Istorinės patirties atskleidimas lietuvių literatūroje

Istorija - mūsų praeities liudytoja, išminties lobynas, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai. Tautos istorija – tai mūsų visų šaknys, suteikiančios pagrindą būti oriam, pasitikinčiam savimi, o drauge įpareigojančios jausti atsakomybę už savo ir tautos garbę, išskirtinių tradicijų puoselėjimą. Neatsitiktinai tarp daugybės temų lietuvių literatūroje viena įdomesnių yra istorinės patirties atskleidimas, o tai ypač aktualu XX a. literatūroje. Šiuo laikotarpiu vyko didžiausi karai, taip pat Lietuvai teko susidurti su rusų bei vokiečių okupacijomis, kurios ypač sukrėtė lietuvius, sudarkė jų kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą. Atsirado nemažai inteligentų - rašytojų, kurie asmeninius išgyvenimus atskleidė kūriniuose. Istorinė patirtis ryški Salomėjos Nėries, Balio Sruogos ir Broniaus Krivicko kūryboje. Šie žmonės, nors ir gyveno tuo pačiu laikotarpiu, tačiau jų patirtis ir išgyvenimai, perteikti kūriniuose, yra pakankamai skirtingi, o tai traukia ne tik istorijos mylėtojus, tačiau ir tuos žmones, kurie mėgsta skaityti grožinius kūrinius. Taigi, remdamasis būtent šių lietuvių autorių kūriniais, savo kalboje aptarsiu jų atskleidžiamą asmeninę istorinę patirtį.
Skaudžią istorinę patirtį savo kūryboje atskleidė puiki lyrikė, įsimintinų, dainingų eilėraščių autorė - Salomėja Nėris, kuriai dažnai nepagailima ir aštrios kritikos, kaltinimų už liaupses Stalinui, komunistinei santvarkai, už lojalumą sovietinei valdžiai, už šios poetės ir kitų aktyvistų iš Maskvos „parvežtą Stalino saulę“. Poetė ne kartą įvairiuose leidiniuose buvo pavadinta išdavike, pasmerktas jos dalyvavimas SSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdyje Kremliuje, kurio metu Lietuva buvo priimta į SSRS sudėtį, pasmerkta ir jos sukurta pompastiška poema „Apie Staliną“. Nemažai publikacijų teigia priešingai – kad poetė neišdavė tautos, neparsidavė sovietinei santvarkai – taip elgtis ją vertė gyvenimas, tuometinė santvarka ir rašytojams bei poetams keliami reikalavimai, uždaviniai. Liaudies seimo deputatės vaidmuo jautrios sielos, nuolatos užsisklendusią provincijos, o vėliau Kauno gimnazijos mokytoją iškėlė į politinių įvykių areną ir tarsi apakino. Ji atsidūrė dėmesio centre ir tapo sovietų surengto spektaklio Maskvoje didžiausia puošmena ir ginklu. Visgi ją slėgė vienišumas, atskirtis nuo giminės, nerimas dėl Lietuvoje likusių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!