Šekspyro herojus Hamletas klausia: „O kas yra žmogus?“ Ką į šį klausimą atsakytų lietuvių literatūra? (Maironis, Putinas)

Kiekviename literatūros laikotarpyje poetai vaizduoja lyrinį subjektą pabrėždami skirtingus, tam laikmečiui būdingus, bruožus. Romantikai labiau pabrėžia žmogaus jausmingumą, egzistencialistai – gyvenimo prasmės ieškojimą. Visą gyvenimą žmogus ieško savo gyvenimo tikslo, stengiasi sukurti kažką nepaprasta bei ypatinga. Tačiau atrasti savo gyvenimo kelią, save realizuoti bei išreikšti yra be galo sunku. Tai galime aiškiai pastebėti literatūroje, kuri puikiai atskleidžia bei patiems skaitytojams leidžia pajusti gyvenimo vingiuose pasimetusio žmogaus, menininko būseną, kančias bei begalinį skausmą. Ši skaudi žmogaus situacija geriausiai atsispindi lietuvių rašytojų Maironio, V. Mykolaičio-Putino bei J. Savickio kūryboje.
Maironis išreiškė būdingus savo epochai nusiteikimus, išreiškė juos su tokia tiesa, paliesdamas tokius esminius žmogaus ir jo tautos, tėvynės ryšių aspektus, kad jie prašoko vienos kurios epochos rėmus, tapdami apibendrinančia tėvynės meilės išraiška. Maironis skatina žmogų stoti į kovą, nebėgt nuo žygių ir kalavijo, kviečia palikti seną, supelėjusį pasaulį, jo žiaurią prievartą ir nuožmumą, kovoti už naują geresnią ateitį. Kova J. Mačiuliui ne viena iš galimų žmogaus reiškimosi formų, bet gyvenimo apskritai sinonimas, gyvenimo pilnatvės ir intensyvumo vienetas. Kovoti Maironiui reiškia gyventi, nes tik kovoje įsitempia visos jėgos, tik tada žmogus išgauna iš savęs viską, tik tada išryškėja visa žmogiškoji esmė. Kovoje ne tik visapusiškai atsiskleidžia charakterio, bet ir idealų bei įsitikinimų vertė. Maironio žmogus pasiryžęs kentėti už prasmingus visuomeninius idealus. J. Mačiulio lyrikos žmogaus individuali būtis įgauna prasmę ir atramą tik tautos gyvenime, todėl pagrindinė sfera, kurioje jis labiausiai atsiskleidžia, yra tėvynės meilė. Tai yra toji ašis, apie kurią sukasi visos herojaus mintys ir jausmai. Tėvynės meilė tapo kažkuo savaime supratamu, giliai žmoguje slypinčiu. Žmogaus meilei svetimas idiliškumas – ji kupina liūdesio, kančių ir nerimo. Bet drauge ji ir labai šviesi, džiaugsminga, nes skausmai ir sielvartas ją įkvepia ir skatina. Jo meilė jaunuoliškai dosni, be egoizmo, lemianti visą žmogaus egzistenciją, nereikalaujanti, kad jai būtų atlyginta tuo pačiu. Pirmajame jo kūrybos rinkinyje „Pavasario balsai“...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!