Socialinės pagalbos poreikis emigravusių tėvų mokyklinio amžiaus vaikams

 SOCIALINĖS PAGALBOS POREIKIS EMIGRAVUSIŲ TĖVŲ MOKYKLINIO AMŽIAUS VAIKAMS ĮVADAS .............................................................................................................................................3 1. EMIGRACIJOS PROBLEMA.................... ...................................................................................4 1.1 Emigracijos priežastys.............................................................................................................6 1.2. Psichosocialinės pasekmės emigravusių tėvų mokyklinio amžiaus vaikams................................................................................................................................................7 1.3. Teikiamos socialinės pagalbos emigravusių tėvų vaikams ypatumai.......................................10 2. PSICHOSOCIALINIŲ SUNKUMŲ, KYLANČIŲ EMIGRAVUSIŲ TĖVŲ VAIKAMS TYRIMAS .........................................................................................................................................15 2.1. Tyrimo organizavimo metodika..............................................................................................15 2. 2. Tyrimo rezultatų analizė.........................................................................................................16 2.2.1. Sunkumai būdingi emigravusių tėvų vaikams...................................................................19 . 2.2.2. Sunkumai kylantys dirbant su emigravusių tėvų vaikų globėjais......................................20 2.2.3. Mokykloje teikiama pagalba emigravusių tėvų vaikams...................................................23 .2.2.4. Emigravusių tėvų vaidmuo sprendžiant jų vaikams iškylusias problemas.........................24 IŠVADOS IR PASIŪLYMAI.............................................................................................................29 LITERATŪROS IR KITŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS..............................................31 SANTRAUKA.....................................................................................................................................33 SANTARUKA(RESIUMÉ)................................................................................................................34 PRIEDAI ............................................................................................................................................35 TURINYS ĮVADAS Vienas šiuolaikinės visuomenės raidos bruožų yra nepaprastai išaugęs gyventojų migracinis mobilumas, ypač būdingas pokomunistinėms šalims, tarp jų ir Lietuvai. Kaip ir daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių, Lietuvoje vykstantys politiniai, socialiniai bei ekonominiai pokyčiai padarė esminį poveikį tarptautinės migracijos procesui. Migracijos procesas nuolat kinta, priklausomai nuo valstybėje vykdomos socialinės ir ekonominės politikos. Dėl susidariusios padėtiesi vis labiau išryškėja emigravusių tėvų vaikų problemos, kurios paliečia ne tik šiuos vaikus, jų šeimas, bet ir visą visuomenę. Emigracija iš Lietuvos neigiamai įtakoja ne tik šalies socialinę ir ūkio raidą, tačiau daro ypatingą žalą šeimoms bei vaikams dėl šios priežasties gyvenantiems skyrium. Problemos, su kuriomis yra susiduriama, vaikų tėvams (vienam iš jų) laikinai ar nuolatinai išvykus į užsienį, yra kompleksinės, susijusios su vaiko juridinio atstovavimo aspektais, kuomet vaikas paliekamas kitų asmenų priežiūrai, su vaiko emocine, moraline būsena, jo ugdymo ir ugdymosi procesu, tinkamomis gyvenimo sąlygomis ir pan. Nepatyrę, kas yra tėvų meilė ir globa, jie jau dabar susiduria su didžiulėmis psichologinėmis problemomis – nuotaikų bei elgesio sutrikimais, neurozėmis, neretas įninka į narkotikus. Didelė tikimybė, kad matydami, kaip blaškosi jų tėvai, šie vaikai užaugę sunkiai užmegs ilgalaikius santykius, bus nestabilūs ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir darbe. Ar tokie žmonės pajėgs kurti ekonominį valstybės pagrindą? Negalėdami dažnai grįžti, su jais bendrauja telefonu ar internetu, taigi silpnėja ryšiai tarp šeimos narių – kai kurie vaikai net nepripažįsta po kelerių metų išsiskyrimo grįžusių gimdytojų. Dar daugiau – dešimtys išeivių užsienyje dingsta lyg į vandenį, taigi vaiko teisių apsaugos specialistams tenka kreiptis į teismą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo. Tokie vaikai patikimi globėjams ir neretai lieka su jais visam laikui, o ateityje gali būti įvaikinti. Pagal galiojančius įstatymus išvykdami tėvai turi nurodyti, kas skiriamas laikinu jų vaiko ar vaikų globėju – močiutė, senelis, kitas giminaitis, bičiulis. Šiems žmonėms nemokama speciali pašalpa už globą, tačiau jie tampa mažųjų atstovais, jei reikia tvarkyti reikalus valdžios institucijose ir kitais atvejais. Nemažėjant emigracijos bangai, vaikų, kuriems tėvus atstoja giminaičiai ar pažįstami asmenys, daugėja. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, pernai gruodžio pabaigoje laikina globa buvo nustatyta 916 vaikų, kurių tėvai yra išvykę į užsienį. Metais anksčiau tokių nepilnamečių buvo 343.Tarp jų šiek tiek daugiau berniukų, beveik trečdalis – 10-14 metų, tačiau kitiems paliekami ir mažyliai iki trejų metukų (praėjusių metų duomenimis – 99), ir ikimokyklinio amžiaus vaikai (171). Daugumos iš jų tėvai išvykę į Didžiąją Britaniją. .(https://www.delfi.lt;2008-06-06) Ne geriau ir tiems vaikams, kuriuos tėvai išsiveža į užsienį. Jie patiria didelį stresą, nes svečioje šalyje neužtenka tik išmokti kalbą, reikia ir susikurti savo socialinį statusą. Vaikui - taip pat. Be to, dažnai greičiau nei tėvai išmokęs kalbą vaikas turi daugeliu atvejų padėti jiems tvarkant įvairius reikalus, o tai iškreipia tėvų ir vaikų santykius. Tai rezultatai, kurie matomi jau šiandien, kokios emigracijos pasekmės išryškės ateityje, niekas nežino. Visuomenėje formuojasi opinija, kad Lietuvoje vaikų savižudybių, narkotikų bei alkoholio vartojimo, smurto atvejų padaugėjo dėl to, kad didėja skaičius tėvų, išvykstančių dirbti į užsienį ir vaikus paliekančių senelių globai ar net išvis vienus pačius. Tokie vaikai susiduria su psichosocialinėmis problemomis, kurių jie vieni, net ir su savo tėvų pagalba nėra pajėgūs išspręsti. Objektas – socialinės pagalbos poreikis emigravusių tėvų vaikams. Tikslas – išanalizuoti socialinės pagalbos poreikį emigravusių tėvų vaikams Uždaviniai: 1. Apžvelgti emigracijos problemą; 2. Nustatyti psichosocialinius sunkumus kylančius emigravusių tėvų vaikams; 3. Apibūdinti socialinės pagalbos galimybes emigravusių tėvų vaikams; Metodai: ◦ Mokslinės literatūros analizė; ◦ Anketinė apklausa; ◦ Kokybinė duomenų analizė; Darbe atskleistos šios socialinio pedagogo kompetencijos : 1. Nustatydamas socialines problemas ir įvertindamas socialinius poreikius: • rinkti, sisteminti ir vertinti informaciją;(1) • analizuoti priežastis, sukeliančias kliento socialines problemas (1.1;1.2) 2. Planuodamas socialinę paramą: -analizuoti ir vertinti individualią probleminę situaciją – atskleista visame darbe 3. Teikdamas konkrečią socialinę paramą: - teikti socialines paslaugas.(1.2;1.3) 4. Analizuodamas socialinės paramos procesą ir vertindamas rezultatus: - vertinti teikiamos socialinės paramos eigą.(2.2) 5. Koordinuodamas socialinės paramos teikimą: - bendradarbiauti su socialiniais partneriais – atskleista pasiūlymuose. 6. Tobulindamas profesinę kompetenciją: - plėtoti socialinio pedagogo sampratą visuomenėje. Ši kompetencija atsispindi empyrinėje darbo dalyje. 1. EMIGRACIJOS PROBLEMA Migracija yra sudėtingas, sunkiai apibūdinamas ir išmatuojamas procesas. Prie klasikinių migracijos apibrėžimų priskirtini šie: migracija – gyventojų persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, kertant administracines vietovės ribas; migracija yra individų ar grupių persikėlimas iš vienos gyvenamosios vietovės į kitą, turint tikslą naujoje vietovėje pasilikti pakankamai ilgą laiką; migracija yra asmenų persikėlimas santykinai ilgam laikui, gana dideliu atstumu; gyvenamosios vietos keitimas visam ar tam tikram laikui kertant teritorines ribas (Moiseenko A., 1994, p. 231). Nors šie migracijos apibūdinimai nėra identiški ir ganėtinai neapibrėžti, tačiau juose vyrauja du pagrindiniai kriterijai: erdvės (gyvenamosios vietos pakeitimas) ir laiko (persikėlimas tam tikram laikui) dimensijos. Taigi, gyventojų kėlimasis iš vienos vietos į kitą, tarkim, iš valstybės į valstybę, vadinamas migracija. Ši sąvoka apima emigraciją (išvykimą) ir imigraciją (atvykimą). Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2005 metais migracijos tarnybose išvykimą deklaravo 13425 Lietuvos piliečiai, tuo tarpu sugrįžimą į Lietuvą – tik 3428 Lietuvos piliečiai. Oficialiais duomenimis, per metus keturis kartus daugiau išvyksta negu sugrįžta. Tai nėra tikri skaičiai. Visi žinome apie nelegalią, niekur nefiksuojamą emigraciją. Tikslius skaičius galima tik numanyti. Tikra yra tai, kad iš Lietuvos išvyksta daugiau žmonių, negu užsiregistruoja toje šalyje, į kurią atvyksta. Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės dr. Audros Sipavičienės žiniomis, kasmet iš Lietuvos išvyksta apie 21 tūkst. gyventojų. Per penkiolika nepriklausomybės metų išvyko apie 334 tūkst. žmonių. Kai kurie šaltiniai nurodo, jog dideliais emigracijos mastais Lietuva išsiskiria iš kitų pokomunistinių šalių: per paskutiniuosius septyniolika metų nuolat gyventi į užsienį išvyko apie 10 proc. Lietuvos gyventojų (Migracijos departamentas., 2007). Emigruoja daugiausia jauni žmonės. 2006 m. emigravę vyrai sudarė 53 procentus, moterys – 47 procentus. Beveik pusė (44 proc.) 18 metų ir vyresnio amžiaus emigrantų moterų ir vyrų (42 proc.) – susituokę asmenys, atitinkamai 2003 m. – 46 proc. ir 50 proc. (Statistikos departamentas, 2007). Maždaug pusė emigrantų vaikų turėjo, bet tik kas antras iš jų išvyko kartu su vaikais. 2006 m. kas septintas emigruojantis asmuo buvo 0–14 metų amžiaus vaikas, per metus emigravo apie 4,2 tūkst. vaikų iki 14 metų amžiaus. Emigracijos tyrimo rezultatai rodo, kad kas antro emigravusiojo vaiko liko Lietuvoje su vienu iš tėvų, seneliais ar kitais giminaičiais (Migracijos departamentas, 2007). Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai surengus emigrantų vaikų ir pedagogų apklausos paaiškėjo, kad Lietuvoje yra 9031 vaikas, kurio bent vienas tėvų uždarbiauja užsienyje. Tačiau šis pateiktas skaičius neatskleidžia realios padėties. Mat apklausoje dalyvavo tik 651 vaikų ugdymo įstaiga, o iš viso šalyje pernai jų buvo 1502. Todėl vaiko teisių apsaugos tarnybos manymu emigracijos našlaičių Lietuvoje yra daugiau nei 20 tūkst. (Grižibauskienė E., 2007). Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos ir įvaikinimo duomenimis, 2006 metais Lietuvoje buvo 343 vaikai (180 berniukų ir 163 mergaitės), kuriems dėl tėvų išvykimo į užsienį nustatyta globa. Dažniausiai paliekami 10-14 metų vaikai (122 nepilnamečiai) Daugiausia vaikų - net 359 - išvykę tėvai paliko senelių globai, 58 vaikus prižiūri tetos ir dėdės, 30 - broliai arba seserys, 33 - kiti asmenys, pavyzdžiui, kaimynai. 2 vyresnio amžiaus vaikai palikti vieni ir niekas jais nesirūpina. Seneliams palikti globoti vaikai dažniausiai turi itin daug problemų ir sunkumų, su kuriais susidoroti ne visi jų globėjai yra pajėgūs. Daugelis globėjų būna ligoti, turi sveikatos sutrikimų, kas trukdo tinkamai rūpintis ir prižiūrėti globoti paliktus savo vaikaičius. Taip pat svarbu pabrėžti, kad tokie vaikai neretai sulaukę paauglystės yra kur kas labiau linkę elgtis asocialiai, nei gyvenantys su abiem tėvais. Daugiausia emigruojantys tėvai palieka 9-mečius. Šiek tiek mažiau 14-mečių. Paliekami ir vos vienerių metukų sulaukę vaikučiai. Dažniausiai apie tokius vaikus sužinoma tik tada, kai iškyla kokios nors problemos ar sunkumai. Taip pat dažnai susiduriama su emigravusių tėvų vaikų problemomis vaikų ligos atvejais, kadangi vaikų globėjai, kuriems oficialiai nėra įteisinta globa neturi teisės gauti žinių apie vaiko gydymą ar nuspręsti vaiką gydyti, slaugyti vienaip ar kitaip. Apibendrinant galima teigti, kad migracijos mąstai Lietuvoje nėra gerai žinomi. Galima tiktai spėti, kiek žmonių išvyksta iš Lietuvos. Emigravusių iš Lietuvos žmonių skaičius sąlygoja be vieno ar be abiejų tėvų, senelių ar giminaičių globoje likusių vaikų skaičių. Tačiau šio skaičiaus negalima konkrečiai įvardinti, nes ne visi tėvai pateikia žinias mokyklai, apie savo išvykimą. 1.1. Emigracijos priežastys Kalbant apie migracijos priežastis, būtina pabrėžti, kad vientisos tarptautinės migracijos teorijos iš tiesų nėra, migracijos priežastingumas aiškinamas skirtingais lygmenimis (individo, šalies, globaliu), be to, veiksniai, sukeliantys migracijos procesus, ir veiksniai, palaikantys jau prasidėjusią migraciją, dažnai yra skirtingi. Pasak A. Sipavičienės (2006, p. 14), migraciją lemia keletas pagrindinių veiksnių, tokių, kaip: • Žemas atlyginimas. Lietuvos Laisvosios Rinkos Instituto duomenimis žemą atlyginimą kaip emigracijos priežastį įvardija 90 proc. Lietuvos gyventojų. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje prisijungimo prie Europos Sąjungos išvakarėse neatskaičiavus mokesčių buvo 1 149 lt ir jis buvo 9 kartus mažesnis nei Liuksemburge ar Didžiojoje Britanijoje, 6 kartus nei Airijoje. Vadinasi, pirminė paskata, sukelianti norą išvykti iš savo šalies šiomis dienomis, yra noras stabilios materialinės būklės sau ir savo šeimai. • Noras sumažinti socialinę riziką (šeimoje), kai bandoma prieiti prie alternatyvių pajamų šaltinių, nepriklausančių nuo ekonominės padėties svyravimų Lietuvoje ir ypač konkrečiame regione/gyvenvietėje. Tad bent vieno šeimos nario pasiuntimas dirbti į užsienį tampa lygiaverte ekonomine strategija. • Eurointegracijos procesai ir įsiliejimas į Šengeno erdvę jau dabar veikia, o ateityje dar labiau veiks migracijos procesus Lietuvoje. • Mitai, „kad migracija išspręs visas problemas“. Tad viešoji nuomonė, dažnai paremta emocijomis, o ne situacijos ir veiksnių analize, taip pat gali daryti nemažą įtaką formuojant migracijos srautus bei lemti politinius sprendimus. Migraciją įtakoja daugelis priežasčių. Žmonės migruoja tikėdamiesi, jog jų gyvenimas naujoje vietoje bus geresnis. Neveikiant kokioms nors papildomoms jėgoms, asmens sprendimas migruoti remsis dviejų vietovių pranašumų ir trūkumų subjektyviu vertinimu, t y. vietovės, kurioje asmuo gyvena, ir vietovės, į kurią jis ketina migruoti. Kiekvienas asmuo išvykdamas į užsienį turi tam tikrų, tik jam būdingų tikslų, siekių, kurie įtakoja jo išvykimą. Neretai į emigraciją, kaip į žvalgybą, išvažiuoja vienas šeimos narys. Dažniausia tai būna šeimos galva. Jis susiranda darbą, įsikuria ir pradeda siųsti Lietuvoje likusiems šeimos nariams tam tikrą dalį savo uždirbamų pajamų. Ilgainiui jo šeima vyksta kartu, arba jis grįžta į savo šeimą. 1.2. Psichosocialinės pasekmės emigravusių tėvų mokyklinio amžiaus vaikams Migracija veikia ne tik išvykusį šeimos narį, bet ir Lietuvoje likusius jo artimuosius, o ypatingai – vaikus. Pasak A. Maslauskienės ir V. Satankūnienės (2007, p. 6) transnacionalinėje šeimoje, kurioje migruoja vienas ar keli šeimos nariai, kinta ekonominė, globos ir rūpybos, psichologinės paramos, prokreacinė, seksualinių ryšių ir kitos šeimai priskiriamos funkcijos. Dalis jų perduodama kitiems šeimos nariams, giminaičiams, artimiems žmonėms, kitų šeimos funkcijų atlikimas gali būti laikinai suspenduojamas. Tokia šeimos transformacija keičia šeimos struktūrą, kuria papildomus socialinius vaidmenis šeimos nariams, iš esmės pertvarko kasdienius šeimos santykius, kurie turėtų užtikrinti asmeniui šeimos teikiamą psichosocialinį saugumą, priklausomybės artimiausiai bendruomenei ir susietumo su kitais jausmą, socialinių normų ir kultūrinių vertybių perėmimą. Tokie šeimos pokyčiai turi ilgalaikes pasekmes ne tik šeimos nariams, bet ir visuomenei – asmens socializacijai ir tapimui visuomenės nariu, šeimos instituto stabilumui, gimstamumui, kartų solidarumui, t. y. iš esmės transformuoja visuomenės fizinės ir socialinės reprodukcijos sąlygas. Pasak I. Leliūgienės (2003, p. 46), socialinė aplinka – svarbiausias ir didžiausią poveikį darantis veiksnys vaiko socializacijai. Tai - šeima, draugai, mokykla, bendraamžių grupės, visuomenės informavimo priemonės, kompiuteriniai žaidimai ir pan. Šie išoriniai veiksniai labai veikia asmenybės socializacijos procesą. Vaikas neauga vienas, jis gyvena visuomenėje, kurioje mokosi, pažįsta jos požiūrį į vertybes, įsitikinimus, elgesio būdus. Šis socializacijos procesas vyksta visą gyvenimą. Nepageidautinas elgesys gali atsirasti dėl įvairių šio proceso trūkumų. Dėl emigracijos pažeidžiamas šeimos statusas, silpnėja artimiausių žmonių ryšiai. Kai išvyksta vienas iš tėvų, būna trauma vaikams. Kai išvyksta abu tėvai, trauma dar didesnė. Nustatyta, jog didelė dalis linkusių į nusikaltimus vaikų yra tie, kurių tėvai emigravo. Nei seneliai, nei giminaičiai, nei svetimi žmonės vaikams negali atstoti tėvų. Jiems motina ir tėvas reikalingi čia ir dabar. Be to, emigracija padidina skyrybų skaičių. Pastaruoju metu specialistai dalį vaikų ir paauglių emocinių, bendravimo, elgesio problemų kildina iš didelį mastą įgavusio reiškinio - vaikų, kurių tėvai vyksta dirbti į užsienį, situacijos. Kasdienėje kalboje jie jau pradėti vadinti emigrantų vaikais. Išvykusių uždarbiauti į užsienį tėvų vaikams būdinga tai, jog dažniausiai seneliai, su kuriais vaikai lieka gyventi Lietuvoje, negali atstoti tėvų, o tik iš dalies kompensuoja jų trūkumą. Pasak A. Maslauskienės ir V. Satankūnienės (2007, p. 136), tėvų išvykimą vaikai suvokia kaip jų palikimą, tašką, po kurio jų gyvenime nebebus tėčio ar mamos. Vaikams tėvo ar motinos išvažiavimas reiškia netektį. Mažesni vaikai nesuvokia netekties laikinumo, ji užgožia visą vaiko pasaulį. Todėl suprantama, kad vaikų reakcijos gali būti itin dramatiškos (Maslauskienė A., Satankūnienė V., 2007, p. 136). Tėvams ilgam išvykus, vaikas negauna dėmesio, jaučiasi atstumtas ir nesaugus, netenkinami jo emociniai arba net – fiziniai poreikiai. Tokioje šeimoje vaikas ima jausti daug neigiamų jausmų - dažniausiai pyktį bei nerimą ir įtampą. Situacijai šeimoje nesikeičiant ilgesnį laiką vaikas siekia patenkinti savo poreikius kitais būdais, už šeimos ribų. Tėvų pasiryžimas važiuoti dirbti į užsienį, palikus šeimą Lietuvoje, vaikui gali „sukurti“ įvairialypę krizę – atsiskyrimo nuo svarbaus ir brangaus žmogaus krizę. Kiekvienas vaikas gyvena vidiniu nerimu būti nepaliktu, todėl išsiskyrimas su vienu iš tėvų jam sukelia papildomą stresą ir traumą. Kadangi vaikų reagavimas į stresą priklauso nuo amžiaus, svarbu, kad tėvai žinotų, kaip ir kokiame amžiuje vaikai išgyvena stresą ir krizes. Vaikų palikimas su seneliais iškreipia ir vaikų bei tėvų tarpusavio santykius. Tėvai praranda savo, kaip pagrindinių vaiko auklėtojų, ugdytojų, vaidmenį, nebūnant kartu jiems nejauku prisiimti autoritetą, susijusį su tėvystės vaidmenimis. Jausdami kad ir neįsisąmonintą kaltę dėl to, jog paliko vaiką, tėvai sušvelnina taisykles arba „išplauna“ jų ribas. Kritinėse situacijose, kai tėvai per atstumą bando susigrąžinti savo prarastą autoritetą, vaikai gali reaguoti kaip į dar vieną savo nuvertinimo ženklą (Maslauskienė A., Satankūnienė V., 2007, p. 138). Migracijos pasekmės ikimokyklinio amžiaus vaikams. Šio amžiaus vaikai, dar sunkiai išreiškia žodžiais tai, ką jaučia, mąsto. Savo būseną jie dažniau ,,parodo“ per veiksmą, pasitelkdami elgesį, emocijas. Jų išgyvenami jausmai (emocine raiška ar kalba) paprastai atsiskleidžia socialinėje grupėje – šeimoje, tarp kitų vaikų ar tarp žmonių pakitusiu elgesiu. J. Cassidy, P. R. Shaver (1999) nuomone, ikimokyklinio amžiaus vaikų reagavimą į stresą galima atpažinti iš „staiga“ atsiradusių šių požymių: • pernelyg didelio verkimo; • nenoro atsiskirti (pvz., pasilikti darželyje) nuo artimo žmogaus; • regresavimo į infantilų elgesį; • šlapinimosi ir tuštinimosi nekontroliavimo; • naktinių košmarų; • naujų žmonių baimė; Pasak A. Maslauskienės ir V. Satankūnienės, (2007, p. 137) tėvo ar tėvų nedalyvavimas vaiko kasdienybėje sukuria emocinę distanciją tarp vaiko ir tėvų. Kartkartėmis į namus grįžtantis tėvas ar motina vaikui gali tapti „svetimu“ jo kasdienio pasaulio žmogumi. Mažesni vaikai, kurie dar nesugeba kontroliuoti savo emocinių reakcijų, tai gali išreikšti baime, nepasitikėjimu į namus grįžusiu tėvu/motina. Migracijos pasekmės mokyklinio 6-11 m. amžiaus vaikams. Didesni vaikai jau gali aiškiau išreikšti tai, ką galvoja, jaučia, tačiau jiems vis dar nėra lengva tai padaryti. Šio amžiaus vaikai stengiasi nuslėpti savo liūdesį ar ilgesį, tėvams neišsako jo taip atvirai (Maslauskienė A., Satankūnienė V., 2007, p. 137). J. Cassidy, P. R. Shaver nurodo šiuos mokyklinio amžiaus vaikų reagavimo į stresą būdus (J. Cassidy, P. R. Shaver., 1999): • galvos arba kitus fizinius skausmus, • liūdnumą, • nepažįstamų žmonių baimę arba baimę likti vienam, • mokyklos vengimą (netikėta pradžia), • atsiskyrimą arba uždarumą, • padidėjusį agresyvų elgesį. Tačiau būtina pažymėti, kad vaikams gali būti nesuprantamos ir jų ilgesį, emocinį nepasitenkinimą keliančios priežastys, kurios tėvams atrodo visiškai akivaizdžios. Migracijos naudos, dėl kurių tėvai ryžtasi palikti vaikus ir kurios tėvams turi vieną vertę, vaikams turi visai kitą. Materialinė gerovė, kurią gali garantuoti tėvų išvykimas, vaikams gali būti mažesnė vertybė, nei tai gali atrodyti tėvams (Maslauskienė A., Satankūnienė V., 2007, p. 137). Migracijos pasekmės mokyklinio 11-18 m. amžiaus vaikams. Paauglystės amžiuje vaikai jau geba gana aiškiai sukonkretinti savo mintis ir jausmus. Jie supranta, kodėl vienam iš tėvų tenka važiuoti dirbti į užsienį, o išsiskyrimo laukia apimti dvejopų jausmų: džiaugiasi, kad pagerės šeimos materialinės sąlygos (pvz., kad galės geriau/gražiau apsirengti) bei sumažėjusiomis ribomis, tačiau kartu ir nerimauja, kas bus už jį atsakingas, kas juo pasirūpins. Šio amžiaus palikti vaikai ima tėvais manipuliuoti, norėdami gauti asmeninę naudą. Žinodami, kad buvo palikti dėl materialinių paskatų, vaikai savo santykį su tėvais taip pat konstruoja per galimą gauti materialinę naudą (Maslauskienė A., Satankūnienė V., 2007, p. 138). Tai, kad paauglys išgyvena krizę, rodo įvairūs jam pasireiškiantys simptomai: pakitęs elgesys, suprastėję mokymosi rezultatai, fiziniai skausmai, nebekovojimas dėl savo identiteto, užsisklendimas savyje ir t.t. Dėmesio bei supratimo vaikai ir paaugliai gali siekti jungdamiesi į neformalias bendraamžių grupes, paprastai sudaromas panašių, likimo nuskriaustų, vaikų. Nerimas ir įtampa slopinami rūkymu, alkoholio ir kvaišalų vartojimu, kompiuteriniais žaidimais, nesaikingu televizoriaus žiūrėjimu ir t.t.. Pyktį dėl šeimos situacijos ir nepatenkintų poreikių į mokyklą ar į gatvę išsinešantys vaikai ir paaugliai paprastai yra lengviau išprovokuojami. Todėl dažniau įsitraukia į didesnius ar mažesnius konfliktus su vaikais ar suaugusiais. Apibendrinant galima teigti, kad, tėvams ilgam išvykus vaikas negauna dėmesio , jaučiasi atstumtas, nesaugus, netenkinami jo emociniai poreikiai. Vaikai susiduria su tokiais psichosocialiniais sunkumais, kaip stresinė situacija namuose ir mokykloje, nesugebėjimas suvokti esamoje situacijoje, savęs kaltinimas, siekis pasinaudoti iš susiklosčiusios šeimyninės situacijos. Migracijos poveikis vaikams priklauso nuo vaiko amžiaus, jo individualių charakterio savybių, nuo asmenų, kurių priežiūrai paliekami vaikai bei nuo tėvų požiūrio į išvykimą. 1.3 Teikiamos socialinės pagalbos emigravusių tėvų vaikams ypatumai Analizuojat emigravusių tėvų vaikų probleminio elgesio veiksnius, siūloma atsigręžti į šeimos struktūrą, šiuo atveju į pačią nepilną šeimą, kadangi šeima labiausiai įtakoja visą tolesnį asmens gyvenimą, o šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje šeimyninis ryšys tarp kartų nėra toks stiprus, kaip anksčiau. (G. Kvieskienė2002, p. 84). J. Pikūnas, A. Palujanskienė (2000, p. 40) teigia, kad vaiko asmenybės vystymasis labai priklauso nuo tėvų, nes jie ne tik perduoda paveldėjimo galimybes, bet ir sudaro pačią reikšmingiausią jo aplinkos dalį. „Tėvai turi rodyti savo vaikams besąlygiškos meilės ir stipraus prisirišimo jausmus“. Pasak I. Tilindienės (2006), moksliniais tyrimais įrodyta, kad nepilnoje šeimoje augančio vaiko probleminio elgesio rizika yra didesnė nei pilnose šeimose. Autorė nurodo, kad tėvų skyrybos sutrikdo vaikų dorinį ir emocinį brendimą, vaikai jaučiasi vieniši, nereikalingi, sutrikę, gali pradėti amoraliai elgtis ir pan. Vaikas, gyvenantis su vienu iš tėvų, suvokia skirtumą tarp savęs ir vaikų iš pilnų šeimų, taip pat jaučia, kad skirtumas ne jo naudai; vaikai jaučia, kad pablogėja socialinis jo statusas; vaikai gali iškreiptai suvokti lyčių vaidmenį. Yra akcentuojama, kad dažnai, kai šeimos statusas pasikeičia, įtakotas emigracijos, tai labai neigiamai paveikia vaiko socializacijos procesą, nes sutuoktinių dėmesys labiau tampa sutelktas į jų tarpusavio santykius, o vaikų auklėjimui nelieka laiko, sutrinka šeimos gyvenimo ritmas. Vaikas bando susigaudyti šeimos santykiuose, daro klaidingas išvadas, keičiasi elgesys, pažiūros. Jie išsiskyrimą su tėvais gali priimti kaip bausmę. Tuomet atsiranda vienišumo jausmas, pagieža, netikėjimas žmonėmis - tai vis stresinės atmosferos šeimos santykiuose pėdsakai. Anot V. Justickio (1984) šeimos gyvenimo sutrikimai - pagrindinis veiksnys, žalojantis vaiko asmenybę, daugelį metų neigiamai veikiantis besiformuojantį jo charakterį. Bendras jų bruožas - prasta nuotaika, nerimas, dirglumas, nepasitikėjimas savimi. Dėl visų šių psichologinių pakitimų paauglys ima prasčiau mokytis, pablogėja jo santykiai su aplinkiniais. Anot G. Valicko (1997, p. 30), dauguma šeimos tėvo/motinos funkcijų apsiriboja elementariausių pareigų atlikimu: materialiniu aprūpinimu, formaliomis sankcijomis bei kontrole. Visais atvejais, kai šeimoje nėra priežiūros ir kontrolės, tikėtina, jog vaikai ir paaugliai neišmoks kontroliuoti nepriimtinų savo impulsų, pateks į rizikos grupės asmenų poveikio zoną ir perims visuomenei nepriimtinas vertybes bei elgesio normas. I. Leliūgienė (2002) komentuodama G. Valicką teigia, jog tėvų nepriežiūros bei tam tikrų nesklandumų šeimoje (pavyzdžiui nepilna šeima, šeimos struktūra) pasekmė – kriminaliniai nusikaltimai (žmogžudystės, seksualinė prievarta, vagiliavimas ir pan.), narkomanija, alkoholizmas, savižudybės, pabėgimai ir valkatavimas, prostitucija. Nepriežiūra – tai ir pačių vaikų atsiribojimas nuo tėvų, šeimos, vaikų kolektyvų, auklėtojų abejingumas vaikams, susvetimėjimas. Taip susidaro prielaida vaiko, kurio tėvai ar vienas iš tėvų emigravo, deviantinio elgesio susiformavimui. Todėl į socialinės pedagogikos akiratį pakliūva vaikas, kuriam – socializacijos procese iškyla problemų, t.y. anot I. Leliūgienės (2002) problemiškas individo virsmas socialiniu subjektu. Autorė teigia, kad daugelio autorių tyrimų rezultatai rodo, jog delikventinio elgesio vaikai augo daug nepalankesnėmis sąlygomis negu kiti jų bendraamžiai. Iš nepalankių asmenybės formavimosi sąlygų šeimoje dažniausiai išskiriamos šios: nepilna ir nedarni šeima; alkoholio ir narkotikų vartojimas šeimoje; nuolatiniai tėvų nesutarimai ir konfliktai šeimoje; emocinių ryšių tarp tėvų ir vaikų nepastovumas bei emocinė deprivacija; įvairios auklėjimo klaidos ir kt. Mokykla taip pat gali lemti, jog nepilnametis links į nusikalstamą veiklą (Leliūgienė I., 2003, p. 123). Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai emigravę tęvai, mokyklos socialinis pedagogas, socialinis darbuotojas nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Vaikai, augantys nepalankiomis šeimos sąlygomis, lyginant su jų bendraamžiais, ateina į mokyklą blogiau pasirengę mokymuisi, dažniau atsilieka moksle, stokoja mokymosi motyvacijos, nuolat sulaukia neigiamų vertinimų iš mokytojų, jų santykiai su mokytojais ir bendraamžiais yra sudėtingi (Leliūgienė I., 2002, p. 123). Problema neišnyksta ir tuomet, kai mokinys pašalinamas iš mokyklos už probleminį elgesį - jis paprasčiausiai neturi kur eiti. Todėl atsiranda dar vienas veiksnys, sudarantis palankias sąlygas vaiko probleminiam elgesiui, tai – neformalios grupės. Jose vaikas ieško šeimos, mokyklos „pakaitalo“. Dažnai šios grupės užsiima nusikalstama veikla, į kurią įsitraukia paramos, palaikymo siekiantis vaikas. Manoma, kad vaiko reagavimo į krizę lygis priklauso ir nuo jį globoti likusio vieno iš tėvų (ar globėjo) elgesio ir supratingumo. Jeigu tėvai supranta vaiko emocijų priežastį, reaguoja adekvačiai, sukuria naujus „prisirišimo prie objekto“ būdus, vaikas daug lengviau ir trumpiau pergyvena krizę. Kadangi tėvai yra nepajėgūs išmanyti visą vaiko vystymosi psichologiją, jos apsektus, visada, kai kyla ilgalaikės problemos dėl vaiko elgesio, emocijų, vienam iš tėvų dirbant užsienyje, rekomenduojama kreiptis į specialistus. Norint išvengti vaikų probleminio elgesio, reikėtų kad socialinis darbuotojas kartu su emigravusiais tėvais taip pat pasirūpintų vaiko užimtumu. Tai ir nepilnamečių įdarbinimo, ir laisvalaikio organizavimo problema. Bet ar neužimtas nepilnametis padarys nusikaltimą ar ne, priklauso ne vien nuo laisvo laiko turėjimo . Apibendrinant galima teigti, jog socialinio darbuotojo ir socialinio pedagogo veikla teikiant socialinę pagalbą emigravusių tėvų vaikams, priklausys nuo veiksnių, kurie paskatino probleminio vaiko elgesio atsiradimą. Šie veiksniai: paveldimumas, priežiūros bei kontrolės šeimoje stoka, neigiamas emigravusių tėvų elgesys, vaiko nesutarimai mokykloje su mokytojais ir bendraamžiais, mokykla, kuomet mokinys pašalinamas iš jos už netinkamą elgesį, neformalios grupės ir kt. veiksniai neigiamai veikia emigravusių tėvų vaiko socializacijos procesą, skatina jį užsiimti deviantine veikla. Socialinis darbuotojas turi būti pasiruošęs įvertinti šiuos veiksnius ir atitinkamai teikti socialinę pagalbą vaikui ir jo šeimai. Socialinės pagalbos poreikį šiandieninė visuomenė pirmiausiai suvokia, kaip poreikį spręsti tam tikras visuotinai suvoktas ir pripažintas problemas. Svarbu šalinti priežastis, dėl kurių, emigravusių tėvų vaikas vengia lankyti mokyklą, stokoja mokymosi motyvacijos, turi bendravimo su bendraamžiais ir pedagogais, bei šeimos nariais sunkumų, stokoja socialinių įgūdžių, prosocialiai elgiasi. Pasak O. Merfeldaitės (2006, p. 37) veiksmingą socialinės pagalbos organizavimą užtikrina bendras įvairių specialistų darbas, kuriam reikalinga įvairių sričių informacija, žinios. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme Nr. I-1579 (Žin., 1996, Nr. 104-2367) apibrėžiamos socialinio darbo ir socialinio darbuotojo sąvokos. Įstatymas numato, kad socialiniai darbuotojai teikia socialines paslaugas, padeda žmonėms rasti ir panaudoti galimybes sunkumams ir negaliai įveikti, taip pat telkia vietinės bendruomenės išteklius socialinėms paslaugoms teikti, planuoja paslaugas, bei teikia pasiūlymus dėl bendruomenės socialinės politikos formavimo. Socialinio pedagogo darbo veiklos tikslas - patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumą nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti, gražinti asmens gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Šiuolaikinis socialinio pedagogo darbas orientuojasi į kliento aktyvumą, nes jis pats aktyviai dalyvauja problemos sprendimo procese. Socialinis pedagogas tampa tarsi kliento problemų įvertinimo ir sprendimo paieškos vadybininku. Antra, socialinis pedagogas dažnai veikia kaip įgalintojas. Jis sustiprina kliento motyvaciją, užtikrina tokį pagalbos procesą, kuris padidina asmeninę, tarpasmeninę, socioekonominę ir politinę galią ir padeda pagerinti aplinkos sąlygas, pasiekti numatytą pokytį. Tačiau pokytis vyksta tik dėka kliento pastangų. Socialinis pedagogas, dirbdamas su emigravusių tėvų vaikais, gali naudoti daugybę skirtingų technologijų ir metodų. Pasak I. Leliūgienės (2003) suderindamas įvairias technologijas bei metodus, socialinis pedagogas gali optimizuoti savo profesinę veiklą. I. Leliūgienė (2003, p. 48) išskiria tris pagrindines kryptis (pagalbos formas), kuriomis socialinis pedagogas teikia pagalbą emigravusių tėvų vaikams: edukacinė, psichologinė, tarpininkavimo. Edukacinę pagalbos formą sudaro ugdymas t.y. aptariami ir sprendžiami tokie klausimai kaip: pedagoginis ir socialinis – psichologinis tėvų ruošimas vaikų auklėjimui, tėvų vaidmuo formuojant adekvačius vaikų, kurių vienas ar abu tėvai išvyko į užsienį, santykius su bendraamžiais, įvairūs metodai auklėjant „sunkius“ t.y. probleminius vaikus bei paauglius, tokių vaikų auklėjimo ypatumai, pozityvių santykių tarp vaikų ir suaugusių vystymo svarba, teisinga bausmių ir paskatinimo sistema. Dažniausios emigravusių tėvų klaidos auklėjant savo vaikus, vaiko darbų, mokymosi, poilsio bei pramogų organizavimas ir planavimas. Edukacinė veikla pirmiausia vyksta konsultuojant emigravusius tėvus ir dirbant su vaikais turinčiais problemų, sukuriant jiems specifines situacijas, kurias reikia šiuolaikiškai išspręsti. Tuo siekiama šeimos sustiprinimo, pagalbos emigravusių tėvų vaikams ir efektyvesnio ugdomosios funkcijos realizavimo. Vienas iš darbo su probleminio elgesio emigravusių tėvų vaikais, principų, anot C. Johnson (2001, p. 86), jog vaiko problemos priklauso visai vaiko šeimai - negalima kaltinti tik vaiko. Pamažu emigravusius tėvus reikia pastatyti akistaton su realybe - už šeimos problemas atsakingi visi šeimos nariai. Visų svarbiausia, kad šeima suprastų, jog pagalbos situacija ir yra mėginimas saugiai spręsti problemą. Nekaltindamas, gerbdamas visų šeimos narių teises, socialinis pedagogas juos turi supažindinti su modeliu, kurį taikant galima pradėti dirbti kartu sprendžiant šeimos problemas (Johnson, 2001, p. 87). Pasak J. Litvinienės (2002, p. 19), edukacinei pagalbos formai galėtų priklausyti ir prevencinis darbas su emigravusių tėvų vaikais. Prevencija – tai priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią socialinės rizikos veiksniams (Kvieskienė, 2000, p. 23). Jos pagalba socialiniai pedagogai galėtų padėti emigravusių tėvų vaikui geriau suvokti ir įvertinti save, ir supančią aplinką, pasitikėti savimi, išmokti bendravimo įgūdžių, geriau prisitaikyti visuomenėje (Socialinis ugdymas, 2001). Kita svarbi pagalbos emigravusių tėvų vaikams, forma - psichologinė parama. Pasak I. Leliūgienės (2003, p. 290), šios formos, susideda iš dviejų komponentų: socialinės - psichologinės paramos ir korekcijos. Palaikymas – tai tinkamo mikroklimato, emigravusių tėvų vaiko šeimoje sukūrimas, esant trumpalaikei krizei. Efektyvesnių rezultatų pasiekiama, tuo atveju, kai pagalba minėtai šeimai teikiama kompleksiškai: socialinis pedagogas, analizuodamas šeimos narių tarpusavio santykius, apibrėžia, išryškina problemą; psichologas įvairių psichologinių testų bei kitų metodų dėka išskiria kiekvieno šeimos nario psichinius nukrypimus, skatinančius konfliktų kilimą, o psichiatras arba psichoterapeutas atlieka reabilitaciją. Korekcija reikalinga tada, kai šeimoje, vaikų atžvilgiu naudojama psichologinė prievarta (gąsdinimas, užgauliojimas, žeminimas), privedanti prie nervinių, fizinių ar psichinių sutrikimų, iššaukiančių probleminį vaiko ar paauglio elgesį. Socialinės – psichologinės korekcijos tikslas – padėti vaikui, gyvenančiam šeimoje, kurioje vienas iš tėvų ar abu tėvai emigravę, išsiaiškinti, kaip jis bendrauja su šeimos nariais, kokios tokio bendravimo pasekmės, o po to – padėti pasiekti konstruktyvesnių tarpusavio santykių (Leliūgienė, 2003, p. 291). Būtinas ne tik darbas su vaiku, bet ir su šeima. J. Litvinienės (2002, p. 67) teigimu, gana populiarus darbo su šeima metodas yra tėvų grupinė terapija. Užsiėmimų metu taikomi psichoterapiniai ir psichologinės korekcijos metodai, padedantys įveikti žalingus tėvų auklėjimo įpročius, susijusius su pedagogine ir psichologine nekompetencija. Socialinis pedagogas grupinių užsiėmimų metu gali taikyti metodus, kurie padeda anuliuoti dalį problemų, iškilusių minėtoje šeimoje. Tačiau grupiniai užsiėmimai ne visada vienas geriausių būdų darbui su emigravusių tėvų šeimomis. Emigravę tėvai grįžta į Lietuvą dažniausiai trumpam, tik trumpalaikių atostogų. Grįžę tėvai turi itin daug ne tik psichologinių problemų su namuose likusiais vaikais, bet ir biurokratinių rūpesčių (vizos pratęsimas). Todėl tokie tėvai ne visada turi laiko ir noro, o kartais ir galimybių dalyvauti grupiniuose užsiėmimuose. Remiantis I. Leliūgiene (2003, p. 291), tarpininkavimo pagalbos formą sudaro trys elementai: pagalba organizuojant, koordinuojant ir informuojant. Pirmasis elementas – emigrantų šeimos laisvalaikio organizavimas (šventės, atostogų kartu planavimas ir t.t). Koordinacinė parama nukreipta į įvairių įstaigų ir tarnybų, galinčių išspręsti tam tikras konkrečias emigravusių tėvų vaiko problemas aktyvinimą. Šiuo aspektu J. Litvinienė (2002, p. 65) akcentuoja probleminių vaikų, gyvenančių nepilnose šeimose nukreipimą papildomam ugdymui dienos centruose. Informacinės pagalbos tikslas – informuoti, konsultuoti emigrantų šeimas socialinės apsaugos klausimais. Socialinio pedagogo darbas su emigravusių tėvų vaikais, turi būti orientuotas į konkrečias socializacijos problemas, šių problemų sprendimą. Pagrindinės socialinės pagalbos emigravusių tėvų vaikams, ir jų šeimos nariams rūšys: edukavimas, psichologinė parama, tarpininkavimas. Sprendžiant probleminių emigravusių tėvų vaikų problemas, labai svarbus papildomo ugdymo bei prevencinio darbo organizavimas. 2. PSICHOSOCIALINIŲ SUNKUMŲ, KYLANČIŲ EMIGRAVUSIŲ TĖVŲ VAIKAMS TYRIMAS 2.1 Tyrimo organizavimo metodika Apžvelgus emigracijos problematiškumą bei teoriniu aspektu išanalizavus teikiamos socialinės pagalbos emigravusių tėvų vaikams, ypatumus atliktas empirinis tyrimas, kurio tikslas - ištirti psichosocialinius emigravusių tėvų mokyklinio amžiaus vaikų poreikius. Tyrimas vyko šiais etapais: 1. 2008-01-24 paruoštas interviu klausimynas socialiniams pedagogams. 2. Nuo 2008-01-24 iki 2008-02-03 interviu metodu apklausti Pakruojo miesto bei rajono bendrojo lavinimo mokyklose dirbantys pedagogai ir socialiniai pedagogai. 3. Nuo 2008-03-10 iki 2008-03-20 paruoštas interviu klausimynas emigravusių tėvų vaikams bei jų globėjams. 4. Nuo 2008-04-02 iki 2008-04-20 interviu metodu apklausti emigravusių tėvų vaikai, besimokantys Pakruojo rajono „X“ pagrindinėse mokyklose, bei jų globėjai. 5. Nuo 2008-04-21 iki 2008-05-06 atlikta tyrimo duomenų analizė ir pateiktos tyrimo išvados. Imtis: 10 pedagogų, dirbančių Pakruojo miesto bei rajono bendrojo lavinimo mokyklose. 5 emigravusių tėvų vaikai, besimokantys Pakruojo rajono„X“ pagrindinėse mokyklose, 5 emigravusių tėvų vaikų globėjai. Interviu organizavimas. Apklausiant mokyklų socialinius pedagogus ir pedagogus, emigravusių tėvų vaikus bei jų globėjus tyrime taikytas pusiau struktūruotas interviu (žr. 1, 2 ir 3 priedą). Interviu klausimyną sąlyginai galima suskirstyti į šias dalis: 1. Socialinės pagalbos poreikio emigravusių tėvų mokyklinio amžiaus vaikams analizė. 2. Sunkumų, būdingų emigravusių tėvų mokyklinio amžiaus vaikams analizė. 3. Sunkumų, su kuriais susiduria socialiniai pedagogai, dirbdami su emigravusių tėvų vaikų globėjais analizė. 4. Emigravusių tėvų vaidmens sprendžiant jų vaikams iškilusias problemas analizė. 5. Emigravusių tėvų ryšių palaikymo su jų vaikais, globėjais bei socialiniais pedagogais analizė. Metodo privalumas šiame tyrime tas, kad į tiriamą reiškinį buvo galima pažvelgti iš tiriamųjų (respondentų) perspektyvos ir atskleisti subjektyvius respondentų požiūrius, nuostatas bei lūkesčius. Tai lankstus metodas, leidžiantis respondentui pačiam formuluoti savo mintis ir išreikšti tai, kas liktų neapčiuopta anketinės apklausos metodu. Interviu leido giliau atskleisti tiriamo reiškinio problematiką bei ypatumus. Interviu metodu apklausti 10 Pakruojo miesto ir rajono mokyklų socialinių pedagogų ir pedagogų. Visose mokyklose socialinėmis pedagogėmis dirba moterys. Respondentų amžius svyruoja nuo 25 iki 42 metų. Visi socialiniai pedagogai turėjo aukštąjį išsilavinimą. 3 iš 10 socialinių pedagogių turėjo edukologijos ar socialinio darbo magistro laipsnį. Taip pat interviu metodu apklausti 5 emigravusių tėvų vaikai, besimokantys Pasvalio rajono „X“ pagrindinėse mokyklose , bei jų globėjai. Tyrime dalyvavusių vaikų amžius – 13-15 metų. Tyrime dalyvavusių emigravusių tėvų globėjų amžius 27-52 metų. Visos apklausoje dalyvavusios globėjos – dirbančios moterys . Siekiant respondentams užtikrinti kuo natūralesnę aplinką, kokybinis tyrimas vyko mokyklų socialinių pedagogų kabinetuose. Interviu vyko iš anksto su respondentais suderintu laiku. Su kiekvienu respondentu interviu truko vidutiniškai 30 min. Interviu metu kabinete be tyrėjo daugiau nieko nebuvo, tai intervuojamajam leido jaustis saugiai ir užtikrintai. Interviu metu intervuotojai buvo gerai nusiteikę, geranoriškai atsakinėjo į klausimus. Siekiant užtikrinti jų anonimiškumą, pateikiant interviu rezultatus, jų vardai pakeisti. 2.2 Tyrimo rezultatų analizė Šiandieninėje visuomenėje daug kalbama apie asmenis, išvykusius dirbti ir gyventi į užsienį, tačiau kur kas mažiau dėmesio skiriama jų vaikams, likusiems Lietuvoje, lankantiems bendrojo lavinimo mokyklas. Interviu metu paaiškėjo, kad tiriamųjų mokyklų socialiniams pedagogams dažnai tenka dirbti su emigravusių tėvų vaikais. Socialinė pedagogė Roma (27 m.) teigia: „ ... socialiniam pedagogui dažnai tenka dirbti su emigravusių tėvų vaikais. Tokie vaikai turi nemažai elgesio, mokymosi motyvacijos, mokyklos lankomumo problemų. Tai įtakoja jų dažną apsilankymą socialinės pedagogės kabinete, dažnas ne tik socialinės pedagogės bet ir su mokykloje dirbančios psichologės konsultacijas. Pastaruoju metu tai viena iš sričių, kuriai skiriama pakankamai daug dėmesio, sprendžiant emigravusių tėvų vaikų problemas“ [Interviu, 2008 vasaris]. Šią ar panašią nuomonę palaiko ir kiti tyrime dalyvavę socialiniai pedagogai. Jų nuomone, „ ...emigravusių tėvų vaikams socialiniame darbe bei teikiant socialines paslaugas, skiriama vis daugiau dėmesio, nes jų vis daugėja ir tai tampa atskira socialinės rizikos grupe“. Socialinė pedagogė Jurgita detalizuoja: „ ... su tokiais vaikais ir jų šeimomis, man tenka dirbti kasdien, nes tai viena pagrindinių mano veiklos sričių. Būna dienų, kai per dieną pravedu 2-3 konsultacijas tokiems vaikams“ [Interviu, 2008 vasaris]. 8 klasės mokinys (14 m.) Mantas sako, kad: „ ... iškilus problemoms dažniausiai tenka kreiptis į mokyklos socialinę pedagogę, pas kurią nuveda klasės auklėtoja“ [Interviu 2008 balandis]. Živilė 7 klasės mokinė (13 m.) nurodo, kad: „ ... man retai kada iškyla problemų, dėl to, kad mano tėvai dirba užsienyje, tačiau jeigu reikia kokių nors dokumentų aš kreipiuosi į klasės auklėtoja, arba į socialinę pedagogę“ [Interviu 2008 balandis]. Luko globėja Loreta (27 m.) sako, kad dėl jai palikto globoti berniuko ji turimas bando spręsti su įvairiais specialistai, tame tarpe ir mokykloje dirbančiu socialiniu pedagogui: „ ... Manau, kad kiekvienas tėvas palikdamas savo vaiką turi pasirūpinti, kad asmuo tinkamai jį prižiūrės. Dėl Luko aš dažnai lankausi mokykloje ir klausiu jo klasės auklėtojos kaip jam sekasi. Taip pat bendrauju su socialine pedagoge ...“ [Interviu 2008 balandis]. Emigravusių tėvų vaikų paklausus kokia jų nuomone, socialinė pagalba reikalinga emigravusių tėvų vaikams, dauguma jų teigė, kad socialinės pagalbos nereikia. Mantas 8 klasės mokinys sako: „ .. jeigu vaikams kyla sunkumų dėl tėvų išvykimo į užsienį, tai nemanau, kad kas nors jam gali padėti, nebent tik patys tėvai. Juk niekas neprivers vaiko nustoti pasiilgti savo mamos ir tėčio ar pykti ant jų už tai, kad jie išvyko...“ [Interviu 2008 balandis]. Apibendrinant tyrime dalyvavusių asmenų išsakytas nuomones, galima teigti, kad darbas su emigravusių tėvų vaikais – aktuali šių dienų socialinio darbuotojo veiklos sritis, reikalaujanti naujų žinių bei įgūdžių teikiant socialinę pagalbą tokiems vaikams, bei jų tėvams. Tačiau vaikų nuomone, labiausiai šiuo klausimu turi rūpintis patys tėvai, o ne institucijų darbuotojai. Analizuojant kaip dažnai socialiniams pedagogams, dirbat su emigravusių tėvų vaikais, tenka dirbti su jų globėjais, labai išsiskyrė socialinių pedagogų nuomonė. Dalis socialinių pedagogų tvirtino, kad „ ... beveik visada, dirbdami su emigravusių tėvų vaikais, į problemų sprendimą įtraukia ir jų globėjus“, kai tuo tarpu kita dalis tyrime dalyvavusių socialinių pedagogų nurodė, kad retai kada, dirbdami su emigravusių tėvų vaikais, į problemų sprendimo procesą įtraukia ir jų globėjus. Socialinė pedagogė Jurgita (25 m.) teigia: „ ... dirbant su emigravusių tėvų vaikais, visada siekiama palaikyti ryšius su jų globėjais. Tokiu būdu gaunama kur kas daugiau informacijos apie vaiką ir jo šeimą, bei sunkumus su kuriais jam tenka susidurti. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai vaikų globėjai nenori bendradarbiauti, motyvuodami tuo, kad jie jau pernelyg seni, kad galėtų lankytis mokykloje, šiaip ar taip, globojamas vaikas jų neklauso, ar neturi laiko dėl vaiko kvailysčių sėdėti mokykloje. Toksai globėjų požiūris labai apsunkina socialinio pedagogo darbą su emigravusių tėvų vaikų“ [Interviu, 2008, vasaris]. Socialinė pedagogė Auksė (48 m.) kalbėdama apie darbą su emigravusių tėvų vaikų globėjais detalizuoja: „ ... būtų smagu pasakyti, kad dirbant su emigravusių tėvų vaikais, visada tenka dirbti su jų globėjais. Deja, taip nėra. Tokių vaikų globėjai labai retai lankosi mokyklose, mažai domisi vaikų veikla mokykloje ir už jos ribų. Jų nuomone, mokykla pati turi spręsti iškilusias problemas, arba palaukti kol iš užsienio grįš tėvai. Todėl dirbant su emigravusių tėvų vaikais, retai kada tenka dirbti su jų globėjais“ [Interviu, 2008 vasaris]. Gauti duomenys leidžia teigti, kad emigravusių tėvų vaikų globėjai nėra linkę padėti spręsti vaikui iškilusius sunkumus. Jie, socialinių pedagogų teigimu, nėra linkę lankytis mokykloje, domėtis vaikų mokymosi rezultatais, lankomumu, jų elgesiu mokykloje ir už jos ribų, motyvuodami tuo, kad jie nėra vaiko tėvai ir nesugeba susitvarkyti su vaiku. Analizuojant kokia socialinė pagalba labiausiai reikalinga emigravusių tėvų vaikams, išryškėjo, kad labiausiai tokiems vaikams bei jų šeimoms reikia žmogaus, padedančio atstatyti socialinis santykius jų šeimose.Tokias funkcijas geriausiai gali atlikti socialiniai darbuotojai dirbdami su šeima. Materialinė pagalba tokiems vaikams reikalinga mažiausiai. Socialinė pedagogė Agnė (25 m.) teigia: „ ... emigravusių tėvų vaikams dažniausiai reikalinga psichosocialinė pagalba. Tokie vaikai dažniausiai būna pasimetę ne tik savo jausmuose, emocijose, bet ir sunkiai suvokia savo socialinius vaidmenis, savo teises, o tuo labiau pareigas. Todėl emigravusių tėvų vaikams, reikalingas žmogus, juos suprantantis, bet – ne teisiantis, padedantis jam susivokti savo jausmuose ir išgyvenimuose“ [Interviu, 2008 vasaris]. Globėjų teigimu, jiems nereikia materialinės paramos, tačiau daugiausiai rūpesčių kelia globojamų vaikų elgesys, sumažėję pasiekimai moksluose. Globėja Virginija (52 m.) sako: „ ... dažniausiai spręsdama globojamo vaiko problemas ieškau ne pinigų, kurių man gali prireikti, o pagalbos kaip elgtis su vaiku, kad jį geriau suprasčiau ir kad neleisčiau jam nusiristi žemyn...“ [Interviu 2008 balandis]. Globėja Vida (46 m.) teigia, kad ieškodama pagalbos, jos daugiausiai gauna iš mokyklos: „ ... jeigu kyla sunkumų su globojamu vaiku, lankausi jo mokykloje, nes mano nuomone, tai antra institucija, kuri mano vaiką mato netgi daugiau už mane ir jį gerai pažįsta, mato ne tik jo mokymosi rezultatus, bet ir jo bendravimą su draugais, pagal kuriuos taip pat galima vertinti globojamą vaiką ...“ [Interviu 2008 balandis]. 2.2.1 Sunkumai, būdingi emigravusių tėvų mokyklinio amžiaus vaikams Analizuojant problemas, kurioms iškilus emigravusių tėvų vaikai , paaiškėjo, kad pagrindinės šių vaikų problemos yra vaikų mokyklos nelankymo problemos, vaikams iškylantys mokymosi sunkumai, netinkamas vaikų elgesys. Socialinė pedagogė Kristina (30 m. ) teigia: „... emigravusių tėvų vaikai pas socialinį pedagogą dažnai atvedami dėl netinkamo elgesio, mokyklos nelankymo, mokymosi sunkumų, emocinių problemų“ [Interviu, 2008 vasaris]. Kiti apklausti socialiniai pedagogai nurodė panašias priežastis, dėl kurių jiems tenka bendrauti su emigravusių tėvų vaikais, tokias, kaip netinkamas elgesys mokykloje ir už jos ribų, nemokėjimas reikšti ir suvaldyti savo emocijų, konfliktinių situacijų sukūrimas, bei nemokėjimas jų išvengti, mokyklos lankomumo ir mokymosi problemos. Socialinė pedagogė Vilija (45 m.) detalizuoja: „ ... emigravusių tėvų vaikus dažnai atveda mokyklos mokytojai, klasių auklėtojai ar jų globėjai dėl problemų, su kuriomis jie patys nėra pajėgūs susitvarkyti. Pagrindinės problemos, būdingos tokiems vaikams mokykloje – netinkamas elgesys pamokose bei pertraukų metu, pernelyg suprastėjęs mokymosi pažangumas, dažnas pamokų praleidinėjimas be pateisinamų priežasčių“ [Interviu, 2008 vasaris]. Miglė 15 m. 9 klasės mokinė, nurodo, kad pastaruoju metu susiduria su mokymosi sunkumais: „ ... pastaruoju metu sunkiau sekasi mokytis, tačiau su tėvais ir teta, kuri mane globoja sutariu neblogai. Mes tikriausiai neturime dėl ko pyktis, nes aš tikriausiai su ja sutariu geriau nei su savo tėvais ...“ [Interviu 2008 balandis]. Mariaus globėja Irena (48 m.) teigia, kad jos nuomone vaikai labai pasiilgsta savo tėvų ir tai jiems kelia daug neigiamų emocijų: „ ... tėvų išvykimas dažnai sukelia vaikams daug liūdesio, dėl ko jie tampa piktesni,m irzlesni, turi daugiau bendravimo ir mokymosi problemų. Mes dažniausiai tokių vaikų nesuprantame ir kaltiname juos dėl netinkamo elgesio, tačiau tikriausiai patys tėvai su jais elgiasi netinkamai ...“ [Interviu 2008 balandis]. Apibendrinant respondentų apibrėžtas problemas, emigravusių tėvų vaikams, socialinių pedagogų, pačių emigravusių tėvų vaikų ir jų globėjų nuomone, dažniausios jų: elgesio ir mokymosi problemos mokykloje. Pedagogų teigimu, emigravusių tėvų vaikų, problemos gali būti skirtingos, tačiau dažnai nebūna vienos problemos, o susidaro problemų kompleksas, reikalaujantis nuodugnaus gilinimosi ir socialinio darbuotojo įsiliejimo į pagalbos procesą. 2.2.2 Sunkumai,kylantys dirbant su emigravusių tėvų vaikų globėjais Paklausus socialinių pedagogų, kokios jų nuomone, problemos būdingos emigravusių tėvų vaikų globėjams, išryškėjo bendra nuomonė, kad tokių vaikų globėjai ne visada yra pajėgūs auklėti ir prižiūrėti vaikus. Dauguma jų nėra teisiškai patvirtinta vaikų globa, kas neleidžia jiems pilnateisiškai vykdyti visas su vaiko ugdymu susijusias funkcijas. Socialinė pedagogė Irena (37 m.) teigė: „ ... emigravusių tėvų vaikų globėjams būdingos problemos, susijusios su vaikų ugdymu. Šie globėjai ne visada gali ir sugeba auklėti globojamus vaikus. Jie neturi teisinio pagrindo globoti ir ugdyti tokius vaikus, neretai, net jeigu kalbame apie globėjus senelius, jie neturi reikalingų žinių ir įgūdžių kaip auklėti tokius vaikus, kaip padėti spręsti tokių vaikų problemas [Interviu, 2008 vasaris]“. Panašios nuomonės buvo ir kiti socialiniai pedagogai, teigdami, kad: „ ... globėjai turi pernelyg mažai žinių, kad padėtų vaikui įveikti sunkumus ir išgyventi susiklosčiusią situaciją“. Gauti duomenys leidžia teigti, kad socialinių pedagogų nuomone, vaikus globojantys asmenys neretai patys būna pernelyg pasimetę ir sutrikę globodami vaikus, kas sukelia dar didesnių problemų emigravusių tėvų vaikams. Socialinės pedagogės Ilonos (29 m.) teigimu: „ ... jeigu emigravusių tėvų vaikas paliktas globoti jų seneliams, dažniausiai šis vaikas turi kur kas daugiau problemų, nei tetos, ar dėdės globojamas vaikas. Tai galbūt sąlygoja ir kartų skirtumas. Dažnai anūkai su seneliais – globėjais itin nesutaria. Jų bendravimui trūksta pagalbos vienas kito atžvilgiu. Ilgainiui tai tik didėja ir gali išaugti į didžiulę problemą, kurią išspręsti būna labai sunku“ [Interviu, 2008, vasaris]. Socialiniai pedagogai, vertindami bendravimą su emigravusių tėvų vaikų globėjais, įvardija tokius sunkumus, kaip: išankstinė (dažnai neigiama) nuostata globojamo vaiko atžvilgiu, globėjų bejėgiškumas vaiko auklėjimo atžvilgiu. Be šių problemų socialiniai pedagogai nurodo, kad jie dažnai nesusikalba su vaikų globėjais. Socialinė pedagogė Jurgita (25 m.) pasakoja: „ ... pagrindiniai sunkumai, dirbant su emigravusių tėvų vaikų globėjais yra tokie, kaip globėjų nenoras domėtis vaiku, jo veikla mokykloje. Taip pat svarbu ir tai,kokie santykiai tarp išvykusių tėvų ir vaiką globojančių asmenų. Dažnai vyresnio amžiaus vaikų globėjai būna pernelyg pavargę dėl paauglių problemų ir pyksta ant vaikų tėvų, kurie savo naštą paliko jiems. Tokiais atvejais globėjai mažai rūpinasi vaiku, motyvuodami tuo, kad jie jau savo užaugino, o vaiko netinkamo elgesio atveju, tėvai gaus baudą“ [Interviu, 2008 vasaris]. Dauguma tyrime dalyvavusių asmenų teigė, kad pagrindiniai sunkumai, iškylantys jiems bendraujant su vaikų globėjais priklauso nuo globėjų amžiaus. Socialiniai pedagogai, dalyvavę tyrime nurodė, kad kuo vyresnis vaiko globėjas, tuo daugiau problemų tenka spręsti jiems darbe su tokiu vaiku ir jo šeima. Tačiau bendravimas su emigravusių tėvų vaikų globėjais taip pat priklauso ir nuo vaiko elgesio ir jo problematiškumo. Kuo daugiau emigravusių tėvų vaikas turi problemų, tuo daugiau sunkumų iškyla socialiniam pedagogui bendraujant su emigravusių tėvų vaiko globėju. Socialinės pedagogės Auksės (48 m.) teigimu: „ ... jeigu emigravusių tėvų vaikas yra paauglystės periode, tai dažnai bendravimas su šio vaiko globėjais būna nenuoseklus. Globėjai dažnai linkę kaltinti visus kitus asmenis, kurių nuomone, jie taip pat susiję su vaiko auklėjimu ir priežiūra. Tai dar kartą parodo, kaip svarbu įtvirtinti ir įteisinti emigravusių tėvų vaiko globą, kadangi tik tada bus galima reikalauti iš oficialių vaiko globėjų atlikti savo pareigas, rūpintis vaiku“ [Interviu, 2008, vasaris]. Tačiau negalima vienareikšmiškai teigti, kad socialiniai pedagogai, bendraudami su emigravusių tėvų vaikų globėjais visada patiria sunkumų. Keletas socialinių pedagogų teigė, kad yra globėjų, kurie labai rūpinasi globojamais emigravusių tėvų vaikais, net ir jeigu jiems nėra teisiškai patvirtinta globa. Socialinė pedagogė Renata (27 m.) teigia: „ ... be visų sunkumų, su kuriais susiduriame spręsdami emigravusių tėvų vaikų problemas, mes gauname ir didžiulį palaikymą iš tokius vaikus globojančių asmenų, kurie itin rūpinasi savo globotiniais, dažnai lankosi mokykloje, stebi kiekvieną vaiko elgesio pasikeitimą, tiktai labai gaila, kad tokių globėjų nėra itin daug“ [Interviu, 2008 vasaris]. Išanalizavus socialinių pedagogų teiginius, apie sunkumus, su kuriais susiduria bendraudami su emigravusių tėvų vaikų globėjais, galime teigti, kad iškilę sunkumai priklauso nuo emigravusių tėvų vaiko ir jo elgesio, reakcijos į tėvų išvykimą bei nuo pačių globėjų požiūrio į tokių vaikų globą ir auklėjimą. 2.2.3. Mokykloje teikiama pagalba emigravusių tėvų vaikams Analizuojant pagrindines socialinio pedagogo veiklos formas ir metodus, dirbant su emigravusių tėvų vaikais, išryškėjo, kad dažniausiai yra taikomas individualaus darbo su vaiku ir šeima metodas. Socialinė pedagogė Renata (27 m.) teigia: „Individualus darbas su vaiku, turinčiu problemų, kurio vienas iš tėvų ar abu tėvai yra išvykę į užsienį, vykdomas maždaug aštuoniems iš dešimties vaikų. Šiuo darbo metodu gaunama kur kas daugiau informacijos apie vaiką, jo šeimą, vaiko suvokimą bei pasaulio supratimą, o taip pat išsiaiškinamas jo požiūris į susiklosčiusią situaciją.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!