Mokykla Lietuvoje 1918-1940 metais

Įžanga 1918-1940 m. Lietuvai tai buvo sudėtingas lietuvių tautos atgimimo ir valstybės pamatų statymo ir valstybingumo atkūrimo laikotarpis. Tuomet buvo sukurta visa Lietuvos tautinė mokyklos sistema. Švietimui ir kultūrai buvo skiriama 15% visų biudžeto lėšų. Pedagogo specialybė buvo prestižinė ir gerai apmokama. To pasekoje sparčiai didėjo žmonių raštingumas ir jei laikotarpio pradžioje neraštingųjų buvo 32,64 %, tai jo pabaigoje neraštingųjų liko tik 2%. Lietuvos aukštųjų mokyklų lygis sparčiai kilo ir po kiek laiko jau lygiavosi į Europos mokyklas. Jų išduodami diplomai buvo pripažinti tarptautiniu mąstu. Tuo laikotarpiu gausi buvo Lietuvos pedagogų spauda. Pedagoginė mintis buvo labai įvairi. Ją formavo ir didelę įtaką darė Vakarų Europos ir Rusijos tradicijos. Bet visada mokymo procese vyravo tokia kryptis, kaip kultūros pedagogika. Jos pagrindinė mintis buvo Lietuvos tautinės mokyklos kūrimas, kurioje vaikus mokytų savi mokytojai gimtąja kalba, remdamiesi tautos vertybėmis. Tokia mokykla turi tarnauti krašto kultūrai (G. Petkevičaitė-Bitė). Nagrinėdami 1918-1940 m. Lietuvos mokyklą susipažinome su T. Bukauskienės, A.Juškos, J.Marcinkevičiaus ir kt. moksliniais darbais, kurie padėjo iš arčiau pažvelgti į iškilusias to meto problemas bei suprasti XXa. pr. švietimo situaciją. Taigi šio darbo tikslas yra išanalizuoti istorinę to meto aplinką bei jos pokyčius, vykdomas švietimo reformas ir galiausiai trumpai apžvelgti mokytojų pasiruošimą ir jų ryšį mokyklose vykdančioms reformoms. Istorinė aplinka ir pokyčiai Valstybinė švietimo sistema buvo kuriama keliais etapais. Visos bendrojo lavinimo mokyklos turėjo tokią vieningą struktūrą: 4 + 4 + 3. Tai reiškia, kad buvo ketverių metų pradinė mokykla, ketverių metų vidurinė arba progimnazija ir trejų metų didžioji (aukštesnės gimnazijos klasės). 1936 m. Įteisinta 13 metų dviejų pakopų bendrojo lavinimo mokykla: pradinė 6 metų (4 + 2) ir vidurinė arba gimnazija 7 metų (3 + 4). Vilniaus krašte, kuris tuomet priklausė Lenkijai buvo įvesta Lenkijos švietimo sistema, o visos lietuviškos mokyklos buvo privačios. 1928–1931 m. Lietuvoje, pradedant nuo miestų ir turtingesnių apskričių bei valsčių, buvo įvestas pradinis privalomas mokymas. Tuo metu savivaldybės rūpinosi materialia mokyklų baze. Mokymo programa pradinėje mokykloje buvo labai plati, o reikalavimai dideli ir griežti. Daugiausiai dėmesio buvo skiriama gimtajai kalbai, Lietuvos pažinimui ir jos istorijai ir matematikai. „Žemesnėse klasėse propaguota iš dalies kompleksinė, aukštesnėse – koreliacinė mokymo turinio struktūra. Taip pat buvo pabrėžiama „naujosios mokyklos “ugdymo principai“ (T.Bukauskienė, A.Juška, J.Marcinkevičius ir kt. Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis: antologija). Tarpukario laikotarpio pabaigoje žymiai padaugėjo pradinių mokyklų, palaipsniui gerėjo jų materialinė bazė. Pradinė mokykla, kurią sudarė I-IV skyriai buvo privaloma ir nemokama. Tuo metu mokyklas lankė 90% mokyklinio amžiaus vaikų. 1939–1940 m. Lietuvoje jau buvo 61 lietuviška valstybinė gimnazija, 11 lietuviškų, 14 žydų, 3 lenkų, 1 vokiečių ir 1 rusų privati gimazija, 18 valstybinių lietuviškų progimnazijų, 2 lietuvių, 4 žydų, 1 vokiečių privati progimnazija. 1936 m. įstatymas pabrėžė, kad „mokykla turi suteikti mokslo žinių pagrindus, ugdyti jaunimo dvasios ir kūno jėgas, mokyti jį Lietuvą mylėti, banginti, jai aukotis, o gimnazija dar ir parengti aukštajam mokslui“ (T.Bukauskienė, A.Juška, J.Marcinkevičius ir kt. Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis: antologija). Be tradicinių mokyklų buvo ir specializuotos, įvairių profilių aukštesniosios ir žemesnės mokyklos: žemės ūkio, miškininkystės, meno, muzikos, medicinos, buhalterijos, komercinės, techninės, mašinraščio mokyklos. Didelę reikšmę turėjo ir amatų mokyklos. Nors lietuviškąsias pradines mokyklas lankiusių vaikų skaičius nuolat didėjo (1926-1938 m. padidėjo 2203 moksleiviais), lietuviškose mokyklose besimokančių skaičius gerokai atsiliko nuo vokiečių mokyklų skaičiaus. Paskutiniais prieš Klai­pėdos krašto užgrobimą metais 86 lietuvių mokyklas lankė 4476 moksleiviai. 25 mišriose liaudies mokyklose mokėsi maždaug po lygiai lietuvių ir vokiečių šeimų vaikų (jose buvo 1006 mokiniai), gautume, jog minėtais 1938 m. lietuvių mokyklas lankė apie 4980, vokiečių - apie 12 325 mokiniai. O juk lietuvių Klaipėdos krašte, R. Valsonoko skaičiavimu, jau 1932 m. buvo dauguma – maždaug 58%. Reiškia kad, praėjus 15 metų po Krašto prijungimo, nepaisant atlietuvinimo akcijų, daug lietuvių šeimų savo vaikus leido į vokiškas mokyklas. Tai buvo Lietuvos Respub­likos vyriausybės pralaimėjimas. Tokiomis aplinkybėmis privačios lietuvių mokyklos tapo savotiškomis lietuvybės salomis. Vienos šių mokyklų buvo didesnės, kitos – negausios ar net visai mažos; Vorusnės pradinę lankė 9, Nidos - 6 vaikai. Tarpukario laikotarpio pradžioje Lietuvoje labai trūko aukštos kvalifikacijos mokytojų, todėl atsikuriant ir steigiant naujas mokytojų seminarijas buvo organizuojami ir trumpalaikiai mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo kursai. 1925 m. įsigaliojo įstatymas, kuris reikalavo, kad visi pradinių klasių mokytojai turėtų būti baigę mokytojų seminarijas (1927 m. tokių buvo 11). 1930–1931 m. veikė 6 mokytojų seminarijos ir 4 privačios. Seminarijos absolventas gaudavo mokytojo diplomą, kuris leido dirbti mokykloje. Be to, baigęs seminariją, jis galėdavo stoti į aukštąją mokyklą. 1935 m. Klaipėdos pedagoginis institutas pradėjo rengti mokytojus vyresniems pradinių mokyklų skyriams. Mokytojų seminarijų poreikis po truputį ėmė mažėti. Reikšmingiausios Lietuvos švietimui buvo Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Šiaulių, Veiverių mokytojų seminarijos. Dauguma seminarijų buvo valstybinės. Bendrojo lavinimo dalykai beveik atitiko visą gimnazijos kursą ir tik lietuvių kalbą. Vidurinės mokyklos mokytojus turėjo parengti universitetas. Suaugusiųjų švietimu Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu rūpinosi valstybė, taip pat „Pavasario“, Lietuvos jaunimo sąjungos, Jaunosios Lietuvos, Šaulių organizacijos, Žemės ūkio rūmai, Darbo rūmai, kariuomenė. 1936 m. suaugusiems šviesti ir raštingumui didinti buvo įkurta daug bibliotekų. Taip vadinamus liaudies universitetus kūrė patys mokytojai ir įvairios organizacijos. 1923 m. atliktas gyventojų surašymas parodė, kad nemokančių skaityti yra 32,64% visų Lietuvos gyventojų. 1940 m. neraštingų žmonių jau buvo tik 2%. Tai didelis švietimo sistemos ir mokytojų, kurie dirbo ir su suaugusiais žmonėmis, nuopelnas. 1918 m. sužlugus projektams atkurti Vilniuje Lietuvos aukštąją mokyklą kaip lietuvių nacionalinės kultūros židinį, 1920 m. Kaune ėmė veikti aukštojo mokslo kursai, kurie 1922 m. vasario 16 d. buvo pertvarkyti į Lietuvos universitetą. Tuo metu Lenkijos okupuotame Vilniuje buvo atkurtas Stepono Batoro Universitetas. Lietuvos universitete buvo Humanitarinis, Teologijos-filosofijos, Teisių, Matematikos-gamtos, Medicinos, Technikos fakultetai. Humanitarinis ir Teologijos-filosofijos fakultetai ruošė ir mokytojus, kurių tuo metų labai trūko. Universitete dirbo daug kvalifikuotų dėstytojų. Dauguma profesorių buvo Vakarų Europos universitetus baigę arba ten stažavęsi mokslininkai, taip pat iš ten pakviesti dėstytojai. Kitos Kaune įsteigtos aukštosios mokyklos: 1 1922 m. – Meno mokykla, kuri vėliau tapo Dailės institutu. 2 1933 m. – Konservatorija. 3 1931 m. – Aukštieji kūno kultūros kursai. 4 1931 m. – Vytauto Didžiojo aukštoji karo mokykla. 5 1936 m. – Veterinarijos akademija. 6 1924 m. – Žemės ūkio akademija Dotnuvoje. 7 1934 m. – Prekybos institutas Klaipėdoje. 8 1935 m. – Pedagoginis institutas Klaipėdoje. Lietuvoje Telšiuose veikė vienintelė pasaulyje žydų rabinų aukštoji mokykla. Taigi, tarpukario laikotarpiu nepriklausomoje Lietuvoje buvo sukurta vieninga mokslo ir švietimo sistema, nusistovėjo mokymo planų turinys, buvo išugdyta ir paruošta daug aukštos kvalifikacijos mokytojų, buvo išleisti vadovėliai ir kitos mokymo priemonės. Be to buvo leidžiama daug pedagoginę mintį, kuri tuo metu buvo labai nevienalytė, atspindinčių žurnalų ir laikraščių: žurnalas „Švietimo darbas“ (1919-1930) nuo 1931 m. vadinasi „Švietimo ministerijos žinios“; katalikų mokytojų sąjunga leido „Lietuvos mokyklą“ (1918-1940), Tautininkų partijos įkurta Lietuvos mokytojų sąjunga - „Tautos mokyklą“ (1927-1940), Lie­tuvos mokytojų profesinė sąjunga - „Mokyklą ir gyvenimą“ (1921-1941), kairesnės krypties grupuotė - „Mokyklą ir visuomenę“ (1933-1936). Be to, šeimai ir darželiams skirtas leidinys „Motina ir vaikas“ (1929-1940). (1919 m. vasario 15-23 d. buvo pradėjęs eiti ir tarybinis pedagoginis žurnalas „Švietimo reikalai“. Iš pradžių jį leido Lietuvos, vėliau kartu ir Baltarusijos švietimo liaudies komisaria­tas.). To meto pedagoginėje spaudoje buvo apstu straipsnių apie naujosios mokyklos darbo metodus ir būdus, ypač daug jų parašyta apie pradinį mokymą, pasisakyta prieš diktantą, kaip pagrindinį lietuvių kalbos mokymo kriterijų. Be to, skatinama mokyti baigiamųjų pra­džios mokyklų skyrių mokinius rašyti referatus, diskutuoti, organi­zuoti literatūrinius vakarus, skirtus ne tik mokyklai, bet ir apylinkės gyventojams. Siūlyta pratinti mokinius rašyti dienoraščius, į ku­riuos mokiniai įtrauktų ir savo kūrybinius darbus, organizuoti šešta­dieniais pramogines pamokas mokinių kūrybai skaityti ir aptarti. Rekomenduota skatinti mokinius daug deklamuoti ir inscenizuoti skaitomus tekstus. Šiais klausimais itin daug yra J. Geniušo straips­nių ir didesnių publikacijų. P. Būtėnas ragino mokytojus pamokas tobulinti ir mokinius aktyvinti naudojant paveikslus ir įvairias tech­nines priemones. Naujosios mokyklos idėjos labai padėjo sustiprinti užklasinę veiklą. Organizuotos įvairios kuopos, kurių susirinkimai vykdavo po pamokų arba sekmadieniais. Antai Panevėžio vyrų gimnazijoje tre­čiąjį dešimtmetį pradėjo veikti meno kuopa (vadovas J. Lindė-Do­bilas), plastinių darbų kuopa (vadovas J. Zikaras), „prigimtininkų" kuopa (vadovas J. Elisonas). Ypač daug nuveikė meno kuopa, kurioje gimnazistai ir kitų miesto mokymo įstaigų moksleiviai buvo skatinami rašyti ir nagrinėti refe­ratus, skaityti ir analizuoti savo kūrybą. Gimnazijų vizitavimo doku­mentai rodo, kad panašiai su mokiniais buvo dirbama ir kitur. 1922 m. V.Ruzgas organizavo pedagoginio muziejaus įkūrimą. Po metų muziejus jau turėjo šiuos skyrius: 1. Pedagogikos ir psichologijos; 2. Negyvosios ir gyvosios gamtos, anatomijos ir psichologijos; 3. Geografijos, kraštotyros ir istorijos; 4. Matematikos; 5. Paišybos, braižybos ir lipdybos; 6. Vaikų darbelių; 7. Rankdarbių. Muziejus dirbo kaip metodinis centras, kuriame paskaitas skaitė žymūs mokslininkai: J.Vabalas-Gudaitis, A.Purėnas, V.Lašas, V.Čepinskis, J.Šliūpas. Švietimo reformos Tarpukario laikotarpiu (1918-1940m.) mokyklų sistema buvo artima senajai rusų mokyklų sistemai, kuri buvo pagrįsta intelektualizmo principu. Po karo dėmesys buvo atkreiptas į mokinių darbo iniciatyvą. Taip pat pakito ir metodas, nes buvo žiūrima, kad mokinys savarankiškai išmoktų dirbti. "Priaugus mūsų krašto inteligentinėms pajėgoms ir pačiai visuomenei pradėjus daugiau domėtis mokykla, buvo pastebėtos ir konkrečiai formuluotos mūsų mokyklų ydos" (T.Bukauskienė, A.Juška, J.Marcinkevičius ir kt. Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis: antologija). To meto mokyklos buvo per mažai lietuviškos. Buvo matyti, kad auklėjamasis procesas beveik išnyko, mokiniai visiškai prarado kūrybingumą bei norą mąstyti. Todėl konkrečiam mokyklų reformos vykdymui buvo sudaryta Švietimo taryba, į kurią buvo įtraukti mokyklinio darbo specialistai. Švietimo taryboj buvo ilgai svarstytas vidurinių mokyklų klausimas. Perėjus prie šešerių metų pradžios mokslo buvo nutarta nuo jų atsisakyti. Iš pradžių buvo manyta paversti jas specialaus mokslo mokyklomis, tačiau paaiškėjus, kad toks perėjimas yra neracionalus nutarta jas visiškai uždaryti. Iškilo klausimas, kodėl Švietimo taryba buvo nusistačiusi įvesti tik vieną gimnazijos tipą, juk to meto mokyklos buvo humanitarinio, klasikinio realinio ir komercinio tipo. Taip pat buvo manyta, kad toks mokyklos tipų įvairumas geriausiai gali patenkinti visuomenę. Tačiau nuo to buvo atsisakoma, nes panaši santvarka sudarydavo daug keblumų. Be to gyventojai buvo įpratę siųsti savo vaikus į artimiausią mokyklą. Tokiu būdu mokinys dažnai patekdavo į jam neatitinkančią mokyklą. Buvo dar viena priežastis, kuri nulėmė vieno gimnazijos tipo pasirinkimą. Sudarant pamokų lentelę, "buvo žiūrima, kad būtų kuo daugiausia skiriama vietos tokiems dalykams, kurie apšviečia, formuoja žmogų, ugdo jo inteligenciją." (T.Bukauskienė, A.Juška, J.Marcinkevičius ir kt. Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis: antologija). Bendras išsilavinimas yra būtinas visiems baigiantiems mokyklą. Tačiau patekęs į specialinio pobūdžio gimnazijas ugdančių žmogaus asmenybę dalykų buvo per maža. Todėl buvo svarbu, kad jau aukštesnioji mokykla išleistų visapusiškai išauklėtą žmogų. Nuo 1935m. vykdomoji švietimo reforma ypatingai palietė šio tipo gimnazijas: 1. Realinė gimnazija su sustiprintu gamtos ir matematikos dėstymu; 2. Humanitarinė gimnazija su lotynų kalba; 3. Gimnazija su sustiprintu naujųjų kalbų dėstymu; 4. Komercinė gimnazija. Toks gimnazijos tipų įvairumas buvo šiek tiek pateisinamas, nes dalis baigusiųjų dar galėjo rasti darbo ir be aukštojo mokslo diplomo. Tačiau tie, kurie baigę norėdavo stoti į aukštąsias mokyklas, turėdavo laikyti dar ir papildomus egzaminus dėl specialaus savo brandos atestato. Taip pat pasirinkti gimnazijos tipą būdavo sunku, nes retai toje pačioje vietoje būdavo daugiau nei viena gimnazija. Kadangi gimnazijos rengė tik tuos mokinius, kurie stojo į aukštąsias mokyklas, suvienodinti gimnazijos tipą buvo patogiausia. Reformuotoje gimnazijoje galima buvo rasti lotynų kalbą, kiek realinio pobūdžio, su gilesne lituanistikos dalykų programa. Taip pat naujoji gimnazija buvo 7 mokslo metų. Į ją buvo priimami baigusieji 6 pradžios mokyklos metus. Taigi iki abitūros buvo 13 metų. Daugelis manė, kad tai sustiprins mokyklos auklėjamąją įtaką ir pakels abiturientų bendrąjį išsilavinimą. Pagrindinė kalba (kaip pirmoji užsienio kalba) buvo prancūzų kalba visose gimnazijose. Antroji kalba buvo pasirinktinai iš anglų, vokiečių arba prancūzų. Taigi, gimnazijos mokymo planą sudarė 16 dalykų: 1. Tikyba; 2. Lietuvių kalba ir visuotinė literatūra; 3. 1-oji užsienio kalba; 4. 2-oji užsienio kalba; 5. Lotynų kalba; 6. Istorija; 7. Visuomenės mokslas; 8. Filosofijos pradmenys; 9. Geografija; 10. Matematika; 11. Gamtos mokslas; 12. Paišyba; 13. Kūno kultūra; 14. Karinis parengimas; 15. Darbeliai ir namų ruoša; 16. Muzika ir dainavimas. Reformuojant vidurinį mokslą nebuvo apsieita ir be progimnazijos, kurios palengvino dauguma moksleivių išeiti vidurinį mokslą. Jose vietoj ketverių mokslo metų buvo tik treji. Galiausiai visų klasių vaikams buvo išleisti originalūs vadovėliai, kai kuriems dalykams ir po kelis variantus. Nors vadovėliai buvo brangūs, tačiau jų išsaugojimu bei perpardavimu rūpinosi patys mokiniai. 1936 m. išleistas Vidurinių mokyklų įstatymas, pakeitęs 1925 m. išleistąjį Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų įstatymą, ryškiai pabrėžė vidurinių mokyklų tikslą, "jį šitaip nusakydamas:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!