Praradimas kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis (Šatrijos Ragana, Škėma, Krėvė)

Kiekvienas iš mūsų esame susidūrę su praradimu. Vaikystėje dažniausiai pasitaiko skaudūs, tačiau neturintys ilgalaikio poveikio nutikimai, pavyzdžiui, vaikai dažnai pameta savo žaislus, tačiau, paverkę, kaipmat randa naują mylimiausiąjį žaislą ir pamiršta apie prarastojo egzistenciją. Suaugusiesiems šiek tiek kitaip – tikrais praradimais jie laiko svarbius, giliai įsispaudžiančius įvykius, kurie turi ilgalaikes pasekmes ir gali netgi formuoti elgesį, charakterį, paveikti bendrą dvasinę būklę. Dažnai tai turi neigiamą įtaką, tačiau šį kartą noriu aptarti, kaip praradimo skausmas gali atnešti naudos. Taip, praradimas gniuždo ir skaudina, tačiau taip pat jis gali įkvėpti keisti save, aplinką, ieškoti naujų veiklų ir būdų, kaip išreikšti save. Šiandien papasakosiu būtent apie tai, kaip netektis gali tapti gėrio šaltiniu – kaip praradimas įkvėpė kurti vienus žymiausių lietuvių rašytojų: Šatrijos Raganą, Antaną Škėmą ir Vincą Krėvę- Mickevičių.
Šatrijos Ragana prarado namus, todėl svarbiausio jos kūrinio – „Sename dvare“ – centre – būtent dvaras, namai. Šatrijos Ragana pasivadinusi Marija Pečkauskaitė buvo bajoriškos kilmės ir religingos šeimos auklėjimo. Namuose skambėjo muzika, sienas puošė paveikslai, o vaikus į sapnų karalystę siuntė skaitomos pasakos; jiems buvo pasakojamos įvairios istorijos, skatinamas religingumas. Pirmą skaudų smūgį patyrė, kai neteko itin mylimo brolio Stepono, nebebuvo mylimos motinos bei tėvo. Nebebuvo ir senojo dvaro – vaikystės tėviškės netoli Užvenčio, rašytojos gyvenimo šviesos šaltinio. Žymiausiame savo kūrinyje – apysakoje „Sename dvare“ – Šatrijos Ragana tarsi troško atsisveikinti su tuo, kas jau buvo praėję, ypatingu, tik kūrybai pasiekiamu būdu – sugrįžtant į praeitį, ją atsimenant taip, lyg ji tebūtų gyva, matoma, jaučiama, girdima, kalbanti. Kaip rašė literatūrologė V. Daujotytė, - „Atsimenančiam nėra ribos. Ir tikinčiam, kad žmogaus dvasia nemiršta“. Dvaras apysakoje yra tarsi paskutinė senųjų tradicijų ir nykstančios kultūros sala naujų idėjų jūroje, sala, kuri pamažu grimzta. Šatrijos Ragana siekia išsaugoti šviesų savo vaikystės namų atminimą. Ilgesio vedama sukuria mamatės paveikslą, kuris tarsi įkūnija jos svajonę apie bajoriją tokią, kokia buvo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!