Muzikinis ugdymas ir teatrinė veikla ikimokyklinėje įstaigoje ir pradžios mokykloje

 MUZIKINIS UGDYMAS IR TEATRINĖ VEIKLA IKIMOKYKLINĖJE ĮSTAIGOJE IR PRADŽIOS MOKYKLOJE Per pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė gyvenimo sparta, vertybės, vaikų poreikiai bei mąstymas. Ugdytiniai pasidarė nebe tokie kūrybingi. Pvz., dabar jiems ypač būdinga prisirišimas prie kompiuterinių žaidimų ir televizijos ekranų personažų, beprasmiškų televizijos ar radijo reklamų tekstukų kartojimas ir kt. Juos mažai kas stebina. Jų vaizduotė darosi skurdesnė, o elgesys pasižymi nemotyvuotos agresijos protrūkiais. Nebeliko erdvės laisvam bei originaliam minties skrydžiui, fantaziją užgožė masinės kultūros standartai. Siekiame tapti informacine visuomene, nespėjame prisitaikyti prie vis naujesnių ir efektyvesnių technologijų. Mažas žmogus gauna daug informacijos, tačiau dar nemoka atsirinkti. T. H. Eriksenas veikale „Akimirkos tironija“ rašo, kad „<...> svarbu turėti „filtrus“, susidedančius iš skonio, vertybių, pomėgių ir intuicijos <...>“. Gal todėl daromės nebe tokie preciziški ir gyvendami, ir kurdami, ir mąstydami, ir jausdami bei išgyvendami, kad mus vyte veja informacinių technologijų bumas. Skubėdami užmirštame, kas yra tikrai prasminga. Tai atsiliepia ir vaikams. Todėl prastėja jų kalba, lėkštėja mąstymas, bunka jausmai. O juk kai kuriems dalykams apgalvoti, suprasti ar apsispręsti kokiam nors veiksmui reikia daug laiko, „lėto“ laiko buvimui su savimi. Reikia, kad „gyvenimo lenktynėse“ būtų tarpų, pauzių savo natūraliems pojūčiams atgaivinti ar išsaugoti. Kas ir kaip turi padėti vaikui to siekti? Kas yra meninis ugdymas? Analizuodamos vaikų meninį ugdymą teoriniu ir praktiniu aspektu, dar kartą atkreipiame dėmesį į tiesiogines žodžių „ugdymas“ ir „menas“ reikšmes. Pateikiama daug sąvokos „ugdymas“ apibrėžimų. Remiamasi L. Jovaišos suformuluota samprata, bene žymiausio pasaulyje teatro pedagogo, praktiko ir teoretiko K. S. Stanislavskio mokinės, garsios rusų teatro pedagogės, režisierės M. O. Knebel meno pedagogika. Ugdymas yra asmenybę kuriantis žmonių bendravimas sąveikaujant su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis. Pagal L. Jovaišą, galima teigti, kad meninis ugdymas – tai asmenybę kuriantis vaiko ir pedagogo bendravimas, vykdomas sąveikaujant su menu aplinkoje ir menininkų sukurtomis vertybėmis. L. Jovaišos teiginiai akcentuoja esminius į vaiką orientuoto ugdymo požymius, vaiko ir pedagogo sąveikos bruožus. Kartu jie puikiai perteikia meninio ugdymo sampratą, nes menas laikomas idealia priemone ugdyti visas vaiko galias, gebėjimus, požiūrius, vertybinę orientaciją. Šiame straipsnyje paanalizuosime svarbiausio meninio ugdymo tikslo – vaiko saviraiškos ugdymo – sąlygą, kitais žodžiais, vaiko ir pedagogo sąveiką, kuri būtina ne tik meno mokytojui, bet ir kiekvienam mažo vaiko ugdytojui – auklėtojui, auklei, mamai, tėčiui, senelei, vyresniam broliui, sesei ir t. t. Anot L. Jovaišos, žodžiui „ugdymas“, jo turiniui būdingas vienas požymis – kelti į ūgį, t. y. auginti, kad didėtų, plėtotųsi, vystytųsi, bręstų unikalusis vaiko Aš. Meninį ugdymą pirmiausia suprantame kaip pedagogo ir vaiko bendravimą, kuriantį vaiko asmenybę – augina fiziškai ir dvasiškai. Taigi svarbiausia ne išlavinti specifinius meninius gebėjimus ir siekti meninių rezultatų, o laisvinti individualiąsias vaiko galias, padėti jam atsiskleisti įvairia menine saviraiška. Kalbėdami apie vaikų meninį ugdymą, akcentuojame pirmąją šios sąvokos reikšmę – kūrybinė realaus ir įsivaizduojamo pasaulio raiška žodžiais, muzikos, kalbos garsais, judesiais, dailės vaizdais. Tai meninio ugdymo tikslas. Antroji meno sąvokos dalis meistriškas mokėjimas ugdant vaikus menu yra ne tikslas, o pasekmė. Kai kryptingai nuolat kuriamos sąlygos įvairiai vaikų meninei raiškai, ir jie gali nevaržomi įgyvendinti savo siekius, baigiantis ikimokykliniam amžiui, iš tiesų būna įgiję visokių meno sričių mokėjimų bei įgūdžių. Tačiau svarbiausia – prasiskleidžia asmenybė. Meninio ugdymo samprata atitinka pateiktus ugdymo ir meno apibrėžimus: tai ne mokymas dainuoti, šokti, piešti ar parengti šventinę programą, o nepalyginti sudėtingesni dalykai. Nors meninis ugdymas buvo ir yra labai svarbi ugdymo sritis, jo reikšmė ir vaidmuo vaiko mokymui ir mokymuisi bei raidai nėra labai aiškūs. Kalbant apie meninį ugdymą švietimo įstaigose, tenka pripažinti, kad jis čia dar gana dažnai suvokiamas gana tiesiogiai ir paviršutiniškai. Todėl šiandien ypač svarbu permąstyti meno vietą ir vaidmenį šiuolaikinio žmogaus gyvenime, ypač ankstyvuoju jo gyvenimo laikotarpiu. Remiantis daugelio mokslininkų, tyrinėjusių vaikų kūrybiškumą, pagrindiniais teiginiais, būtų galima pagrįstai teigti, jog skirtingos meno formos, ypač tradicinio meno (tautodailė, liaudies dainos, pasakos ir kt.), padeda vaikams reikšti ir išsakyti savo pasaulėvaizdį. Visas meno sritis integruoja teatrinė vaiko raiška. Teatras yra visuminis bendravimo menas, kuris labiau nei kitos meno sritys moko būti savimi tarp kitų – išreikšti save. Juk vaidyba susijusi ir su muzika, šokiu. Be jų vaidyba negali žengti nė žingsnio. Juk tai plastinės, vaidybinės raiškos dalis. Pasak L. Hendy ir L. Toon, drama ankstyvojoje vaikystėje turėtų būti suvokiama ne kaip laisvai pasirenkama, papildoma ir „neprivaloma“ veikla, bet kaip išskirtinis visuminį vaiko mokymąsi ir jo raidą lemiantis veiksnys. Daugumas dramos pedagogų mano, kad teatras ir žaidimas yra glaudžiai susiję, nes ir viena, ir kita esti prasimanytas veiksmas. Žaidimas primena teatrą, o teatro, kaip meno formos, šaknys glūdi žaidime. M. Goldbergas 1981 m. teigė, kad teatro meninių formų kūrimas turi būti laikomas vienu iš kertinių žmogaus poreikių. Rusų psichologo L. Vygotskio nuomone, išsakyta 1997 m., „žaidimą galima laikyti pradine dramos forma, kuri pasižymi viena be galo vertinga ypatybe – pats žaidžiantis vaikas yra ir dramaturgas, ir režisierius, ir scenografas, ir aktorius, ir žiūrovas“. Žaidimą ir dramą apibūdina tie patys pagrindiniai elementai: vaidmuo ir charakteris, veiksmas ir pramanyti įvykiai. Pasakojimas taip pat yra bet kokio dramos veikalo ar gero žaidimo pagrindas. Įvykiai rutuliojami ir vaikų žaidimuose, ir dramoje: abiem būdinga įžanga, veiksmo plėtojimas, kulminacija, konflikto sprendimas, pabaiga. A. Gaižučio žodžiais, čia „kiekvieno individuali kūryba įgyja prasmę tik būdama dialogiška“, teatras „ugdo žmoguje grupės jausmą, mokėjimą su kitu „aš“, kitokiu „aš“ bendrauti, bendradarbiauti ir siekti vieno tikslo – Kūrybos tikslo“. Vaidybinę ir muzikinę veiklą sieja ypatingi ryšiai. Muzikos užsiėmimuose lėlės padeda padainuoti daineles, dalyvauja rateliuose, apdainuoja kurį nors žvėrelį, pavyzdžiui, kiškelį. Jau pirmomis muzikinės veiklos minutėmis nuo palangės atkeliauja kiškelis ir pasiteirauja vaikų, kaip jiems sekasi, ko jie mokėsi anksčiau, praneša, ko mokysis šiandien. Tada pradedame mokytis dainelės „Oi, tu kiški, žvairy, tai tau“. Dainuodami jie tarsi kalba su kiškeliu, pamoko jį. Žaisdami ratelį „Aš rately mūsų paukštininkė būsiu“, į vidurį pasikviečia vištelę, gaidelį, antelę. Vaikai, linksmai dainuodami ir pamėgdžiodami paukštelius, tarsi persikūnija, atsipalaiduoja, stengiasi kuo tikroviškiau pamėgdžioti naminius paukščius. O tada jau galima pažaisti žaidimą „Tęsk“. Spektaklio neįsivaizduojame be muzikos, dainų. Muzika padeda sukurti nuotaiką, pažadina emocijas. Vaikai mėgsta pamėgtas melodijas pritaikyti vieniems ar kitiems žodžiams, atsineša įrašytų dainų ar kitų muzikos kūrinių, kurie, jų nuomone, tinka siekiant sustiprinti vaizdą, emocijas. Mokant choreografijos labai nuramina bei padeda susikaupti ramūs pratimai su saviraiškos elementais. Vaikai gali susitapatinti su pieva, pabūti paukščiu, žole, vabalu, žiogu, sraige, judėti bei vaizduoti save taip, kad kiti galėtų atspėti. Šokant lietuvių ratelius, vaikai skatinami įsijausti į veikėjus, jų veiklą, charakterius. Einantys ratelį, žaidžiantys vaikai skatinami paryškinti savo vaidmens tikrumą drabužiu arba galvos apdangalu, kad būtų pabrėžtas ratelio veikėjo būdas. Pvz., žaidžiant žaidimą „Skrido žvirblis“, kuris nors vaikas pasipuošia skarele, šalikėliu, o žaidžiant „Garnį“ – užsideda kepurę ir t. t. Reikia, kad besirengiantis ir vaidinti, ir dainuoti vaikas turėtų vaizdinių. Garsas pirmiausia „sudainuojamas“ mintyse, kitaip tariant, jis menamai išgirstamas. Stengiantis išgauti mintyse „išgirstą“ garsą, turi būti atitinkamai parengiamas balso aparatas. Kuo vaikas tiksliau, aiškiau įsivaizduoja būsimąjį garsą, tuo geriau, tuo daugiau jam pavyksta rasti įvairių balso atspalvių. Beje, panašiai nutinka ir vaidinant. Kaip tik vaizdinių regėjimas ir jų suvokimas paskatina mažąjį artistą atlikti vienokius ar kitokius vaidybinius veiksmus. Be to, ir dainuojant, ir vaidinant svarbu reikšti emocinius vertinimus. Dažnai dainuodami (taip pat ir vaidindami), vaikai nevalingai perteikia asmenines, bet ne dainelės ar veikėjo emocijas. Vaikams pavyks atlikti šią užduotį tik tada, kai jie suvoks, ką dainuoja ar vaidina. Suvokti įvairias emocijas ir jas valdyti taip pat padeda muzikiniai vaidybiniai žaidimai. Emocinis vertinimas meninėje kūryboje pats svarbiausias, nes klausytojui įdomu, kaip artistas vertina, apie ką jis dainuoja. Ne veltui siekiama, kad emocijos būtų perteikiamos ryškiai, įtaigiai, motyvuotai ir gražiai. Tačiau emocingumas padeda formuotis ir vaikų vokalui. Emocingas mažasis dainininkas yra ir aktyvus, greičiau ir lengviau susitelkia, geba geriau valdyti savo balsą ir perteikti juo įvairius jausmus. Štai dar keletas smagių muzikinių vaidybinių žaidimų. Dainavimą ir vaidybą vienija ritmas. Ritmas muzikoje yra dėsninga garsų slinktis. Vaidyboje šią dėsningą, nenutrūkstamą slinktį sudaro emociniai vertinimai ir juos lydintys įvairūs, smulkūs kalbiniai-intonaciniai ir plastiniai veiksmai. Jie tiek vaidinant, tiek dainuojant turi būti tęsiami ritmiškai, nutraukiami prireikus, atliekami legato, staccato, piano, forte ir t. t. E. Žako-Dalkrozo teigimu, rimiškas judesys padeda vaikams geriau suvokti ritmą. Todėl įprastiniams vaikų judesiams – ėjimui, bėgimui, šuoliukams – tiktų suteikti muzikinį tempą, ritmą, frazuotę, dinamiką. Ritmiškai žingsniuoti tinka R. Šumano „Kareiviškas maršas“, šuoliuoti – G. Vanagaitės „Kumelėlė“, bėgti – B. Bartoko „Liaudies šokis“, suktis valso ritmu – J. Štrauso „Imperatoriškasis valsas“. Vaidybinė raiška yra vaiko dvasinio aktyvumo rezultatas. Šios smulkios kūrybinės judesių raiškos nedera koreguoti – tegu vaikai daro kaip nori. Labai svarbu, kad vaikai reikštų savo jausmus, išgyvenimus ne tik judesiu, veiksmu, bet ir gražiais, logiškai susietais žodžiais, meniškai išreikštu tekstu. Nors vaikas ir mažas, tačiau svarbu jį mokyti girdėti ir mąstyti bei jausti, kaip susiję tarpusavyje judesiai, muzikos garsai ir žodinis meninis tekstas.                  Muzika – emocionaliausias menas. Ji yra vienas iš pagrindinių teigiamų emocijų šaltinių. Vaikui, lankančiam lopšelio grupę muzikinė veikla padeda greičiau adaptuotis, lengviau išgyvenamas atsiskyrimas su namiškiais. Dainelės, muzikiniai žaidimai, pasakų sekimas ir jų pavaizdavimas žaidimuose, spalvų pažinimas, piešiniai, kuriuose vaikai atspindi savo išgyvenimus, svajones – tai veikla, kurioje mažas vaikas save realizuoja ir ugdo savo gebėjimus, bendrauja su jį supančiais žmonėmis. Bene svarbiausia muzikinės veiklos rūšis lietuvių muzikinėje kultūroje – dainavimas. „Egzistuoja įrodymai, kad pirma kalbos išsivystė šokis, ištarmė ir daina. (...) Tai rodo, kad tam tikru laikotarpiu žmonės tikriausiai bendravo daina ir tonu, kuris buvo svarbiausias komunikacijos įrankis“ (Campbell, 2005, p.146). „Dainavimas kaip specifinė intonacinė jausmų raiškos forma tarp žmonių yra vienas iš ankstyviausių emocinių ryšių“ (Z. Rinkevičius, 1998, p. 161). Dainuodami, niūniuodami žmonės bendrauja, geriau supranta vienas kitą, nes gyvena bendra emocija, būsena. „Šia forma pasireiškia dvasinis ryšys, o tai labai svarbu bendraujant“ (Z. Rinkevičius, 1998, p. 161).  Balsas yra didžiulis žmogaus turtas, o dainavimas jį ypač lavina, plečia intonacinį kalbos diapazoną, padeda tobulinti kalbėjimo, tarties kultūrą. „Žmogaus balsas – tai nuostabus ir labiausiai prieinamas gydymo įrankis“ (Campbell, 2005, p. 97). Dainuojantis žmogus taisyklingiau kvėpuoja, balsas ne toks jautrus ligoms, rečiau kimsta ir skamba maloniau (Balčytis, 2002). Visos vokalizacijos formos (dainavimas, giedojimas, niūniavimas, paprastas kalbėjimas) gali būti gydomosios: niūniavimas - rami intonavimo forma veiksmingai gydo paties balso aparato sutrikimus; dainavimas naudojamas padėti žmonėms su kalbos, kalbėjimo ar komunikacijos sutrikimais, pagerina artikuliaciją, ritmą ir kvėpavimą. Dainavimas padeda vaikui atsipalaiduoti, sukurti ramybės būklę, atpalaiduoti raumenis. „Sumaniai panaudota daina dirbant palaiko teigiamų emocijų tonusą, vaiką sudomina darbu“ (Katinienė, 1998, p. 47). Daina gali paveikti ir vaiko asmenybės vystymąsi. Vokalinių pratimų pagalba galime pašalinti kalbos defektus, o stovėsena dainavimo metu bei judesiai atliekami su muzika padeda formuoti taisyklingą laikyseną bei stiprina raumenis. Tinkamai organizuotas dainavimo mokymas ugdo malonų balso tembrą, taip pat klausos ir balso koordinaciją, tuo pačiu stiprina ir balso stygas. Pastebėta, kad vaikai, kurie mokosi dainavimo, geriau įsisąmonina matematiką, istoriją bei daug sėkmingiau mokosi užsienio kalbų. E. Velička nurodė tris priežastis, dėl ko naudinga dainuoti: fiziologinę, psichologinę ir etinę. Autoriaus teigimu, „dainuojant stiprėja visa kvėpavimo organų sistema“, lavėja atmintis, atsistato emocinė pusiausvyra (1995, p. 24). Muzikavimą galime išskaidyti į keletą dalių, viena iš jų būtų grojimas muzikos instrumentais. Dauguma žmonių grodami tarsi pabėga nuo sunkumų su kuriais tenka susidurti. Kartais, kai jaučiamės blogai, turime problemų arba po sunkios darbo dienos galime sau pagelbėti grodami muzikos instrumentu. Nesvarbu koks tai bus instrumentas – gitara, pianinas ar dar koks kitas instrumentas. Muzikai užvaldžius mūsų sielą pamirštame viską, kas buvo (www.aacap.org). Grojimas muzikos instrumentais gali būti naudingas ir turintiems judėjimo ribojančią galią, nes pagerina motorinę koordinaciją, o grojimas ansamblyje padeda asmenims, turintiems elgesio problemų, išmoko kontroliuoti impulsus per kolektyvinį darbą. Kita dalis priklausanti muzikavimui – tai ritminės pratybos. Nuo seniausių laikų iškiliausi žmonės kalbėjo ne tik apie muzikos, bet ir apie ritmo daromą poveikį žmogui. Aristotelis (1981) pastebėjo, kad „vieni ritmai yra ramesnio pobūdžio, kiti – judrūs; iš pastarųjų vienų ritmų judėjimai yra grubesni, kitų – tauresni“ (1981, p. 184). Labai svarbu parenkant muziką atsižvelgti į vidinį natūralų vaiko ritmą – greitesnį ar lėtesnį. Po kelių muzikos ir ritmo pratybų vaikas pradeda pasitikėti savimi bei pamažu įsitraukia į veiklą.    „Ritmikos pratybos padeda formuoti vaiko asmenybės pažintinę, valios ir emocinę sferas“ (Katinienė, 1983, p. 63). Pagal R. Ivoškienę ir J. Balčiūnaitę (2002), ritminės pratybos labai tinka stereotipiniams judesiams šalinti. Vaiko rankos užimtos kokiu nors instrumentu ir atlieka vienokius ar kitokius judesius. Taip pamažu stereotipiniai judesiai tampa funkciniai ir ugdytinis įsitraukia į bendrą muzikinę veiklą su visais vaikais. Kita ne ką mažiau svarbesnė muzikinė veiklos rūšis yra muzikos klausymas bei vertinimas.  „Muzikos klausymasis šiuolaikinėje muzikinėje kultūroje – pati masiškiausia, populiariausia žmonių, ypač jaunimo, sąlyčio su muzika forma. Tyrimais nustatyta, kad iš visų laisvalaikio praleidimo formų mokiniai teikia pirmenybę muzikos klausymuisi“ (Rinkevičius, 1998, p. 165). Muzikos klausymasis – tai „sąmoningų pastangų reikalaujanti veikla: žmogus, besiklausantis muzikos, savo dėmesį sutelkia į garsus, atklystančius į jo sąmonę iš išorinio pasaulio, seka muzikos garsų, bei jų kombinacijų sukeltus vidinius išgyvenimus“ (Velička, 1995, p. 34). Lavindami muzikinę klausą ugdome tikslesnį ir greitesnį mąstymą, atmintį, daromės pastabesni, jautresni. A. Katinienė (1983) muzikos klausymą išskyrė kaip vieną iš pagrindinių muzikinio vaikų auklėjimo formą. Klausantis muzikos ugdomas vaikų dėmesys, žadinamos emocijos, turtinamas jo dvasinis pasaulis. „Muzikos klausymas padeda ugdyti ir vaiko emocines, dorovines, protines savybes“ (Katinienė, 1983, p. 47). Atitinkama muzika gali atpalaiduoti, tokiai muzikai gali būti įrengtas atskiras kampas ar kambarys. Svarbu, kad vaikas turėtų savo asmeninę erdvę. A. Katinienė (1983) pastebėjo, kad tinkamai parinkti kūriniai atitinkamam vaikų amžiui veikia per vaiko jausmus, sąmonę, taip pat gali padėti formuoti moralinius jo asmenybės pagrindus. Muzikinė veikla formuoja gražius tarpusavio santykius, t.y. kolektyviškumą, draugiškumą bei atsakomybės jausmą. Muzikos klausymas stimuliuoja atpalaidavimo reakciją, motyvaciją ar mintis, vaizdinius ir atsiminimus. Jis daugiausia tinka gydant depresiją, agresiją, autizmą, vystimosi sutrikimus. Muzikos klausymo procese didelės reikšmės turi kvėpavimas. D. Lebedienės (2003) teigimu, kvėpavimas yra pats prieinamiausias energijos šaltinis, kuris gydo bei mažina neatsparumą ligoms. Kvėpavimas naudojamas kaip priemonė, kuri padeda nuraminti protą ir kūną. Klausantis pamėgtos muzikos ir sąmoningai kvėpuojant pagal ją, nesunku įsivaizduoti, kad tarsi „įkvepiame“ muzikos energijos, kad mūsų šnervės ir ausys – vienas organas. Pabandžius atlikti šį pratimą, nesunku pastebėti, kaip muzikos ir kvėpavimo derinimas didina energiją, padeda įveikti nerimą, gerina nuotaiką. A. Katinienė (1983) išskiria dar vieną muzikinės veiklos rūšį – tai muziką su judesiais, kuri yra viena seniausių žmogaus muzikinės veiklos formų. Judesių pagalba galime labiau suvokti muzikos kūrinį. Ekspresyvūs judesiai padeda vaikams įgyti pasitikėjimo jausmą, galimybę veikti kartu su kitais ar poromis. Tokie judesiai atspindi mintis, jausmus, nuotaikas tuo pačiu mažindami nerimą ir stresą. Svarbi muzikinės veiklos rūšis, ugdanti vaikų kūrybiškumą, - improvizavimas. Šioje veikloje vaikas gali panaudoti potencialias savo galimybes. Improvizavimas - tai tarsi laisvė, bet tam tikruose rėmuose. „Vaikai mokosi operuoti muzikine medžiaga, pratinasi naudoti tai, kas išmokta. Inprovizuojant tenkinamas ir įgimtas vaikų noras sužinoti bei atrasti“ (Girdzijauskienė, 2004, p.30). Pagrindinis improvizacijos uždavinys, G. Rytel (2003) teigimu, išvystyti komunikavimą be žodžių, užmegzti kontaktą su individu, atskleisti neribotą individo laisvę, panaudojant ir suvokiant patį save. Improvizacijos metu individas save išlaisvina emociškai bei vysto savo fantaziją. Improvizavimo metu išryškėja individualybė, pabunda emocijos, suaktyvėja mąstymas bei visais aspektais atsiskleidžia fantazija. Visos muzikinės veiklos rūšys vienaip ar kitaip veikia žmogų. Jų pagalba sudaroma teigiamų emocijų aplinka, lavėja įvairūs kūno judesiai, taisyklinga laikysena, o grojant muzikos instrumentais stiprėja bei lavėja rankų raumenys (Krakauskaitė, 1999). Kad balsas būtų gražus ir sveikas, gali padėti nuolatinė, sisteminga balso mankšta. Balso mankšta – tai tarties, kvėpavimo ir vokaliniai pratimai bei masažas. Pedagogas vaikams pratimus turi pateikti vaizdžiai ir žaismingai, jiems suprantama kalba, nenaudojant specialios terminologijos. Galima parinkti po vieną, du kvėpavimo, masažo ar kt. pratimus ir juos kartoti po kelis kartus. Po tam tikro laiko pratimus galima keisti kitais. Nereikia tikėtis, kad vaikai pedagogo nurodytus veiksmus atliks tiksliai. Darželį metus kitus lankantys vaikai jau gali bandyti pamasažuoti ausytes, atlikti vieną kitą kvėpavimo pratimą. Vyresni darželinukai sugebės atlikti daugelį pratimų, tik, žinoma, ne visus iš karto. Labai naudinga balso mankštą pradėti masažu. Gali būti atliekamas glostomasis ir stuksenamasis masažai. Šie masažai padeda atpalaiduoti kalbėjimo aparato raumenis, “sušildo” juos ir paruošia dainavimui. Pradėti reikia nuo glostomojo masažo, kvėpavimo pratimų ir užbaigti stuksenamuoju masažu. Glostomasis (savi)masažas daromas lėtai ir lengvai, nekalbant. Pedagogas gali vaikams pasakyti, ką daryti, ir kartu rodyti. Paeiliui masažuojami veidas, kaklas, pilvas. Pratimus galima kartoti po 4-6 kartus (ar ilgiau, trumpiau), atlikti abiem rankom, pirštų galais. Veido masažas. Pradedama glostyti nuo kaktos vidurio iki ausų (išlyginti kaktą). Toliau glostoma taip: piešti pelėdos akinius (nuo nosies nugarėlės iki ausų); piešti katinėlio ūsus (nuo viršutinės lūpos iki ausų); dažytis lūpas (nuo lūpų vidurio iki jų kraštų); piešti nykštuko barzdą (plaštakomis nuo smakro vidurio iki ausų ir atgal delnais). Po to galima vaikų paprašyti lūpas sučiaupti ir liežuvio galiuku energingai spaudžiant dantenas, aplaižyti jas iš vidaus (liežuvėlis valo dantukus). Galbūt vyresniems darželinukams pavyks lūpas praverti pusiau ir liežuvio galiuku energingai perbraukti per gomurį nuo priekinių dantų ryklės link ir atgal (nudažyti liežuvio namelio lubas). Kaklo masažas: nupiešti žirafos kaklą (gerklę glostyti iš viršaus į apačią); piešti šalikėlį (glostyti sprandą nuo pakaušio iki pažastų); šuniukas kasosi (glostyti kaklo šoną, pasukant galvą tai į dešinę, tai į kairę). Masažuojant pilvą reikia sukamaisiais judesiais abiem rankom glostyti iš apačios į viršų. Vaikai galėtų įsivaizduoti, kad yra kengūros ir turi sterblėj kengūriuką... Toliau pateikti mankštos pratimai aktyvina artikuliaciją, malšina apatinio žandikaulio, kaklo, pakaušio srities raumenų įsitempimą, padeda geriau justi rezonatorius: 1.      Atidaryti stalčiuką ir uždaryti (nuleisti apatinį žandikaulį ir vėl grąžinti atgal, pastumdyti jį į priekį ir atgal, atsargiai pasukti ratu). 2.      Vampyriukai (pakelti skruostus, viršutinę lūpą, bet neraukti nosies ir parodyti viršutinius dantis). 3.      Bučinukai ir šypsenėlės (atkišti lūpas į priekį, po to ištempti jas kuo plačiau į šalis). 4.      Skamba varpas (šiek tiek praverti lūpas, judinti liežuvį į abi puses ir tarti oooo). 5.      Mėgdžioti arklio kanopų garsą, palakti pienelį kaip katytė arba bristi per pelkę (papliaukšėti liežuviu). 6.      Arkliuko prunkštimas (tyliai ir garsiai virpinti lūpas su pirštu ir be jo)... Kad vaikams būtų įdomiau, pratimai gali būti jungiami trumpom pasakėlėm. Pvz.: Kartą gyveno Liežuvėlis. Iš ryto atsikėlęs jis eidavo pažiūrėti, koks šiandien oras (liežuvį iškišti į viršų, apačią, vieną ir kitą šoną). Po to eidavo valytis dantų (liežuvio galiuku, energingai spaudžiant dantenas, aplaižyti jas iš vidaus). Išsivalęs dantis Liežuvėlis  darydavo mankštą (daug išsižioti, susičiaupti ir nusišypsoti; išsižiojus vibruoti liežuviu kaip varpeliu, pačeksėti, pakandžioti liežuvio galą bei šaknį ir pan.). Po to Liežuvėlis pusryčiaudavo – gerdavo arbatą (papūsti orą tarsi vėsinant arbatą) ir valgydavo bandelę (energingai kramtyti). Kai lauke būdavo geras oras, Liežuvėlis atidarydavo langus (išplėsti akis, pakelti skruostus), duris (šiek tiek prasižiojus šypsotis) ir pradėdavo dainuoti… Dainuokime sekdami pasaką. Netiesa, kad vaikai nemėgsta liaudies dainų. Svarbu tik surasti raktą joms „atrakinti“. Išmoktas lietuvių liaudies dainas galima apjungti pasakojimais, kuriuos noriai kuria ir patys vyresni vaikai, o vėliau jas ir vaidina/dainuoja. Vaikai gali padėti ruošti muzikinių spektaklių dekoracijas, kvietimus, afišas. Pasirodymai džiugins visus: draugus, pedagogus,  tėvus. Alison Street (Anglija) pranešime „Vaikų triukšmas svarbesnis nei žodžiai“ kėlė mintį, jog dainavimas jungia daug veiklos rūšių – vokalizaciją, vaidybą, judėjimą, kalbą. Pastaroji itin svarbi vaikystėje. Tyrinėjusi, kaip vaikai sąveikauja su savo mamomis, lektorė išskyrė šias muzikinio bendravimo formas: dainavimas su žodžiais ir be jų, pavienių žodžių intonavimas, kartojimas vaiko garsų ar skiemenų, ritmizuoti žodžiai, mamos žodinė ar melodijų kūryba. Visa tai – ankstyvoji muzikinė patirtis. Įdomus pastebėjimas – visų šalių mamos intonacijų bei melodijų pavyzdžius „skolinasi“ iš savo aplinkos (televizijos, radijo, reklamų ir t.t.). Lietuvos muzikos pedagogams gerai pažįstama dr. Beth Bolton (JAV) šį kartą pristatė itin įdomaus tyrimo – kokius garsus „gamina“ vaikai – rezultatus. Ilgą laiką stebėjusi beveik pusšimtį 5 – 30 mėnesių mažylių, ši mokslininkė nustatė, jog: kuo vyresni vaikai, tuo daugiau jie kalba (čiauška, skiemenuoja, imituoja ir pan.); kalbėjimo dažnumas nepriklauso nuo to, kiek vaikų yra grupėje; didžiausias vaikų aktyvumas 3 ir 27 užsiėmimo minutėmis, ypač ritmavimo veiklos metu. Didžiausią įtaką vaikų kalbiniam ir muzikiniam aktyvumui turi suaugusiųjų kontakto su vaiku/vaikais kokybė, t.y. betarpiškumas, nuoširdumas, intymumas ir pan. Ikimokyklinio amžiaus vaikai pasižymi visuminiu pasaulio suvokimu ir kūrybos sinkretiškumu – eidami nuo vienos veiklos prie kitos, jie natūraliai ugdosi įvairius meninius, tarp jų ir muzikinius, gebėjimus. Todėl pedagogai neturėtų statyti pertvarų, o dirbti darniau, racionaliau ir efektyviau. Keičiasi muzikinis ugdymas, teatras, jame vis didesnį svorį įgyja vaidybinė raiška, judesio ir scenos kultūra.            Šaltiniai:                                             1. www.gimtasiszodis.lt; 2. Vaikų darželių programa „Vėrinėlis“. – V., 1993; 3. Ikimokyklinio ugdymo gairės – programa pedagogams ir tėvams. – V., 1993; 4. Jovaiša L. Asmenybė ir profesija. – K., 1981.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!