Socialinio pedagogo veiklos galimybės teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose

ĮVADAS Tyrimo aktualumas. Socialinė pedagogika yra disciplina ir praktika, suteikianti pagrindą darbui susijusiam su įvairiomis paslaugomis teikiamomis vaikams ir jaunimui. Socialinė pedagoginė perspektyva yra grindžiama bandymais rasti edukacinius socialinių problemų sprendimus (Moss irr Petrie, 2019). Socialinis pedagogas yra suprantamas kaip socialinių pokyčių agentas, kuris koordinuoja socialines grupes per švietimo strategijas. Šios strategijos padeda vaikams integruotis į visuomenę (Jóhannsdóttir Ir Ingolfsdottir, 2018). Socialinių pedagogų veikloje yra išryškėja du pagrindiniai aspektai – mokymas ir gerovė bei rūpinimasis žmonėmis (Rothuizen ir Harbo, 2017). Taigi jų teikiama pagalba yra aktuali socialinės rizikos vaikams. Mokslinėje literatūroje socialinės rizikos šeima yra suprantama kaip šeima, kurioje yra prielaidos užtikrinti sveiką vaikų vystymąsi nėra patenkinamos, t. y. pagrindiniai vaikų poreikiai (o taip pat ir emociniai poreikiai) nėra patenkinami, o biologinių tėvų praradimo tikimybės rizika yra nuolatinė (Doblniece, Millere ir Salmane-Kulikovska, 2015). Pažymėtina, kad vaikams turi būti garantuotos tokios gyvenimo sąlygos ir palanki socialinė aplinka, kuri skatintų jų sveiką vystymąsi. Prie to gali prisidėti socialinio pedagogo veikla. Socialinis pedagogas turi mąstyti kompleksiškai, o jo veikla apima įgūdžius, žinias, vertybes, mintis, kritinį mąstymą (Rimkus, 2015). Visa tai yra pritaikoma teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams. Taip pat derėtų išskirti, kad socialinis pedagogas veikdamas vienas nepasieks efektyvių darbo rezultatų su vaiku, kaip bendradarbiaudamas su jo tėvais, auklėtojais, mokytojais ir kitais specialistais. Taigi socialinio pedagogo veikloje išryškėja ir bendradarbiavimo aspektas. Visa tai ir lemia pasirinktos darbo temos aktualumą. Tyrimo problema. Nors vaikų socialinės rizikos šeimose 2014-2018 m. ir mažėjo 11,37 proc. (Lietuvos statistikos departamento duomenys, 2021 (Lietuvos statistikos departamente šiuo aspektu pateikiama statistika tik iki 2018 m.)), tačiau trūksta supratimo apie ugdymo įstaigos socialinio pedagogo veiklos teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams visumą, t. y. situacijos pasireiškimą, jos teikimą, socialinių pedagogų vaidmenį (Ratkevičienė, 2018). Dar viena problema išryškėja dėl COVID-19 situacijos šalyje. Uždarius ugdymo įstaigas, socialinės rizikos vaikams pagalba turi būti teikiama nuotoliniu būdu, tačiau kyla klausimas dėl geriausio būdo tai atlikti ir dėl pačios pagalbos veiksmingumo. Taigi darbe keliamas toks probleminis klausimas: Kokia yra socialinio pedagogo veiklos teikiat pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose specifika? Tyrimo objektas – socialinio pedagogo veiklos galimybės ugdymo įstaigose darbe su socialinės rizikos vaikais. Tyrimo tikslas – atskleisti socialinio pedagogo veiklos galimybes teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose. Tyrimo uždaviniai: 1. Išnagrinėti socialinio pedagogo veiklos teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose teorinius aspektus; 2. Aprašyti socialinės rizikos vaikų ir jų šeimų charakterizuojančius veiksnius. 3. Ištirti socialinio pedagogo pagalbos poreikį teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose; 4. Atlikti socialinio pedagogo veiklos vertinimo tyrimą teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose; 5. Ištirti socialinio pedagogo veiklos perspektyvas teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose. Darbo metodai: Teoriniai: Empiriniai: Pirmoje darbo dalyje analizuojama.... Antroje... I. SOCIALINIO PEDAGOGO VEIKLOS TEIKIANT PAGALBĄ SOCIALINĖS RIZIKOS VAIKAMS UGDYMO ĮSTAIGOSE TEORINIAI ASPEKTAI 1.1. Socialinio pedagogo veiklos galimybės ugdymo įstaigose Socialinė pedagogika yra labai glaudžiai susijusi su visuomene ir atspindi jos kultūrines nuostatas bei tradicijas. Ši sritis apima individo ir visuomenės santykius ir tai, kaip visuomenė palaiko nepalankioje padėtyje esančius ar socialiai atskirtus narius. Mokslinėje literatūroje (Moss ir Petrie, 2019) išskiriama, kad socialinė pedagogika apibūdina holistinį ir į santykius orientuotą darbo su žmonėmis priežiūros ir švietimo aplinką per visą jų gyvenimą. Ji turi senas tradicijas kaip praktikos ir akademinės disciplinos sritis, kurios tikslas yra spręsti nelygybę ir palengvinti socialinius pokyčius puoselėjant mokymąsi, gerovę ir ryšius tiek asmeniniu, tiek bendruomenės lygiu. Šiame kontekste yra tikslinga aptarti socialinio pedagogo sampratą (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. Socialinio pedagogo samprata Šaltinis Samprata Hämäläinen (2003, cit. pagal Ratkevičienė, 2018) • Tai pedagogas, kuris kurio veikla yra susijusi su individo integracijos į visuomenę klausimais (tiek teorijoje, tiek praktikoje), siekiant palengvinti socialinę atskirtį ir skatinti žmonių, kaip visuomenės narių, socialinį funkcionavimą, įtraukimą, dalyvavimą, socialinę tapatybę ir socialinę kompetenciją. Burvytė (2015) • Tai pedagogas, sudarantis sąlygas vaikų ir mokinių harmoningai raidai, atpažįstantis pagrindines problemas ir padedantis šalinti jų atsiradimo priežastis. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui ir mokiniui tvarkos aprašo patvirtinimo (2016) • Tai pedagogas, padedantis tėvams (globėjams, rūpintojams), įgyvendinti vaiko ir mokinio teisę į mokslą, užtikrinti jo saugumą mokykloje. Rothuizen ir Harbo (2017) • Tai pedagogas, teikiantis priežiūrą, paramą ir švietimą (ugdymą) skirtingos kilmės ar galimybių vaikams ir jaunuoliams. Jóhannsdóttir Ir Ingolfsdottir (2018) • Tai socialinių pokyčių agentas, kuris koordinuoja socialines grupes per švietimo strategijas, kurios padeda vaikams integruotis į visuomenę. Ratkevičienė (2018) • Tai pedagogas, kuris yra pagrindinis vaiko pagalbininkas, siekiantis užtikrinti jo socialinės raidos procesus. Barkauskienė ir Zacharevičienė (2019) • Tai pedagogas, kuris atstovauja vaikui ir jo šeimai, padedamas tėvams įsitraukti į vaiko ugdymo procesą; • Tai vaiko problemų tyrėjas, analizuojantis mokinio socialinę aplinką. Moss ir Petrie (2019) • Tai pedagogas, dirbantis su nepalankioje padėtyje esančiomis žmonių (vaikų, paauglių, suaugusiųjų, vyresnio amžiaus) žmonių grupėmis. Kaip matoma (žr. 1 lentelę), nėra vieningo požiūrio į socialinio pedagogo sampratą. Socialinio pedagogo veiklos pamatinės nuostatos yra siejamos su siekiu padėti integruoti individą į visuomenę (tiek teorijoje, tiek praktikoje), kartu palengvinant socialinę atskirtį ir skatinant žmonių, kaip visuomenės narių, socialinį funkcionavimą, įtraukimą, dalyvavimą, socialinę tapatybę ir socialinę kompetenciją (Hämäläinen, 2003, cit. pagal Ratkevičienė, 2018). Visgi apibendrinant naujesnius apsibrėžimus pateiktus 1 lentelėje galima teigti, kad socialinis pedagogas yra socialinių pokyčių agentas, koordinuojantis socialines grupes per švietimo strategijas (Jóhannsdóttir Ir Ingolfsdottir, 2018), teikiantis priežiūrą, paramą ir švietimą (ugdymą) skirtingos kilmės ar galimybių vaikams ir jaunuoliams (Rothuizen ir Harbo, 2017; Moss ir Petrie, 2019), sudarantis sąlygas vaikų ir mokinių harmoningai raidai (Burvytė, 2015), padedantis tėvams (globėjams, rūpintojams), įgyvendinti vaiko ir mokinio teisę į mokslą, užtikrinti jo saugumą mokykloje (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui ir mokiniui tvarkos aprašo patvirtinimo, 2016), analizuojantis vaiko socialinę aplinką (Barkauskienė ir Zacharevičienė, 2019). Socialinis pedagogas atstovauja vaikui ir jo šeimai, padėdamas tėvams įsitraukti į vaiko ugdymo procesą, aktyviai domisi mokinio gyvenimu mokykloje. Tai vaiko problemų situacijos tyrėjas, analizuojantis mokinio socialinę aplinką, besidomintis jo šeima, draugais, laisvalaikiu, mėgstama veikla ir pan. Taip pat socialinis pedagogas išsiaiškina socialinio pobūdžio veiksnius, turinčius įtakos ugdymo procesui (Barkauskienė ir Zakarevičienė, 2018). Socialinis pedagogas yra vienas iš pagrindinių asmenų ugdymo įstaigose, ypač kai yra siekiama užtikrinti socialinę lygybę, integraciją, socializaciją ar tiesiog socialinės pedagoginės pagalbos teikimą ugdymo procese (Ratkevičienė, 2018). Jis sprendžia socialinės atskirties problemas, siekdamas pagerinti, asmenų, kuriems gresia socialinė atskirtis, įtrauktį ir gerovę. Jis taip pat užtikrina socialinės atskirties prevenciją ir skatina pažeidžiamų vaikų gerovės ugdymą Rothuizen ir Harbo, 2017), kuria ugdymo procesus, skirtus vaikams ir jauniems žmonėms, taikydami daugiadalykinį požiūrį, nustatytą mokymosi patirčiai (Jóhannsdóttir Ir Ingolfsdottir, 2018). Socialinio pedagogo veikla yra skirta auklėjimo procesui tobulinti (pvz., įtvirtinti dvasines vertybes, ugdyti pozityvų charakterį) (Indrašeinė ir Prakapas, 2016). Jis prisideda prie individų mokymosi, gerovės ir visuomenės įtraukties bei savarankiškumo vystymosi ((Jóhannsdóttir Ir Ingolfsdottir, 2018). Socialinė pedagogika koncentruojasi ties individo integracijos į visuomenę klausimais (tiek praktiškai, tiek teoriškai). Taigi socialinio pedagogo darbas yra palengvinti socialinę atskirtį. Socialinis pedagogas nagrinėja žmogaus augimo procesus, siejančius juos su sistemomis, institucijomis ir bendruomenėmis. Pagrindinė socialinės pedagogikos idėja yra skatinti žmonių, kaip visuomenės narių socialinį funkcionavimą, įtraukimą, dalyvavimą, socialinę tapatybę ir socialinę kompetenciją (Ratkevičienė, 2018). Socialiniai pedagogai savo darbe atkreipia dėmesį į vidinių ir išorinių savybių, procesų, patirties ir supratimo apie dalyvavimą, ugdymą (Rothuizen ir Harbo, 2017). Socialinis pedagogas turėtų prisidėti prie socialinių sąlygų, kurios kompensuotų neigiamas socializacijos apraiškas, skatintų teigiamą asmens socializacijos procesą ir teiktų diagnostinę, korekcinę ir konsultacinę pagalbą rizikos grupėse esančioms šeimoms ir vaikams (Ratkevičienė, 2018). Nagrinėjant socialinio pedagogo sampratą, persipina dvi sritys, t. y. pedagogika ir socialinės paslaugos, nes socialinė pedagogika yra pagrįsta bandymu rasti pedagoginius sprendimus socialinėms problemoms. Plačiąja prasme socialinė pedagogika apima švietimą (pedagogiką) ir jo santykį su pasauliu, o žodis „socialinis“ apibūdina atskiro asmens socialinę atskirtį. Socialiniai, politiniai ir kultūriniai veiksniai yra politikos ir nuostatų pagrindas. Jie palaiko ugdymo procesus, susijusius su žmogaus formavimu ir su tuo susijusius santykius (Moss ir Petrie, 2019). Socialiniai pedagogai planuoja, organizuoja, vadovauja ir kontroliuoja tiek socialinio ugdymo procesą, tiek savo paties veiklą. Teikdami socialinę-pedagoginę pagalbą socialiniai pedagogai paprastai dirba su mokiniais, mokytojais, tėvais (šeima), klase, dalyvauja mokytojų vedamose pamokose, patys veda socialinio ugdymo užsiėmimus-pamokas, taip pat aktyviai dalyvauja teikiant neformaliojo vaikų švietimo paslaugas ugdymo įstaigoje (Čiužas ir Monkevičius, 2014). Burvytė (2015) detalizuoja, kad socialinių pedagogų vykdoma veikla ugdymo įstaigoje yra susijusi su vaikų socialinių bei pedagoginių poreikių tenkinimu. Tai leidžia didinti vaiko ugdymo ir ugdymosi kokybę, užtikrinti harmoningas vaiko ugdymosi sąlygas ir padidinti ugdymo veiksmingumą. Ši autorė (Burvytė, 2015) taip pat atskleidžia, kad socialinės pedagoginės pagalbos poreikis tirtose institucijose yra svarbus ir šią pagalbą teikiantys specialistai yra labai reikalingi. Lietuvos teisės aktuose taip pat detalizuojama socialinio pedagogo sąvoka. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakyme dėl socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui ir mokiniui tvarkos aprašo patvirtinimo (2016) detalizuojama, kad socialinis pedagogas padeda tėvams (globėjams, rūpintojams), įgyvendinti vaiko ir mokinio teisę į mokslą, užtikrinti jo saugumą mokykloje, kartu išsiaiškinant ir šalinant priežastis, dėl kurių vaikas ar mokinys negali lankyti mokyklos ar vengia tai daryti, o taip pat sugrąžinti į mokyklą ją palikusius vaikus ir mokinius. Be to, socialinis pedagogas kartu su tėvais (globėjais, rūpintojais) padeda vaikui ir mokiniui pasirinkti mokyklą pagal protines ir fizines galias ir joje adaptuotis. O Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakyme dėl mokyklos socialinio pedagogo pavyzdinio pareigybės aprašo patvirtinimo (2016) išskiriamas mokyklos socialinio pedagogo veiklos tikslas, kuris yra siejamas su vaiko ir mokinio teisės į mokslą įgyvendinimu, jo saugumo mokykloje užtikrinimu ir prielaidų, pozityviai vaiko ir mokinio socializacijai ir pilietinei brandai, sudarymu. Apibendrinant galima teigti, kad socialinis pedagogas yra socialinių pokyčių agentas, koordinuojantis socialines grupes per švietimo strategijas, teikiantis priežiūrą, paramą ir švietimą (ugdymą) skirtingos kilmės ar galimybių vaikams ir jaunuoliams, sudarantis sąlygas vaikų ir mokinių harmoningai raidai, padedantis tėvams, įgyvendinti vaiko ir mokinio teisę į mokslą, užtikrinti jo saugumą mokykloje ir analizuojantis vaiko socialinę aplinką. Socialinės rizikos vaikams socialinis pedagogas skiria daugiau dėmesio. Socialinis pedagogas yra būtinas kiekvienai ugdymo institucijai, kadangi šis specialistas yra tarsi tarpininkas, atstovaujantis asmeninius interesus, teises, tarp vaiko (mokinio), jo tėvų, mokytojų, kitų mokinių, švietimo bei kitų institucijų. 1.2 Socialinio pedagogo funkcijos ir taikomi darbo metodai Socialinė pedagogika yra dinamiška ir orientuota į procesą, o ne mechaninė, procedūrinė ar automatizuota (Moss ir Petrie, 2019). Taigi galima teigti, kad socialinio pedagogo darbas priklauso ne nuo to, kas yra padaryta, bet kaip tai yra daroma. Apskritai socialinis pedagogas – tai ne tik vienos tam tikros srities specialistas, dirbantis ugdymo įstaigose. Jis pagal savo darbo pareigybes turi atlikti keletą labai svarbių, reikšmingų funkcijų, kurios įprastai apima ne vieno specialisto, tame tarpe ir psichologo, specialiojo pedagogo ar mokytojo padėjėjo darbo specifiką. Visgi jo pagalbos poreikis Covid-19 metu auga. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakyme dėl mokyklos socialinio pedagogo pavyzdinio pareigybės aprašo patvirtinimo (2016) išskiriamos socialinio pedagogo funkcijos ugdymo įstaigoje (žr. 1 pav.). 1 pav. Socialinio pedagogo funkcijos ugdymo įstaigoje Šaltinis: sudaryta darbo autorės, remiantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu dėl mokyklos socialinio pedagogo pavyzdinio pareigybės aprašo patvirtinimo (2016) Atsižvelgiant į 1 paveiksle pateiktą informaciją galima teigti, kad socialinis pedagogas atlieka įvairias funkcijas, susijusias su socialinės pedagogikos poreikių vaikams ar mokiniams vertinimu, įvairių susijusių grupių konsultavimu, prevencine veikla, probleminių situacijų tyrimu, analize ir dokumentavimu, informavimu ir kt. Barkauskienė ir Zacharevičienė (2019) šias funkcijas apibendrina ir suskirto į keturias kategorijas: 1) sisteminės pagalbos vaikui, turinčiam elgesio ir emocinių sutrikimų, ugdymo įstaigoje iniciavimas ir koordinavimas; 2) pagalbos tinklo vaikui, turinčiam elgesio ir emocinių sutrikimų, už ugdymo įstaigos ribų iniciavimas ir koordinavimas; 3) mediavimas; 4) konsultavimas ir tyrimas. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakyme dėl socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui ir mokiniui tvarkos aprašo patvirtinimo (2016) taip pat išskiriami pagalbos teikimo uždaviniai: 1) padėti vaikams ir mokiniams adaptuotis mokykloje ir vaikų globos įstaigoje, ugdymosi mokymosi aplinkoje; 2) ugdyti vaikų ir mokinių gyvenimo įgūdžius bendradarbiaujant su vaiko ir mokinio tėvais, pedagoginiais darbuotojais, socialiniais darbuotojais ir socialiniais partneriais, siekiančiais užtikrinti vaiko ir mokinio saugumą ir teisę į mokslą; 3) tarpininkauti ir padėti šalinti priežastis, dėl kurių vaikai ir mokiniai negali dalyvauti privalomame švietime, lankyti mokyklos ar vengia tai daryti; 4) padėti sugrįžti į mokyklą jos nelankančius (ir) arba ugdymo(si) procese nedalyvaujančius vaikus ir mokinius, bendradarbiaujant su tėvais (globėjais, rūpintojais) ir atsakingomis institucijomis. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakyme dėl socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui ir mokiniui tvarkos aprašo patvirtinimo (2016) yra įtvirtinti ir pagrindiniai socialinio pedagogo pagalbos teikimo būdai (žr. 2 pav.), kurie taip pat siejasi su jau minėtomis funkcijomis. 2 pav. Socialinio pedagogo pagalbos teikimo būdai Šaltinis: sudaryta darbo autorės, remiantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu dėl socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui ir mokiniui tvarkos aprašo patvirtinimo (2016) Pagrindiniai socialinio pedagogo pagalbos teikimo būdai apima konsultavimą, tiriamąją veiklą, tarpininkavimą, prevencinę veiklą ir pagalbos tinklo kūrimą (žr. 2 pav.). Kiekvienas iš šių pagalbos teikimo būdų yra plačiau aptariamas. Konsultavimas vykdomas siekiant padėti spręsti mokiniams kylančias socialines, pedagogines problemas, taikant įvairias konsultavimo formas ir būdus (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui ir mokiniui tvarkos aprašo patvirtinimo, 2016). Konsultavimo pavyzdžiais gali būti gyvas pokalbis, pokalbis telefonu arba internetinėje erdvėje. Siekiant socialinio-emocinio ugdymo sėkmingumo socialinis pedagogas turi išmanyti individualius ir grupinius socialinės rizikos vaikų konsultavimo principus. Šios žinios gali užtikrinti ilgalaikį bendradarbiavimą, šeimos įtraukimą, skatinti bendradarbiavimą komandoje (Barkauskienė ir Zacharevičienė, 2019). Apklausos apie Lietuvos socialinių pedagogų vykdomos veiklos ir metodinės pagalbos priemonių socialiniams pedagogams poreikį ataskaitoje (2019) atskleista, kad socialiniai pedagogai ugdymo įstaigose dažniausiai vykdo mokinių konsultavimą, klasės vadovų konsultavimą ir mokytojų konsultavimą. Taigi šis pagalbos teikimo būdas užima didelę dalį socialinių pedagogų darbe. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tiriamieji šį savo veiklos aspektą vertino puikiai. Visgi yra ir kitokių nuomonių. Mokslinėje literatūroje (Čiužas ir Monkevičius, 2014) pažymima, kad nors šis pagalbos būdas yra menkai įgyvendinamas dėl didelio socialinių pedagogų darbo krūvio. Tiriamoji veikla vykdoma siekiant išsiaiškinti ir įvertinti aplinkos poveikį vaikui ir mokiniui, ugdymosi ir mokymosi sunkumus, siekiant užtikrinti veiksmingas pagalbos strategijas (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui ir mokiniui tvarkos aprašo patvirtinimo, 2016). Siekiant priimti sprendimus, tiriamosios veiklos kompetencija, socialiniam pedagogui yra būtina (Čiužas ir Monkevičius, 2014). Apklausos apie Lietuvos socialinių pedagogų vykdomos veiklos ir metodinės pagalbos priemonių socialiniams pedagogams poreikį ataskaitoje (2019) atskleista, kad socialiniai pedagogai ugdymo įstaigose dažniausiai atlieka mokinio socialinės pedagoginės pagalbos poreikių ir pačios pagalbos teikimo kokybės vertinimą bei mokyklos prevencinių priemonių veiksmingumo vertinimą. Šiek tiek daugiau nei pusė respondentų savo kompetencijas šiuo aspektu vertino gerai arba puikiai. Prevencinė veikla vykdoma siekiant užtikrinti vaikui ir mokiniui saugią ugdymosi aplinką bei asmeninių, socialinių ir kitų bendrųjų kompetencijų ugdymąsi, taikant tikslingas priemones ir būdus (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui ir mokiniui tvarkos aprašo patvirtinimo, 2016). Mokslinėje literatūroje yra akcentuojama socialinio pedagogo prevencinio darbo svarba, siekiant užtikrinti harmoningą vaiko ugdymosi aplinką (Burvytė, 2015). Prevencinės veiklos veiksmingumas socialinio pedagogo darbe priklauso nuo keturių elementų: 1) adekvačių priemonių parinkimo socialinėms problemoms spręsti; 2) rūpinimasis emocinių, dvasinių, materialinių, socialinių ir sveikatos problemų pirminiu išsprendimu; 3) įvairių specialistų pagalbos koordinavimas, sprendžiant problemas; 4) individualus darbas su vaikais, nuolat stebint darbo efektyvumą (Indrašienė ir Prakapas, 2016). Prevencinė veikla gali būti pirminė (kai siekiama užkirsti kelią problemai atsirasti) ir antrinė (kai siekiama, kad problema toliau nesiplėstų) (Barkauskienė ir Zacharevičienė, 2019). Prevencinė veikla padeda nukreipti vaiko dėmesį, moko jį socialinių ir emocinių įgūdžių (Jóhannsdóttir Ir Ingolfsdottir, 2018). Švietimo ir mokslo ministerija pateikia akredituotas prevencines programas (2017), kurių paskirtis – ugdyti vaikų socialinius ir emocinius įgūdžius, tobulinti pozityvaus auklėjimo įgūdžius, užkirsti kelią patyčioms ar psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui (pavyzdžiui, „Zipio draugai“, „Įveikime kartu“, „Antras žingsnis“ ir kt.). Šiose programose, kai vieni iš narių kartu su vaikais, tėvais, mokytojais, dalyvauja ir socialiniai pedagogai. Taip pat socialinis pedagogas bendradarbiauja su kitomis institucijomis (policija, vaiko teisių apsaugos specialistais, savivaldybėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis) atlikdamas prevencinę veiką. Apklausos apie Lietuvos socialinių pedagogų vykdomos veiklos ir metodinės pagalbos priemonių socialiniams pedagogams poreikį ataskaitoje (2019) atskleista, kad socialiniai pedagogai ugdymo įstaigose dažniausiai vykdo prevencines programas susijusias su socialinių ir emocinių kompetencijų ugdymu bei rengia informacinius bei švietėjiško pobūdžio renginius mokiniams. Kiek mažiau nei pusė respondentų savo gebėjimus šioje srityje vertino gerai. Tarpininkavimas vykdomas siekiant padėti rasti tinkamiausius problemos sprendimo būdus, įgyvendinant vaiko teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui ir mokiniui tvarkos aprašo patvirtinimo, 2016). Socialinis pedagogas pažįsta vaikus, jų tėvus, pedagogus kitus specialistus, todėl atstovaudamas vaikų interesams, jis atlieka tarpininkavimo funkcijas (Burvytė, 2015). Jis gali sutelkti minėtas grupes socialinėmis problemoms spręsti ir skatinti jų bendradarbiavimą (Čiužas ir Monkevičius, 2014). Tarpininkavimu siekiama taikiai išspręsti kilusį konfliktą tarp vaikų, jų tėvų ir kt. Todėl socialinis pedagogas yra neutralus ir padeda rasti konflikto dalyviams tinkamiausią sprendimą. Dialogo užmezgimas tarp konflikto šalių yra mediacinis socialinio pedagogo pagalbos teikimo būdas, kuris užtikrina interesų pusiausvyrą ir tarpusavio susitarimą (Barkauskienė ir Zacharevičienė, 2019). Tarpininkavimas vyksta naudojant daug įvairių tipų instrumentų (materialinių, vaidmenų pozicijų, mąstymo būdų, kalbos) (Jóhannsdóttir Ir Ingolfsdottir, 2018) ir bendravimo technikų (veidrodžio efektas ir aktyvusis klausymasis, dvigubinimas, pozicijų pasikeitimas, kitoms konflikto esmės pateikimas, individualus ar grupinis pokalbis ir kt.) (Hans-Dieter ir Ramgohr, 2015). Apklausos apie Lietuvos socialinių pedagogų vykdomos veiklos ir metodinės pagalbos priemonių socialiniams pedagogams poreikį ataskaitoje (2019) atskleista, kad socialiniai pedagogai ugdymo įstaigose tarpininkavimo metodą taiko labai retai arba retai. Visgi daugiau nei pusė respondentų savo gebėjimus šios srityje įvertino gerai arba labai gerai. Pagalbos tinklo kūrimas vykdomas siekiant užtikrinti kompleksiškai (psichologinės, specialiosios) teikiamos pagalbos vaikui ir mokiniui teikimą (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl socialinės pedagoginės pagalbos teikimo vaikui ir mokiniui tvarkos aprašo patvirtinimo, 2016). Socialinis pedagogas ugdymo įstaigoje dirba drauge su ugdymo įstaigos administracija, mokytojais ir klasių auklėtojais, kitais švietimo pagalbos specialistais – psichologais, specialiaisiais pedagogais, kitais ugdymo įstaigos darbuotojais. Veikdamas kartu su savo kolegomis, socialinis pedagogas atsakingas ne tik kitiems komisijos nariams ar mokyklos bendruomenei, bet ir visai visuomenei, jis vertina ugdymosi aplinką, vaikų saugumą, analizuoja jų ugdymosi poreikius, problemas ir priežastis, nustato švietimo pagalbos priemonių prioritetus, kryptis, teikimo formą. Socialinis pedagogas, kaip ir kiekvienas komandos narys, atsakingas už bendrą komandos ir savo veiklą vaiko labui organizuojant ir vykdant pagalbos procesą, o prireikus, nukreipiant vaikus pas socialinius partnerius ar kitus specialistus. Socialiniam pedagogui tenka dirbti ir vadybinį, ir socialinės pedagoginės pagalbos plėtros darbą. Vadybiniu aspektu socialinis pedagogas telkia reikalingų specialistų komandą, ieško ryšių su kitomis institucijomis, kurios rūpinasi vaiko teisių apsauga ir gerove (Barkauskienė ir Zacharevičienė, 2019). Apskritai pagalbos tinklo tinko kūrimas yra svarbus dėl to, kad vien ugdymo įstaiga negali užtikrinti visapusės pagalbos vaikui, todėl ši pagalba turi būti gerai organizuota, sukurtas pagalbos tinklas kiekvienu atveju, taip skatinant vaikus grįžti į mokyklą, įkvėpti vaiką pasitikėti savo jėgomis. Visgi siekiant teikti pagalbą vaikui, pirmiausiai, yra reikalingas vienas žmogus – socialinis pedagogas (atvejo koordinatorius), kuris ir koordinuotų tarp tinklų kompleksinės pagalbos teikimo mechanizmą (Burvytė, 2015). Apklausos apie Lietuvos socialinių pedagogų vykdomos veiklos ir metodinės pagalbos priemonių socialiniams pedagogams poreikį ataskaitoje (2019) atskleista, kad socialiniai pedagogai ugdymo įstaigose dažniau telkia socialinės pedagoginės pagalbos komandą nei ieško ir inicijuoja išteklius, reikalingus vaiko ir jo šeimos poreikiams patenkinti. Didžioji dauguma respondentų savo kompetencijas kurti pagalbos tinklus vertina gerai arba puikiai. Paskelbus ekstremalią situaciją šalyje 2020 m. socialinio pedagogo veiklose įvyko pokyčiai dėl COVID-19 situacijos. Karantino laikotarpiu ypač reikalinga profesionali socialinė pagalba, tačiau šiame kontekste ji gali būti sunkiau prieinama. Pandemijos metu reikšmingai išaugo paauglių, patiriančių didelių psichosocialinių sunkumų, skaičius. Iki pandemijos ryškių psichologinių sunkumų patyrė apytiksliai 1 iš 7 paauglių, o pandemijos metu – 1 iš 5 paauglių. Taigi tyrimo rezultatai atskleidžia, kad pandemijai neigiamai veikiant svarbias mokinių gyvenimo sritis, vienas iš svarbiausių veiksnių, galinčių padėti įveikti kylančius sunkumus ar užkirsti kelią ilgalaikėms psichologinėms problemoms, yra socialinė parama. Vis dėlto net 19,3 proc. paauglių nurodė, kad neturi į ką kreiptis pagalbos. Tai didelė dalis paauglių, kurie susidūrę su sunkumais ar grėsme neturi su kuo apie tai pasikalbėti. Jau anksčiau emocinių ir socialinių sunkumų turėję vaikai ir paaugliai šiuo metu gali patirti didesnę riziką kitiems sunkumams. Šiuo laikotarpiu šiems vaikams ir jų šeimoms gali reikėti daugiau pagalbos (Mokinių psichologinė savijauta Covid 19 pandemijos metu, 2020). Pažymėtina, kad nors COVID-19 ir nepakoregavo jau minėtų socialinio pedagogo funkcijų (socialinės pedagogikos poreikių vaikams ar mokiniams vertinimo, įvairių susijusių grupių konsultavimo, prevencinės veiklos, probleminių situacijų tyrimo, analizės ir dokumentavimo, informavimo ir kt.), tačiau pakoregavimo socialinės pagalbos teikimo būdus, t. y. konsultuojama, tarpininkaujama telefonu, elektroniniu paštu arba kitu nuotoliniu būdu (pvz., vaizdo konsultacijomis). Veikla (situacija) taip pa yra tiriama nuotoliniu būdu. Prevencinėse programose galima dalyvauti irgi nuotoliniu būdu (jei yra sudaryta tokia galimybė). Jeigu to neįmanoma padaryti arba jei vaikas negali prisijungti elektroninėje erdvėje, yra dirbama individualiai. Nurodoma, kad šių specialistų pagalba mokykloje turėtų būti prieinama nuotoliniu būdu arba tiesiogiai (Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymas dėl rekomendacijų dėl ugdymo proceso organizavimo nuotoliniu būdu patvirtinimo, 2020; Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir valstybės lygio ekstremalios situacijos valstybės operacijos vadovo sprendimas dėl vaikų, ugdomų pagal pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programas, nuotolinio ugdymo, priežiūros ir maitinimo organizavimo įstaigose būtinų sąlygų, 2020). Taigi daugelis socialinio pedagogo funkcijų ir bendravimo būdų buvo perkelta į internetą, tačiau klausimas kyla dėl šių funkcijų atlikimo kokybės, nes net dirbant nenuotoliniu būdu yra sudėtinga padėti spręsti vaikų problemas, o jų sprendimas nuotoliniu būdu nedaug prisideda prie problemų sprendimo, nes neįmanoma realiai, gyvai įvertinti situacijos. Problemos ir metodinės pagalbos rekomendacijų poreikis. Socialinis pedagogas, atlikdamas savo funkcijas, taip pat susiduria su įvairiomis problemomis, tokiomis kaip bendradarbiavimo sunkumai su tėvais, per didelis darbo krūvis, komandinio darbo mokykloje trūkumas, metodinės medžiagos trūkumas, mokinių nenoras priimti teikiamą pagalbą, tarpinstitucinio bendradarbiavimo stoka ir žinių trūkumas. Taip pat yra išskiriamas ir metodinės pagalbos rekomendacijų ir priemonių poreikis, kurių trūksta socialiniams pedagogams: 1) metodinės priemonės / rekomendacijos prevencinei veiklai vykdyti (vaizdinės priemonės, metodinės priemonės socialiniams emociniams įgūdžiams ugdyti, prevencinei veiklai, užimtumui (lankomumui) didinti); 2) metodinės priemonės, kaip teikti pagalbą įvairių sunkumų patiriantiems mokiniams (metodinės priemonės darbui su specialiųjų ugdymosi poreikių vaikais, vaiko problemoms spręsti, darbui su elgesio ir emocijų sutrikimu, elgesio korekcijai ir kt.); 3) metodinės priemonės / rekomendacijos individualiam ir grupiniams darbui (metodinės priemonės konsultavimui, darbui su tėvais, mokymosi motyvacijai kelti, rekomendacijos mikroklimatui formuoti) 4) metodinės priemonės / rekomendacijos socialinio pedagogo veiklai organizuoti (socialinio pedagogo praktinės veiklos vadovas, teisinės informacijos rinkinys, metodinės priemonės tiriamajai veiklai vykdyti, metodinės rekomendacijos pagalbos tinklui kurti, metodinės priemonės tarpininkavimui) (Apklausos apie Lietuvos socialinių pedagogų vykdomos veiklos ir metodinės pagalbos priemonių socialiniams pedagogams poreikį ataskaita, 2019). Apibendrinant galima teigti, kad socialinio pedagogo vaidmuo mokinio, jo tėvų, bendraklasių bei mokytojų gyvenime itin reikšmingas, kadangi šis specialistas vertina vaikų socialinės pedagogikos poreikius, tarpininkauja tarp visų susijusių šalių ir jas konsultuoja, tiria, analizuoja ir dokumentuoja problemines situacijas, atlieka informavimo veiklą, taip padėdamas vaikams spręsti jiems opias problemas. Socialinio pedagogo praktikoje taikomi pagrindiniai problemų-aktualių klausimų sprendimo būdai: konsultavimas, tarpininkavimas, pagalbos tinklo kūrimas, tiriamoji ir prevencinė veikla. Nors COVID-19 ir nepakoregavo jau minėtų socialinio pedagogo funkcijų (socialinės pedagogikos poreikių vaikams ar mokiniams vertinimo, įvairių susijusių grupių konsultavimo, prevencinės veiklos, probleminių situacijų tyrimo, analizės ir dokumentavimo, informavimo ir kt.), tačiau pakoregavimo socialinės pagalbos teikimo būdus, t. y. konsultuojama, tarpininkaujama telefonu, elektroniniu paštu arba kitu nuotoliniu būdu (pvz., vaizdo konsultacijomis). Veikla (situacija) taip pat yra tiriama nuotoliniu būdu. Prevencinėse programose galima dalyvauti irgi nuotoliniu būdu (jei yra sudaryta tokia galimybė). Nors socialinio pedagogo pagalbos reikšmė COVID-19 laikotarpiu ir išaugo, tačiau šiame kontekste ji gali būti sunkiau prieinama. II. SOCIALINIO PEDAGOGO DARBO SU SOCIALINĖS RIZIKOS VAIKAI YPATUMAI 2.1. Socialinės rizikos vaiko samprata Šeimą, bendriausia prasme, galima suprasti kaip grupę individų, susietų tarpusavio ryšiais (Liazos, 2016) bei apimanti sutuoktinius ir vaikus (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992). Darbo autorės teigimu, šeima yra visuomenės pagrindas ir traktuojama kaip vertybė, o jos įtaka vaiko gyvenimui yra neabejotina. Socialinės rizikos šeima mokslinėje literatūroje yra apibrėžiama kaip šeima, kurioje yra prielaidos užtikrinti sveiką vaikų vystymąsi nėra patenkinamos, t. y. pagrindiniai vaikų poreikiai (o taip pat ir emociniai poreikiai) nėra patenkinami, o biologinių tėvų praradimo tikimybės rizika yra nuolatinė (Doblniece, Millere ir Salmane-Kulikovska, 2015). Tai tokia šeima, kurioje dėl tam tikrų rizikos veiksnių, susijusių su tėvystės ir socialinių gebėjimų, vertybinių nuostatų, elgesio modelių trūkumų ar turimų žalingų įpročių, tėvai negali užtikrinti vaikų fizinės, socialinės, psichologinės ar moralinės raidos vystymosi. Taigi dėl to vaikams kyla grėsmė (Augutavičius, 2019). Galima teigti, kad šioms šeimoms būdingi neigiami tėvų elgesio modeliai arba ekonominiai, socialiniai veiksniai, lemiantys netinkamą socialiai priskirtų vaidmenų ir funkcijų atlikimą. Tokiose šeimose augantys vaikai jaučia neadekvačias ar neigiamas tėvų elgesio pasėkmes, dėl kurių vaikams trūksta socializacijos, nėra užtikrinamas pakankamas jų vystymasis, nėra tinkamai tenkinami jų poreikiai. Todėl šie vaikai dažnai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis ir psichologinėmis problemomis. Akivaizdu, kad dėl šių problemų socialiai remtinoms šeimoms, turinčioms vaikų, reikia skirti ypatingą dėmesį ir paramą, jos efektyvumas daugiausia priklauso nuo socialinės rizikos veiksnių atsiradimo priežasčių nustatymo (Gudzinskienė ir Augutavičius, 2018). Šeimos, patiriančios socialinę riziką, pasižymi įvairiais bruožais, todėl yra išskiriami tam tikri jų tipai: 1) Vienas arba abu tėvai turi žalingų įpročių kompulsijų (neįveikiamų potraukių) – vartoja kvaišalus, demonstruoja palaidą seksualinį gyvenimą, lošia azartinius žaidimus, serga bulimija ar anoreksija, per daug laiko praleidžia darbe; 2) Vienas arba abu tėvai grasina ar naudoja fizines bausmes kaip pagrindinę disciplinos priemonę. Vaikai gali būti fizinio smurto liudininkais, t. y. priversti dalyvauti baudžiant brolius ir seseris, arba gyvena baimėje dėl galimų agresijos protrūkių; 3) Vienas arba abu tėvai naudoja vaikus kaip savo nuosavybę, kurios pagrindinis tikslas – tenkinti tėvų fizinius ir emocinius poreikius (pvz., depresija serganti mama niekur neleidžia vaiko, nes jai liūdna vienai); 4) Vienas arba abu tėvai netenkina arba grasina netenkinti vaiko gyvybiškai svarbių poreikių (aprūpinti maistu, drabužiais, neleisti ilsėtis); 5) Vienas arba abu tėvai naudoja stiprią autoritarinę kontrolę kaip auklėjimo priemonę; 6) Šeima fanatiškai seka tam tikrais judėjimais ar stereotipais (religiniais, politiniais ir pan.); 7) Besąlygiškai reikalaujama vaiko paklusnumo (Kavaliauskienės, 2014). Taigi galima teigti, kad socialinės rizikos šeima yra tokia šeima, kurioje dėl socialinės rizikos veiksnių nėra užtikrinamas pakankamas vaikų vystymasis ir jų poreikių patenkinimas. O tai sąlygoja tolimesnes vaikų fizines, psichologines ir socialines problemas. Atsižvelgiant į tai, toliau yra nagrinėjama socialinės rizikos vaiko samprata mokslinėje literatūroje (žr. 2 lentelę). 2 lentelė. Socialinės rizikos vaiko samprata. Sudaryta darbo autorės. Šaltinis Samprata Vyvey, Roose, Wilde ir Roets (2014) Tai vaikas, kuris auga skurde, nėra prižiūrimas, neužtikrinamas jo saugumas. Etzion ir Romi (2015) Tai vaikai, patiriantys fizinį, psichologinį ar dvasinį pavojų. Doblniece, Millere ir Salmane-Kulikovska (2015) Tai vaikas, patiriantis rizikos veiksnius, susijusius su bendru ilgalaikiu deficitu arba su globėjo nesugebėjimu atpažinti vaiko poreikių bei dalyvauti jo priežiūroje. Ratkevičienė (2018) Tai vaikas, kuris dėl asmeninių, šeimos ar socialinių aplinkybių turi savybių, susijusių su socialine rizika. Gudzinskienė ir Augutavičius (2018) Tai vaikas, patiriantis rizikos veiksnius, kurie turi įtakos jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, moraliniam vystymuisi ir saugumui Björkhagen (2020) Tai vaikai, kurie patiria rizikos veiksnius ar jų derinį, asmeninėse, aplinkos ar santykių srityse, kurie trukdo jiems siekti ir išnaudoti savo potencialą. Taigi galima teigti, kad mokslinėje literatūroje socialinės rizikos vaikas yra apibūdinamas įvairiai. Visgi didžioji dauguma mokslininkų savo apibrėžimuose akcentuoja rizikos veiksnius arba aplinkybes, kurie daro įtaką vaiko visapusiškam vystymuisi ir saugumui. Doblniece, Millere ir Salmane-Kulikovska (2015) nurodo, kad toks vaikas patiria rizikos veiksnius, susijusius su bendru ilgalaikiu deficitu (pvz., nepakankama emocine parama, būtiniausiu poreikių nepatenkinimu) arba su globėjo nesugobėjimu atpažinti vaiko poreikių bei dalyvauti jo priežiūroje. Ratkevičienė (2018) išskiria, kad socialinės rizikos vaikas yra toks vaikas, kuris dėl asmeninių, šeimos ar socialinių aplinkybių turi savybių, susijusių su socialine rizika, pvz., yra linkęs į nusikalstamą veiklą tiek ugdymo įstaigoje, tiek už jos ribų, piktnaudžiavo ar piktnaudžiauja alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, patiria benamystės ir gyvenimo gatvėse poveikį, gyvena labai prastomis materialinėmis sąlygomis. Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad įvairūs rizikos veiksniai daro įtaką jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, moraliniam vystymuisi ir saugumui (Gudzinskienė ir Augutavičius, 2018) ir trukdo jam siekti bei išnaudoti savo potencialą (Björkhagen, 2020). Siekiant atskleisti socialinės rizikos vaikų sampratą ir juos bei jų šeimų charakterizuojančius veiksnius Lietuvoje, yra tikslinga išnagrinėti Lietuvos teisės aktus, susijusius su šia tema. Nors ankstesnėse Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (2006) redakcijose socialinės rizikos vaikas buvo apibrėžtas, kaip „vaikas iki 18 metų, kuris valkatauja, elgetauja, nelanko mokyklos ar turi elgesio problemų mokykloje, piktnaudžiauja alkoholiu, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, yra įsitraukęs ar linkęs įsitraukti į nusikalstamą veiklą, yra patyręs ar kuriam kyla pavojus patirti psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, smurtą šeimoje ir dėl šių priežasčių jo galimybės ugdytis ir dalyvauti visuomenės gyvenime yra ribotos“, tačiau po 2018 m. liepos mėnesio šio įstatyme nebeliko. Tai yra siejama su Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos (kurią Lietuva ratifikavo 1995 m.) CRC/C/LTU/CO/3-4 dokumento 17 punktu, kurioje Jungtinių tautų komitetas „ragina valstybę Konvencijos dalyvę įgyvendinti diskriminaciją draudžiančius teisės aktus ir imtis skubių priemonių, skirtų užkirsti kelią diskriminacijai prieš, inter alia, socialinėje atskirtyje arba nepatogioje socialinėje padėtyje esančius vaikus, įskaitant negalią turinčius vaikus, romų tautybės vaikus, skurstančius vaikus, vaikus, gyvenančius vaikų globos įstaigose ir linkusius nusikalsti vaikus“. Pagal šį punktą socialinės rizikos šeimos ir vaiko terminas yra traktuojami kaip diskriminuojantys ir stigmatizuojantys, todėl jų buvo atsisakyta. Vietoj to buvo įvesti socialinės rizikos veiksnių ir rizikos veiksnių terminai. Tai reiškia, kad šeimos ir vaikai patiria ne socialinę riziką, bet jos veiksnius ir aplinkybes. Taigi nors socialinės rizikos vaikai mokslinėje literatūroje ir teisės aktuose yra traktuojami įvairiai, tačiau darbe apibrėžiant socialinės rizikos vaikas yra įvardijamas kaip vaikas, kuris dėl asmeninių, šeimos ar socialinių veiksnių ir aplinkybių turi savybių, susijusių su socialine rizika ir tai daro įtaką jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, moraliniam vystymuisi bei trukdo išnaudoti savo potencialą. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (2006, akt. red. 2021), kuriame išskiriama, kad socialinė rizika apima tokias šeimos ar asmenų veiksmus ir aplinkybes, dėl kurių jie patiria socialinę atskirtį. Šie veiksniai ir aplinkybės yra įvairios: nuo šeimos narių nepakankamų įgūdžių prižiūrėti, ugdyti, vystyti vaikus, nesugebėjimo užtikrinti jiems saugią aplinką iki piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir kita. Apie socialinės aplinkos rizikos veiksnius bei rizikos veiksnius yra kalbama ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme (1996, akt. red. 2021). Be to, socialinės rizikos veiksniai vaikui ir šeimai yra atskleidžiami ir per jų poreikių vertinimą (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. A1-141 „Dėl Atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo, 2019). Visi vaikai susiduria su tam tikra rizika. Taip pat galima teigti, kad kai kurie vaikai labiau susiduria su rizika, nei kiti. Pavyzdžiui, jei jie yra neįgalūs, turi žemą savigarbą, elgesio problemų. Visgi patys vaikai neturėtų būti vertinami kaip rizikos veiksniai – riziką sukuria aplinka, kurioje jie vystosi (Dobelniece, Millere ir Salmane-Kulikovska (2015). Vaiko socialinės rizikos veiksniai ir aplinkybės pateikiami 3 paveiksle. 3 pav. Vaiko socialinės rizikos veiksniai ir aplinkybės Šaltinis: sudaryta darbo autorės, remiantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. A1-141 „Dėl Atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo (2019) Apibendrinant 3 paveiksle pateiktą informaciją galima teigti, kad yra išskiriamos trys pagrindinės vaiko socialinės rizikos veiksnių grupės: vaiko vystymosi veiksniai, nepakankami tėvystės įgūdžiai, socialiniai veiksniai. Kiekviena iš šių grupių toliau aptariama. Vaiko vystymosi veiksniai apima vaiko sveikatą, vaiko ugdymą, šeimos socialinius santykius, vaiko emocinę ir elgesio raidą. Socialinės rizikos šeimose augantys vaikai negauna reikiamo išsilavinimo bei kvalifikuotos sveikatos priežiūros (Ayebameru, 2017). Netinkami šeimos socialiniai santykiai taip pat atlieka svarbų vaidmenį vaiko socialinės rizikos kontekste. Iškreiptas santykių šeimoje pobūdis apima bendrų interesų trūkumą, abipusį nepasitikėjimą, šeimos narių tarpusavio supratimo ir palaikymo trūkumą, emocinis sustingimą ir šiurkštus bendravimą (Gudzinskienė ir Augutavičius, 2018). Pedagoginės tėvų nesėkmės neigiamai veikia vaiko vystymosi aspektus (Kavaliauskienė, 2014). Pagrindinį vaidmenį ugdant vaiko asmenybę atlieka šeima, nes socialiniai vaidmenys, svarbios žinios ir įgūdžiai, reikalingi vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje, įgyjami šeimoje (Gudzinskienė ir Augutavičius, 2018). Nepakankami tėvystės įgūdžiai apima nepakankamą vaiko priežiūrą, nepakankamą vaiko saugumo užtikrinimą, emocinio palaikymo ir pozityvaus auklėjimo nebuvimą, galimas ar turimas tėvų priklausomybes, proto ar psichinę negalią. Šeima yra atsakinga už vaiko savimonės jausmo pasitikėjimo savimi ugdymą ir yra labai svarbi plėtojant kūrybinį potencialą bei socialinę veiklą. Deja, ne visos šeimos gali atlikti savo vaidmenį tinkamu lygmeniu, t. y. tėvams trūksta tėvystės įgūdžių. Dėl neigiamo poveikio, kurį patiria suaugusieji ir jų neigiamų ar žalingų įpročių, dažnai yra nepatenkinami emociniai ir fiziniai vaikų poreikiai (Gudzinskienė ir Augustanavičius, 2018). Vaiko patiriamas stresas smurto atveju daro neigiamą poveikį vaiko vystymuisi. Vėliau gyvenime toks vaikas bus agresyvesnis, impulsyvesnis, naudos smurtą (Buchanan, 2014) Socialiniai veiksniai apima šeimos situaciją, išplėstinę šeimą, šeimos gyvenimo sąlygas, užimtumą, pajamas, šeimos socialinę įtrauktį, vietos bendruomenės išteklius. Šeimos struktūra daro įtaką socialinės rizikos atsiradimui. Tokia šeimos struktūra paprastai apima nepilnas, neturtingas šeimas, šeimas su neįgaliaisiais, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, šeimas, kurių narys yra įkalintas ar ką tik grįžo iš kalėjimo ir išgyvena reintegraciją į visuomenę, arba šeimas, kurių nariai priklauso įvairioms mažumų ar visuomenės atstumtoms grupėms (Gudzinskienė ir Augutavičius, 2018). Užimtumas, o tiksliau jo nebuvimas taip pat daro įtaką vaikui. Bedarbių šeimos patiria didesnį finansinį nepriteklių bei dirbančios šeimos, o bedarbiai tėvai gali mažiau valdytis ir mažiau rūpintis savo vaikais (Frasquilho et al, 2016). Dėl prastos ekonominės situacijos daugelis šeimų gyvena prastomis sąlygomis (Ayebameru, 2017). Nepalankios gyvenimo sąlygos, lėtinės tėvų ligos, neįgalieji šeimoje, vidinių tarpasmeninių santykių šeimoje sutrikimai, vertybinių šeimos narių orientacijų deformacija, šeimos situacija iki arba po ištuokos neigiamai veikia vaiko situaciją (Kavaliauskienė, 2014). Visi šie veiksniai yra tarpusavyje susiję. Nepakankamas įgūdžių turėjimas skatina vaikų nepriežiūrą, nepakankamą motyvaciją pokyčiams ir skurdą. Tai skatina skurdą bei prastas gyvenimo sąlygas. Skurdas gali paskatinti smurtą ir konfliktus šeimoje. Nepakankamas įgūdžių turėjimas taip pat skatina nedarną, kuris sukelia piktnaudžiavimo alkoholiu problemą, konfliktus šeimoje ir sukuria prastas gyvenimo sąlygas. Nedarbą skatina žemas išsilavinimo lygis, kuris lemia žemą įgūdžių lygį (Dobelniece, Millere ir Salmane-Kulikovska, 2015). Taigi visa tai veikia ir vaikus, esančius socialinės rizikos šeimose. Socialinės rizikos šeimų vaikai susiduria su skurdu, primityvia vertybine orientacija, neigiamu psichologiniu klimatu, auklėjimo klaidomis, kurios gali labai paveikti vaiko asmenybės disfunkciją. Gyvendami tokiomis sąlygomis ir patirdami daug socialinės rizikos veiksnių, vaikai nemoka pasitikėti aplinkiniu pasauliu. O gyvenimas tokioje aplinkoje formuoja neigiamą jų elgesio modelį (Gudzinskienė ir Augutavičius, 2018). Taigi socialinės rizikos šeimos yra opi ir skaudi visuomenės problema, nes, negana to, kad dažnai jos nemoka vienos kovoti su problemomis, bet tos problemos dažnai perauga į vis rimtesnes. Akcentuojama, kad socialinės rizikos šeimos prisideda prie tokių problemų, kaip: smurtas, skurdas, psichotropinių medžiagų vartojimas, alkoholis, nedarbas, vaikų nepriežiūra, nusikalstamumo lygio didėjimas visuomenėje, todėl korekcinis ir prevencinis darbas su tokiomis šeimomis yra būtinas (Faura-Martinez et al., 2016). Nors ir socialiniai darbuotojai puikiai žino, su kokiomis problemomis susiduria socialinės rizikos šeimos ir vaikai, vis dar egzistuoja praraja tarp problemų, su kuriomis susiduria šeimos ir vaikai bei priemonių, kuriomis būtų galima šias problemas mažinti (Ayebameru, 2017). Apibendrinant galima teigti, kad šeimos, patiriančios socialinę riziką, yra tokios šeimos, kurioms dėl kokių nors priežasčių sudėtinga patenkinti savo vaikų poreikius ir užtikrinti jų saugumą. Šie aspektai nėra užtikrinami, o tai lemia tolimesnes vaikų fizines, psichologines ir socialines problemas. Socialinės rizikos vaiką galima apibrėžti kaip vaiką, kuris dėl asmeninių, šeimos ar socialinių veiksnių ir aplinkybių turi savybių, susijusių su socialine rizika ir tai daro įtaką jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, moraliniam vystymuisi bei trukdo išnaudoti savo potencialą. Vaiko socialinės rizikos veiksniai ir aplinkybės apima tris veiksnių grupes vaiko vystymosi veiksnius (vaiko sveikatą, ugdymą, šeimos socialinius santykius, vaiko emocinę ir elgesio raidą), nepakankamus tėvystės įgūdžius (nepakankama vaiko priežiūra, nepakankamas vaiko saugumo užtikrinimas, emocinio palaikymo ir pozityvaus auklėjimo nebuvimas, galimos ar turimos tėvų priklausomybės, proto ar psichinė negalia) ir socialinius veiksnius (šeimos situacija , išplėstinė šeima, šeimos gyvenimo sąlygos, užimtumas, pajamos, šeimos socialinė įtrauktis, vietos bendruomenės ištekliai). 2.2. Darbo su socialinės rizikos vaikais specifika Atsižvelgiant į tai, kad socialinės rizikos šeimos įprastai nemoka vienos spręsti šeimos problemų, tuo pačiu vaikai jas atsineša į ugdymo įstaigas. Atsineštos iš šeimos problemos įprastai išbalansuoja visą ugdymo įstaigos mikroklimatą. Tokie vaikai rizikuoja iškristi iš mokymosi proceso, neprisitaikyti visuomenėje, o ateityje turėti dar rimtesnių socializacijos problemų. Tik veikdami išvien specialistai gali padėti vaikams ir jų tėvams. Socialinis pedagogas turėtų prisidėti prie socialinių sąlygų, kurios kompensuotų neigiamos socializacijos apraiškas, skatintų teigiamą asmens socializacijos procesą ir teiktų diagnostinę, korekcinę ir konsultacinę pagalbą rizikos grupės vaikams ir šeimoms (Ratkevičienė, 2018). Vertinant pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį, įvertinami esami socialinės rizikos veiksniai ir jų reiškimosi šeimoje lygiai, taip pat vaiko ir šeimos stiprybės, galinčios kompensuoti socialinės rizikos veiksnius: 1) 0 lygis, kai nenustatoma, vaiko ir jo šeimos poreikiai gali būti tenkinami teikiant prevencinę pagalbą ir (ar) bendruomenėje teikiamas paslaugas; 2) 1 lygis, kai nustatomi socialinės rizikos veiksniai ir sritys, kuriose vaikui ir jo šeimai reikia ankstyvosios intervencijos, tačiau daugelis vaiko ir jo šeimos poreikių gali būti patenkinami teikiant prevencinę pagalbą ir (ar) bendruomenėje teikiamas paslaugas; 3) 2 lygis, kai nustatomi socialinės rizikos veiksniai ir sritys, kuriose reikia intensyvios intervencinės pagalbos, tačiau daugelis vaiko ir jo šeimos poreikių gali būti patenkinami vykdant ankstyvąją intervenciją; 4) 3 lygis, kai nustatomas intensyvios intervencinės pagalbos poreikis vaikui ir jo šeimai, kuris negali būti patenkinamas teikiant prevencinę pagalbą, bendruomenėje teikiamas paslaugas ir (ar) vykdant ankstyvąją intervenciją (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. A1-141 „Dėl Atvejo vadybos tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo, 2019). Vaikų tėvai pagalbos gali tikėtis iš ugdymo įstaigų, viena iš tokių priemonių, padėsiančių spręsti šeimos problemas – socialinė pedagoginė pagalba, kuri mokslinėje literatūroje yra kaip specialistų, ugdymo įstaigos darbuotojų vykdoma veikla, susijusi su vaikų socialinių bei pedagoginių poreikių tenkinimu, leidžianti didinti vaiko ugdymo(si) kokybę, padidinanti švietimo veiksmingumą. Šios pagalbos tikslas yra padėti įgyvendinti mokinių teisę į mokslą, užtikrinti veiksmingą mokinių ugdymąsi ir mokymąsi mokykloje bei sudaryti prielaidas pozityviai vaiko socializacijai, pilietinei brandai ir harmoningai raidai. Socialinė pedagoginė (kompleksinė) pagalba įgauna svarbią reikšmę tarp ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų ugdytinių, kai vaikų raidos imlieji periodai yra nepasibaigę, todėl kompleksinė ir laiku suteikta pagalba būtent šiuo laikotarpiu vaikams yra ypač svarbi. Savivaldybės, skirdamos socialinių pedagogų etatus ikimokyklinėse ir priešmokyklinėse ugdymo įstaigose, padeda pedagogams kompleksiškai spręsti vaikų ugdymosi problemas (Burvytė, 2015). Pažymėtina, kad socialinis pedagogas ugdymo įstaigose dirba kaip komandos narys, išvien su įstaigos pagalbos vaikui specialistais, o ne kaip atskiras narys. Mokslinėje literatūroje (Barkauskienė ir Zacharevičienė, 2019) akcentuojama, kad socialinis pedagogas ugdymo įstaigoje dirba drauge su ugdymo įstaigos administracija, mokytojais ir klasių auklėtojais, kitais švietimo pagalbos specialistais – psichologais, specialiaisiais pedagogais, kitais ugdymo įstaigos darbuotojais. Veikdamas kartu su savo kolegomis, socialinis pedagogas atsakingas ne tik kitiems komisijos nariams ar mokyklos bendruomenei, bet ir visai visuomenei, jis vertina ugdymosi aplinką, vaikų saugumą, analizuoja jų ugdymosi poreikius, problemas ir priežastis, nustato švietimo pagalbos priemonių prioritetus, kryptis, teikimo formą. Dažniausiai socialinė pedagoginė pagalba prasideda nuo individualios pagalbos vaikui bendradarbiaujant su jį ugdančiais pedagogais. Indrašienė ir Prakapas (2016) nurodo, kad individualiu darbu socialinis pedagogas siekia, kad vaikas nepatirtų streso būsenos, kuri tampa prielaida nereikalingam nerimui, neapykantai, norui įrodyti savo teisumą. Nors normas pažeidžiantys vaikai nuolat kelia rūpesčių, tačiau jie neturi jaustis įžeisti, pažeminti, atstumti. Siektina, kad juos supantys žmonės taptų malonesni ir patrauklesni. Tai esminė prielaida ugdytinių vidinei pusiausvyrai atkurti, jiems pasijausti laimingiems. Tačiau, kaip nurodo Barkauskienė ir Zacharevičienė (2019), jei to nepavyksta padaryti individualiai, organizuojamas komandinė pagalba, su atskirai kiekvienam atvejui iškeltu tikslu ir veiklos kryptimis. Taigi socialinis pedagogas telkia komandą, o vėliau koordinuoja jos veiklą. Analizuojant mokslinę literatūrą, išryškėja socialinio pedagogo bei tėvų bendravimo būtinumas. Moksliniais tyrimais įrodyta (Burvytė, 2016), kad septynerių metų vaikas jau turi išugdytų 90 proc. savo protinių, valios, charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausių fizinių, intelektinių, dvasinių ir socialinių gebėjimų, dėl to vaiko tėvams jau pirmoje klasėje būtina stebėti ir aptarti, bendradarbiaujant su ugdymo įstaigų specialistais (pvz. su socialiniu pedagogu) vaiko ugdomosios galimybes. Anot Slušnienės it kt. (2017), vaikų ugdymo(si) sunkumai, prasti rezultatai, elgesio problemos ir kita – dažnai įvardijama kaip menko ugdytinių tėvų ir pedagogų bendradarbiavimo pasekmė. Specialistai siūlo alternatyvas, siekiantiems išvengti šių rūpesčių. Anot jų, bendradarbiavimas, tai daugiau nei buvimas drauge, tai nuolatinė komunikacija ir šilti tarpusavio santykiai tarp pedagogų ir tėvelių dirbant vaikų naudai. Tai pasiekti šiandien daug lengviau nei prieš dešimtmetį – ugdymo įstaigų uždarumo ir tėvų pasyvumo barjerus griauna didėjantis sąmoningumas ir šiuolaikinės technologijos. Siekiant, kad socialinių pedagogų ir tėvų bendradarbiavimas būtų naudingas vaikams, reikia palaikyti gerus tarpusavio santykius ir nuolat kontaktuoti. Tačiau ne visi tėvai aktyviai dalyvauja šiame procese, todėl ugdymo įstaiga turėtų užmegzti pradinį kontaktą. Gražienė ir kt. (2015) pabrėžia, kad tėvai su pedagogais turi kalbėtis apie vaiko polinkius, pomėgius, interesus, būdo bruožus, charakterio ypatybes, vertybes, tradicijas, įpročius. Šios autorės (Gražienė ir kt., 2015) įsitikinusios, kad vaiko savijauta ir ugdymosi rezultatai bus geresni, jei tėvai domėsis, ką vaikas veikė grupėje, jei aptars su pedagogu, kada ir kiek laiko jie galėtų skirti vaikų labui. Namuose tėvai turėtų tęsti ugdymo grupėje keliamų uždavinių įgyvendinimą, nes tik tėvai labiausiai gali padėti savo vaikui tobulėti, tikėdami juo, drąsindami jį ir padarydami mokymąsi įdomų. Tėvai turėtų rodyti, kad pasitiki vaiku, stiprinti vaiko pasitikėjimą savo jėgomis, girti ir skatinti vaiką, „užprogramuoti“ vaiką sėkmei, skatinti vaiko motyvaciją. Siekiant identifikuoti, su kokiais mokiniais, kokių problemų turinčiais vaikais, socialiniai pedagogai dirba ugdymo įstaigose, pravartu išanalizuoti realią situaciją įstaigose. Apklausos apie Lietuvos socialinių pedagogų vykdomos veiklos ir metodinės pagalbos priemonių socialiniams pedagogams poreikį ataskaitoje (2019) nurodoma, kad socialinis pedagogas dažniausiai dirba su vaikais, turinčiais emocinių ir elgesio sutrikimų, su vaikais iš socialinės rizikos šeimų, su vaikais, turinčiais mokyklos lankomumo problemų, su didelių arba labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais, su vaikais, turinčiais mokymosi ir motyvacijos problemų. Socialiniams pedagogams retai kada tenka dirbti su vaikais, turinčiais priklausomybę nuo žaidimų, vartojančiais alkoholį ar kitas psichoaktyviąsias medžiagas, o nemaža dalis specialistų apskritai nedirba su šiomis vaikų grupėmis. Svarbu atkreipti dėmesį, kad yra tam tikros vaikų grupės, su kuriomis dalis apklausoje dalyvavusių socialinių pedagogų dirba pakankamai dažnai, o kiti specialistai dirba retai ar visai nedirba. Apibendrinant galima teigti, kad socialinės rizikos šeimų vaikai gali užaugti skirtingai, tačiau tai priklauso nuo jiems teikiamos pagalbos ir intervencijų. Socialinio pedagogo teikiama pagalba yra reikšminga ne tik pačiam vaikui, bet ir jo tėvams, pedagogams ir kitoms institucijoms. Akcentuotina tai, kad labai svarbu tinkamu laiku pastebėti socialinės rizikos vaikui kylančias problemas, pritaikius tinkamą, vaikui individualizuotą problemos sprendimo metodą, jam padėti. Kartais neužtenka vien pakalbėti su socialinės rizikos vaiku, kartais egzistuoja rimtos, iš šeimos aplinkos kylančios problemos, kurias reikia spręsti komandoje – pasitelkus mokinio tėvus ir / ar klasės auklėtoją. Neretai šeimai reikia ir psichologo pagalbos, tačiau ne visi tėvai tai pripažįsta ir priima šį problemos sprendimo metodą. 1. TYRIMO METODOLOGIJA IR ETIKA Tyrimo tikslai 3. Ištirti socialinio pedagogo pagalbos poreikį teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose; 4. Atlikti socialinio pedagogo veiklos vertinimo tyrimą teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose; 5. Ištirti socialinio pedagogo veiklos perspektyvas teikiant pagalbą socialinės rizikos vaikams ugdymo įstaigose. Atliekant tyrimą buvo formuluojami bei tikslinami, koreguojami baigiamojo darbo tyrimo parametrai, vykdoma mokslo šaltinių atranka, analizė bei rengiama teroinė baigiamojo darbo dalis, sudaromas bei pagrindžiamas tyrimo instrumentas, renkami, analizuojami ir interpretuojami tyrimo metu gauti duomenys bei rengiama emprinė baigiamojo darbo dalis, išvados, rekomendacijos. Atliekant tyrimą buvo tikslinami baigiamojo darbo parametrai bei empirinė baigiamojo darbo dalis. Buvo laikomasi šių etapų: 1. Baigiamojo darbo tyrimo parametrų suformulavimas 2. Mokslo šaltinių atranka ir analizė 3. Mokslo šaltinių analizės apibendrinimas ir teorinės dalies parengimas 4. Tyrimo instrumento sudarymas ir parengimas 5. Tyrimo duomenų rinkimas 6. Tyrimo duomenų analizė 7. Baigiamojo darbo tyrimo parametrų tikslinimas 8. Tyrimo rezultatų interpretavimas 9. Empirinės baigiamojo darbo dalies parengimas 10. Išvadų ir rekomendacijų parengimas Tyrimo etika Tyrimo metu buvo laikomasi šių tyrimo etikos principų: geranoriškumo, pagarbos asmens orumui bei lasivei rinktis, teisingumo, teisės gauti tikslią informaciją, bendradarbiavimo. Geranoriškumo principas buvo užtikrinamas informuojant apklausos dalyvius apie tyrimą, jo tikslą. Buvo pateikiama informacija, kur tyrimo duomenys bus naudojami. Tiriamieji laisva valia galėjo pasirinkti, dalyvauti tyrime ar ne. Tyrimas buvo vykdomas internetinėje erdvėje, naudojant pusiau struktūrizuotą apklausą, todėl tiriamiesiems buvo užtikrinta saugi, rami, patogi aplinka. Pagarbos asmens orumui principas buvo vykdomas tyrimo metu, užtikrinant sąlygas, nežeminančias orumo, išsaugančias privatumą bei laisvę rinktis. Teisės gauti tikslią, išsamią ar bet kokią dominančią, su tyrimu susijusią informaciją, principas buvo užtikrintas tiriamiesiems paaiškinus tyrimo tikslą, tyrimo duomenų rinkimo būdą, tyrimo svarbą. Visi tyrime dalyvavę asmenys buvo informuoti, jog bus užtikrintas jų anonimiškumas, gautais rezultatais bei kita, su tyrimo dalyviu susijusia informacija, nedisponuos kiti asmenys, o tyrimo rezultatai apdorojami, naudojami tyrimo įgyvendinimo tikslais bei skelbiami tik baigiamajame darbe. Tyrimo imtis Tiriamųjų atrankos tipas: patogioji netikimybinė atranka. Tiriamiesiems atrinkti naudota kriterinė atranka, kurios metu asmenys pasirinkti pagal tam tikrus kriterijus: 1. Lietuvos Respublikos piliečiai, 2. Asmenys nuo 18 metų, 3. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai. Tyrime dalyvavo Lietuvos Respublikos ugdymo įstaigų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai, gyvenantys bei dirbantys Lietuvos Respublikoje. Tyrimo atrankos kriterijai: Tiriamųjų atrankos tipas: patogioji netikimybinė atranka. Tiriamiesiems atrinkti naudota kriterinė atranka, kurios metu asmenys pasirinkti pagal tam tikrus kriterijus: 1. Lietuvos Respublikos piliečiai, 2. Asmenys nuo 18 metų, 3. Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogai. Asmenims buvo pateikta apklausa, internetinėje erdvėje, kurią sudarė 17 klausimų: Tyrimo metodai. Mokslinė literatūros analizė. Baigiamajame darbe atlikta išsami mokslinės literatūros analizė. Norint išsiaiškinti su kokiomis problemomis, susiduria vaikai, patiriantys socialinę riziką, taip pat kas labiausiai trukdo užtikrinti vaiko gerovę, baigiamajame darbe buvo lyginamos skirtingų lietuvių bei užsienio autorių knygos, monografijos, moksliniai straipsniai. Anketinė apklausa. Internetiniu būdu Lietuvos Respublikos pedagogams pateikta pusiau struktūruota apklausa, norint išsiaiškinti svarbius vaikų gerovės klausimus. Matematinė duomenų analizė. Skirta išanalizuoti bei apsakičiuoti gautus tyrimo duomenis. Interviu turinio analizė. Skirta atsakyti į tyrime keliamą problemą. Tyrimo instrumentai: Standartizuota apklausa yra griežtai reglamentuota: tiksliai apibrėžtos apklausos aplinkybės, klausimų formuluotės ir jų nuoseklumas, numatyti duomenų apdorojimo būdai. Atliekant standartizuotą apklausą ir siekiant kuo operatyviau surinkti kuo daugiau informacijos. Įprastinis kiekybinės apklausos požymis - iš anksto apgalvotas ir parengtas tyrimo instrumentas (anketa), kuri padeda susisteminti iš respondentų gaunamą informaciją. Neabejotina anketų privalumas yra tai, kad informacijai surinkti reikia mažiau laiko, o anketos patikimumą galima įvertinti matematiniais – statistiniais metodais. Anketa pateikiama taip, kad respondentai internetiniu būdu atsako į tyrėjo pateiktus anketos klausimus, jiems pateikiama anketos pildymo instrukcija ir paliekama galimybė prireikus pasikonsultuoti su apklausos organizatoriais. Anketavimas individualus, todėl respondentas gali skirti tiek laiko, kiek nori konkrečiam klausimui atsakyti. Apklausa taikoma norint atrasti ryšius tarp skirtingų tyrimo parametrų. NAUDOTOS LITERATŪROS IR KITŲ INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 1. Ayebameru, O. N. (2017). Effects of poverty amongst risk families from social work perspective in Nigeria (master thesis). Kaunas: Vytauto didžiojo universitetas. 2. Apklausos apie Lietuvos socialinių pedagogų vykdomos veiklos ir metodinės pagalbos priemonių socialiniams pedagogams poreikį ataskaita (2019). Vilnius: Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras [interaktyvus 2021-03-22]. Prieiga per internetą: https://www.smm.lt/uploads/documents/tyrimai_ir_analizes/2019/SP%20tyrimo%20ataskaita%20GAL1.pdf. 3. Augutavičius, R. (2019). Įtraukiantis santykis socialinės rizikos veiksnius patiriančių šeimos narių neformaliojo ugdymo(si) procese: grindžiamoji teorija. Daktaro disertacija (socilainiai mokslai, edukologija, 07 S). Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. 4. Barkauskienė, R., Zacharevičienė, A. (2019). Darbas su vaikais, turinčiais elgesio ir emocinių sunkumų bei sutrikimų: metodinė priemonė socialiniams pedagogams. Vilnius: Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. 5. Björkhagen, T. A. (2020). Conceptions, Norms, and Values in the Work of Child Protective Services with Families at Risk: An Analysis of Social Workers' Diaries. Clinical Social Work Journal, 48 (4), 369-379. 6. Buchanan, A. (2014). Risk and Protective Factors in Child Development and the Development of Resilience. Open Journal of Social Sciences, 2, 244-249. 7. Burvytė, S. (2015). Socialinės pedagoginės (kompleksinės) pagalbos poreikis. Social education, 41 (2), 144-162. 8. Burvytė, S. (2016). Tėvai vaikams – vaikai tėvams: atsakinga tėvystė: metodinė priemonė. Vilnius: VšĮ „Vaikų ugdymas“ interaktyvus 2021-03-22]. Prieiga per internetą: Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!