Sūnaus ir tėvo santykių vaizdavimas lietuvių literatūroje

Pasaulio kultūroje visad itin išaukštintas motinos ir vaiko ryšys, mat motinos įsčiose gyvybė užsimezga, auga ir bręsta devynis mėnesius ir net jau išvydęs pasaulį vaikas labiau linksta prie jos, o ne prie tėvo. Vis dėlto archetipinis, glaudus ir sakralus tėvo ir sūnaus ryšys, iškeltas Šventajame Rašte per Abraomą ir Izaoką bei Dievą Tėvą ir Kristų, turėjo įtakos literatūrai. Kitaip į šią temą žvelgia prozininkas Juozas Aputis, todėl vertėtų pasvarstyti, kaip jo kūryboje skleidžiasi sūnaus ir tėvo santykis.
Nors pagal Šventąjį Raštą vaiku turi rūpintis tėvas tarsi nubrėždamas konkrečius įstatymus: „Mano sūnau, neužmiršk mano įstatymo, tavo širdis tesaugo mano įsakymus. Jie prailgins tavo dienas, pridės tau gyvenimo metų ir ramybės“, kiek kitokį glaudų ryšį tarp tėvo ir sūnaus išryškino žymus XX a. antrosios pusės moderniosios psichologinės novelės ir apysakos kūrėjas Juozas Aputis novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!