Auklėtojų socialinė pedagoginė pagalba ikimokyklinio amžiaus vaikams patyrusiems tėvų skyrybas

Senų laikų lietuvių tradicijos su svarbiausiais šeimos gyvenimo įvykiais – šeimos sukūrimu, kūdikio gimimu išliko iki mūsų laikų, bet žinoma ir pakito. Tradiciškumu buvo pagrįstas ir visas patriarchalinis šeimos gyvenimas, taip pat ir vaikų ugdymas, ypatingą dėmesį skiriant doroviniam auklėjimui, kuris nuo senų laikų buvo pagrįstas nusistovėjusio elgesio normomis. Požiūris į vienišą motiną, nesantuokinį gyvenimą buvo neigiamas. Ją smerkė bažnyčia, kaimo bendruomenė, tėvai.
Atkūrus nepriklausomybę, per pastaruosius du dešimtmečius įvyko didžiuliai pokyčiai tradicinės šeimos sampratoje. Gyventi nesusituokus ėmė skatinti tiek ekonominiai, tiek kintantys socialiniai veiksniai.
Pasak Socialinių tyrimų instituto sociologės Aušros Maslauskaitės, esminį lūžį Lietuvoje lėmė, tai kad po nepriklausomybės atkūrimo padidėjo išsilavinimo svarba, sudėtingiau tapo įsitvirtinti darbo rinkoje, pasikeitė standartai, kuriuos žmonės siejo su materialiu šeimos kūrimo, saugumo pagrindu. Galimybių skalė prasiplėtė, bet norint jas įgyvendinti reikia taip pat daugiau investuoti. Gyvenimas nesusituokus tampa savotiška socialinio elgesio norma, kuri priimama visose kartose. Tačiau nepaisant populiarėjančios partnerystės nesituokiant, tokia santykių forma lietuviams nėra priimtinausia. Lietuviai tikra šeima dažniau laiko sutuoktinius su jų vaikais (įvaikiais) (67 proc.), o ne sugyventinius su vaikais ar vienišas motinas (0,8 proc.). Abu atvejus šeima vadintų 32,2 proc. apklaustųjų. Beje, ne tiek jau daug porų gyvena „pagal susitarimą“. Lietuvoje tokių tik 7,4 proc., daugiausia – tarp jaunesnio amžiaus žmonių (Veidas, „Mitai bliūkšta: lietuviams priimtinausia gyventi santuokoje“, 2008).
Antra vertus, santuokos įteisinimas nėra pagrindinis veiksnys, lemiantis tolesnius poros santykius ar įsipareigojimo vienas kitam stiprumą. Šiais laikais daugelis šeimų arba šeimų, gyvenančių „pagal susitarimą“ skiriasi. Retai sutuoktiniai (sugyventiniai) nugyvena visą gyvenimą kartu darniai ir laimingai, o juk dažniausiai šalia jų auga vaikai, kuriems reikia tėvo ir motinos. Mažam vaikui gyvenime nieko nėra svarbesnio už mamą, tėtį, tai yra už jo šeimą. J. Litvinienė (2002) pabrėžia, jog lemiamą vaidmenį vaidina tėvai, nes šeima yra tobuliausia vaiko auginimo ir ugdymo institucija, kurioje vyksta pirminė pilnavertė asmenybės socializacija, o šeimoje įgyta patirtis atsilieps visą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!