Postmodernizmo ženklai lietuvių literatūroje

Ar kada nors esate skaitę knygą, kurią iš įniršio, pykčio ar pasišlykštėjimo sviedėte į šoną? Jei taip, tikriausiai tai buvo postmodernizmo kūrinys. O galbūt modernaus meno muziejuje teko stebėti visiškai nesuprantamus vaizdus paveiksle, kurie šokiruoja, priverčia abejoti matoma tikrove? Visa tai normalu, tokia postmodernizmo paskirtis: dekonstruoti bei reformuoti sociume nusistovėjusias vertybes bei socialines nuostatas. Šio tikslo savo kūriniuose siekia ir lietuvių rašytojai Jurgis Kunčinas bei Marius Ivaškevičius, tačiau kiekvienas individualiai pasirenka postmodernizmo bruožus, kaip priemonę siekiui įtvirtinti.
Postmodernistas Jurgis Kunčinas savo romane „Tūla“ dekonstruoja nusistovėjusias kūrinio struktūros tradicijas bei įprastas vertybes. 1993 metais pasirodęs Jurgio Kunčino romanas „Tūla“ – išskirtinis reiškinys lietuvių literatūroje. Kūrinys sukrėtė prie romantizmo pratusią vyresniąją kartą, tačiau dar tais pačiais metais buvo įvertintas. Jurgiui Kunčinui buvo paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Romanas „Tūla“ – monologinis pasakojimas apie save, apie tai kas vyksta sąmonėje ir kūne. Kūrinyje dekonstruojama tradicinė kūrinio strūktūra. Romane nėra nuoseklaus siužeto, „Tūlos“ pasakotojo aprašoma 15 metų trunkanti istorija nenuosekli, įvykiai neturi chronologinės sekos, o pasakotojo sąmonės srautas kintantis. Pasakotojui būdingas įvairių patirties plotmių sumaišymas: „Kažkuri Daševskos duktė vėl pagimdė (Viešpatie, vos nepasakiau – atsivedė!) dar du vaikučius – teko mikliai nešti muilą. Jau buvau surišęs kelias knygas ir rūbus į daiktą, jau beveik nusižiūrėjau kitą prieglobstį po rudenišku dangumi, kai mano dėstytojai, karštai modernios Vakarų literatūros tyrinėtojai Cecelijai Pereštein žūtbūtinai prisireikė vienos retos knygos – ją mūsų universitetiniame mieste aš, ko gero, vienintelis teturėjau.“ Ši ištrauka atskleidžia ne tik pasakotojo minčių nenuoseklumą, bet ir emociją. Romane kalba išduoda veikėjo būseną, veikia kaip jutimų atskleidimo principas. Kai pasakotojas jaučiasi gerai – kalba tarsi plaukianti, sakiniai ilgi, o kai jaučiasi blogai – sakiniai trūkčiojantys, trumpi ir nervingi. Taip pat Jurgis Kunčinas atsisako herojaus, teigiamo pagrindinio veikėjo ir jo gyvenimo. Tai vienas dažniausiai pasireiškiančių ženklų postmodernizmo literatūroje. „Tūlos“ pasakotojas valkata, kuris gyvena šiandiena,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!