūros samprata nėra vienareikšmė. Pirmiausia tai neatsiejama nuo jos skirstymo į dvasinę ir materialiąją. Paprastai kultūra, pasak Nekrašo (1993), yra įvardijama visa tai, kas išskiria žmogų/visuomenę iš gamtos: elgesio bei bendravimo formos ir visi materialios, dvasinės veiklos produktai – teoriniai požiūriai ir meno kūriniai, ritualai ir mitai, idealai bei tikslai, žodžiu, tai, kas žmogaus sutvarkyta, rūpestingai auginta, ugdyta ir prižiūrėta ar slapta laikyta, turėta bei imta branginti, pripažinti jų vertę ir reikšmę, tausoti ir gerbti. Pažymėtina, kad visuomenės istorinėje raidoje kultūra kaip reiškinys buvo įvardijama skirtingai. Visų pirma tai susiję su aukštojo mokslo vystymosi tendencijomis. Platonas Gėrį, Grožį ir Tiesą laikė svarbiausiomis ontologinio svarstymo kryptimis, kadangi jos, atskleisdamos žmogaus būtybės savitumą, leido ugdytiniui pajusti supančio pasaulio tobulumą. McLaughlin’o (1997) nuomone, ugdymas, nepagrįstas vertybėmis, yra neįmanomas, negeistinas ir neatitinka logikos. Pasak jo, jau pati ugdymo idėja yra vertybė. Vertybės, išreikštos ugdymo tiksluose, turinyje, procesuose ir laimėjimuose, yra labai įvairios. Jos apima žmogiškojo gėrio supratimo vertinimus bendruosiuose ugdymo idealuose ir tiksluose, tam tikrus vertinimus atskirų disciplinų rėmuose ir socialinio beipolitinio pobūdžio įsipareigojimus. Vertybės – ugdymo pagrindas. Kalbant apie ugdymo ir vertybių neatsiejamumą, reikėtų išskirti dvi ugdymo vertybių grupes: visuomenines vertybes ir asmenines vertybes. Visgi kokia prasme įvardijamos šios vertybės? Pirmiausia tai galima paaiškinti tuo, kad visuomeninio gyvenimo kontekste nėra vertinama jokia vienpusiška gėrio teorija kaip teisinga ir klaidinga (Šveikauskas, 1998). Teisingumo ribose gėrio teorijos yra laisvos nuo įvertinimų. Todėl būtent šia prasme vertybės įvardijamos kaip “visuomeninės” ir “asmeninės”. Tačiau šio apibrėžimo nereikėtų suprasti klaidingai, kadangi nėra nesocialinės “asmeninės” srities. Pavyzdžiui, religinės bendruomenės, šeimos ar kitos asociatyvios grupės yra “visuomeninio gyvenimo” dalis. Visuomenines vertybes labiau akcentuoja demokratija. Tai yra tos vertybės, kurios dėl savo reikšmingumo ir neišvengiamumo yra pripažintos privalomomis visiems visuomenės nariams, t.y. dauguma diktuoja šiuo atveju savo valią pripažintų vertybių atžvilgiu, jas įkūnydama dažniausiai įstatymuose ir išreikšdama teisėmis. Visuomenines vertybes atskirti nuo asmeninių yra sunku ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Tai priklauso nuo sudėtingo socialinio, politinio ir kultūrinio konteksto, istorinio laikotarpio specifikos, kuris iš tikrųjų yra reikšmingas įvairiais požiūriais. Visuomeninės vertybės sudaro tam tikrą moralinio gyvenimo dalį. Jos yra pagrindinė socialinė moralė, metodologiniai principai, kuriais remiantis organizuojamos visuomeninės diskusijos bei moralinės ir politinės vertybės. Visuomeninės vertybės, pasak McLaughlin (1997), nėra vien procedūrinės. Teisingai suprastos jos reikalauja esminių įsipareigojimų ir dorybių formavimo. Asmeninės vertybės išeina už reikalavimų visiems visuomenės nariams ribų ir yra dalis pasirinkimo galimybių, kurių dėka teisingumo rėmuose žmonės gali konstruoti gyvenimą. Asmenines vertybes labiau akcentuoja liberalizmas. Pagaliau esminė prasmė, pagal kurią su šia sritimi susijusios vertybės yra laikomos ‘asmeninėmis”, yra ta, kad jos negali nulemti sprendimų politikoje, nes politinius dalykus apsprendžia “visuomeninė” nuomonė (Šveikauskas, 1998). McLaughlin (1997) konstatuoja, kad asmeninės vertybės remiasi “išsamiomis” (thick) ar ‘visapusiškomis” (comprehensive) teorijomis, kurios apibrėžia moralinio gyvenimo struktūrą ir formą bei įvertina santykių tarp dorybių ir tam tikrų atvejų vertinimo: jos yra daugiau nei reikalavimai visiems visuomenės nariams. Be jau minėtų “visuomeninių” vertybių, prie asmeninių priskiriami racionalumas ir daugiakultūriškumas. Racionalumas leidžia žmogui pagrįsti savoveiklą. Pažymėtina, kad “visuomeninės” vertybės taikomos demokratinei visuomenei, kur dauguma tam tikra prasme riboja kiekvieno asmens teises ir laisves. “Asmeninės” vertybės taikomos kiekvienam individui, siekiant išlaisvinti mąstymą. Mokymo tikslų analizė vyksta dviem aspektais: 1) objektyvioji pusė (mokslo žinios, mokėjimai, įgūdžiai, šių žinių įsisavinimas, pasirengimas praktinei veiklai, mokslinių įsitikinimų sudarymas; 2) auklėjamieji tikslai. Specialieji tikslai – tai konkretūs ugdymo programos teiginiai, skirti konkretaus dalyko konkretiems tikslams apibrėžti; aiškiai suformuluoti teiginiai; vidutinio laikotarpio ir trumpalaikiai; skirti studentų mokymosi rezultatams įvertinti. Specialieji tikslai gali remtis bendraisiais tikslais. Ugdymo tikslai skirstomi į tris grupes: 1) tiesioginiai ir netiesioginiai ugdymo tikslai; 2) galutiniai ugdymo tikslai; 3) bendrieji ugdymo tikslai. Tiesioginiai ir netiesioginiai ugdymo tikslai siejami su šiomis problemomis: žmogaus prigimties problema; žmogaus sąveika su empirinėmis bei realinėmis aplinkos vertybėmis; žmogaus sąveika su dvasinėmis bei idealinėmis vertybėmis. Galutinis ugdymo tikslas – asmenybės dvasinis tobulumas. Bendrasis ugdymo tikslas – padėti individo saviraiškai realinėmis ir idealinėmis vertybėmis išvystyti prigimties duomenų visumą, kad galėtų protingai, kūrybingai ir dorai veikti gyvenime. Svarbiausias ugdymo tikslas – žmogaus pastangų tobulėti skatinimas, pasitelkiant aplinką ir šalinant jos neigiamų reiškinių įtaką. Demokratinei visuomenei gresia alternatyvus pavojus – atsisakyti ugdymo idealo (“tolimosios žvaigždės”), kelti tik artimiausius tikslus, galutinių tikslų visai atsisakyti (Bitinas, 2000, p.73). Ugdymo tikslų formulavimo kriterijai: 1) turi rodyti mokymosi rezultatą (pavyzdžiui, “suprasti”, “skirti”, “apibūdinti” – ką mokiniai/studentai galės veikti (sugebėti) pasiekę tikslą; 2 turi būti nurodytos atlikimo sąlygos (pavyzdžiui, “išklausę šio kurso…”, “pagal pavardžių) sąrašą ”) – kas duota ir kas ribojama; 3) turi nurodyti atlikimo lygį (pavyzdžiui, “išskirti tris pagrindines minti ”, ‘tiksliai parašyti…”) – kaip bus vertinama, bent jau žemiausias atlikimo lygis. 2.4. Ugdymo uždaviniai Ugdymo uždaviniai– integruota ugdymo tikslų realizavimo sistema. Išskiriami penki ugdymo uždavinių ruožai (Jovaiša, 2001): 1) kūno kultūra. Jos pamatas – žmogaus prigimtis, atsiskleidžianti saviraiška, gebėjimais ir kt. Uždaviniai: higieninis lavinimas, ekologinis lavinimas, fizinis lavinimas, sportinis lavinimas; 2) psichinis lavinimas. Jo pamatas – kultūra, idealijos, psichinė veikla. Uždaviniai: intelekto lavinimas, praktinio veikimo (operacijų) lavinimas, motyvacijos (savireguliacijos) tobulinimas, charakterio tobulinimas; 3) socialinis auklėjimas. Jo pamatas – sociumo vertybės. Uždaviniai: drausminimas, darbinis auklėjimas, ekonominis auklėjimas, nacionalinis ir visuomeninis (tautinis, patriotinis, tarptautinis) auklėjimas; 4) kultūrinis lavinimas. Jo pamatas – kultūros vertybės. Uždaviniai: mokslinimas, techninis ir technologinis lavinimas, meninis lavinimas, etinis lavinimas; 5) praktinis auklėjimas. Jo pamatas – idealai. Uždaviniai: pasaulėžiūros ugdymas, religinis auklėjimas, dorinimas, etinis auklėjimas. “Šitaip sustruktūrinta sistema neskaido konkretaus, vientiso ugdymo vyksmo dalimis, tik padeda suvokti, kad siekiant galutinio ugdymo tikslo reikia spręsti gausybę uždavinių, jų sąveikos problemas” - sako L.Jovaiša (2001, p. 26-32). 2.6. LITERATŪRA  Jovaiša L.(1993). Pedagogikos terminai. Kaunas: Šviesa. 1. Jovaiša L. (2001). Ugdymo mokslas ir praktika. Analitinių straipsnių monografija. Agora: Vilnius. 2. Lietuvos respublikos kultūros ir švietimo ministerija. (1992). Lietuvos švietimo koncepcija. Vilnius: Leidybos centras. 3. Maceina A. (1990). Tautinis auklėjimas.// pedagoginiai raštai. Kaunas. 4. Mclaughlin T.H. (1997). Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Demokratiškumas, vertybės, įvairovė. Kaunas: Technologija. 5. Mialaret G. (1976). Les sciences de I’education. Paris. 6. Navickas J.L. (1988). Dorovė ir vertybės. Roma. 7. Nekrašas E. (1993). Filosofijos įvadas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 8. Šveikauskas V. (1998). Demokratinis ir liberalus ugdymas: panašumai ir skirtumai.//Edukologijos studijos Lietuvos mokyklai, p.15 – 28. Kaunas: Technologija. 3. Ugdytinis Mokymosi tikslai: 1. Papildyti žinias apie žmogų kaip ugdytinį bei plėtoti asmenybės ir individualybės sampratas. 2. Įgyti gebėjimų, reikalingų ugdytiniui kaip ugdymo subjektui charakterizuoti.  3.1. Žmogaus kaip ugdytinio samprata  Ugdytiniu suprantamas visų amžiaus tarpsnių ir visų socialinių padėčių žmogus (Jovaiša, 2001). Žmogaus kaip ugdytinio samprata integruoja žinias apie žmogaus fizinę sandarą, psichiką, socialinį veidą, asmenybę bei jos pažinimą, apie žmogaus sielą. Šiuolaikiniu požiūriu žmogus yra tikrovės fenomenas, kurį galima nagrinėti įvairiais aspektais, ir todėl jį tiria daugelis mokslų. Visų pirma žmogus yra žemėje egzistuojančių organizmų raidos aukščiausioji pakopa (homo sapiens). Jo istorinę raidą vis pilniau atskleidžia filogenetinė antropologija, fiziologija, patentologija. Žmogaus kaip fizinės būtybės bendrąsias problemas taip pat nagrinėja gamtamokslinė antropologija Pavienio žmogaus kūniškajam egzistavimui įvardyti paprastai vartojamas individo terminas. Tačiau žmogus nėra vien kūniškoji būtybė. Dar antikos laikais buvo suvokta, išliko ironiškas žmogaus kaip nupešioto paukščio apibūdinimas. Žmogui apibūdinti nepakanka nurodyti jo morfologinį išskirtinumą, jo smegenų sandaros ypatumus ir kt.; jam apibūdinti vartojama sielos (gr. psyche) sąvoka, kuriai suteikiamas gana skirtingas turinys. Paprastai siela interpretuojama kaip kūno antitezė, kartais priskiriama ne tik žmogui, bet ir gyvybei apskritai (“augalų siela”, “gyvulių siela”). Psichologijos mokslas sielą nagrinėja kaip psichiką, ją taip pat priskiria ne tik žmogui, bet ir gyvūnams (zoopsichologija). Šiuo atžvilgiu žmogus skiriasi nuo gyvūnų ne vien aplinkos suvokimo ypatumais (psichiniais procesais). Skirtingai nuo gyvūnų, jis išskiria save iš aplinkos, suvokia savo Aš, individualaus egzistavimo istoriškumą. Psichologijos moksle siela traktuojama kaip visuma psichinių procesų ir savybių, tiesiogiai susijusių su fiziologiniais reiškiniais bei procesais. Ši sąsaja nėra labai stipri, jos mechanizmai dar tik pradedami atskleisti, bet niekas neabejoja, kad tokia sąsaja objektyviai egzistuoja. Sielą laikant nematerialiąja substancija, egzistuojančia nepriklausomai nuo kūno, tačiau determinuojančia žmogaus psichinio gyvenimo fenomenus, iškyla moksliniais metodais labai sunkiai sprendžiamas klausimas apie dvasinio (sielos) ir materialiojo prado (kūno) sąveiką – kaip vienas pradas veiks kitą. Tačiau kiekviena sielos traktuotė sutinka,kad žmogaus galias išreiškia bendravimas ir veikla; taip suvoktam žmogui apibūdinti vartojamas subjekto terminas. Žmogui kaip subjektui būdinga reflektuojanti sąmonė, tai yra gebėjimas suvokti savo vidinį gyvenimą. Refleksija, anot prancūzų filosofo Terjero de Šardeno (1881-1955), - tai įgytas sąmonės gebėjimas susitelkti ir įvaldyti save kaip objektą, gebėjimas ne tiesiogiai pažinti. O pažinti save patį, ne tiesiog žinoti apie save, o žinoti, kad žinai. Galima sakyti, kad subjektas – tai ‘žmogus žmoguje” (Bitinas, 2000, p.75): pastarasis suvokia aplinką ir į ją reaguoja, o pirmasis suvokia ir vertina šį aplinkos suvokimą ir reagavimą. Žmogaus sąmonės, jo sielos galių raiškai apibūdinti vartojama dvasios sąvoka. Įvairios filosofinės srovės šiai sąvokai suteikia skirtingą turinį, tačiau visi filosofai sutaria, kad individo sąveikavimas su aplinka yra jo kaip dvasingos būtybės tapsmo mechanizmas. Kita vertus, dėl dvasingumo žmogaus sąveikavimas su aplinka jo ontogenetinės raidos, jo ugdymo procese perauga į sąveiką su pasauliu. Vaiko ontogenetinės raidos, jo ugdymo tyrimuose šis perėjimas nuo aplinkos į pasaulio suvokimą gana išsamiai apibūdintas.  3.2. Asmenybė ir individualybė  Individualaus dvasingumo pagrindinis šaltinis – objektyvioji dvasia, kurios reiškėja – žmonių bendrija (šeima, bendruomenė, tauta, visuomenė ir pan.). Žmogaus dvasingumas išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis, visuomene, žmonija. Žmogus dvasingas tiek, kiek jis yra priėmęs žmogiškąsias vertybes ir geba jomis vadovautis nukreipdamas, koreguodamas savo elgseną. Ontogenetinio vystymosi procese vaikas, suaugusiųjų padedamas, tarytum susilieja su objektyviąja dvasia ir tampa individualios dvasios subjektas. Toks susiliejimas vadinamas inkultūracija (akultūracija), o jo rezultatas nusakomas asmenybės terminu. Vadinasi, asmenybė – tai žmogus, sąveikaujantis su kitais žmonėmis ir suvokiantis šią sąveiką (panašiai kaip subjektas – žmogus, suvokiantis sąveiką su daiktų pasauliu) kaip santykius su objektyvios dvasios reiškėjais, gebantis laisvai ir atsakingai nustatyti savo vietą šių santykių struktūroje. Todėl galima teigti, kad asmenybė – tai visų žmogiškųjų (tarp jų – visuomeninių) santykių įsikūnijimas. Asmenybė kaip bendrų žmogiškųjų savybių įsikūnijimas neretai tapatinama su individualybe – bendrųjų bei specifinių individo, subjekto ir asmenybės savybių įsikūnijimu pavienio žmogaus asmenyje. Asmenybės sąvoka nusako tai, kas vienija žmones; individualybės sąvoka pabrėžia tai, kas skiria vieną žmogų nuo kito, kas daro kiekvieną asmenį nepakartojamą. Todėl asmenybė ir individualybė – skirtingi žmogaus dvasinio pasaulio interpretavimo parametrai. Pavyzdžiui, gyvojoje kalboje asmenybė apibūdinama žodžiais stipri, autonomiška, energinga, o individualybė – žodžiais ryški, nepakartojama ir pan. Asmenybės ir individualybės sąvokų pakanka ugdymo tikslams ir struktūrai apibūdinti. Ugdytojai remiasi prielaida, kad vaikas negimsta asmenybe, ja tampa ugdymo procese, tik kiekvienas ugdytinis unikalus nuo pat gimimo ir todėl neišvengiamai formuojasi kaip individualybė. Tačiau požiūris, kad kiekvienas žmogus (išskyrus savęs nesuvokiančius idiotus) yra asmenybė bei individualybė, ne visiems yra priimtinas. Mat jei asmenybės sąvoka siejama su žmogaus dvasingumu, tai kyla klausimas, ar asmenybe galima vadinti asocialų asmenį, pavyzdžiui, užkietėjusį nusikaltėlį. Kitaip sakant, kyla klausimas, ar asmenybė yra tik prosocialios orientacijos, ar gali būti ir asociali asmenybė, tiksliau asociali individualybė. Psichologijos ir pedagogikos mokslams, kurie į šį klausimą atsako teigiamai, kyla uždavinys įvesti dar vieną sąvoką, apibūdinančią ryškią, išskirtomis prosocialiomis savybėmis pasižyminčią individualybę. Tam gali tikti pastaraisiais dešimtmečiais vartojama asmenybės kultūros sąvoka, kuri nusako individualybės dvasinio pasaulio lygį, išreikštą gnostinio, emocinio ir praksinio komponentų vienove. Šį lygį pasiekusi individualybė nėra tik visuomenės kultūros produktas, ji yra aktyvi šios kultūros kūrėja. Tokiam žmogaus dvasinio išsivystymo lygiui apibūdinti siūlomas universumo terminas. Religinio, mitologinio, meninio pažinimo kontekste žmogus kaip universumas yra akivaizdi realybė; žmogaus ir pasaulio vienovę pabrėžia daugelis filosofinių koncepcijų. Bendrosios ir dalinės asmenybės kultūros (protinės, dorovinės, estetinės, fizinės, ekologinės ir kt.) sąvoka šią filosofinę dvasinės raidos sampratą padeda įtvirtinti kaip ugdymo tikslų pagrindą. Veiklos ir dvasinio gyvenimo istorija yra individuali, nepakartojama. Ją sąlygoja ne vien paveldėjimas, bet ir gyvenimo įvykiai, lemiami besikeičiančių situacijų. Juos reguliuoti ar valdyti dažnai neįmanoma. Ugdytinis ne visada susivokia įvykių ir situacijų sraute, reakcijos į jį būna neadekvačios. Tai veda prei dezintegracijos su aplinka, bėgama nuo jos arba kovojama su ja. Būna regresinio elgesio, didelių nesėkmių, depresijos. Adekvačios reakcijos į įvykius ir situacijas formuoja integruotą asmenybę. Todėl adekvatus elgesys apibūdina sveiką, intelektualią, emociškai pastovią asmenybę. Individualioje žmogaus istorijoje išryškėja vienų ar kitų įvykių ir situacijų vaidmuo asmenybės tapsmui. Vieni įvykiai, situacijos daugiau veikia biologinę, kiti – materialinę, treti – dvasinę individo gyvenimo sferą. Formuojasi biologinis, materialinis, dvasinis ugdytinio tipo. Būna ir taip, kad tuos pačius įvykius ar situacijas, daiktus skirtingai, pagal save išgyvena ir vertina minėti tipai. Tuo tarpu ugdymas pašauktas formuoti dvasinį tipą, bet kai šios pastangos peržengia individo jautrumo slenkstį, t.y. kai jis pajunta nepakeliamą monotoniją, atsiranda apatija, abejingumas. Abejingųjų skaičius šiandien nesuskaičiuojamas. Biologizmas ir buitinis materializmas užgožia dvasios jėgą. Asmenybės biografijoje išryškėja veiklūs-neveiklūs, iniciatyvūs-neiniciatyvūs, kūrybingi-nekūrybingi tipai. Jų ugdymas reikalauja specialių priemonių ir būdų rengiant pašaukimo pareigoms. Tarp jų išsiskiria veiklūs, bet neiniciatyvūs, iniciatyvūs, bet nekūrybingi, kūrybingi, bet neveiklūs ir panašūs tipai. Optimalus, žinoma, yra veiklusis-iniciatyvus-kūrybingas ugdytinio tipas. Individo biografijos raidai įtakos daro įgimtas asmenybės introversiškumas arba ekstravertiškumas. Pirmasis labiau koncentruojasi į save, uždaras, antrasis linkęs bendrauti, atviras. Yra ir ambivertų. K.Jungas pateikia plačias šių tipų psichologines charakteristikas. Ugdymo procese jie skirtingai dalyvauja, sukeldami ugdytojams antipatijos, simpatijos jausmus, keldami šiems skirtingus reikalavimus. Individo biografijos ir tuo pačiu asmenybės raidai ypatingą reikšmę turi socialinė-kultūrinė padėtis šeimoje (vaikų namuose, religinėje bendruomenėje, mokykloje, darbovietėje). Sociokultūrinis ir asmeninis statusas teikia ar neteikia pasitikėjimo savimi. Šis yra svarbiausias motyvas siekti gyvenimo sėkmės ar būti pasyviu. Todėl būtina kurti tinkamą sociokultūrinę aplinką ir žmogaus vertingumą puoselėjančią atmosferą. Apibendrinant galima sakyti, kad individas (lot. individum – nedalomas) – žmogus, kaip gyva, vientisa, nedaloma sistema. Individualybė – nepakartojamų kiekvieno individo fizinių, psichinių ir socialinių skirtumų raiška. Asmenybė – socialinė žmogaus esmė, pasireiškianti per jo individualybę. Filosofai, apibrėždami asmenybę.u akcentuoja socialumą, psichologai – psichologinį aspektą, o ugdymo tyrinėtojai – veiklą. Dėl apibrėžimų tebediskutuojama. Įvairū autoriai pabrėžia tik vieną – socialinę ar psichinę – pusę. Vis dėlto pagrindiniais asmenybės komponentais laikytume asmenybės tapsmo galimybes, kryptingumą ir veiklą. Asmenybės tapsmo galimybės – tai asmenybės tapsmo potenciniai pradmenys: fizinė sveikata, psichiniai procesai ir psichinės savybės. Asmenybės kryptingumą nusako žmogaus socialinio veido struktūrinė dalis – socialinė sąmonė. Ji rodo žmogaus socialinį kryptingumą. Asmenybės kryptingumas rodo žmogaus socialinę esmę. Veikla – asmenybės kryptingumo išraiška per sąmoningą ir tikslingą elgseną. Asmenybės tapsmo galimybės, kryptingumas, veikla tarpusavyje susiję. Savo kryptingumą, atsižvelgiant į galimybes, žmonės išreiškia įvairiai – veržliai ar vangiai. Akivaizdu, jog tai priklauso nuo psichinių savybių, ypač temperamento.  3.3. Ugdytinis – ugdymo subjektas  Pasak Jakavičiaus (1998), ugdytinis – ugdymo subjektas (lot. sub – šalia), aktyviai veikiantis ugdymo proceso metu. Ugdytojui jis yra ugdymo objektas (lot. objectum – pažinimo ar veiklos dalykas). Objekto ir subjekto pedagoginė, t.y. turinti tikslą sąveika, kaip žinoma, ir apibrėžia ugdymo sąvoką. Tradiciškumpo požiūriu šių dienų ugdymo sistemose dar gaji vienpusė (objektas → subjektas) sąveika. Tradiciškai manoma, kad kuo didesnis objekto poveikis subjektui, tuo sėkmingiau realizuojami ugdymo tikslai. Tačiau šis požiūris šiandien nebeatitinka tikrovės, nes mokymą daro formalų. Ugdytojo ir ugdytinio veiklos sėkmė yra sąlygojama ne tik poveikio į subjekto, bet ir gebėjimo pažinti grįžtamąjį ryšį tarp subjekto ir objekto (objektas↔subjektas) ir atitinkamai koreguodamas savąjį poveikį skatinti ugdytinį veikti norima linkme. Žmogus – sudėtingiausias pasaulio reiškinys (Jakavičius, 1998, p.37). Jis yra daugelio mokslų objektas. Jis yra daugelio mokslų – anatomijos, fiziologijos, psichologijos, logikos, sociologijos, socialinės psichologijos ir kitų – tyrimų objektas. Skirtingi  mokslai tyrinėja žmogų tam tikrais aspektais. Ugdytojui žmogus kaip ugdytinis yra vientisas (nedalijamas). Jam svarbu pažinti žmogaus fizinį, psichinį, socialinį įvairiapusiškumą ir kaitą. Žmonės savo fizine sandara yra panašūs, bet kartu ir skirtingi, nepakartojami. Vaikai visada turi kokių nors fizinių požymių, kurių neturėjo tėvai. Žmogaus fizinė sandara yra anatomijos ir fiziologijos mokslų objektas. Žmogų ugdydami laviname jį fiziškai. Žmogus – tai jo kūnas, psichika ir siela. Siela reiškiasi per žmogaus psichinę struktūrą ir atsispindi jo socialiniame veide. Kiekvieno žmogaus psichika yra skirtinga jau vien dėl to, kad skirtingos yra nervų sistemos – materialus psichikos pagrindas. Be to, nervų sistemos funkcionavimui turi įtakos ir kitų fizinės struktūros dalių veikla. Pavyzdžiui, ligotas sangvinikas skirsis nuo sveiko. Pagaliau biocheminiai veiksniai, priklausantys nuo atskirų fizinių organų ypatumų, taip pat turės įtakos. Be to, psichinės struktūros vystymasis yra socialiai nulemtas. Psichiniai reiškiniai, apibūdinantys žmogaus psichiką, skirstomi į psichinius procesus, psichines būsenas ir į psichines savybes. Psichiniai procesai – tai dinamiški psichiniai reiškiniai, kurie susidaro veikiant išoriniams bei vidiniams dirgikliams ir išnyksta jiems nutrūkus. Psichiniai procesai skirstomi į pažinimo, jausmų ir valios. Psichinės būsenos – tai psichiniai reiškiniai, kurie yra pastovesni už psichinius procesus. Jie atspindi psichinių procesų funkcines savybes (pavyzdžiui, įkvėpimas, įtampa). Psichinės savybės – tai santykiniai pastovūs psichiniai reiškiniai, kurių pasikartojimas priklauso nuo dirginimo. Psichinėmis savybėmis laikomos žmogaus temperamento, charakterio, gabumų ir sugebėjimų ypatybės. Psichiniai reiškiniai tarpusavyje susipina ir veikia vienas kitą: įkvėpimo būsena veikia pažinimo procesus, pavyzdžiui, mąstymą. Skirtingų savybių (pavyzdžiui, skirtingų temperamentų) žmonės nevienodai išgyvena tas pačias būsenas. Atsižvelgiant į tai, kiek ir kokius savo psichinius reiškinius žmogus suvokia, išskiriamos trys psichikos sritys: sąmonės, pasąmonės ir savimonės. Sąmonės sritį sudaro: tikrovės atspindėjimas, to atspindėjimo supratimas, tikrovės prognozavimas. Tikrovės atspindėjimo supratimas ir prognozavimas – tai bruožai, kurie skiria žmonių sąmonę nuo gyvūnų psichikos. Žmonės ne tik gali pajusti (t.y. savo psichika atspindėti) kokį nors tikrovės reiškinį, bet ir suprasti, kad jį patyrė ir kodėl tai atsitiko. Ne tik suprasti, bet ir sąmonėje sukurti naują tikrovės vaizdą (pavyzdžiui, girdėdamas muzikos garsą, suvokia ne tik tai, ką girdi, bet sukuria ir to garso vaizdinį). Kitaip sakant, sąmonė yra išgyvenimų ir žinojimo vienybė arba psichika, suvokianti save. Pasąmonės sritį sudaro tokie psichiniai reiškiniai ar atskiri jų komponentai, apie kurių vyksmą žmogus arba visiškai nieko nežino, arba žino labai neapibrėžtai: žmogus negali suprasti, kodėl taip ar kitaip pasielgė, susapnavo vienokį ar kitokį sapną. Pasąmonė tam tikrose situacijose nelemia žmogaus poelgius. Pasąmonė menkai (Lietuvoje) tyrinėta. Pastaruoju metu jqa domimasi vis labiau. Savimonės reiškiniai – tai savęs įvertinimas tikrovėje, kitaip tariant, savojo ”aš” suvokimas. “Aš” suvokimas nėra duotas iš šalies, jis pasąmonės dėka susiformuoja žmogui santykiaujant su tikrove. Jau kūdikis savo asmenį skiria nuo kitų aplinkos daiktų. Vėliau žmogus pradeda save vertinti, lygindamas su kitais žmonėmis. Taip susiformuoja savojo “aš” supratimas. Psichologinėje literatūroje “Aš” apibūdinimui vartojami įvairūs terminai: “autokoncepcija”, “Aš vaizdas”, “savivaizdis” ir daugybė kitų (Almonaitienė ir kiti, 2001). Neretai šios sąvokos traktuojamos kaip sinonimai. Žmogaus “Aš” yra viena iš svarbiausių asmenybės psichologijoje. “Aš vaizdas” yra ir socialinio suvokimo dalis, nes žmogus savirefleksijos dėka tampa ne tik suvokimo subjektu, bet ir objektu. Taigi kiekvienas žmogus susikuria savo “Aš vaizdą”, palyginti pastovią, daugiau ar mažiau įsisąmonintą ir išgyvenamą kaip vienintelę individo vaizdinių ir nuomonių apie sistemą, kuria vadovaudamasis jis sąveikauja su kitais žmonėmis ir vertina pats save. Kitais žodžiais tariant, autokoncepcija, arba “Aš vaizdas” – tai mūsų žinių apie save bei nuostatų savo pačių atžvilgiu visuma. Autokoncepcija didele dalimi priklauso nuo bendravimo. Suaugusio žmogaus “Aš vaizdas” formuojasi dalyvaujant įvairiose socialinėse grupėse. Žmonės priklauso daugeliui grupių, todėl subrendusios asmenybės “Aš vaizdas” sudėtingas, susidedantis iš daugelio nevienodai įsisąmonintų elementų. Savimonė yra dinamiška, kinta iš naujo pažįstant tikrovę. Pavyzdžiui, jeigu būdamas tam tikroje aplinkoje žmogus mano, kad nepakankamai patrauklus, tai pajutęs domėjimąsi juo kitoje aplinkoje, nuomonę apie save pakeičia. Per sąmonę ir savimonę išryškėja žmogaus socialinis veidas. Žmogaus psichika yra psichologijos objektas. Žmogų ugdome veikdami jo psichiką. 3.4. Amžiaus tarpsnių charakteristika   L. Jovaiša (2001), kalbėdamas apie žmogaus asmenybės brandą bei psichinių procesų vystymąsi, išskiria šiuos amžiaus tarpsnius: 1) kūdikystė (nuo gimimo iki vienerių metų), 2) ankstyvoji vaikystė ( antrieji - tretieji metai), 3) pirmoji vaikystė (ketvirtieji - septintieji metai), 4) antroji vaikystė ( aštuntieji - dešimtieji metai), 5) paauglystė (vienuoliktieji - keturioliktieji metai), 6) ankstyvoji jaunystė (penkioliktieji - septynioliktieji metai), 7) jaunystė/ankstyvasis subrendimo amžius (aštuonioliktieji - dvidešimt antrieji metai), 8) branda (nuo 23 metų - ∞). Kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingos savitos asmenybės brandos bei psichinių procesų vystymosi tendencijos. Pasak L.Jovaišos (2001), pirmaisiais vaiko gyvenimo metais žymiai išsiplečia socialiniai santykiai. Vaikas sugeba atskirti suaugusius, juos pakviesti, ko nors paprašyti. Jis ieško socialinių kontaktų, jis nori pažįstamų artumo, draugijos, prašosi pakeliamas ant rankų tarsi laukdamas švelnių glamonių. Antraisiais gyvenimo metais intensyviai lavėja kalba. Trečiųjų  metų pabaigoje vaikas moka 800 – 1000 žodžių. Kalba vystosi bendraujant su suaugusiais. Antrųjų metų pabaigoje jaučiama savarankiškumo tendencija. Kitų globa vaiką pradeda varžyti, jis ima save išskirti iš aplinkos, suvokti savąjį “aš”. Pirmą kartą pasigirsta “aš pats”. Vaikas bando pats šaukšteliu pavalgyti, pats rengtis. Taip formuojasi savimonė, gimsta asmenybė. Pirmosios vaikystės laikotarpiu vaiko mąstymas labai susijęs su kalba. Atsiranda priežastinio mąstymo daigai. Jo veiklos motyvai darosi sudėtingi. Greta pažintinių bei smalsumo poreikių labiau išryškėja priklausomumo, švelnumo ir savinimosi poreikiai. Vaikas išmoksta tikslingai veikti. Jis nurodo žaidimo tikslus, džiaugiasi pasiekimais. Ankstyvojoje vaikystėje kokybiškai pasikeičia mąstymo būdas. Tą pokytį sąlygoja sistemingas mokymas, naujų žinių, intelektinių mokėjimų ir įgūdžių įsisavinimas. Nors mąstyme vyrauja vaizdiniai, nors mąstoma loginėmis operacijomis, bet palaipsniui įgyjama nauja patirtis, įgalinanti vaikus nustatyti plačius ryšius ir priklausomybę, suvokti abstrakčias sąvokas. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai dar nesuvokia bendruomenės tikslų, tačiau gerai supranta blogo mokymosi ar nedrausmingumo pasekmes. Paauglystė – tai amžius, kai vaikai emociškai pasidaro nepriklausomi nuo tėvų, bet taip pat laikotarpis, kai tėvai turi bendrauti su savo vaikais, padėti jiems tą nepriklausomybę pasiekti (Černius, 1992). Paauglystėje vyksta spartus fizinis vystymasis. Fiziniame vystymesi pastebimi dideli skirtumai tarp kaulų judėjimo ir raumenų masės didėjimo. Pastarieji atsilieka nuo kaulų judėjimo. Raumenys darosi nepajėgūs valdyti galūnių, todėl paauglio eisena sunki, rankų judesiai negrakštūs. Taip pat dideli skirtumai pastebimi tarp širdies ir kraujagyslių vystymosi. Širdis vystosi greičiau, iš čia kraujospūdis, galvos skausmai, nervinis ląstelės nuovargis. Dėl to dažnai krenta paauglių darbštumas, jie nepajėgia ilgesnį laiką sutelkti dėmesio, atsiranda nervinis išsekimas, būna ir širdies negalavimų. Pakinta ir vidaus sekrecijų liaukos, jų funkcionavimas. Jos veikia viso organizmo, ypač nervų sistemos pertvarkymą. Didelę reikšmę įgyja lytinis brendimas. Paaugliai ir paauglės pastebi, kad pasikeičia jų lytiniai organa. Berniukai darosi vyriškesni, o mergaitės – moteriškesnės. Atsiranda antriniai lytiniai požymiai. Berniukams atsiranda poliucijos, o mergaitėms – menstruacijos. Paaugliams, neturintiems pakankamai žinių apie savo fiziologiją, gali kilti daug klausimų ir neaiškumų. Paaugliui būdingas ribotas visuomeniškumas – jam nepriimtina suaugusiųjų draugystė, nes šie nenoriai pripažįsta jo subrendimą ir savarankiškumą. Jis linkęs bendrauti su savo bendraamžiais ir truputį vyresniaisiais už save. Paaugliams jų grupės nuomonė, jų normos yra nepaprastai svarbios (Černius, 1992). Savo bendraamžių grupėje paauglys būna komunikatyvus, veiklus, pasiryžęs rodyti geriausias pastangas, jeigu jis jaučiasi pripažintas savo aspiracijų lygyje. Be artimo draugo, paaugliai turi ir partnerių, su kuriais praleidžia savo laisvalaikį. Paauglystėje būna ir atsitiktinių lytinių santykių. Paauglystėje išryškėja asmenybės aktyvumas: griebiamasi šio ir to, visur suspėjama, tačiau ne viskas, kas pradėta, baigiama. Vienoda veikla greitai tampa nuobodi. Santykiuose su pačiu savimi paauglys yra susidomėjęs savo asmenybe. Viena svarbiausių paauglio veiklos motyvų yra užtikrinti savo socialinį statusą. Jo elgesį taip pat motyvuoja interesai. Ankstyvosios jaunystės tarpsniu mergaitės ir berniukai įsigilina į mokymąsi kaip į tolimesnės jų egzistencijos pagrindą. Mokymasis tampa svarbiausiu, esminiu jų gyvenimo uždaviniu. Vieni mokymo dalykus mokosi vienodai gerai, kiti atsirenka tik kai kuriuos dalykus gerai mokytis, tretieji mokosi žemiau savo sugebėjimų. Ilgainiui pasikeičia, pagilėja ir prasiplečia pažintiniai interesai – paprastas pažintinis interesas perauga į filosofinį pažinimą. Ankstyvojoje jaunystėje laisvalaikis įgauna visiškai kitokią prasmę, negu jis turėjo paauglystėje: paauglys rūpinosi draugų akivaizdoje apginti savo subrendimą, o jaunuolis nori laisvalaikį skirti suaugusio žmogaus gyvenimui. Šiame amžiaus tarpsnyje labai pasikeičia vaiko santykiai su draugais, tėvais ir kitais suaugusiaisiais. Tai sąlygoja intelektinis brendimas, pusiausvyra tarp pilietiškų emocijų, sukaupta gera bendravimo patirtis. Jaunuoliui/jaunuolei pabudusi savigarba neleidžia vaikiškai elgtis – siekiama saikingos jausmų raiškos, siekiama nepasiduoti nuotaikų kaitai. Jaunystės tarpsniui būdingi sudėtingi saviraiškos būdai: dalyvavimas konkursuose, parodose, produktyvi ir kūrybinga veikla, jos rezultatų demonstravimas. Viena socialinių kontaktų ieškojimoformų yra draugystės ieškojimas. Ankstyvojoje jaunystėje motyvacijos formavimas įgyja naująpobūdį: dominuojantį vaidmenį vaidina įvairūs pažintiniai, socialiniai, estetiniai, etiniai, profesiniai ir kiti interesai. Ne visas šiuolaikinio vyresniojo mokyklinio amžiaus jaunimas vystosi sėkmingai: yra nemažai nukrypimų įsisavinant mokslo pagrindus, nemažai problemų ir doroviniame vystymesi. Edukologai, kalbėdami apie biologinės akceleracijos keliamas problemas, pastebi, kad daugiausia šiame amžiaus tarpsnyje jaunų nusikaltėlių. L.Jovaiša (2001) šį amžiaus tarpsnį vadina pavojingu, kadangi dorovinio vystymosi nukrypimai veda prie stambių klaidų: pažeidžiami įstatymai, įvykdomi sunkūs nusikaltimai. Paauglystės ir jaunystės metais dažnai susižavima kokia nors veikla, jai skiriama pernelyg daug laiko. Nuo to nukenčia tiesioginio pirmaeilių uždavinių sprendimas, mokymosi ar darbo veiklos interesai. Jaunystė perima daug bruožų iš paauglystės, o pirmojo subrendimo amžiaus pradžia mažai kuo skiriasi nuo jaunystės pabaigos. Būdingiausias šio amžiaus bruožas – savarankiškumas. Aukštas asmenybės savarankiškumo brandos rodiklis yra parengtis  imtis atsakomybės už socialiai reikšmingų uždavinių realizavimą. Aukštas intelektinis lygis matyti iš to, kad subrendęs žmogus adekvačiai vertina faktus, reiškinius ir įvykius, pagrįstai juos skiria, lengvai apibūdindamas esminius bruožus ir juos atskirdamas nuo atsitiktinių, nebūtinų, neesminių dalykų. Subrendusi asmenybė pasižymi jautrumu kitiems, kitų poreikių atjautimu ir supratimu. Subrendusio žmogaus veiklos ir santykių motyvacijos pagrindas – jo emocinė sąveika su darbo ir buities situacija; pati veikla, įvairių funkcijų atitikimas motyvuoja jo veiklą. Subrendęs žmogus pasižymi  stabilia  pasaulėžiūra, jis turi aiškius požiūrius ir tvirtus atsakymus į pagrindinius gyvenimo bei būties klausimus. 3.5. Individualūs ugdytinių skirtumai Individualūs ugdytinių skirtumai visų pirma yra siejami su genais bei anatominiais-fiziologiniais pradmenimis, kurie veikia fizinį vystymąsi, sveikatą. Genai turi įtakos vaiko struktūros formavimuisi, žmogaus ūgiui, kūno formoms, akių spalvai, pirštų ir kitų odos dalių mikrofigūracijai. Paveldima būna ir eisena, ir gestikuliacija. Yra manoma, kad esti genų, sąlygojančių tam tikras psichines savybes: drąsą, introversiją, ekstraversiją ir pan. Peveldėjimas lemia daugelį žmogaus kūno konstitucijos, elgesio ir santykių ypatumų bei savybių susidarymą, tačiau asmenybės formavimuisi turi tik antraeilę reikšmę. Nuo fizinio vystymosi sutrikimų (ypač nuo nervų sistemos sutrikimų) priklauso tokie individualūs vystymosi skirtumai kaip regėjimo, klausos stiprumas ar tiesiog aklumas, kurtumas, darbingumo ypatumai, infantilizmas, kalbos sutrikimai (alalija, agrafija, aleksija ir kt.). Smegenų vystymosi defektai sąlygoja protinės veiklos sutrikimą: debilumą, imbecilumą, idiotiją. Intelekto atžvilgiu ugdytinį galima charakterizuoti arba kaip eruditą, pasižymintį dideliu informacijos turtingumu, loginių sprendimų harmonija, savo moksliniu gyvenimu arba kaip eilinį, niekuo nepasižymintį, bet patenkinantį elementarius mokyklos reikalavimus, ir atsilikėlį, žemo išsiauklėjimo bei labai žemo intelektinio išsivystymo lygio asmenį. Esama individualių išsiauklėjimo skirtumų: santykių su kitais asmeninis, charakterio, paprasčiausio santykių estetikos būdo mandagumo. Jų turi ir kitos išsiauklėjimo savybės: darbštumas, draugystė, drausmingumas. Ugdytinius taip pat skiria temperamento bruožai, nervų sistemos, charakterio ypatumai ir jo akcentuacijos.             Individualūs skirtumai būna daugiau ar mažiau ryškūs. Neretai ryškūs individualūs skirtumai sutrikdo normalų intelektinį, emocinį, valinį asmenybės vystymąsi. L.Jovaiša (2001) išskiria tris grupes vaikų, reikalaujančių specialaus dėmesio, specialių auklėjimo priemonių: 1) neprasižengiantieji, 2) prasižengiantieji, 3) nusikalstantieji. Neprasižengiančiųjų, bet sunkiai auklėjamųjų vaikų grupei priskiriami tie, kurie sunkiai adaptuojasi aplinkoje, kliudo aplinkiniams gyventi ir dirbti. Nusižengiantieji vaikai pažeidinėja moralės normas: meluoja, vagiliauja, bėga iš namų ir iš pamokų, turi sadistinių polinkių – kankina žvėrelius ir užpuldinėja vaikus, lengvai chuliganauja ir kitaip prasižengia. Nusikaltėliais laikomi tie ugdytiniai, kurie turi konfliktų su įstatymais. Kiekvienas nusikalstamas veiksmas turi savo priežastis. Priežastis glūdi nusikaltimą padariusiame asmenyje, bet ne už jo – ne jo aplinkoje, ne jo gyvenimo sąlygose, nors jos gali turėti rimtą įtaką. Skiriamos dvi delinkventinio elgesį formuojančių veiksnių grupės: išorinės ir vidinės. Išoriniai veiksniai niekada nebūna nusikaltimo priežastimi. Jie sudaro nusikaltimo foną, sąlygas, kuriose gali vystytis delinkventinio elgesio ugdytinis, t. y jie gali virsti vidiniais veiksniais. Išoriniai delinkventinio elgesio formavimosi veiksniai yra šie: 1) šio elgesio stabilumas; 2) šeimos susvetimėjimas; 3) pedagoginis aplaidumas; 4) socializacijos nukrypimai; 5) specifiškos miestoir kaimo sąlygos. Z.Bajoriūnas (1994), ištyręs 100 delinkventinių paauglių šeimų, nustatė, kad tėvai darė tokias pedagogines klaidas: 1) neorganizavo specialaus pedagoginio poveikio savo vaikams – 34 - 50%; 2) teikė vaikams visišką laisvė, susvetimėjo, “atšalo” santykiai – 40 - 50%; tėvai buvo per daug griežti – 6 - 10%; tėvai nesutarė tarpusavyje vaikų auklėjimo klausimais – 4 - 10%. Delinkventinės asmenybės formavimąsi ypač veikia nukrypimai nuo socializacijos proceso. Labai ryškūs tokie veiksniai, kaip socialinis blokavimas, žemesnio socialinio statuso atmetimas, aukštesnio socialinio statuso nusikalstamas siekimas, žemesnio statuso subkultūros demonstravimas. L.Jovaiša (2001) skiria šiuos vidinius delinkventinio elgesio veiksnius; dorovinius, psichologinius, neurotinius, psichopatinius, somatinius. Šių veiksnių visuma sudaro asmenybei parengties būseną nusikalstančiai veikto palankioje situacijoje. Įsigilinus į ugdytinio charakteristiką, galima įžvelgti trejopas jo struktūras: biologines, psichologines ir dvasines. Šie komponentai yra integruoti visybinėje asmenybėje ir vieni be kitų negali egzistuoti, sąlygoja vieni kitus, nors kiekvienas iš tų komponentų yra autonomiškas. Individas kiekviename vystymosi etape turi atlikti to meto vystymosi uždavinius, nes tai jam garantuoja sveiką ir sėkmingą gyvenimą visuomenėje.   1.6. Klausimai ir užduotys 1. Kodėl asmenybė ir individualybė yra skirtingi žmogaus dvasinio pasaulio interpretavimo parametrai? 1. Apibūdinkite veiksnius, sąlygojančius asmenybės brendimą įvairiais jo amžiaus tarpsniais. 2. Kokią reikšmę delinkventinės asmenybės formavimesi turi nukrypimai nuo socializacijos proceso? Testas I. Dėsningas, negrįžtamas ir kryptingas žmogaus kitimo procesas yra: 1) savišvieta; 2) saviaukla; 3) saviugda; 4) lavinimas; 5) vystymasis. II. Ugdytinio irzlumas, įtampa, verkimas, nerimas, agresyvi elgsena ir pan. yra: 1) elgsenos streso požymiai; 2) emociniai streso požymiai; 3) fiziniai streso požymiai; 4) protiniai streso požymiai; 5) teisingo atsakymo nėra. III. Pagreitėjęs fizinis vaiko vystymasis, ypač ryškus pastaraisiais dešimtmečiais, yra: 1) akcentuacija; 2) hiperaktyvumas; 3) akceleracija; 4) aspiracija; 5) teisingo atsakymo nėra. IV. Psichiatrijos ir pedagogikos sandūroje besiplėtojanti mokslo disciplina, tirianti psichinių trūkumų ir sunkumų įveikimo metodus pedagoginėmis priemonėmis, yra: 1) pedologija; 2) andragogika; 3) psichagogika; 4) profesiografija; 5) hodegetika. V. Paauglystės amžiaus fazė, kurioje vyksta lytinis brendimas, vadinama: 1) natalitetu; 2) mortalitetu; 3) frustracija; 4) pubertetu; 5) interiorizacija. VI. Žemesniųjų klasių mokiniai pamokoje gali būti aktyvūs tik: 1) 5 – 10 min.; 2) 15 – 20 min.; 3) 25 – 30 min.; 4) 30 – 35 min.; 5) 35 – 45 min. VII. Aukštesniųjų klasių mokiniai pamokoje gali būti aktyvūs tik: 1) 10 – 15 min.; 2) 15 – 20 min.; 3) 25 – 30 min.; 4) 30 – 35 min.; 5) 35 – 45 min. VIII. Kuris teiginys apie ugdymo fiziologiją neteisingas: 1) augantis ir bręstantis organizmas lengvai pažeidžiamas, greičiau nukenčia jo reguliaciniai mechanizmai ir gali sutrikti sveikata; 2) šešerių metų vaiko aukštajai nervinei veiklai būdingas slopinimas, o jaudinimas dar nėra pakankamas; 3) fiziologinis funkcijų persitvarkymas šešerių metų vaikams yra sąlyginis, vystymosi tempai nevienodi; 4) jaunesniajame mokykliniame amžiuje intensyviai auga ir lavėja judėjimo, kvėpavimo, nervų ir kitos organizmo sistemos; 5) augantį ir besivystantį organizmą bet kuriuo amžiaus tarpsniu smarkiai veikia aplinka ir ypač mokymas. IX. Kuris teiginys apie fiziologinius ir higieninius mokymo principus neteisingas: 1) pirmasis kritinis periodas, susijęs su vaiko adaptacija, yra pirmoje klasėje; 2) nors ir sudėtingiausia mokymo programa, galima rasti būdų perskirstyti mokymo krūvį; 3) organizmo fiziologinių sistemų įtampa padidėja kiekvieno trimestro pradžioje; 4) mokymuisi didelę reikšmę turi racionalus vaiko ir paauglio dienos režimas; 5) mokymo krūvio apimtis ir pobūdis turi atitikti mokinio amžių, jo protines bei fizines galimybes, lytinio brendimo fazę. X. Vaikai, turintys charakterio trūkumų, yra: 1) nedrausmingi, neramūs, nepaklusnūs, nemandagūs; 2) agresyvūs, ekscentriški, hipoaktyvūs, nervingi; 3) asocialūs, meluojantys, vagiliaujantys, nesantūrūs; 4) nedarbštūs, nerūpestingi, netvarkingi, veltėdžiai; Testo atsakymai: I. – 5. II. – 2. III. – 3. IV. – 3. V. – 4. VI. – 2. VII. – 1. VIII. – 2. IX. – 3. X. – 2. 3.7.  Literatūra 1. Almonaitienė J., Antinienė D., Ausmanienė N., Lekavičiūtė R., Matulienė G., Rubytė L., Vasiliauskaitė Z. (2001). Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija. 2. Arends R. (1998). Mokomės mokyti. Vilnius. 3. Bitinas B. (2000). Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija. 4. Bitinas B. (1995). Auklėjimo procesas. Šiauliai. 5. Černius V.J. (1992). Mokytojo pagalbininkas. Kaunas: Litera. 6. Jakavičius V., Juška A. (1996). Mokyklos pedagogika. Klaipėda. 7. Jovaiša L. (2001). Edukologijos pradmenys. Šiauliai. 8. Myers D.G. (2000). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika. 9. Valickas G. (1991). Asmenybės savęs vertinimas. Vilnius: VU leidykla. 10. Vaišvila A. (1994). Filosofinė žmogaus samprata ir ugdymo idealas// Filosofija. Sociologija, Nr. 1,2. Vilnius. 6. SAVIUGDA Mokymosi tikslai: 1. Susipažinti su saviugdos kaip teigiamų savo bruožų ugdymo rūšimis bei proceso ypatumais. 2.  Suvokti saviugdą lemiančių veiksnių reikšmę. 3.  Įgyti žnių, reikalingų saviugdos programoms kurti bei vadovauti įgyvendinant jas.   Saviugda – teigiamų savo bruožų ugdymas. Saviugdą galima apibrėžti kaip savęs tobulinimą visuomeniniame auklėjimo procese. Saviugda gali būti trumpalaikė ir ilgalaikė, daugiau ar mažiau sąmoninga, tikslinga bei organizuota. Saviugdos būtinumas . Saviugdos būtinumą sukelia savęs įtvirtinimo aplinkoje, savisaugos poreikis. Tikroji saviugda galima tik nuo paauglystės metų. Tai galima paaiškinti tuo, kad visavertė saviugda įmanoma tada, kai individas gerai pažįsta save. Savianalizė. Savęs pažinimas vyksta tiriant savo kūną; domintis psichiniu gyvenimu pačioje veikloje (simultaninė introspekcija); atlikus veiklą, po įvairių įvykių (sukcesyvinė introspekcija); prisiminus praeitį (retrospekcija). Savianalize nesibaigia savęs pažinimas: pastebėtos savybės vertinamos. Vertinimas vyksta lyginant:savo mintis ir elgesį su reikalavimais, įvairiais etalonais bei pavyzdžiais, su žinomomis dorovinėmis ir kitokiomis normomis, su kitų žmonių požiūriu į asmenį. Gilesnis savęs pažinimas. Gilesnis savęs pažinimas vyksta tada, kai ieškoma neigiamų bruožų kilmės, priežasčių; siekiama susikurti išsamų ir teisingą savivaizdį. Savikritika. Savimonė siejama su kritišku požiūrių, minčių, jausmų, elgesio vertinimu.  Savikritikai reikalingi kriterijai yra objektyvios mokslinės, etinės, estetinės vertybės, kurias suvokia ir supranta atskiro individo sąmonė. Sąmonės formavimas – pagrindinis ugdymo uždavinys. Saviauklos sąlyga – kultūrinis lygis. Sąmonės formavimo trūkumai (klaidingi požiūriai, įsitikinimai, įkyrios emocinės būsenos, silpna valia ir t.t.) – dažniausios blogo elgesio priežastys. Savimonė. Savo aš pažinimo ir vertinimo įrankis – savimonė. Savimonę formuoja veikla; santykiai su aplinka. Savimonę formuoja socialinė rolė. Asmenybė gali turėti vieną savimonę, vieningą savęs pažinimo, vertinimo ir veikdinimo sistemą. Tai sąlygoja šie veiksniai: harmoningos asmenybės ugdymas; įvairiapusė saviugda. Harmoninga asmenybė visose socialinėse rolėse ir visose situacijose mąsto ir elgiasi vadovaudamasi tais pačiais vertybiniais kriterijais. Saviauklos tikslas – harmoninga, adekvati asmenybė. Neįsisąmoninta saviugda. Saviugdos užuomazgų esama vaikystėje. Pavyzdžiui, kai savarankiškai (nors ir nesąmoningai) mokomasi iš kitų kalbos ir elgesio (vaikai tapatina savo veiksmus su suaugusių veiksmais). Nesąmoninga identifikacija (savęs tapatinimas). Savęs nesąmoningas tapatinimas su kitais vyksta visą amžių, ir žmogus daug nesąmoningai perima iš kitų. Identifikaciją lydi imitacija (mėgdžiojimas). Mėgdžiojimas būna žymiai sąmoningesnis, o kartais ir tikslingas kito žmogaus veiksmų, kalbos kopijavimas.  Saviugdos rūšys ir kitimas    1 pav. Saviugdos rūšys Įsisąmoninta saviugda. Ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje pastebimas tikslingas saviugdos siekimas. Tai siejama su situacine savikontrole, savo elgesio korekcija. Savikontrolė ir savikorekcija – epizodinė savivalda. Ją sąlygoja konkreti situacija. Savikontrolė ir savikorekcija siejama su kurios nors savybės ugdymu (ištvermės, drąsumo ir t.t.). Tai įvardijama kaip sąmoninga dalinė saviugda, grindžiama tam tikra programa. Ji vyksta pagal schemą (2 pav.): 2 pav. Sąmoningos dalinės saviugdos procesas  Perėjimas nuo atskirų savybių ugdymo prie savojo “aš” ugdymo pradedamas savivalda. Savivaldos poreikis kyla, kai individas pajunta savo kalbos ir elgesio pusiausvyros trūkumus. Savivalda grindžiama valia, kuri siejama su: tikslo užsibrėžimu ir jo atkakliu siekimu; savikontrole; savitvarda; savikorekcija.  Programinė saviugda. Savivalda traktuojama ir kaip organizuota programinė savireguliacija (3 pav.).     3 pav. Savireguliacijos sritys   Kompleksinės saviauklos esmė – žmogaus savybių sąveika. Nėra vieno izoliuoto kurio nors charakterio bruožo. Norint ką nors savyje keisti, reikia keisti tam tikrą savybių kompleksą, t.y. kompleksinės saviauklos plane reikalinga numatyti sistemą ilgalaikių priemonių, įgalinančių neigiamas savybes pakeisti teigiamomis. Autotreniruotė. Jos paskirtis – efektyviai ugdyti tam tikras savybes: dėmesį, savitvardą, atletiškumą ir t.t. Saviugdos turinys. Saviugdos turinys aprėpia visą asmenybės vidinį gyvenimą ir jos santykius su aplinka. Svarbus individualybės plėtotės veiksnys – sąmoningas siekis kurti nauja. Kurdamas nauja, žmogus išreiškia savo vaizduotės ir proto jėgas. Charakterio tobulinimas – svarbus saviugdos elementas. Charakterio saviugdos turinys apima įvairių neigiamų bruožų eliminavimą. Charakterio trūkumai ir vidiniai sunkumai įveikiami intensyvia saviugda, jai tinkamai vadovaujant. Dorovinė saviugda apima: požiūrių, įsitikinimų, dorovinio elgesio savikūrą. Tvirtos ir teisingos pasaulėžiūros formavimas – svarbi saviugdos problema.  Saviugdos būdai. Saviugdos būdai – tai žodinių ir veiksminių priemonių panaudojimo variantai savęs tobulinimo tikslais. Jų esti įvairių (4 pav.).         4 pav. Saviugdos būdai   Saviauklos būdų panaudojimas įmanomas tik tuo atveju, kai individas sugeba veikti dviejose rolėse – ugdytojo ir ugdytinio. Savimonės dėka jis tarsi susidvejina. Saviugdos procese žmogus yra kartu ir objektas ir subjektas. Transdukcija (lot. Transducere – pervesti į kitą pusę) – paprasčiausias saviauklos būdas. Jau vaikai mąsto perversdami kito mintis į savąsias. Transdukuotos mintys formuojasi į požiūrį, poziciją, kuri lemia elgesį. Pakeitimas klaidingų minčių, požiūrių į teisingus požiūrius dažnai įvyksta staiga. Šitoks mąstymo būdas sąlygoja savikorekcijos pokyčius, t.y. priimamas kitoks mąstymo būdas. Asmenybė įgalina save sąmoningai koreguoti elgesį. Ilgainiui transdukcija tampa savikritikos priemone. Savikritika – savęs pažinimo ir saviugdos būdas. Savikritikos pagrindu numatomi ir kiti individui prieinami ir būtini saviugdos būdai. Pagrindinis savivaldos būdas – savitvarda. Savitvardą efektyviai ugdo racionalaus mąstymo treniruotės. Įsipareigojimas – labai paplitęs saviugdos būdas. Įsipareigojimų vykdymas kontroliuojamas, individas “atsiskaito sau”. Saviataskaita stiprina įsipareigojimo efektyvumą, padeda numatyti priemones jo vykdymui tobulinti. Tai lyg išpažintis sau pačiam. Savidrausmė – specialus saviugdos būdas. Jis taikomas, kai žmogus susiduria su problemomis, vykdydamas: nustatytas bendro gyvenimo normas, nustatytas darbo normas, bendrus susitarimus (draugiškų santykių taisykles). Savitaiga (autosugestija) – specialus saviugdos, autopsichoterapijos būdas. Jis taikomas įveikiant charakterio trūkumus: ypač didelį jautrumą, nepasitikėjimą kitais, įtarumą, agresyvumą, nuolatinį nerimą dėl kai kurių žmonių ar įvykių, nepasitikėjimą savimi, lengvą pasidavimą įtakai, lengvabūdiškumą, valios silpnumą, impulsyvumą ir kt. Trys savitaigos sąlygos. Savitaiga galima esant gerai savijautai.     5 pav. Savitaigos sąlygų sąveika Savitaiga pradedama nuo atsipalaidavimo (relaksacijos) būsenos (5 pav.). Savitaigoje yra svarbu įsisąmoninti, ko norima iš savęs, atkakliai siekti pertvarkyti sąmonę ir savimonę pagal saviauklos tikslą. Savitaigos tikslo siekiama įkalbinėjant save: laikytis neabejotinai teisingų požiūrių, prisiminti, kokie man autoritetingi žmonės tas pažiūras gina, atkalbinėti save nemąstyti klaidingai, įkalbinėti save imtis tam tikrų dorovę ar grožį reiškiančių veiksmų, atkalbinėti save nuo blogų įpročių ir t.t. Savęs įkalbinėjimo rezultatas – “įsikalbėjimas”. Svarbiausi įsikalbėjimo kokybiniai reikalavimai: turi tobulinti asmenybę, turi tobulinti santykius su aplinka; turi būti teisingas, turi būti dorovingas. Kontempliacija. Tai ypač intensyvūs apmąstymai tų vertybių, kurias žmogus nori įsisavinti. Kontempliacijos akte intelektualiai ir emocionaliai išgyvenamas ypač svarbių vertybių prasmingumas, jų reikšmė asmenybės gyvenime. Kontempliaciją lydi įtampa. Ekstazė – kontempliacijos įtampos viršūnė. Tai “išėjimas iš savęs”, pakilimas į dvasinių išgyvenimų viršūnę. Pavyzdžiui, santykiai su dievybe. Čia kontempliacija ir ekstazė – religinio šventumo išraiška. Pagalbiniai saviugdos būdai – savipaskata ir savibauda. Savęs gyrimas turi reikšmę įtvirtinant saviugdos rezultatus. Saviugdos tobulinimą skatina ir savęs peikimas bei bausmės sau skyrimas. Tačiau save reikėtų tobulinti ne bausmėmis ar nuobaudomis, o sąmoningai siekiant tapti įvairiapusiška ir harmoninga asmenybe. Vadovavimas saviugdai Saviugdos vadovas. Saviugdos vadovui keliami šie reikalavimai: gerai pažinti ugdytinius, mokėti su jais bendrauti, gebėjimas teigiamai veikti ugdytinius, sugebėti taikliai formuluoti saviugdos tikslu, sugebėti parinkti tinkamus saviugdos būdus ir kt. 6 pav. Saviugdos organizavimo etapai Saviugdos procesas. Anksčiau minėtos aplinkybės sąlygoja šiuos  saviugdos organizavimo etapus (6 pav.): 1) ugdytojo pasirengimas vadovauti saviugdai, 2) individualios ir grupinės saviugdos organizavimas, 3) saviugdos proceso palaikymas, 4) saviugdos rezultatų aptarimas, 5) saviugdos užbaigimas ir tęsimas. Pasirengimas vadovauti saviugdai. Ugdytojas susipažįsta su saviugdos teorija ir metodika bei tiria tuos mokinius, kuriems yra būtina individuali saviugda, stengiasi bendraudamas su ugdytiniais įgyti reikiamą autoritetą. Stebėjimo būdu nustatomi saviugdos reikalingų vaikų elgesio tipai (jie pateikti 1 lentelėje) ir jie įvardijami. 1 lentelė. Ugdytinių elgesio tipai Elgesio tipas Elgesio tipą atitinkanti ugdytinio charakteristika I.Ugdytiniai, turintys tikslingos veiklos trūkumų 1.Nedarbštus, nestropus. 2.Nerūpestingas. 3.Netvarkingas. 4.Nerangus. 5. Bastūnas, veltėdis. II.Ugdytiniai, sunkiai pasiduodantys vidaus režimui 1. Nedrausmingas. 2. Nepaklusnus. 3. Neramus, triukšmingas. 4. Nešvarus. 5. Bėgantis iš pamokų ir iš namų. 6. Nemandagus. III.Doroviškai sutrikę ugdytiniai 1. Asocialus (nedraugiškas, negerbiantis kitų). 2. Nepatikimas (nesilaikantis žodžio; viena kalbantis, kita darantis). 3. Meluojantis. 4. Vagiliaujantis. 5. Chuliganaujantis. 6. Seksualus. 7. Negailestingas. IV.Ugdytiniai, turintys charakterio trūkumų 1. Agresyvus. 2. Ekscentriškas (išsišokantis). 3. Baikštus. 4. Uždaras (akcentuotas intravertas). 5. Lėtas (hipoaktyvus). 6.Per daug judrus, išsiblaškęs (hiperaktyvus). 7. Nervingas. 8. Emociškai nepusiausviras (labilus). 9. Nevalingas. V.Ugdytiniai, turintys intelektinės veiklos trūkumų 1. Nedėmesingas. 2. Intelektualiai pasyvus. 3. Sunkiai suvokiantis aiškinimus. 4. Silpnos atminties. 5. Sunkiai sprendžiantis uždavinius. 6. Sunkiai prisitaikantis prie naujų reikalavimų ir situacijų. Ugdytojai turėtų įsisąmoninti, kad vieno trūkumo nebūna, t.y kad egzistuoja trūkumų ir jų priežasčių kompleksai. Iš pradžių svarbu išsiaiškinti ugdytinių elgesio trūkumus, sunkumų ir sutrikimo priežastis, aplinkybes, rasti svarbiausią priežastį ir tik po to formuluoti saviugdos tikslus. Saviugdos idealai, vertybės ir tikslai motyvuoja ugdytinius veikti tuo atveju, kai atskleidžiama reali perspektyva jiems pasiekti. Ji atsiskleidžia tada, kai idealai ir vertybės tampa saviugdos konkrečia priemone, t.y. kai pagal juos organizuojamas gyvenimas, darbas, elgesys. Tokiu būdu tenka mokyti, kaip sudaryti idealų ir vertybių siekimo programą. Saviugdos programos. Jos įvairuoja priklausomai nuo tų vertybių, kurios priešpriešinamos elgesio ir pergyvenimų trūkumams. Programos sudaromos atsižvelgiant į ugdytinio elgesio tipą: nestropiam, nerūpestingam, netvarkingam ugdytiniui formuojami vienoki idealai, kitokie – asocialiam, agresyviam. Kai ugdytiniai vykdo saviugdos programą, jie nepaliekami be ugdytojų dėmesio. Teigiamas skatinimas – svarbiausias saviugdos eigos ir rezultatų vertinimo metodas: pritariama ugdytinių pastangoms, jie palaikomi sunkumų ir nesėkmių atvejais, skatinamas optimizmas ir pasitikėjimas savimi. Kai ugdytiniai ignoruoja saviugdos programą, jie yra kritikuojami, o kai rodo pastangas – giriami. Teigiamas pastangų vertinimas stiprina perspektyvą pasiekti savo asmenybės tobulinimo rezultatų: sustiprėją drausmė, ugdytinių elgesys akivaizdžiai kinta. Saviugdos rezultatų aptarimas grupėje arba individualiame pokalbyje yra reikšmingas tolesnei saviugdai, jos plėtrai bei naujiems uždaviniams formuluoti. Kad ugdytinis galėtų apibendrinti saviugdos rezultatus, jis turi analizuoti save. Savianalizė padeda užčiuopti saviugdos rezultatus ir toliau save tobulinti. Saviugdos rezultatus sąlygoja daugelis veiksnių ( 7 pav.).      7 pav. Saviugdą lemiantys veiksniai   Kai ugdytinis įsisavina vertybes, priartėja prie siekiamo idealo – jis pasikeičia. Tačiau saviugdos procesas tuo nesibaigia: baigiamas tik tam tikras jos etapas. Saviugda lydi žmogų visą gyvenimą, tačiau jo praktikos negalima hipertrofuoti. Kartais ypač susidomima savimi, savo vidiniais išgyvenimais, dėl jų jaudinamasi, kartais labai jautriai vertinamas kitų elgesys: įžvelgiama jame grėsmė savimi susirūpinusiam individui. Tais atvejais suyra normalūs santykiai, vystosi kažkas patalogiška. Savęs tyrimas ir saviaukla turi būti organizuojamas protingai, neatitrūkti nuo bendrojo ugdymo proceso, kuriuo siekiama kurti asmenybę. LITERATŪRA 1. Howard A. Ozmon, Samuel M. Craver. (1996). Biheviorizmas ir ugdymas: Skinneris. Anapus laisvės ir oromo // Filosofiniai ugdymo pagrindai. Vilnius: Leidybos centras, p.285 – 291. 2.      Jakavičius V. (1998). Ugdymo procesas. Saviaukla. //Žmogaus ugdymas. Įvadas į edukologijos studijas. Klaipėdos universiteto leidykla, p.127 – 129. 3.      Jovaiša L. (1997). Auklėjimas ir saviaukla. Savęs auklėjimas. //Edukologijos pradmenys. Kaunas: Technologija, p. 191 – 204. 4.      Jovaiša L. (1993). Gyvenimo filosofijos metmenys ir ugdymas //Edukologijos įvadas. Kaunas: Technologija, p. 63 – 78. 5.      Miškinis K. (1993). Vaikų elgesio ydos //Šeimos pedagogika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, p.128 – 142. 6.      Levickienė G.,Kardelis K. (1999). Moksleivių fizinės saviugdos komponentų bei socialinių ir edukacinių veiksnių sąsaja //Socialiniai mokslai. Nr. 4 (21). Kaunas: Technologija, p.91 – 98. 7.      Šiaučiukėnienė L. (1997). Ugdytinio pažinimas //Mokymo individualizavimas ir diferencijavimas. Kaunas: technologija, 103 – 116. 7.Aiškinamasis žodynėlis A Adaptacija – ugdytinio ir aplinkos sąveikos pusiausvyra įveikiant prieštaravimus. Didaktinė adaptacija – ugdytinių prisitaikymas prie naujų mokymo metodų ir formų. Absoliutusis nuokrypis - sklaidos charakteristika, apibrėžiama kaip vidurkis absoliučiųjų skirtumų tarp įgyjamų reikšmių ir vidurkio. Abstraktusis-produkcinis mintijimas - mintijimo būdas, kai, operuojant abstrakčiomis sąvokomis, randami nauji objekto požymiai. Aksiologija - vertybių teorija, nagrinėjanti vertybių prigimtį, jų `vietą realybėje ir vertybių pasaulio struktūrą. Aktyvumas – organiškas ugdytinių protinės bei fizinės veiklos, valios pastangų derinys dominuojant protinei veiklai. Svarbi aktyvumo prielaida – prieštaringų minčių sąveika, mobilizuojanti ugdytinio pažintines ir valios pastangas vidiniam konfliktui spręsti. Analitinis-indukcinis mintijimas - tai mintijimo būdas, skaidantis visumą į komponentus, kuriuos apibendrinus išskiriami požymiai ir savybės. Analizė – 1) mokslinis metodas, kai randami reikiami visumos požymiai; 2) didaktikos metodas, pagal kurį mokomoji medžiaga skaidoma dalimis, požymiais, elementais. Analogija – bendramokslinis metodas, kurio loginį pagrindą sudaro samprotavimas pagal analogiją, kurio bendra schema yra tokia: objektui A būdingi požymiai a, b, c, d, e; objektui B būdingi požymiai b, c, d, e; tikėtina, kad objektui B būdingas ir požymis a. Mokslo istorija žino daug prieštaringų faktų, kada analogija padėjo suformuluoti svarbias mokslo tiesas ir kada analogija nuvedė tyrimus klystkeliais. Pažymėtina, kad analogija nėra įrodymo argumentas, jos išvados turi hipotezės statusą, todėl būtinai tikrinamos empiriškai. Anamnezė - individo pažinimo metodas, kuriuo renkama medžiaga apie asmenybės arba kurio nors struktūrinio jos elemento vystymąsi norint išsiaiškinti, kaip susiformavo vienokie ar kitokie (teigiami ar neigiami) asmenybės bruožai arba visa asmenybė. Androgogika – suaugusiųjų ugdymas. Antropometrija - mokykloje naudojamas mokinių fizinių savybių matavimo metodas. Apibendrinimas – pedagoginis veiksmas, kuriuo nustatomi nagrinėjamų reiškinių bendrieji požymiai; 2) mąstymo operacija, kai mintimis randami bendrieji bei esminiai objektų grupės požymiai. Aplinka – ugdymo veiksnys, netikslingai formuojantis asmenybę. Aprūpinimas – teikimas realinių ir idealinių gėrybių, reikalingų egzistencijos poreikiams patenkinti. Apsaugos principas - nuostata, akcentuojanti, kad bet koks tyrimas neturi fiziškai, psichiškai ar emociškai kenkti žmonėms. Asmenybė - žmogaus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma; individo savitumas, reikšmingų, pastovių, įgimtų ir įgytų savybių sistema, nusakanti jo vietą kurioje nors bendrijoje; dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus organizmo sistemų, kurios lemia jausmus, mintis, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove (G. Allport). Asmenybė- tai žmogaus individualybė kaip vertybių turėtoja ir reiškėja. Asmenybės pedagogika - ugdymo mokslo kryptis, orientuojama į individualios saviraiškos plėtotę. Asmuo - protingas individas, žmogiškosios būtybės pagrindas, visuomet tapatus tik sau. Atsitiktinė atranka - imties sudarymo metodas, kai kiekvienas populiacijos narys turi tokias pat galimybes patekti į imtį. Auginimas – šeimos, lopšelio, darželio, mokyklos veikla, sudarant materialines ir dvasines sąlygas žmogui bręsti. Auginimo funkcijos: slauga, maitinimas, priežiūra, aprūpinimasbūtinais reikmenimis, įvairūs pamokymai. Auklėjimas - tai žmogaus socialinės sąmonės ir elgsenos formavimosi pageidaujama linkme skatinimas; tai pagalba žmogui santykiauti su aplinka pagal vertingiausius kriterijus arba gyventi pagal aukščiausias vertybes; auklėjimas platesne prasme: tai vertybinių ir adekvačių santykių su savimi ir esamybe ugdymo vyksmas. Auklėjimas – individo santykių su mikro- ir makro- aplinka, su transcedentine būtimi reguliavimas, grindžiamas tiesos, gėrio ir grožio vertybėmis. Auklėjimo forma - auklėjamojo renginio vidinė struktūra, atsiskleidžianti tam tikru nuoseklumu, specialiomis priemonėmis bei metodais, turinti tikslą ugdyti kryptingą charakterį. Autizmas - santykių su aplinka sutrikimas, pasireiškiantis žmonių ignoravimu, patologiniu uždarumu savo emociniame, dvasiniame pasaulyje. B Bendrija - kokio nors tikslo siekiantis susivienijimas, draugija ar grupė. Bendruomenė - žmonės, kurie gyvena arti vienas kito, jiems būdingos bendros vertybės, glaudūs tarpusavio ryšiai, nuolatinis bendravimas. Biografijos analizė - diagnostinis metodas, kuriuo tiriami ir interpretuojami ugdytinio biografijos įvykiai, siekiant geriau pažinti jo socialinę aplinką, auklėjimo įtakas ir asmenybės vystymosi ypatumus. D Daugialypė koreliacija - kovariacinis ryšys tarp trijų arba daugiau duomenų grupių. Dedukcija – (lot. deductus - išvestas) – mokymo metodas, kai iš bendrų teiginių daromos siauresnės išvados arba bendrybės taikomos atskirybėms, daliniams, konkretiems atvejams, pavyzdžiui, pirma išmokstama taisyklė, paskui taikoma. Logikos požiūriu dedukcija – tai samprotavimas, kurio metu iš keleto teisingų teiginių (prielaidų) pagal logikos taisykles formuluojamas naujas teisingas teiginys. Deduktyvus samprotavimas turi įrodymo statusą. Plačiąja prasme dedukcija yra pažintinė operacija, kurios metu iš jau patikrintų žinių sistemos logiškai gaunamos naujos žinios. Dedukcijai būdinga minties raida nuo bendrybės prie atskirybės.             Metodologijos požiūriu dedukcija yra bendramokslinis metodas. Mokslo istorija ir loginiai tyrimai parodė, kad žinių sistemos genezės požiūriu visiškai sterilios dedukcijos nebūna. Gryna dedukcija tesutinkama matematikoje ir logikoje. Deduktyvios sistemos kituose moksluose būna glaudžiai susiję su indukcija – empirijos apibendrinimo metodu. Defektologija - mokslas apie žmogaus fizinio ir psichinio vystymosi trūkumus, anomalių vaikų ugdymą. Demografija - gyventojų aprašymas pagal jų skaičių, pasiskirstymą teritorijoje, lytį, veiklą, įsitikinimus ir t.t. Demokratija - Demonstravimas - mokymo ir auklėjimo metodas, kuriuo tikrovės daiktai, reiškiniai ar jų atvaizdai paverčiami mokymo šaltiniu. Dėsnis - būtinas ryšys tarp įvykių (reiškinių), vykstančių tam tikroje pedagoginėje sistemoje vienodomis sąlygomis ir sukeliančių pastovius padarinius. Dėstytojo veiklos strategija – stilių, metodų, būdų ir dėstytojo gebėjimų visuma. Dėstytojo pasirinktą veiklos strategiją apsprendžia: mokymo uždaviniai, studijų dalykas, ugdytinis, sociumas, dėstytojas. Dėstymo plane turi atsispindėti ; tikslai; uždaviniai (pažintiniai, emociniai, psichomotoriniai); strategija (stilių, metodų, būdų ir dėstytojo gebėjimų visuma); mokymosi pagrindai (mokymosi veikla); įvertinimo strategija (išankstinis įvertinimas, pagrindinis įvertinimas; galutinis įvertinimas); ištekliai (žmogiškieji ir materialiniai). Dichotomija - kategorinis kintamasis, turintis tik du požymius – arba - arba. Didaktika – mokslas apie mokymą, jo tikslus, turinį, būdus, metodus ir organizavimą. Didaktika turi ryšį su filosofija, psichologija, fiziologija, su atskirų dalykų mokymo metodikomis. Didaktika, kaip mokymo teorija, turi ryšį su mokymu ir auklėjimu. Didaktikos, kaip mokslo tyrimo objektas – žmogus. Didaktikos tyrimo dalykas – žmogaus mokymas plačiąja prasme. Klasikiniai didaktikos principai: moksliškumo; teorijos ir praktikos ryšio; ugdomojo mokymo; frontalaus, grupinio ir individualaus mokymo derinimo; vadovavimo ir besimokančiųjų savarankiškumo derinimo; vaizdumo; prieinamumo; sistemingumo ir nuoseklumo; sąmoningo ir aktyvaus žinių įsisavinimo; nuodugnumo; išmokimo tvirtumo. Didaktinis procesas apima visas pedagoginės sistemos dalis ir formuoja naujus ryšius tarp struktūrinių elementų. Didaktika– tai mokymo ir mokymosi mokslas. Diskriminantinė analizė - koreliacinė procedūra, kai iš dviejų ar daugiau numatymo kintamųjų prognozuojamas numatomasis kintamasis, kuris išreikštas kaip dvi atskiros kategorijos. Dispersinė analizė - statistinių metodų grupė, įgalinanti priklausomojo kintamojo skirtingas reikšmes paaiškinti vieno ar kelių nepriklausomų kintamųjų veikimu. Disputas - mokymo ar auklėjimo metodas, kuriuo įrodinėjamos dvi skirtingos tezės (tezė ir antitezė) ir randama tiesa, daromos išvados. E Edukologija – (lot. educatio – švietimas, ugdymas, gr. logos – mokslas) - mokslas, tiriantis permanentinį žmogaus ir grupių ugdymą. Dabartinė edukologija – mokslas apie žmogaus ugdymą ir ugdymąsi per visą jo gyvenimą, apimantis ne tik mikroedukacinę terpę, kurioje vyksta tiesioginė ugdomoji sąveika (ugdomasis poveikis – ugdytinio reakcija), bet ir makroedukacinę terpę – švietimo sistemas, įvairias jų edukacines, socialines, vadybos problemas. Edukologijos objektas – žmonių ugdymas. Edukologinis monitoringas ntk. = edukologinis stebėjimas. Ekologinis lavinimas -ugdymo uždavinys, kurio vykdymas padeda stiprinti augalijos, gyvūnijos, žmogaus ir bendruomenės natūralią sąveiką su betarpiška gyvenamąja aplinka. Edukologinis stebėjimas - - tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti ugdymo tendencijų raidą. Ekspertizė - apklausos forma, kai apklausiama specifinė respondentų kategorija (pavyzdžiui, kokios nors srities specialistai, dalyko žinovai). Ekstrapoliacija – pažintinė operacija, kurios metu vienos reiškinio dalies tyrimo išvados perkeliamos, taikomos kitai reiškinio daliai paaiškinti. Pagal tai, kokio metodo pagrindu ekstrapoliacija atliekama,,ji skirstoma į hipotetinę deduktyvinę, induktyvinę ir ekstrapoliaciją pagal analogiją. Induktyvinės ekstrapoliacijos pavyzdį sutiksime kiekviename empiriniame pedagoginiame tyrime, kuriame imties duomenų statistinės analizės pagrindu sprendžiama apie generalinę aibę. Kitaip tariant, vykdoma generalizacija – imties duomenų ekstrapoliacija į generalinę aibę. Epistemologija - pažinimo teorija, nagrinėjanti tiesos ir žinojimo (žinių) kategorijas, jų esmę ir radimo principus. Estetika – (gr. “ais-thetike”) – mokslas, aiškinantis grožio prigimtį, jo esmę, savybes ir vertybes. Etika – (gr. “ethos” – paprotys, dorovė) – savarankiška filosofijos disciplina, tyrinėjanti žmogaus elgesį gėrio ir blogio požiūriais, kad išaiškintų dorovės prigimtį, esmę, savybes ir nustatytų jos principus, normas. Euristinis mokymas - didaktikos kryptis, grindžiama pažiūra, kad mokymo esmę sudaro pagalba ugdytiniams savarankiškai ieškoti ir rasti atsakymus į kylančius mokslo ir gyvenimo klausimus. F Familistika (šeimos pedagogika) - šeimos mokslas, apimantis jos ugdomąsias funkcijas. Filogenezė – tai žmonijos bendrosios psichikos evoliucija nuo žmonijos atsiradimo iki išnykimo. Formavimas – tai toks ugdytinio veikdinimas, kuriuo įgyjama nauja fizinių ir psichinių, kultūrinių, socialinių ir dvasinių savybių kokybė, reikalinga pilnutiniam asmenybės gyvenimui sociume. Formavimas suprantamas kaip siekis suteikti žmogaus asmenybės savybėms bei psichiniams procesams atitinkamą kokybę. Formavimas - tikslingas ugdytojo veikimas, siekiant naujos fizinių ir psichinių savybių kokybės; ugdymo funkcija, keičianti žmogaus asmenybės ar jos kai kurių savybių bei psichinių procesų kokybę. F kriterijus - statistinė procedūra nustatyti tikimybei, kad skirtumai tarp dviejų ar daugiau vidurkių atsirado atsitiktinai. Furkacija - vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos aukštesniųjų klasių moksleivių mokymas pagal skirtingus mokymo planus ir programas siekiant mokymo specializacijos. G Gamybinė pedagogika - pedagogikos disciplina, tirianti dirbančiųjų mokymo, lavinimo ir auklėjimo, jų perkvalifikavimo ir kvalifikacijų tobulinimo problemas. Gebėjimas – galia veikti; žinių, galimybių, sugebėjimų ir gabumų panaudojimas intelektualioje ir praktinėje veikloje. Gyvenimas – turininga sąveika su artimiausia ir tolimąja aplinka. Žmogaus gyvenimo esmė – jo sąveika su aplinka, išskleidžianti žmogiškąją prigimtį, patirtį ir kurianti dvasinius santykius su pasauliu. Gyvenimo prasmė – žmogaus sąveikos bei santykių su aplinka sėkmės išgyvenimas. Pagal žmogaus sąveikos su aplinka apimtį skiriami šie gyvenimo tipai: individinis, tarpasmeninis, kolektyvinis, bendruomeninis, tautinis, visuomeninis. Individinis gyvenimas – tai bendravimas bei santykiavimas su savimi, tai “aš” ir savimonės sąveika. Tarpasmeninį gyvenimą sudaro “aš’ ir “tu” santykiai. Kol vienas kitą geriau pažįsta, išmoksta bendrai veikti, darniai susikalbėti, tarpasmeninis gyvenimas būna kupinas susidūrimų ir sprogimų. Kai “aš’ ir “tu” supanašėja, gimsta nauja sąveika “mes”, kurianti kolektyvo santykius, nukreiptus į vertingą tikslą (šeimoje, moksleivių grupėje, darbovietėje, karių dalinyje ir kt.), bendruomenės santykius, grindžiamus bendruomenės laisvo egzistavimo interesais, tautinius, visuomeninius santykius. Tautą sudaro didelis ‘mes” būrys, susietas bendra kalba, istorija, kultūra, likimu, o visuomenę – bendrais poreikiais susieta asmenų visuma. Visuomenė kuria valstybę, ginančią jos gyvenimo poreikius ir padedančią juos tenkinti. Gyvenimo forma – vidinė motyvuojanti veikti struktūra, sąlygojama gyvenimo vertybių. Gyvenimo vertybės skirstomos į aštuonias grupes: 1) prigimtinės vertybės: veiklumo galimybių (sveikatos, invalidumo reabilitacijos), savarankiškumo laisvės, kūrybos realizavimo, paramos, silpnumo laisvės, kūrybos realizavimo, paramos, silpnumo įveikimo; 2) egzistencinės vertybės: orientacijos, egzistavimo priemonių (būsto, maisto, higienos), biologinės, kontaktų išgyvenimo, pusiausvyros; 3) praksinės vertybės: kvalifikacijos, pažangos, vartojimo, relaksacijos, profesinės; 4) ekonominės vertybės: vertinimo, numatymo, iniciatyvos, patogumo, naudos; 5) socialinės vertybės: politinės, teisingumo, pripažinimo, atjautos, pakantumo; 6) kultūrinės vertybės: tiesos, grožio, technologinės, nacionalumo, gėrio; 7) psichinės vertybės: žinojimo, tikrumo, sėkmės, savižinos, tvirtumo; 8) dvasinės vertybės: santykių tyrumo, išganymo (išlikimo), intymumo, santūrumo, darnos. Gyvenimo sritys: prigimtinė, egzistencinė, praksinė, ekonominė, socialinė, kultūrinė, psichinė, dvasinė. Esminė žmogaus gyvenimo praktinė veikla – mokymasis, išmokimas. Globojimas – tai individo saugojimas, kad jis nepadarytų sau ir kitiems žalos. Tai pirmapradė, elementari ugdymo funkcija, įgalinanti individą laikytis biologinės ir socialinės egzistencijos normų, reguliuoti elementarų elgesį savidrausmės, saiko pagrindu. Tai materialinė ir dvasinė pagalba individo saviraiškai. Globojimas- tai materialinė ir dvasinė pagalba individo saviraiškai. H Hipotezė – tai samprotavimas, leidžiantis suformuluoti pagrįstus spėjimus, reikalaujančius įrodymo. Būtina skirti hipotezės formuluotę (hipotezės lingvistinę formą) nuo pačios hipotezės. Pastaroji visada turi samprotavimo arba jų sistemos pavidalą, o hipotezės formuluotės turi teiginio pavidalą: “jeigu bus skatinami ugdytinių pažintiniai interesai, tai tikėtina, kad ugdytinių žinios bus tvirtos”. ‘jeigu visuomenės sveikatos ugdymo centro ir šeimos pedagoginis darbas bus suderintas, tai tikėtina, kad ugdymo rezultatai bus stabilūs” ir t.t. Hipotezės įrodinėjamos faktais, eksperimentu. Pažymėtina, kad pedagoginės hipotezės paprastai įrodomos ne visiškai, o tik su tam tikra tikimybe.             Šiuolaikinė mokslo metodologija hipotezę traktuoja kiek plačiau. Neapsiribojama vien priežastinėmis hipotezėmis. Skiriamos hipotezės apie reiškinio, objekto, fenomeno egzistavimą, objektų struktūrą, kriterijų hipotezės. Hipotezės statusą potencialiai gali turėti prognozė, induktyviniai apibendrinimai, analogijos, klasifikavimo, sąvokų operacionalizacijos procedūros, nebaigtos teorijos. Vaizdžiai tariant, hipotezė yra tiltas tarp teorijos ir faktų, mokslo žinių vystymosi forma.             Mokslinei hipotezei keliami du pagrindiniai reikalavimai, kitaip tariant, mokslinė yra tik tokia hipotezė,kuri atitinka verifikacijos (patikrinimo faktais) ir falsifikacijos (faktinio paneigimo konkuruojančioms hipotezėmis ar teorijomis) principinio galimumo kriterijus. Hipnopedija - mokymas miegant, kai mokoma miego pradžioje ir atsibundant, o dieną įtvirtinama. Hodegetika - pedagogikos dalis, kurioje tyrinėjamas ugdymas siaurąja prasme, t.y. auklėjimas. I Idealusis tipas (grynas tipas, sukonstruotas tipas) – teorinė konstrukcija (sąvoka, sąvokų sistema), modeliuojanti socialinės realybės aspektą jo individualaus savitumo, loginio neprieštaringumo ir racionalaus teisingumo pagrindu. Sąvokos “Idealusis tipas” turinys visada lygus 0, kitaip tariant, ši sąvoka neturi tiesioginės empirinės referencijos. Idealiojo tipo priešingybė yra realusis tipas. Pažymėtina, kad idealusis tipas nėra susijęs su vertybių sfera arba doroviniu idealu. Tai tik ideali konstrukcija, padedanti modeliuoti ir empiriškai pažinti socialinę tikrovę. Idėjinis auklėjimas – su pasaulėžiūra susijusi auklėjimo sritis, apimanti asmenybės visuomeninės sąmonės idealų ir įsitikinimų bei atitinkamo aktyvumo ugdymą. Iliustracinis pavyzdys – auklėjimo metodas, kai rodoma,kaip atlikti kokį nors veiksmą ar poelgį, paryškinti tai, kas kalbėta. Imtis - tai generalinės aibės dalis, tiesiogiai tiriamų stebėjimo vienetų visuma. Individas - atskiras žmogus, atskiras nuo kitų laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskiriantis kokybinės struktūros ir elgesio ypatybėmis, tai įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Incidentinis išmokimas - atsitiktinis įgūdžių įgijimas ir išlaikymas, įgalinantis naujau veikti. Informacija – ženklas, teikiantis reikšmę ar prasmę. Ugdyme dominuoja žodinė, simbolinė, nežodinė informacija. Visi daiktai ir reiškiniai susieti informaciniais ryšiais. Informacija esti: episteminė (aprašomoji, aiškinamoji); technologinė (veikimo būdus nurodanti); vertybinė (reikšmingumą, vertę nustatanti). Informaciniai metodai – tai sistema didaktinių veiksmų bei būdų, kuriais perteikiamos ugdytiniams mokslo, technikos, gamybos, meno ir kitų dalykų pagrindų žinios, jos įtvirtinamos sąmonėje. Indukcija – (lot. inductio – įvedimas), 1) protavimo metodas, kai atskiri daliniai teiginiai, atvejai, atskiri požymiai įtraukiami į apibendrinimą, išvadą; 2) mokymo metodas, kai mokoma daryti apibendrinimus, formuluoti išvadas, taisykles, dėsnius iš pavienių faktų, pavyzdžių stebėjimo ir jų analizės, ieškant bendrų ir esminių požymių, pavyzdžiui, nagrinėjant atskiras dalis, randama kuri nors taisyklė. Logikos požiūriu indukcija – tai samprotavimo būdas, susijęs su empiriniu apibendrinimu, kurio metu požymio pasikartojamumo pagrindu duotoje objektų klasėje daroma išvada apie požymio priskirtinumą visai objektų klasei. Metodologijos požiūriu indukcija traktuojama kaip bendramokslinis metodas, grindžiantis hipotezių empirinio patikrinamumo laipsnį, kitaip tariant, hipotezės patvirtinimą tam tikra tikimybe. Inferencinė statistika - skaitinės procedūros, kuriomis nustatoma, kiek tiksliai tiriamos grupės statistiniai dydžiai atitinka atitinkamus populiacijos parametrus. Informacijos perdavėjas - ugdytojas, kuris pedagoginio susitikimo metu aiškina, akcentuoja, rodo, cituoja, gvildena ir t. t. Instruktažas - mokymas, kai žodžiais trumpai supažindinama ir parodoma, kaip atlikti užduotis, spręsti uždavinius. Intelektas - žmogaus sugebėjimas tikslingai veikti, racionaliai mąstyti, panaudoti turimą patirtį. Interpersonalinis ugdymo lygmuo - tai ugdymas kaip tarpasmeninė ugdytojo ir grupės ugdytinių sąveika. Interpoliacija – pažintinė operacija, siekianti daugelio statistinių ar loginių duomenų pagrindu rasti ir paaiškinti nežinomas tarpines funkcijos reikšmes ar reiškinio charakteristikas. Interpoliacija yra dalinai priešinga ekstrapoliacijai. Intervalinė skalė - skalė, padedanti išmatuoti bei palyginti kai kuriuos požymius, turinčius skaitmeninę išraišką (pavyzdžiui, amžių, išsilavinimą ir kt.). Interviu - pedagoginio tyrimo metodas, naudojamas per pokalbį su nepažįstamais žmonėmis (pavyzdžiui, paaugliais, kariais ir kt.), kai norima gauti iš jų reikiamą informaciją. Interviueris - specialiai parengtas sociologo ar psichologo pagalbininkas,, kuris pagal duotą instrukciją apklausinę\ėja tiriamuosius. Introspekcija – saviauklos metodas, kuriuo stebimas savo vidaus gyvenimas. Įprotis - įgūdis, tapęs poreikiu. ISCED, 1975 (International Standard Clasification of Education, 1975) - Tarptautinis švietimo klasifikavimo standartas (dokumentas, sukurtas siekiant sėkmingai surinkti, kaupti ir pateikti švietimo statistiką -vidaus ir tarptautinę). Įsisavinimas – objektyvių vertybių virsmas subjektyviomis (tikslingas sąmonės procesas, kuriuo tikrovės reiškiniai bei vertybės tampa individo vidiniu turiniu žinių, pažiūrų, vertybinių orientacijų pavidalu). Išankstinė nuostata - nesutikimas su vienokiais ar kitokiais teiginiais, paremtas priešingais teiginiais, pagrįstais asmenine ar visuomenine patirtimi. Išgyvenimas - intelektinis, emocinis jaudinimasis, įgalinantis suprasti ir įsisavinti sociokultūrines, dvasines vertybes. Išmokimas - naujų veiksmų įgijimas. Išmokimas – tai mokymosi rezultatas. Jo fiziologinis pagrindas – sąlyginiai refleksai, o energijos šaltinis – poreikis. Sėkmingo išmokimo sąlygos: gabumai ir motyvai. Išraiškos gebėjimai - ugdytojo gebėjimas ne tik logiškai perteikti dėstomąjį dalyką, bet ir akcentuoti tai, kas svarbiausia, emociškai išgyventi vertybes, įtikinti, paveikti visą auditoriją ar grupę. Išrašas – konspekto turinio tvarkymo metodas, kai savais žodžiais atpasakojama ir užrašoma teksto dalis. Įtaigumas - menas sukelti intuityvius išgyvenimus, keistis; kitaip dar vadinamas sugestyvumu.  Įvaldymas - mokėjimų ir įgūdžių lavinimo procesas ir jo rezultatas. Izoliavimas – auklėjimo metodas, kai auklėtinis kuriam nors laikui išskiriamas iš grupės sudarant jam progą susimąstyti dėl savo netinkamo elgesio ir pasitaisyti. K Kartojimas – mokymosi proceso etapas, kai atgaminama anksčiau suvokta mokomoji medžiaga, paprastai turint tikslą įtvirtinti žinias ar veiksmus. Katamnezė - diagnostinis padarinių tyrimas ar charakteristika po specialiai suorganizuoto lavinimo ar auklėjimo, psichopedagoginės ar profesinės konsultacijos. Katechezė – mokymo metodas, kai reikalaujama mokėti dalyką pagal pateiktus klausimus ir atsakymus. Kiekybiniai požymiai - antropometrinių matavimų fizinės būklės rodikliai, laboratorinių tyrimų duomenys ir kt. Koedukacija - bendras mergaičių ir berniukų ugdymas. Kokybiniai požymiai - elgesys, požiūriai, interesai, vertybinės orientacijos. Kokybiniai tyrimai - fenomenologiniu požiūriu grindžiami tyrimai, taikant lanksčius, į interpretaciją orientuotus tyrimo metodus; kokybiniams tyrimams netaikomi griežti imties tūrio reikalavimai. Kolekcionavimas – mokymo ir mokymosi metodas, kai, renkant daiktus ir juos tiriant, įgyjama žinių, mokėjimų ir įgūdžių. Koliokviumas - mokymo metodas, kai pokalbiu kontroliuojama, ką ugdytinis (moksleivis, studentas) išmokęs. Komanda - grupė drauge dirbančių žmonių, kurių kiekvienas turi specifinę užduotį, bet visi jos nariai siekia to paties tikslo ir veikia bendrai numatytu būdu; hierarchinės struktūros neturinti žmonių sąjunga, kurios nariai turi skirtingą profesinį išsilavinimą, bet siekia bendro tikslo, kurį visada galima apibūdinti kaip visapusį sveikatos priežiūros teikimą pacientams ir šeimoms (PSO).  Komunikacija – dviejų ar daugiau žmonių bendravimas perduodant informaciją (idėjas, žinias, įgūdžius ir kt.) (ISCED, 1975). Komunikacija gali būti žodinė ir be žodžių, tiesioginė ar netiesioginė (per atstumą), taip pat galima naudotis įvairiais ryšių kanalais ir priemonėmis. Komunikatyvumas - ugdytojo gebėjimas, įgalinantis lengvai užmegzti tarpasmeninius santykius, sėkmingai plėtoti dialogą, sukurti prielankumo ir pasitikėjimo santykius. Konfesinė pedagogika - ugdymo teorija, grindžiama kurios nors religijos ar jos šakos mokymu. Konfidencialumas - nurodymas ar pareiga neatskleisti tretiesiems asmenims pateiktos privataus pobūdžio informacijos. Vienas iš sveikatos ugdytojų etikos reikalavimų. Konkretizacija – žodinio mokymo būdas, kai abstrakcijos siejamos su realiais pavyzdžiais, faktais, paaiškinančiais, iliustruojančiais abstrakčių teiginių esmę. Kontekstualizacija - duomenų aiškinimas atsižvelgiant į vietą, aplinką ir visuomeninę situaciją, kurioje dalyviai sąveikauja. Kontent-analizė - tekstų, piešinių, nuotraukų ir pan. turinio tyrimas, panaudojant empirinį - analitinį metodą. Skiriama verbalinė ir vaizdinė kontent-analizė. Metodo esmė ta, kad teksto (ar kito dokumento) struktūroje išskiriami apibrėžimai statistinio stebėjimo vienetai,kurie užkoduojami ir perkeliami į teksto analizės matricą. Tokiu būdu užfiksuojami tyrinėtoją dominančių teksto struktūrų vienetų dažnumai, kurie vėliau ištiriami statistiškai. Šį metodą iliustruojančių pavyzdžių aprašymas. 1. Žemesnėse klasėse ugdytiniai mokosi atpasakoti literatūrinius tekstus, o aukštesnėse klasėse jau atliekama literatūrinė kūrinių analizė raštu. Pradžioje ugdytiniai sunkiai susidoroja su naujo pobūdžio užduotimi ir, užuot analizavę kūrinį, mieliau rašiniuose atpasakoja turinį. Taigi, rašinio teksto struktūroje išskyrę analitinio ir reproduktyvaus tipo elementus, radę ir statistiškai išanalizavę jų dažnius, galime palyginti jų santykį trimestro pradžioje ir pabaigoje, galime įvertinti eksperimentinės literatūrinių analitinių įgūdžių formavimo metodikos efektyvumą ir pan. 2. Ištyrę kontent-analizės būdu daug kontrolinių darbų, rastume įvairių klaidų (uždavinių sprendimo, rašybos ir t.t.) dažnius, nustatytume tipiškas klaidas, gautume svarbios faktinės medžiagos, leidžiančios formuoti naujas hipotezes apie mokymo proceso tobulinimo kryptis. Kultūra – materialinių ir dvasinių žmogaus kuriamų ir sukurtų gėrybių visuma. Kultūroje skiriamos šios sritys: mokslas ir menas, filosofija ir technika, sociumo moralė ir papročiai, religijos formos ir dvasingumas. Laisvės laipsniai - tyrime gautų duomenų (rezultatų), kurie gali laisvai keistis, skaičius, naudojamas reikšmingumo lygmenims nustatyti. Lavinimas – psichinių galių ir praktinių mokėjimų bei įgūdžių plėtotė, miklinimas kultūros žinių pagrindu. Liaudies pedagogika – tautoje vyraujančių empirinių ugdymo žinių, pažiūrų ir patirties tyrimo mokslas. Liga - tai žalingų veiksnių sukeltas organizmo veiklos sutrikimas, kuris reiškiasi pablogėjusiu prisitaikymu prie aplinkos ir suintensyvėjusiomis apsauginėmis reakcijomis. Lytinis ugdymas - besiformuojančios asmenybės rengimas lytiniam gyvenimui, santuokai, šeimai. dorovinio auklėjimo dalis. Loginė-indukcinė analizė - kokybinių duomenų analizavimo, taikant loginius samprotavimus, metodas. Loginės schemos - pagrindinė loginio - matematinio mokymo būdo priemonė. M Matavimas – universalus mokslo principas, aktualus ir pedagogikoje. Matuojami ugdytinių žinių bei išsiauklėjimo lygis, protiniai sugebėjimai, sąmonės, veiklos ir elgesio charakteristikos. Bendros, neturinčios tiesioginės empirinės indikacijos, pedagogikos sąvokos operacionalizuojamos ir suvedamos į skaitmeninę skalę. Pedagoginiuose tyrimuose naudojamos šios skalės: normalinė, ranginė, intervalinė ir santykių. Nominalinė – tai pavadinimų skalė. Ja gali būti matuojamos tokios kokybinės charakteristikos; ugdytinių lytis, priklausymas bendrojo ar profesinio lavinimo įstaigai, mokymasis lietuviškoje, lenkiškoje ar kalbiniu požiūriu mišrioje mokykloje ir t.t. Skaičiai nominalinėje skalėje neturi algebrinės prasmės, jie tarsi etiketės galėtų būti keičiami vietomis, netgi žymimi spalvomis, kriptogramomis, tačiau tai nedaroma, nes tada būtų sunku mašinomis apdoroti duomenis. Ranginėje skalėje skaičių seka atspindi matuojamo požymio išraiškos didėjimą ar mažėjimą. Tradicinės penkiabalė ir dešimtbalė žinių vertinimo sistemos yra tipiški ranginės skalės pavyzdžiai. Skaičiai čia tebeturi etikečių prasmę, bet nuosekliai atspindi kokybės dinamiką (‘puikiai…gerai….patenkinamai…” ir t.t.), todėl nebegali būti laisvai kaitaliojami vietomis. Galima teigti, kad ugdytinis, gavęs pažymį “5”, žino medžiagą blogiau, nei gavęs “10”, tačiau nieko negalime pasakyti apie tai, kiek blogiau žino, juo labiau negalime sakyti, kad žino dvigubai blogiau. Intervalinėje ir santykių skalėse jau galime tiksliai numatyti kiekybinį skirtumą tarp atskirų požymio reikšmių. Pavyzdžiui, vieno ugdytinio šeimoje mėnesio pajamos sudaro 500 litų, kito – 1500 litų. Galima teigti, kad vienoje šeimoje pajamos 1000 litų mažesnės nei kitoje, galime tiksliai apibrėžti dviejų ugdytinių IQ testo įvertinimų, tarkim 75 ir 120 balų, kiekybinį skirtumą ir t.t. Algebriniu požiūriu intervalinė skalė nuo santykių skalės iš  esmės skiriasi tik tuo,kad intervalinėje skalėje nėra absoliutaus nulio, jis nustatomas susitarimo (konvento) pagrindu, o santykių skalėje absoliutus nulis susijęs su reiškinių esme. Pastaroji savybė leidžia, be kitų aritmetinių operacijų, atlikinėti ir dviejų dydžių santykio nustatymo operaciją. Pagal tai, kiek pati matavimo procedūra veikia (neveikia) rezultatą, matavimas gali būti reaktyvus ir nereaktyvus. Mediana - duomenų, surūšiuotų didėjimo tvarka, rikiuotės vidurinis skaičius. Mektebe - musulmonų pradinė mokykla. Metaanalizė - tyrimo būdas, kai iš daugelio jau atliktų (dažniausiai kitų tyrėjų) eksperimentinių tyrimų daromos apibendrinamojo pobūdžio išvados. Metodas – mokytojo (ugdytojo) ir jo vadovaujamų mokinių (ugdytinių) veiklos sistema. Metodika – pedagogikos mokslo disciplina, tirianti atskirų mokomųjų dalykų mokymo turinį, principus, metodus, būdus, taisykles ir formas. Metodologija – (gr. methodos  ir logos – metodų mokslas) – tai 1) mokslinio pažinimo procesą, principus, metodus bei mokslinio tiriamojo darbo procedūras nagrinėjanti teorija; 2) bendroji tikrovės mokslinio pažinimo metodų teorija. Metodologiją, kaip žinių sistemą, charakterizuoja šios jos formos ir funkcijos: deskriptyvinė (aprašomoji) ir preskriptyvinė (normatyvinė, nurodomoji). Deskriptyvinė metodologija aprašo tai, kaip funkcionuoja mokslinio pažinimo procesas, atskleidžia jo struktūrą. Ji atsako į klausimą, kas ir koks yra mokslinis pažinimas? Preskriptyvinė metodologija formuluoja reikalavimus pačiam mokslinio pažinimo procesui ir atsako į klausimą, koks turi būti mokslinis pažinimas, kad jis tikrai pagrįstai tokiu galėtų būti įvardijamas. Yra keturi mokslo metodologijos lygiai: filosofinis, bendramokslinis, konkretusis mokslinis metodologijos lygiai bei mokslinio tyrimo metodikos ir technikos lygis. Filosofinis ir bendramokslinis metodologijos lygmuo apibendrina ir modeliuoja visų mokslų, o ypač matematikos ir gamtos mokslų, pažintinę instrumentinę patirtį. Konkretusis mokslinis ir mokslinio tyrimo metodikos bei technikos lygiai modeliuoja duoto mokslo (ar giminingų mokslų grupės) instrumentinę patirtį, kai atsižvelgiama į to mokslo daiktinės srities specifiką. Moda - dažniausiai pasitaikantis stebėjimas nagrinėjamoje statistinių duomenų aibėje. Modeliavimas – 1) mokymo metodas, kai pagal pavyzdį kuriamas sumažintas ar supaprastintas daiktas; 2) vieno objekto savybių pakartojimas kitame objekte (modelyje), norint geriau pažinti pirmąjį objektą. Modeliavimo poreikis kyla tada,kai tiesioginis objekto tyrimas neįmanomas arba jį tirti dėl kokių nors priežasčių sudėtinga. Modelis turi būti panašus į objektą fizinėmis arba funkcinėmis charakteristikomis. Šiuo požiūriu modeliavimas susijęs su analogijos metodu. Modeliai skirstomi į fizinius (realius) ir idealius (teorinius, matematinius). Modelinis išmokimas naujo elgesio išmokimas, priklausantis nuo įgytų kito žmogaus elgesio stebėjimo įspūdžių ir jų pritaikymo sau. Modulinis mokymas – mokymo kryptis, kai ugdytinis savarankiškai mokosi pagal jam pateiktą kompleksinę individualaus mokymo programą, apimančią kryptingą veiksmų seką, kitus nurodymus ir pan. Ir suskirstytą išbaigtais mokymosi vienetais. Mokėjimas - teorinių, praktinių ir vertinamųjų veiksmų rezultatas, rodantis praktinę ugdytinių kompetenciją. Mokymas – organizuota ir palaikoma komunikacija mokymo tikslams realizuoti (ISCED, 1975).Mokymas – tai metodiška pagalbos sistema individui ar grupėms, siekiančioms perimti kultūros ir sociumo vertybes, apimanti mokymosi motyvacijos formavimą ir išmokimo veiksmų organizavimą. Trumpai būtų galima pasakyti, kad mokymas – pagalba ir vadovavimas mokymuisi ir išmokimui. Mokymas grindžiamas tam tikromis mokymo taisyklėmis. Formalusis mokymas – mokymas, priimant ar registruojant mokinius neatsižvelgiant į mokymo formas (pavyzdžiui, mokymas gali vykti per televiziją, jeigu tokiam kursui studentas yra registruojamas). Neformalus mokymas – kai mokiniai ar klausytojai nėra priimami ar registruojami. Specialus mokymas - tik bendrojo lavinimo mokyklose ar universitetuose taikytinas mokymas, kur jis susideda iš programų, skirtų vaikams ar jaunuoliams, dėl fizinės, emocinės ar protinės negalios aprūpinamiems specialiomis priemonėmis ar mokymo sąlygomis bei specialiais mokytojais. Mokymas – tai organizuota, kryptinga, planinga ir sisteminga ugdytojo ir ugdytinių veikla, sąveika. Mokymo ir mokymosi  būdai: žodinis-lingvistinis mokymosi būdas (kai ugdytinis sėkmingai priima žodinę informaciją ir ją įsisavina, gali fiksuoti įvairius kalbos niuansus, stilių bei atpažinti kalboje išreikštą nuotaiką, savo mintis reikšti sklandžia kalba; kai ugdytojas efektyviai reiškia savo mintis, sėkmingai tvarko ir siunčia žodinės informacijos srautą); vizualinis-erdvinis (kai ugdytojas piešiniais, brėžiniais, schemomis, modeliais geba perteikti informaciją); kūno-kinestezinis (kai ugdytojas informaciją sėkmingai perduoda neverbaline kalba: mimika, gestais, kūno judesiais ir kt.; loginis-matematinis (kai ugdytinis geba įžvelgti teksto ar įvykių sekos vidinę logiką, atskirti logikai paklūstančius ar jai prieštaraujančius dalykus; kai ugdytojas žodžiais ir veiksmais nenukrypsta nuo logikos dėsnių); vidinis-erdvinis; muzikinis-ritminis. Diferencijuotas mokymas - kai ugdytiniai suskirstomi homogeniškomis grupėmis pagal gabumus ar pagal pažangumo laipsnį, pagal polinkius ir interesus į atskiras mokyklas ar toje pačioje mokykloje ar klasėje siekiant plėtoti jų individualybės galias. Mokymas yra pagalba mokymuisi (L.Jovaiša). Mokymas bendrojo lavinimo mokyklose ar universitetuose – taip vadinama sistema, susidedanti iš pakopų, kuriomis kopdami vaikai ir jaunuoliai progresuoja nuo pradinės mokyklos iki universiteto. Mokymas per visą gyvenimą – tai sistemingai organizuota, specifinė mokymo – mokymosi veikla, paprastai izoliuota nuo kitų gyvenimo veiklos rūšių ir įtampų. Mokymasis per visą gyvenimą – tai nuolatinis mokymosi per visą gyvenimo patirtį procesas; tai žmogiškojo potencialo plėtotė per nuolatinės paramos individui procesą, kuris stimuliuoja ir įgalina individą per jo gyvenimą įgyti visas reikalingas žinias, gebėjimus, vertybes ir supratimą bei visa tai pasitikinčiai pritaikyti visose savo gyvenimo rolėse. Mokymasis – bet koks elgesio, informacijos, žinių, supratimo, požiūrių, įgūdžių ar sugebėjimų keitimas taip, kad šias savybes galima būtų išlaikyti (ISCED, 1975). Mokymasis – tai tikslinga individo sąveika su mokymosi šaltiniais įsisavinant mokslo, technikos, meno ir darbo žinias, įvaldant intelektinius ir praktinius veiksmus, plėtojant savo fizines ir dvasines jėgas. Mokymosi rezultatyvumą nusako šios kokybės: įsisavinimas, įvaldymas, plėtojimas. Aktualus mokymosi tikslas – įsisavinti ir išmokti konkrečią mokymo medžiagą. Mokymosi proceso tikslas – pasirengti, kad būtų galima aktyviai, savarankiškai ir produktyviai dalyvauti gamybiniame, socialiniame, kultūriniame ir dvasiniame gyvenime. Mokymo dėsniai - Yra išskirti šie mokymo dėsniai: 1. Visuomenės istorijos, kultūros ir mokymo proceso sąveikos dėsnis (dabar įtaką turi kultūros filosofija, kuri siūlo viso pasaulio vertybes). 2. Mokymo ir vystymosi dėsnis (vystymąsi aiškina psichologai Piažė, Bruneris, Vigotskis, Eriksonas, Kolbergas. Nuo vystymosi priklauso mokymo turinys, metodai, formos). 3. Mokymo ir auklėjimo vienovės dėsnis (šį dėsnį atskleidė Herbartas. Auklėjimo pagrindas – savirealizacija). 4. Mokymo priklausomumo nuo išorinių ir vidinių sąlygų dėsnis (aplinka turi veikti teigiamai). 5. Konkretaus ir abstraktaus mokymo sąveikos dėsnis (pirmasis konkretumo sąvoką iškėlė Aristotelis. Abstraktaus ir konkretaus pažinimo išsivystymas aiškinamas Piažė teorijoje. Yra dedukcinis ir indukcinis pažinimas). 6. Loginio ir kūrybinio mąstymo mokymo ryšio dėsnis (loginis mąstymas yra kūrybinio mąstymo pagrindas). 7. Stropumo ir mokymosi sėkmės sąveikos dėsnis (norint pasiekti gerų rezultatų, reikia turėti išugdytą charakterį). 8. Veiklos rezultatų žinojimo ir objektyvaus vertinimo dėsnis. Mokymo metodai – tai ugdytojo ir ugdytinių bendros veiklos būdų sistema, kuri padeda ugdytiniams įgyti žinių, mokėjimų bei įgūdžių, lavinti savo sugebėjimus. Pagal L.Jovaišos pasiūlytą mokymo metodų klasifikaciją skiriami informaciniai, operaciniai ir kūrybiniai metodai. Skiriami teikiamieji ir atgaminamieji (reproduktyviniai) metodai. Mokymo prieinamumas – mokymo principas, kai kiekvienas naujas mokymo žingsnis atitinka mokinių amžiaus, išsilavinimo ir individualias ypatybes ir garantuoja mokomųjų dalykų aiškumą. Prieinamumas reiškia, kad ugdytojas turi žinoti kiekvieno ugdytinio pažintines galimybes, žinių apimtį, patirtį ir reikalauti iš jo pagal sugebėjimus. Mokymo principai – pagrindinės idėjos, esminiai reikalavimai, padedantys realizuoti mokymo dėsnius ir dėsningumus, kuriais vadovaujamasi pedagoginėje veikloje parenkant lavinimo turinį, mokymo metodus ir organizuojant mokymą. Svarbiausi mokymo principai: moksliškumas ir prieinamumas, sąmoningumas ir aktyvumas, vaizdumas ir žinių tvirtumas, sistemingumas ir nuoseklumas. Mokymo (ugdymo) programa – dėstymo/mokymosi planas, studijų sritis arba elgesio su žmonėmis ir procesais sistema, kuri skirta konkrečios ugdymo institucijos (mokyklos) suplanuotoms priemonėms įgyvendinti, kad būtų pasiekti jos iškelti mokymosi tikslai. Mokyklos mokymo programa yra formalus ir neformalus turinys bei procesas, kurio pagalba besimokantieji įgyja žinių ir supratimą, susiformuoja įgūdžius, keičia požiūrį, vertinimus, vertybes. Mokymo programos planavimo procesui įtakos turi: filosofijos ir tikslų formulavimas, mokymo programos sudarymo metodai, veiklos sistemos, medžiaga, profesinis pedagogų pasirengimas. Mokymo programa gali būti viso dalyko programa, temos programa, pamokos programa. Yra išskiriami šie bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo programų tipai: linijinės, koncentrinės ir integruotos arba kompleksinės. Linijinės – aukštesniosioms klasėms laipsniškai pateikiami nauji sudėtingesni dalykai (pavyzdžiui, matematika). Pagrindinis tokių programų principas – nuo paprasto prie sudėtingo. Labiausiai atsižvelgiama į tam tikro amžiaus ugdytinių žinių suvokimo galimybes. Koncentrinės – aukštesnėse klasėse kartojamos beveik tos pačios temos tik su sudėtingesne forma (pavyzdžiui, gramatika). Pagrindinis principas – ugdymo turinys konstruojamas tam tikrais koncentrais (ratais), pirmiausia pateikiamas tam tikras žinių “branduolys” pagal amžių ugdytiniui suprantama forma, vėliau jis “apauginamas” vis naujais sudėtingesnės informacijos sluoksniais. Integruotos bei kompleksinės – vienoje programoje jungiamos skirtingų mokslų dalykų temos (pavyzdžiui, istorijos ir geografijos, fizikos ir matematikos, kalbų). Integracijos sąvoka tampriai siejasi su sisteminiu požiūriu į tikrovę. Integralinis skirtingų programos elementų jungimasis yra toks: kiekvienas elementas išsaugo tam tikrą savarankiškumą, visi elementai pasižymi tam tikru bendrumu, kuris laiduoja elementų sistemos vientisumą, suteikia sistemos pavidalą, tarpusavio sąveika keičia visus kintamuosius, pakitus bent vienam iš jų. Integruotos programos konstruojamos prisilaikant tam tikrų principų: integracijos ašies parinkimo; diferenciacijos ir integracijos optimalaus santykio; tikslų dermės; mokymo(si) metodų, formų ir būdų optimizavimo; lankstumo, nuolatinio programos atsinaujinimo. Mokymo/studijų programų uždaviniai konkrečiai apibūdina, kokie turėtų būti studijų programos rezultatai. Kartais uždaviniais apibūdinamas planuojamas mokinio/studento elgesio pasikeitimas. Uždaviniai yra: gana siauri ir tikslūs teiginiai; trumpalaikiai; paprastai išreiškiami pasikeitusiu mokinio/studento elgesiu; dažniausiai formuluojami pačių mokytojų/dėstytojų. Uždaviniai būna: ekspresyvūs ir instrukciniai. Ugdymo programos pagal tai, kas dalyvauja jų kūrime, yra: valstybinės ugdymo programos (parengtos ekspertų); regioninės (parengtos ekspertų arba mokytojų grupių); mokyklos lygmens ugdymo programos (parengtos mokytojų grupių, individualios). Istoriškai buvo keturios pagrindinės ugdymo programų kūrimo metodologijos: humanistinė (ugdymo programos ir jų realizavimas turi tarnauti ugdytinio patirčiai turtinti ir savirealizacijai skleistis); socialinio rekonstrukcionizmo (pagrindinė programų užduotis sąlygoti socialines reformas ir kelti visuomenės kokybę); technologinė (tikimasi produktyvių, nesibaigiančių, veiksmingų technologinių pokyčių, kurie sąlygoja švietimą); akademinė (akcentuoja akademinį mokymo dalykų pagrindą: žinios yra tikslas pats savaime, jos negali išspręsti socialinių problemų).             Ugdymo programų realizavimo strategija: mokytojo/dėstytojo veikla (jo mokymo/dėstymo stiliaus, modelio, gebėjimų visuma); mokytojo.dėstytojo veiklos strategija (stilių, metodų, būdų ir mokytojo/dėstytojo gebėjimų visuma); mokymo/studijų modelis (tai mokymo/mokymosi strategija, paremta teorija; edukologine, psichologine, filosofine).             Trys ugdymo programų realizavimo fazės: 1) iki mokymo (planavimas); 2) pedagoginės sąveikos metu (organizavimas, vadovavimas – valdymas, kontrolė, tyrimas, vertinimas); 3) po mokymo (planavimo, organizavimo, vadovavimo, kontrolės, tyrimo rezultatų įvertinimas ir programos tobulinimas). Mokymo procesas – ilgalaikė mokytojų ir mokinių sąveika, turinti tikslą parengti pastaruosius tolesniam mokymuisi ir praktinei veiklai. Mokymo sistema – pažiūrų į ugdytinį, į mokymo turinį, metodus, organizavimą, į ugdymo institucijos ir ugdytojo vaidmenį visuma, sąlygojanti tam tikrą mokymo teoriją. Mokymo taisyklės – tai reikalavimai pedagogui realizuojant mokymo uždavinius. Mokymo taisyklės yra šios: 1. Stengtis, kad besimokantieji teisingai suvoktų faktus, procesus, dėsnius, mokėtų atskirti esminius ryšius ir santykius nuo neesminių, suprastų priežasties – pasekmės ryšius. 2. Apibendrinti faktus ir procesus, jų raidą. 3. Mokyti mokslo terminais, neieškant naujų žodžių, nes jie trukdo teisingai suvokti tiesas. 4. Atskleisti mokslinio pažinimo metodus, priartinti mokymo procesą prie mokslinio pažinimo, mokslininko “virtuvės’, naudojant įvairias priemones: spaudą, televiziją, ekskursijas, kompiuterius ir kt. 5. Supažindinti besimokančiuosius su mokslo bei technikos naujovėmis, atskleisti jų atsiradimą ir raidą. 6. Parodyti mokslo ryšius su gyvenimu, jo praktinę vertę žmonėms. Mokymo teorijos – tai aukščiausia, labiausiai išplėtota mokslinio pažinimo rezultatų sistemingo pateikimo forma. Yra skiriamos šios mokymo teorijos: perdavimo teorija (kai žinios perteikiamos jų neturintiems lyg maitinant alkaną šaukšteliu); formos teorija (kai buvusios skirtingos žinios padaromos vieningomis, bendromis visų žiniomis); kelionės teorija (kai gaunamos įvairiausios žinios apie daugelį dalykų (tarsi stebėtume aplinką pro langą, važiuodami traukiniu). Augimo teorija (kai buvusios žinios turtinamos, tobulinamos : lyg pasodintas augalas augtų, žydėtų, brandintų vaisius). Mokymo turinys – tai atrinkta žmonijos dvasinės ir materialinės kultūros vertybių visuma, būtina ugdytiniui, kad jis lavintųsi ir harmoningai tobulėtų, pasirengtų savarankiškam darbui ir gyvenimui. Mokymui atrinktų materialinės ir dvasinės kultūros pagrindų elementų - žinių ir pažiūrų; mokėjimų; įgūdžių; bendravimo normų – apimtį ir lygį nustato kultūros poreikiai. Mokymo turinį atskleidžia šie dokumentai ir šaltiniai: mokymo planas, mokymo programos, vadovėliai ir kita mokymo literatūra. Nuo turinio priklauso mokymo metodas.  Mokymo turinio parengimo teorijos: didaktinio formalizmo teorija; didaktinio materializmo teorija; paradigminė teorija; utilitarinė teorija; integralinė – kompleksinė teorija; didaktinio programavimo teorija. Mokymosi veiksnys – elementarus priežasčių kompleksas, atskleidžiantis mokymosi reiškinio visumos esmę. Mokymosi veiksniai skirstomi į keturias grupes: psichologinius mokymosi veiksnius (nusiteikimas mokytis, stropumas, charakteris, dėmesys, pažinimo procesų aktyvumas, atmintis, aktyvus mąstymas, savarankiškumas, įgimti gabumai); fiziologinius mokymosi veiksnius (ligos, bioritmas, darbingumas ir t.t.); socialinius mokymosi veiksnius (šeima, nuolatinė darbo vieta, šeimos darna, krašto gamybinė – kultūrinė situacija); pedagoginius mokymosi veiksnius (mokymo proceso organizacija, pedagoginiai mokymo proceso dalyvių santykiai); prigimtis (tai, ką žmogus turi gimdamas. Žmogaus prigimtis tokia, kad jis negali egzistuoti be kitų pagalbos, be tikslingo auklėjimo ir mokymo.). Mokinys (ugdytinis) – tai kieno nors mokomas ir pats besimokantis asmuo. Mokslinimas - buitinės sąmonės turtinimas mokslo vertybėmis, įgalinimas pažinti ir veikti tikrovę mokslo priemonėmis. Mokslinimas yra švietimo, mokymo tikslas, o jo rezultatas – išmokslinimas. Moksliškumas – didaktikos principas, teigiantis, kad mokymas turi atitikti mokslų metodologiją, šiuolaikinio mokslo laimėjimus, neprimityvinti ir neiškraipyti mokslo teiginių, formuoti mokslinę pasaulėžiūrą. Mokslinių tyrimų projektavimo metodai - mokslinės problemos radimas, pagrindimas,teorinės ir empirinės hipotezės ar hipotezių formulavimas, modeliavimas, tyrimo uždavinių numatymas ir kt. Mokslumas – gebėjimas mokytis, išmokti. Motyvacijos tobulinimas - asmenybės savimonės stiprinimas, savo aš raiškos geresnis pagrindimas kaip vidinių ugdymosi priežasčių įsisąmoninimas ir gilinimas, vidinės ir išorinės žmogaus kultūros siekių stiprinimas. Motyvas Motyve glūdi ne tik veiksmą sukelianti jėga, bet ir veiksmo kryptis, pagal kurią tikslas apibūdinamas. N Nereaktyvus matavimas – matavimas, kada tiriamieji nežino, kad jis yra atliekamas, todėl negali veikti jo rezultatų, kitaip tariant, matavimas, nesukeliantis tiriamųjų reakcijos. Yra žinoma, kad nereaktyvaus matavimo rezultatai žymiai patikimesni negu reaktyvaus matavimo, tačiau jį daug sunkiau organizuoti. Nominaliniai požymiai - tiriamojo lytis, amžius, gyvenamoji vieta, profesija, išsilavinimas ir kt. Numatymo validumas - savybė, reiškianti, kad remiantis viena duomenų grupe galima prognozuoti kitą duomenų grupę, kuri atsiranda vėliau. O Objektyvumas - viena iš keturių svarbiausių matavimo metodologinių charakteristikų, argumentuojančių tai, kad tyrinėtojo asmenybė nedaro įtakos matavimo procedūrai bei rezultatams, kitaip tariant, neiškreipia jų. Matavimas yra objektyvus tada, kai įvairūs tyrinėtojai, matuodami tą patį reiškinį, randa tuos pačius rezultatus. Yra skiriamas matavimo atlikimo objektyvumas ir interpretacijos (vertinimo) objektyvumas. Matavimo (testo) objektyvumas nustatomas koreliacinės analizės pagrindu, sugretinus įvairių tyrinėtojų, matavusių vieną ir tą patį objektą, duomenis. Ontogenezė – tai žmogaus vystymosi procesas nuo gimimo iki mirties. Ontologija - būties teorija, nagrinėjanti pagrindines, bendriausias būties problemas. Operacionalizacija (operaciniai apibrėžimai) - teorinių sąvokų transformacijos į konkrečias matavimų skales procedūra. Operacionalizacijos struktūroje galima išskirti šiuos procedūrinius elementus: 1) teorinės sąvokos T1 interpretacija; 2) sąvokos T1 klasifikavimas į teorines sąvokas t1, t2, …..tn, pasižyminčias mažesniu abstrakcijos laipsniu nei pirminė sąvoka T1; 3) sąvokų t1, t2, … tn empirinių indikatorių E1, E2, … En apibrėžimas; 4) skalės apibrėžimas ir konkrečių empirinių indikatorių E1, E2, … En metodologinių kriterijų e1, e2, …en nurodymas. Tarkime, kad reikia operacionalizuoti sąvoką “moksleivių drausmės pažeidimai”. Laiko ir vietos požiūriu galime skirti drausmės pažeidimus, įvykusius pamokų ir ne pamokų metu, pavienius ir pasikartojančius, įvykusius mokyklos patalpose, mokyklos teritorijoje, už jos ribų. Vis eidami nuo teorinių sąvokų link empirinių, potencialiai galėtume apibrėžti begalę drausmės pažeidimų tipų bei porūšių. Įsivaizduokime, kad mus domina tik saugaus elgesio drausmės pažeidimai. Šią sąvoką redukuokime į eismo taisyklių, saugaus elgesio prie vandens telkinių, darbo saugumo technikos taisyklių pažeidimus ir t.t. Jei mus tedomintų tik minėtų pažeidimų pasekmių sunkumo žmogaus sveikatai laipsnis, tai galėtume skirti tokias jų kategorijas: 1) pasibaigę lengvu kūno sužalojimu; 2) apysunkiu kūno sužalojimu; 3) sunkiu kūno sužalojimu; 4) su invalidumu; 5) mirtimi. Šioje stadijoje sąvokos operacionalizaciją galėtume baigti: sudaryta ranginė skalė. Išstudijavę dokumentus apie įvykusius nelaimingus atsitikimus, kurių kaltininkai buvo moksleiviai vietovėje X per laikotarpį Y, bei radę dažnumus, tenkančius kiekvienai kategorijai,galėtume teigti,kad matavimą atlikome. Jeigu reikėtų, galėtume skirti kitas pasekmių kategorijas: gydymo ir nedarbingumo laiką, patirtų materialinių nuostolių dydį ir t.t. Pateiktas pavyzdys iliustruoja struktūrinės operacionalizacijos, apibrėžiančios modeliuojamos sąvokos, objekto klasės bei komponentus, tipą. Jei skirtume nukentėjusių moksleivių demografines charakteristikas (lytį, klasę, pažangumą, mokyklos tipą), įvertintume mokykloje, mikrorajone atlikto prevencinio darbo intensyvumą, išsamiai apibrėžtume įvairias nelaimės aplinkybes: metų ir paros laiką, buvo (nebuvo) įvykio metu kas nors iš suaugusiųjų, draugų (pašaliniai asmenys, pedagogas, tėvai, klasės draugai) ir t.t., tai atliktume sąvokos faktorinę operacionalizaciją. Operacionalizacija nėra vien tik formali klasifikavimo procedūra. Ne visada ji tokia paprasta kaip pateiktame pavyzdyje. Operacionalizacijos procedūra yra euristinė, jos rezultatai turi hipotezės statusą. Kartais, atliekant operacionalizaciją, nepakanka vien teorinio mąstymo. Tada atliekami bandomieji empiriniai tyrimai, skaičiavimai, randami faktiškai pagrįsti objektų klasifikavimo (taksonomijos) kriterijai. Kūrybinga, tačiau korektiška tyrimo teorinių sąvokų operacionalizacija – vienas svarbiausių jo metodologinės kokybės ir rezultatyvumo veiksnių. Organizuotas – suplanuotas pagal pavyzdžius ar eilės tvarką, su aiškiai apibrėžtais ar numanomais tikslais (ISCED, 1975). Organizuotumas – tokia savybė, kuri įgalina pedagogą  tinkamai planuoti savo ir kitų laiką, tvarkyti reikmenis, paskirstyti pareigas, atskirti pagrindinius dalykus nuo antraeilių, sutelkti dėmesį ir pastangas pagrindiniams dalykams, mokamai vadovauti. P Pacientas/klientas - sveikas asmuo arba ligonis, kuris kreipiasi sveikatos klausimais. Palaikoma – reiškia, kad mokymo patirtis vyksta nuolat ir nenutrūkstamai (ISCED, 1975). Palyginimas – mąstymo operacija, grindžianti teiginius apie objektų, reiškinių etc. panašumus ir skirtumus. Lyginimo metu sugretinami mažiausiai du objektai jų tarpusavio santykio apibrėžimo tikslu. Lyginant nustatomos reiškinių kiekybės ir kokybinės charakteristikos, konstruojamos analogijos ir klasifikacijos, įvertinimas būties ir pažinimo turinys. Lyginimui keliami bent du metodologiniai reikalavimai: 1) turi būti lyginami tik vienos populiacijos, grupės etc. objektai; 2) turi būti palyginami tik esminiai objektų požymiai. Lyginimas – mąstymo operacija, turinti bendramokslinio metodo statusą. Susiformavo savarankiškos mokslinio pažinimo sritys, kurių metodologinė esmė yra lyginimas: lyginamoji edukologija, lyginamoji pedagogika, lyginamoji kalbotyra etc. Empirinio pedagoginio tyrimo metu lyginami skirtingų matavimo serijų duomenys. Pavyzdžiui, duomenys iki eksperimentinio poveikio ir po eksperimento; skirtingų tiriamųjų grupių matavimų duomenys (miesto, kaimo abiturientų, mokinių iš pilnų ir nepilnų šeimų ir t.t.). testavimo metu konkretaus tiriamojo rezultatai palyginami su duoto teksto etalonu ir sprendžiama apie tiriamojo diagnozuojamos savybės pasireiškimo laipsnį. Pamoka – laiko ribotas pedagoginis susitikimas, kurio metu vykdoma mokymo programa, apibrėžtas lavinimo uždavinys. Pagal individualų požiūrį, atsižvelgiant į ugdytinio savarankiškumo lygį, skirtini šie pamokos tipai: neproduktyvioji pamoka, kurioje klausoma, žiūrima, kopijuojama; produktyvioji pamoka, kurioje įgyjama kažkas naujo (žinios, veiksmo būdai); reproduktyvioji pamoka, kai įgytos vertybės ir veiksmai atgaminami; kūrybinė pamoka, kurioje ugdytiniai patys atranda kažką naujo; integruota (mišri) pamoka, kurioje derinami minėtieji tipai. Paskaita – 1) mokymo metodas (mokyklinė paskaita); 2) studijų organizavimo būdas; 3) auklėjimo forma. Paskaita, kaip vienas iš žodinių (verbalinių) mokymo metodų, leidžia pateikti daug informacijos ir daug koncepcijų, jis efektyvus pateikiant faktus, o nuo pasakojimo skiriasi informacijos apimtimi, dideliu sudėtingumu. Paskaitų metu komunikacijos prasme vyksta šie svarbiausieji procesai: a) intencija (pradedama nuo temos aprėpimo, stiprinamas jos supratimas, stimuliuojamas susidomėjimas); b) perdavimas (jį sudaro verbaliniai, neverbaliniai ir eksverbaliniai pranešimai. Pranešimus dažnai lydintys neverbaliniai triukšmai gali iškreipti juos (pranešimus); c) priėmimas (informacijos priėmimas auditorijoje priklauso nuo dėmesio, kurį neigiamai veikia nuovargis, neveiklumas ir įvairovės stoka_; d) įsisavinimas ir perdavimas (gauta informacija formuoja požiūrį į paskaitą ir į lektorių, taip pat į dalyko mokymąsi bei sąlygoja užrašus, sudaromus paskaitų metu).             Paskaitos kaip mokymo formos tikslas – nuosekliai, išsamiai ir pagrįstai atskleisti nagrinėjamos temos turinį, skatinti domėjimąsi dalyku, ugdyti savarankišką mąstymą ir formuoti mokslines pažiūras į tikrovę. Paskaitai parenkama tinkama, konkreti medžiaga, iš kurios daromi tikslūs apibendrinimai ir išvados, naudojant mąstymą ugdančius metodus. Tai klasikinės, arba tradicinės paskaitos ypatybės.             Be klasikinės (tradicinės), studijų procese naudojamos šių tipų paskaitos; probleminė paskaita, paskaita – diskusija, panelinė paskaita. Probleminės paskaitos idėjos autorius W. Hatch siūlė paskaitą pradėti pateikiant ugdytiniams iš anksto parengtus klausimus, o vesti ją remiantis ugdytinių atsakymais. Paskaitos – diskusijos pradžioje pasiūloma studentams, kad jie užduotų dėstytojui klausimų iš būsimos paskaitos turinio, o paskui tikslinga atsakyti į juos naudojant diskusijos elementus ir palaipsniui įtraukiant naują mokomąją medžiagą. Panelinė paskaita pasižymi ypatinga diskusijų forma, kurioje dalyvauja gana ribotas skaičius kalbančiųjų, visada kurios nors srities kvalifikuotų specialistų; jie išsako savo nuomonę diskutuojamais/diskusijų klausimais paeiliui keliose trumpose paskaitose. Paskaitai keliami metodologiniai (moksliškai pagrįstas turinys), kalbiniai (taisyklinga, stilinga, raiški, rišli kalba), loginiai (nuoseklus, pagrįstas vienprasmiškas turinys), psichologiniai (lengvai suvokiamas, įsimenamas turinys), techniniai (garsumo, tempo, intonacijos, pauzių,akcentų derinimas, atsižvelgiant į klausytojų amžių, mokomąją medžiagą, auditorijos dydį ir kt.) reikalavimai. Paskaitos efektyvumą sąlygoja studento mokymosi tikslai. Jos tampa efektyvesnės, jei jas papildo kiti mokymo metodai, pavyzdžiui, seminarai ir diskusijos. Naujos paskaitos kaip metodo ir organizacinės formos galimybės išryškėja ją naudojant moduliniame mokyme besimokančiųjų pasiruošiamasis darbas su konkrečiu moduliu teikia dideles galimybes didinti paskaitos efektyvumą. Modulinio mokymo procese paskaita paprastai trunka dalį užsiėmimo ir turi tikslą apibendrinti įsisavintą medžiagą/kursą, pagilinti atskirų jo dalių supratimą arba papildyti modulio turinį studentus dominančia medžiaga, skatina studentų pasirengimą savarankiškam kitų modulių elementų įsisavinimui. Paskaita šiuo atveju ypatinga tuo, kad ją gali planuoti ne tik dėstytojas, bet ji gali būti užsakoma(pageidaujama0 pačių studentų pagal jų pažintinius interesus. Edukologų nuomone, reikėtų atsiminti, kad įvairių tipų probleminių paskaitų efektyvumas galimas tik esant ribotam klausytojų skaičiui, kai tuo tarpu “klasikines” paskaitas galima skaityti didelėms besimokančiųjų grupėms. Visiems gerai žinomų klasikinių paskaitų trūkumas – menkos klausytojų aktyvumo galimybės. Pastabumas - ugdytojo vertybė, kuria lengvai įžvelgiama dalyko ar situacijos esmė, svarbiausi ugdytinių asmenybės bruožai. Pažangumas – mokymosi kokybės charakteristika, gaunama lyginant faktinius mokymosi rezultatus su mokymo programų reikalavimais. Pedagogas (ugdytojas, mokytojas, dėstytojas) – kvalifikuotas ugdymo veikėjas. Pedagogo (mokytojo/dėstytojo) veiklos strategija turi tikti: mokiniams/studentams (jų poreikiams, interesams, mokymosi stiliui); pedagogams (kiekvienas mokytojas/dėstytojas yra individas); studijuojamam dalykui; laiko limitams; galimybėms (materialinėms ir žmogiškosioms); ugdymo uždaviniams.   Pedagogika – ugdymo procesą tyrinėjantis eksperimentinis mokslas.   Pedagogikos metodologija – tai žinių sistema apie mokslinio pedagoginio pažinimo procesą, metodus ir konkrečių pedagoginių tyrimų metodiką. Pedagogikos metodologijos paskirtis – bendramokslinės metodologijos principų ir normatyvų pritaikymas ir interpretavimas pedagogikoje, kai atsižvelgiama į jos daiktinė-dalykinės srities ypatumus, bei pedagogikos specifiką atitinkančių autentiškų metodų konstravimas. Pedagogikos metodologija yra pedagogikos mokslo struktūrinė dalis. Konkretaus mokslo metodologija visada yra fundamentali ir prioritetinė to mokslo kryptis.  Pedagoginiai sugebėjimai – individualybės sąlygos, įgalinančios lengvai, greitai ir gerai atlikti pedagoginę veiklą. Su pedagogine veikla susiję šie sugebėjimai: pastabumas, komunikatyvumas, organizuotumas, kūrybiniai sugebėjimai, intelektiniai sugebėjimai, išraiškos sugebėjimai.   Pedagoginis susitikimas - tai aplinkos ir laiko ribotas tikslingas ugdomasis vyksmas, kai susitikimo dalyviai keičiasi informacija.  Pedeutologija – mokslas apie mokytoją.  Perteikimas – mokslo, kultūros žinių, kito minčių atpasakojimas.  Pilotažinis tyrimas - bandomieji matavimai, atliekami prieš prasidedant pagrindiniam tyrimo ir matavimų etapui.  Pirminė sveikatos priežiūra - pagrindinė sveikatos priežiūra, naudojant praktiškus, moksliškai pagrįstus ir socialiai priimtinus metodus, prieinama už mokestį, kurį šalis ir visuomenė gali mokėti; pirminis priežiūros lygmuo, dažniausiai atliekamas bendruomenėje, pacientų namuose, darbo vietose ir ambulatorinėse įstaigose - medicinos punktuose, ambulatorijose, poliklinikose.  Pirsono mišriųjų momentų koreliacija - kovariacinis ryšys tarp rinkinių kintamųjų, kurie išreikšti tolydinio intervalo duomenimis (pavyzdžiui, tarp testų balų).  Pokalbis - mokslinio tyrimo metodas, kai iš žodinių tiriamojo atsakymų į tyrėjo klausimus surenkama informacija numatytai problemai.  Poliarinių grupių imtis - imtis, iš kurios eliminuoti stebėjimo objektai, priskirti nagrinėjamojo požymio vidutinio intensyvumo intervalui.  Populiacija - visi žmonės, kuriems yra teikiamos sveikatos priežiūros ir socialinės paramos paslaugos; objektų ar individų grupė (statistiniu požiūriu).  Poreikis - individo būsena, psichinė, nervinė įtampa, kurią sukelia jo egzistavimui būtinų dalykų nebuvimas ar stygius.  Poveikis – pakitimas individe ugdomosios veikmės įtakoje.  Pragmatizmas - ugdymo filosofijos kryptis, ypač akcentuojanti indukciją, žmogaus patyrimo svarbą, natūralistinį humanizmą bei mokslo ir žmonių kultūros tarpusavio santykį; XX a. Amerikoje įtakingiausia buvo pragmatizmo filosofija; pagrindines pragmatizmo idėjas išplėtojo J. Diuji; pragmatizmo požiūriu ugdymo realybės pagrindas yra ugdytinio sąveika su dinamiška, nuolat besikeičiančia aplinka; pragmatikams būdingi požiūriai: į problemą orientuotas mokymas”, “ašinė programa”, “projektų metodas”, “probleminis požiūris”.  Prevencija (profilaktika) - tai priemonės išvengti ligų (profilaktiniai skiepijimai, ligos nešiotojų kontrolė ar veikla prieš rūkymą ir alkoholio vartojimą) ir stabdyti jų plitimą arba mažinti jų padarinius. Prevencija yra: 1) pirminė, 2) antrinė, 3) tretinė. Pirminės prevencijos tikslas -užtikrinti, kad sveikas žmogus geriau jaustųsi. Antrinės prevencijos tikslas - pastebėti ligos požymius kiek įmanoma anksčiau ir užtikrinti tinkamą gydymą ar slaugymą. Tretinės prevencijos tikslas - apsaugoti nuo ligos pasikartojimo ir patologinių pokyčių vystymosi.  Priežasties ryšys - ryšys tarp dviejų kintamųjų, kai vieno kintamojo pokyčiai sukelia kito kintamojo pokyčius.  Priėmimas – asmens identifikavimo aktas, pareiškiant norą dalyvauti kurioje nors mokymo programoje ir būti priimtam studijuoti (ISCED, 1975).  Probleminis mokymas – mokymo kryptis, grindžiama kūrybiniu mąstymu sprendžiant iškilusias teorines ir praktines problemas.  Prognozavimas – bendramokslinis metodas, kurio tikslas ir rezultatas – prognozė. Prognozavimo instrumentinę bazę sudaro tokie metodai ir procedūros, kaip: modeliavimas, istorinė analogija, ekstrapoliacija ir interpoliacija, aiškinimas, interpretacija, ekspertų apklausa ir kt. Pagal tai, kuo prognozė paremta: teorija, deduktyviais metodais ar faktais ir induktyviais metodais, prognozė skirstoma į deduktyvinę nomologinę ir induktyvinę statistinę. Saulės užtemimo prognozė iliustruotų pirmąjį, o, tarkim, sinoptinė, demografinė, klinikinė etc. prognozė – antrąjį tipą.  Protas - žmogaus sugebėjimas mąstyti, suprasti, išmanyti.  Prusinimas – mokymo funkcija, įgalinanti formuoti individo kompetenciją ir inteligenciją.    Psichika - individo abstrakčių funkcijų (emocijų, mąstymo, orientacijos, sąmonės, pojūčių, suvokimo, atminties proto) visuma.   R Racionalistinė pedagogika – proto vaidmens tendencija sprendžiant ugdymo problemas pedagogikoje. Rangai - duomenys, surikiuoti tam tikra tvarka: nuo aukščiausio iki žemiausio, nuo didžiausio iki mažiausio ir t.t. Raštingumas – tai žmogaus sugebėjimas komunikuoti priimtomis priemonėmis bei nustatytu lygiu tos visuomenės socialinėje terpėje, kurios narys yra. Specialisto funkcinis raštingumas – tai mokėjimas komunikuoti dalykinėje veikloje, naudoti kompiuterį, mokėti užsienio kalbų. Reaktyvus matavimas – tai matavimas, sukeliantis tiriamųjų reakciją (tiriamieji, žinodami, kad jis yra atliekamas, gali veikti jo rezultatus). Socialiniuose ir elgsenos moksluose matuojamos žmogaus sąmonės ir elgesio charakteristikos. Todėl kiekvienas žmogus – valingas subjektas – žinodamas, kad yra tiriamas, gali stipriai veikti ir sąmoningai ar nesąmoningai iškreipti matavimo rezultatus. Akivaizdu, kad matavimas, atliekamas žodinės arba raštiškos apklausos, atviro stebėjimo metu ir pan, yra reaktyvus,todėl paprastai nėra visiškai patikimas. Matavimo reaktyvumo problema pedagogikoje labai aštriai iškyla diagnozuojant ugdytinių išsiauklėjimo lygį. Žinių, mokėjimų bei įgūdžių lygmens tikslus įvertinimas didesnių problemų paprastai nesukelia, tačiau naivu būtų tikėtis, kad anketų arba interviu dėka galima patikimai įvertinti tiriamųjų dorovines savybes, pasaulėžiūrą ir pan. Realizmas - ugdymo filosofijos kryptis, teigianti, kad realybė - materiali ir dvasinė - yra pavaldi vidiniams dėsningumams, kad vertybės yra amžinos ir absoliučios, kad pažinimo pagrindas - jutiminis pažinimas ir abstraktus mąstymas. Realusis tipas – sąvoka, turinti tiesioginę faktinę bazę, idealiojo tipo priešingybė. Tarkim, “kvalifikuoto mokytojo” realųjį tipą konstruotume tokių kintamųjų pagrindu, kaip: dėstomo dalyko žinios, pedagoginė ir psichologinė kompetencija, bendras mokslinis ir kultūrinis pasirengimas, pilietinės ir dorovinės savybės. Visus šiuos kintamuosius vienaip ar kitaip galėtume patikrinti faktiškai. Jeigu komentuojamą sąvoką, kurioje išvardytų kintamųjų reikšmės įgytų aukščiausią reikšmę ir realybėje nebūtų sutinkamos, tai sukonstruotume idealųjį tipą. Refleksija – atsigręžimas, žiūrėjimas atgal į save, savęs apmąstymas – koks/kokia buvau (retrospekcija), koks/kokia esu (introspekcija), koks/kokia galėčiau būti (anticipacija), žmonijos patirties įprasminimas naujomis žiniomis. Refleksijos metodas - savita istorinio metodo priešprieša, kai nagrinėjamos šiuolaikinės žinios apie ugdymą ir klausiama, kokiomis sąlygomis, kokiais būdais jos gautos. Registravimas – priėmimas, įrašant besimokančiojo vardą,pavardę ir kitus duomenis į žurnalą, kuriame žymimas lankomumas, pasiekimai ir t.t. (ISCED, 1975).  Regresinė analizė - statistinis metodas, leidžiantis tirti priklausomojo kintamojo arba kriterijaus kintamojo funkcinę priklausomybę nuo vieno ar daugelio nepriklausomų kintamųjų, predikatoriaus kintamųjų. Reliabilumas (patikimumas) - viena iš keturių svarbiausių matavimo metodologinių charakteristikų, argumentuojanti matavimo tikslumo laipsnį. Jis atsako į klausimą, kaip tiksliai duota skalė matuoja vieną ar kitą savybę. Tarkim, kad per savaitę buvo keletą kartų testuojami ugdytinių rašymo įgūdžiai. Jei dalis ugdytinių pagal pirmojo testavimo rezultatus buvo priskirti vienai kokybinei kategorijai, pagal antro – kitai kategorijai, o pagal trečio matavimo rezultatus – dar kitai kategorijai, tai akivaizdu, kad duota skalė nepatikima. Reliabilumas argumentuojamas koreliacinės analizės dėka, kai tikriname: pakartotinių matavimų rezultatus; lygiagretaus matavimo ekvivalentišku testu duomenis; duoto testo užduočių homogeniškumo ir vidinės konsistencijos tyrimo duomenis. Reprezentatyvumas - viena iš keturių svarbiausių matavimo metodologinių charakteristikų, tikimybiškai argumentuojančių imties duomenų ekstrapoliacijos į generalinę aibę pagrįstumą. Reprezentatyvumas atsako į klausimą, ar galima ir kaip tiksliai galima dalies objektų matavimo rezultatus taikyti visai duotų objektų klasei. Resocializacija – socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas auklėjimo priemonėmis ugdytiniui, kuris buvo praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą. Retorika – iškalbos mokymo teorija ir praktika. Iškalbą lavina diskusijų metodas. Diskutuodami ugdytiniai mokosi aiškiai reikšti savo mintis, taisyklingai tarti žodžius ir logiškai jungti juos į sakinius, gramatiškai ir įdomiai kalbėti. Ugdytiniai, kurie vien skaito, klauso, rašo ir atsakinėja, turi per mažai progų kalbėti savo iniciatyva. Mokėti kalbėti šiais laikais ne mažiau svarbu negu mokėti logiškai ir aiškiai pasakyti tai, kas jiems tuo metu šauna į galvą. Tai ne visai tas pat, kas pačiam dalyvauti diskusijoje, nes tokio dalyvavimo tikslas yra daugiau socialinis ir emocinis. Iškalbai reikia kognityvinių ir psichomotorinių įgūdžių – sugebėjimo kalbėti aiškiai, pakankamai garsiai, taisyklingai, tiksliai ir logiškai, atsižvelgiant į tai, kokia proga ir apie ką kalbama. Grupinėje diskusijoje ugdytiniai gali išbandyti savo iškalbingumą, o klausydamiesi, kaip kalba kiti, gali geriau pajusti, kaip tobulinti savo pačių kalbą. Rizikos veiksniai - veiksniai, kurie gali sukelti nepageidaujamą poveikį žmogaus sveikatai, socialinei aplinkai, veiklai. Sąmoningumas – mokymo principas, teigiantis, kad mokiniai turi suprasti, ką mokosi. Aukščiausia sąmoningumo išraiška yra kūrybinė ugdytinių veikla. Sankcija – kategoriškas pedagogo draudimas ar leidimas ugdytiniui ką nors veikti. Santykiai – daiktų ar jų savybių, žmonių ar jų asmenybės bruožų tarpusavio priklausomumas. Žmonių santykių su aplinka pobūdis priklauso nuo jų pačių savybių, nuostatų, požiūrių, interesų. Saviaukla - sąmoningas žmogaus poveikis sau pačiam, siekiant atsikratyti neigiamų savybių ir susiformuoti geresnes. Savirealizacija – savęs įkūnijimas saviraiškos rezultatais, tai yra savo prigimties ir patirties realizavimas veikloje, elgesyje ir išsipasakojimuose. Savišvieta – tai savarankiškas darbas siekiant žinių. Saviugda – tai savišvieta ir saviaukla. Sąvoka - mąstymo forma, atspindinti esminius objekto požymius sąmonėje. Sensualistinė pedagogika – pedagogikos kryptis, grindžiama tikrovės pažinimo teorija, pagal kurią sąmonėje atsispindi tik tai, kas prieinama žmogaus pojūčiams. Sintetinis-indukcinis mintijimas - mintijimo būdas, jungiantis skirtingas dalis į visumą, kuria remiantis daromos konkrečios išvados. Sisteminė analizė – tai visuma metodų, skirtų tirti, konstruoti, modeliuoti ypatingai sudėtingus objektus. Čia priskiriamos modernios techninės sistemos, socialinės, ekonominės ir gamtinės sistemos. Sisteminės analizės pagrindas – bendroji sistemų teorija ir sisteminis principas. Sistemų teorija pirmiausia susiformavo kaip kibernetikos (valdymo teorijos) ir matematinių disciplinų atmaina. Suvokus jos universalią metodologinę funkciją, sisteminė analizė pradėta taikyti įvairiuose moksluose, valdymo, projektavimo bei planavimo praktikoje. Sisteminis principas – tai sisteminės analizės pagrindų elementas, nusakantis šios procedūros tvarką. Sisteminis principas ugdymo proceso pažinimui kelia šiuos procedūrinius reikalavimus: 1) fiksuoti autonomiškus ugdymo proceso komponentus; 2) atskleisti vidinę ryšių tarp fiksuotų komponentų (jų posistemių) struktūrą; 3) sistemos elementų išorinių ryšių analizės pagrindu nustatyti ugdymo proceso sąveikos su aplinka, kurioje jis vyksta, principus; 4) iš daugelio ugdymo proceso elementų vidinių ryšių atskleisti svarbiausius, apibrėžiančius ugdymo procesą kaip sistemą; 5) atskleisti ugdymo proceso, kaip vientiso reiškinio, vidinę struktūrą ir organizaciją; 60 suformuluoti svarbiausius ugdymo proceso, kaip vientiso reiškinio, vyksmo principus; 6) apibrėžti ugdymo proceso savivaldos principus, lemiančius jo stabilumą ir rezultatyvumą. Situacija - aplinkybių visuma, daranti įtaką ugdomųjų įvykių kokybei ir raidai. Situacinis metodas - individo ar socialinės grupės tyrimas, stebint tiriamųjų dalyvavimą (veiklą, santykius) normalioje gyvenimo situacijoje. Skatinimas – auklėjimo metodas, kai pastiprinama veiklos ir elgesio motyvacija. Skeptiškumas - abejojimas teiginio teisingumu, pagrįstumu, atitikimu tikrovę. Socialinė aplinka - žmogaus gyvenimo, buities, darbo, poilsio, mitybos sąlygos. Socialinė pedagogika – pedagogikos mokslo disciplina, tirianti aplinkos veiksnių valdymą asmenybės visuomeninio auklėjimo tikslais. Socializacija - individo tapimas visuomenės nariu, jos vertybių, kultūros, kalbos, papročių perėmimas; žmogaus visuomeninės prigimties galių išskleidimas, jo įaugimas į visuomenę arba į kurią nors visuomenės grupę, perimant jos normas, vertybes, taisykles ir t.t. Socializacija apima ir tikslingą, visuomenės kontroliuojamą poveikį individui (auklėjimas) ir asmenybės formavimosi procesus. Sudedamoji socializacijos dalis yra ugdymas. Žmogaus socializacija yra tiriama ontogeniniu ir filogeniniu aspektu. Socializavimas - žmogaus adaptavimasis žmonių bendrijoje; socializavimo procesas vyksta visuomenėje pačiam individui tiesiogiai dalyvaujant, bendraujant su kitais; žmogaus socializavimas tęsiasi visą jo gyvenimą. Sociokultūrinė kompetencija - gebėjimas orientuotis socialinio bei kultūrinio pobūdžio taisyklių sistemoje. Standartinė matavimo paklaida - statistinis ir psichometrinis testavimo rodiklis, kurį lemia testo patikimumas ir standartinis nukrypimas, pasakantis, kiek galima tikėtis balų įvairovės, jei labai daug kartų tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis matuosime. Standartinis normalusis skirsnis - normaliai pasiskirstęs atsitiktinis dydis su vidurkiu 0 ir dispersija 1. Statistika - mokslas apie duomenų rinkimą, vaizdavimą ir analizę. Statistinė analizė - pedagogikos mokslinio tyrimo etapas, kai surinktoji empirinė medžiaga apie tyrimo objektą aprašoma, vertinama matematiniais metodais, nustatomi dydžių ryšiai, tikrinamos hipotezės. Stebėjimas – 1) vienas mokymo ir auklėjimo metodų, kuriuo mobilizuojamas ilgiau trunkantis ir planingas demonstruojamų ar iliustruojamų objektų suvokimas. Stebėjimui didelę reikšmę turi mokytojo žodis, kalba, veiksmai, kurie turi būti gerai apgalvoti ir suderinti su stebimu objektu. Pirmiausia aptariamas stebėjimo tikslas, pateikiamas planas, nurodomi būdai. Tai atkreipia mokinių dėmesį į reikiamus objekto požymius, parengia juos stebėjimui. Po to pasirenkami stebėjimo ir žodžių bei veiksmų derinimo variantai; pirma objektas stebimas, paskui jis žodžiu aptariamas, analizuojamas (žr. demonstravimas); pirma objektas aiškinamas, ir tik tada jis rodomas (žr. iliustravimas); žodžio panaudojimas stebint objektą, stebėjimo derinimas su veiksmais (motorikos įjungimas į stebėjimą – matuojama, čiupinėjama, ardoma, pjaustoma, modeliuojama ir kt.); įvairių pojūčių įtraukimas į stebėjimą (uostoma, ragaujama, klausoma, liečiama). Stebėjimas – bendramokslinis metodas, kurio struktūrą sudaro šie komponentai: 1) stebėtojas, 2) stebėjimo objektas, 3) stebėjimo aplinkybės, 4) priemonės (analizatoriai, prietaisai ir t.t.), 5) teorinės žinios, leidžiančios sieti 1-4 komponentus. Pedagogikoje stebėjimo būdu renkama informacija apie ugdytinių, pedagogų, tėvų, kitų ugdymo procese dalyvaujančių subjektų elgesį, veiklą.sąveiką. Pagal tai, ar tiriamieji žino, jog yra stebimi, stebėjimas gali būti atviras (reaktyvus) arba slaptas (nereaktyvus). Pagal chronologinius parametrus skiriamos šios stebėjimo rūšys: epizodinis ir nuolatinis, ilgalaikis ir trumpalaikis. Pagal stebėjimo procedūrų reglamentacijos laipsnį bei rezultatų statistinio apdorojimo formalizacijos laipsnį stebėjimas skirstomas į standartizuotą ir nestandartizuotą. Tiesioginio stebėjimo metu objektas tiriamas betarpiškai, netiesioginio stebėjimo metu fiksuojami “psichiniai pėdsakai”. Pavyzdžiui, sutvarkyta (arba nuniokota ir prišiukšlinta) gyvenvietės teritorija, stovyklavietė ir pan. Stebima “plika akimi” arba pasitelkiamos techninės priemonės (vaizdo kamera, ir kt.). Strata - tiriamųjų sluoksnis, sudarytas vykdant sluoksninę atranką. Strategija - visaapimantys veiksmai, kurių imamasi pasiekti siekiniams arba tikslams ir kurie reiškia tinkamą veiklos būdų numatymą, kitų žinybų įtraukimą, politinius, socialinius, ekonominius, vadybos ir techninius veiksnius, taip pat kliūčių numatymą ir būdus jas pasiekti. Struktūrinė-funkcinė analizė - vienas pedagoginių procesų ir reiškinių sisteminio tyrimo principų, pagal kurį kiekvienas tyrimo objektas laikomas struktūra, susidedančia iš elementų, kurių kiekvienas turi apibrėžtą funkcinę reikšmę. Studijų modelis – tai teorija (edukologine, psichologine, filosofine) strategija paremta teorija. Pagal Arends (1998) yra šeši pagrindiniai studijų modeliai: 1) mokymas išdėstant informaciją (dėstymas); 2) sąvokų mokymasis, orientuojantis į aukštesnio lygio mąstymą; 3) gebėjimų plėtojimas tiesiogiai aiškinant; 4) mokymas naudojant bendradarbiavimo metodą (socialiniai ir akademiniai įgūdžiai); 5) verbaliosios sąveikos skatinimas (diskusija); 6) aukštesnio lygio mąstymas, mokantis tyrinėti (tyrimas). Studijų tikslai → žr. tikslai. Suaugusiųjų mokymas – terminas, naudojamas apibūdinti užklasiniam mokymui, kuris sudaro sąlygas mokytis žmonėms, nelankantiems bendrojo lavinimo mokyklos ar universiteto sistemos ir esantiems 15 metų ar vyresniems (kai kuriais atvejais jaunesni mokosi kartu su vyresniaisiais) (ISCED, 1975). Supratimas - vaizdinio ir abstraktaus, diskursinio mąstymo rezultatas, pasiekiamas atskleidus daiktų ir reiškinių ryšius, jų sąveiką ir prasmę. Sutapimo validumas - savybė, kai kuris nors tyrimo metodas, pavyzdžiui, testas, duoda rezultatus, kurie glaudžiai susiję su rezultatais, gautais kitu plačiau taikomu metodu. Sveikata - tai visiška fizinė, psichinė ir socialinė sveikata, o ne tik ligų ir negalios nebuvimas (PSO, 1946). Sveikatos mokymas - sąmoninga žinių perdavimo veikla, kuria siekiama pakeisti žmonių elgesį pagal iš anksto numatytus tikslus. Sveikatos mokymas yra pagrindinis sveikatos stiprinimo įrankis, kurio tikslas - ugdyti elgseną, požiūrį į vertybes, formuojančias ne tik individo, bet ir visos visuomenės sveikos gyvensenos pamatus. Sveikatos palaikymas - procesas, kurio metu individai ir bendruomenė gali kontroliuoti sveikatą lemiančius veiksnius ir taip stiprinti savo sveikatą. Ši sąvoka apima gyvenimo būdo tobulinimą ir kitus socialinius, aplinkos ir asmeninius veiksnius, sąlygojančius sveikatą. Sveikatos politika - nuostatų, pareiškimų ir sprendimų visuma, įvardijanti pagrindinius prioritetus ir kryptis siekiant gyventojų sveikatos. Sveikatos stiprinimas - procesas, suteikiantis žmonėms daugiau galimybių rūpintis savo sveikata ir ją stiprinti. Norėdami pasiekti įvairiapusę fizinę, dvasinę ir socialinę gerovės būseną, individas ar grupė turėtų patys suprasti ir įgyvendinti savo siekius, tenkinti savo poreikius, keisti ir tvarkyti savo aplinką, todėl sveikatos stiprinimas nėra vien tik sveikatos sistemos, o visų politikos sričių reikalas, siekiant ne tik sveikos gyvensenos, bet ir įvairiapusės gerovės (Otavos Chartija, 1986). Sveikatos ugdymas - procesas, įgalinantis asmenis ir bendruomenes daugiau rūpintis savo sveikata ir ją gerinti, didinti sveikatą lemiančių veiksnių kontrolę (PSO, 1990). sveikatos ugdymas apima: ·      žmonių išmanymo apie sveikatą tobulinimą, kai jie sprendžia sveikatos problemas, naudodamiesi turimomis žiniomis ir gaudami papildomą informaciją; ·      skatinimą laikytis tinkamos ir priimtinos dietos, veiklos (pratimų) ir pakankamai miegoti; ·      mokymosi ir darbo pagal jėgas galimybių užtikrinimą; ·      tinkamas gyvenamąsias patalpas, švarų vandenį ir tinkamą sanitariją; ·      fizinės, ekonominės, kultūrinės ir socialinės aplinkos gerinimą; ·      socialinę paramą, pavyzdžiui, žindančių motinų grupių steigimą. Š Švietimas – kultūrinės informacijos perdavimo, priėmimo ir grįžtamųjų ryšių organizavimas rengiant jaunimą ir suaugusiuosius socialiniam gyvenimui. Švietimas – tai naujos informacijos skleidimas. Ši ugdymo funkcija eina iš veikdinamosios, yra pastarosios sudedamoji dalis. Lietuvos švietimo principai: humaniškumas, demokratiškumas, nacionalumas, atsinaujinimas. Švietimas remiasi beveik vien dėstymu ir apsiriboja žinių, reikalingų gyvenime ir profesiniame darbe, perdavimo, t.y. apima tik intelekto ugdymą. T Taškinė-biserijinė koreliacija - kovariacinis ryšys tarp dviejų duomenų rinkinių, kai vienas iš jų yra išreikštas kaip tolydiniai kintamieji duomenys, o kitas - kaip natūrali dichotomija. Teikimas – pedagoginis procesas, kai pedagogui tiesiogiai vadovaujant, vyksta naujų žinių ir kitų kultūros vertybių įsisavinimas. ugdytojo asmeninės, kultūrinės bei dvasinės patirties atskleidimas. Teorija - aukščiausia, labiausiai išplėtota mokslinio pažinimo rezultatų sistemingo pateikimo forma. Testas - patikrinimas, vienas ar daugiau klausimų,,užduočių, naudojamų, norint įvertinti žmogaus gabumus, mokymosi rezultatus ar mokslumą. Testas skatina žmogų atlikti užduotį kuo geriau (taip, kaip tik jis sugeba). nekognityviniai testai - tai interesų, nuostatų, vertybių ir kitokie testai, kuriais netikrinama pažinimo sritis; testo vertingumo rodikliai: patikimumas, validumas konstrukto atžvilgiu, validumas kriterijaus atžvilgiu (rodo, kiek testu iš tikrųjų matuojama ta individo savybė, kuriai matuoti testas skirtas), validumas turinio atžvilgiu.  Testo šališkumas - testo turinio elementai, reikalaujantys tokio elgesio, tokių atsakymų, kurie būdingi vienos kultūros žmonėms ir nebūdingi kitos kultūros žmonėms.  Tikimybės principas - nuostata, akcentuojanti, kad visi tyrimų rezultatai laikomi tikimybiniais duomenimis, bet ne abejotinais faktais.  Tikslas – tai įsivaizduojamos veiklos rezultatas. Tai veiklos ir elgesio motyvacijos komponentas. Tikslą nulemia socialiniai ir asmeniniai veiksniai (sociokultūrinė aplinka). Siekiant tikslo iškyla uždaviniai. Tikslą formuoja mikro ir makro aplinka, tėvų norai, mokyklos poreikiai ir t.t.). Tikslas eina į turinį. Mokymo tikslų analizė vyksta dviem aspektais: 1) objektyvioji pusė (mokslo žinios, mokėjimai, įgūdžiai, šių žinių įsisavinimas, pasirengimas praktinei veiklai, mokslinių įsitikinimų sudarymas; 2) auklėjamieji tikslai. Specialieji tikslai – tai konkretūs ugdymo programos teiginiai, skirti konkretaus dalyko konkretiems tikslams apibrėžti; aiškiai suformuluoti teiginiai; vidutinio laikotarpio ir trumpalaikiai; skirti studentų mokymosi rezultatams įvertinti. Specialieji tikslai gali remtis bendraisiais tikslais. Skiriamos trys mokymo ir mokymosi tikslų grupės: pažintiniai tikslai (žinojimas, supratimas); lavinamieji tikslai (mokėjimai, sugebėjimai); auklėjamieji tikslai (įsitikinimai, motyvacija, dorovė).  Tipologija - mokslinio tyrimo metodas, kai objektų sistema skirstoma ar grupuojama į apibendrintus, idealizuotus modelius arba tipus.  Tyrimo metodas - procedūros, taikomos duomenims gauti, analizuoti ir interpretuoti.  Transdukcija – kito asmens elgesio būdų nekritiškas priėmimas.  Treniruotė – pratybų rūšis, kuriose įtvirtinami ir lavinami įgyti įgūdžiai.  Trianguliacija - tyrimo būdas, analizuojantis reiškinį keliais požiūriais siekiant jį nuodugniau ir plačiau suvokti.  U Ugdymas – tai žmogaus pilnutinio gyvenimo kūryba jo paties jėgomis, aprūpinant jį saviraiškos priemonėmis. Ugdymas yra tobulinantis žmogų bendravimas su aplinka. Dvasingume glūdi tobulumas. Saviraiškos priemonės yra vidinės ir išorinės. Vidinės priemonės: kalba, vaizdiniai, sąvokos, sprendimai, protavimas, emocijos, motyvai, valia. Išorinės priemonės: mokslo, technologijos, vertinimo žinios, idėjos, simboliai (informacija); mokslo, technologijos, vertinimo mokėjimai, įgūdžiai, įpročiai (išoriniai veiksmai bei jų būdai); žaidimo, mokymosi, darbo įrankiai. Ugdymą galima paaiškinti dviem aspektais: kaip individualų (ugdytojas – ugdomasis) ir kaip institucinį (švietimo sistema, kitos visuomeninės institucijos – ugdytinis). Institucinio ugdymo paskirtis – sudaryti sąlygas individui mokytis visą gyvenimą, kad pritaptų prie nuolat kintančio visuomeninio gyvenimo, įsisavintų naujas žinias ir technologijas. Individualaus ugdymo paskirtis – skatinti ugdytinį mokytis ir tobulėti kaip asmenybei. Ugdymo rezultatai priklauso nuo: ugdytojų veiklos, ugdytinių veiklos, aplinkos įtakos. Ugdymo vertybės: žinojimas, mokėjimas, protingumas; doringumas; dvasingumas; tautiškumas; pilietiškumas; grožio pajauta; sveikata ir darbštumas. Ugdymas - diskretinis intelektinių emocinių ir dvasinių išgyvenimų bei įvykių kaitos procesas; tai asmenybę kuriantis žmonių bendravimas sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis; bendriausia pedagogikos kategorija; konstrukcinė psichofizinė sąveika (J. Vabalas - Gudaitis). Ugdymo paskirtis- išmokyti ir įpratinti ugdytinį remtis vidinių, įgimtų imperatyvų skatinamu protu (I.Kantas).  Ugdymo filosofija - mokslas, analizuojantis ugdymo realybę, susietą su bendrosiomis žmogaus būties problemomis, siekiantis atskleisti, kaip žmogaus idealas tampa ugdymo tikslu, sąlygoja visuomenės narių ugdymą, saviraišką ir saviraidą, formuoti ugdytojų filosofinį mąstymą bei jų gebėjimą pedagogines idėjas ir išvadas interpretuoti filosofinių koncepcijų šviesoje.  Ugdymo funkcija – žmogaus ar žmonių grupių veikdinimas, formuojantis naujas vertybes švietimo, mokymo, prusinimo ir lavinimo, aprūpinimo, globos ir auklėjimo procese. (??? Tikslinti apibrėžtį…)  Ugdymo psichologija - mokslas apie individų bei grupių mintis ir elgesį, kurie susiję su mokymu ir mokymusi.  Ugdymo tikslas - tai norimas tam tikros veiklos rezultatas. Ugdymo tikslai skirstomi į tris grupes: tiesioginiai ir netiesioginiai ugdymo tikslai; galutiniai ugdymo tikslai; bendrieji ugdymo tikslai. Tiesioginiai ir netiesioginiai ugdymo tikslai siejami su šiomis problemomis: žmogaus prigimties problema; žmogaus sąveika su empirinėmis bei realinėmis aplinkos vertybėmis; žmogaus sąveika su dvasinėmis bei idealinėmis vertybėmis. Galutinis ugdymo tikslas – asmenybės dvasinis tobulumas. Bendrasis ugdymo tikslas – padėti individo saviraiškai realinėmis ir idealinėmis vertybėmis išvystyti prigimties duomenų visumą, kad galėtų protingai, kūrybingai ir dorai veikti gyvenime. Svarbiausias ugdymo tikslas – žmogaus pastangų tobulėti skatinimas, pasitelkiant aplinką ir šalinant jos neigiamų reiškinių įtaką. Ugdymo tikslų formulavimo kriterijai: 1) turi rodyti mokymosi rezultatą (pavyzdžiui, “suprasti”, “skirti”, “apibūdinti” – ką mokiniai/studentai galės veikti (sugebėti) pasiekę tikslą; 2) turi būti nurodytos atlikimo sąlygos (pavyzdžiui, “išklausę šio kurso…”, “pagal pavardžių sąrašą…”) – kas duota ir kas ribojama; 3) turi nurodyti atlikimo lygį (pavyzdžiui, “išskirti tris pagrindines mintis…”, ‘tiksliai parašyti…”) – kaip bus vertinama, bent jau žemiausias atlikimo lygis.  Ugdymo uždaviniai – integruota ugdymo tikslų realizavimo sistema. Išskiriami penki ugdymo uždavinių ruožai: 1) kūno kultūra. Jos uždaviniai: higieninis lavinimas, ekologinis lavinimas, fizinis lavinimas, sportinis lavinimas; 2) psichinis lavinimas. Jo uždaviniai: intelekto lavinimas, praktinio veikimo (operacijų) lavinimas, motyvacijos (savirealizacijos) tobulinimas, charakterio tobulinimas; 3) socialinis auklėjimas. Jo uždaviniai: drausminimas, darbinis auklėjimas, ekonominis auklėjimas, nacionalinis ir visuomeninis 9tautinis, patriotinis, tarptautinis) auklėjimas; 4) kultūrinis lavinimas. Jo uždaviniai: mokslinimas, techninis ir technologinis lavinimas, meninis lavinimas, etinis lavinimas; 5) dvasinis auklėjimas. Jo uždaviniai: pasaulėžiūros ugdymas, religinis auklėjimas, dorinimas, etinis auklėjimas.  Ugdytinis – ugdymo objektas ir subjektas. Dalinės ugdytinio veiklą apimančios ugdymo sąvokos: saviugda, savišvieta, saviaukla.  Ugdytojas – ugdymo veikėjas (tėvas, motina, mokytojas, dėstytojas, auklėtojas), padedantis individo saviaktualizacijai. Ugdytojo funkcijos: tirti ugdytinio saviraiškos turinį, aktyvumą ir galimybes; padėti įveikti saviraiškos (mokymesi, darbe, bendravime) sunkumus; pamokyti, parodyti, sutelkti; tikrinti veiklos ir elgesio vyksmą bei jo rezultatus; vertinti saviraiškos kokybę; padėti suvokti reproduktyvios ir produktyvios saviraiškos klaidas, rasti optimalius būdus klaidoms taisyti ir išvengti; prognozuoti tolesnę asmenybės raidą, numatyti jos programą, sukelti ir stiprinti nusiteikimą naujai vertybinei saviraiškai. Ugdytojo priedermės: dvasingumas; geras išmanymas dalyko tos ugdymo srities, kurioje dirba; kasdien rūpintis ugdytinio vertybėmis (mokslo, socialinės, dorovinės, estetinės brandos), nuostata protingai spręsti gyvenimo uždavinius; dėmesys individualybei, jautrumas jos poreikiams ir siekimams, sunkumams ir problemoms; sugebėjimais pritaikyti žinias veikloje su ugdytiniais, individualizuoti ugdymą formuojant jų sąmonę ir elgesio stilių; asmeniniu pavyzdžiu įdiegiant vertybes, kurias pedagogas skelbia. Dalinės ugdytojo veiklą apimančios ugdymo sąvokos: auginimas, švietimas, mokymas, mokslinimas, lavinimas, auklėjimas, formavimas.   Ugdomasis įvykis – situacijos sąlygotas vertybės išgyvenimas.  Ugdomasis mokymas – mokymas, kai tuo pačiu metu ugdytiniai šviečiami, lavinami, auklėjami ir formuojama visybinė jų asmenybė. Ugdomoji informacija - tai, kas ugdo, skatina asmenybę tobulėti.  Universalumas - tyrimo ypatybė, parodanti, kokiu mastu tyrimo rezultatai gali būti taikomi kitoms aplinkoms ir populiacijoms.  Uždaviniai – tai tokia sąlygų struktūra, kurias patenkinus, randamas atsakymas tikslui pasiekti. Uždaviniai – tai konkreti pakopa, artinanti prie tikslo. Konkrečius uždavinius realizuoja konkretūs ugdymo (švietimo) įstaigos pedagogai.  V Vaizdumas pedagogikos principas, reikalaujantis mokymą ir auklėjimą pradėti nuo aktyvaus tikrovės objektų ir procesų stebėjimo.  Validumas - (tinkamumas) – viena iš keturių svarbiausių matavimo metodologinių charakteristikų, argumentuojanti, kad tikrai matuojama būtent tai, kas įvardyta. Trumpai tariant, validumas išreiškiamas klausimu: kas matuojama? Skiriama daug validumo tipų: konstrukcinis, kriterijaus, ekologinis ir kt. Matavimų validumas argumentuojamas interpretacijos ir koreliacinės analizės pagrindu.  Vegetavimas – netikras gyvenimas, tik gyvybės palaikymas.    Veikdinimas – sudarymas sąlygų prigimtinei individo saviraiškai, kur aktualizuojami ir realizuojami jo materialiniai, kultūriniai, socialiniai ir dvasiniai siekiai. Tai esminė ugdymo funkcija, plėtojanti įgimtąjį žmogaus aktyvumą bei veiklumą, spontaniškumą bei kūrybiškumą, padedanti įveikti fizinį ir dvasinį silpnumą.  Veikimas – ugdomųjų veiksmų kaita. Kai ji daro įtaką ugdytiniui, veiksmas tampa veikme.  Vertybė – tai, kas objektyviai ar subjektyviai reikšminga.  Ž Žinių tvirtumas (išmokimo tvirtumas) – mokymo principas, akcentuojantis nuolatinį žinių, mokėjimų gilinimą, tikslinimą, vertinimą, vykdomą visose mokymo proceso grandyse.  Žinojimas – žinių suvokimo išlaikymas atmintyje, atgaminimo gebėjimas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!