Žmogaus ir gamtos ryšys lietuvių literatūroje

Atsigręžę į lietuvių grožinės literatūros nueitą kelią, matome daugelio žymių rašytojų kūrybą. K. Donelaitis, A. Baranauskas, V. Krėvė... Visų neišvardinsi ir nesuskaičiuosi. Visi mūsų literatūros klasikai į lietuvių literatūrą įnešė daug naujo ir savito, tačiau amžina tema, kuri jaudino ir tebejaudina visas kūrėjų kartas — tai žmogaus ir gamtos pasaulio ryšys.
Nuo senų senovės žmogus buvo susigyvenęs su gamta. Jis suprato, kad su ja nepakariausi. Galima tik geruoju sugyvenant naudotis jos gėrybėmis, susilaukti palankumo. Žmogus, džiaugdamasis gamta, mylėdamas ją visa širdimi, suprato negalįs net pamanyti apie tai, kad išdrįstų kelti ranką prieš ją. Taip prieš akis iškyla S. Daukanto veikale „Būdas senovės lietuvių ir žemaičių“ nupieštos senosios Lietuvos girios, kurios „be kokių tarpkrūmių vienu lieknu it jūra niūksojo“. Rašytojas prabilo apie neįžengiamų girių reikšmę senovės lietuvių dvasiniui gyvenimui. „Kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius prabočius taip pat nuvargęs ilsėjo“, — taip rašė pirmosios lietuviškos istorijos autorius.
Bėgant laikui, viskas keitėsi. Dar XIX a. vid. A. Baranauskas apdainavo Lietuvos gamtos grožį, liaudies žmogaus taurumą, poetizavo senovės Lietuvą, tačiau jau poemos pradžioje iki horizonto vėrėsi „kalnai kelmuoti ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!