Sprendimų priėmimas konkurencinėje rinkoje esant asimetrinei informacijai

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS Vadybos Katedra Kursinis darbas Sprendimų priėmimas konkurencinėje rinkoje esant asimetrinei informacijai Atliko: EVT-7 gr. stud. Gytis Markauskas Kaunas 2005 Iki šiol, nagrinėdami rinkas, nesiėmėme problemos, atsirandančios dėl informacijos skirtumų: darėme prielaidą, kad ir pirkėjai, ir pardavėjai yra tobulai informuoti apie rinkoje parduodamų prekių kokybę. Tokią prielaidą daryti nesunku, kai prekių kokybė lengvai nustatoma. Jei be didelių sąnaudų galime pasakyti, kurios prekės aukštos kokybės ir kurios- žemos, tai tuos kokybės skirtumus tinkamai atspindės prekių kainų skirtumai. Tačiau jei informaciją apie kokybę gauti brangu, tada vienodo pirkėjų ir par­davėjų informuotumo apie prekes prielaida jau nebus pagrįsta. Realiame pasau­lyje tikrai yra nemaža rinkų, kuriose gali būti labai brangu ar net išvis neįmanoma gauti tikslią informaciją apie parduodamų prekių kokybę. Vienas ryškus pavyzdys- darbo rinka. Anksčiau naudotuose paprastuose mo­deliuose darbas buvo apibrėžiamas kaip homogeniškas produktas- kiekvienas asmuo turėjo “tokį patį” darbą ir kiekvienas per darbo valandą pateikdavo vienodą jo kiekį. Tai išties įžūlus supaprastinimas! Iš tikrųjų firmai gali būti net labai sunku nustatyti, kiek produktyvūs jos darbuotojai. Informacija brangi ne tik darbo rinkose. Panašių problemų kyla ir vartotojų prekių rinkose. Kai vartotojas perka naudotą automobilį, jam gali būti labai sunku nustatyti, geras tai daiktas ar grynas niekalas. O to naudoto automobilio pardavėjas, priešingai, ko gero puikiai žino, kokia jo kokybė. Pardavėjai žino mašinų galimybes, bei trūkumus, tačiau tai sunku nustatyti pirkėjams, skaitant laikraščius ar spardant automobilių ratus. Tuojau pamatysime, kad dėl tokios asimetrinės informacijos efektyviai funkcionuojančiai rinkai gali atsirasti nemažų sunkumų. Nepilna ir asimetrinė informacija Nepilna informacija asocijuojasi su netikrumu, o netikrumas tarp žmonių greitai sklinda. Praktiškai visi produkto keitimai, dėl broko, finansinės pretenzijos, prekės aptarnavimas ir kt. vadovaujasi sąlyginiu netikrumu. Paprastai netikrumo padėtis parodo įtampą, nesutarimą, to rezultatas: rinkos neužpildymas, t.y. nepilnai užsitikrinusi rinka. Asimetrinės informacijos apsikeitimas, kaip kontrastas apibūdinamas tokiomis situacijomis: kai pardavėjai turi kitai pusei neprieinamos informacijos. Pavyzdžiui: paštu užsisakomų kompiuterio dalių pardavėjai turi apie prekes reikšmingesnę bei svarbesnę informaciją ( diskinių kaupiklių veikimo kokybė, bei ilgaamžiškumas). Ir tipinė 90 dienų garantija nekeičia šios informacijos asimetriškumo. Dauguma pardavėjų ir pirkėjų siekdami išvengti netikrumo renkasi apsidraudimą, tačiau vieni turi daugiau informacijos ar ją geresnę nei kiti. Niekalų rinka Aptarkime modelį tokios rinkos, kurioje apie parduodamų prekių kokybę tiekėjai ir pirkėjai turi skirtingą informaciją. Imkime rinką, kurioje 100 žmonių nori parduoti naudotus automobilius ir 100 žmonių- nusipirkti. Kiekvienas žino, kad 50 automobilių yra “saldainiukai”, 50- “laužai”. Dabartinis kiekvieno automobilio savininkas jo kokybę žino, o būsimas pirkėjas nenutuokia, ar tas automobilis “saldainiukas”, ar “laužas”. Jei patikrinti automobilių kokybę būtų lengva, šioje rinkoje būtų viskas paprasta. “Laužai” būtų parduodami nuo 1000 iki 1200, o “saldainiukai”- nuo 2000 iki 2400 dolerių. Bet kas gi atsitinka rinkai, kai pirkėjai negali “iš akies” nustatyti automo­bilio kokybės? Tada pirkėjai turi spėti, kiek kuris automobilis yra vertas. Padarykime paprastą prielaidą: tarkime, jei tikimybė automobiliui būti “saldainiuku” arba “laužu” vieno­da, tai pirkėjas bus linkęs mokėti jo spėjamą vertę. Mūsų atveju tai reiškia, jog pirkėjas norės mokėti 1/2 1200 + 1/2 2400 = 1800 dol. . Kas sutiktų parduoti automobili už tokią kainą? “Laužų” savininkai- tikrai su­tiktų, bet “saldainiukų”- jokiu būdu ne, nes, pagal mūsų prielaidą, jie tikėsis mažiausiai 2000 dolerių už mašiną. Taigi kaina, kurią pirkėjai linkę mokėti už “vidutinį” automobilį yra mažesnė už tą, kurios norės “saldainiukų” savininkai. Už 1800 dolerių bus parduodami tik “laužai”. Tačiau jei pirkėjas bus tikras, kad perka laužą, tai jis nesutiks mokėti 1800 do­lerių! Iš tikrųjų pusiausvyros kaina šioje rinkoje turėtų būti tarp 1000 ir 1200 do­lerių. Bet už tokias kainas tik “laužų” savininkai siūlys savo automobilius, o pirkėjai (pagristai) ir tikėsis toki įsigyti. Šioje rinkoje niekada nebus parduodamas “saldai­niukas”! Net jei kaina, už kurią pirkėjai norėtų juos pirkti, viršytų kaina, už kurią pardavėjai norėtų parduoti, nebūtų sudarytas nė vienas sandoris. Verta apmąstyti tokio rinkos ydingumo priežastį. Esmė ta, kad ir gerų, ir blogų automobilių pardavėjus abipusiškai veikia išoriniai poveikiai; kai žmogus nusprendžia parduoti blogą automobilį jis paveikia pirkėjo nuomonę apie vidutinio automobilio kokybę šioje rinkoje. Dėl to sumažėja kaina, kurią pirkėjai linkę mokėti vidutiniškai už automobili, o tai pakenkia žmonėms, kurie nori parduoti gerus automobilius. Būtent šis išorinis poveikis ir lemia kalbamos rinkos ydą. Labai siūlomi pirkti tie automobiliai, kuriais žmonės nori atsikratyti. Jau pats siūlymas pirkti yra signalas galimam pirkėjui apie daikto kokybę. Jei siūloma par­duoti pernelyg daug žemos kokybės vienetų, aukštos kokybės egzempliorių pardavėjams parduoti savuosius pasidaro sunku. Kokybės pasirinkimas Niekalų rinkos modelyje abiejų kokybės tipų automobilių skaičius buvo nekinta­mas. Dabar aptarsime tokį variantą, kai kokybė priklauso nuo gamintojo. Paro­dysime, kaip paprasta rinka nulemia pusiausvyrą kokybės atžvilgiu. Tarkime, vartotojas nori nusipirkti vieną skėtį ir gali išsirinkti iš dviejų kokybės rūšių. Aukštos kokybės skėtį vartotojai vertina 14 dolerių, žemos kokybės- 8. Nustatyti skėčių kokybę parduotuvėse neįmanoma; įsitikiname tik patyrus keletą kliūčių. Sakykime, dalis gamintojų gamina aukštos kokybės skėčius, dalis- žemos. Taip pat sakykime, kad ir aukštos, ir žemos kokybės skėčio gamyba kainuoja 11,50 dole­rių, o šakoje yra tobula konkurencija. Kokios pusiausvyros kokybės turėtume tikėtis? Manysime, kad apie rinkoje esančių skėčių kokybę vartotojai sprendžia pagal vidutinę jau parduotų skėčių kokybę, lygiai kaip niekalų rinkoje. Jei aukštos kokybės skėčių dalis yra q, tada vartotojas už skėtį bus linkęs sumokėti P = 14q + 8(1 - q). Galimi trys atvejai, kuriuos turime apsvarstyti. Gaminami tik žemos kokybės skėčiai. Šiuo atveju už vidutinį skėtį vartotojai bus linkę mokėti tik 8 dolerius. Kadangi skėčio gamybos kaštai yra 11 ,50 dolerio, tai nė vienas nebus parduotas. Gaminami tik aukštos kokybės skėčiai. Čia vyks konkurencija, kuri ,,numuš'' kainą iki ribinių kaštų, tai yra 11 ,50 dolerio. Vartotojai bus linkę mokėti 14 dolerių, taigi jie gaustam tikrą vartotojo perviršį. Gaminami abiejų rūšių skėčiai. Šiuo atveju konkurencija užtikrina, kad kaina bus 11 ,50 dolerio. Todėl vidutinė kokybė vartotojui turi būti mažiausiai verta 11 ,50 dolerio. Vadinasi, turime gauti 14q + 8(1­- q)>= 11,50. Mažiausia q reikšmė, patenkinanti šią nelygybę, yra q = 7/12. Tai reiškia, kad jei 7/12 tiekėjų bus aukštos kokybės gamintojai, vartotojai dar sutiks mokėti 11,50 dolerio už skėtį. Aukštos kokybės skėčių gamintojų dalies nusistatymas, susidarant pusiausvyrai, pavaizduotas paveiksle. Horizontaliojoje ašyje žymime aukštos kokybės gamin­tojų dalis q, vertikaliojoje- vartotojų norą mokėti už skėtį jei parduodamų aukštos kokybės skėčių dalis yra q. Gamintojai pasiruošę pateikti bet kokį jų skaičių už 11 ,50 dolerio kainą- šias pasiūlos sąlygas rodo plonesnė horizontali tiesė 11,50 dolerio lygyje. Vartotojai skėčius pirks tik tada, jeigu 14q + 8( 1 -q)al. Sakykime,jog visų darbininkų dalis b yra gabūs, o 1­b -negabūs. Paprastumo dėlei darome prielaidą, jog gamybos funkcija yra tiesinė, todėl ben­dra gamybos apimtis, sukurta L2 gabių darbininkų, ir L1,-negabių, yra a1L1 + a2L2 . Taip pat tariame, kad darbo rinka -konkurencinė. Jei darbininko tipą nustatyti nesunku, tai firmos, suprantama, siūlys w2 = a2 atlyginimą gabiems, o w1 = a1 -negabiems. Kitaip tariant, kiekvienam darbininkui bus mokamas jo ribinis produktas ir bus efektyvi pusiausvyra. Bet kaip bus, jei firma negalės nustatyti darbininko tipo? Jei ji negalės atskirti vienų darbininkų nuo kitų, tada geriausia, ką ji galės jiems pasiūlyti, bus vidutinis atlyginimas, kuris bus w= (1­ – b)a1 + a2 .Jei -ir kol­- geri ir blogi darbininkai sutinka dirbti už tokį atlyginimą, jokių problemų dėl atvirkštinės atrankos nekils. Ir jei laikysimės savo prielaidos dėl gamybos funkcijos, firma gamins būtent tiek produkcijos ir gaus tiek pelno, kiek ji gamintų ir gautų, jei sugebėtų tiksliai skirti darbininkus pagal jų tipą. O dabar tarkime, kad yra galimas toks signalas, kurį darbininkai galėtų turėti ir būtų pagal jį atskiriami pagal tipą. Sakykime, kad darbininkai gali įsigyti išsimoksli­nimą. Pirmo tipo darbininkų gaunamo išsilavinimo apimtis tebūnie e, antro tipo ­e2. Taip pat laikysime, kad išsimokslinimo kaštai skiriasi: bendri gabiųjų darbininkų kaštai yra c2, e2 , negabiųjų –c1, e1 .Šie kaštai apima ne tik mokyklos lankymo išlaidas, bet ir alternatyviuosius kaštus, reikalingų pastangų kaštus ir pan. Turime apsvarstyti du sprendimus. Darbininkai turi nuspręsti, kiek išsimokslinimo jiems įsigyti, o firmos -kiek mokėti darbininkams, turintiems skirtingą išsimokslinimą. Padarykime vieną drastišką prielaidą -įgytas išsimokslinimas darbininkų našumo visiškai nekeičia. Žinoma, kad tikrovėje taip nėra -ypač jei mokomasi ekonomikos dalykų, bet šitaip išsaugosime modelio paprastumą. Pasirodo, šiame modelyje pusiausvyra didžiausia dalimi priklauso nuo išsimoksli­nimo kaštų. Sakykime, kad c2

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!