XX a. Vid. Modernioji proza Biografijos ypatumai ir kūrybos bruožai. Jurgis Savickis – daugiabriaunė asmenybė: Maskvoje ir Krokuvoje studijavo dailę, buvo Nepriklausomos Lietuvos diplomatinis atstovas Skandinavijos šalyse, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje, visapusiškai išsilavinęs, mokėjo daug kalbų, buvo kosmopolitiškos prigimties. Be to, didžiąją gyvenimo dalį praleido ne Lietuvoje, todėl gimtinę matė iš Europos žmogaus perspektyvos. J. Savickis – modernistas, vienas lietuvių prozos atnaujintojų. Daugiausia kūrė apsakymus (rinkiniai „Šventadienio sonetai“, „Ties aukštu sostu“, „Raudoni batukai“), kuriuose netradiciškai atskleidžiama pasakojimo sandara, individo būties samprata bei stilius. Novelės dažnai nedidelės apimties, primena teatro dekoracijas, tarp kurių veikia teatro kaukes dėvintys personažai. Veikėjams būdinga kaukes, kai niekas nemato, nusimesti ir parodyti savo tikrąją prigimtį. Pasakotojas, pristatantis siužetą, yra taip arti veikėjo, kad kartais neaišku, kas kalba – personažas ar pasakotojas. Autorius nevertina įvykių – interpretuoti leidžia pačiam skaitytojui, nors tekstai dažnai daugiaprasmiai. Negana to, skaitytojas neretai apsigauna, nes įprasti siužetai „apverčiami“: pavyzdžiui, iš apsakymo „Ad astra“ tikimasi dvasingumo, nes pavadinimas yra lotyniško posakio „Per kančias į žvaigždes“ nuotrupa, tačiau kūrinyje pasakojama ironijos nuspalvinta šuns paskandinimo istorija. Neįprastai, moderniai pažiūrima į įvairias temas: nuvainikuojamas kaimas kaip lietuvių dorybių puoselėtojas (įprastas požiūris tradicinėje literatūroje), į žmogaus prigimtį žvelgiama ironiškai ir pan. Negatyvi individo prigimtis, vaizduojama įvairiuose J. Savickio apsakymuose. Kaip J. Savickio kūryboje pasireiškia demoniška žmogaus prigimtis? Apsakyme „Vagis“ – tai pasiturinčio, visų kaime gerbiamo ūkininko žiaurumas jau sumuštam, surištam, todėl negalinčiam pasipriešinti arkliavagiui. Tačiau ūkininkas atsiskleidžia tik tada, kai niekas iš aplinkinių nemato (iš kur jis gali žinoti, kad jo žiaurumą stebi mažas sūnelis). Apsakyme „Ad astra“ apnuoginamas dar vieno veikėjo, turtingo ūkininko Dalbos, žiaurumas, atvirai neišsiveržę priekaištai kaimynams. Dalba įsiutęs, kad per jo žemę vaikšto kaimynai, apsitverti negali, nes žemės labai daug, todėl be tvarkos išmindyti, išvaikščioti takeliai siutina valãkų savininką. Privengdamas kaimynų, nenorėdamas su jais pyktis, Dalba išlieja susitvenkusį pyktį kitaip – paskandina savo seną šunį. Apsakyme „Jono Graužos nuotykiai“ pagrindinis veikėjas, Vakaruose dirbantis inžinierius, iš pirmo žvilgsnio išsilavinęs, plačių pažiūrų, draugiškas, išprusęs, užsienyje dirbantis, Kaune šeimą turintis lietuvis. Tačiau iš susitikimo su ponia Račiene paaiškėja, kad Grauža – lovelasas, linksmybes pamėgęs, bijantis kam nors įsipareigoti paviršutiniškas žmogelis, o rūpinimasis patrauklia išvaizda, lanksčiu kūnu reikalingi tik tam, kad pritrauktų vis naujas aukas – naivias, patiklias moteris. Apsakyme „Kova“ negatyvi prigimtis atsiskleidžia kaip vergavimas savo instinktams: šeimos motina („mamanka“) mėgsta triukšmingas svetimų vyrų draugijas, jos vyras jaučiasi nelaimingas, todėl geria. Abu neatsakingi šeimos tėvai dažnai lankosi smuklėje „Laisvė“ – pats užeigos pavadinimas skamba ironiškai, nes skaitytojui kelia įvairių minčių: brandžiam žmogui laisvė visada susijusi su atsakomybe, o šiuo atveju paleistuvė motina ir girtuoklis tėvas jaučiasi laisvi nuo pareigų savo augančiam sūnui. Apsakyme „Fleita“ autorius panaudoja transformacijos principą ir „apverčia“ nuo antikos laikų žinomą pasakėčią apie skruzdes ir žiogą. Lengvabūdis pasakėčios žiogas apsakyme tampa nelaimingu menininku Žiogu, o darbštuolės skruzdės – godžiais ir žiauriais giminaičiais Viksvomis (viksva – piktžolė). Visą gyvenimą paskyręs žmonėms, senatvėje Žiogas, norėdamas išsaugoti sveikatos likučius, privalo atsisakyti fleitininko profesijos. Naiviai tikėdamas kaime gyvenančių giminaičių Viksvų gerumu, pasiprašo priglaudžiamas. Tačiau Viksvos, sužinoję, kad Žiogas skurdžius, priverčia sergantį menininką eiti uždarbiauti ir pasiunčia jį tiesiai į mirtį. Taigi negatyvi individo prigimtis J. Savickio apsakymuose pasireiškia kaip žiaurumas, paviršutiniškumas, nebrandumas, godumas, vartotojiškumas, vergavimas instinktams. Stojiška veikėjų laikysena – atsvara negatyviai prigimčiai. J. Savickio apsakymai nėra beviltiškai niūrūs, nes negatyviai prigimčiai kai kurie apsakymų veikėjai priešinasi laikydamiesi stojiškai, t. y. oriai. Jie padaro viską, ką gali, ir susitaiko su tuo, ko negali pakeisti. Toks yra ūkininko sūnus iš apsakymo „Vagis“. Netyčia pamatęs tėvo žiaurumą, nusivilia autoritetu (niekaip nesupranta, kodėl gerasis tėvelis muša vagį). Sukrėstas artimo žmogaus žiaurumo, subręsta tiek, kad ima savarankiškai veikti – ryžtasi išlaisvinti arkliavagį. Tačiau berniukas niekaip nereaguoja į žinią apie vakare vėl sugautą vagį – vaikas padarė viską, ką galėjo, tolesni įvykiai nuo jo nebepriklauso. Stojiškai savo likimą pasitinka apsakymo „Kova“ veikėjas – mažasis instinktų valdomų tėvų sūnelis. Jis nekaltina savo gimdytojų, bet beviltiškai mėgina juos gelbėti iš instinktų valdžios. Nepavykus susitaiko su esama padėtimi. Negana to, visada laukia tėvų sugrįžtant, nes darni šeima – vaiko svajonė (apie tai byloja ir paskutinė apsakymo scena – vaiko žvilgsnis, pakeltas į žvaigždes, užuomina į aukštesnių vertybių ilgesį). Ori veikėjų laikysena – visų pirma jų brandumo ženklas. Biografija. Vincas Mykolaitis-Putinas, būsimas rašytojas, pakluso tėvų norui – baigė Seinų kunigų seminariją bei Peterburgo dvasinę akademiją, taigi tapo kunigu. Vėliau Šveicarijoje studijavo filosofiją ir meno istoriją, o Vokietijoje (Miunchene) – literatūrą. Būdamas užsienyje ypač pajuto savo (kunigo ir poeto) padėties dvilypumą, tačiau kunigystės oficialiai atsisakė tik 1935 m. (būdamas 42 m.). Jau trisdešimtmetis V. Mykolaitis-Putinas – žinomas rašytojas: jo plunksnai priklauso simbolistinės poezijos rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927), psichologinis intelektualinis romanas „Altorių šešėly“ (1931–1933) ir kt. Tuo metu rašytojas profesoriauja Kauno Vytauto Didžiojo universitete, o nuo 1940 m. skaito paskaitas Vilniaus universitete. Jo studentais buvo Salomėja Nėris, Juozas Grušas (Kaune), Bronius Krivickas, Vytautas Mačernis (Vilniuje). Antrosios sovietų okupacijos metu (nuo 1944 m.) Putinas, likęs Lietuvoje, atstovauja Nepriklausomos Lietuvos, dingusios istorijos sūkuryje, kultūrai. Putino eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco“ („Gyvuosius apverkiu, mirusiuosius šaukiu“) tapo pasipriešinimo režimui manifestu. Rašytojas 1967 m. amžinojo poilsio atgulė į Vilniaus Rasų kapines. Romanas „Altorių šešėly“. Šis romanas atskleidžia individo vidinės brandos kelią. Laikomasi požiūrio, jog žmogus pažįsta save ir kitus pamažu, nuolatos, ir šis procesas trunka visą gyvenimą. O patį individo likimą lemia vidiniai apsisprendimai, o ne išoriniai veiksniai. Romanas, nors iš pirmo žvilgsnio glaudžiai siejasi su rašytojo gyvenimu, nėra autobiografinis, greičiau turi autobiografinių elementų. Autobiografiškas yra istorijos perteikimo būdas, kai pasakojama iš savo likimą apmąsčiusio pasakotojo perspektyvos (tai ir stojimo į seminariją motyvai, ir požiūris į kūrybą, ir gamtos išgyvenimas). Be to, anot paties autoriaus, Liudą Vasarį kankinę klausimai taip pat yra autobiografinio pobūdžio. Romanas turi du siužetus: išorinį ir vidinį. Išorinį sudaro trys romano dalys, susijusios su trimis protagonisto Liudo Vasario gyvenimo etapais: pirmoje dalyje („Bandymų dienos“) atskleidžiamas pagrindinio veikėjo gyvenimas kunigų seminarijoje, pirmieji kūrybiniai bandymai, meilė Liucei; antroje dalyje („Gyvenimas eina“) – darbas Kalnynų parapijoje, susidūrimas su kunigu-ūkininku Platūnu bei kunigu-prekybininku Stripaičiu, draugystė su baroniene Rainakiene; trečioje dalyje („Išsivadavimas“) – grįžimas į Lietuvą iš užsienio, Liucės savižudybė, draugystė su Aukse, apsisprendimas pasitraukti iš kunigų luomo. Daug svarbesnis vidinis romano siužetas – Liudo Vasario vidiniai išgyvenimai ir jų apmąstymas. Šis romanas vadinamas psichologiniu, nes kūrinyje pateikiama psichologinė pagrindinio veikėjo išgyvenimų analizė. Tai pirmas toks brandus psichologinis romanas lietuvių literatūroje, nes V. Mykolaitis-Putinas pirmasis taip įtaigiai pavaizdavo jauno žmogaus vidinį dramatizmą, kylantį iš supratimo, jog einama ne tuo gyvenimo keliu. Kita vertus, Liudą Vasarį atidžiai stebi ne tik pasakotojas – pats veikėjas linkęs į savistabą: pats analizuoja savo elgesį, pats save vertina. Beje, romanas dėl analitinio pasakojimo pobūdžio, t. y. dėl griežtos pasakojimo struktūros bei sąvokų gausos, apibūdinamas ir kaip intelektualinis. Taigi svarbiausia individui pasirinkti savo gyvenimo kelią. Tačiau tai nėra paprasta, nes jaunas žmogus dažnai pats nežino savo galimybių, o Liudo Vasario atveju vietoj jo sprendžia tėvai. Sūnus sąžiningai mėgina tėvų sprendimą pritaikyti savo gyvenimui: čia lemia nuolankumas tėvams, prasta savivertė (nepasitikėjimas savimi, nuolatinis abejojimas), intravertiškas būdas (uždarumas, polinkis į savianalizę). Be to, Liudas Vasaris tiki Maironio, poeto ir kunigo, autoritetu. Tiki, kad galės gyventi kaip Maironis – tarnauti tautai. Deja, kunigų luomo realybė kitokia, todėl Vasaris vis labiau nusivilia savimi, nes nejaučia pašaukimo, o dirbti be ypatingo Dievo pajautimo negali – mano apgaudinėjąs kitus. Kunigo ir poeto kelių nedermė verčia išgyventi vidinę dramą. Romanas siejasi su V. Mykolaičio-Putino simbolistine poezija, nes tiek rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“, tiek romane „Altorių šešėly“ dėmesio centre atsiduria individo vidinio pasaulio raida. Vidiniams prieštaravimams išreikšti geriausiai tiko simbolių kalba, kurią vartojo V. Mykolaitis-Putinas eilėraščių rinkinyje „Tarp dviejų aušrų“ ir Liudas Vasaris simbolistiniuose eilėraščiuose. Be to, tiek Liudas Vasaris, tiek Putino lyrikos žmogus – intravertiški, ieškantys, į laisvę besiveržiantys individai. Itin svarbi romane meilės tema. Visos moterys – Liucė, katedros Nepažįstamoji, baronienė Rainakienė, Auksė – brandina Liudą Vasarį kaip asmenybę, leidžia išvysti savo netobulumą ir keistis. Poetas su moterimis visada išgyvena ypatingą santykį – jos jo mūzos, įkvėpėjos, kūrybos galių skatintojos. Svarbiausia jų – Liucė, ne veltui jos gyvenimo istorija plėtojama visame romane. Ji ne tik pirmoji Liudo Vasario romantiška meilė, amžinas moteriškumo įsikūnijimas, bet ir svarbiausia gyvenimo moteris. Ypač sudėtingas romano pasakotojas. Jis į pagrindinį veikėją žvelgia iš kelių perspektyvų: iš labai arti ir iš šalies. Jis niekada nelieka abejingas: perteikia, vertina ir pateisina pagrindinio veikėjo išgyvenimus, svyravimus, svarstymus. Romano reikšmė. Pirmą kartą lietuvių literatūroje rašoma apie tai, jog individo gyvenimas pats savaime yra vertybė. Tai pirmas intelektualinis psichologinis, erotinis romanas lietuvių literatūroje. Realizmas Jonas Biliūnas (1879–1907) – XX a. pradžios rašytojas, realizmo atstovas. Nuo vaikystės tėvai jį auklėjo pagal krikščionišką pasaulėjautą, tikėjosi, kad bus kunigas. Nepaklusęs tėvų valiai, be to, jiems anksti mirus, J. Biliūnas pragyveno iš privačių pamokų ir baigė Liepojos gimnaziją, kurioje subūrė slaptą lietuvių moksleivių lavinimosi (lietuvių kultūros puoselėjimo) draugiją, tapo socialdemokratinio judėjimo atstovu. Vėliau iš Dorpato (dabar Tartu) universiteto, kuriame mokėsi medicinos, būsimas rašytojas dėl revoliucinės veiklos buvo pašalintas. Susipažinęs su būsimąja žmona Julija Janulaityte, J. Biliūnas rašė straipsnius, kūrė eilėraščius, vertėsi iš privačių pamokų. Vakarų Europos (Leipcigo ir Ciuricho) universitetuose J. Biliūnas studijavo literatūrą, sukūrė pirmąsias noveles. Lietuvoje ir Lenkijoje gydydamasis džiovą, rašytojas atsiribojo nuo daugelio darbų, bet įtemptai kūrė ir išleido pirmąsias knygeles. Maži honorarai, skolos ir alinanti liga sekino rašytoją, kuriuo rūpinosi žmona. Likus kelioms savaitėms iki mirties, J. Biliūnas laiške teigė, kad „brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra Tikėjimas. Jisai tik žmogų nuramina ir laimingą padaro“. Liga ir mirtis nutraukė vaisingiausią J. Biliūno kūrybinį laikotarpį. Aptaręs realizmui būdingus bruožus, J. Biliūnas atsisakė šiai meno krypčiai būdingo moralizavimo, išsamių aprašymų ir orientavosi į žmogaus moralės, filosofijos bei psichologijos analizę. Lakonišku aprašymu rašytojas koncentravosi į autobiografišką, subjektyvų (kalbama pirmuoju asmeniu) pasakojimą, kuriame perteikiami intymesni išgyvenimai. Kūrinių veikėjas yra pasakotojas, o ne iš šalies įvykius stebintis asmuo. Be to, J. Biliūnas vadinamas lyrinio pasakojimo lietuvių literatūroje pradininku. Gilinimasis į žmogaus intymius išgyvenimus, psichologines būsenas pasakojimą padaro įtaigų ir nestatišką. Moralo nebuvimas leidžia kiekvienam skaitytojui apmąstyti įvykius, pagal savo moralės principus įvertinti susiklosčiusią situaciją ir padaryti išvadas. Jonas Biliūnas modernizavo realistinį pasakojimą. Kurdamas tekstą, rašytojas neatsiriboja nuo socialinių, moralinių, humanistinių ir krikščioniškų idėjų. J. Biliūno vaizduojamas žmogus nėra laisvas, bet geba priimti moralius, atsakingus sprendimus. Novelių veikėjai dažniau patys patiria skriaudą (novelės „Lazda“ veikėjas tėvas, novelės „Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas, apysakos veikėja Juozapota), nors kartais ją padaro kitiems (novelės „Kliudžiau“ veikėjas vaikas, novelės „Brisiaus galas“ veikėjas šeimininkas), tačiau ne neteisybė, o jos išgyvenimas yra pasakojimo pagrindas. Novelėje „Kliudžiau“ vaizduojama skriauda, padaryta vargšei katytei, skatina vaiko, vėliau ir suaugusio žmogaus kančią („Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje...“). Be to, Jokūbas etiniu požiūriu patiria panašių išgyvenimų dėl jaunystėje įvykusios istorijos (novelė „Vagis“): nenorėdamas patirti skriaudos, saugodamas mėgstamą kumelį ir savo gyvybę, pagrindinis veikėjas nužudo vagį, išveža ir išmeta jį „paravėn“. Dėl žmogžudystės, įvykdytos ginant turtą ir saugant savo gyvybę, veikėjas gailisi visą gyvenimą: „O vienok ir dabar dažnai dažnai tas pats kirminas mano širdį griaužia. Ir nežinau dar, ką pasakys man už tą Visagalis...“ Kaltė dėl nužudymo ir negalėjimo prisipažinti teisėsaugai virsta nuolatine sąžinės – vidinės žmogaus teisėjos – graužatimi. Jokūbas pasirinkimo neturi, jis baudžia save moraliai ir kaip krikščionis, o skaitytojui leidžiama pasirinkti, ar smerkti Jokūbą dėl žmogžudystės, ar pateisinti jo poelgį, nes tai buvo savigyna. Humanistinis požiūris svarbus vertinant moralinius aspektus (kaltę, skriaudą), anot J. Biliūno, „kriterijus visiems mano darbams – sąžinė“. Kaltę žmogus gali išgyventi ir nenusikaltęs. Novelės „Ubagas“ pasakotojas, grįžęs į brolio namus, sutinka senelį, kurį anksčiau gerai pažinojo. Pasakotojas jaučia kaltę, kad tik duonos rieke gali padėti Petrui Sabaliūnui, kadaise vaikus medaus koriais vaišindavusiam. Beje, svarbesnis moralinis veiksnys – kaltės jutimas už netinkamą vaikų elgesį su tėvais: „Jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.“ Pasakotojas prisiima kaltę už P. Sabaliūno sūnų, kuris išvarė tėvą iš namų, atsiprašo senolio, kuriam nedaug kuo gali padėti, ir būdamas jautrus įrodo, kad nėra moraliai degradavęs. Toks yra ir tėvas (novelė „Lazda“), kuris po baudžiavos panaikinimo priima dvaro prievaizdą Dumbraucką gyventi savo namuose. Po skriaudėjo išsikraustymo tėvas neleidžia vaikams deginti dovanotos obelinės lazdos, kuria kitados Dumbrauckas smarkiai sumušė tėvą. Pateisinęs buvusio prievaizdo elgesį, tėvas pagarbos moko savo vaikus: „
Šį darbą sudaro 21759 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!