Sutrikusio intelekto jaunuolių ugdymas muzikiniame ansamblyje

ĮVADAS Visi vaikai yra talentingi. Visi yra stiprūs, o jų poreikiai patys įvairiausi. Taigi nuo seno vaikai, turintys ypatingų poreikių buvo laikomi neįgaliais ne dėl savo poreikių išskirtinumo ar negalės dydžio, bet pirmiausia dėl to, kad didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į jų silpnybes. O tai reiškė, kad šių vaikų ateities perspektyvos - reiškė, kad jų gyvenimas prabėgs savotiškoje tremtyje. Per kelerius metus Lietuvoje įvyko esminių pokyčių neįgaliųjų socialinės integracijos ir muzikinio ugdymo muzikos ansamblyje srityse. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę ir priėmus demokratinę konstituciją, Specialiojo muzikinio ugdymo muzikos ansamblyje ir sutrikusio intelekto jaunuolių integracijos įstatymus, prasidėjo permainos teikiant kompleksinę (pedagoginę, socialinę, medicininę} pagalbą negalės vaikams ir optimaliai integruojant juos į visuomenę. Šios permainos palietė visų lygių ir reguliavimo sferų valdžios struktūras (Seimą, Vyriausybę, muzikinio ugdymo muzikos ansamblyje, globos, sveikatos priežiūros įstaigas ir t.t.), nevyriausybines organizacijas. Palaipsniui paaiškėjo, kad sutrikusio intelekto jaunuolių problemas nepriklausomai nuo negalės sunkumo laipsnio, pagrinde turi spręsti švietimo (muzikinio ugdymo muzikos ansamblyje) sistema. (Negalės jaunuoliai sugrįžta į visuomenę, 1997 m). Šie ir kiti veiksniai lėmė, jog susiformavo nauja specialiojo muzikinio ugdymo muzikos ansamblyje situacija Lietuvoje. Jos esmė yra ta, kad ji siūlo sudaryti vienodas sąlygas visiems moksleiviams būti ugdomiems drauge, nepriklausomai nuo jų gebėjimų skirtumų. Tai yra, tiek specialiose, tiek bendrojo lavinimo mokyklose "turi būti sudarytos tinkamos sąlygos sutrikusio intelekto jaunuolio psichinės ir fizinės raidos korekcijai, kompetencijai, asmenybės raidai, pasirengimui būsimai veikla muzikiniame ansamblyjei, profesinei adaptacijai ir integravimuisi į visuomenę." (RuškusJ., 2001). Pagrindinis darbo tikslas - išsiaiškinti ar vyksta vaikų, turinčių specialiųjų muzikinio ugdymo muzikos ansamblyje poreikių, integracija į bendrojo lavinimo mokyklas, ar tai yra tik termino 'mokykla visiems" vizija? 1.Sutrikusio intelekto jaunuolių muzikinio ugdymo muzikos ansamblyje muzikiniame ansamblyje socializacijos teoriniai aspektai 1.1. Sutrikusio intelekto jaunuolių socializacijos samprata Stovint už XXI a. slenksčio būtina suvokti ma­sinės kultūros plitimo greitį ir jėgą. Išpuoselėtos klasikinio muzikos meno tradicijos gali būti nustumtos į užmaršties duobę. Kaip išsaugoti ir tobulinti muzikos funkcionavimo visuomenėje sąlygas, pirmiausia - muzikos mokymo sistemą? SUK specialistai ir kiti nariai aptaria, kokia programa vaikui būtų reikalinga, kokia papildoma pagalba (specialiojo pedagogo, logopedo) turėtų būti teikiama, kaip geriau įtraukti tėvus ir patį vaiką į problemų sprendimo procesą. Įvertinus moksleivio specialiuosius ugdymo(si) poreikius konsultuojami pedagogai, tėvai, pats ugdytinis. Jei SUK nutaria, kad mokiniui mokytis pagal modifikuotą programą bus sunku, ir numato, kad moksleivį būtų tikslinga ugdyti pagal adaptuotą ar bendrosios ir specialiosios programos derinį, gavusi tėvų ar globėjų sutikimą, kreipiasi į švietimo įstaigą aptarnaujančią PPT dėl nuodugnaus vaiko įvertinimo. PPT atlieka nuodugnų asmens SUP įvertinimą pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu aspektais ir pildo pažymą „Dėl pedagoginio, psichologinio asmens specialiojo ugdymo poreikių įvertinimo”. Vertinimo rezultatus aptaria su tėvais (ar globėjais), ugdančiu pedagogu ir daro išvadą apie asmens specialiuosius ugdymo(si) poreikius. PPT pakartotinai vertina asmens specialiojo ugdymo 28 poreikius, jei tai rekomenduota pirmojo vertinimo metu arba jei asmenį pakartotinai siunčia švietimo įstaigos SUK. Vaikai, turintys specialiųjų ugdymo(si) poreikių, gali būti ugdomi modifikuojant bei adaptuojant bendrojo lavinimo programas arba derinant specialiąsias ir bendrąsias programas. Ugdymo programa skiriama atsižvelgiant į vaiko ugdymo(si) pasiekimų lygmenį, mokslumą, sakytinės kalbos išsivystymo lygį, bendrąjį intelekto lygį (IQ), raidos sutrikimą ir su juo susijusias ugdymo problemas. Mokyklos specialiojo ugdymo komisijos specialistai turi teisę skirti tik modifikuotą programą, kurios pagrindas yra tos pačios klasės, kurioje mokosi moksleivis, dalyko bendroji programa. Specialiojo ugdymo įstatyme (1998) sąvokos, kurios bus minimos darbe, apibūdinamos taip: Modifikuota programa – specialiųjų poreikių asmeniui pritaikyta bendrojo lavinimo programa, leidžianti jam ugdytis pagal valstybinius standartus. Adaptuota programa – valstybinio išsilavinimo standartams neprilygstanti bendrojo lavinimo programa, pritaikyta specialiųjų poreikių asmens gebėjimams ir realiam mokymosi lygiui. Specialioji programa – valstybiniams išsilavinimo standartams neprilygstanti bendrojo dalyko programa, skirta tam tikrai specialiųjų poreikių asmenų grupei, ar programa, skirta sutrikusiai funkcijai lavinti. Tokiu nuoseklumu vyksta mokinių SUP vertinimas Lietuvoje. Darbo autorė, išanalizavusi užsienio autorių medžiagą, pateikia analogiškų komisijų JAV ir Kanadoje veiklos aprašymą R. Kaupinytė, teoriškai ir praktiškai susipažinusi su JAV integracijos procesu, teigia, kad kiekvienoje JAV valstijoje, jos regione ar mokykloje specialiųjų poreikių vaikų integracijos modelis ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių identifikavimo eiga gali turėti savitų ypatumų, neperžengiančių JAV įstatymų ribų. Vaiko kompleksinis įvertinimas – tai sistemingas procesas, kai specialistų komanda, sudaryta iš klasės mokytojo, specialiojo pedagogo, mediko, psichologo, socialinio bei kitų reikalingų specialistų, vaiko tėvų ir paties vaiko, jeigu įmanoma, renka su vaiko mokymu ir ugdymu susijusią informaciją. Skiriami tokie šio darbo etapai: 1. Specialiojo poreikio identifikacija. Šiame etape tėvai, mokytojai arba kiti specialistai, tiesiogiai susiduriantys su vaiku, daro prielaidą, jog jis turi specialiųjų poreikių. 2. Kompleksinio įvertinimo reikalingumo patvirtinimas. Pabrėžtina, jog tėvai turi būti supažindinami su informacija, rodančia, kad jų vaikas turi specialųjį poreikį, išvardinamos tėvų teisės ir prašoma raštiško sutikimo leisti ištirti vaiką. Tėvai turi duoti leidimą per 10 dienų. Jeigu jo neduoda arba visiškai neatsiliepia, mokykla gali svarstyti mokinio bylą, 29 vadovaujantis bešaliui inspektoriui (Due Process Hearing). Gavusi inspektoriaus leidimą, mokykla gali pradėti tyrimą ir be tėvų sutikimo. Inspektoriui patvirtinus vaiko kompleksinio įvertinimo reikalingumą, mokykla gali kreiptis į valstijos inspektorių, o po to net į teismą. 3. Tėvams sutikus, sudaroma rajoninė individualios mokymo ir ugdymo programos komisija, kuri per 30 dienų nustato mokinio kompleksinio įvertinimo reikalingumo pagrįstumą ir duoda leidimą pradėti vaiko tyrimą. 4. Mokykla sudaro kompleksinio įvertinimo komandą, kurioje privalo būti: kvalifikuotas specialusis pedagogas, mokyklos psichologas, reikalingos srities terapeutas, komandos darbui vadovaujantis mokyklos patarėjas. Tėvai gali pateikti medicininę ar kitokią informaciją, naudingą komandos darbui. 5. Sudaryta mokyklos komanda tiria vaiką pedagoginiu, medicininiu bei socialiniu požiūriu, apibendrina tyrimo rezultatus. 6. Tėvams nepareiškus pretenzijų dėl komandos išvadų, jos yra pateikiamos komisijai, kuri tvirtina individualią mokymo programą. Patvirtinus programą, vaikas yra nukreipiamas į mokymo įstaigą, o po metų rajoniniame komisijos posėdyje aptariami programos vykdymo rezultatai. Toks daugiapakopis darbas padeda užkirsti kelią įvairioms klaidoms (1994). K. Weber (1993) nurodo tris specialiųjų ugdymosi poreikių identifikavimo ir tenkinimo žingsnius Kanados mokyklose: 1. Mokinio specialiųjų ugdymosi poreikių nustatymas. 2. Programos taikymas ir specialiosios pagalbos teikimas. 3. Mokinio padarytos pažangos įvertinimas. Specialiųjų ugdymo(si) poreikių nustatymas yra kompleksinė užduotis. Tam reikalingas kiekvienos dienos stebėjimas, informacijos kaupimas, programos pritaikymas ir vėl tolesnis stebėjimas, kuris padeda suvokti, žinoti, kokius alternatyvius būdus galėsime taikyti mokant vaiką. Mokytojas yra pirmasis, kuris pastebi, kad mokinys nepajėgus dirbti pagal programą, ir tuoj pat mėgina ją keisti, kalbasi su tėvais, dalinasi informacija sa kitais mokytojais. Mokyklos specialistų grupės (komitetai) susideda iš klasės mokytojo, specialiojo pedagogo, direktoriaus, tėvų. Šis komitetas nusprendžia, kokia pagalba šiuo metu yra būtiniausia ir ką mokykla gali duoti mokiniui. Jei specialistai mano, kad reikalingas pirminis mokymosi sunkumų įvertinimas – testas, jį galima atlikti, tik būtina apie tai pranešti direktoriui ir gauti tėvų raštišką sutikimą. Visų kitų mokyklos bendruomenės specialistų pagalba ypač vertinama, nes visa informacija apie vaiko sveikatą, pamokų lankymą ir kitus faktorius yra vertinga. Vertinimą sudaro šie testai: 30 Mokymosi pasiekimų įvertinimas (Achievement Tests) suteikia informaciją apie mokymosi įgūdžius, lyginant juos su vienmečių įgūdžiais; Diagnostiniai (Diagnostic Tests) testai suteikia informaciją apie mokinių stipriąsias ir silpnąsias puses, mokymosi problemų specifiškumą. Kalbėjimo ir kalbos (Speeech and Language Asseement) sutrikimų nustatymas yra svarbus dėl tolesnio programos taikymo, nes įvertina mokinio bendravimo įgūdžius, kalbos išsivystymo lygį bei jų įtaką mokymosi sunkumams. Psichologinis įvertinimas (Psychological Assessment) įvertina mokinio mąstymo, suvokimo, dėmesio, emocines problemas. Kitas žingsnis, jei to reikia, yra kreipimasis į IPRC (Identification Placement and Review Committee) - specialiųjų ugdymosi poreikių peržiūrėjimo, nustatymo ir paskyrimo (nukreipimo) komitetas, į kurį įeina mokyklos direktorius, psichologas, klasės mokytojas, specialusis pedagogas, kitos mokyklos direktorius (jis ir pirmininkas), tėvai ir vaikas, jei jam 16 m. Šis komitetas peržiūri pateiktą medžiagą (bylą) ir nusprendžia, ar mokinys turi specialiųjų ugdymosi poreikių, kokia programa yra tinkamiausia, ieško mokyklos tipo, kurioje vaikas gautų daugiausiai pagalbos. 2.2. Specialiųjų ugdymo(si) poreikių identifikavimo sėkmės garantai Per pastaruosius dešimtmečius įvyko daug permainų neįgalių vaikų ugdymo srityje. Keitėsi pažiūros, koncepcijos, vartojamos sąvokos. Šios permainos labai svarbios šių vaikų šeimoms, mokytojams, mokyklų vadovams, mokyklų bendruomenėms. Integruoto ugdymo sėkmę lemia mokinių specialiųjų ugdymo(si) poreikių visapusiškas tenkinimas. Bet turim įsisąmoninti, kad norint ugdyti vaikus pagal jų individualius gebėjimus, reikia gebėti atpažinti mokymosi negales, jų sukeliamus specialiuosius ugdymo(si) poreikius, o atpažinus ir įvertinus, tenkinti. Visi žemiau išvardinti 4 veiksniai kaip tik ir įtakoja mokinių SUP identifikavimo ir tenkinimo kokybę, taigi ir integruoto ugdymo sėkmę. 1. Mokyklos efektyvumas ir administravimo kompetencija. V. Targamadzės (2001) teigimu, „efektyvi mokykla, kaip ir kiekviena organizacija, siekia gerų, t. y. atitinkančių klientų, vartotojų poreikius, tikslų. Tam reikalingas geras vadovavimas, palankus mokyklos klimatas, efektyvus mokyklos planas, geri ryšiai su aplinka, fokusavimasis į pagrindines mokyklos užduotis”(p.13). Mokykla yra efektyvi, jei ji: · siekia visų mokinių pažangos, nepaisydama jų pradinių žinių ir aplinkos veiksnių, o užtikrina, kad kiekvienas mokinys pasiektų aukščiausią galimybių lygį; 31 · skatina visokeriopą moksleivių tobulėjimą; · nuolat tobulėja. Mokyklų vadovai privalo telkti bendruomenės narius valstybinei švietimo politikai įgyvendinti, kelti visuomenės poreikius atliepiančius mokyklos veiklos tikslus. Diegdami mokykloje vertybių sistemą, turi sugebėti išsiaiškinti mokinių, mokytojų poreikius, suvokti bendruomenės interesus ir sukurti darnų šių interesų derinimo mechanizmą. Kompleksinė specialiųjų poreikių vaikų ugdymo realybė reikalauja administravimo kompetencijos, t.y. administravimo metodų valdymo. Specialiųjų poreikių vaikų administravimo kompetencija realizuojama keliais aspektais: · mokinio krepšelio paskirstymas · specialistų komandos organizavimas · mokytojų darbo su specialiųjų poreikių vaikais įvertinimas (Ambrukaitis J., 2002). Be specialistų komandos subūrimo, teisingo krepšelio lėšų naudojimo, labai svarbus veiksnys sėkmingam darbui yra administracijos palaikymas bei parama. R. Želvys (1999) pripažįsta, jog svarbus uždavinys vadovui – suprasti pokytį kaip racionalų sprendimą, bet nemažiau svarbu, jei įmanoma, - stengtis, kad pokyčiai žmonėms būtų asmeniškai naudingi, patrauklūs. V. Dabrišienė, B. Narkevičienė (2002), cituodama (Alper, 1995), nurodo tokią galimą mokyklos administracijos pagalbą: · Pirmiausia administratorius numato viziją, kaip turi būti organizuojama specialiųjų · poreikių moksleivių ugdymas mokykloje, ir planuojama šios vizijos bei tikslų įgyvendinimą. · Administratorius iš anksto numano kiekvieno darbuotojo vaidmenį įgyvendinant integruoto ugdymo tikslus, suburia darbo grupes ir vadovauja jų veiklai. · Administratorius užmezga ir palaiko ryšius su kitais pagalbos teikėjais. · Administratorius palengvina ryšį tarp dalykų. Jis gali keisti pamokų laiką bei kitus mokyklos dienos struktūrinius elementus organizuodamas pagalbą specialiųjų poreikių moksleiviams. · Administratorius rūpinasi mokytojų kvalifikacijos kėlimu, numato galimą pagalbą pedagogui kiekvienu konkrečiu atveju. · Administratorius skirsto resursus. R. Dobranskienė, kalbėdama apie vadovavimą mokyklai, pastebi, kad „lanksčiam vadovavimui būdinga paskatinimų sistema. Kiekvienas geras darbas pastebėtas, ir menkiausi rezultatai bendrų tikslų link – įvertinti! Toks požiūris atitinka ne tik mokyklos gyvenimo 32 sampratą, bet ir žmogaus psichologiją. Paskatinimas į viešumą iškelia sėkmę, gerus darbus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!