S. Daukantas "Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių"

Simonas Daukantas - žymiausias XIX a. tautinės lietuvių kultūros ideologas, pirmasis profesionalus Lietuvos istorikas, pirmasis lietuviškai rašęs Lietuvos istorijos veikalus. Jis taip pat pasireiškė kaip plataus užmojo švietėjas, tautosakininkas, kalbininkas. Dar mokydamasis S. Daukantas apsisprendė pasiaukoti mokslui, savo tautos istorijos ir kultūros tyrinėjimams, visuomenės švietimui. Kad niekas netrukdytų siekti užsibrėžto tikslo, liko nesukūręs šeimos. Svarbiausiu savo uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą.
S. Daukanto visuomeninės – politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose (visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu jam buvo kalba, o ne valstybingumas. Tautai būdinga sava kalba, visuomeninė santvarka, kasdieninio gyvenimo papročiai.
Jis parašė keturis istorijos veikalus: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1833), „Istorija žemaitiška“ (apie 1836 -1838), „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ (1845), „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850). Jis pirmasis parašė šalies istoriją gimtąja kalba ir taip įgyvendino daugelio lietuvių inteligentų svajonę. Savo istorinius darbus skyrė liaudžiai. Pagrindinė jo istorinių veikalų tema – žmogaus ir tautos laisvė. Pats autorius išleido tik ,,Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“ (1845), kitos knygos buvo išspausdintos tik po jo mirties. Nors S. Daukantas gyveno Romantizmo epochoje, bet jo darbuose dominuoja Švietimo ideologija. Romantizmas S. Daukanto veikaluose pasireiškia daugiausia jo istorijos raštų stilistikoje, kur jis vengia specifinės mokslinės terminijos.
Simonas Daukantas gimė tragiškaisiais Lietuvai metais - per antrąjį Lietuvos ir Lenkijos padalijimą. gyveno sunkiu Lietuvai laikotarpiu, kai istorinės aplinkybės lėmė sunkią šalies padėtį. Lietuva niekaip negalėjo atsikratyti savo praeities ryšio su Lenkija, ir dėl to patys lietuviai laikė lietuvių kalbą “mužikų kalba”, o lenkų kalbą – “ponų kalba”. Tikrąją kalbą išsaugojo tik lietuvių valstiečiai, kurie iki pat to laiko nepasidavė polonizacijai ir vartojo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!