Komunikacijos reikšmė suaugusiųjų švietime

Įvadas Besiformuojanti informacinė visuomenė, globalizacijos reiškiniai mūsų nacionalinei švietimo sistemai kelia naujus, sudėtingus uždavinius, ku­rių pagrindinis tikslas - ne mokytis visam gyvenimui, bet mokytis visą gyvenimą. (8) Mokyklos, norėdamos išlikti rinkos sąlygomis, privalo pri­sitaikyti prie kintančios aplinkos ir keistis. 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos švietimo ir Mokslo Ministerija paskelbė Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos švietime strategiją, (5) kurioje teigiama, kad šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje informacijos ir komunikaci­jos technologijos diegimas yra kompleksinis uždavinys, apimantis visas švietimo sistemos grandis ir sritis, darantis poveikį ugdymo sampratai bei mokymo sistemai. Šioje visuomenėje mokytojas, nuolat tobulindamas sa­vo profesinę bei technologinę kompetenciją turi suvokti, įvertinti techno­loginių naujovių teikiamą naudą ir keliamus pavojus, išmokti atsakingai ir kompetentingai taikyti jas savo veikloje. (1;2;6) Kadangi mokykla nori ugdyti gyvenimui pasiruošusią asmenybę, tenka pripažinti, kad visuome­nė be informacijos technologijos yra iliuzija. Kompiuteris visiškai pakei­tė žmogaus veiklą tiek dirbant, žaidžiant bei planuojant kasdienybę, tiek ir mokantis bei studijuojant. Pastaruoju metu didesnis dėmesys skiriamas mokytojo kaip ugdymo proceso organizatoriaus vaidmeniui. Dažnai tiriami darbo kompiuteriu trū­kumai bei privalumai, su kuriais susiduria pats mokytojas, išryškinamos tam reikalingos kompetencijos bei gebėjimai, tačiau dažnai užmirštama pagrindinė šiuolaikinės didaktikos nuostata - mokymas, orientuotas į ugdytinį. (7) Todėl labai svarbu žinoti pačių besimokančiųjų (ypač busimų užsienio kalbų mokytojų) nuomonę apie informacijos technologijos tai­kymą mokant užsienio kalbų. Tyrimo tikslas – išanalizuoti komunikacijų reikšme suagusiujų švietime. Tyrimo objektas - komunikacijų reikšme suagusiujų švietime, darbo kompiuteriu galimybės ir vertinimai. aptarti informacinių techno­logijų studijų programų rengimo ir vykdymo problemas Lietuvoje ir galimybes išspręsti jas panaudojant nuotolinį mokymą. Uždaviniai: L Aptarti informatikos ir informatikos inžinerijos studijų krypties studijų programų pasiskirstymą Lietuvoje. 2. Aptarti informatikos ir informatikos inžinerijos studijų krypties studijų programų formas, turinį bei apimtį. 3. Nustatyti, kaip nuotolinis mokymas galėtų pagerinti informatikos ir informatikos inžinerijos studijų krypties studijų programų realizavimą. Metodai: dokumentų analizė, teorinės literatūros analizė, lyginamoji analizė, anketinė apklausa. 1. Komunikacijų reikšmės švetime teoriniai pagrindai IT galią ir lankstumą mokymosi procese lemia tiek kiek­vieno atskiro prietaiso techninių galimybių derinys, tiek būdas, kuriuo minėtas aparatas įjungtas į tinklą. Kalbant apibendrintai, telekomunikacijoms galima priskirti elektroninį paštą, tinklus, telekonferencinį ryšį, faksimilinį duomenų per­davimą, bei įvairias elektroninio apsikeitimo duomenimis formas. Daugelyje ša­lių duomenys tarp skirtingų vietovių perduodami paprastais telefono ir telegra­fo tinklais, kuriais galima perduoti duomenis ir kalbą. Elektroninis apsikeitimas duomenimis (EDI). Elektroninis apsikeitimas duo­menimis yra apsikeitimas duomenimis tarp kompiuterių ir todėl jį galima lai­kyti tam tikra elektroninio pašto forma. Svarbu tai kad vyksta tiesioginis tai pa­čiai ar skirtingoms kompanijoms priklausančių kompiuterių bendravimas, pa­keičiantis tradicinį bendravimą popieriniais dokumentais, tokiais, kaip sąskai­tos, įsakymai t.t. Elektroninis apsikeitimas duomenimis plačiai naudojamas mažmeninėje prekyboje. Nėra abejonių, kad elektroninis duomenų apdorojimas plė­sis, nors iškyla skirtingų kompiuterių suderinamumo problema. Komunikacijos sistemų tikslas yra užtikrinti komunikacinio proceso organi­zacijoje efektyvumą ir rezultatyvumą. Elektroninės komunikacijos sistemos pa­deda darbuotojams dirbti kartu keičiantis ir dalinantis informacija įvairiomis for­momis. Šiuolaikinės komunikacijos galimybės pakeitė daugelį verslo veiklos operacijų atlikimo būdų suteikiant galimybę daugelį dalykų atlikti per atstumą. Šias priemones galima suklasifikuoti į keturias pagrindines grupes. • Telekonferencinės sistemos sudaro galimybę vykdyti tuo pačiu metu skir­tingose vietose vykstančius darbo posėdžius. • Pranešimų sistemos sudaro galimybę perduoti tam tikras žinutes arba pra­nešimus tam tikriems amenims arba asmenų grupėms. • Grupinio darbo sistemos (group-ware systems) prasidėjo nuo pranešimų perdavimo, tačiau išsivystė į dokumentų pasiekimo užtikrinimą bei koman­dinio darbo eigos kontrolę. • Žinių mokymosi sistemos remia žinių dalinimas darbo procese. Šis komu­nikacijos sistemų tipas labai skiriasi nuo aukščiau išvardintų, kurių tiks­las yra užtikrinti informacijos pasiekiamumą bei ryšių, komunikavimo re­aliame laike galimybę. Šiuolaikinėse mokymosi procese darbuotojų žinios yra vienas svarbiausių mokymosi procese turtų. Tai apima unikalius tyrimo meto­dus bei kompetencijas, kurios konkurencinėje kovoje yra žymiai svarbes­nės nei materialus turtas. Reiktų paminėti, kad žodis informacija jau prieš du tūkstančius metų pasirodė lotynų kalboje - jau Ciceronas, antikinėje Romoje sakydamas savo garsiąsias kalbas naudojo žodį “informacija”. Šiuo metu milijonai žmonių vartoja šį žodį ir supranta jį beveik vienareikšmiškai - žinių suteikimas, jų perdavimas. Galime drąsiai teigti, kad nuo šio šimtmečio vidurio informacijos procesai radikaliai keičia žmonijos mąstymą, gyvenseną, o bendriausia prasme - pačią visuomenę. Kaip pažymi daugelis mokslininkų, tokių kaip A.Toffler, Y.Masuda, E.Baark, šiandieninė visuomenė atsidūrė ant naujo “visuomenės pokyčių slenksčio”, t.y. proceso, kuomet šiandieninė visuomenė transformuojasi į naujo tipo visuomenę. Kitaip sakant, tai visuomenė, kurios visi nariai naudoja informaciją, jos apdorojimo, perdavimo technologijas kasdieninėje savo veikloje. Šis visuomenės tipas yra apibrėžiamas skirtingai - “informacijos visuomenė”, “tinklo visuomenė”, “labai informuota visuomenė”. Informacijos visuomenės sąvoka dažnai įsivaizduojama kaip technologija arba net kaip elgsena, kurią sukelia technologijos. Įdomu pažymėti, kad skirtingų sričių specialistams užuomina apie informacijos visuomenę asocijuojasi skirtingai - kompiuterių specialistams ji asocijuojasi su kompiuteriais, telekomunikacijų specialistams - su telekomunikacijomis. Kitą vertus, vieni jų labiau išreiškia šios visuomenės priklausomybę nuo sparčiai besivystančių technologijų, kiti - naują visuomenės požiūrį į vertybes, kuomet akcentuojama, kad tai intelektuali ir žiniomis paremta visuomenė. Norėčiau truputį plačiau apsistoti ties šiuo teiginiu. Pirmiausiai, intelektas gali būti suprantamas kaip kažkokių žinių turėjimas, t.y. intelektas tiesiogiai priklauso nuo žinių kiekio. Tuo tarpu žinios - tai disponavimas tam tikru informacijos kiekiu - tai yra vienas iš informacijos proceso padarinių. Taigi, žinios tiesiogiai priklauso nuo informacijos kiekio, o kiekis yra gaunamas priklausomai nuo prieigos prie informacijos. Iš šio algoritmo matome, kad intelektas gali būti priklausomas nuo prieigos prie informacijos. Iki pat XX a. pradžios prieiga prie informacijos buvo ribota - ja galėjo pasinaudoti tik nedidelis žmonių kiekis, kadangi bibliotekos, kaip viena iš pagrindinių informacijos kaupyklų, buvo prieinamos tik labai siauram visuomenės sluoksniui - turtingiesiems ar kilmingiesiems. Todėl galima drąsiai teigti, kad tik XX a. visuomenę galime pradėti laikyti “visuotinai intelektualia visuomene”, kadangi tokios visuomenės atsiradimą sąlygojo spartus įvairių informacijos perdavimo kanalų atsiradimas - televizija, radijas, telefonai, platus bibliotekų tinklas ir galiausiai kompiuteriai, Internetas. Todėl nenuostabu, kad žmonės pradėjo įgyti vis daugiau žinių - informacijos, o tai sąlygojo pokyčius pačioje visuomenėje - tiek jos veikloje, tiek mąstyme. Ir galiausiai informacijos visuomenės sąvoka grindžiama informacijos technologijų panaudojimu įvairiose visuomenės veiklos srityse. Apibendrinant galima pasiūlyti tinklo informacijos visuomenės apibrėžimą, kuris būtų išreikštas taip: tinklo visuomenė - tai naujas visuomenės tipas, kuris pagrįstas informacijos technologijų plėtojimu ir masiniu jų panaudojimu įvairiose ūkio šakose bei visuomenės narių orientacija ne į materialinius, bet į intelektualius, informacijos procesų sąlygotus produktus. Taigi, naujos tinklo visuomenės pagrindiniai bruožai yra tokie:  • nuolatinis žinių siekimas ir savišvieta, kadangi, informacijos visuomenė - tai intelektualiais produktais paremta visuomenė, kurios svarbiausias produktas - informacija, o minėto produkto išteklius - žinios. Kaip pažymi japonų mokslininkas - ateityje materialinės vertybės nebeįgaus tokios didelės reikšmės socialiniame individo gyvenime, kaip tai buvo pastebima iki XX šimtmečio pabaigos, kadangi dauguma žmogaus interesų persikels į intelektualią veiklos ir vertybių sritį; • masinė informacijos technologijų invazija ne tik į mokymosi, verslo sektorius, bet ir į asmeninį (privatų) individo gyvenimą; • informacijos technologijų panaudojimas įvairiose visuomenės veiklos srityse tapo natūraliu visuomeniniu informaciniu procesu; informacijos technologijų ir su jomis susijusių produktų panaudojimas sudaro galimybę veikti globalioje erdvėje. Šis informacijos visuomenės bruožas yra svarbus tuo, kad XXI a. informacine veikla paremtas pasaulis sudaro vieną bendrą visumą, kuri eliminuoja bet kokias geografines sienas informacijai perduoti. Taip pat globalioje erdvėje išnyks tokie žmonijos neigiami bruožai, kaip lytinė, rasinė, religinė, amžiaus bei etninė diskriminacijos, kuomet informacijos siuntėjas ir gavėjas komunikaciniame procese galės veikti be asmens identifikacijos duomenų, taip išvengdamas bet kokio neigiamo poveikio savo asmeniui dėl anksčiau minėtų priežasčių. Viena pagrindinių temų šiandienos socialiniuose moksluose - staigus in­formacinės visuomenės sąvokos atsiradimas. Dauguma autorių kalba apie in­formaciją kaip pagrindinį moderniosios visuomenės bruožą ir pažymi, jog įžen­gėme į informacijos amžių, globalios informacijos ekonomikos laikmetį, ku­riame vyrauja naujo pobūdžio informacija. Informacinės visuomenės sąvoka-įvairių prieštaravimų ir nuomonių šaltinis. Vieniems tai - rūpestingos bei sa­vo piliečius kontroliuojančios visuomenės pradžia. Kitiems tai - itin išsilavi­nusios ir sugebančios disponuoti informacija visuomenės gimimas. Tretiems -banalumo, sensacingumo ir klaidinančios propagandos asociacija. Straipsnio tikslas yra atlikti informacinės visuomenės metaforos taikymo literatūroje analizę, pateikti informacinės visuomenės apibrėžimą ir nusakyti pagrindinius jos bruožus. Siekiant užsibrėžto tikslo remiuosi Webster veikalu Theories of Information Society (1995) [4]. Webster savo veikale pateikia ke­letą informacinės visuomenės teorijų: • Bell posl-industrializmo teorija; • Giddens nacionalinės valstybės teorija; • Habermas teorija apie viešosios sferos nunykimą ir informacijos gausė­jimą; • Ekonominės pakraipos reguliacijos teorija; • Kultūrinė postmoderaios visuomenės teorija; • Castells informacijos miesto teorija (I pav.). Visos šios teorijos atspindi pastangas suprasti ir paaiškinti esamą visuo­menės būvį įvairių disciplinų - sociologijos, filosofijos, ekonomikos ir geog­rafijos - požiūriu. Webster informacinės visuomenės sampratos teorijas skiria į dvi stovyklas. Pirmos stovyklos teorinė pozicija vykstančius pokyčius kvali­fikuoja kaip visiškai naujos kokybės visuomenės - informacinės visuomenės -gimimą. Jai priklauso: • Bell posl-induslrializmo teorija. VVebster remiasi Bell knyga Tlie Corn­ing of Post-lndustrial Society (1973), kurioje Bell bando pagrįsti, kad post-industrinė visuomenė laikytina informacine visuomene. Webster pateikia Beli visuomenių skirstymą pagal darbo pobūdį: • iki-industrinė, kurioje dominavo žemės ūkio darbai, agrokultūra, • industrinė, kurioje vyrauja gamybinė veikla, • post-industrinė, kurioje svarų vaidmenį informacijos paslaugų tiekimas ir vartojimas. Bell supratimu post-industrinė visuomenė - tobuliausias visuomenės bū­vis lyginant su prieš tai buvusiais. Tokioje visuomenėje plečiasi informacinės veiklos sfera, didėja darbo vietų paslaugų sferoje pasiūla ir paklausa, techno­loginės inovacijos apsprendžia produktyvumo padidėjimą, o pastarasis įtako­ja visą ekonomikos sistemą [Websler, 1995], - Kultūrinė postmodernios visuomenės teorija. Šios teorijos atstovai - Daudrillard bei Valtimo postinodernųjį laikotarpį traktuoja, kaip naujos koky­bės visuomeninę erą, kurios susiformavimą nulėmė spartus informacijos bei komunikacijos priemonių plitimas, iššaukiantys radikalius pasikeitimus kultū­rinėje visuomenės sferoje. Tokioje visuomenėje nebeliko vienos, neginčijamos tiesos viešpatavimo. Anot Vattimo informacijos plitimo dėka atsirado daug įvai­rių alternatyvių tiesų. Kitas būdingas postmodernizmo bruožas yra autentiš­kumo atsisakymas visose gyvenimo srityse - neieškoma tikrumo ir prasmin­gumo. - Castells informacijos miesto teorija. Anot M. Castells informacinės vi­suomenės pagrindinis'"bruožas yra spartus informacijos gausėjimas ir tai rei­kalauja sudaryti ją kaupiančius ir analizuojančius informacinius centrus - mies­tus, kuriuose butų sukoncentruota globalinė ekonominė veikla. Tokiuose mies­tuose yra operuojama ir dirbama su informacija, Čia koncentruojasi informa­cinių darbuotojų bazė, kuri valdo informacinius tinklus. Antra stovykla teigia, jog esame informacijos įtakos augimo susiklosčiu­siems visuomenės procesams, reiškiniams bei santykiams liudininkai. Jai pri­klauso: • Ekonominės pakraipos reguliacijos teorija (M. Aglietta, A. Lipietz). A. Li-pietz ir M. Aglietta atstovaujama reguliacijos teorijos mokykla bando paaiš­kinti, kaip keitėsi kapitalistinė santvarka nuo antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Kapitalistinį laikotarpį jie skirsto į Fordizmą (modernus laikotarpis, nuo 1945-1973 m.) ir post-Fordizmą (postmodernus, nuo 1973m. iki šių dienų)-Fordizmo ypatybės: masinės gamybos išplitimas, populiariausios įdarbinimo grupės (pramonės darbininkų) susiformavimas, masinis vartojimas, tautinių oligopolijų įsikūrimas (vietinėse rinkose), politinės valdžios įtakos planuojamai ekonomikai sustiprėjimas. Anot anksčiau minėtų teoretikų, apie 1970 metus prasideda naujas visuomenės vystymosi etapas - perėjimas iš modernizmo į postmodernizmo erą, kurį sąlygojo įvairių sferų globalizacija. • Post-Fordizmo laikotarpyje sparčiai išaugo informacijos svarba ir jos plitimo tempai. Kitos savybės charakterizuojančios Post-Fordistinę visuomenę - siekis didinti (tech­nologijų įvedimo pagalba) ekonominį našumą bei didžiųjų kompanijų verti­kali dezintegracija. . - Giddens nacionalinės valstybės teorija. Webster, remdamasis Giddenso darbu The Nation State and Violence (1985) aptaria modernią visuomenę ir jos bruožus: • visuomenės narių priežiūros būtinybė; • nacionalinės valstybės gimimas ir jos prielaidos. Šiuolaikinė visuomenė organizuojama taip, kad visus jos narius būtų gali­ma efektyviai stebėti ir valdyti. Norėdamas plačiau atskleisti disciplinarinę vi­suomenės galią Webster remiasi Giddens teorine pozicija apie nacionalinę vals­tybę ir jos vaidmenį priežiūros, stebimosios veiklos organizavime. • Habermas informacinės visuomenės samprata: viešosios sferos teorija. Habermas visuomenės vystymosi teorijoje didžiausią dėmesį skiria visuome­ninės sferos (public sphere) atsiradimui bei kitimui. Nagrinėdamas jos vysty­mąsi prieina išvados, jog postmodernizmas nėra naujas visuomeninis laiko­tarpis, o tik modernizmo tąsa. • Šiuolaikinėje tinklo visuomenėje, tobulėjant komuni­kacinėms technologijoms sugebėjimas disponuoti informacija ir sugebėjimas kaupti informaciją tampa svarbiausiu sėkmingos veiklos garantu. Daugėja at­vejų kai manipuliuojama visuomenine nuomone ir dingsta pasitikėjimas gaunama informacija žmonės negali būti tikri gaunamos informacijos kokybe bei adekvatumu. Webster neapsiriboja šios informacinės visuomenės teorijų klasifikacijos pateikimu. Todėl, toliau įvairios informacinės visuomenės teorijos analitiškai sugrupuojamos pagal labiausiai akcentuojamus aspektus. Anot jo, galimos pen­kios informacinės visuomenės sampratos: Technologinė informacinės visuomenės samprata. Anot šios sampratos ša­lininkų didelis dėmesys skiriamas technologinėms inovacijoms ir tam, kaip jos įtakoja šiandienos visuomenės reiškinius ir procesus. Teigiama, jog IT atėji­mas pradeda naują epochą, kurioje galima lanksčiai reaguoti į rinką ir opera­tyviai joje įsitvirtinti bei veikti. Technologinė informacinės visuomenės sam­prata neišvengia kritikos. Autorius nurodo du prieštaravimus. Anot jo, Šian­dienos reiškiniams IT turi akivaizdžią įtaką, tačiau neaišku ar IT yra pakan­kamas rodiklis informacinei visuomenei apibūdinti? Antrasis yra nukreiptas į teiginį, jog pirmiausiai technologijos yra išrandamos, sukuriamos ir tada jos įtakoja visuomenę, priversdamos ją reaguoti į technologines naujoves. Tokia pozicija, Webster nuomone, visuomenės pokyčius nepagrįstai tapatina vien tik su technologinio pobūdžio pokyčiais. Ekonominė informacinės visuomenės samprata. Šia kryptimi dirbantys au­toriai pristato savotišką tinklo ekonomikos teoriją. Webster pamini F.Machlup, kuris informacinę visuomenę apibūdino, remdamasis statistine ter­minologija ir duomenimis. Jis išskyrė penkias pramonės šakas ir kiekvieną iš jų sieja su BVP bei formuluoja hipotezę, kad jei pramonės šakos prisideda prie BVP augimo, tai galima kalbėti apie informacinės visuomenės gimimą. Webster taip pat pristato ir M.Porat ekonominį požiūrį į informacinę visuomenę. M.Porat pateikė 3 dalių (pirminės, antrinės ir neinfarmacinės) ekono­minės sferos modelį. Kiekvienai ekonominės sferos komponentei jis priskyrė įvairias įmones, t.y. informacijos prekių ir paslaugų gamintojus bei tiekėjus. Jis tvirtina, kad dabartinės visuomenės ekonomika yra nukreipta į informaci­jos produktų gamybą ir paskirstymą. Šios pozicijos atstovai taipogi susilaukia kritikos. M.Porat kritikuojamas už nepagrįstą trilypį ekonominės sferos mo­delį bei už tai, kad per daug rėmėsi kiekybiniais duomenimis ir tokiu būdu suvienodino pakankamai skirtingas ekonomines veiklas. Profesinė informacinės visuomenės samprata. Anot šios teorijos šalinin­kų, informacinės visuomenės atsiradimas neišvengiamai įtakoja užimtumo sferą. Kaip nurodo Webster, pagrindinis jų teiginys yra jog informacinėje visuome­nėje pastebimas informacinių profesijų įsivyravimas. Webster pažymi, kad nėra jokio vieningo sutarimo, kokios profesijos laikytinos informacinėmis: kurios jų daugiau, o kurios jų mažiau sietinos su informacija. Tad Webster kaip sil­pnąją šios teorijos vietą nurodo dirbančiųjų paskirstymą į kategorijas. Vienas esminių šiuolaikinės visuomenės aspektų - pačios visuomenės sampratos kaita. Šiandienos visuomenėje pradeda vyrauti tokie dari­niai kaip socialiniai judėjimai, bendruomenės, interesų grupės, turinčios skirtingas vertybes, lū­kesčius, požiūrius, interesus bei santykius. Tokioje visuomenėje kinta mokymosi samprata - klasikinė mokymosi struktūra ir principai tampa nebetinkami. „Šiuolaikinis mokymasis po truputį perkelia akcentus nuo teisinio prado link komunikacinių prioritetų, padedančių rasti konsensusą, nusta­tyti tolerancijos ribas ir taisykles, derinti intere­sus, vertybes ir lūkesčius, ieškoti originalių ir ino­vacinių sprendimų" [l, p. 13]. Su šiais procesais sietinas XX a. 9 dešimt­metyje viešajame sektoriuje pradėjęs formuotis naujas vadybinis požiūris, kurį skirtingi autoriai įvardijo kaip „naujoji viešoji vadyba", „menedžiarizmas", „rinka pagrįstas viešasis administravi­mas", „postbiurokratinė paradigma", „antreprenerinis mokymasis" ir kt. [21, p. 102-103]. Po skir­tingais pavadinimais slypintys bendri aspektai -laisvesnis hierarchinių lygmenų bendradarbiavi­mas, personalo įtraukimas į sprendimų priėmi­mo procesą, grįžtamasis ryšys su vartotojais, di­desnis mokymosi ir sprendimų priėmimo skaidru­mas. „Mokymosi ir suagusiųjų švietime srityje imami vartoti nauji žodžiai ir principai - decentralizacija, dereguliacija, mokymosi lankstumas, kokybė, prisitaikymas prie pokyčių, dalyvaujamoji demo­kratija, elektroninė valdžia" [19, p. 13]. Siame kontekste ypač svarbios žinių vadybos politikos ir žinių vadybos politikos sąvokos, jungiančios du anksčiau minėtus aspektus - vi­suomenės bei mokymosi sampratos pokyčius bei in­formacinių technologijų skvarbą. Siaurąja pras­me žinių vadybos politika gali būti įvardijama kaip informacinių technologijų naudojimas de­mokratiniuose procesuose, elektroninė valdžia -kaip viešųjų institucijų paslaugų ir informacijos teikimas informacinių technologijų priemonėmis; šios sąvokos yra neatsiejama esminių šiuolaiki­nėse visuomenėse vykstančių procesų dalis. Žinių vadybos politikos samprata tradiciškai siejama su valdžios institucijų informacijos ir pa­slaugų teikimu elektroniniais kanalais; tačiau plačiąja prasme ji apima beveik visus informacinių ir telekomunikacijų technologijų diegimo vieša­jame sektoriuje aspektus, nes paslaugų teikimas neatsiejamas nuo platesnio konteksto: teikimo kanalų ir būdų, bendravimo tarp piliečių ir valdžios institucijų priemonių, valstybės ir savival­dybių tarnautojų kompetencijos informacinių technologijų srityje, galiausiai - nuo gyventojų galimybių pasinaudoti informacinių technologi­jų priemonėmis. Žinių vadybos politikos kūrimo idėjų pagrin­das - daugelyje šalių įgyvendinamos pastangos modernizuoti valdžią, kurių ištakos - piliečių ne­pasitenkinimas viešuoju sektoriumi ir net pasitraukimas iš jo. Įsigalint nuostatai, kad viešosios paslaugos yra neveiksmingos ir prastos kokybės, didesnes pajamas turintys piliečiai gali pasirink­ti perėjimą prie privačiai teikiamų paslaugų (pvz., švietimo, sveikatos apsaugos ir pan. srityse). Dėl to nebelieka socialinio konsensuso dėl šių paslaugų teikimo. XX a. paskutiniame dešimtme­tyje daugelis pasaulio vyriausybių pradėjo įgy­vendinti iniciatyvas, skirtas panaudoti internete teikiamas galimybes įvairiems viešojo sektoriaus tobulinimo tikslams, taip pat mokymosi efektyvu­mui (jis suprantamas kaip santykis tarp pagei­dautinų veiklos rezultatų ir panaudotu tiems re­zultatams pasiekti kompleksinių išteklių, indė­lių, išlaidų ir kitų resursų [20, p. 8]) didinti. „Vie­šasis mokymasis vis labiau tampa bendros paslau­gų rinkos dalimi ir pradeda konkuruoti bei in­tegruotis su privačiu sektoriumi" [l, p. 16]. Dauguma Europos valstybių įgyvendina žinių vadybos politikos plėtros iniciatyvas, kurios įtraukiamos į svarbiausius regiono bei atskirų vals­tybių žinių vadybos strategijų plėtros planavi­mo dokumentus. 2002 m. gegužės mėn. Sevilijos Europos Tarybos patvirtintame „Elektroninės Europos 2005" veiksmų plane, numatančiame Li­sabonos strategijos nuostatų žinių vadybos strategijų srityje įgyvendinimą, elektroninė valdžia išskirta kaip vienas svarbiausių siekiamų tikslų. Šioje srityje „Elektroninė Europa 2005" apibrė­žia tokias veiksmų kryptis kaip visų viešojo suagusiųjų švietime institucijų prijungimas prie plačiajuos­čio internete; suderinamumo užtikrinimas suda­rant prielaidas teikti žinių vadybos politikos pa­slaugas Europos mastu; interaktyvių viešųjų pa­slaugų plėtra; viešųjų pirkimų vykdymas elektro­niniu būdu; viešųjų internete prieigos taškų stei­gimas; kultūros ir turizmo paslaugų teikimas [6]. Be to, „Elektroninė Europa 2005" numato vals­tybėms narėms siūlomus veiksmus elektroninio mokymo ir elektroninės sveikatos srityse, kurie tiesiogiai susiję su žinių vadybos politikos plėtra. Žinių vadybos politikos plėtra numatyta ir at­skirų Europos valstybių žinių vadybos strategijų plėtros planuose: vienas iš šešių tikslų, nu­matytų Prancūzijos Vyriausybės žinių vadybos strategijų veiksmų plane, yra informacinių technologijų ir telekomunikacijų panaudojimas suagusiųjų švietime paslaugoms teikti internetu ir jų pasiekimui užtikrinti; Portugalijos strateginiame dokumente „Skaitmeninė Portugalija - interneto programa) („Portugal Digital - Iniciativa Internet") numatytas internete panaudojimas vals­tybės institucijoms bendraujant su šalies piliečiais ir tarpusavyje; Jungtinėje Karalystėje 2000 m. pradėta kampanija „JK internete" („UKonline"), kurios vienas iš uždavinių - pasiekti, kad 2005 m. visi norintieji turėtų prieigą prie interneto ir visos valdžios paslaugos būtų pasiekia­mos internetu [17]. 1.1.Žinių vadybos politikos strategijos Lietuvos valdžios institucijose Suagusiųjų švietimo modernizavimas naudojant informacines technologijas įtrauktas ir į Lietuvos svarbiausius žinių vadybos strategijų plėtros planavimo dokumentus: Valstybės ilgalaikės raidos strategiją [16], Lietuvos žinių vadybos strategijų plėtros strateginį planą [15] bei jo pagrindu rengiamus kasmetinius žinių vadybos strategijų plėtros išsamiuosius planus, kuriuo­se numatomos svarbiausios valstybės institucijų priemonės plėtojant informacinę visuomenę. Elektroninė valdžia išskirta kaip ypatingo dėme­sio sritis 2004 m. balandžio mėn. patvirtintoje suagusiųjų švietimo plėtros stra­tegijoje [14]. Skirtingose Europos Sąjungos šalyse bei Lie­tuvoje vykdomos praktinės žinių vadybos politikos strategijos toliau apžvelgiamos suskirsčius jas į kelias stambias grupes: • elektroninių viešųjų paslaugų teikimas; • informacijos ir paslaugų teikimo kanalai ir būdai; • gyventojų bendravimui su valdžios institu­cijomis skirtų priemonių diegimas; • valstybės ir savivaldybių tarnautojų rengi­mas. 1.2.Švedijos, Danijos siaugųsiųjų švietimo strategijos analizė Europos Komisijos užsakymu bendrovės „Cap Gemini Ernst & Young" atlikto elektroninių viešųjų paslaugų tyrimo duomenimis, 2003 m. Europos Sąjungos valstybėse pagrindinių vie­šųjų paslaugų perkėlimo į elektroninę terpę ly­gis siekė 67 proc., o jo didėjimas pastaraisiais metais šiek tiek sulėtėjo. Verslui skirtos viešosios paslaugos išplėtotos daug labiau, nei skirtos gy­ventojams (atitinkamai 79 proc. ir 58 proc.); tai sietina su tendencija, kad sparčiausiai į elektro­ninę terpę perkeliamos pajamas kuriančios pa­slaugos. 2003 m. Europos Sąjungos šalyse paja­mas kuriančios paslaugos, skirtos mokesčiams ir įmokoms iš piliečių ir verslo, pasiekė 92 proc. lygį, tuo tarpu su administraciniais įsipareigoji­mais piliečiams ir verslo įmonėms susijusios pa­slaugos (pvz., registravimo ir leidimų išdavimo paslaugos) išplėtotos žemiau vidurkio (išimtys -darbo paieškos bei duomenų pateikimo statisti­kos įstaigoms paslaugos). Dvi pagrindinės to prie­žastys: valstybių siekis mokesčių surinkimą pada­ryti kiek įmanoma paprastesnį piliečiams ir ver­slui bei aukštas mokesčių rinkimo sistemose jau įdiegtų informacinių technologijų lygis. 2003 m. tarp Europos Sąjungos šalių aukščiausiu paslau­gų perkėlimo į internetą lygiu pasižymėjo Švedi­ja (87 proc.), toliau sekė Danija ir Airija (po 86 proc.), Austrija (83 proc.) bei Suomija (80 proc.). Per pastaruosius porą metų viešųjų paslaugų per­kėlimo į elektroninę terpę lygis sparčiausiai didėjo Austrijoje, Belgijoje ir Liuksemburge [3], Elektroninės viešosios paslaugos diegiamos ir Lietuvoje, nors kol kas jų perkėlimo į internetą lygis gana žemas - 2003 m. pabaigoje atlikto ty­rimo duomenimis, pagrindinių viešųjų paslaugų perkėlimo į elektroninę terpę lygis Lietuvoje siekė tik 44 proc. Ir Lietuvoje verslui skirtos paslaugos į elektroninę terpę perkeliamos daug sparčiau nei skirtos piliečiams (elektroninės būdu teikia­ma daugiau nei pusė - 53 proc. - skirtų verslui ir tik trečdalis - 35 proc. - skirtų piliečiams paslaugų) [26]. Kaip rodo tyrimai, Lietuvos gyventojams, ku­rie naudojasi internetu, aktualiausios elektroni­niu būdu teikiamos paslaugos, susijusios su dar­bo paieška (51 proc.), stojimu į aukštąsias mo­kyklas (48 proc.), sveikatos apsauga (44 proc.) (beje, būtent su sveikatos apsauga susijusias pa­slaugas gana sunku perkelti į elektroninę terpę - ES jų teikimo elektroniniu būdu lygis siekia tik 20 proc. [3], Lietuvoje - O proc. [26]). Paly­ginti su 2003 m. apklausos duomenimis, reikš­mingai padaugėjo asmenų, ieškančių informaci­jos apie gyventojų pajamų mokesčių deklaravi­mą [24]. 2. Informacijos ir paslaugų teikimo būdai Europos Sąjungos šalyse tiek paslaugų ir in­formacijos perkėlimas į internetą, tiek bendravi­mo su visuomene priemonių kūrimas dažniausiai siejamas su valdžios institucijų internete svetai­nėmis. Europos Sąjungoje pusė (49 proc.) interneto vartotojų lankosi valdžios institucijų interneto svetainėse; maždaug trečdalis (37 proc.) čia ieško administracinės informacijos, ketvirtadalis (23 proc.) išsiunčia elektroninės laiškus atitinka­mų institucijų darbuotojams [7]. Lietuvos internete vartotojai viešojo suagusiųjų švietime institucijų internete svetainėmis do­misi daug mažiau: 2004 m. balandžio mėn. 11 proc. 15-74 metų amžiaus Lietuvos gyventojų bu­vo internetu kreipęsi į viešojo suagusiųjų švietime ins­titucijas (t. y. lankęsi jų internete svetainėse); tai sudaro 38 proc. besinaudojančiųjų internetu (2003 m. IV ketvirčio tyrimo duomenimis, inter­netu į viešojo suagusiųjų švietime institucijas buvo kreipęsi 6 proc. gyventojų, arba 28 proc. besi­naudojančiųjų internetu). Viešojo suagusiųjų švietime institucijų internete svetainėse didžioji dalis žmonių lankosi tam, kad susipažintų su rengia­mais teisės aktų projektais ir pateiktų pasiūlymų dėl jų tobulinimo (35 proc.), diskutuotų su ki­tais žmonėmis aktualiais viešosios politikos klau­simais (24 proc.), kreiptųsi į valstybės ar savivaldybės tarnautojus, atsakingus už dominantį klau­simą (20 proc.) [24], Pagrindinė su valdžios institucijų interneto svetainėmis susijusi problema - tai, kad didžioji jų dalis skirtos informavimo tikslams, o jų inte­raktyvumo lygis gana žemas. Tam diegiamos papildomos priemonės, kurios numatomos viešojo suagusiųjų švietime institucijų interneto svetainių kū­rimą reglamentuojančiuose specialiuose teisės ak­tuose. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos rašytinių konsultacijų elgesio kodekse, taikomame centri­nės valdžios institucijoms, numatomas konsulta­vimo internetu priemonių diegimas bei įvairių konsultacijas palengvinančių priemonių kūrimas (laisva dokumentu prieiga, pasirinkimo tarp ke­lių formatų tipų galimybė, greitas dokumentų par­sisiuntimas ir pan.). Prancūzijoje priimtos ben­drus reikalavimus nustatančios tvarkos: pavyz­džiui, daugumoje ministerijų ir kitų valdžios ins­titucijų interneto svetainių yra teminiai forumai; parengtų dokumentų (pvz., Elektroninio parašo įstatymo) projektai pateikiami aptarti viešai. Por­tugalijoje kai kurių ministerijų interneto svetai­nėse sukurti diskusijų forumai, priimtos interne­to svetainių kūrimo gairės [17]. Lietuvoje pagrindinis dokumentas, nustatan­tis valstybės institucijų interneto svetainių struk­tūros, suagusiųjų švietime, informacijos, pritaikymo neįgaliesiems reikalavimus, yra Vyriausybės pa­tvirtinti Bendrieji reikalavimai valstybės institu­cijų interneto svetainėms [13]. Jie numato, kad interneto svetainėse pateikiama informacija turi būti susisteminta ir reguliariai atnaujinama, turi būti garantuotas abipusis ryšys tarp interneto var­totojo ir institucijos. Visos valstybės institucijų interneto svetainės prie šių reikalavimų turi būti pritaikytos iki 2004 m. liepos l d. 2003 m. pabai­goje atlikto tyrimo duomenimis, pagrindinės vals­tybės institucijų interneto svetainių neatitikties Šiems reikalavimams sritys: nesudaryta galimybė interneto svetainėje užduoti klausimus (elektro­ninės paštu arba specialiame interneto svetainės skyriuje); neteikiama informacija apie instituci­jos tarptautinį bendradarbiavimą,, tarptautinius projektus; neteikiama teisinė informacija (galio­jantys teisės aktai, teisės aktų projektai), nesu­daryta galimybė užsisakyti naujienas elektroni­niu paštu; nesukurtos paieškos pagal žodį siste­mos [26]. Kai kuriose Europos Sąjungos šalyse valdžios institucijų svetainių informacija pasiekiama ir per centralizuotus valdžios interneto portalus. Re­miantis 2002 m. vidurio duomenimis, interneto portalai, suteikiantys prieigą prie visų viešojo suagusiųjų švietime institucijų interneto svetainių in formacijos, buvo sukurti 10 iš 28 Europos Sąjun­gos valstybių narių: Danijoje, Švedijoje, Vokie­tijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalys­tėje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Airijoje ir Olan­dijoje [8]. Sėkmingo tokio pobūdžio projekto pa­vyzdys - Didžios Britanijos žinių vadybos politikos portalas6. Didžiojoje Britanijoje nuo 2000 m. gruodžio visa valdžios institucijų informacija pa­siekiama per bendrą portalą; jame pateikiami pra­nešimai spaudai, Vyriausybės vadovų kalbos, ofi­cialūs dokumentai, visi Įsigalioję įstatymai, kiti svarstomi bei priimti teisės aktai. Elektroninė valdžia neatsiejama ir nuo ver­slo įmonėms skirtų paslaugų teikimo. Bendro­vėms skirti specializuoti interneto portalai su­kurti 13 Europos Sąjungos valstybių: Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Airijoje, Portugalijoje, Italijoje, Suomijoje, Graikijoje ir Olandijoje [8]. Lietuvoje 2003 m. pradėtas įgyvendinti ir 2004 m. tęsiamas projektas, skirtas su­kurti interneto portalą „Valdžios elektroniniai vartai"7. Portale numatoma sujungti visas Lietu­vos valstybės institucijas į bendrą oficialios in­formacijos tvarkymo sistemą sudarant sąlygas lengviau ir greičiau gauti informaciją bei paslau­gas, susijusias su valstybės institucijų veikla. Be to, Lietuvoje yra aukšto lygio verslui skirti inter­neto portalai: pvz., šalies eksportuotojams bei užsienio investuotojams skirtas Lietuvos ekonominės plėtros agentūros tinklai apis8, Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros portalas9 ir kt. Europoje ypač pabrėžiama, kad perkeliant į internetą valdžios institucijų informaciją ir pa­slaugas svarbu užtikrinti, kad jos būtų pasiekia­mos neįgaliems asmenims. Šiam tikslui skirtos priemonės plačiai įgyvendinamos Austrijoje ir Švedijoje (taikant „Web Accessibility fnitiative"10, arba WAI gaires viešojo suagusiųjų švietime institu­cijų interneto svetainėms), Danijoje (plėtojant tinklalapių prieinamumo standartus, kuriant dirb­tinio balso technologijas), Olandijoje (įgyvendi­nant „Skaitmeninės žaidimų aikštelės" projek­tą), Portugalijoje (1999 m. čia įkurta speciali Pri­eigos agentūra, turinti užtikrinti interneto pri­eigą neįgaliems, vyresnio amžiaus, sunkiai ser­gantiems žmonėms). Lietuvoje reikalavimas pri­taikyti valstybės institucijų tinklalapius neįgaliesiesiems pagal WAI rekomendacijas numatytas jau minėtuose Bendruosiuose reikalavimuose valstybės institucijų interneto svetainėms. 2. Suaugusiųjų švietimo politikos įgyvendinimas vyriausybinėse institucijoje Viena dažniausiai naudojamų ir paprasčiau­sių modernių priemonių, kuriomis bendraujama su vyriausybinėmis institucijomis - elektroninis paštas. Europos Sąjungos šalyse valstybės tarnautojų su­sirašinėjimas elektroniniu paštu reglamentuoja­mas įvairiai. Daugumoje jų susirašinėjimui Įpras­tu paštu taikomos taisyklės galioja ir elektroni­niam paštui (pvz., Suomijoje, Prancūzijoje, Jung­tinėje Karalystėje), tačiau, pavyzdžiui, Portuga­lijoje valstybės tarnautojų bendravimui elektro­niniu paštu taikomos atskirame teisės akte išdės­tytos specialios taisyklės, nustatančios įvairius praktinius reikalavimus (formatą, atsakymo į gau­tus paklausimus laiką ir pan.) [17]. Bendro sprendimo nebuvimas lemia, kad bendravimas elektroninės priemonėmis tarp val­džios institucijų ir interesantų daugiausiai išlie­ka neveiksmingas. Planuojama parengti ir priim­ti galiojančių teisės aktų (pvz., Viešojo suagusiųjų švietime įsakymo, Teisės gauti informaciją iš vals­tybės ir savivaldybių institucijų įstatymo ir kt.) pakeitimus, sudarančius galimybę su vyriausybinėmis institucijomis elektroninėmis priemonėmis (pvz., elektroniniu būdu pateikiant prašymą ir pan.); tačiau, be teisinės bazės tobulinimo ir technolo­gijų diegimo, šiuo požiūriu svarbi pačių valsty­bės ir savivaldybių tarnautojų kompetencija bei motyvacija naudotis informacinėmis technologi­jomis bendraujant su interesantais. 2.1.Tarnautojų kompetencija Žinių vadybos politikos iniciatyvų sėkmė daž­niausiai priklauso ne tik nuo techninių sprendimų įgyvendinimo arba teisinės bazės pritaikymo. Ypač svarbus šiame kontekste tampa žmoniškasis veiksnys, požiūrio į vykdomas veiklas ir funk­cijas kaita. Naujoji viešoji vadyba reikalauja, kad valstybės tarnautojai būtų daugiau vadybininkai nei administratoriai - t.y. laipsniškai pereitų nuo instrukcijų, taisyklių, įstatymo vykdymo neatsi­žvelgdami į galimus padarinius prie orientuotos į rezultatus mokymosi organų veiklos [20, p. 102]. Nuo valstybės tarnautojų kompetencijos, jų ge­bėjimo naudotis informacinėmis technologijomis ir savo veiklą taikyti prie naujų darbo, problemų sprendimo, paslaugų teikimo modelių ir sąlygų labai priklauso, ar bus pasiekti valstybės dokumentuose užsibrėžti ambicingi planai žinių vadybos politikos ir žinių vadybos politikos plėtros srityje. Kol kas Lietuvoje įgyvendinami tik pradiniai žingsniai administracinių gebėjimų tobulinimo linkme. Į Valstybės tarnautojų mokymo 2002-2006 m. strategijos dalį „Prioritetiniai valstybės tarnautojų mokymo tikslai" įtrauktas punktas „Kompiuterinio raštingumo Europos standarto (ECDL) įgūdžių formavimas" (kiti prioritetai -pasirengimas vykdyti funkcijas, susijusias su Eu­ropos Sąjungos teisės įgyvendinimu, pasirengi­mas dalyvauti Europos Sąjungos teisėkūros pro­cese ir Europos Sąjungos institucijų veikloje, už­sienio kalbų mokėjimas bei gebėjimų spręsti pro­blemas, susijusias su Lietuvos Respublikos Vy­riausybės strateginių tikslų (prioritetų) įgyvendi­nimu, tobulinimas) [14]. -Rengiant aukštos kva­lifikacijos būsimus specialistus, reikšmingos aka­deminių institucijų strategijos ; pastaruoju metu aukštojo mokslo institucijos, atsižvelgdamos į naujus visuomenės poreikius, steigia padalinius ir rengia naujų sričių specialistus. 2.2.Žinių vadybos politikos ir demokratijos prielaidos Tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungos šaly­se įgyvendinamos įvairios strategijos žinių vadybos politikos srityje, tiesiogiai susijusios su viešo­jo suagusiųjų švietime paslaugų teikimu. Tačiau jos nėra prasmingos, jeigu neįvertinamas vienas reikš­mingas aspektas: kokia visuomenės dalis turi ga­limybes naudotis informacinėmis technologijo­mis, be kita ko ir tam, kad gautų žinių vadybos politikos paslaugas. Universali ir vienoda prieiga prie naujų technologijų laikoma esmine sąlyga sėkmingo interneto taikymo valstybės valdymui modernizuoti ir demokratijai plėtoti. Nors interneto naudojimo mastai Lietuvoje didėja palyginti sparčiai, vienodų interneto pri­eigos galimybių klausimas išlieka labai aktualus • nemaža gyventojų dalis išlieka atskirta ar atsi­skyrusi nuo modernių informacinių technologi­jų panaudojimo. Tai lemia įvairios priežastys, pra­dedant nepakankama motyvacija (internete ne­ matoma asmeniškai naudingų paslaugų ar spren­dimų arba nežinoma, kad tokių yra) ir baigiant finansinėmis aplinkybėmis (sąlyginai didelės kompiuterių ir interneto ryšio kainos, palyginti su vidutinėmis pajamomis), tačiau pasekmė bendra • nevienodos visuomenės narių galimybės tapti žinių vadybos strategijų nariais. 2004 m. pradžioje internetu kartą per mė­nesį ir dažniau naudojosi beveik 27 proc. šalies gyventojų; daugiau nei penktadalis gyventojų (22 proc.) internetu naudojosi bent kartą per savai­te ir dažniau (prieš metus, t. y. 2003 m. pradžio­je, atitinkami rodikliai buvo 19 ir 17 proc.) [25]. Kol kas ypač žemi išlieka interneto naudojimo namų ūkiuose rodikliai - 2003 m. pabaigos duo­menimis, interneto ryšį turi tik 8 proc. Lietuvos namų ūkių [22], Dideli skirtumai išlieka tarp kaimo ir miesto gyventojų galimybių naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis (2003 m. III ket­virtyje didžiuosiuose miestuose internetą namuo­se turėjo apie 16 proc. namų ūkių, kaime - ma­žiau nei l proc.), be to, apsirūpinimas technolo­gijomis tiesiogiai priklauso nuo namų ūkių paja­mų (pvz., tarp namų ūkių, kurių mėnesinės pini­ginės pajamos viršijo tūkstantį litų, internetą tu­rėjo 23 proc. namų ūkių) [22]. Taigi internetu Lietuvoje naudojasi jauni, gyvenantys didmies­čiuose, gaunantys palyginti dideles pajamas žmo­nės. Ši skirtinga šalies gyventojų padėtis kuria skaitmeninį sklastą - socialinės padėties skirtu­mus tarp besinaudojančių ir nesinaudojančių in­formacinėmis technologijomis individų ir namų ūkių. Be abejo, tai nėra išskirtinai Lietuvos pro­blema - ir aukštais interneto skvarbos rodikliais pasižyminčiose Europos Sąjungos šalyse naudo­jimasis informacinėmis technologijomis nėra universalus, nemaža visuomenės dalis išlieka atskir­ta arba atsiskyrusi nuo informacinių technologi­jų teikiamų galimybių. Pagrindinius tiek Europos Sąjungos valsty­bių, tiek Lietuvos veiksmus sprendžiant žemo in­formacinių technologijų skvarbos lygio proble­mą galima išskirti į dvi sritis: skatinimas naudotis informacinėmis technologijomis ir mokymas, kaip tai daryti. Skatinimas naudotis informacinėmis techno­logijomis dažniausiai įgyvendinamas užtikrinant nemokamą interneto prieigą ir taikant mokesčių lengvatas. Daugelyje Europos Sąjungos šalių steigiami vieši nemokamos interneto prieigos taškai (pvz., bibliotekose, mokyklose, bendruomenės centruose, muziejuose, pašto skyriuose, darbo bir­žos skyriuose ir pan.). Vieši interneto prieigos taškai plačiai steigiami Austrijoje, Liuksembur­ge (vieši prieigos terminalai), Danijoje, Suomi­joje, Prancūzijoje, Švedijoje (bibliotekose, spe­cializuotuose centruose), Olandijoje (knygynuo­se), Ispanijoje (regioninės ir vietinės valdžios įstaigose) [8]. Dalis Europos Sąjungos šalių tai­ko mokesčių lengvatas skirtingiems produktams, susijusiems su naujų informacinių technologijų ir telekomunikacijų paslaugų panaudojimu. Pa­vyzdžiui, Portugalijoje tam skirtos atskiros programos, kurių pagrindu mokesčių lengvatos yra taikomos individams, mokykloms, ne pelno or­ganizacijoms, mokytojams, studentams ir pan. [17]; Švedijoje informacinei infrastruktūrai kur­ti teikiama valstybės parama remiant plačiajuos­čių duomenų perdavimo tinklų kūrimą, mokes­čių lengvatomis skatinant bendroves kompiute­rine technika aprūpinti savo darbuotojų namų ūkius ir pan. Nuolaidos ir mokestinė parama daž­nai taikoma skatinant plačiajuosčio interneto plėtrą Europoje. Lietuvoje naudotis šiuolaikinėmis informa­cinėmis technologijomis dažniausiai skatinama kuriant viešąją interneto prieigą. Ilgą laiką pa­grindinė viešos nemokamos interneto prieigos vie­ta buvo viešosios bibliotekos, tačiau jų galimybės patenkinti skaitytojų poreikius labai atsilieka nuo poreikio. 2002 m., vykdant PHARE 2000 verslo plėtros programą, Marijampolės, Utenos ir Klai­pėdos rajonuose įsteigta per 30 nuotolinių stu­dijų centrų, aprūpintų viešai prieinamais inter­neto ryšį turinčiais kompiuteriais. Verslo įmonių įkurtas aljansas „Langas į ateitį", į kurio veiklą nuo 2003 m. įsitraukė ir Vidaus reikalų ministe­rija, privataus verslo ir valstybės biudžeto lėšo­mis 2002-2003 m. įsteigė per 170 interneto pri­eigos centrų įvairiose Lietuvos vietovėse. Lietu­voje 2003 m. pabaigoje buvo apie 350 viešų in­terneto prieigos taškų, kuriuose šalies gyvento­jai galėjo nemokamai naudotis internetu. Ban­doma diegti ir mokestines lengvatas - 2004 m. balandį Lietuvos Respublikos Vyriausybė iš es­mės pritarė Lietuvos Respublikos gyventojų pa­jamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio papildy­mo įstatymo projektui [12], numatančiam mo­kesčių lengvatas šalies gyventojams, įsigyjantiems kompiuterius su programine įranga bei įsivedan­tiems interneto ryšį; Lietuvos Respublikos Sei­mas šiuos pakeitimus turėtų svarstyti artimiausiu metu. Antra universalios interneto prieigos užtik­rinimo kryptis - mokymai. Jų metu gyventojai su­pažindinami su naujomis informacinių ir teleko­munikacijų technologijų paslaugomis, mokomi jomis naudotis. Europos Sąjungos valstybėse įgy­vendinamos strategijos , skirtos mokykloms (per specialias mokymo programas), be to, didžioji da­lis šalių turi ir platesnes programas, skirtas suau­gusiesiems mokyti ir perkvalifikuoti; pavyzdžiui, didelės mokymų kampanijos įgyvendinamos Bel­gijoje (šioje šalyje, be mokymų mokyklose, įgy­vendinamos neįgaliesiems bei vyresnio amžiaus žmonėms skirtos mokymo strategijos ); Danijoje (šioje šalyje mokymai vykdomi viešuose interne­to prieigos centruose). 3.Žinių vadybos įtaka siuugusiųjų švietime Analizuojami žinių vadybos politikos sėkmingo įgyvendinimo principai, leidžiantys efektyviai transformuoti viešąjį sektorių ir jo ryšį su visuomene. Analizuojama žinių vadybos politikos įtaka keičiant viešojo sektoriaus sąveikavimo su visuomene procesus efektyvaus suagusiųjų švietime linkme, įvertinamos konkrečios galimybės žinių vadybos politikos priemonėmis pašalinti neigiamus valstybės mokymosi aspektus, aptariama žinių vadybos politikos įtaka kuriant viešąją vertę. Viešojo suagusiųjų švietime institucijos šiuo me­tu keičia tiek vidinius, tiek išorinius savo proce­sus naudodamos informacines ir komunikacines technologijas (IKT). IKT jau gana ilgą laiką yra paplitusios informavimo, mokymosi srityse ir pas­taruoju metu tampa ypač aktualios keičiantis nuomonėmis, požiūriais, siekiant susitarimų pri­vačiame ir visuomeniniame gyvenime. Elektroninė valdžia (žinių vadybos strategijos ) ir viešosios vertybės yra glaudžiai susijusios. Si sąsaja leidžia efektyviai transformuoti viešąjį sektorių ir yra pa­grindas žinių vadybos ir žinių ekonomikos raidai [l, p. 112]. Tačiau mokslinėje literatūroje nėra pakankamai aptarta ir išanalizuota žinių vadybos strategijos įtaka viešojo sektoriaus pokyčiams formuojantis visuomenei ir kuriant viešąsias vertybes. 3.1.suaugisiųjų švietimo komunikacijos strategijos sėkmingos plėtros kryptys 2001 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime dėl nacionalinės žinių vadybos strategijų plėtros koncepcijos patvirtinimo pa­teikiamas žinių vadybos strategijos apibrėžimas: „Elektroninė valdžia - tai valstybinis informacinės infrastruk­tūros institutas, laiduojantis patogią viešosios in­formacijos prieigą ir apykaitą bei teikiantis viešąsias paslaugas informacinių technologijų pa­grindu". Kitaip tariant, elektroninė valdžia - tai visuomenės ir valdžios, ypač viešojo suagusiųjų švietime institucijų, sąveikavimas internetu ar teleko­munikacijų tinklais siekiant gauti (teikti) viešąją informaciją ir viešąsias paslaugas. Informacinės žinių vadybos strategijos leidžia padidinti valdžios vidinio ir išorinio sąvei­kavimo spartą, užtikrina viešųjų paslaugų kokybės gerinimą, pasiekiamumą, tikslumą. Kryptingas ir efektyvus IKT naudojimas sudaro sąlygas nau­dotis viešosiomis paslaugomis 24 valandas per parą, 7 dienas per savaite, padidina priimamų viešųjų sprendimų skaidrumą bei viešojo suagusiųjų švietime institucijų atskaitomybe. Žinių vadybos strategijos priemonės praplečia gyventojų galimybes daly­vauti politiniuose procesuose. Valstybinių institucijų diegiamos naujos informacinės tech­nologijos gali tapti efektyviu instrumentu viešajai vertei didinti. Tokiu atveju viešosios vertės didi­nimas priklausys nuo sprendimo, kokiose konkre­čiose valdžios institucijų mokymosi srityse naudo­ti naujausias technologijas [3, p. 97]. Informacinės žinių vadybos strategijos skatina viešojo sektoriaus pokyčius. Tačiau šie pokyčiai gali būti panaudoti dvejopai: • visuomeninėms vertybėms didinti, piliečių pasirinktam gyvenimo būdui plėtoti; • IT teikiamos galimybės gali būti sutelktos politikų bei verslininkų rankose, o jie gali išnaudoti šias galimybes savo asmeniniams tikslams [2, p. 70]. Siekiant sėkmingai įgyvendinti e. valdžią ir atsižvelgiant į visuomenės interesus, rekomen­duojama taikyti 15 sėkmingo žinių vadybos strategijos įgyven­dinimo principų [4. p. 8]: 1. Valstybinių institucijų veikiamų sričių plėtros poreikiai. Žinių vadybos strategija pirmiausia turi būti diegiama tose valstybinio mokymosi srityse, kurios glaudžiai siejasi su viešųjų interesų įgyvendinimu. 2. Pagrindiniai žinių vadybos strategijos sėkmės kriterijai - nauda ir efektyvumas. Valstybės mokymosi opti­mizavimas bei socialinio vystymosi tikslai yra la­bai svarbūs argumentai diegti e. valdžią. 3. Privatumas ir apsauga - vienas iš svar­biausių sėkmingo žinių vadybos strategijos įgyvendinimo principų. Si sritis yra svarbi visose žinių vadybos strategijos die­gimo stadijose. Privatumo ir apsaugos užtikrini­mas turi būti tiksliai ir profesionaliai atliktas. 4. Finansavimo pagrindimas. Žinių vadybos strategijos įgyvendinimas turėtų prasidėti nuo būsimos nau­dos bei reikiamų kaštų jai pasiekti įvertinimo. 5. Viešojo sektoriaus kultūra ir kompeten­cija. Valstybės tarnautojai turi būti suinteresuoti žinių vadybos strategijos kūrimu ar bent būti pasiryžę mokytis bei kelti savo kvalifikaciją. Viešojo sektoriaus kultūra bei darbuotojų kompetencija leidžia spręsti apie galimus trukdžius diegiant žinių vadybos strategija . 6. Priemonių koordinavimas. Būtinas e. val­džios priemonių ir projektų koordinavimas tarp atskirų valstybinių institucijų vengiant funkcijų dubliavimo. 7. Teisinės aplinkos kūrimas. Žinių vadybos strategijos diegimas turi būti atitinkamai įstatymiškai regla­mentuotas. 8. IT infrastruktūra. Infrastruktūros poky­čių mastai turi atitikti laukiamus žinių vadybos strategijos die­gimo rezultatus. Priešingu atveju kyla grėsmė, kad sukurta JT infrastruktūra bus tik brangi ir ne­veiksmingai naudojama programinė (kompiute­rinė) įranga. 9. Ilgalaikės politinės nuostatos. Aukščiau­sios vykdomosios valdžios institucijos turi būti suinteresuotos žinių vadybos strategijos kūrimu bei plėtra, pri­valo remti žinių vadybos strategijos diegimą ne tik taktiniu, bet ir strateginiu lygmeniu. 10. Visuomenės dalyvavimas. Visuomenė taip pat turi dalyvauti kuriant e. valdžią. Aktyviai dalyvaudami piliečiai skatina valstybės mokymosi sistemos, tenkinančios jų poreikius, plėtrą. 11. Elektroninės atskirties eliminavimas. Svarbu panaikinti išsilavinimo bei kompiuterinio raštingumo skirtumus visuomenėje, kad būtų išvengta atskirų visuomenės sluoksnių elektroninės atskirties problemų. 12. Viešojo ir privataus sektorių bendradar­biavimas. Vyriausybė turėtų į verslo sektorių žiūrėti kaip į partnerį, siekdama užsitikrinti finansavimą, profesionalių darbuotojų pasiūlą, geresnes prieigos prie IKT infrastruktūros gali­mybes. 13. Monitoringas ir vertinimas. Žinių vadybos strategijos diegimo sėkmė priklausys ir nuo nuolatinės die­gimo proceso kontrolės bei vertinimo ir išorinio žinių vadybos strategijos projektų audito. 14. Pridėtinė vertė. Diegiant e. valdžią būtina apskaičiuoti pridėtinę vertę, tenkančią individualiesiems vartotojams. 15. Prieinamumas. Potencialiems vartoto­jams būtina užtikrinti lengvai prieinamą, patogų, nebrangų, efektyvų naudojimąsi žinių vadybos strategijos priemonėmis. Žinių vadybos strategija turi tapti instrumentu, gerinančiu valstybės institucijų ryšį su visuomene, skatinančiu ir keičiančiu viešojo sektoriaus veiklą efektyvaus suagusiųjų švietime kryptimi. Tyrinėtojas F. T. Dylamo, įvertinęs IKT reikš­me skurdžiausių Azijos ir Lotynų Amerikos šalių vystymuisi, pažymi, jog „būdai, kuriais technolo­gijos prisideda prie vystymosi, daugiausia priklau­so nuo socialinės, politinės, ekonominės aplin­kos konkrečioje valstybėje" [9, p. 6-7]. Kitas au­torius V. R. Koertas teigia, kad kyla grėsmė, jog „nepatvirtinus specialios strategijos, valdžia tech­nologijas dažniausiai naudos savo pačios vysty­mui, o ne visuomenės labui" [10]. Malaizijos patirtis byloja: „Žinių vadybos strategija nėra netinkama priemone tose šalyse, kur veikia korumpuoti, pažeidžiami politikai, socialinės, eko­nominės struktūros ir sistemos. Žinių vadybos strategijos prie­monėmis galima atskleisti ir(ar) pašalinti atsira­dusius neigiamus valstybės mokymosi padarinius. Taip pat klaidinga manyti, jog žinių vadybos strategija galėtų ar iš tikrųjų turėtų iš netinkamos valstybės pa­keisti ją į vystymąsi orientuotą, efektyvią super­valstybe. Žinių vadybos strategija yra kompetencijų, galimybių, politinės sistemos funkcija, keičianti egzistuo­jančias sąlygas į tobulesnes ir efektyvesnes" [2, p. 68]. Norint pozityviai paveikti gyvenimo kokybę, žinių vadybos strategijos plėtra turi sietis su visuomenės kūrimo vizija. Technologijos turi būti kaip įrankis tai vi­zijai įgyvendinti, o piliečiai privalo tiesiogiai da­lyvauti visuomenės kūrimo procese [3, p. 96-98]. 3.2.Virtualiosios mokymosi aplinkos bendroji struktūra Išsamus VMA galimybių nagrinėjimas išryškino detalias aplinkų savybes. Norėdami palengvinti VMA įsisavinimą, pateiksime dažnai vartojamų aplinkų struktūrines dalis ir standartinį VMA prototipą [11, 13]: • Naujienų tarnyba, teikianti informaciją apie kursus ir seminarus; • Kursų medžiagos rengimo priemonės, leidžiančios dėsty­tojui talpinti medžiagą iš nutolusio kompiuterio; • Studentų ir dėstytojų, studentų tarpusavio bendravimo prie­monės, susietos su darbų kalendoriumi bei kurso medžiaga; • Testų rengimo posistemis, susietas su darbų kalendoriumi; • Kontrolės-savikontrolės posistemis, susietas su darbų kalendoriumi; • Studentų identifikavimo ir statistinių duomenų kaupimo posistemis; • Vartotojų veiksmų registravimo posistemis; • Ataskaitų pagal įvairius kriterijus generavimo posistemis; • Rezervinio duomenų kopijavimo posistemis. 3.3.Lietuviškos virtualiosios mokymosi aplinkos galimybės [7, 8, 14] darbuose mokslininkai išskyrė du pagrindinius nuotolinių studijų sistemos posistemius: • Nuotolinio kurso projektavimo ir vystymo, kuri skirta kursų planavimui, aplinkos kūrimui, mokymo medžiagos perteikimui, sąveikos su kitais nuotolinio mokymo kursais palaikymui; • Studijų proceso palaikymo, kuris skirtas studijų dalyvių aprašymui ir proceso organizavimui, numatant savarankiš­kų studijų, bendravimo priemonių, žinių kontrolės klaste­rius. Žinių kontrolės posistemis skirtas žinių tikrinimo me­džiagai rengti ir ją naudoti. Įvardytų priemonių sąveika pa­deda įvertinti studento atliktą darbą bei dėstytojo sugaištą laiką. Be to, nuotolinių studijų sistemos mokymosi uždaviniams spręsti reikalingi dar du papildomi posistemiai: 1. Vykdymo organizavimo ir kontrolės, kuris padeda spręsti studijų proceso mokymosi uždavinius ir užtikrina saugų darbą. Jis identifikuoja registruotus vartotojus, analizuoja jų teises, suteikia prieigą prie aplinkos objektų, užtikrina nau­dojamų duomenų saugumą ir greito jų atkūrimo galimybes; 2. Logistikos, kuris skirtas institucijos personalo, resursų, finansų, įrangos ir informacijos planavimui. Jis palaiko informavimo modulį informacijai apie sistemos naudojimo galimybes skleisti. Kita šio posistemio dalis – informacinis studijų proceso aprūpinimas, t. y. nuorodos į bibliotekas ir kitus informacijos šaltinius, ypač pilnateksčius resursus, bei vietinių informacinių resursų kaupimas sistemos saugyklo­se. Medžiagos prieigos galimybes aprašo vartotojų teisės. Nenaudojant pagalbinių posistemių visas aukščiau minėtas užduotis turėtų atlikti studijas organizuojančios institucijos personalas. 3.4. LVMA realizavimo priemonės LVMA realizuoti naudotos šios nemokamos programinės priemonės: • Programavimo kalba PHP, kuri palaiko objektinio progra­mavimo paradigmą, turi funkcijų bibliotekas, skirtas darbui su tinklinėmis duomenų bazėmis. Kalbos pasirinkimą patvirtino TIOBE programavimo kalbų komunikavimo indeksas [4, 5], pagal kurį PHP kalbai skiriama 5-6 vietos; • PostgreSQL tinklinė duomenų bazė. Ji yra lėtesnė už MySQL, tačiau geriau palaiko SQL standartą. Galima atlik­ti transakcijas; kurti vaizdus bei trigerius; naudoti vidines procedūras; • LVMA servisų teikimui pritaikyta Linux operacinė sistema. Duomenų bazėje saugomi duomenys skaidomi į tris dalis: pirmoji - vartotojų, jų grupių, leidimų duomenys; antroji - duomenys apie kursus, jų struktūrą, hierarchiją, medžiagą; trečioji - duomenys apie vartotojų veiklą kurse, rezultatai ir įvertinimai. Suprojektuota duomenų bazė tenkina trečiąją normalizuotą formą. LVMA kurti naudota objektiškai orientuoto projektavimo technologija. Sistemai valdyti suprojektuotos universaliosios klasės palengvino daugelio mokymosi uždavinių sprendimą. Sis posistemis užtikrina vartotojų ir duomenų saugumą, naudoja koduotus identifikatorius, saugomus duomenų bazės lente­lėse. Kuriant posistemį apžvelgta ir įvertinta informacija apie tinklų saugumą [3, 6], įvesti papildomi reikalavimai slaptažodžiams pagal J. Scambray, S. Mcclure, G. Kurtz rekomendacijas [17]. Sukurta ir nau­dojama hierarchinė leidimų sistema, kuri pagal vartotojo teises keičia vartotojo aplinką ir leidžia atlikti tam tikrus veiksmus. Registruoto vartotojo identifikacijos duomenys duomenų bazėje aprašomi pagal kriptografinį šifravimo algoritmą MD5. Specialios Apache serverio direktyvos draudžia programinio kodo prieigą kataloge. Papildomą duomenų apsaugą užtikrina rezervinių kopijų kūrimas. Sistemos vartotojai priklauso kelioms stambioms grupėms (pavyzdžiui, dėstytojai, studentai ir pan.), kurios skaidomos į pogrupius ir sudaro hierarchinį medį. Kiekvienas pogrupis turi savąjį identifikatorių ir teises, kurios gali sutapti su kito pogrupio teisėmis. Vartotojas gali priklausyti keliems pogrupiams, atitinkamai įgauda­mas papildomų teisių. Pogrupiams suteikiami leidimai atlikti veiks­mus LVMA sistemoje, kurie tikrinami prieigos teisių kontrolės posis­temyje (2 pav.). Draudimo atveju dažniausiai paslepiamos parinktys, mygtukai ir pan. Kiekvienam identifikuotam vartotojui sukuriama sesija, kurios metu saugomas jo prisijungimo vardas ir užkoduotas slaptažodis. Kai puslapis atnaujinamas arba pereinama į kitą puslapį, vartotojas pakartotinai identifikuojamas. LVMA skaidoma į sritis, kuriose pagal vartotojo identifika­vimo procedūros suteiktas teises (2 pav.), keičiasi darbo aplinka. Posistemio elementai naudojami visose srityse. 3 pav. pavaizduota logistikos posistemio bendroji schema, kur ištisinė linija rodo neregistruotų vartotojų informacijos srautus, o punktyrinė -registruotų vartotojų. Bendrojoje srityje gali dirbti kiekvienas neidentifikuotas vartotojas. Joje perteikiama informacija apie renginius, naujus kursus, numatyta komunikavimo su personalu galimybė. Posistemyje trumpai aprašomi kursai, jų įvertis kreditais bei kita aktuali studentui informacija. Galima susipažinti su teikiamomis paslaugomis bei aplankyti rekomenduojamas nuorodas. Nauji vartotojai užsiregistruo­ja kursą per registravimo posistemį. Čia įrašytos informacijos kontro­lę vykdo sistemos administratorius, nes sudėtinga sukurti intelek­tualią ekspertinę sistemą, kuri tinkamai įvertintų besiregistruojan­čiojo ketinimų rimtumą bei kitus parametrus. Registravimo posiste­mis susietas su finansinės analizės posistemiu. Asmenys, nestudi­juojantys LVMA sistemą naudojančioje institucijoje, turi įmokėti tam tikrą mokestį už studijas. Vartotojo srityje gali dirbti tik prieigos kontrolės posistemyje identifikuoti asmenys, turintys teisę kurti ir koreguoti savo kursą (dažniausiai dėstytojai). Joje galima rašyti ir koreguoti skelbimus, skirtus neidentifikuotiems vartotojams, vykdyti studijų proceso finan­sinę analizę, talpinti ir koreguoti medžiagą bendrosioms reikmėms. Kurso srityje gali dirbti dviejų pagrindinių grupių vartotojai: studentai ir dėstytojai (kurso kuratoriai). Studentai ar vartotojai, turintys analogiškas teises, gali tik skaityti informaciją apie kursą bei dėstytojo skelbimus ir pereiti į kurso aplinką studijoms. Dėstytojai bei kiti analogiški vartotojai gali rašyti skelbimus apie parengtų modulių studijas, talpinti informaciją į kurso infoteka, įrašyti ir koreguoti nuorodas į naudingus informacijos šaltinius. 4 pav. matome naujienų skelbimo langą. Didžiausios logistikos galimybės suteiktos sistemos admi­nistratoriui. Jis gali įvesti naują skelbimų klasifikatorių, padalinį, numatyti veiksmus, kurie toleruojami arba draudžiami sistemoje, registruoti vartotojus, užpildžiusius elektroninį registracijos lapą, klasifikuoti nuorodas. Didėjant kursų ir vartotojų skaičiui, sistemos suagusiųjų švietime darbus tikslinga paskirstyti. 3.5. Nuotolinių kursų projektavimo ir vystymo posistemis Rengiant šį posistemį atlikta išsami populiarių nuotolinių studijų aplinkų, skirtų asinchroninėms studijoms (VVebCT, Learning-Space, Black Board ir kt.), medžiagos teikimo posistemių analizė. Išnagrinėti D. Keegan [8], E. Targamadzės, E. Normanto, D. Rut­kauskienės, A. Vidžiūno [20] darbai apie medžiagos rengimo ypatu­mus, jos teikimą virtualioje aplinkoje. Atlikta darbų analizė patvirti­no, kad rengiant medžiagą svarbu ją tinkamai struktūrizuoti, o moky­muisi panaudoti visas įmanomas aktyvinimo priemones. Todėl šis posistemis apima medžiagos struktūrizavimo, įkėlimo ir redagavimo įrankius. Posistemis dirba su visais populiariais informacijos perteiki­mo kompiuteryje formatais. Studijų procesui aktyvinti sukurtas dis­kusijų posistemis bei darbų kalendorius. Posistemyje numatytos sąveikos priemonės su kitais kursais bei medžiaga, patalpinta tinklalapiuose. 1 pav. Kurso struktūros projektavimo aplinka Posistemis prieinamas tik registruotiems vartotojams, ku­riems suteikta teisė kurti ir koreguoti kursus. Jį sudaro trys pagrin­dinės dalys: kurso rengimo ir medžiagos perteikimo priemonės, kurso palaikymo priemonės, sąveika su kitais kursais. Jei kurso autorius teorinę medžiagą yra struktūrizavęs ir patalpinęs tinklalapyje, jis gali formuoti teorinę dalį kaip išorinį kursą o patį studijų procesą aprašyti LVMA sistemoje. Galima medžiagą archyvuoti, o po to importuoti į virtualiąją aplinką. Teorinės medžiagos struktūrizavimui autorius gali naudoti hierarchinės struktūros kūrimo įrankį. 2 pav. pavaizduota kurso struktūros projektavimo aplinka. 2 pav. Kurso kalendoriaus projektavimo aplinka Studijų proceso dinamiką palaiko diskusijų organizavimo įrankis su atsiskaitymų persiuntimo funkcija. Kurso autorius gali nu­matyti darbų įvykdymo datas, kurios dinamiškai susiejamos su stu­dijų kalendoriumi, taip įvedama papildomo darbo kontrolės prie­monė. Įrašai, padaryti kalendoriuje, atsižvelgiant į einamąjį laiką skelbiami kurso naujienų skyrelyje. Studijų proceso palaikymo posistemiui būtini šie moduliai: naujų objektų registravimo, prieigos ir sąveikos teisių aprašymo, mokymosi proceso organizavimo ir kontrolės, žinių kontrolės ir mokymo bei mokymosi rezultatų įvertinimo (1 pav.). Pirmųjų trijų modulių funkcines galimybes atspindi sistemos administratoriaus panaudos atvejų diagrama (2 pav.). Nauju objektu gali būti naujas kursas, kursų grupė, studentas ir pan. Objektų kūrimo teises turi kursų autoriai, administratoriai ir jų grupės. Prieigos ir sąveikos teises bei jų naudojimo taisykles aprašo tik administratorių grupei priklausantys vartotojai (2 pav.). Pagal aprašytas teises galima generuoti ataskaitas, atlikti studijų analizę. Mokymo proceso organizavimo modulis glaudžiai susietas su logistikos posistemio informacijos saugojimo moduliais, per kuriuos realizuojama prieiga prie virtualių kurso bibliotekų bei išorinių informacijos šaltinių. Žinių kontrolės bei mokymo ir mokymosi rezultatų įvertinimo moduliai siejami ne tik su įprastu formaliose studijose studentų pasiekimų vertinimu. Vertinami sistemoje gali būti: 1. Nuotolinių studijų proceso dalyviai: studentai, dėstytojai, techninis personalas, administracinis personalas. 2. Įvairių lygių LVMA objektai: mokomoji medžiaga: teorija, užduotys, testai ir kt.; kursas, LVMA kaip sistema. M. Oliver [15] teigia, jog dažniausiai vertinimo metu stengia­masi įrodyti, kad pasiekti projekte iškelti tikslai. Kadangi projektų tikslai skirtingi - rezultatai labai skiriasi tiek savo forma, tiek turiniu. Anot M. Smith [18], gana dažnai „vertinama tai, kas svarbu vertintojui". Projektuojant sistemą stengtasi, kad būtų sudarytos galimybės vertinti visiems studijų proceso dalyviams. M. Lee [10] nurodo, kad vertinimas turi būti holistinis ir turi būti vertinama: įtaka įtaka organizacijai, pedagoginiai žmonėms bei jų santykiams, rezultatai, techniniai aspektai. Testai yra viena iš dažniausiai naudojamų vertinimo formų nuotolinėse studijose. Išnagrinėtos kitų VMA galimybės testų rengi­mo ir teikimo srityje. Taip pat išnagrinėti testavimo pedagoginiai aspektai. Testavimo modulio galimybės struktūrizuotai pateiktos 1 lentelėje. Klausimų tipų pasirinkimą lėmė naudota programinė įranga ir galimybė automatizuotai vertinti atsakymus. Kitose aplinkose įprastus Taip / Ne tipo klausimus galima realizuoti kaip pasirenka­muosius, nurodžius atitinkamus atsakymų variantus. Atitikimo radi­mo klausimai kuriami atskira programine įranga ir kol kas tinkami tik savikontrolei. Bet kokio kito tipo klausimai ir užduotys, sukurti panaudojant Java įskiepių, scenarijų, Flash ar kitokias technologijas, gali būti integruojami panaudojant kursų rengimo modulį. Įprastinėse VMA paprastai neegzistuoja galimybė nustatyti klausimo reikšmingumą. Šiuo atveju tokia galimybė numatyta. Jų pristatoma testavimo sistema orientuota į techninių disciplinų dėstymą. Joje įvesti grafiniai konstravimo klausimai pristatomi kaip sudarantys galimybę žengti Bloom'o taksonomijoje laipteliu aukštyn. Mūsų požiūriu, vertinimo validumą nuotolinėse studijose užtikrina kaupiamasis vertinimas ir naujų vertinimo būdų įvedimas. Vertinimui turėtų būti naudojamos nuotolinių kursų projektavimo ir vystymo posistemio funkcinės galimybės: savo darbų talpinimas, recenzijos ir Ict. LVMA funkcionavimas testuotas naudojant eksperimentinius duomenis ir įvairius galimus scenarijus. Kaupiamos vartotojų pasta­bos ir pageidavimai. Gauti rezultatai rodo, kad projekte užsibrėžti tikslai pasiekti. Tačiau numatytos tolesnio sistemos plėtojimo galimybės, užtikrinant jos tobulėjimą tiek technologiniu, tiek edukaciniu aspektais: • sistemos informacijos srautų optimizavimas; • logistikos posistemio finansų bei resursų mokymosi modulių tobulinimas; • studijų proceso palaikymo posistemio mokymosi proceso organizavimo ir kontrolės bei mokymosi rezultatų įverti­nimo modulių tobulinimas bei sąveikos optimizavimas; • kitomis priemonėmis parengtų elementų pilnesnis integravimas (su duomenų srautų realizacija tarp sukurtos sistemos ir integruojamų elementų); • registravimo procedūrų tobulinimas. 4. Informacijos technologijos mokant užsienio kalbų privalumai Lyginant respondentų darbo kompiuteriu vertinimus gauti duomenys parodė, kad pedagogų ir studentų nuomonės dėl informacijos technologi­jos panaudojimo mokant užsienio kalbų kartais nesutampa. Tai galima būtų paaiškinti tuo, kad studentai informacijos technologija naudojasi daž­niau ir aktyviau nei pedagogai. Analizuojant darbo kompiuteriu privalumus, dauguma res­pondentų - 97% studentų ir 87% pedagogų - informacijos technologiją pripažįsta kaip galingą informacinių duomenų banką. Internete esanti in­formacija, žodynai, enciklopedijos labai palengvina tiek pasiruošimą pa­inokai/paskaitai, tiek pačios pamokos/paskaitos eigą. Bendravimas elek­troniniu paštu skatina ne tik tarptautinį bendravimą ir bendradarbiavimą, bet ir komunikacinės kompetencijos kėlimą. Si idėjų saugykla 74% peda­gogų ir 32% studentų vertinama už temų įvairumą, gausumą ir aktualumą, prie temų esantys pratimai patrauklūs savo metodų įvairumu (36% peda­gogų, 38% studentų). Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad kompiuteris dažniausiai naudoja­mas kaip rašymo, archyvavimo ir skaičiavimo mašina. Tam pritaria 46% pedagogų ir 63% studentų. 1 pav. Informacijos technologijos mokant užsienio kalbų privalumų vertinimas 52% studentų ir 44% pedagogų pritaria, kad naudojant kompiuterines technologijas pamokos/paskaitos metu galima panaudoti įvairias moky­mo/si priemones: projektorius, televiziją, garso įrašus, paveikslus ir pan. Tai kelia didesnį ugdytinių susidomėjimą ir aktyvumą. 50% studentų ir 41% pedagogų mano, kad dirbant su kompiuteriu mo­kymo/si procesas individualizuojamas: ugdytiniai patys gali pasirinkti in­dividualų mokymosi lygį ir tempą: Autonomiškas mokymasis ugdymo/si procesą daro aktyvesnį ir nepriklausomą, o tai skatina darbo racionalumą ir intensyvumą. Darant kompiuterizuotus pratimus ugdytinis atsikrato bai­mės padaryti klaidų nes turi progą bet kada pasitaisyti, garantuojamas vertinimo objektyvumas; tai kaip privalumą pripažįsta 55% pedagogų ir 48% studentų. Siame susvetimėjimo ir abejingumo amžiuje sunku ugdytinį įtikinti, kaip svarbu mokytis užsienio kalbų. 66% pedagogų mano, kad mokymas kompiuteriu pakelia ugdytinio motyvaciją, o tai reiškia aktyvesnį dalyva-vimąpamokoje/paskaitoje ir galimus didesnius ugdymo/si pasiekimus. Tam pritaria tik 12% studentų. Bet analizuojant jų atsakymus į pateiktus klau­simus pastebimas studentų aktyvus naudojimasis informacijos technolo­gija, tad galima spėti, kad šio faktoriaus kaip privalumo jie paprasčiausiai nesuvokia. Žemiausiai respondentų įvertintas kompiuterio panaudojimas skatinant kūrybiškumą (35% pedagogų 28% studentų). Atrodytų, informacijos ir temų gausybė turėtų skatinti ugdytinių kritinį bei kūrybišką mąstymą, bet esant milžiniškai informacijos gausai vis aktualesnės tampa kopijavimo, plagijavimo, kūrybiškumo stokos problemos (2). Analizuojant informacijos technologijos trūkumus mokant užsienio kal­bų (žr. 2 pav.), dauguma respondentų - 68% pedagogų ir 57% studentų įsitikinę, kad pamokų/paskaitų metu dirbant kompiuteriu mažėja bendra­vimas tarp žmonių. Betgi pamokos forma, veiklos kryptys, taip pat inte­rakcija tarp pamokos dalyvių priklauso nuo pedagogo profesionalumo. Organizuojant įvairias veiklos formas, derinant įvairias priemones ir me­todus galima sudaryti sąlygas, skatinančias bendravimą ir bendradarbia­vimą tarp pedagogo ir ugdytinių bei tarp pačių ugdytinių. Didesnių problemų mokant užsienio kalbų atsiranda bendraujant elektroniniu paštu. Tai, žinoma, garantuoja kalbinės kompetencijos kėlimą, bet ir gausina kalbą specifiniu tinkliniu žargonu, su kuo mokytojui sunku kovoti. Be to, net 32% studentų teigia jaučiantys konkurenciją tarp bendramokslių, kuris geriau ir greičiau sugeba dirbti kompiuteriu. Tai pastebi tik 2% pedagogų. 75% studentų ir 47% pedagogų pripažįsta darbo kompiuteriu kenksmin­gumą sveikatai. Studentai labiau jaučia šį trūkumą, nes jie daugiau laiko praleidžia prie kompiuterio. Dirbant kompiuteriu pervargsta akys, prade­da skaudėti bei svaigti galva, netinkama sėdima laikysena apsunkina kvė­pavimą, vargina rankas, gali iškrypti stuburas, susikaupimas dirbant suke­lia psichologinę įtampą. Norint išvengti šių sveikatai kenksmingų veiks­nių būtina laikytis tam tikrų darbo sąlygų - parinkti darbui tinkamus bal­dus, tinkamą vietą, laiką, daryti pertraukas, fizinius pratimus ir pan. Mokant užsienio kalbų daugiausiai problemų iškyla dėl kompiuterinio dėstomos medžiagos apdorojimo. 70% pedagogų ir 45% studentų kaip vieną didžiausių darbo kompiuteriu trūkumų įvardija iškylančias techni­nes kliūtis, trikdančias planuojamą mokymo/si procesą ir keliančias stresą bei technofobiją. 42% pedagogų ir 13% studentų per kompiuterizuotas pamokas/paskaitas problemų sukelia kompiuterinio raštingumo stoka. Jau­noji karta formuojasi technologijomis turtingoje aplinkoje, tad informaci jos technologija paremtų pamokų/paskaitų metu jiems lengviau orientuo­tis ir dirbti kompiuteriu nei jų ugdytojui. Todėl pastaruoju metu švietimo sistemoje didelis dėmesys skiriamas pedagogų informacinių ir technolo­ginių įgūdžių tobulinimui. Susidūrus su šiomis problemomis, mokytojui pagelbėti gali technologijų mokytojas ar technologijų inžinierius. Vienas didžiausių kompiuterizuotos pamokos/paskaitos trūkumų yra dideli finansiniai ir organizaciniai kaštai. Duomenų analizė rodo, kad kom­piuterinė technika yra brangi (57% studentų ir 36% pedagogų) ir greitai senstanti (3 8% studentų ir 21 % pedagogų). Dėl finansinių priežasčių mo­kyklose trūksta kompiuterinės įrangos ir specializuotų programų, todėl ne visada įmanoma rasti užsienio kalbų ir informacinės technologijos sinte­zės. 23% pedagogų ir 15% studentų dirbti kompiuteriu trukdo programi­nės įrangos netinkamumas. 30% studentų ir 23% pedagogų trukdo nesu­gebėjimas atsirinkti teisingos ir reikalingos informacijos. Pastarasis nei­giamas faktorius labiau būdingas studentams. Daugybė informacijos in­ternete ne tik skatina plagijavimą, bet ir klaidina ugdytinį. Pedagogas gali pašalinti šį trūkumą ugdytiniams aiškindamas internete esančios neteisin­gos informacijos daromą žalą, padėdamas atsirinkti reikalingus faktus, ska­tindamas kritinį mąstymą. Išvados 1. Sparti socialinio bei kultūrinio gyvenimo kaita, informacinės visuo­menės plėtra, šalies integracija į euroatlantines struktūras kelia naujus už­davinius Lietuvos švietimui. 2. Vis labiau reikia savarankiškų, iniciatyvių, kūrybiškai mąstančių asmenybių, gebančių ne tik adaptuotis prie besikei­čiančios visuomenės reikalavimų, bet ir inicijuoti teigiamus pokyčius vi­sose gyvenimo srityse. Šis tikslas kaip prioritetinis įvardijamas ir "Ben­drosiose programose ir išsilavinimo standartuose": Mokykla, kurdama sa­vo gyvenimo būdą, visųpirma atsižvelgia į siekį ugdyti kūrybingą žmogų, gebantį ne tik prisitaikyti prie nuolatinės gyvenimo kaitos, bet ir teikti tai kaitai naujų postūmių-idėjomis ar darbais, gebantį įvairiais savo veiklos būdais praturtinti žmonių dvasinį bei materialinį pasaulį. (13;24). 3. Atsi­žvelgiant į visuomenės pokyčius kuriasi nauja mokymosi aplinka, kinta mokymo ir mokymosi kultūra. Tačiau pedagogui, įpratusiam gauti nuro­dymus ir daugiau dėmesio skirti žinioms ir drausmei, prisitaikyti prie libe-ralėjančios mokyklos reikalavimų nėra paprasta. Tai skatina domėtis, su kokiomis problemomis mokytojai susiduria vyresniųjų klasių anglų kal­bos pamokose, realizuodami vieną iš pagrindinių mokyklos siekių - ug­dyti kūrybišką asmenybę, ir kaip jie ir patys moksleiviai vertina galimy­bes ugdyti kūrybiškumą šio dalyko pamokose. 4. Apklausos rezultatai rodo, kad kompiuteris mokant užsienio kalbų turi daugiau privalumų nei trūkumų. Pedagogų ir besimokančiųjų nuomonės dėl informacijos technolo­gijos privalumų ir trūkumų mokant/is užsienio kalbų dažnai skiriasi, nes studentai mokosi technologijomis turtingoje aplinkoje ir dažniau bei ak­tyviau naudoja kompiuterį ugdymo procese. 5. Kompiuteris respondentų nuomone daugiausiai privalumų turi di-daktiniu-metodiniu (daugybė informacijos, temų ir priemonių įvairumas) ir psichologiniu (objektyvus vertinimas) aspektais. 6. Daugiausiai problemų respondentams sukelia techninės (brangi apa­ratūra, techninės kliūtys trikdo pamokos eigą,) ir organizacinės (kompiu­terinio raštingumo stoka) kliūtys, kenksmingumas sveikatai bei iškylanč6. ios bendravimo problemos. Literatūra 1. Balbieris G. Web Based Educational Environments: Education Phases, Models, Comparison, Information Technology 98. Kaunas: Technolo­gija, 1998, p. 202-206. 2. Baniulis K., Rėklaitis V. TestTool: Web-based Testing, Assessment, Learning. Informatics in Education, ISSN 1648-5831, Vol. 1. Vilnius: Institute of Mathematics and Informatics, 2002, p. 17-30. 3. http://www.mfoworld.com/security. 4. http://www.php.net/usage.php. 5. http ://www. le venez. com/lang/history .html. 6. http://wWw.micrososft.com/technet/security. 7. Kaye A., Rumble G. Distance Teaching for Higher and Adult Education. London: CroomHelm, 1981. 8. Keegan D. Foundations of Distance Education. London and New York: Routledge, 1991. 9. Kulvietienė R., Šileikienė I. LearningSpace: problems and experiences. Lietuvos matematikos rinkinys, t. 41 (spec. number), 2001, p. 303-307. 10. Lee M., Thompson R. Teaching at a Distance: Building a Virtual Learning Environment. 1999. Parsisiųsta iš http://www.jtap.ac.uk/reports/index.htm. Dabar prieinamas adresu http://www.jisc.ac.uk/index.cfm?name=project_distance_vle. 11. Lipeikienė J. Object-oriented Programming Learning Environment, Lietuvos matematikos rinkinys, t. 41(spec. number), 2001, p. 308-312. 12. Lipeikienė J., Pinkevičiūtė I. Investigation of virtual collaborative learning environment, Lietuvos matematikos rinkinys, t. 43 (spec. number), 2003, p. 259-264. 13. Markauskaitė L. Links between the Use of Virtual Learning Environment and Informatics Curriculum in Lithuanian Lower Secondary School. Lietuvos matematikos rinkinys, t. 43 (spec. number), 2003, p. 265-271 . 14. Miller E., Rice A. Systems of Organization. The Control of Tasks and Sentient Boundaries. London: Tavistock, 1967. 15. Oliver M. An introduction to the Evaluation of Learning Technology. Educational Technology & Society 3(4) 2000, ISSN 1436-4522. 16. Rutkauskienė D. ir kt. Distance learning. Kaunas: Technologija, 2003. 17. Scambray J., Mcclure S., Kurtz G. Hacking exposed: Network security secrets & solutions. Second edition 2001, Osborne, McGraw-Hill. 18. Smith M., Birchall D. From toolkit to strategy: towards an organizational approach to the evaluation of learning. Research and Innovation in Open and Distance Learning. Book of Essays, 2000. 19. Tamulynas R., Chmelevskis A. Intelligent Distribution architecture implementation in distance Learning systems. Information technology 98. Kaunas: Technologija, 1998, p. 207-209. 20. Dagienė V. Informacinių technologijų kurso pedagogams projektavimas. 21. Dagienė V. Informacinių technologijų taikymo švietime konceptualusis pagrindi­mas. 22. Domės W. Computer und Deutschunterricht. 23. Griiner M., Hassert T. Computer im Deutschunterricht. Miinchen, 2000. Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos švietime strategija.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!