Žmogaus patirties atskleidimas lietuvių literatūroje

Žmogaus patirties atskleidimas lietuvių literatūroje Istorija – plati mokslo šaka, tirianti žmonijos nuopuolius ir pasiekimus bei interpretuojanti visuomenės raidą. Visgi pagrindinis šios srities objektas – žmonių patirtys. Nors vienos jų šviesios ir keliančios begalinį džiugesį, literatūros aruode akcentuojamos kitos – perpintos fizinių ir moralinių kančių. Būtent tokius išgyvenimus atskleidžia simbolizmo srovės kūrėjas Balys Sruoga bei išeivijos egzistencializmo prozininkas Antanas Škėma. Jų kūrybos viršūnės – romanai, apibendrinantys individo laikyseną bei jausmus moderniame absurdo pasaulyje. Balio Sruogos „Dievų miškas“ – tai nepakeliamos bei žmogų žlugdančios kasdienybės atsiminimai. Autobiografiniame romane autorius detaliai apmąsto ir vaizduoja bene didžiausią Europos katastrofą – Antrojo pasaulinio karo lagerių sistemą. Profesorius Sruoga, drauge su kitais lietuvių šviesuoliais atsidūręs racionalaus žiaurumo Štuthofo konclageryje, turi mokytis gyventi kitaip: „Beveik visas mūsų inteligentijos būrys pasirodė nieko nemokąs“. Pasakotojo, beteisio kalinio, akimis matomi bandymai priprasti prie naujos šokiruojančios kasdienybės: nuolatinio bado („maistas pats prasčiausias“), brutalaus smurto („kiti iš mūsų vaikščiojo jau su praskeltomis galvomis, sutinusiomis blauzdomis, žaizdotomis šlaunimis, nuo mušimų pamėlynavusia nugara“), alinančio darbo („visi...juodadarbiai“). Naujame pasaulyje net mirties sąvoka praranda sakralumą: taikliomis charakteristikomis ir lakoniškomis istorijomis vaizduojami aukščiausius postus užimantys „kapai“ (ir jų „mušeikizmo filosofija“), „budeliai megėjai“ – žiaurūs, iškrypusios psichikos žmonės, kuriems „kartais, būdavo, reikia pakarti keliolika žmonių“. Šiais hiperbolizuotais paveikslais autorius atskleidžia visiškai naujas, humanizmui prieštaraujančias patirtis, kurios tampa nuostabos nebekeliančia rutinos dalimi. Visgi šie išbandymai – penas ieškoti naujo savigynos būdo. Nelaisvėje nepasiduoti padeda draugų solidarumas, pagalba („Profesoriau, ar pasiutai?<...>Nebūk padūkęs!Laikykis!“), o pasakoti – ironijos kaukė. Teatro žmogus Balys Sruoga originaliai ir drąsiai šaiposi iš stovyklos mechanizmo, nacistinės pasaulėžiūros bei pačių kalinių nepraktiškumo. Sarkazmas – priešingas pasaulis griaunančiai ir žudančiai realybei, priedanga nuo jausmingumo ir likimo tragiškumo. Autorius pats teigia: „Jei būčiau be ironijos rašęs, nebūčiau išgyvenęs“. Taigi, Balys Sruoga detalia savo patirtimi atskleidžia fašizmo baisumų esmę – visišką žmogaus paniekinimą ir nukrypimą nuo humanizmo normų, o memuarų romanas „Dievų miškas“ tampa tarpininku tarp trauminės rašytojo patirties ir žmonių, kuriems neteko jos išgyventi. Sunkumus modernioje XXa. visuomenėje taip pat patiria bei beprasmybę išgyvena ir Antano Škėmos intelektualiojo psichologinio romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas. Tai Antanas Garšva – individualybę beprarandąs liftininkas, paženklintas blizgančiais numeriais: „87 iš kairės, 87 iš dešinės“. Jo emigracija Amerikoje – nėra lengva: elgesį ir išvaizdą varžo keltuvininko uniforma, dvilypumas angliškoje aplinkoje, apie paliktą tėvynę primena ir skausmingą ilgesį sukelia motinos žiedas, visavertiškai gyventi neleidžia įgimtos ir įgytos ligos. Vienintelė atsvara žiaurioms gyvenimo patirtims – kūryba („Bijau mirti, todėl rašau.“), traukusi jį nuo pat vaikystės: dar mažam berniukui motina įskiepijo grožio ir idealo siekimo pradą, „atvėrė“ fantaziją ir romantišką žvilgsnį į pasaulį („Staiga visas sudrebėjau ekstazėje. Karštame šalty. Rankose nulaikyčiau saulę ir ... kaip juokinga vaikščioti jūra!“). Kaip būdinga poetui, Garšva turi tikslą – parašyti gyvenimo kūrinį, kuris paliktų pėdsaką literatūros istorijoje: „Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu.“ Tačiau nacistinė ir sovietinės okupacijos įstato kūrėją į Prokrusto lovą – jo kūriniai privalo atitikti „užsakymą“: parodyti „kenčiančią nuo ponų priespaudos liaudį“ bei aukštinti stalinizmą. Napaklūstantis totalitarizmui juonuolis yra suluošinamas tiek fiziškai, tiek morališkai, o šie randai lieka visam gyvenimui – psichinis nestabilumas sugriauna iliuzijas ir apriboja pasaulio malonumus. Visgi romano pabaigoje personažas patiria virsmą – ilgai ieškotas, jo pasaulėžiūrą ir jausmus atspindintis eilėraštis susidėlioja mintyse. Atrodo, turėtų būti įprasminamas viso gyvenimo darbas („Aš vykdžiau ieškančiųjų įsakymus“), bet negailestingas likimas ironiškai sudaužo žmogiškas ir kūrybines svajones – veikėjas išprotėja, įgyja laimingo ir „ramaus idioto“ veidą. Tokia tragiška romano pabaiga atspindi autoriaus sampratą, kad moderniame absurdo pasaulyje nebelieka vietos tikrajam menui. Vadinasi, sąmonės srauto principu sukurto romano „Balta drobulė“ paskirtis – perteikti XXa. vidurio žmogaus tragišką patirtį ir taip formuoti kultūrinę atmintį. Taigi, šie kūriniai yra svarbūs istorinės patirties dokumentai bei to laikotarpio modernaus žmogaus dvasinės katastrofos liudininkai. Tačiau tai – ne tik praeitis. Abu romanai detalizuoja universaliąsias problemas ir perteikia skaitytojams be galo vertingas pamokas apie tai, kaip nepalūžti ir išlikti sudužusių iliuzijų pasaulyje. Nerija Remeikaitė, IVe ĮŽANGA PER DAUG SAMPROTAVIMO!

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!