Laukiančio asmens drama lietuvių literatūroje

Popiežius Pranciškus yra pasakęs, jog gebėjimas laukti yra vienas iš svarbiausių dalykų, kurių žmogus turi išmokti. Tačiau dažnai laukimas gali būti ne tik gyvenimo atrama, bet ir asmeninės dramos priežastis. Tai pastebėjo ir XX a. lietuvių literatūros kūrėjai. Realistas Jonas Biliūnas apysakoje „Liūdna pasaka“ aprašė artimojo sugrįžimo laukiančios moters gyvenimo vingius, o poetės Salomėjos Nėries eilėraščių rinkinio „Prie didelio kelio“ kalbantysis visą gyvenimą viliasi grįžti į gimtąjį kraštą.
XX a. pr. realizmo atstovo, prozininko Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ pagrindinė veikėja, laukdama artimojo sugrįžimo, išgyvena asmeninę dramą. Apysaką rašytojas rašo 1906-1907 metais, kai senka jėgos ir ligonio padėtis darosi kritiška. Todėl kūrinyje skamba skausmo, laukimo motyvas. Apysaką galima vadini Jono Biliūno „gulbės giesme“. Tragiškas jos turinys atskleidžiamas per pagrindinės veikėjos Juozapotos išgyvenimus. Psichologinis veikėjos vaizdavimo būdas leidžia skaitytojui susitapatinti su ja patirti skausmą ir išgyvenimus iš vidaus. Pirmasis sakinys iške­lia lietuviams svarbią ir skaudžią datą – 1863 metus – sukilimą. Antrasis sakinys pateikia infor­maciją: kur, kas, kaip. Sužinome, kad čia gyvena jauni mylintys žmonės, kad jie labai laimingi, kad į ateitį jie eina kaip drąsuoliai iš „Laimės žiburio”. Petras Banys išeina į sukilimą, nes mylintys ir mylimi yra labiausiai pasiryžę aukotis, labiausiai trokšta teisybės, šviesos, gražesnio gyvenimo. Po mylimo vyro išėjimo dvasiškai miršta ir Juozapota, jos tolimesnis be menkiausio mąstymo gyvenimas pasmerktas vargui, kančioms, beprasmiškam Petriuko laukimui, o jos akys – „du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali žmogui padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš arti matomos.“ Kūrinyje dažnai minimas „akys žvaigždės” leitmotyvas parodo moters vidinį spindėjimą, viltį, o veikėjai visko netekus - žvaigždės užgesta. Ryškiausias tampa Juozapotos charakteris, jos vidinis pasaulis išėjus mylimam vyrui. Tolesnis vaizdavimas vyksta su neiginiais: nejautė, nematė, nesuprato. Juozapota „ištisas dienas savo vyro, nors apsilankytų pareinančio, laukė.” Negalėdama savo dvasios nuraminti moteris sublogo, autorius metoforiškai nužymi, jog ji net „pajuodavo“. „Pagijo kūnas,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!