Ikimokyklinio ugdymo veikiančių komandų poveikis ugdymo proceso kokybei

ĮVADAS Temos aktualumas Šalies ekonominio, socialinio, kultūrinio gyvenimo kaita: globalizacija, darnus vystymasis, informacinės visuomenės plėtra, vertybių ir vertybinių nuostatų kaita įpareigoja švietimo bendruomenę labai atidžiai derinti ugdymo proceso tikslus su vaikų, šeimų, įstaigos bendruomene ir valstybės poreikiais. Vienas svarbiausių XXI amžiaus švietimo tikslų – švietimo kokybė, kurioje skiriamas dėmesys vaikų ugdymo(si) proceso kokybės užtikrinimui, sudarant kuo palankesnes sąlygas kiekvienam vaikui, ir plėtoti asmenines kompetencijas, skatinant analizuoti ir vertinti ikimokyklinio ugdymo institucijos sėkmingos savivaldos komandų veiklos darbo kokybę sąlygojančius veiksnius. Kokybė tampa kiekvieno organizacijos nario atsakomybe ir rūpesčiu, efektyviai įtraukiant ugdytinius į nuolatinio tobulėjimo ugdymo(si) ir mokymo(si) procesą. Vyriausybės, patvirtintos Valstybinės švietimo 2013-2022 m. strategijos, pagrindinis tikslas – paversti Lietuvos švietimą tvirtu pagrindu valstybės gerovės kėlimui, veržliam ir savarankiškam žmogui, atsakingai ir solidariai kuriančiam savo, valstybės ir pasaulio ateitį. Ikimokyklinio ugdymo procesas yra labai svarbus ugdant vaikus kaip asmenybes, nes papildo vaikų ugdymą šeimose, skatina jų socialinį bei pažintinį vystymąsi, praturtina vaikų bendravimo su kitais patirtį ir padeda pasiruošti mokymuisi mokykloje. Visuotinio ikimokyklinio ugdymo proceso būtinybė – aktyvus, savarankiškas, kūrybiškas vaiko ugdymas(is). Ikimokyklinio ugdymo procesas svarbus socialinei, kultūrinei patirčiai kaupti, jo adaptavimui puoselėti, netolygumams lyginti. Todėl vis aktualesni tampa klausimai: kaip to sieksime, kokie institucinio ikimokyklinio ugdymo proceso savivaldos komandų veiklos organizavimo bruožai vyrauja ikimokykliniame ugdyme ir kokie veiksniai turi poveikį vaikų ugdymo proceso kokybei. Šiame magistro darbe yra gvildenama ugdymo proceso kokybės tema, ikimokyklinių ugdymo įstaigų savivaldos komandų poveikis vaikų ugdymui(si). Švietimo reforma susieta su nuolatine kaita, todėl nuolat peržiūrimi ir tikslinami Lietuvos ikimokyklinių ugdymo(si) įstaigų veiklos orientyrai, kokybės charakteristikos, veiklos rezultatyvumas. Vienas iš svarbiausių ugdymo įstaigų uždavinių – savivaldos komandų veikla. Savivaldai, įstaigos komandų kūrimui ir jos nariams svarbu užtikrinti švietimo įstaigose ugdymo proceso kokybę. Ikimokyklinės ugdymo įstaigos sėkmė siejama su savivaldos komandiniu darbu 6 bei nuolatiniu darbuotojų tobulėjimu. Tai visų jos narių, pedagogų, įstaigos vadovų bei kitų specialistų organizuota veikla, vienijanti juos pagal veiklos ir ugdymo sritis, skirta kvalifikacijai ir praktinei veiklai tobulinti, keičiantis gerąja pedagogine patirtimi, naujausia metodine ir dalykine informacija. Aktyvumas, saviraiškos laisvė, bendravimas ir bendradarbiavimas, sklandus bei efektyvus komandinis darbas yra vienas svarbiausių elementų siekiant vaikų ugdymo(si) proceso kokybės. Organizuotai, kryptingai, kūrybingai, valstybiškai organizuojant ugdymo procesą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje geriausia, kai savivaldos institucijų funkcijos yra bendros visoms valstybės mokykloms, jas įvykdžius, niekas netrukdo veiklioms įstaigos bendruomenėms apsibrėžti ir kitas, savitas funkcijas, atsižvelgiant į mokyklos specifiką, vietos sąlygas. Dauguma Lietuvos žmonių nesugeba kontroliuoti situacijos renkantis arba kuriant gyvenimo alternatyvas. Būtent bendruomenėje - dinamiškais, intensyviais ir teigiamais ryšiais bei įvairiapuse bendra veikla susijusiame sociume - formuojasi individo gebėjimai gyventi tolerantiškai, solidariai, taikiai spręsti iškylančius nesusipratimus. Ikimokyklinėse ugdymo įstaigose veikiančios savivaldos komandos dirba sėkmingai, jei turi gerai apgalvotą struktūrą, siekia užsibrėžtų tikslų, planuoja ir organizuoja ugdymo turinį, kuria programas, inicijuoja projektines veiklas, atlieka tyrimus, analizuoja vaikų pasiekimus, bendradarbiauja su tėvais, socialiniais partneriais ir kt. Savivaldos komandų nariai turi atvirai diskutuoti ir padėti vieni kitiems, turi būti atsakingi už vaikų ugdymo(si) proceso kokybės siekimą ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje. Akivaizdu, jog praktiniu lygmeniu – ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų, pedagogų ir kitų įstaigoje dirbančių specialistų tiriamuoju laikotarpiu, t.y. 2013 m., egzistuoja 2 požiūriai aptariant savivaldos komandų veiklos poveikį vaikų ugdymo proceso kokybei: pirmas, savivaldos komandų noras siekti geresnės vaikų ugdymo(si) proceso kokybės, antras, savivaldos komandos veiklos poveikis vaikų ugdymo(si) proceso kokybei svarbus įgyvendinant ikimokyklinį ugdymą bei siekiant jo kokybės. Pastarasis požiūris yra savivaldos komandų veiklos prioritetas siekiant vaikų ugdymo(si) porceso kokybės ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje. Todėl tirti ikimokyklinio ugdymo proceso praktiką ir pasiūlyti būdų, kaip aktyviau įtvirtinti reformuojamoje ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje savivaldų komandų veiklos naująsias nuostatas, yra aktualu ir naudinga. Dėl to aktuali ir pasirinktoji tema. Problemos išskirtinumas ir darbo naujumas Kokybės idėjos pastaruoju metu tapo labai svarbios įvairiose gyvenimo srityse. Įsiliejimas į 7 bendrą Europos Sąjungos švietimo erdvę Lietuvai kelia konkurencingumo užtikrinimo ir išlaikymo uždavinį. Kokybė visose Europos šalyse laikoma prioritetu, jai skiriamas vis didesnis dėmesys. Kokybės kaip susitarimo samprata turėtų vadovautis ir ikimokyklinį ugdymą(si) teikiančios institucijos, nors jos ir nepriskiriamos prie formaliojo ugdymo. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija kokybės garantavimą taip pat paskelbė vienu iš prioritetinių švietimo reformos uždavinių. Valstybinės švietimo strategijos 2003−2012 metų nuostatose konstatuojama, jog užtikrinant švietimo plėtotės prieinamumą, tęstinumą ir socialinį teisingumą siekiama išplėsti ikimokyklinio ugdymo paslaugas, visų pirma, sudaryti ikimokyklinio ugdymo galimybes socialinę atskirtį patiriantiems ir socialinės rizikos šeimų vaikams (Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatos). Aktualiausias švietimo tikslų šaltinis šiuo metu yra Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ pateikta ateities visuomenės vizija – veikli, solidari ir besimokanti visuomenė. Šios vizijos detalizavimas padeda įžvelgti esminius švietimo veiksnius, turinčius įtakos jos įgyvendinimo sėkmingumui: orientuoti į kūrybiškumo, pilietiškumo ir lyderystės ugdymą, sukurti mokymosi programas ir kompetencijos vertinimo ir įsivertinimo sistemą, tinkamą mokymosi aplinką, sveikatingumo erdves, ugdyti sveiką gyvenseną kaip svarbią veiklios visuomenės prielaidą, plėsti bendruomenių savivaldą (suteikiant daugiau teisių mokyklų ir seniūnijų savivaldai), stiprinančią bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų dalyvavimą viešajame gyvenime, ugdyti bendruomenių lyderius ir remti pilietines iniciatyvas (Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija) Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra yra labai svarbus lygių galimybių švietime bei švietimo prieinamumo užtikrinimo veiksnys. Visa tai patvirtina tyrimas: „Švietimo pagalba šeimoms, auginančioms ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikus“ (2005). Tyrimo duomenys atskleidžia, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogai mažiausiai dėmesio skiria tėvų švietimui. 2005 metais Švietimo ir mokslo ministerija bei Pedagogų profesinės raidos centro vykdytas projektas ,,Ikimokyklinio ugdymo programų kriterijų aptašas“ iš esmės pakeitė požiūrį „į ikimokyklinio ugdymo programas, ugdymo turinio atranką bei jo įgyvendinimą, visos įstaigos pedagogų bendruomenės komandinį darbą“. Programos kūrimas yra labai svarbus siekiant vaikų ugdymo proceso kokybės. 2008 m. Šiaulių universiteto Edukologijos katedra su ikimokyklinio ugdymo vadyba tyrė visuomenės informavimo ikimokyklinio ugdymo būklę bei patirtį (Juozaitytė A., Kazlauskienė 8 A., Gaučaitė R. ir kt., 2008). Tyrimas nustatė tėvų informavimo problemas, dalis jų – vadybinės problemos, pvz., „įstaigų vadovai mano, jog šeimos yra išsamiau (geriausiai) informuotos esminiais ugdymo proceso klausimais (ugdymo procesas, ugdymo programos, pasiekimų vertinimas). Tačiau minėtais klausimais jiems labiausiai ir stinga informacijos“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008–2010 metų programą, kuri skirta diegti kompleksines priemones visų rūšių smurtui prieš vaikus šalinti. 2009 m. rugsėjo 29–30 d. Stokholme vyko konferencija „Vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos savijautos gerinimas“, kurioje daug dėmesio buvo skirta ugdymo aplinkos vaidmeniui užtikrinant vaikų ir jaunimo psichikos sveikatą. Tyrimai rodo, kad socialinis emocinis ugdymas organizuojamas kaip ugdymo procesas, kurio metu vaikai ir suaugusieji įgyja žinių, nuostatų, įgūdžių ir kompetencijų šiose srityse: savo emocijų suvokimas ir valdymas, pozityvių tikslų išsikėlimas ir pasiekimas, kitų globa ir rūpinimasis kitais, pozityvių santykių su kitais kūrimas ir palaikymas, tinkamas tarpasmeninių santykių, situacijų valdymas, atsakingas sprendimų priėmimas. Kitas aptariamas tyrimas – „Ikimokyklinio ugdymo įvairovė: esama situacija ir visuomenės lūkesčiai“ – atliktas Vilniaus pedagoginio universiteto Vaikystės studijų katedros grupės, vadovaujamos O. Monkevičienės (2008). Šiame ikimokyklinio ugdymo tyrime išryškinta problema, pvz., tyrime įžvelgtas „daugiau pasyvus nei aktyvus“ tėvų dalyvavimas ugdymo programų kūrime ir kt. (Monkevičienė O., 2008, p. 145). Siekiant minėtų tikslų buvo atliktas tyrimas: „Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo vadybos kokybės vertinimas“ (2009). Atlikus tyrimą, paaiškėjo, jog privalome didinti ikimokyklinio ugdymo ir ugdymo dalyvių – tėvų, savivaldos komandų, pedagogų - į vaiką orientuoto ugdymo suvokimą ir išprusimą, geresnį vaiko ugdymosi poreikių ir edukacinių galimybių pažinimą, plėtoti vaikų ugdymo gerosios patirties pasidalinimą, ugdyti pedagogų gebėjimus įtraukti tėvus ir vaikus į ugdymo procesą, kurti lygiaverčius santykius su tėvais ir vaikais, plėtoti bendruomeniškumą, didinti ugdymo pasirinkimo galimybes, būtina paremti tėvų ir pedagogų iniciatyvas kuriant inovatyvias, į vaiką orientuotas ugdymo formas, didinti ugdymo formų įvairovę („Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo vadybos kokybės vertinimas“ , 2009). Lietuvos edukologijos universiteto Vaikystės sudijos katedros mokslininkai, vadovaujami O. Monkevičienės (2009), atliko tyrimą ,,Ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo turinio ir jo įgyvendinimo kokybės analizės”. Tyrimas atskleidė švietimo politikų, visuomenės, mokslininkų, 9 pedagogų ir tėvų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo turinio ir jo įgyvendinimo kokybės sampratą, vadinasi: kokybiškas ikimokyklinis ugdymas užtikrina grąžą ateityje, kokybiškas ugdymas turi būti grindžiamas šiuolaikine į vaiką orientuoto ugdymo filosofija, turi tenkinti prigimtinius, socialinius, pažintinius ir kultūrinius vaiko poreikius bei laiduoti ugdymo(si) tęstinumą bei vaiko gyvenimo ugdymo įstaigoje gerovę. Taip pat šis tyrimas parodė, kiek ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programos sąlygotos ugdymo proceso kokybės pokyčių. Tyrime dalyvavę pedagogai nurodė, kad įstaigos programų rengimas padėjo geriau perprasti šiuolaikinį požiūrį į vaiko ugdymą(si), ugdymo procesas tapo labiau pritaikytu vaiko poreikiams; du penktadaliai pedagogų pažymėjo, kad ugdymas tapo įvairiapusiškesnis, atsirado naujų ugdymo organizavimo formų ir būdų. Tyrime dalyvavę pedagogai išskyrė svarbiausius kokybiško ugdymo veiksnius: apie du penktadaliai pedagogų svarbiausiu kokybiško ugdymo veiksnius laiko gerą pedagogo kompetenciją, apie du trečdaliai – kvalifikacijos tobulinimą bei gerą įstaigos mikroklimatą, apie pusė – palankų administracijos požiūrį ir paramą, nuo ketvirtadalio iki trečdalio pedagogų – tinkamą programą, tėvų finansinę ir materialinę paramą, specialistų pagalbą, tinkamą vaikų komplektavimą, gerus materialinius įstaigos išteklius, operatyvų informavimą, ryšius su mokykla ir bendruomene. Nacionaliniu mastu vykdoma ,,Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtros 2011-2013 metų programa”, jos tikslai ir uždaviniai dera su Europos Sąjungos rekomendacijose formuluojamais ikimokyklinio ugdymo proceso kokybės užtikrinimo prioritetais. Švietimo ir mokslo ministerijos užsakomi švietimo būklės tyrimai išleisti leidinių serija ,,Ikimokyklinio ugdymo kokybė”, šio tyrimo analizės apžvalgoje pateikiama ikimokyklinio ugdymo kokybės samprata, įvairūs jos vertinimo ir tyrinėjimo aspektai, įvairių šalių patyrimai vertinant ikimokyklinio ugdymo kokybę. Tyrimo rezultatų duomenys atskleidė, kad tikslingas profesionalus ikimokyklinis ugdymas palengvina vėlesnį mokymą(si), daro teigiamą poveikį mokymosi pasiekimams, tolesnei asmens socialinei ir emocinei raidai (http://smm.lt/svietimo_bukle/analizes.htm , 2012). Europos, JAV patirtis rodo, kad ankstyvosios intervencijos programos (ypač tos, kurios yra skirtingos socialiai nuskriaustiems vaikams) gali užtikrinti didelę socialinę ir ekonominę grąžą. J.Bennet (2008), analizuodamas EBPO priklausančių šalių ikimokyklinio ugdymo politiką, siekė nustatyti bendrus reikalavimus, keliamus ikimokyklinio ugdymo sistemų kokybei, tai yra: socialinis ir šeimos kontekstas, ikimokyklinio ugdymo sistemos valdymas, ikimokyklinio ugdymo paslaugų prieinamumas, ikimokyklinio ugdymo programų kokybė. 10 D.Cryer (1999) pabrėžia, kad, sprendžiant ikimokyklinio ugdymo kokybę, labai svarbus kriterijus yra teikiamo ikimokyklinio ugdymo proceso rezultatai – vaiko pasiekimai. Esminis dalykas turėtų būti ne klausimas, kas yra ikimokyklinio ugdymo kokybė, bet kokie rezultatai pasiekiami,kad ikimokyklinis ugdymas būtų kokybiškas. Lietuvos edukologijos universitetas atliko “Ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo turinio programų dermės tyrimą” (2012). Juo siekta įvertinti ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo turinio programų dermę. Viena iš tyrimo numatomų veiklų - teikti metodinę pagalbą, kuriant ir diegiant ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo turinį, siekiant kokybiškesnio ikimokyklinio ugdymo turinio programų rengimo metodinių rekomendacijų ir „Bendrosios priešmokyklinio ugdymo ir ugdymosi programos“ atnaujinimo. Ikimokyklinio ugdymo proceso kokybė moksliniuose šaltiniuose siejama su įstaigos personalo, ypač pedagogų asmeninėmis savybėmis ir su šiuolaikiniu požiūriu į vaiką bei vaikystę. Ugdymo (pedagoginis) procesas – sudėtinga, savivaldi sistema, kurios pagrindą sudaro pedagoginiai santykiai ir pedagoginis bendravimas, lemiantis vienokią ar kitokią ugdymo(si) proceso kokybę, t.y. teigiamą emocinį ugdymo pobūdį, ugdytinio kompetencijų plėtrą, pedagoginį vertinimą ir kt. (Bitinas B., 2006). Ikimokyklinio ugdymo vadybos kokybę, švietimo ir mokslo ministerijai bei Mokytojų kompetencijos centrui užsakius, yra tyrusi mokslininkų grupė, vadovaujama J. Ruškaus, iš Vytauto Didžiojo, Kauno technologijos universitetų. Tyrime pateikta medžiaga naudinga ir šiam magistro darbui. Svarbios esminės išvados: „mokyklose dar neįsitvirtinęs į vaiką orientuotas ugdymas, demokratinis ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo institucijų valdymas yra žemo lygio, darželių tarybos netapo ta vieta, kur diskutuojami įvairūs darželių strateginiai sprendimai, veiklos organizavimas ir vaikų ugdymas, kur kartu visi dalyviai – pedagogai, tėvai ir vaikai išklauso vieni kitus, išsako savo interesus, derina visų interesus ir kartu ieško bendro sprendimo“ ir kt. (Ruškus J. Ir kt., 2012, p. 119). Šiame darbe pasirenkama šiuo metu švietimo dokumentų oficialiai įtvirtinta ikimokyklinio ugdymo samprata. Teorinio tyrimo aspektas: teorinis ikimokyklinio ugdymo proceso kokybės sampratos apibūdinimas ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose veikiančių savivaldos komandų poveikis vaikų ugdymo(si) proceso kokybei analizė. Praktinis tyrimo aspektas: ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų, pedagogų ir kitų specialistų požiūris į ikimokyklinio ugdymo proceso kokybę ir savivaldos komandų poveikis į šio proceso tobulinimą. Magistrinio darbo tema nauja 11 ir aktuali tuo, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigų savivaldos komandos praktinis poveikis vaikų ugdymo proceso kokybei gerinti kol kas yra netyrinėtas. Tyrimo problema: Kaip Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigoje veikiančios savivaldos komandos gali turėti poveikį vaikų ugdymo proceso kokybei. Tyrimo objektas: Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose veikiančių savivaldos komandų poveikis ugdymo proceso kokybei. Tyrimo tikslas: Atskleisti ikimokyklinėse įstaigose veikiančių savivaldos komandų poveikį vaikų ugdymo proceso kokybei. Tyrimo uždaviniai: 1. Išanalizavus mokslinę literatūrą teoriškai apibrėžti ikimokyklinio ugdymo proceso kokybės sampratą. 2. Mokslinės literatūros ir švietimo dokumentų analizės pagrindu atskleisti ikimokyklinio ugdymo įstaigose veikiančių savivaldos komandų poveikį ugdymo proceso kokybei. 3. Nustatyti savivaldos komandų poveikio ugdymo proceso kokybei būklę Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose. 4. Atskleisti savivaldos komandų poveikį ugdymo proceso kokybei atliekant ikimokyklinės ugdymo įstaigos atvejo analizę. Teorinis ir praktinis rezultatų reikšmingumas Teorinė reikšmė. Ikimokyklinėse ugdymo įstaigų veikiančių savivaldos komandų veiklos poveikio vaikų ugdymo proceso kokybei samprata yra svarbi įgyvendinant ikimokyklinį ugdymą ir siekiant jo kokybei. Praktinė reikšmė. Ikimokyklinėse ugdymo įstaigose veikiančių savivaldos komandų poveikio ugdymo kokybei analize galės pasinaudoti ikimokyklinio ugdymo įstaigos, tobulindamos ugdymo procesą. Tyrimo metodai: Tyrimui naudoti kiekybiniai ir kokybiniai metodai. Kokybiniai metodai: 12 1. Mokslinės literatūros analizė. Ja siekta: • išanalizuoti ikimokyklinio ugdymo(si) proceso kokybės sampratą; • ikimokyklinio ugdymo įstaigose veikiančių savivaldos komandų sampratą; • apibendrinti, kokį poveikį vaikų ugdymo(si) proceso kokybei gali turėti ikimokyklinėse ugdymo įstaigose veikiančios savivaldos komandos. 2. Švietimo dokumentų analizė. Lietuvos švietimo reformos dokumentų analize siekta išryškinti vaikų ugdymo(si) proceso kokybės ikimokyklinėse ugdymo įstaigose aspektus, traktuotus kaip susitarimus dėl vaikų ugdymo(si) proceso kokybės. 3. Ikimokyklinės įstaigos savivaldos komandų veiklos dokumentų content analizė. Jos pagrindu siekta atskleisti ikimokyklinio ugdymo įstaigos savivaldos komandų veiklos ypatumus, poveikį vaikų ugdymo(si) proceso kokybei. Kiekybiniai metodai: Anketinė apklausa. Siekta atskleisti savivaldos komandų poveikio ugdymo proceso kokybei būklę Vilniaus miesto ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Statistiniai duomenų analizės metodai: Ikimokyklinio ugdymo vadovų, pedagogų bei logopedų apklausos rezultatai bus analizuojami šiais būdais: 1. Santykių dažnių lentelės. Lentelėse pateikiamas respondentų atsakymų pasiskirstymas procentais. Procentai skaičiuojami nuo visų tyrime dalyvavusių respondentų skaičiaus. Pateikiamas ir į klausimą neatsakiusių respondentų procentinis santykis. 2. Lyginamosios santykių dažnių lentelės. Lentelėse pateikiami atskiroms grupėms priklausančių respondentų atsakymų pasiskirstymai procentais. Bus lyginami ikimokyklinio ugdymo pedagogų ir vadovų, skirtingo išsilavinimo pedagogų, vadovų ir kitų, turinčių skirtingą kvalifikacinę kategoriją, atsakymai. Dažnių analizės rezultatai yra pakankami daugeliui kintamųjų apibūdinti. Vienmatė dažnių lentelė sudaroma nagrinėjant pavadinimų (nominaliuosius) ir ranginius kintamuosius. Šia lentele naudojamasi tiriant, kaip atskiro kintamojo reikšmės pasiskirsčiusios imtyje. Kintamiesiems skaičiuotos duomenų padėties (vidurkis, moda, mediana) charakteristikos. 3. Statistinių hipotezių tikrinimas. Tyrimo duomenys buvo apdorojami ir analizuojami pasitelkiant statistines informacines sistemas (IBM SPSS Statistics 20) ir metodus, taip pat buvo naudojamasi Microsoft Office Excel programa. 13 Darbo struktūra: Darbą sudaro dvi dalys: teorinė temos analizė bei tyrimas. Teorinėje dalyje išanalizuotos 109 su tema susijęs lietuvių ir užsienio autorių literatūros šaltinis. Tyrimo rezultatus atspindi 7 lentelės ir 27 paveikslai (žr 10 priedą) . Darbo apimtis – 144 psl. Darbe naudojamos pagrindinių sąvokų reikšmės: Kokybė – tai visuma švietimo savybių, kurios lemia: švietimo gebėjimą tenkinti su juo siejamus lūkesčius ir asmens bei visuomenės poreikius, tinkamą švietimo misijos ir formaliojo švietimo sistemai priskiriamų funkcijų atlikimą bei formaliam švietimui keliamų tikslų įgyvendinimą (Formaliojo švietimo kokybės užtikrinimo sistemos koncepcija, 2008) Ugdymo proceso kokybė- sąlyginė sąvoka, kurios prasmė glaudžiai susijusi su tam tikrais visuomenės (pedagogų, vaikų, tėvų, švietimo vadybininkų, vietos valdžios atstovų, vyriausybės, aukštojo mokslo įstaigų ir pan.) ar konkretaus žmogaus poreikiais, reikalavimais bei lūkesčiais. (Neifachas, 2004) Ikimokyklinis ugdymas - tai švietimo sistemos pradinė grandis, kurios paskirtis tenkinti prigimtinius, kultūros, socialinius ir pažintinius vaiko poreikius. (LR Švietimo įstatymas, 2011). Komanda - tai kartu dirbančių asmenų grupė, kurioje visų asmenų buvimas yra būtinas bendram tikslui įgyvendinti ir kiekvieno grupės nario individualiems poreikiams patenkinti žmonių grupė, suburta siekti tam tikro bendro, komandos narius vienijančio tikslo ir pasirengusi laikyti grupės tikslus svarbesniais už savo asmeninius (V. Barvydienė, J. Kasiulis). Savivalda - Mokyklos savivalda yra mokyklos savivaldos institucijų visuma, kurios veiklos pagrindai ir kompetencija yra apibrėžiami LR švietimo įstatymu: mokyklos savivalda grindžiama švietimo tikslais, mokykloje vykdomomis švietimo programomis ir teisė savarankiškai tvarkytis, tai visuomeninės veiklos mokykla, kurioje mokosi kiekvienas.( LR švietimo įstatymo 62 str. 5 dalis) Įstaigos taryba – aukščiausioji įstaigos savivaldos institucija, atstovaujanti vaikams, pedagogams, tėvams (globėjams, rūpintojams) ir vietos bendruomenei. Pedagogų taryba – nuolat veikianti įstaigos savivaldos institucija pedagogų profesiniams bei bendriesiems ugdymo klausimams spręsti. Metodinė grupė. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo metodinė grupė – tai dviejų ugdymo pakopų pedagogų grupė, reguliariai svarstanti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo proceso 14 organizavimo, pedagogų metodinės veiklos, kvalifikacijos ir atestavimo klausimus įstaigoje. Tėvų komitetas. Šio komiteto nariais tampa ikimokyklinės ugdymo įstaigos bendruomenės tėvai. Vaikų tėvų komitetas dirba kartu su ikimokyklinės įstaigos savivaldos komandomis ir pataria, kaip geriau įgyvendinti ugdymo programas, padeda spręsti vaikų grupės veiklos ir auklėjimo klausimus. Vaiko gerovės komisija. Organizuoja ir koordinuoja prevencinį darbą, švietimo pagalbos teikimą, saugios ir palankios vaiko ugdymui aplinkos kūrimą, švietimo programų pritaikymą turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių vaikams. Atestacinė komisija. Skatina pedagogus tapti kūrybiškesniais ir nuolat tobulinti savo gebėjimus, kad būtų galima nenutrūkstamai modernizuoti ugdymo turinį ir metodus, didinti pedagogo ir įstaigos bendruomenės atsakomybę už darbo rezultatus. 15 1. IKIMOKYKLINIO UGDYMO PROCESO KOKYBĖS TEORINIS PAGRINDIMAS 1.1. Ikimokyklinio ugdymo(si) proceso kokybės samprata mokslinėje literatūroje Vienas iš svarbiausių XXI a. bruožų yra kokybės vaidmens didėjimas visose gyvenimo srityse, įskaitant ir ugdymą. Tai kelia aukštus reikalavimus šiuolaikiniam žmogui, kadangi jis turi orientuotis plačiame mokslo sričių kontekste, išmokti naujų veiklos būdų ir rūšių. Taigi šiuolaikinės visuomenės žmogus, pasak S. Neifacho (2007), turėtų būti kūrybingas, veiklus, humaniškas ir išmintingas. Susiformavo įvairios edukologinės koncepcijos, kadangi mokslininkai, kurie atstovauja skirtingoms metodologinėms pozicijoms, skirtingai interpretuoja reiškinius, tarp jų ugdymo ir ugdymosi procesą. Dabartiniu požiūriu ugdymas – ugdymo proceso dalyvių (ugdytojų ir ugdytinių) abipusė veikla, t.y. sąveika. Ugdymo (pedagoginis) procesas – sudėtinga savivaldi sistema, kurios pagrindą sudaro pedagoginiai santykiai ir pedagoginis bendravimas, lemiantis vienokią ar kitokią ugdymo(si) proceso kokybę, t.y. teigiamą emocinį ugdymo pobūdį, ugdytinio kompetencijų plėtrą, pedagoginį vertinimą ir kt. (Bitinas B., 2006). Ugdymo proceso struktūroje išskiriamas ugdymo tikslas, ugdymo(si) rezultatai, ugdomos kompetencijos, ugdymo tikslą atitinkanti ugdomoji informacija (t.y. ugdymo gėrybės), ugdymo veikėjai (ugdytojas ir jo veikla; ugdytinis ir jo aktyvumas, adaptyvumas), sąveikos priemonės ir situacijos bei sąveikos valdymas. Pabrėžiama, kad ugdymo procesas – ugdytojo ir ugdytinio veiklos kaita, bendravimo kaita, kurios metu bendromis pastangomis kaupiama nauja patirtis, gerinama proceso kokybė, kuriami nauji santykiai, emociniai ryšiai. Taigi ugdymo procesas – įvykių ir situacijų kaita, kurią inspiruoja pedagogas, remdamasis objektyviomis vertybėmis, naudodamas ugdymo priemones, parinkdamas būdus, metodus, ugdymo organizavimo formas. Pedagoginiam procesui būdingi ugdytinių išgyvenimai, reakcijos, veikla, elgesys, jų vertinimas bei pedagogo veiklos koregavimas (Jovaiša L., 2007). Vardijami ugdymo proceso komponentai: ugdytinių pasiekimai (žinios, gebėjimai, elgsena, rodantys pedagoginio proceso kokybę), ugdomoji veikla (pedagoginės priemonės ir būdai, ugdymo organizavimas, kuris susijęs su kokybe) bei ugdymo prielaidos (pedagoginė aplinka, sąlygos, priemonės) (Bitinas B., 2006). Apibūdinami ugdymo proceso dėsningumai, kurie įtakoja ugdymo procesą, akcentuojami ugdymo veiksniai, tokie kaip ugdytojai, ugdymo turinys, ugdymo sąlygos, edukacinės nuostatos ir principai (Jucevičienė P, 1997; Bitinas B., 2000). Ugdymo proceso sampratų kontekstas akcentuoja tikslingą ugdytojo ir ugdytinio sąveiką bendraujant ir bendradarbiaujant, pasitelkiant įvairius metodus ir priemones, planuojant, 16 organizuojant bei koreguojant ugdomosios veiklos procesą. Ugdymo procesas vyksta derinant veiklą, bendravimą, bendradarbiavimą, santykius ir sąveiką. Tai labai sudėtingas, daugiaaspektis procesas, jame vyrauja bendravimas – išorinė ir vidinė sąveika, keičiamasi informacija, patirtimi. Todėl galima skirti dvi ugdymo puses: išorinę (pedagoginiai ugdymo veiksmai) ir vidinę (ugdymosi vyksmai). Ugdymo procesas turi būti suvoktas kaip visuma, kas tikėtina, kad sudarytų prielaidas ugdomajai asmenybei formuotis. Ugdymas turi būti nukreipiamas tiek į savikultūrą, tiek ir į visuomenės tobulėjimą, ugdytina asmenybinė ir kultūrinė savimonė, suponuojanti visuminį požiūrį į save ir kultūrą, kas padeda ugdyti atsakomybę už save, kitus ir kultūrą suvoktą kaip visumą (Bruzgelevičienė R., 2006). Ikimokyklinio ugdymo proceso kokybė moksliniuose šaltiniuose siejama su šiuolaikiniu požiūriu į vaiką bei vaikystę, edukacine bei sociokultūrine aplinka, įstaigos personalo, ypač pedagogų, asmeninėmis savybėmis. Vaiko ugdymas(is) suvokiamas kaip sociokultūrinių ryšių laukas: vaiko ir šeimos; vaiko ir vaiko, vaiko ir pedagogo; šeimos ir ugdymo įstaigos, ugdymo įstaigos ir bendruomenės, t. y. vaiko ir socialinės aplinkos, vaiko ir tautos kultūros (Monkevičienė O., Montvilaitė S., Jonilienė, 2008, p. 89– 99). Norint sėkmingai organizuoti ikimokyklinio ugdymo procesą, reikia labai tiksliai apibrėžti ugdomuosius tikslus, kadangi svarbiausias efektyvumo akcentas – tikslo pasiekimo laipsnis. Pasak V. Targamadzės (2001), nei švietimo institucija, nei jokia kita organizacija negali efektyviai dirbti, jei ji neturi nusistačiusi siekinių. Visas ikimokyklines ugdymo institucijas, kaip pirminę švietimo grandį, jungia pagrindinė misija – vaiko asmenybės ugdymas, užtikrinant globą, vaiko raidą, poreikių tenkinimas, bendradarbiavimas su šeima, vaiko pasiekimai, pažanga, raida, įgyjamos kompetencijos, vaiko socializacija, savalaikis brandumas mokyklai, tinkamos aplinkos savarankiškam vaikų ugdymuisi sudarymas. Taigi šiuolaikinės ugdymo institucijos tampa vis labiau reikšmingos ikimokyklinio amžiaus vaikams, nes dauguma vaikų jose praleidžia didesnę savo laiko dalį, tai sąlygoja ir pačių institucijų pokyčių poreikį (Mockevičienė O., 2008). Kokybišką ikimokyklinio ugdymo proceso įgyvendinimą užtikrina pozityvi, demokratiška įstaigos savivaldos komandų veikla, pedagogo-vaiko sąveika, ugdytinio ir ugdytojo dialogas, grindžiamas asmenine pagarba, vaiko unikalumo pripažinimu, svarbiausiomis vertybėmis, pozityviomis emocijomis. Vaikas išreiškia savo norus, renkasi, tariasi, veikia vienas ir su kitais, prašo pagalbos, sprendžia problemas ir kt. Ugdymas orentuotas į vaiką. Kokybišką ugdymą šiuolaikinėje ugdymo filosofijoje suponuoja į vaiką orientuoto ugdymo paradigma. Į vaiką orientuotos ugdymo paradigmos 17 pagrindas – išryškinti požiūrį į vaiką kaip į laisvą asmenybę, visapusiškai sąmoningą individą, galintį suvokti savo poreikius ir juos realizuoti sprendžiant realias gyvenimo problemas (Bitinas B., 2002; Juodaitytė,A. 2003; Jurašaitė E., 2003; cituojama iš Makauskienė V., 2008). O. Monkevičienė (2008) teigia, kad laisvojo ugdymo paradigma yra siejama su vaiko prigimtimi: siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas ugdytinio vidinių galių plėtotei ir saviraiškai, keliant tikslą ugdyti laisvą, kūrybingą asmenybę. Vaikui turi būti suteikiama daug atsakomybės, nepaisant jo amžiaus, nes atsakomybės jausmas užtikrina dvasinį saugumą ir ugdo vaiko pasitikėjimą savimi (Neill A., 1964). Požiūris į vaiko vaikystę. Ugdymo proceso kokybės samprata siejasi ir su šiuolaikiniu požiūriu į vaiką bei vaikystę. Nauja vaiko ugdymo paradigma teigia, kad: • nėra universalaus vaiko, yra daug vaikų – daug individualybių; • vaikas kaip sociumo narys dalyvauja savo gyvenimo kūrime, sprendžia su savo būtimi, ugdymosi, žinojimo plėtote susijusius klausimus; • vaiko socialiniai santykiai ir kultūra gerbtini kaip fenomenas, konstruojamas pagal vaiko asmeninį supratimą; • vaikas turi būti pagarbiai išklausomas, įtraukiant jį į demokratišką dialogą, vaikas turi teisę turėti savo nuomonę; • santykiai tarp suaugusiojo ir vaiko gali reikštis prievarta, jėga ir meile. Būtina nuolat aiškintis, kokiomis aplinkybėmis suaugusieji griebiasi prievartos, kaip vaikai atsispiria ir priešinasi prievartai; • vaikas ateina į pasaulį kaip biologinė būtybė (Dahlberg G., Moss P., Pence A., 2001; Juodaitytė A., 2003). Vaiko raida. Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, kad ikimokykliniame amžiuje formuojasi pažintiniai vaiko gebėjimai, kurie lemia jo sėkmę pradėjus lankyti mokyklą. Tikslingas ikimokyklinis ugdymo procesas daro teigiamą poveikį vaikų mokymosi pasiekimams, tolesnei socialinei ir emocinei raidai. Tačiau teigiamas ikimokyklinio ugdymo proceso poveikis vaiko kalbai, pažintinei, emocinei ir socialinei raidai priklauso nuo pedagoginio proceso, pedagogo ir vaiko sąveikos ypatumų. Tarptautinė švietimo pasiekimų vertinimo asociacija (IEA) atliko ikimokyklinio ugdymo tyrimą, kuriame buvo aiškinamasi 4-7 metų amžiaus vaikų ikimokyklinio patyrimo ryšys su pažintine raidos proceso dalimi bei kalbos raida. Tyrime dalyvavo 17 valstybių. Buvo pateiktos tyrimo išvados, kuriose atsispindi ikimokyklinio ugdymo organizavimo ypatumai įvairiose šalyse, įtaka vaiko raidai. Remiantis šio tyrimo 18 išvadomis, buvo suformuluotos rekomendacijos visoms šalims: priemonių įvairovė; vaikai skatinami rinktis daugiau veiklų; vaiko ir pedagogo sąveika, kuri sudarytų galimybę vaikui mąstyti, mintims ir nuomonei išreikšti, klausinėti; vaiko sąveika su kitu vaiku, kurie kalba apie tai, kaip sprendžia problemas, planuoja, atsakinėja; mažiau laiko skirti mechaniškam išmokimui ir atsakinėjimui (,,Švietimo problemų analizė”, 2011). Ugdymo procesas turėtų būti planuojamas, kad rezultatas suponuotų vaiko ugdymo tęstinumą tarp ankstyvojo, ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio ugdymo, garantuotų sėkmingą vaiko raidą ir tolimesnį mokymąsi. Todėl turėtų būti atkreiptas dėmesys į vaiko amžiaus tarpsniui būdingus aspektus: ugdymą žaidžiant, problemų sprendimų ieškojimą, kūrybinę saviraišką. Ikimokyklinis ugdymas - vaiko poreikių tenkinimas. Ugdytiniai - pati svarbiausia grandis visame ugdymo procese, todėl, jį organizuojant, svarbu visapusiškai pažinti vaikus, padėti atsiskleisti jų galimybėms ir gebėjimams, atsižvelgiant į visuminę asmens raidą ir poreikius, ugdyti žmogiškąsias vertybes. Remiantis A. Juodaitytės (2002) atliktu vaikų patirties fenomenologiniu tyrimu ankstyvojoje vaikystėje, išryškėja, jog 3-6 metų vaikų patyrimas plėtojamas per laisvą sąveiką su aplinka, o patyrimą kaupia kaip visuminį, reikšmingą jų socializavimui(si), gyvenimui ir mokymui(si). Norint vaiką tinkamai traktuoti ir suprasti jo poreikius bei trūkumus, turime žinoti, kaip šie poreikiai yra patenkinami. Būdingais visiems žmonėms poreikiais A. Maslow laikė: ● Fiziologinius poreikius (maistas, vanduo, miegas ir kt.); ● Saugumo poreikius (stabilumas, tvarka); ● Meilės ir priklausomybės poreikius (šeima, kt. grupės, draugystė); ● Pagarbos poreikius (savigarba, pripratinimas); ● Saviaktualizacijos, saviraiškos poreikius (gebėjimų plėtojimas). A. Maslow poreikių hierarchija remiasi idėja, kad tam tikri poreikiai, kol jie nėra patenkinti, būna stipresni už kitus, patenkinę pagrindinius poreikius ir pajutę savąją vertę, žmonės siekia įgyvendinti savo aukščiausias galimybes. A. Maslow ir C. Rogers yra humanistinės psichologijos pradininkai, kurie teigė, kad svarbiausias asmenybės bruožas - jos veržimasis į ateitį, siekis laisvai realizuoti savo galias. Šia idėja pagrįstu ugdymu norima padėti ugdytiniams suvokti savo poreikius ir taip skatinti jų asmenybės tapsmą ir sklaidą, todėl humanistinės pedagogikos atstovai siūlo tokius pedagoginės sąveikos principus: • siekti nuoširdaus bendravimo su ugdytiniais, jį nuolat teigiamai vertinti, skatinti intelektinio, emocinio bei valios potencialo plėtrą; 19 • padėti ugdytiniui suvokti save, savo problemas, saviraidos tikslus ir transformuoti juos į veiklos motyvus; • bendradarbiauti su ugdytiniais planuojant ugdymo veiklą, kad jie pajaustų atsakomybę už šią veiklą ir jos rezultatus; • optimizuoti ugdymo procesą, grindžiamą ugdytinių poreikiais (Ušeckienė L., 2003, 38). D. T. Dodge, L. J. Colker, C. Heroman (2007, p. 30-33) teigia, kad kokybiškas ugdymosi procesas turi garantuoti įvairių vaikų poreikių tenkinimą: gabių, kurie savo raida yra pralenkę bendraamžius, specialiųjų poreikių vaikų, kurie turi įvairių ugdymosi problemų ir kitakalbių bei dvikalbių vaikų, kurių kalbos lygis gali labai skirtis. Ugdymo(si) procesas, kurio centre yra vaikas, jo poreikiai, mokymosi stilius, pažanga. Šiuolaikinė vaikų ugdymo proceso samprata remiasi tuo, ką būtų galima laikyti nekintančia žmogaus prigimties dalimi. Kiekvienas vaikas nori būti laukiamas, atėjęs į ugdymo įstaigą, jausti šilumą ir globą. Į vaiką orientuotoje ugdymo aplinkoje ikimokyklinukas reiškiasi kaip „gamtos dalis“ ir „kultūros kūrėjas“. Vaikas kaip „gamtos dalis“ išlaisvina savo natūralius, įgimtus gebėjimus (aktyvumas, judrumas, smalsumas). Tam pasitelkiamos tokios priemonės kaip laisvi žaidimai ir kūryba. Vaikas kaip „kultūros kūrėjas“ prisitaiko prie aplinkos, pažindamas ją, aktualizuoja įgytą patirtį. Anot G.Dahlberg ir L.Taguchi, šie du vaiko suvokimo būdai kyla iš socialinių mokslų (pedagogikos ir psichologijos) požiūrio į pažinimą arba konkrečiai – raidos psichologijos. J.Piaget ir A.Geselo darbuose besivystantis ikimokyklinukas taip pat vadinamas individu. Į vaiką orentuotoje ugdymo aplinkoje didelis dėmesys skiriamas individualiems kiekvieno vaiko poreikiams. Stengiamasi pripažinti vaiką, apie kurį mes jau žinome viską, ir leisti jam reprezentuoti tai, kas patvirtintų, ką mes žinome. Didžiausias iššūkis pedagogams yra tinkamu metu padėti vaikui vystytis teisingai. Vaiko atsakas parodo, ar vaiko vystymasis atitinka jo poreikius ir lūkesčius. Naujas požiūris susijęs su siekiu skatinti vaiko norą ugdytis ir prisitaikyti prie naujos nuolatinio ugdymosi per problemų sprendimą formos. Tokio inspiruoto, visuminio vaiko ugdymo esmė yra ta, kad ugdymo procesas apima visą vaiko esybę, jo požiūrius ir norus. Ugdomi ne tik pažintiniai, emociniai ar elgesio bruožai, bet ir slapčiausi vaiko troškimai. Auklėtojas yra pagalbininkas, o kiekvienas vaikas pats kuria savo gyvenimą per apmąstytus pasirinkimus ir veiksmus. Vaiko tapatybė išlieka natūrali ir tikra. Vaikai ima kreipti dėmesį į kitų žmonių vidinį pasaulį, pasirengia kurti teisingumo kultūrą (rūpinimasis kitais, sugebėjimas pajausti, energingai veikti, laikytis bendrų nuostatų ir susitarimų, priimti bendrus sprendimus). Šia prasme, A. Hargreaves (2008) teigimu, ypač 20 akcentuotinas vaiko savęs tobulinimas, didinant jo, kaip asmens, svarbą, siejant jo veiklą su ją skatinančiu ir motyvuojančiu asmeniniu bei emociniu gyvenimu ir susitelkiant į bendravimo, savivokos ir partnerystės ugdymą (Hargreaves A. Mokymas žinių visuomenėje. Švietimas nesaugumo amžiuje. Vilnius: Homo liber, 2008). Anot A. Juodaitytės, į vaiką orientuotas ugdymas išlaisvina vaiką nuo suaugusių priklausomybės ir sudaro palankias sąlygas formuotis kompetencijoms, mokytis pagal savo patirtį priimtinais būdais. Mokslininkės teigimu, prioritetai suteikiami vaikų eksperimentavimui, bandymams, nes būtent šiais būdais jau ikimokykliniame periode stiprinamas vaikų ryšys su realiu pasauliu. Auklėtojai suvokia vaikams reikšmingo mokymo(si) visą gyvenimą kontekstą, pasireiškiantį tiek bendrojo ugdymo kryptimis, tiek ir metodais bei būdais (pvz., atviros veiklos, projektai) (Gražienė V., Juodaitytė A. , 2004. psl. 87-91). Į vaiką orentuotas ugdymas tik tuomet įprasmina sąveiką tarp vaikų, tėvų ir auklėtojų, kaip lygiaverčių partnerių, kai pedagogai toleruoja emancipacinei pedagogikai būdingas idėjas ir vaikų ugdymą suvokia, kaip jiems patiems socialiai prasmingą bei jų pačių formuojamą sąveiką su realybe. Tuomet pedagogai ir tėvai mėgina suvokti vaikų laisvę kaip sąlygą sėkmingam jų ugdymui(si) darželio aplinkoje. Tai galimybė taisyti ankstesnių riboto suvokimo kartų vaikų ugdymo klaidas. Juk yra sakoma, kad vaikų likimas susiklosto pagal galimybes, kurias mes, suaugusieji, norime jiems suteikti (J.Ruškus, 2011). Kitas svarbus aspektas – personalizuotas (patirtinis) požiūris į mokymąsi. Šiuo metu teigiama, kad mokymasis yra aktyvus prasmių steigties, remiantis asmenine patirtimi, procesas, kad vaikas, kaip ir suaugęs žmogus, pats kuria savo asmenybę, žinojimo ir pažinimo galias, o mokymosi pagrindas yra idėjų ir faktų apie pasaulį asmeninė interpretacija per savų vertybių, ,,teorijų” ir tikėjimų apie pasaulį prizmę (Scheuer N., Cruz M., Pozo J. I., Neira S, 2006). B.Male (2012) teigia, kad ugdymo(si) turinys – tai vaikų patirčių sekos, kurias jie įgyja ugdydamiesi mokykloje. Patirtys yra 3 lygių: a) nacionaliniu lygmeniu svarbios vaikų patirtys – tie dalykai, kuriuos vaikas turėtų įgyti kaip svarbius valstybiniu požiūriu; b) įstaigos ar vaiko lygmeniu apmąstytos svarbios patirtys – nacionalinių lūkesčių konkretizavimas kiekvienam įstaigos ar grupės vaikui; c) vaiko įgyta patirtis – kiekvieno vaiko ( ne tik skirtingų grupių) vaikų patirtis gali būti vis kitokia. Ugdytojas, siekiantis perduoti žinias, turi būti pasirengęs suprasti, kad kiekvienas jas perims savaip, remdamas turima, sava patirtimi ir kad formalus žinių perdavimo procesas turės mažą poveikį vaiko asmeninio identiteto bei pažinimo strategijų kaitai, t. y. esminiam mokymosi rezultatui. 21 Vaiko asmenybės brandinimo procesas, sudarant optimalias ugdymo(si) sąlygas. Kaip teigia mokslininkės V.Glebuvienė, B. Grigaitė bei O. Monkevičienė (2002), iki šiol aptariami dauguma vaikų brandumo mokyklai klausimai. Mokslininkės, pirmiausia, įvardija šį: nuo kokio amžiaus galima ir reikalinga vaikui mokykla? Ankstyvoje vaikystėje kokybiškas ugdymo paslaugas gavusieji stropiau mokosi, atkakliau siekia aukštesnio išsilavinimo. Besivystančiose šalyse vis labiau ryškėja dar viena ikimokyklinio ugdymo tendencija – orientacija į tęstinį vaikų ugdymą kitose švietimo sistemos grandyse, ypač į sėkmingą mokymąsi mokykloje. Šiose šalyse ikimokyklinis ugdymas tampa svarbus tiek politiniu, tiek socialiniu požiūriu ir užtikrina mažų vaikų iš įvairių socialinių grupių lygias kokybinio ugdymo galimybes ankstyvoje vaikystėje. Ikimokyklines įstaigas lankiusieji: • Rečiau patenka į specialiąsias klases ar mokyklas. • Mažiau linkę pasilikti toje pačioje klasėje antrus metus, gauna mažiau prastų įvertinimų mokykloje. • Pasižymi didesne socialine ir emocine branda. • Lengviau įstoją į aukštąsias mokyklas, jas baigia geresniais įvertinimais. • Pasižymi aukštesne akademine motyvacija atliekant užduotis, planuojant darbą ir laiką. • Rečiau praleidžia paskaitas. • Pozityviau vertina mokyklą ir joje dėstomų dalykų svarbą. • Pasižymi aukštesne savigarba, didesne savikontrole. • Labiau įsitraukia į sportą. • Turi aukštesnius ateities siekius, labiau linkę studijuoti aukštosiose mokyklose (Cotton, K; Conklin, N, F., 2009) Į vaiko pasiekimus, pažangą, įgyjamas kompetencijas orientuotas ugdymo(si) procesas. Šiandien ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdytojai privalo ne tik tobulinti ugdymo procesą, orientuotą į formalias žinias ir atitinkančius tradicinius gebėjimus, bet ir siekti ugdymo procesą nukreipti į sėkmingą vaiko kompetencijų plėtojimą. Žinoma, jei vaikas lanko darželį, ikimokyklinio ugdymo pedagogų darbas ir kompetencijų ugdymas bus sėkmingas, tik glaudžiai bendradarbiaujant su vaikų tėvais, stengiantis sužinoti pastarųjų nuomonę įvairiais klausimais ir dirbant, atsižvelgiant į jų siūlymus. Ugdant vaiką ikimokyklinio ugdymo grupėse, pagrindinis pedagogo tikslas yra įvairių vaiko kompetencijų ugdymas. Siekiant įvairiapusio vaiko ugdymo, įvairių jo kompetencijų lavinimo kasdieninėje veikloje, tikslinga pasitelkti žaidimus – natūralią, džiaugsmingą ir labai mėgiamą vaikų veiklą. Žaidimo sąlygos 22 leidžia vaikui laisviau jaustis, atsipalaiduoti, eksperimentuoti ir atrasti, tyrinėti ir suprasti. Pasak O. Monkevičienės (2004), S. Neifacho (2006) kompetencijos apibrėžime paryškinta mintis, kad ugdomi tokie gebėjimai, kurie svarbūs realiam asmens gyvenimui ir ugdymo(si) tęstinumui. Ikimokyklinio amžiaus vaikams, tai bendravimo, komunikavimo, saviraiškos ir kt. gebėjimai, padedantys augti sveikiems, sutarti su savimi ir kitais šeimoje, kieme, vaikų grupėje. O. Monkevičienė (2004), S. Neifachas (2006) teigia, jog pedagogas, siekiantis ugdyti įvairias vaiko kompetencijas, privalo apmąstyti esamus jo pasiekimus: vertybines nuostatas, gebėjimų lygį, įvairiose veiklos srityse sukauptą patirtį. Be to, pedagogas turi išsiaiškinti, ko sieks, kad vaiko ugdymasis būtų nuoseklus ir sėkmingas – kurių vertybinių nuostatų atsiradimui ir plėtojimui skirs ypatingą dėmesį, o kurias tik įtvirtins, kurių gebėjimų ugdymusi labiau domėsis ir kuriuos ugdys nuosekliai, įprastai. Taigi pedagogas apmąsto, ką ugdys, kokias nuostatas, gebėjimus plėtos, kokį supratimą, kokią patirtį padės įgyti konkrečiam vaikui ir visiems grupės vaikams. Dvikryptė vaiko-pedagogo sąveika, bendravimas, bendradarbiavimas. Labai svarbūs yra vaikų santykiai tarp vaikų, santykiai tarp vaikų ir suaugusiųjų, santykiai tarp suaugusiųjų, t.y. mokėjimas dirbti komandoje, padėti vienas kitam, mokytis vienam iš kito. Ugdytojas suteikia vaikui laisvę veikime, padeda atsiskleisti vaiko asmenybei, jos galioms. Vaiko ir pedagogo bendradarbiavimas kuria ugdymo planus, skatinančius vaiko aktyvumą, bet tuo pačiu ugdančius atsakomybę, prisiėmimą už individualios veiklos rezultatus (Ruškus J., 2010). Remiantis Neill (1964), pedagogas ugdymo procese atlieka pagalbininko ir vedlio vaidmenis, kai vaikas laisvai mokosi to, kas jam įdomu ir atitinka individualius interesus. Vaiko – pedagogo santykiai lemia vaiko santykį su pačiu savimi, su kitais vaikais, lemia tai, kaip vaikas padeda socializuotis kitiems vaikams. Intensyvūs, individualizuoti ir pozityvūs santykiai labai svarbūs vaiko patirčiai grupėje ir už jos ribų, jo akademinių ir socialinių gebėjimų raidai: jie lemia vaiko pasiekimus mokykloje, mažina konfliktiško elgesio proveržius (Howes C., Burchinal M., Pianta R., Bryart D., Early D., 2008; Harrison L., Clarke L., Ungerer J.A., 2007). Pozityvūs pedagogo – vaiko santykiai rodo emocinę ugdomojo proceso kokybę, gerina emocinį klimatą grupėje, skatina gerus santykius tarp vaikų, skatina jų pagarbą vienas kitam, palaikymą (Locasale – Crouch J., Konold R., Pianta T. ir kt., 2007). Ugdymas diferencijuotas ir individualizuotas: ugdymo procesas grindžiamas šio amžiaus tarpsnio vaiko fizinių, psichinių, socialinių, kultūrinių ypatumų pažinimu. Siekiama pažinti kiekvieno vaiko individualias savybes (gabumus, nuostatas, gebėjimus ir kt.); ugdymo procesas organizuojamas atsižvelgiant į vaiko ar vaikų grupės ugdymo(si) poreikius; ugdymo tikslai diferencijuojami ir individualizuojami, parenkama atitinkamo sudėtingumo ugdomoji 23 medžiaga ir užduotys; sudaromos palankios ugdymo(si) sąlygos vaikams, turintiems ypatingų poreikių (turintiems išskirtinių gebėjimų, ugdymosi sunkumų, fizinę ar psichinę negalią ir kt.). Ugdymo individualizacija yra ugdomojo veikimo, t.y. ugdymo tikslų, uždavinių, priemonių, metodų ir kt. vykdomųjų jo dalykų pritaikymas prie individualinių ugdytinio skirtybių arba ypatybių. „Individualizavimas reiškia, kad grupės dienotvarkė atitinka kiekvieno vaiko veiklos ir poilsio reikmes.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!