Gamtos ir žmogaus vaizdavimas yra neatsiejamas lietuvių literatūroje

Literatūroje aprašoma daugybė situacijų, kai žmogus visais būdais ieško atramos ir dvasinio prieglobsčio savo gyvenime. Skirtingų laikmečių Lietuvos istorija bei literatūra byloja apie skaudų žmogus tragizmą, kai šis nebeturi atramos savo sielai, kenčia nuo negandų ir tragedijų. Viena tokių atramų žmogui tapo gamta, aprašyta ir apdainuota net Renesanso epochos laikotarpiu. Vokiečių literatūros klasikas Johanas Volfgangas Gėtė yra pasakęs: „Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas.” Būtent gamtos ir žmogus ryšio vaizdavimas tapo neatsiejamas lietuvių literatūroje. Poetas Kristijonas Donelaitis savo poemoje “Metai” gamtą atvaizdavo kaip neatsiejamą būrų gyvenimo dalį, kuri leidžia žmogui dirbti, išgyventi, užsiauginti maisto. Įsibėgėjant Romantizmo epochai, XIX amžiaus eruditas Antanas Baranauskas kūrinyje “Anykščių šilelis” atskleidė stiprų gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšį. Tad šiandien remdamasis lietuvių literatų kūryba kalbėsiu apie gamtos ir žmogaus vaizdavimo neatsiejamumą lietuvių literatūroje bei įrodysiu, kodėl žmogui gamta visais laikais buvo sielos ir gyvenimo atrama.
XVIII a. literatas Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“ vaizduoja gamtą kaip vieningą baudžiauninkų būdų darbo ir veiklos foną. Poetas gyveno ir kūrė Rytų Prūsijoje, vadinamoje Mažąja Lietuva. XVIII a. stiprėjant germanizacijai ištuštėjuose kaimuose įsikūrė nemažai kolonistų. Juos rėmė valdžia, todėl kolonistų padėtis buvo daug geresnė nei to meto baudžiauninkų lietuvių. Šie turėjo nepasiduoti kitataučių brukamai įtakai, kovoti už išlikimą ir lietuvybę. Sparčiai stiprėjo raginimai ginti lietuvių kalbos teises, domėtis papročiais ir liaudies kūryba. Todėl suprasdamas Mažosios Lietuvos kultūros situaciją, Donelaitis poemoje „Metai“ pavaizdavo XVIII a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir pasaulėžiūrą, pasakoja apie Vyžlaukio valsčiaus baudžiauninkų darbus skirtingais metų laikais. Svarbiausias šios poemos aspektas, jog kasdienis būrų gyvenimas yra lydimas gamtos. Gamta čia nesudaro tik fono, kuriame nuolat veikia žmonės, poemoje atsiskleidžia žemdirbiams būdinga pasaulėjauta. Gamta jiems yra nuolat atsinaujinantis gyvybingas pasaulis. Kūrinyje pavasaris prikelia visa, „kas rudens bjaurybėj numirė verkdams“. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia poetui kalbėti apie gyvenimo priešybes, kurti įvairiapusį būrų gyvenimo paveikslą. Poemoje daug gamtos vaizdų,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!