Praradimas kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis (Mickevičius, Nėris, Maironis, Šatrijos Ragana)

Prarasti sunku. Kiekvienas praradimas žmogui atneša skausmą ir liūdesį. Praradimas – tai kažko pabaiga. Tačiau kiekviena pabaiga yra ir nauja pradžia. Yra sakoma: kai Dievas uždaro duris, atveria langą. Taigi, kiekvienas praradimas priverčia pažvelgti į gyvenimą kitu kampu ir atveria naujas galimybes. Vis dėlto svarbiausia ne tai, ką žmogus praranda, o svarbiausia tai, kaip į praradimą sureaguoja. Savo kalboje panagrinėsiu įvairių rašytojų atvejus, kai praradimas tapo įkvėpimu kūrybai.
Tokius išgyvenimus, manau, patyrė lietuviai ir Sibiro tremtyje. Būdami amžino įšalo žemėje, ilgėjosi Lietuvos sukilimų dalyviai, knygnešiai, XX amžiuje sovietų ištremti lietuviai. Tremtinių kūryba – skaudus liudijimas apie patirtas kančias ne tik dėl blogo gyvenimo sąlygų, bet ir dėl prarastos Tėvynės. Žmogus, kuris jaučia ryšį su savo žeme, su tautos būtimi, svetimame krašte prigyti negali.
Salomėjos Nėries ilgesys taip pat atsispindi eilėraštyje ,,Tėvynė‘‘. Šį eilėraštį S.Nėris parašė Antrojo pasaulinio karo metais ne Lietuvoje, nes prasidėjus karui patraukė į Rusiją. Poetę kankino širdį alinanti nostalgija, sunkiai pakeliamas gimtinės ilgesio jausmas, kurį ji išreiškė lyrinio subjekto išgyvenimais eilėraštyje “Tėvynei”. Eilėraščio žmogus personifikuoja tėvynę, nes ji yra brangi kaip motina maitintoja: ”Mane — kaip lauko žolę — girdė/ Gimtosios žemės syvai…”. Įasmeninimą ypač sureikšmina žūtbūtinis kalbančiosios pasiryžimas sugrįžti į tėvynę: “Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,/ Kol gyvą pamatysiu”. Eilėraščio žmogui nėra svarbu, ar tėvynė bus graži, ar joje bus sunku gyventi. Jam svarbiausia bet kokia kaina sugrįžti į gimtąją žemę, numalšinti ilgesio skausmą ir įrodyti, kad neišdavė ir nepardavė tėvynės. Tarp lyrinio subjekto ir gimtinės yra didelis geografinis atstumas :”Šimtus aš mylių eisiu pėsčia”. Tačiau dvasinis ryšys yra glaudus, o pasiryžimas sugrįžti — begalinis: “Aš keliais į tave pareisiu/ Per lietų, gruodą, šaltį…”. Lyrinio subjekto nebaugina jokie pavojai, svarbiausia — galutinis tikslas. Eilėraščio žmogų slegia ne tik ilgesio skausmas, bet ir kaltė dėl išduotos tėvynės, kurioje jis yra tapatinamas su Judu, už trisdešimt sidabrinių išdavusiu Jėzų. Paskutinėje...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!