Ugdymas senovės Graikijoje

Ugdymas senovės Graikijoje. Spartos ir Atėnų ugdymo tikslai. Žymiausi graikų pedagogai I. Ugdymas senovės Graikijoje. Graikai pirmumo teisę atidavė viešam valstybiniam ugdymui. Labai vertino bendrąjį harmoningą išsilavinimą. Pagrindinis ugdymo veiksnys – valstybė. Graikų ugdymo visuomeniškumas buvo kreipiamas ta linkme, jog ugdytojas, dirbantis su jaunuomene, jautųsi atlikęs visuomeninę pareigą ir vykdąs valstybinę funkciją. Bendras lavinimas apėmė visas žmonių sritis. Vergai – belaisviai, todėl ugdymas prasidėdavo ir baigdavosi šeimoje. Graikų ugdymo turinį sudarė: 1.gimnastinis, 2. mūzinis, a) poezija b) muzika c) orchestika 3. retorinis, 4. matematinis, a) aritmetika b) geometrija c) astronomija 5. filosofinis lavinimas. Gimnastika sieta su muzika, tvirtai tikint, jog siela ir kūnas ugdomi vientisai. Mūzinį (meninis) sudarė 3 elementai: poezija, muzika ir orchestika arba šokio menas. Didelis dėmesys buvo skiriamas retoriniam lavinimui, kadangi graikai gyvam žodžio menui turėjo ypatingai jautrų skonį. Matematinis lavinimas kurį sudarė aritmetika, geometrija ir astronomija – buvo kelias daiktų ir rieškinių pažinimui. Matematiką laikė žmogų dorinančią ir kilninančia priemone. Tikrosios aukštosios studijos graikuose prasidėjo filosofija. Filosofijos geriausiai buvo mokama Atėnuose. Čia veikė 4 pakopų filosofijų mokyklos: 1.platonininkų, 2. aristotelininkų ,3. epikūrininkų, 4. stoikų. II. Spartos ir Atėnų ugdymo tikslai. Sparta, likusi aristokratijos persvaroje, nesukūrė didelių mokslų ir menų, tačiau ji pasižymėjo savo valstybiniu gyvenimu, kuriam palenkė ir Žmogaus ugdymą. Spartos ugdymas rėmėsi vyriškumu, valstybiškumu ir karingumu. Sparta iš esmės buvo vyrų valstybė. Moteris teisių neturėjo. Spartos visuomenė buvo griežtai padalinta į klases pagal amžių: 1. vaikai 7-18m., 2. jaunuoliai 18-30m., 3. vyrų klasė 30-60m., 4. senukų 60m. Iki mirties. Kiekviena klasė turėjos savo papročius, susirinkimus, puotas, visa tai buvo skiriama tik vyrams. Spartoje Žmogus buvo palenktas valstybei, todėl ir valstybės įtaka auklėjime buvo svarbi, Žmogus buvo rengiamas karui ir valdyti. Spartos gimnastika reikalavo išmokyti karinio meno. Kariškiai praktinis fizinis lavinimas buvo griežtas – mokyta kęsti karštį, šaltį, alkį, o kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Vaikus ugdė mokyklose vadinama agelai. Vaikai mokomi atsakinėti trumpai, tiksliai, lakoniškai.Niuo 18m buvo pratinami atlikti karinę tarnybą efebų grupėje. Čia buvo priimamos ir merginos. Jos priversdavo vergus dirbti,o vyrai ėjo tarnybą. Toliau mokydavosi gimnazijoje: užsiiminėjo gimnastika, mokėsi filosofijos, dalyvavo teatruose. Atėnuose graikiškoji dvasia pasisuko kita linkme negu Spartos ugdymas. Tai buvo posūkis į meną, mokslą, filosofija. Valstybė tiek toli nesikišo į privatų žmogaus gyvenimą, todėl Atėnuose žmogus pirmiausia buvo laikoma asmenybę, o pakui piliečiu. Atėniečiai žmogaus idealu laikė žmogų, kuris gražus išvaizda. Siekė sukurti fizinį, dvasinį ir dorovinį žmogų. Atėnai savo ugdymu siekė idealo. Jaunuomenė mokėsi skaityti, rašyti, mėgo gimnastiką, muziką ir poeziją, išvystė retoriką, turėjo įvairiausių filosofijos mokyklų. Nuo 7m. Atėnų jaunuomenė lankydavo įvairias mokyklas: gramatikos, gitaristų, retorikos, filosofijos, bet po mokslų grįždavo į šeimą.mokyklos buvo privačios, už mokslus reikia mokėti. 13m. mokydavosi Palestroje. Čia 2-3m atlikdavo fizines pratybas pagal sistemą vadinama penkiakove. Žymiausi pedagogai: Pitagoras, Sokratas, Platonas, Aristotelis. III. Antikos pedagogikos teorijos pradininkai (Sokratas. Platonas ir kt.) ir jų pedagoginės idėjos. Pitagoras nieko nerašė, savo žinias, mintis ir įsitikinimus mokiniams dėstė žodžiu. Pitagoro mokinai turėjo tylėti mąstyti ir klausyti. Mokiniai buvo skirstomi į akūsmatikus ir matematikus. Matematikai studijavo savarankiškai, tyrinėjo patys. Daug dėmesio buvo skiriama maistui. Didysis Mokytojas patarinėjo mokiniams vakare tris kartus apgalvoti praėjusią dieną, atsiskaityti sau už viską, numatyti, ką reikėtų dar padaryti. Pagal tam tikrą metodiką Pitagoras mokė tobulinti proto gabumus, ugdė pastabumą, lavino atmintį. Visur ir visada jis reikalavo saiko, nes jo pažeidimas ardo harmoniją. Sokrato metodas buvo gyvas dialogas, kurio visi dalyviai buvo lygūs. Čia nėra įprastų mokytojo ir mokinio santykių: mokytojas dėsto, mokinys užsirašinėja, vienas perteikia tam tikrą žynių kiekį, kitas, eidamas namo, tas žinias išsineša galvoje. Yra du asmenys, nežinantis tiesos ir jos ieškantys. Tiesa neperkeliama iš vienos galvos į kitą, bet atskleidžiama pašnekovų sąmonėje. Mokytojas mąsto kartu su mokiniu. Sokratas konservaty­vios žemdirbių aristokratijos ideologas, filosofas tribūnas, dialogo meistras, kvietęs viskuo abejoti, viską kritikuo­ti, skatino viską analizuoti ir naujų žinių ieškoti. Asmeny­bės ugdymas - jo mokslo centras. Sokrato mintys mus pasiekė per jo mokinius Pla­toną ir Ksenofontą. Pagrindiniai Sokrato tcigi­niai: 1. Švietimo tikslas: gamtos ir savys pažinimas, žmonių dorovės kėlimas. Sokrato kredo: "Pažink pats save" ir "Aš žinau, kad aš nieko nežinau"'. 2.Žmogaus ugdymo reguliatorius, jo gyvenimo pagrindinis inkaras yra sąžinė, dieviškasis vidaus balsas, kuris pasako, kas bloga ir kas gera. Tai pagrindinis kriterijus, auklėjant doroviškai. Kartu Sokratas reikalavo, kad žmogus sąmoningai elgtųsi dorai. 3. Sokrato euristinis dialogas ("Sokrato metodas") – efektyvi sąvokų formavimo priemonė. Jo esmė tokia: iš atskirų dalyklų ar bandymų metodiškai eiti prie bcndrų sąvokų (indukcija), kurios pa­pildomos bendras sąvokas skaidanti į sudėtines dalis (dedukcija). Mokytojas čia nieku nekuria. Mokytojas, kaip gimdymo priėmėjas, padeda gimti tiesai pašnekovo sieloje, susi formuoti jo pažiūroms, asmenybei, surasti sąvokos apibrėžimą. 4. Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, tačiau tiesa visiems viena, teigė Sokratas, tuo aštriai pasisakydamas prieš sofistus, kurie stengėsi savo pašnekovą vardan savo naudos visaip supainioti. Pastarieji stengdavosi savo pašnekovą išvesti iš pusiausvyros, nes pykstant sunkiau sekti logišką minčių eigą. Sofistai greitai kalba, kad jo priešininkas nesuspėtų suvokti jo kalbos esmės. Sofistas ištęsia savo kalbą, kad priešininkui sunku būtų aprėpti visą samprotavimų esmę. Jis nukauna, priverčia sutrikti savo priešininką juoku, žodžių daugiaprasmišku, antilogišku minčių ryšiu. Sokratas skelbė, jog filosofija turi tarnauti žmogui, tiesai, kviesti jį rūpintis labiau kitais nei pačiu savimi, paklusti įstatymams, bendrai ieškoti tiesos ir rasti ją. 5. Žinodamas, kas yra gera ir kas bloga, žmogus negali blogai elgtis. Dorovė - tai žinojimo išdava. Šią Sokrato tezę vėliau paneigė Platonas. 6. Nors Sokrato metodas, jo mintys gana vertingos pedagogikai, tačiau jis savo ugdymo teorijos nesukūrė. Platonas skelbė vėliau objektyviuoju idealizmu pavadintą teoriją, teigiančią, jog mūsų regimas, girdimas ir kitokiomis juslėmis suvokiamas pasaulis yra kito, tikrojo, esminio idėjų pasaulio dalinis įsikūnijimas. Platonas perima tradicinį Atėnų mokyklos modelį, bet įveda tam tikrą estetinę ir etinę cenzūrą mūzų mokyklos mokymo turinį. Mokykla negali apsieiti be sporto užsiėmimų. Platono akademijoje daug dėmesio buvo skiriama matematikai, ne tik kaip protą lavinančiam, bet ir į filosofinį mąstymą, į idėjų pasaulį vedančiam dalykui. Platonas - pirmas Vakarų ugdymo teoretikas, plačiai išvystys pedagogines idėjas. Kartu Platonas yra objektyvaus socializmo teorijos, filosofinio idealizmo kūrėjas, Atėnų aristokratijos filosofas, sukūręs amžino aristokratijos viešpatavimo teoriją, idealios aristokratinės valstybės modelį, kurį realizuoti sva­jojo Sicilijoje. Platonas manė, jog ugdymas yra geriausia ir vienin­telė priemonė valstybės teorijai realizuoti. Po įvairių nesėkmių jis, filosofų Kratylo, Heraklito ir Sokrato mokinys, grįžo j Atėnus, kur įsteigė mokyklą, kuriai vadovavo iki pat mirties. Platono akademija - tai pirmoji aukštoji mokykla, kuri egzistavo iki 528 m.e. metų, kol Romos imperatorius Justinianas ją uždarė. Renesanso epochoje Platono akademija vėl buvo atidaryta Florencijoje (1459-1521); čia buvo verčiami ir komentuojami Platono veikalai. Platono filosofija apėmė poeziją, astronomiją, muzikos akustiką, dramaturgiją, matematiką. Savo idėjas jis išdėstė dialogais. Išliko 34 dialogų forma parašyti jo kūriniai. Pagrindinės Platono pcdago­ginės mintys buvo išdėstytos veikaluose "Valstybė", "Įstatymai".ir kt. Jo paskutiniuose veikaluose ugdymas gerokai konkretesnis, ne toks platoniškas. Pateiksime svarbiausias pedagogines Platono mintis. Platono sistemos pagrindiniai teiginiai. 1. Platonas tcigė, kad 'žmogus pagal savo prigimti, gabumus tinka vienai kuriai sričiai, darbui. Platono "Vals­tybėje", jo žodžiais: "nėra jo­kių dvilypių arba įvairialypių žmonių. Kiekvicnas turi tik­tai vieną vienintelį pašauki­mą. Mūsų valstybėje yra tik­tai kurpius, o ne tuo pačiu ir jūrininkas, ūkininkas yra tiktai ūkininkas, o ne tuo pačiu ir teisėjas; kareivis yra tiktai kareivis, o ne tuo pačiu ir pirklys; taip su visomis profcsijomis". Šiuo principu vadovaudamasis, Platonas savo idealistinėje valstybėje žmones skirsto į tris luomus: 1) maitin­tojus (demiurgai: žemdirbiai, amatininkai ir kt.); 2) karius - gynė­jus (phylakes) 3)filosofus - valdytojus (archontes) Jis laiko ne­galimu šių luomų maišymąsi, charakterizuoja kiekvieno iš jų sielos struktūrą. vegetacinė -geidžiamoji (pilvo) maitintojų siela, narsioji - karių ir išmintingoji - filosofų. Pagal kiekvieno luomo sielos poreikius Platonas kelia ir ugdymo tikslus. Ugdymo tikslai išauga iš luomo tikslų ir idėjų, šio luomo sielos struktūros. Auklėjimo užda­vinys - siekti visų trijų luomų ir sielų darnos, harmonijos. Vadinasi, Platono ugdymas pagrįstas pedagogine psichologija. . 2. Kad valstybė neirtų, Platonas siūlo bendruomenišką auklėjimo sistemą kurioje visų luomų atstovai vadovaujasi ta pačia bendra dora, bendrais džiaugsmais, laime ir vargais. 3. Gyvenimu tikslas yra tikrasis šio luomo žmonių auklėjimo tikslas, siejantis etinius. estetinius, intclcktinius ir religinius tikslus ir idealus, sudarantis jų harmoniją. Vadinasi, Platonas – filosofinės pedagogikos kūrėjas. Platonas plačiai aprašo tik dviejų luomų ­ Karių ir filosofų, ugdymą. 4. Karių - gynėjų paskirtis ginti kraštą, o tam reikalinga aštrus regėjimas, geras girdėjimas, gera sveikata, išmintingumas, miklumas, narsumas, girtavimo vengimas ir kt. Kariui būtinos dvi sielos ypatybės: drąsa ir švelnumas. Kaip šuo: saviems - švelnus, svetimiems - piktas, taip ir karys turi jausti ir meilę;. "Taigi kas yra filosofiškas, drąsus, apsukrus ir tvirtas, tas bus geras savo valstybės saugotojas". Ugdyti karius turi padėti poezija (muzikinis lavinimas), pasakos, atrinktos pagal du reikalavimus: jos neturi būti žiaurios ir neniekinti dievų. Šių dviejų reikalavimų turi laikytis ir pasakotojai, poetai. Todėl Platonas kritikuoja Homerą ir Hesiodą, kurie jų nesilaiko. Būsi­miems kariams reikalinga tik tokia poezija, kuri žmogų drąsina, stip­rina. Kariams nereikia raudų, ašarų. Kariams ugdyti tinka tik dievų himnai ir drąsių vyrų odės. Platonas reikalauja kontroliuoti ir dainų tekstą, melodiją, ritmą, tonaciją, idant dainos būtų be graudesio, ritmas nemigdąs, instrumentai - tik lyra ir citra (bet ne feita). Kariams gynėjams būtinas gimnastinis lavinimas. Tačiau gimnasti­ka turi sudaryti hamoniją su mūziniu lavinimu, apimti visą žmogų, ypač jo sielą. Būsimieji kariai turi ištobulinti dvasini veiklumą ir valią, siekdami jų harmonijos. Gynėjais rengiamas jaunimas turi negerti svaigalų, nes "yra juokinga, jeigu sargui reikia sargo". Valgydamas jaunimas turi būti santūrus, neprisivalgyti daug, nevartoti žuvies, virtos mėsos, prieskonių, nesmaližauti, susilaikyti lytiniu atžvilgiu" 5. Filosofų - valdytojų ugdymas. Filosofai: "santykiuodami su tvarka ir dieviškumu, jie patys darosi tvarkingi ir dieviški, kiek. tik žmogus pajėgia". Valdytojai - filosofai atrenkami"iš gynėjų luomo. Jie turi būti protingi, sumanūs, ginti savo pareigas ir rūpintis valstybės sėkme.Jų auklėjimas dvigubas: gimnastinis, mūzinis (kaip karių) ir filosofinis. Pastarajam padeda matematiniai mokslai (aritmetika, geometrija ir kt.), kurie atskleidžia žmogui būties pasaulį. "Kas valstybėje nori pasiekti aukščiausią vietą, turi susidurti su skaičia­vimo menu. Bet turi juo užsiimti ne paprastu būdu, o taip, kad dvasia tiesiog praregėti skaičiaus esmę. Jis turi juo užsiimti ne pirkimo ar pardavimo dėlei, bet karo dėlei ir tam, kad jo siela pereitų nuo tapsmo prie tiesos ir prie esmės", - teigia Platonas. Pagal Platoną, geometrija reikalinga ne vien kariui, bet ir filosofui. "Ji traukia sielą į tiesą ir dvasią padaro filosofišką. Mes krypstame tuomet aukštyn, vietoje klaidingai krypę žemyn". Filosofui būtina astronomija, kuri reikalinga ne vien laikui apskaičiuoti, bet ir pakilti iki pasaulio harmonijos. Didžiausios reikšmės filosofams yra dialektika. Dialektika padeda suvokti gėrį savyje, pasiekti pažinimo, mąstomojo pasaulio viršūnę, pakelia sielą aukštyn. Matematinių ir astronomijos bei dialektikos mokslų pagalba žmogaus siela nuvaloma nuo žemiškų netobulumų, o tai leidžia filosofui sėkmingai valdyti. Gydytojai, teisėjai šalia įgimtų savybių turi įgyti ir atitinkamų savo gyvenimui bruožų. Pvz., geriausiais gydytojais gali būti tie, teigia Platonas, kurie "iš pat mažens

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!