Specialiosios pedagoginės pagalbos teikimas bendrojo lavinimo mokyklose

ĮVADAS Ruškus J. (2007) teigia, kad Vakarų Europoje susirūpinta kiekvieno žmogaus teisėmis, deklaruotas neįgalaus ir sveiko asmens lygiavertiškumas, pabrėžtas ypatingas šeimos vaidmuo, siekiama kurti visuomenę ir organizacijas, atviras visiems, tarp jų ir neįgaliesiems. Bene labiausiai Lietuvoje žinoma yra integracija, akcentuojanti tai, kad žmonės, turintys negalių, nepriklausomai nuo to, kad ir kokios tos negalės būtų, turi lygias teises, turi gyventi tokiomis pat sąlygomis, kaip ir kiti piliečiai. Tam reikia tiek keisti visuomenės požiūrį, tiek stiprinti pačių neįgaliųjų kompetencijas. Atkūrus nepriklausomybę, specialiųjų poreikių vaikams suteikta ir teisiškai reglamentuota (Švietimo įstatymo naujoji redakcija (1991), Specialiojo ugdymo įstatymas (1998)) galimybė ugdytis bendrojo lavinimo mokykloje kartu su kitais mokiniais, nes iki to meto jie buvo ugdomi tik specialiose institucijose. Vykstant politiniams, kultūriniams, ekonominiams pokyčiams pasaulyje ir šalyje, mokykla, kaip pagrindinė vaiko ugdymo ir socializacijos institucija, privalo sparčiai reaguoti į kintančius visuomenės poreikius ir siekti sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui įgyti jo prigimtį atitinkantį išsilavinimą. Privalo su socialinę pedagoginę, psichologinę pagalbą teikiančiomis tarnybomis, sveikatos priežiūros ir teisėtvarkos institucijomis, mokinio tėvais (globėjais, rūpintojais) ir mokytojais kartu teikti kokybišką bei visapusišką socialinę pedagoginę, psichologinę pagalbą vaikams. Kiekvienos ugdymo institucijos pagrindinis siekis – užtikrinti tokias mokymo ir mokymosi sąlygas, kurios sudarytų sąlygas įgyti kompetencijų, gebėjimų spręsti problemas ir priimti sprendimus, būtų pasirengusi prisitaikyti prie pokyčių, nuolat besimokanti. Veiksmingą socialinės pedagoginės, specialiosios pedagoginės ir psichologinės pagalbos organizavimą užtikrina bendras įvairių specialistų, mokyklos bendruomenės bei mokinių tėvų darbas, kuris reikalauja atitinkamų žinių ir gebėjimų. Pedagoginės ir psichologinės pagalbos teikimo modelio (2003) situacijos analizėje rašoma, kad tik nedaugelio švietimo įstaigų specialiojo ugdymo komisijos (SUK) sudarytos iš visų reikiamų specialistų, kurie pajėgūs atlikti kompleksinį moksleivio tyrimą ir įvertinimą. Naujas pedagoginės ir psichologinės pagalbos teikimo modelis paspartino pedagoginių psichologinių tarnybų steigimąsi, kurios padidins kokybiškų specialiosios pedagoginės ir psichologinės pagalbos paslaugų teikimą pagal poreikį. Tačiau kelia nerimą tai, kad SUK specialistų etatų skaičius didėja labai lėtai, nors SUK – ta vieta, kur paslaugos teikiamos arčiausiai vaiko esančioje aplinkoje, įvertinus jų specialiuosius ugdymosi poreikius. Geriau ir anksčiau išaiškinant ir įvertinant SUP asmenis, Lietuvoje kasmet randama vis daugiau vaikų ir moksleivių, kuriems teiktina specialioji pedagoginė ir psichologinė pagalba. Panagrinėjus pasaulinę mokslininkų: D. P. Hallahan, J. M. Kauffman , C. J. W. Meijer, J. Pond, R.Rose, K. Weber, patirtį bei remiantis Lietuvos mokslininkų A. Ališausko, S. Ališauskienės J. Ambrukaičio A. Bagdono V. Dabrišienės, B. Narkevičienės, A. Galkienės, V. Gevorgianienės, I. Kaffemanienės, L. Miltenienės, B.Narkevičienės, J. Ruškaus darbais,galima teigti, kad pastaraisiais metais spaudoje ir įvairiose konferencijose apie mokinių specialiųjų ugdymo(si) poreikių tenkinimo problemas užsimenama pakankamai dažnai.Todėl specialiosios pedagoginės pagalbos plėtros tendencijos bu spatyrinėtos remiantis mokyklų specialiųjų ugdymo komisijų veikla. Darbo naujumas ir teorinis reikšmingumas J. Ambrukaitis (2003) mano, jog jau daugiau kaip dešimtmetis vykstanti praktinė neįgaliųjų, specialiųjų poreikių (tarp jų ir ugdymo(si) turinčių asmenų integracija į visuomenę, bendruomenių gyvenimą edukologijos profesionalų, t.y. tiek praktikų, tiek teoretikų, iki šiol nėra galutinai kokybiškai ištirta. Tyrimo objektas –identifikuoti mokinių specialiuosius ugdymo(si) poreikius ir juos tenkinant. Tyrimo problema: Vykstant specialiojo ugdymo pokyčiams, mokyklų vadovai turi formuoti teisingą ir efektyvią integruoto ugdymo politiką. Trūkstant SUP identifikavimo situacijos analizės miesto mokyklose, negalima užtikrinti mokinių specialiosios pagalbos tenkinimo efektyvumo. Tyrimo tikslas – atskleisti specialiosios pagalbos plėtros tendencijas per specialiojo ugdymo komisijų veiklos analizę Vilniaus mieste ir parengti rekomendacijas jų veiklos tobulinimui. Tikslo realizavimui keliami uždaviniai: 1. Išnagrinėti specialiosios pedagoginės pagalbos mokslinius teorinius organizavimo bendrojo lavinimo mokykloje ypatumus. 2. Atskleisti specialiųjų ugdymo(si) poreikių identifikavimo ir jų tenkinimo svarbą . 3. Atlikus anketinę apklausą, ištirti respondentų požiūrį į specialiosios pagalbos teikimo padėtį, problemas ir gerinimo galimybes Vilniaus mieste. 4. Parengti rekomendacijas mokyklų vadovams SUK veiklai gerinti. Tyrimo hipotezė. Atlikus mokinių specialiųjų ugdymo(si) poreikių identifikavimo it jų tenkinimo (t.y.,specialiosios pagalbosteikimo) situacijos analizę, atsirastų galimybė didesnį dėmesį kreipti į svarbiausių veiksnių, trukdančių šiam darbui atlikti, pašalinimą ir ugdymo kokybės gerinimą, telkiant bendras mokyklų vadovų, specialistų ir pedagogų jėgas. Metodai: Teoriniai: artimos darbo temai mokslinės, specialiosios pedagoginės, psichologinės, vadybinės literatūros studijavimas ir švietimo dokumentų bei mokytojų anketų analizė. 1.SPECIALIOJO UGDYMO KAITOS BRUOŽAI BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOJE 1.1. Mokyklos kaita ir integruotas ugdymas Gyvenimas nestovi vietoje. Kaita vyko, vyksta ir vyks, kasdien įgaudama vis didesnę spartą. Pokyčiai neaplenkia ir švietimo sistemos, tuo pačiu ir jos svarbios grandies – mokyklos. XX a. pradžioje pedagogikoje susiklosto aiški nuomonė, kad standartizuota, vienoda mokymo organizacija yra pažangos stabdys, pradeda keistis požiūris į vaiką, jo psichiką, į mokymo turinį bei organizavimą, vis labiau akcentuojamas prieštaravimas tarp mokymo organizavimo formų, būdų ir individualaus žinių suvokimo pobūdžio. Mokykla vis labiau kritikuojama už atotrūkį nuo gyvenimo ir nuo vaiko, ypač už jo prigimties, interesų, individualių jo psichinių savybių bei skirtybių nepaisymą, už pasyvų, mechaninį mokymąsi. Švietimo pertvarką padiktavo ir tokie veiksniai, kaip paveldėtos sovietinės ugdymo filosofijos bei pedagogikos spragos, vienpusis, scientistinis ugdymo turinio pobūdis, teorijos atotrūkis nuo praktikos, unifikacija, kaitos trūkumas ir pan. (Jackūnas Ž., 1993, p.24). J. Ruškus pripažįsta, kad „šiandien, peržengus XXI a. slenkstį, Lietuvoje neįgaliųjų integravimasis į visuomenę tampa realybe. Orientavimasis į specialiojo ugdymo sistemos daugialypumą, nevyriausybinių neįgaliuosius ir jų šeimas vienijančių organizacijų politinė ir socialinė veikla, palankios neįgaliesiems įstatymų bazės kūrimas, - šie ir daug kitų naujos socialinės realybės faktų patvirtina reikšmingus teigiamus pokyčius įgyvendinant pagrindinius demokratijos ir lygių galimybių principus Lietuvoje” (2002, p.11). Kaita – sudėtingas procesas, o švietimo ryšys su kaita ypač sudėtingas, nes pats švietimas savo prigimtimi – viena konservatyviausių socialinių institucijų ( Čeponinis A., 2004). Prasidėjus pokyčiams, perspėja B.Everard, G. Morris (1997, p 237,238), „iš pradžių neaišku, kaip viskas atrodys įvykus pokyčiui: čia daug nežinomųjų ir nežinomybės baimė.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!