Ugdymas bei pedagogika

 1. UGDYMO SAMPRATA. PAGRĮSKITE TEIGINĮ, KAD UGDYNMAS DAUGIAMATIS TEIGINYS. Ugdymas – fizinių, psichinių žmogaus galių vystymasis, plėtros procesas, kuriuo metu ugdytinis bendraudamas su mokytoju įgyja fundamentalių žinių, informacijos, mokosi kultūros, elgesio normų, prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Ugdymas visada vaidina svarbų vaidmenį.Ugdymą galima apibūdinti kaip :*kaip procesą;*kaip sistemą;*kaip sąveiką su kitais procesais; Ugdymo daugiamatiškumas : 1) Ugdymas ir kultūra, juos sieja abipusiai ryšiai : vaikas mokosi kultūros, mato kultūrą vaizdiniais, o išsiugdęs padeda kelti kultūros lygį. 2) Mokymas – sąveika (abipusis reagavimas). Reaguojant kyla emocijos, formuojasi pažiūros, santykiai. Ugdymas veiksmingas, kai užmezga santykius su grupe. 3) Pedagoginė situacija, žmonių gyvenimas susideda iš stichinių netikslingų, projektuojamų ir ne situacijų. Ugdymas nepertraukiamas situacijų procesas. 4) Korekcija. Ugdymo elgesio pakoregavimas, ypatingų poelgių atsisakymas, nauja orientacija. 5). Saviraiška Ugdymu siekiama nustatyti ne tik santykį su kitais žmonėmis, bet ir su savimi. Svarbu ugdyti saviraiškę asmenybę. Ugdymo procese dalyvauja žmonės, tuo būdu jie yra ugdymo dalyviai. Visi mes auklėtojai ir auklėtiniai. Ugdymo veikėjų sąvokos. Ugdymui dalyviais išskiria asmenis, kurių veiklai būdinga rodomoji funkcija. Šie asmenys vadinami ugdymo veikėjais. Yra prigimtiniai ir prigimtiniai aktyvūs, jie skirstomi į neprofesionalius ir profesionalius, bet kompetentingus. Prigimtiniai ugdymo veikėjai, tėvai, giminės. Pagrindinės jų funkcijos : augimas ir auklėjimas. Globotojais skiriami autoritetingi, patyrę įstaigų darbuotojai. Globėjais – žmonės, kurie savarankiškai paima vaikus į savo šeimą. Lektorius – jis ne tik informuoja klausytojus įvairiais moksliniais, politiniais, organizaciniais klausimais, bet ir formuoja ideologinę sąmonę, pažiūras ir įsitikinimus. Pedagogai – specialiai paruošti ugdymo veikėjai, dirbantys ugdymo įstaigose (mokytojai, dėstytojai, auklėtojai, gamybinio mokymo meistrai). Jokios techninės priemonės nepakeis žmonių ugdymo veiklos. Žmogų gali ugdyti tik žmogus 2. ATSKLEISKITE PEDAGOGIKOS, KAIP MOKSLO SISTEMOS SKLAIDĄ (INTEGRACIJA SU KITAIS MOKSLAIS, NAUJŲ PEDAGOGIKOS MOKSLO ŠAKŲ ATSIRADIMĄ). Pedagogikos mokslas - tai visos žmonijos patirtis, sutvarkyta, apibendrinta, paaiškinta, padauginta moksliškomis išvadomis ir suvesta į sistemą. Pedagogikos objektas - visų amžiaus tarpsnių žmogaus ugdymas. Ugdymas - visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Švietimas - naujos informacijos skleidimas. Mokymas – tai pagalba individui, mokantis, gilinant ir plečiant žinojimo ir mokėjimo sferą. Auklėjimas - tai individo santykių su aplinka, veikla ir savimi tobulinimas. Lavinimas – žinių, mokėjimų ir įgūdžių sistemos formavimas, protinių bei fizinių galių tobulinimas. Žinios – apibendrinta žmonijos patirtis, atspindinti tikrovę faktais, dėsniais, taisyklėmis, teorijomis. Mokėjimai - gebėjimas apibendrintai veikti, panaudojant įgytas žinias. Įgūdis - automatizuotas veiksmas. Pedagogikos mokslų sistema. Pedagogika – mokslas apie kryptingą ir sistemingą žmogaus ugdymą, tiria ugdymo ir auklėjimo organizavimą įvairiomis sąlygomis. Dėl to ir atsirado atskiros pedagogikos mokslo šakos, nagrinėjančios ugdymo problemas. Taip susikūrė pedagogikos mokslų sistema. Pedagogikos mokslas nestovi vietoje, jis vystosi, atsiranda vis naujų jo šakų. L.Jovaiša pateikia šias pedagogikos mokslų šakas: 1) bendroji pedagogika - tiria teorinius mokymo, lavinimo, auklėjimo, ugdymo pagrindus; 2) didaktika - tiria mokymo ir lavinimo procesą; 3) auklėjimo teorija - tiria auklėjimo pagrindus; 4) metodika - tiria atskirų mokymo dalykų dėstymą; 5) psichologinė pedagogika - tiria psichinę veiklą pedagoginiu požiūriu; 6) socialinė pedagogika - tiria socialinę aplinką pedagoginiu požiūriu; 7) spec. pedagogika - tiria anomalių vaikų ugdymą; 8) istorinė pedagogika - pedagogikos istorija; 9) lyginamoji pedagogika; 10) institucinė pedagogika; 11) mokyklotyra; 12) auklėjimo metodika; 13) pedagogikos metodologija; V.Jakavičius pateikia šias pedagogikos mokslo šakas: 1) šeimos pedagogika - tiria ugdymą šeimoje; 2) teorinė pedagogika - tiria ugdymo dėsningumus; 3) ikimokyklinė pedagogika - tiria ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogiką; 4) mokyklinė pedagogika - tiria mokyklinio ugdymo problemas; 5) istorinė pedagogika; 6) lyginamoji pedagogika; 7) ugdymo technologijos; 8) spec. pedagogika. Prie pedagogikos mokslo šakų kūrimo prisidėjo ir kai kurie žymesni Lietuvos edukologai: V.Jakavičius, L.Jovaiša. Šeima – pirminė visuomenės ląstelė. Pirminė todėl, kad joje visų pirma ugdomi vaikai, formuojamas charakteris, idealai. Šeima - sąjunga tarp dviejų žmonių. Z.Bajoriūnas pabrėžia, kad tikra šeima yra ta, kai vyras ir moteris įregistravę santuoką. Santuoka yra šeimos kūrimo pagrindas. Šeimos pedagogika tiria ugdymą šeimoje. Specialusis ugdymas - spec.poreikių asmenų mokymas, lavinimas ir vertybinių nuostatų formavimas, pripažįstant šių asmenų gebėjimus ir galias. Spec. poreikių asmenys - vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese. Spec. pedagogika tiria tokių vaikų ugdymą Pedagogikos teorijos pradininkai – antikos filosofai. Vienas pirmųjų ugdymo teoriją bandė sukurti čekų pedagogas J.A.Komenskis. 18a I.Kantas nurodė, kaip žmogaus ugdymo mokslas gali pasidaryti savarankiškas. 18a. prancūzų švietėjas Ž.Ž.Ruso filosofavo apie laisvą žmogaus prigimtį. Jo pedagoginę teoriją apibūdina pažiūros į laisvą auklėjimą, nes auklėja pati gamta, darbas. 18-19a. sandūroje J.H.Pestalocio ugdymo sistemos pagrindą sudarė elementaraus lavinimo teorija apie mokymo pritaikymą vaiko psichologinėms ypatybėms. 19a. J.Herbartas pirmasis ištyrė pamokos struktūrą, sukūrė vieningą auklėjimo sistemą. A.Dystervėgas pasisakė už bendražmogiškojo auklėjimo idėją, svarbiausiu auklėjimo principu laikė prigimties atitikimą. K.Ušinskis paskatino vaiko ir pedagoginės psichologijos atsiradimą. Didžiausias perversmas ugdymo istorijos įvyko 20a. pradžioje. Dž.Diuji sukūrė naują pedagogikos teorijos kryptį - pragmatinę pedagogiką. Jis paskelbė, kad ugdymo tikslas – patenkinti vaiko spontaniškus poreikius. Vienas žymiausių 20a. pradžios lietuvių pedagogų buvo J.V.Gudaitis, kuris sukūrė pedagoginės sąveikos principą, kuriam būdinga abipusiškumas. J.Laužikas kėlė harmoningos asmenybės ugdymo idėjas. J.Geniušas rašė straipsnius apie privalomo pradinio mokymo įgyvendinimą. S.Šalkauskis savo filosofines-pedagogines idėjas išdėstė veikaluose: „Bendrieji pedagogikos pagrindai“, „Lavinimo mokslas“. A.Maceina plėtojo tautinio auklėjimo sritį. Pedagogikos ryšiai su kitais mokslais. Pedagogika gali sėkmingai vystytis tik glaudžiame ryšyje su kitais mokslais. Vieni mokslai pedagogikai turi: 1. grindžiamąją reikšmę - jos turi tokie mokslai, kurie padeda pilniau suprasti ugdymo objektą – ugdytinį (fiziologija, biologija, higiena, medicina - tiria žmogaus kūną; bendroji psichologija, eksperimentinė psichologija - tiria žmogaus sielą; fiziologinė psichologija, psichofizika - tiria kūno ir sielos ryšį. 2. vedamąją reikšmę - tai logika, etika, estetika, filosofija, sociologija, teologija 3. pagalbinę reikšmę pedagogikai turi istorija, anatomija, fiziologija, sociologija, mokyklinė higiena. 3. UGDYMO TIKSLAI, JŲ KAITA. ĮRODYKITE, KAD IDEALIU ASPEKTU UGDYMO PAGRINDINIS TIKSLAS VISAPUSIŠKOS ASMENYBĖS UGDYMAS. Asmenybė-tai individualių, pastovių, įgimtų ir išsiugdytų savybių, nusakančių žm. Elgesį ir patyrimą, visuma. Asmenybė yra individuali ir vientisa. Numatyti tikslus, reiškia numatyti ilgalaikio poveikio rezultatus, žvilgsnis į tobulo žmogaus ugdymo perspektyvą per laiko prizmę. M-kla turi rengti žmogų pagal šiuolaikinės visuomenės poreikius t.y. ugdyti kūrybišką, humanišką, plačių interesų asmenybę. Keliant ugdymo tikslus, didelę įtaką darė įvairių šalių pedagogai. Vienas jų Komenskis, nagrinėjo vaiko prigimtį ir raidą. Suformuoti uždaviniai: 1)vaiko ir aplinkinio pasaulio pažinimas)protinis lavinimas, 2)savęs valdymas-dorinis auklėjimas, 3)veržimasis prie dievo-religinis auklėjimas. Pestalocis svarbiausiu ugdymo tikslu laikė protinį, moralinį, fizinį lavinimą ir auklėjimą. Hermartas akcentavo dorinį ugdymą mokymo procese, iškėlė auklėjamojo mokymo idėją. Šalkauskis: ugdymas turi paruošti žm. Tokiam gyvenimui, kurį jis gyvens, akcentavo dorovines vertybes ir prigimtį, tikslas: pilnutinė asmenybė, žmogus kuris kuria vertybes ir moka jomis naudotis. Keliant ugdymo tikslus išsiskiria dvi nuomonės: 1)tikslas-sistemingos žinios, įgūdžiai, mokėjimai 2)tikslas: visapusiškas žmogaus protinis, socialinis ir dorinis ugdymas. Ugdymo tikslus įtakoja tautos apsisprendimo principai, demokratiniai santykiai, todėl keliamos šios idėjos: 1)laisvo žm.ugdymas, 2)individualybės, tautiškumo, doros ugdymas. Ugdymo sudėtinės dalys: 1)humanistinis ugdymas. Vaiko vertybių, interesų pripažinimas, tai teisė į laisvę, socialinį, teisinį saugumą, teisė realizuoti asmeninius sugebėjimus. 2)fizinis:išsiugdyti fiziškai sveiką žm. Fiz.lavinimas apima fizinių savybių ugdymą, sveiką gyvenseną, jos įpročius. 3)protinis:išmokyti mokinį mąstyti-analizuoti, lyginti, derinti, daryti išvadas. Protiniai gebėjimai grindžiami žinių sistema. Į protinį lavinimą įeina protinio darbo kultūra, įvairių dalių apipavidalinimas, darbo ir poilsio kaitaliojimas. 4)socialinis:parengti vaiką bendravimui ir veiklai visuomenėje, darbui, atsakomybei. Darbinio ir visuomeninio auklėjimo sritys. 5)dorinis:mokinio asmenybės ugdymo šerdis-pagrindas. Žmogų labiausiai apibūdina jo elgesys, įpročiai, pažiūros, įsitikinimai. Išmokinti elgtis pagal visuomenėje priimtas normas, išmokinti žmones sugyventi vienas su kitu. 6)estetinis: mokyti suprasti grožį, išugdyti skonį, jausmus. Formuoja asmenybę. Ugdymo tikslai neizoliuoti, o glaudžiai susiję tarpusavy, vienas kitą įtakoja ir lemia. Švietimo reformos tikslai: 1)padėti asmeniui atskleisti bendražmoniškas vertybes, 2)ugdyti kritinį mąstymą, 3)rengti profesiniai veiklai, 4)ugdyti tautinę ir kultūrinę savimonę, 5)ugdyti demokratišką asmenybę Tikslas yra tai, dėl ko kas nors daroma ar įvyksta, o uždavinys - tai, kas turi būti daroma, kad tikslas būtų pasiektas. Tikslas vadinamas siekiamąja priežastimi, todėl, kad jis turi realios veikiamosios reikšmės išdavai realizuoti. Tikslas visada turi judinamosios galios mūsų valiai. Tikslai gali būti: materialiniai, formalinai ir paskirties. Ugdymo tikslai skirstomi pagal tokius kriterijus: 1. trukmę: ilgalaikiai ir trumpalaikiai 2. formą: kokybiniai ir kiekybiniai 3. įgyvendinimą: realūs ir nerealūs 4. viešumą: skelbiami ir slepiami 5. veiklos kryptį: tiesioginiai ir netiesioginiai 6. ryšį su asmenybe: objektyvūs ir subjektyvūs 7. veiklos pobūdį: individualizuoti ir kooperuoti 8. turinį: mokomieji, lavinamieji, auklėjamieji S. Šalkauskio teigimu, ugdomųjų uždavinių gali būti tiek pat, kiek ir ugdomųjų tikslų, tačiau jis išskiria 9 sisteminius ugdymo uždavinius: fizinis, dorinis, religinis, individualus, visuomeninis, tautinis, tarptautinis auklėjimas, protinis, estetinis lavinimas. Šalia viso to jis dar skiria ir aktualiausius ugdymo uždavinius: individualiniai, kolektyviniai, profesiniai, vietiniai ir laikiniai. B. Bitinas tikslą laiko veiklos projektavimu, o uždavinius - veiksmų įgyvendinimu realizuojant tikslą. Jis skiria 3 pagrindines ugdymo sferas - protinį, dvasinį ir fizinį. Kiekvienoje šių sferų sprendžiami tam tikri uždaviniai: 1. Protinis ugdymas - žinių apie gamtą, visuomenę ir žmogų įsisavinimas. 2. Dvasinis ugdymas - dorovinių jausmų ugdymas; dvasinių poreikių formavimas. 3. Fizinis ugdymas - sportinių gebėjimų ugdymas; sveikatingumo gerinimas. L. Jovaiša skiria 5 ugdymo ruožus ir jų uždavinius: 1. Kūno kultūra - higieninis, ekologinis, fizkultūrinis ir sportinis lavinimas 2. Psichinis lavinimas - intelekto, praktinio veikimo lavinimas, motyvacijos ir charakterio tobulinimas 3. Socialinis auklėjimas - drausminimas, darbinis, ekonominis ir visuomeninis auklėjimas 4. Kultūrinis lavinimas - mokslinimas, techninis ir technologinis, meninis ir estetinis lavinimas 5. Dvasinis ugdymas - pasaulėžiūros ugdymas, vertybinis ir estetinis auklėjimas, dorinimas. Nuo seniausių laikų buvo keliama tobulo žmogaus ugdymo idėja. Pirmykštėse gentyse ugdymo tikslas buvo žmogaus egzistencijos garantavimas, o antikos laikais visuomenė jau stengėsi paruošti žmogų, suprasti meną, priartinti prie mokslo. Jau tada buvo kalbama apie tobulą asmenybę, kaip ugdymo objektą, apie žmogaus dvasios ir kūno harmoniją. Atėniečiai idealu laikę tokį žmogų, kuris gražus fiziniu ir doriniu atžvilgiu, siekė suderinti protinį, dorinį, estetinį ir fizinį auklėjimą. Sokratas ugdymo tikslu iškėlė paties savęs pažinimą, doros tobulinimą. Aristotelis skyrė tris sielos rūšis: augalinę, gyvūninę ir protingąją. Jas atitinka fizinis, dorinis ir protinis auklėjimas. Ugdymo tikslas yra ištobulinti protą ir valią. J. A. Komenskio suformuluotas ugdymo tikslas - per žemiškąjį gyvenimą pasirengti amžinajam, pomirtiniam gyvenimui. Jo nuomone, yra trys ugdymo uždaviniai: paties savęs ir aplinkinio pasaulio pažinimo (protinis lavinimas), savęs valdymo (dorinis auklėjimas) ir veržimasis prie Dievo (religinis auklėjimas). Dž. Loko keltas ugdymo uždavinys išauklėti džentelmeną. Tam reikalingas fizinis, dorovinis, darbinis, religinis auklėjimas ir mokymas. Tikras džentelmenas yra tas, kuris sugeba pasiekti savo laimę, bet kartu ir kitiems džentelmenams netrukdo tai daryti. Ž. Ž. Ruso nuomone pagrindinis uždavinys yra išauklėti tokį žmogų, kuris nuo nieko nebūtų priklausomas, vertintų savo ir gerbtų kitų laisvę, mokėtų ją ginti. Auklėjimo tikslas, pasak J. H. Pestalockio, yra žmogiškumo ugdymas, visapusiškas ir harmoningas visų įgimtų žmogaus jėgų ir sugebėjimų tobulinimas. J. F. Herbarto ugdymo tikslas - išauklėti žmogų, įgyvendinti 5 doros idėjas; laisvę, tobulumą, palankumą, teisę ir teisingumą. Ugdymo tikslus jis skirsto į galinius ir būtinus. Galiniai tikslai tai tie, kuriuos žmogus kada nors galės užsibrėžti savo paties noru, dirbdamas tam tikrą darbą, būtini tikslai tai tie, kurie reikalingi žmogui bet kurioje veikloje. A. Dystervėgas gynė bendražmogiško auklėjimo idėją. Jis kvietė ugdyti humaniškus žmones ir sąmoningus piliečius, tarnaujančius tiesai, grožiui ir gėriui. K. Ušinskis manė, jog žmogus turi būti tobulas, harmoningai išsivystęs fiziškai, protiškai, doroviškai. 4. PASIRINKITE KONKRETŲ MOKSLEIVIŲ AMŽIAUS TARPSNĮ (PRADINUKAS, PAGRINDINĖS MOKYKLOS MOKSLEIVIS,, VIDURINĖS MOKYKLOS MOKSLEIVIS IR T.T.), APIBŪDINKITE PASIRINKTO AMŽIAUS TARPSNIO MOKSLEIVĮ BEI PATEIKITE ŠIO AMŽIAUS TARPSNIO PEDAGOGINĖS DIAGNOSTIKOS BŪDUS. Ugdymas – visuomeninės-istorinės patirties perdavimas jaunajai kartai, žmogaus asmenybės formavimas. Vystymasis - tai kiekybinių ir kokybinių pokyčių kitimai vykstantys žmoguje. Yra skiriamos fizinio, psichinio ir socialinio vystymosi rūšys. Ugdymo sėkmė labai priklauso nuo to, kiek ugdytojas pažįsta to amžiaus tarpsnio individualias ypatybes. Pagal tai keliami ugdymo uždaviniai ir parenkami metodai. Amžiaus tarpsnių ypatybes nagrinėja psichologija ir skiria vienokius vystymosi laikotarpius, tačiau pedagogai tuos tarpsnius skirsto pagal dominuojančią veiklą. Tad pedagogikoje skiriami tokie amžiaus tarpsniai: Kūdikystė (0 – 1 metai), Ankstyvasis ikimokyklinis amžius (1 – 3 m.), Ikimokyklinis amžius (3 – 6 metai), Mokyklinis amžius: jaunesnysis mokyklinis amžius (vaikystė) – (6 – 10 metų), vidutinis mokyklinis amžius (paauglystė) – (11 – 15 metų), vyresnysis mokyklinis amžius (ankstyvoji vaikystė) – (16 – 18 metų), Akademinis amžius (jaunystė) – 18 -22 – 24 metai. Kūdikystė. Dviejų mėn. vaikas palaiko galvą, keturių – sėdi palaikomas, šešių – sėdi vienas. Pirmąjį pusmetį jau pradeda pažinti žmones, pirmiausia motiną, nusišypso ją pažinęs. Antrąjį pusmetį bando stotis. Šiuo metu vaikas pradeda suprasti kalbą, pagal žodį atpažįsta daiktą. Apie 8 mėnesį kuria savo žodžius. Jo sukurti žodžiai turi daug reikšmių. Apie 12 mėn. vaikas jau turi 10-12 žodžių. 9-12 mėn. raumenys išsivysto taip, kad gali perkelti savo kūną iš vienos vietos į kitą. Jis gali stebėti daugelį daiktų, liesti juos, kilnoti, stumdyti. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas sugeba atskirti suaugusius, juos pasikviesti, ko nors paprašyti. Kūdikystėje didėja svoris, ūgis. Šio amžiaus vaikui ypač svarbu švelnumas, glamonės. Ankstyvasis ikimokyklinis amžius. 2-aisiais gyvenimo metais intensyviai lavėja kalba. Pirmieji sakiniai yra vieno žodžio. Tik 2-ųjų metų antroje pusėje sakiniai pailgėja iki 2-3 žodžių. Metų pabaigoje jis jau moka apie 300 žodžių, o 3-ųjų pabaigoje – 800-1000 žodžių. Tampa savarankiškas. Vis dažniau sako „aš pats“. Bando pats šaukšteliu pavalgyti, pats rengtis. Šie metai labai svarbūs asmenybės formavimuisi. Labai svarbu, kad ugdytojai aktyviai bendrautų su vaiku. Vaikai nuolat klausinėja ir būtina patenkinti šį smalsumą. Reikia formuoti vaikų poreikius, tačiau stengtis neišugdyti egoistinės asmenybės. Ikimokyklinis amžius. Labai plečiasi vaiko žodynas. Ketvirtaisiais metais moka apie 2000, penktaisiais apie 3000, o šeštaisiais apie 4000 žodžių. Vaikai gali susikaupti ilgesniam darbui, tačiau mąstymas dar labai ribotas. Fantastiką laiko realybe, kankina suaugusiuosius savo klausimu „kodėl“. Taip jis tiria tikrovę ir ją plačiau ją pažįsta. Tai kūrybinių žaidimų metas. Jaunesnysis mokyklinis amžius. Svarbiausia veikla – mokymasis. Pasikeičia dienotvarkė. Didelę reikšmę turi skaitymo ir rašymo įgūdžių susidarymas, jų tobulinimas. Loginį mąstymą padeda ugdyti matematikos mokymasis. Pradinėse klasėse kokybiškai pasikeičia mokinių mastymo būdas. Jau 2–3 klasėje vaikai išmoksta lyginti, analizuoti, daryti išvadas. Pradinukas jau moka planuoti nesudėtingą darbą. Dėmesys žymiai valingesnis. Jis ilgai ištveria dirbdamas neįdomų, bet reikalingą darbą. Taip auga valinga asmenybė. Pirmokas į mokytoją žiūri kaip į išmintingą žmogų. Vaikai į mokyklą ateina norėdami mokytis. Tačiau vėliau išryškėja jų nenoras mokytis. Vidurinis mokyklinis amžius. Kinta mokytojo vaidmuo. Paaugliai pradeda kritiškai vertinti mokytojų teiginius. Siekia bendrauti su savo bendraamžiais, svarbesnė yra jų nuomonė. Paaugliai dažnai pervertina savo galimybes, nemėgsta pamokymų. Todėl gali būti šiurkštūs. Vyresnysis mokyklinis amžius. Tai rengimosi gyvenimui, praktinei veiklai laikotarpis. Jie užima naują socialinę padėtį visuomenėje, ir mokymasis tampa tolesnės jų egzistencijos pagrindu. Šiuo laikotarpiu jie jau labiau apsisprendę dėl būsimos specialybės. Tačiau jie nevengia konfliktų su mokytojais, tėvais. Dažnas išgyvena pirmą meilę, kuri palieka gilius pėdsakus visam gyvenimui. Spec. poreikių asmenys - vaikai ir suaugusieji, dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų, turintys ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese. Ieškant pagalbos teikimo būdų, aktualus pasidarė spec. poreikių vaikų integruotas ugdymas. Tai ugdymas bendro lavinimo įstaigose. Integravimo praktinis įdiegimas yra sudėtingas socialiniu, pedagoginiu, psichologiniu požiūriu. Dažnai integravimas suprantamas kaip paprastas vaiko perkėlimas į bendro lavinimo įstaigą. Vaikai, turintys skirtingas negales, negali būti ugdomi visai taip pat. Integravimo esmė – žmogaus su negale dalyvavimas socialinėje sveikų žmonių bendruomenėje. Sėkminga integracija tada, kai grupės klimatas yra teigiamas, kai vaikas ugdomas pagal specialiosios įstaigos ugdymo programą, mokytojas individualiai dirba su vaiku. Šiuo metu galima kalbėti tik apie nežymiai sutrikusio intelekto vaikų integraciją. Vidutiniškai ir žymiai sutrikusio intelekto vaikų integracija į bendrojo lavinimo įstaigas nepasiteisino ir yra nerekomenduojama. 5.PATEIKITE UGDYTOJO PROFESIOGRAMOS MODELĮ, SUSIEJANTĮ JĮ SU XXI AMŽIAUS IŠŠŪKIAIS ŠVIETIMUI, PEDAGOGŲ PERKVALIFIKAVIMUI,ATESTAVIMU, NAUJOMIS MOKYTOJŲ RENGIMO STRATEGIJOMIS. Pedagogo profesijos ypatumai. Šių dienų mokytojas mokytojas – ugdymo proceso skatintojas, visos dirbančios visuomenės vadovas. jo sėkmingo darbo sąlygos: 1. geras savo dalyko supratimas bei gebėjimas įžvelgti savo profesinio išsilavinimo ribas bei spragas ir nuolat tobulinti. 2.gebėjimas įvesti mokinius į žinių, idėjų bei vertybių pasaulį, žadinant kiekvieno nuostatą jį kūrybiškai pildyti ir keisti. 3. mokytojo atvirumas, kūrybingumas, entuziazmas, stipri valia įkvepia mokinius sekti jo pavyzdžiu, plėtoti savo kūrybines galias, rizikuoti ir drąsiai siekti naujovių. 4. mokytojui ir mokiniui būtina rami, be baimės abipusės pasitikėjimu grindžiama darbo atmosfera, kurią laiduoja mokyklos vadovybė, mokytojų bendruomenė ir visuomenė. mokytojui nedera brautis į vaiko vidų ir patarimais jį tvarkyti. jis gali tik padėti susitvarkyti su bėdomis. mokytojo profesiją renkasi žmonės, kurie mėgstą dalyką ir dalytis žiniomis su vaikais, ugdyti asmenybę, kuriems malonu matyti kaip vaikai vis daugiau sužino, taip pat patinka patiems mokytis. mokytojas gali būti kaip klasės lyderis. mokytojas – dalyko dėstytojas, auklėtojas, vyresnysis draugas. pedagoginis pašaukimas. dažnai galime išgirsti, kad geru mokytoju gimstama ir kad kai kurie žmonės turi įgimtą pedagogo talentą, nemaža tiesos, tačiau tiesa yra ta, jog galima mokytis ir išmokti tobuliau bendrauti, geriau pažinti save patį ir kitus žmones, būti jautresniu jų poreikiams. mano manymu, pedagoginis pašaukimas – tai noras dalytis žiniomis su kitais ir padėti jas suprasti. pašaukimas – tai meilė vaikams, noras bendrauti, mokėjimas sukurti jaukią atmosferą, o taip pat noras visą gyvenimą mokytis ir mokyti kitus. šis žmogus, pedagogas, turi mokėti naudotis iškalbos priemonėmis. pedagoginiai sugebėjimai glaudžiai susiję su pašaukimu, nes jie reiškiasi ne tik kurios nors veiklos siekimu, bet ir tos veiklos galiomis. siekimų ir jų realizacijos galia glūdi pedagoginio pašaukimo šerdyje. pedagoginis taktas. lotynų kalboje žodis „tactus“ reiškia prisilietimą, pojūtį. taktas – saiko jausmas, sugebėjimas kiekvienu konkrečiu atveju greitai ir tiksliai nustatyti santykių būdą ir jį mokamai pritaikyti reikiamu momentu. pedagoginis taktas – didelė ugdytojo vertybė, leidžianti sukurti palankius santykius su mokiniais ir kolegomis ir tuo būdu rasti lengvesnį kelią į tikslą. pedagogo taktiško elgesio formavimąsi sąlygoja socialinis intelektas, dorovinės pažiūros, emocijos. socialinis intelektas leidžia įsigilinti į konkrečią situaciją. dorovinis ir socialinis jautrumas padeda suprasti kitą, įvertinti situaciją. taktiškas elgesys būtinas visur: per pamokas, užklasinėje veikloje, laisvalaikiu. mokinių veiklos nuobodulys dažnai paaiškinamas netaktiška pedagogine veikla. reguliuojant mokinio elgesį, svarbus skatinimo ir bausmių taktas pedagogo taktą rodo kalba. pedagogo išvaizda. mokiniai pastebi, kaip mokytojas rūpinasi savimi, prižiūri save ir išvis kokia jų savigarba. labai daug sako apie mokytoją jo laikysena. tai kaip mokytojas juda, stovi, nuolat teikia informacijos apie jo nuotaiką, pasitikėjimą savimi ir energingumą. mokytojo drabužiai, kaip ir laikysena yra labai matomas nuostatų ir jausmų atspindys. mokytojo apranga turi didelę įtaką mokinių elgesiui, drausmei ir darbo įpročiams. 1. labai svarbu tvarkingumas; 2. mokytojas turėtų vengti ryškių detalių, nes jos nukreipia auditorijos dėmesį; 3. pasirinkti drabužių spalvą, kontrastingą foną; 4. vengti braškančių, čežančių, skambančių ar kokiais nors kitais garsais trikdančių aprangos detalių. Visi dalykai, turintys įtakos mokytojo įvaizdžiui (tvarkingumas, švara, kvapas) padeda kurti mokytojo santykius su mokiniai – arba juos sugadinti. Pedagoginio darbo specifiškumas ir mokytojo asmenybės problema. mokytojo asmenybės psichologinės savybės, įvairių psichologijos m-klų požiūriu. mokytojas-žmogus Žmogaus esmė- siela, protas, kūnas. pasaulėžiūra, pasirinkimai, tikslai, vertybių sistema. žmogus turi protą skirti ir valią pasirinkti gėrį ar blogį. Mokytojas, m-kla, mokinys, mokymas. Visuomenės, tautos atstovas, pakilęs virš grupinių interesų, partinių rietenų, atstovaujantis bendražmogiškai idėjai, įkvepiantis visuotinį žmonių susiklausymą, solidarumą. Mokytojas asmenybė –daranti įtaką kitų žmonių asmenybės vystymuisi. Mokytojo pašaukimas, talentas. Pašaukimas- tai nėra vien gebėjimas, o kartu ir asmenybės nuostata, noriai atlikti tam tikrus veiksmus, tai svajonė, polėkis, mobilizuojantis asmenybės fizines ir intelektines jėgas. Pašaukimo neatsiejamas nuo žmogaus veiklos, jis yra žmogaus patirties apie tą veiklą, profesiją, save. Nors anatomiškai fiziologiniai žmogaus paveldai ir turi reikšmę plėtojant tam tikros profesinės veiklos galimybes, bet interesai, motyvai, nuostatos, požiūris į veiklą nėra įgimti. Kuo palankesnės sąlygos pedagoginiam interesui formuotis, tuo labiau jis gilėja, persmelkdamas visą žmogaus psichiką, mąstymą, valią, jausmus, tuo labiau artėja prie reiškinio, kurį vadiname pašaukimu. Talentas –tai sudėtingas asmenybės savybių kompleksas. Pagr jo bruožai: 1. asmenybės išsilavinimo ir gebėjimų įvairiapusiškumas; 2. savo gebėjimų suvokimas ir kryptingas ugdymas; 3. gebėjimų ir charakterio bruožų darna (valios ypatybės, ryžtingas gyvenimo tikslų siekimas) Būtina sąlyga talentui plėtoti – pedagoginė veikla, kai pedagoginiai interesai kryptingai susiformavę, iki talentingumo iškeliami gebėjimai. Vien pedagoginio pašaukimo ir talento nepakanka, mokytojui reikia ir pedagoginio meistriškumo, kuris yra įgyjamas. Pedagoginis meistriškumas dvigubas: siaurąja prasme tai specialybės žinojimas bei techninis-metodinis dalyko išaiškinimas; plačiąja prasme – tai bendra pedagoginė kultūra, gebėjimas mokinį pažinti, jausti epochos dvasią moksle, mene, politikoje, ypač bendražmogiškos dorovės prasme, mylėti žmones, norėti ir gebėti bendrauti, turėti kalbos dovaną ... susumavę, atrinkę ir papildę ankstesnių pedagogų ir mąstytojų mintis, šiuolaikiniai pedagogai tvirtina, kad pagr pedagogo bruožai yra: 1. geranoriškas ir jautrus; 2. žinantis vaikų psichologinius ypatumus, poreikius ir interesus; 3. turintis praktinio darbo su tam tikro amžiaus vaikais įgūdžius; 4. aukšto intelekto; 5. pasižymintys įvairiapusiais interesais ir mokėjimais; 6. veiklus ir gyvybingas; 7. turintis humoro jausmą (bet be sarkazmo atspalvio); 8. lankstus, pasirengęs keisti ankstesnes pažiūras bei tobulėti; 9. netradicinė, išsiugdžiusi savo vidinį pasaulį asmenybė; 10. empatiškas. Įvairių šiuolaikinių pedagogų koncepcijos skiriasi tik forma, sąstatu (savybių) –išplėstu ar susiaurintu, tačiau esmė lieka ta pati. Didžiausi reikalavimai keliami žmogaus mąstymo, intelekto ir valios bei jausmų sritims. Pedagogo veiklos sandara –mokymas, auklėjimas, lavinimas – ugdymas. Ugdytojui reikšmingos savybės: mąstymo lankstumas, vaizduotė, valia, iniciatyvumas, reiklumas, taktiškumas. Labai svarbu, kad pedagogas būtų gilų jausmų, emociškai turtinga asmenybė. Meilė vaikams ir meilė pedagoginiam darbui yra esminiai tikro mokytojo jausmai. Iš ugdymo dalyvių išskiriami asmenys, kuriu budinga ugdomoji funkcija. Vieni prigimtiniai (tėvai, gimines), kiti neprigimtiniai (dėstytojai, mokytojai, auklėtojai). Mokytojas – vienas iš nedaugelio žmonių, kurio asmenybe glaudžiai susijusi su jo veiklos rezultatais. Bendrieji reikalavimai ugdymo veikėjams – turėti pedagogo pašaukimą. Jam budinga intelektinis ir emocinis jautrumas individualybei bei jos poreikiams. Reikalavimai: 1. ugdymo veikėjas turi gerai suvokti savo dalykine sistema, kuria dirba; 2. kasdieninis rūpinimasis mokiniais; 3. dėmesys ir jautrumas individui; 4. darbe ir buityje turi rodyti pavyzdį. Ypatumai: dorovinės normos padeda pasiruošti priemones, sudaryti ugdymo sąlygas. Pedagoginis taktas – saiko jausmas, sugebėjimas greitai nustatyti santykių būda. Pedagogo taktas leidžia sukurti palankius tarpusavio santykius su mokiniais ir kolegomis. Taktiškas pedagogas turi iš anksto numatyti savo teisumą ir veiksmų padarinius. Pedagogo meistriškumas – pedagogo autoriteto veiksnys. Mokėjimai: a. Sudominti vaikus; b. Sudėtingus dalykus padaryti lengvais ir suprantamais; c. Greitai įžvelgti vaiko vidinius pergyvenimus; d. Valdyti save. Šių meistriškumo bruožų įgijimas priklauso nuo pedagoginių sugebėjimų. Pedagoginiai sugebėjimai – individualybės savybės, leidžiančios lengvai dirbti pedagoginį darbą. Sugebėjimai gali būti: komunikatyvumo, diagnostiniai, organizuotumo, kūrybinei, ekspresyviniai. Ugdydamas aukletinį, kaip asmenybę, mokytojas kuria visuomenes ateitį. Mokytojo paskirtis perduoti mokiniui mokslo pagrindus. Taip pat reikia šiomis žiniomis išmokyti naudotis praktiškai, formuoti jo įgūdžius, lavinti gebėjimus. Išmoktų kritiškai mąstyti, būti komunikabiliu – mokytojas vertinamas ne tik kaip specialistas, bet kaip asmenybė, žmogus, pilietis, sugebantis šviestis, lavinti praktiškai, psichiškai ir dvasiškai tobulinti ugdytinį, padaryti iš jo harmoningą asmenybę, humaniška žmogų. Pedagogui svarbu pažinti ne tik save, bet ir kitus žmones. Mokytojui yra būtinas pedagogo pašaukimas – asmenybės charakterio motyvacinių savybių visuma, svarbu greitas orentavimasis. Tačiau reikia ir pedagoginio meistriškumo, kuris įgyjamas, ir jis yra vienas svarbiausių autoriteto veiksnių. Jis pasiekiamas nuolat tobulinant pedagogines veiklos mokejimus ir įgūdžius. Yra šie pedagoginiai mokėjimai: a. Sudominti vaikus; b. Sudėtingus dalykus padaryti paprastais; c. Greitai ir tiksliai įžvelgti vaiko vidinius pergyvenimus ir pedagogiškai į juos reaguoti; d. Valdyti save, kalba, kalbos tona, judesius, žvilgsnį, šypsena, žodžius. Šių pedagoginio meistriškumo bruožų įgijimo tempas ir lygis priklauso nuo pedagoginių sugebėjimų. Klasifikacijos tobulinimas – nenutrūkstamas procesas, suaugusiujų švietimo sudetinė dalis. Kvalifikacijos tobulinimas skirstomas į formalujį ir neformalujį. Formalusis yra šios dėstomojo dalyko ir jo metodikos, pedagogikos, psichologijos, humanitarinių ir socialinių disciplinų kursai, tikslinės stažuotės. Neformalusis – tai savarankiškai pedagogo saviugda, kurią skatina švietimo įstaigos ir valstybė remia tiek, kiek kurso turinys atitinka mokyklos interesus. Pedagogo profesinio pasirengimo lygis nustatomas suteikiant kvalifikacinę kategoriją atestacijos metu. Noredami nuolat tobulinti savo kvalifikaciją, pedagogai gali periodiškai atestuotis. Atestacijos metu pedagogas turi galimybę objektyviai įvertinti savo profesionalumo lygį, gebėjimą atsinaujinti. Pedagogo atlyginimo dydis priklauso nuo kvalifikacijos kategorijų, kurių suteikimo tvarka nustato kultūros ir švietimo ministerija. Mokytojų rengimas. Mokymosi visą gyvenimą edukologinės dimensijos. Visuomenės narių išsilavinimas ir nuolatinis kvalifikacijos kilimas yra mokslo, technikos ir gamybos pažangos, aukštesnio darbo našumo ir kartu geresnio žmonių gyvenamųjų gerbūvio gerinimo prielaida. Ypač svarbu tobulinti mokytojų rengimą, juo labiau, kad šiuo metu daugėja aukštųjų mokyklų, kurios siekia rengti mokytoją. Lietuvos švietimo įstatyme taip nusakoma teisė dirbti pedagoginį darbą:“Teisę dirbti pedagoginį darbą atitinkamo tipo (pakopos) švietimo įstaigose turi asmenys, įgiję issilavinimą pedagogus rengiančiose institucijose, kurioms Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra pripažinusi teisę išduoti dokumentus, patvirtinančius atitinkamą pedagoginę kivalifikaciją. Tik tada galima tikėtis, kad į mokyklą ateis, kaip reikalavo Sokratas, autoritetingas ir mokinių mylimas, o, anot J. Komenskio didžiai – dorovingas, išsilavinęs, mylintis pedagoginę veiklą ir vaikus, gebantis organizuoti mokymą mokytojas. S. Šalkauskis tvirtino, kad mokytojui reikalingi trys dalykai: pedagoginis pašaukimas, profesinis pasirengimas ir gebėjimas dirbti pedagoginį darbą. Dabartinei mokyklai reikia, kad mokytojas ne tik gerai žinotų savo dėstomąjį dalyką, bet ir galėtų suprantamai, įdomiai mokyti, sudaryti mokymo metu sąlygas savarankiškai dirbti, pareikšti savo nuomonę, konstruktyviai bendrautų ir kita, mokymo metu lavintų ir auklėtų. Dėstytojo gebėjimas kūrybiškai organizuoti studijas, konstruktyviai bendrauti su studentais tiesiogiai moko būsimuosius mokytojus ugdymo meno. Viena svarbiausių mokytojo savybių – jo pedagoginė kultūra, pedagoginis meistriškumas, gebėjimas pažinti ir suprasti mokinius, tinkamai su jais bendrauti ir žinoma“pedagoginė gyslelė“. Būsimieji mokytojai turi gerai žinoti tautinės mokyklos kūrimosi istoriją ir jos svarbiausias idėjas, keltas netolimojoje praeityje. Klasės auklėtojo praktika leidžia ypač gerai pažinti mokinius, su jais organizuoti indvidualų darbą. Nauji mokytojui keliami reikalavimai: dalyko išmanymas, pedagogikos išmanymas, organizacinė kompetencija ir bendradarbiavimas technologijų supratimas, atvirumas, lankstumas ir mobilumas. Technologijos – technologinė kaita, globalizacija ir aktyvus pilietiškumas – turi įtakos bendrajai politikai, įpareigodamas poreikį mokytis visą gyvenimą, įteisinti, kaip vieną iš pagrindinių prioritetų ES Tarybos dokumentuose visą gyvenimą trunkantis mokymasis vadinamas - pagrindiniu švietimo ir mokymo principu. Švietimo ir mokymo sistemų išplėtojimas iki visą gyvenimą trunkančio mokymosi yra pripažįstamas. Mokymosi visą gyvenimą memorandume (2000) numatoma, kad pagrindinė vertybė žinių visuomenėje bus“žmogaus gebėjimas nuolat kintančioje visuomenėje, žinias taikyti protingai ir veiksmingai“. Greenas(2000) išskiria tris mokymosi visą gyvenimą modelius: 1. Valstybės vadovaujamas(esminis vaidmuo priskiriamas valstybei-mokymosi visą gyvenimą organizatorei ir pagrindiniu finansavimo šaltiniui), tad atmetamas rinka pagrįstas požiūris nesąlygoja per mažas investicijas ir neligybę. 2. Socialinės partnerystės (tarpinis tarpvalstybės rinkos ir vadovaujamų modelių). Jame pripažįstama indviduali atsakomybė ir pasisakoma už daugialypio atstovavimo, įvairių tarpininkų struktūras ir maksimalų naujų mokymosi technologijų panaudojimą: Vokietija, Austrija, Šveicarija, Danija. 3. Rinka pagrįstas suaugusiųjų švietimas(individas turi prisiimti pirminę atsakomybę už savo mokymąsi, o vyriausybė žymiai apriboja savo vaidmenį, pasilikdama gynėjo ir nukreipėjo vaidmenį). Mokymasis visą gyvenimą yra tarsi skėtis, po kuriuo turėtų vienytis įvairios mokymo ir mokymosi rūšys. Norint įgyvendinti mokymąsi visą gyvenimą, reikia, kad visi dirbtų drauge ir veiksmingai-tiek kaip individai, tiek kaip organizacijos. Įvairiapusiu ir nuosekliu mokymosi visą gyvenimą reiktų siekti: 1. Garantuoti universalią ir nenutrūkstamą mokymosi galimybę , siekiant įgyti naujų įgūdžių ir atnaujinti senuosius, kurių reikės žinių visuomenėje 2. Padidinti investicijas į žmogiškuosius resursus, kad prioritetą įgytų brangiausias Europos turtas – jos žmonės. 3. Kurti veiksmingus mokymo ir mokymosi metodus bei sąlygas mokymosi visą gyvenimą kontinumui. 4. Patobulinti būdus, kuriais suprantamas ir vertinamas dalyvavimas ir mokymosi rezultatai, ypač neformaliojo ir informaliojo mokymosi. 5. Užtikrinti, kad kiekvienam būtų lengvai prieinama kokybiška informacija ir patarimai apie mokymosi galimybes visoje Europoje per visą gyvenimą. 6. Sudaryti mokymosi visą gyvenimą sąlygas kuo arčiau besimokančiųjų – jų bendruomenėse ir kai tik įmanoma, suteikti informacinėmis kompiuterinėmis technologijomis aprūpintas patalpas. Geriausias būdas, siekiant mokymosi visą gyvenimą, yra bendras darbas. Taip bus: 1) Kuriama visus narius įtraukianti visuomenė, suteikianti lygias aukštos kokybės mokymosi galimybes visą gyvenimą visiems žmonėms. Švietimas ir mokymas grindžiami pirmiausia ir daugiausia individų poreikiais bei reikalavimais 2) Keičiami ir pritaikomi švietimo ir mokymo būdai; organizuojamas mokamas darbas, kad žmonės galėtų mokytis visą gyvenimą ir planuoti, kaip suderins mokymąsi, darbą ir šeimos gyvenimą. 3) Siekiama aukštesnio švietimo ir kvalifikacijos lygio visuose srityse, kad būtų garantuotas aukštos kokybės mokymas ir mokymasis, kad žmonių žinios bei įgūdžiai atitiktų besikeičiančius darbo vietų, darbdavio reikalavimus ir darbo metodus. 4) Žmonės visapusiškai skatinami ir ruošiami aktyviau dalyvauti visuose šiuolaikinio bendruomenės gyvenimo sritys, ypač socialinio ir politinio, apimant ir Europinį lygį. Švietimas plačiąja prasme yra svarbiausias dalykas, mokantis ir suprantant, kaip priimti šiuos įšūkius. Šiandien pastebimai linkstama prie daugiau integruotos politikos, vienijančios socialinius bei kultūrinius tikslus ir ekonominį mokymosi visą gyvenimą pagrindą. Terminu „nuolatinis“ mokymasis atkreipiamas dėmesys į laiką:į mokymąsi per visa gyvenimą, be perstojo arba periodiškai. Naujai sukurtas terminas visaapimantis mokymasis atskleidžia daugiau mokymosi sklaidą-mokymasi per visą gyvenimą visose srityse. Visaapimantis reiškia, kad formalusis, neformalusis ir informalusis mokymasis papildo vienas kitą. Jis primena mums, kad naudingas ir smagus mokymasis gali vykti ir vyksta šeimoje, laisvalaikiu, bendruomenės gyvenime ir kasdieniniame darbe. Visaapimantis mokymasis padeda suprasti, kad pats mokymas ir mokymasis yra vaidmenys ir veikla, kuriuos įvairiu laiku įvairiuose vietose galima keisti. „Nuolatinio mokymosi“ sąvoka gali tutėti dvi reikšmes: kaip sinonimas ir kaip „tęstinio ugdymo“ sąvoka. Tęstinis ugdymas – tai toks ugdymo sistemos organizavimo būdas, kuris leidžia ją grįšti jau įgijusiems vidurinįjį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą. Tęstinio švietimo sistemos atspindi švietimo sistemos tęstinumą. Mokymo tęstinumo ir pereinamumo principas laidoja galimybę toliau tęsti mokslą, neatsižvelgiant į turimą išsilavinimą. Kiekvienas žmogus gali mokytis nuosekliojo švietimo sistemoje arba nutraukti gamybą ir lankyti švietimo įstaigas. Mokymo tęstinumas leidžia asmeniui pradėti mokytis nuo bet kurio išsilavinimo lygio ir lavintis nauja kryptimi ir tą lavinimą tęsti arba lavintis anksčiau pasirinkta mokslo kryptimi. Taip laiduojamas nenutrūkstamas mokymasis bet kurio amžiaus, išsilavinimo ar globos reikalaujančioms grupėms(kaliniams, invalidams, kareiviams). Būtina plėsti visuomenės edukacinį potencialą, kad kiekvienas žmogus galėtų dalyvauti ugdymo procese. Visa mokymosi veikla vyksta visą gyvenimą, siekiant tobulinti žinias, kompetencijas bei gebėjimus asmeninėje, pilietinėje, socialinėje bei su darbu susijusioje perspektyvoje. Mokymasis yra veikla ir vaidmenys, kurios įvairiu metu ir įvairiose vietose galime keisti. Skiriami trys pagrindinaia mokymosi veiklos tipai: 1. Formalusis mokymasis vyksta švietimo ir mokslo įstaigose. Mokymosi veikla yra tikslinga ir apgalvota, organizuota, su fiksuota trukme ir tvarkaraščiu. Besimokantieji gauna pripažintus diplomus ir kvalifikacijas. 2. Neformalusis mokymasis vyksta šalia pagrindinių švietimo ir mokymo sistemų. Jis apgalvotas ir organizuotas. Būdingas kvalifikacijos tobulinimo sričiai, gali būti teikiamas darbo vietose, juo gali rūpintis visuomeninės organizacijos ir grupės. Valstybės pripažinti dokumentai neišduodami. 3. Savaiminis mokymasis- tai natūralus, kiekvieną dieną vykstantis mokymasis. Jis nebūtinai iš anksto apgalvotas, mažiau organizuotas, mažiau struktūrinis, gali būti skatinamas gyvenimo, profesinių aplinkybių šeimos sąlygų, todėl jo gali nepripažinti net patys individai, papildantys savo žinas ir gebėjimus. Įvairių registrų, įstaigų ar studijų nėra įteisinta. Vadinasi, mokant ir mokantis didžiausią dėmesį reikia skirti individams bei jų poreikiams. Europos Parlamentas pritaria minčiai, kad mokymasis visą gyvenimą yra esminis dalykas, užtikrinant socialinę integraciją ir siekiant lygių galimybių. Nuolatinis švietimas ir mokymas yra geriausias būdas priimti permainų įšūkius. VISUOMENINIAI REIKALAVIMAI KELIAMI PEDAGOGAMS Pedagoginiai santykiai paprastai priklauso nuo pedagoginių darbuotojų kvalifikacijos, darbo stiliaus, asmenybės dorovingumo ir patrauklumo. Susikūrus Lietuvos Respublikai, kalbos barjerų tarp mokytojų ir mokinių nebeliko. Mokyklose pradėjo dirbti daugiausia vietinės kilmės mokytojai, tačiau jų dauguma buvo žemos kvalifikacijos. Įvairias mokytojų atrankos, jų parengimo kvalifikacijos tobulinimo sistemas kūrė ir rekomendavo žymūs pedagogai Stasys Šalkauskis, J. Vabalas-Gudaitis, A.Vokietaitis, J.Laužikas ir kt. J. Vabalas-Gudaitis pasisakė už tai, kad visų laipsnių ir tipų mokykloms mokytojai būtų rengiami diferencijuotai ir kad visi įsigytų aukštąjį išsilavinimą. Aukštoji mokykla kandidato į pedagogus tinkamumą turėtų nustatyti psichotechniniais metodais. Kaip vieną iš pagrindinių kriterijų J. Vabalas-Gudaitis labiausiai akcentavo pedagoginį pašaukimą. Pirmasis pašaukimo požymis – kandidato sugebėjimas kontaktuoti su žmonėmis ir teisingai suprasti bendravimo, reikšmingas asmenybės ugdymo sąlygas, esmę. Labai svarbiu kriterijumi laikė sąmoningą būsimojo mokytojo apsisprendimą įsigyti mokytojo profesiją, jo temperamentą, protavimo ypatybes, pedagoginį talentą. J. Vabalas-Gudaitis pabrėžė, kad aukštoji mokykla turi gerai parengti būsimus pedagogikos mokytojus, todėl studijas turėtų organizuoti taip, kad būsimas mokytojas sugebėtų mokyti įtaigiai, sudominti mokinius mokslo žiniomis. Pedagoginės žinios mokytojui reikalingos, kad mokėtų tikslingai organizuoti ugdymo procesą, kad jos skatintų mokytoją nuolat ir įvairiapusiškai tobulėti. Stasys Šalkauskis rekomendavo vadovautis tokiais mokytojų atrankos kriterijais: pedagoginis mokytojo pašaukimas, jo profesinis parengimas, faktinis sugebėjimas ir polinkis spręsti pedagogines problemas (palankumas žmonėms, simpatija jiems, polinkis bendrauti, optimizmas, sugebėjimai išsiugdyti inteligentiškumą). Su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais reikia mokėti ypač subtiliai bendrauti, profesorius siūlė, rengiant pradinių klasių mokytojus, ypatingą dėmesį skirti psichologiniam pedagoginiam parengimui. Su kuo vyresnio amžiaus mokiniais mokytojas dirba, tuo daugiai dėmesio būtina skirti jo dalykiniam pasirengimui. Stasys Šalkauskis manė, kad apie mokytojo tinkamumą mokyti ir auklėti galima spręsti tik po vienerių – trejų praktinio darbo mokykloje metų. PEDAGOGO SAVYBĖS BEI SOCIALUMO REIKŠMĖ Pedagogai sutelkė dėmesį į mokytojo socialumą. A. Šerkšnas nurodė, kad socialus žmogus visa savo esybe linkęs mylėti žmones. Socialaus žmogaus veiklos tikslas – meilė kitam žmogui, įsijautimas į kitų vidinį gyvenimą, aukojimasis kitiems. Apie mokytojo meilę A. Vokietaitis sakė: ”mokytojo meilė esanti ne meilė žmogui apskritai, bet meilė besivystančiam, augančiam žmogui, kurio dvasios formavimuisi jisai gali daryti įtakos. Perteikti jau sukurtas, apmastytas kultūrines vertybes ir pats patirti savęs įprasminimo jausmą, džiaugsmą”. Socialumas – būtina mokytojo savybė, padedanti užmegzti dvasinį kontaktą su auklėtiniais, sukurti tarpusavio sąveiką, glaudžius ryšius ir užtikrinti teigiamą psichologinę atmosferą. Mokytojo socialumo esmė – tai jo meilė darbui ir mokiniui. Stasys Šalkauskis pabrėžė, kad jei mokytojas abejingas jam keliamiems reikalavimams, jei nesugeba nuoširdžiai ir su atsidėjimu atlikti savo pareigų - nesugeba sėkmingai dirbti pedagoginio darbo. Mokytojo atsidavimas darbui, palankumas mokiniui – tai yra jo eroso (meilės) pasireiškimas. Vabalo-Gudaičio teigimu, pedagogą į darbą šaukia socialinis poreikis. Tėviškumas – vienas iš A. Vokietaičio įvardintų mokytojo socialumo bruožų. Tėviškumo prasmė ta, kad mokytojas visas savo jėgas skiria dvasiškai ir fiziškai nuskriaustųjų vaikų mokymui ir auklėjimui. Atlikdamas šį darbą, mokytojas stengiasi padėti vaikams tapti laimingesniems, geresniems, rūpinasi jų fizine ir dvasine gyvybe. Giliausią tėviškumo ir meilės jausmo pasireiškimą A. Vokietaitis matė J. H. Pestalocio pedagoginėje veikloje. Aiškindamas tėviškumo prasmę, jis pastebėjo, kad tiek tėvai, tiek tėviškumo jausmą turintys pedagogai rūpinasi vaikų dvasiniu ir fiziniu tobulėjimu dažniausiai ne todėl, kad pastarieji turi ryškių teigiamų savybių, bet vien iš meilės jiems. A. Vokietaitis nurodė, kad stipriai išvystytas tėviškumo jausmas skatina mokytoją tapti menininku. Ugdytojo meilę mokiniui ir darbui vienovėj su pedagoginiu procesu, kaip kūrybą, nagrinėjo Stasys Šalkauskis: pedagoginis procesas be įkvėpimo, be susižavėjimo savo darbo tikslais esąs nevaisingas, nerezultatyvus. Auklėtiniai užsidega noru eiti ten, kur jį veda auklėtojas tik tada, kai pastarasis į darbą įdeda visą savo sielą. A.Šerkšnas pabrėžė, kad kūryba ”plaukia” tik iš socialaus žmogaus. Tikras mokytojo darbas yra aukščiausios rūšies kūryba. Aukščiausios, nes kūrėjas (mokytojas) savo renkamas, grupuojamas objektyvias vertybes besiformuojančiam pavidalui (mokiniui) perteikia betarpiškai. Mokytojas kuria asmenybę, dėl kurios pasisekimo gyvenime jis džiaugiasi, nes per tai jaučia savo dvasios vertę. Atskirą mokytojo socialumo bruožą Stasys Šalkauskis akcentuoja mokytojo jausmų pasaulį ir jų stiprumą. Jausmų vaidmuo ugdomajame procese esąs labai reikšmingas: ”Jaunimas, kuris gyvena jausmais daugiau už kito amžiaus žmones, mėgsta būti atjaustas ir užjaustas”. Stasys Šalkauskis pažymėjo, kad mokytojo meilė darbui ir mokiniui turi atsispindėti net jo išorėje. Tikro auklėtojo veidas turi būti atviras ir dvelkiantis pasiryžimu, akys geros, jautri klausa, skambus ir malonus balsas. A. Vokietaitis teigė, kad net šiurkštus, bet palankus savo mokiniams mokytojas yra jaunimo labiau mėgiamas, mylimas, nes jis atranda žodį į jo širdį, atskleidžia ateities gyvenimo grožį, sugeba nuteikti tokią ateitį kurti. Jei mokytojas netiki į tiesą, grožį, gėrį, žmogų, socialines, kultūrines vertybes, turi pasitraukti iš pedagoginio darbo. Pranas Mašiotas (1863-1940) teigė, kad meilė vaikui – pagrindinė mokytojo prielaida ir sąlyga, kad auklėti sekasi tik tiems, kuriems vaikai ir jaunuoliai leidžiasi auklėti save, kuriuos jie myli. Natūrali, aktyvi mokytojo meilė saugo mokinį nuo elgesio klaidų, padeda tapti tikru žmogumi. Šias mintis Pranas Mašiotas įprasmino trumpuose patarimuose, jo pavadintuose pedagoginėmis patarlėmis: “parodyk vaikui kiek širdies, jis tau visą atiduos”, “Meilės vaikui nerodyk, tik turėk, tai pats pamatys”, “Nemėgsti vaikų, nesėsk į mokytojo krėslą, - nei jiems, nei sau mielas nebūsi.” (4, 135). Taigi mokytojo meilė, pasak Pr. Mašioto, ištirpdo pikčiausius mokinio jausmus, padeda pelnyti jo pasitikėjimą. Meilė vaikui – tai ir įsipareigojimas ugdyti jį, perteikti jam kultūrines vertybes, sukurti palankias sąlygas prigimčiai vystytis, palankią psichologinę atmosferą, kuri skatintų jo veiklumą, leistų patirti teigiamų emocijų, gyventi prasmingą gyvenimą. Mokytojo meilė – ne tik sugebėjimas įsijausti į vaiko dvasinį pasaulį, suprasti jo norus, gerbti juos. Meilė – tai atsakomybė už jo likimą, tėviška pagalba jam. Lietuvos pedagogų nuomone, tokia prasminga turi būti mokytojo meilė vaikui, gimusi iš gilios atsakomybės už jo likimą ir tolydžio stiprėjanti, aktyvi, optimistinė. Pedagogai iškėlė klausimą: ar mokytojas, mylėdamas mokinius, perteikdamas jiems vertybes, neturėtų išsižadėti savo asmeninių interesų, ir savo gyvenimo? Ne. Pedagoginis procesas reikalauja iš mokytojo nusiteikimo, įkvėpimo, todėl čia negali būti savęs išsižadėjimo. Socialus mokytojas, padėdamas mokiniams perimti dvasines vertybes, savo “aš” suliedamas su mokiniais, tarsi pratęsia savo dvasinę egzistenciją, patiria džiaugsmą, pasitenkinimą. Visiškai savęs išsižadėjęs mokytojas nereikalingas nei mokyklai, nei jaunimui. Mokytojo funkcijos, pagal A. Vokietaitį, - visuomenės įgaliotinio funkcijos, nes pedagogas ugdymo procese privalo atsižvelgti į visuomenės užsakymą, jos interesus. Šiam tikslui jis turi sudaryti sąlygas ugdytiniui doram augti ir pareikalauti iš jo saviugdos. Mokytojo reiklumas – mokytojo humaniškumo pasireiškimas auklėtiniui. Reiklumą A. Vokietaitis rekomendavo derinti su palankumu. Jis padeda mokytojui ritmingai ir harmoningai dirbti. Mokytojas turi formuoti teisingą požiūrį į reiklumą: padėti jiems suprasti, kad reiklumą apsprendžia krašto visuomenės poreikis turėti išsilavinusių, kultūringų žmonių. A. Vokietaičio teigimu,” sumaniai iš mokinių mokantį pareikalauti mokytoją mokiniai labiau gerbia ir juo pasitiki” (4,138). Mokiniai netoleruoja šalto, griežto, sauso reiklumo. Mokytojo reiklumas turi būti sušildytas pagarba ir meile. Teisingumas, labai reikšminga dorovinė mokytojo savybė. Pageidaujama, kad mokytojas teisingai elgtųsi ir veiktų kiekvienoje ugdymo proceso situacijoje ir visad jaustų atsakomybę už savo veiksmus. Mokytojo poreikis būti teisingu stiprėja, kai jis rūpestingai ir sąžiningai analizuoja pedagoginio proceso rezultatus, suvokia sėkmių ir nesėkmių priežastis. Optimizmas – būtina pedagogo savybė.Tai sąlygoja pati ugdymo esmė, nes ugdymas – tai žmogaus kūrimas, jo įvairiapusiškas tobulinimas. Optimizmas stimuliuoja mokinį veiklai, stiprina motyvus tapti geresniam, žadina jo pasiryžimą. T a i g i s o c i a l u m a s , r e i k l u m a s , t e i s i n g u m a s , m e i l ė v a i k a m s , d v a s i n ė g i e d r a, o p t i m i z m a s - b ū t i n o s m o k y t o j o s a v y b ė s, b y l o j a n č i o s a p i e p a š a u k i m ą i r p a j ė g u m ą d i r b t i s u j a u n i m u . PROFESINIS MEISTRIŠKUMAS Lietuvos pedagogai nemažai dėmesio skyrė ir profesiniams mokytojo sugebėjimams: percepciniams, ekspresiniams, didaktiniams bei pedagoginiam taktui. Sinergetiškumą, specifinę komunikatyvinę mokytojo savybę , pabrėžė J. Vabalas-Gudaitis. Šios savybės esmė - sugebėjimas kūrybiškai mąstyti, turėti išugdytą kūrybinę vaizduotę. Sinergetiškas mokytojas įtraukia mokinį į dinamišką išgyvenimų pasaulį, sukuria nuotaiką, kuri žadina kūrybiškumą. Pedagogai ypač pabrėžė pedagoginį taktą. A. Vokietaičio manymu, pedagoginis taktas, tai subtili mokytojo orientacija konkrečioje situacijoje, keliant mokiniams reikalavimus panaudoti tokius metodus, kurie nežadintų mokinių pasipriešinimo, o skatintų pasitikėjimą mokytoju. Taktišką pedagogo elgesį lemia vaiko pažinimas, teisingumas, žodžių, darbų, veiksmų nuoseklumas, draugiškų santykių su mokiniais formavimas, vidinė mokytojo drausmė ir meilė bei pagarba vaikui. Pedagoginis taktas, tai saikingas pedagoginių priemonių naudojimas - mokytojo autoriteto ir teigiamų pedagoginių santykių pagrindas. Ne vienas pedagogas pažymėjo, kad mokytojas, turintis ekspresinių sugebėjimų, ryškiau atskleidžia savo vidinę kultūrą ir daro mokiniams didelę auklėjamąją įtaką, stiprina jų dorovingumą. Apie didaktinius mokytojo sugebėjimus, įgimtus ir išugdytus, rašė J. Vabalas-Gudaitis, Stasys Šalkauskis, A. Šerkšnas, A. Vokietaitis ir kt. Pastarojo nuomone, mokytojas teigiamai emociškai nusiteikęs, su susižavėjimu skelbdamas mokomojo dalyko idėjas, natūraliai patraukia mokinius savo asmenybe bei stimuliuoja juos veiklai. A.Šerkšnas teigė, kad formuojant vertingą asmenybę, labai svarbu, kad mokytojas vadovautų mokinių veiklai, o ne mokytų. Taip pat pažymėjo, kad dalykinis ir pedagoginis mokytojo pajėgumas glaudžiai susiję.Dalykinio mokytojo pajėgumo kriterijai, jo manymu yra šie: mokytojas turi būti išgyvenęs dėstomąją medžiagą taip, kad jo dėstomas dalykas jam būtų gyvas, kad mokėtų susidaryti savo dalyko planą, pagal sudarytą planą rinkti ir grupuoti dėstomąją medžiagą. J.Vabalas-Gudaitis ypač teigiamai vertino metodišką ir racionalų mokytojo mąstymą, gebėjimą kelti klausymus vaikams, įsitraukti į kolektyvinį jų sprendimą, mokyti vertinti kitų nuomonę. Ne vienas pedagogas pažymėjo, kad mokytojui, neturinčiam minėtų savybių ir polinkių, tapti mokiniams autoritetu labai sunku, kad autoritetą dar stiprina aukšta dorovė, profesionalumas, nuoseklumas, atsakomybė už auklėtinio ir tautos likimą. Mokytojui dažnai klystant, auklėtiniai pradeda nepasitikėti ne tik auklėtoju, bet ir jo skelbiamomis tiesomis. Pedagogui turi būti svetimas akademiškumas - įmantrus bendravimo stilius, nes jis nepadeda pelnyti žmonių simpatijų. Studijuojantiems jauniems žmonėms buvo diegiama mintis, kad jie jaustųsi savo tautos bendruomenės nariais, gyventų jos dvasia, gerbtų įvairaus tikėjimo ir įsitikinimų žmones, elgtųsi su jais tolerantiškai ir pagarbiai. Toks bendravimo stilius reikalavo, kad mokytojas būtų aukštos vidinės kultūros žmogus ir nuolat rūpintųsi savo dvasios tobulumu. Pedagogo idealas - aukštos kvalifikacijos, socialios prigimties, dorovinga asmenybė. Ne vienas pedagogas nurodė, kad asmenybės šaltinis - objektyvios gyvenimo vertybės. Mokytojas, norintis daryti įtaką savo auklėtiniams, pirmiausia turįs įsisąmoninti, kad jo darbas atsakingas ir privalo būti grindžiamas vertybėmis. Neužtenka, kad mokytojas tik žino, jog egzistuoja tiesa, gėris, grožis. Šių vertybių mokytojas turi ieškoti ir jas praktikuoti. Vertybes mokytojas gali surasti intensyviu darbu, rodydamas pastangas. Pedagoginis darbas iškelia daug problemų ir uždavinių, kuriuos spręsdamas mokytojas atranda vertybes, taip turtina savo asmenybę. Mokytojo, kuris nesidomi jokia su profesija susijusia problema, dvasia skursta. Stasys Šalkauskis, A. Maceina ir iš jų mokęsi kiti pedagogai nurodė, kad pilnutinė asmenybė išugdoma, kai ji perima ne tik kultūrines, bet ir religines vertybes. A. Šerkšnas nurodė nenutrūkstamą religijos ir kultūros ryšį: “tikslingame žmogaus gyvenime kultūra turi vesti prie religijos,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!