Istorinė patirtis lietuvių literatūroje

Istorinės patirties atskleidimas lietuvių literatūroje Kiekviena šalis savo gyvavimo laikotarpiu išgyveno įvairiausius įvykius, buvo valdoma skirtingų valdovų, todėl ir jos istorija yra savita. Žmonės užrašydavo sukauptas žinias, įgytą patirtį knygose. Turbūt pritarsite, kad knyga yra istorijos atmintis, patikimiausias informacijos šaltinis, todėl jose galima rasti aprašytų įvairiausių skirtingų laikotarpių įvykių. Lietuvoje per daugiau nei tūkstantį metų yra sukaupta daugybė istorinių įrašų: LDK laikotarpis, Pirmasis pasaulinis karas, tarpukaris, ir tai dar ne pabaiga. Be to, svarbiausius šalies įvykius kūriniuose įamžino ir rašytojai. Tautos dainius Maironis, eilėraščiuose aprašydamas žmonių išgyvenimus istorinių įvykių fone, skleidė patriotines idėjas. Memuarų knygoje „Dievų miškas“ Balys Sruoga aprašė kalinio gyvenimą nacistiniame lageryje Antrojo pasaulinio karo metais. Justinas Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“ kelia XXI a. tautiškumo problemas. Nors poetas romantinkas Jonas Mačiulis, pasirašinėjęs Maironio pseudonimu eilėraščiuose vaizduoja skirtingus laikotarpius ir skatina žmogaus patriotiškumą. Didžioji jo kūrybos dalis išreiškė pažangiuosius XIX a. lietuvių nacionalinio judėjimo siekimus, atspindėjo liaudies kovą su carizmo priespauda, liaudies optimizmą, ištvermę, ryšį su gimtuoju kraštu. Maironis buvo tautos patriotizmo žadintojas. Poeto kūryba visada buvo neatsiejama nuo šalies istorijos, ji yra tarsi Lietuvos metraštis. Svarbią vietą Maironio kūryboje užima kovos su lietuvių tautos priešu - kryžiuočių ordinu: „Eina garsas Prūsų žemės:/ žirgą reiks balnoti;/ Daug kryžiuočių nuo Malburgo/ rengias mus terioti.‘‘ Eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“ kunigas primena skaitytojams LDK laikus, kur „Vytautas didis garsiai viešpatavo“, mini 1410 m. Žalgirio mūšyje lietuvių pasiektą reikšmingą pergalę: „Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;/ Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir bus.“. Eilėraštyje „Trakų pilis“ jis prisimena buvusią Lietuvos didybę ir kelia retorinius klausimus: „Kur tavo galia, garsi palikimais?/ Kur ta senovė, brangi atminimais? <...> Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįšte?/ Ar vien minėsme kaip savo jaunystę?“. Kadangi Maironis kuria XIX a. pab. -XX a. pr. lietuviškos spaudos draudimo metais, kai mokyklose uždrausta lietuvių kalba, o Lietuvos bajorija kalba lenkiškai, šie eilėraščiai tampa priešnuodžiu lietuvių nutautėjimui. Be to, laikraštyje „Novoje vremia“ 1884 m. pasirodė jo straipsnis lietuvių kalbos teisių gynimo klausimais. Eilėraštyje „Tautos pabėgėliams“ poetas kreipiasi į skaitytoją: „Žinau, nesupraste jūs skausmo giesmės,/ Apsvaigę nuo lenkiško tvaiko:/ Sudieu gi tada, jūs vardai be garbės! /Šešėliai, užklydę lig laiko. Tad kūriniuose aprašydamas žmonių jausmus, mintis, išgyvenimus istorinių įvykių sūkuriuose, Jonas Mačiulis skatina tautos patriotiškumą. Balys Sruoga, patyręs Štuthofo lagerio kalinio dalią, memuarų knygoje „Dievų miškas“ įamžino tai, kaip šioje nacių stovykloje buvo naikinami ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų žmonės. 1943 m. kovo 16 d. jis buvo suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko. Ten Sruogai teko išgyventi tikrą pragarą. Jiems teko grūstis kambariuose, miegoti ant žemės ir kęsti prižiūrėtojų beatodairiškus smūgius. Lageryje žmogaus gyvybė buvo nieko verta, prižiūrėtojai labiau, nei kalinio gyvybę vertino turtą. Jei kalinys turėjo auksinį dantį, tai geriau jo nepamesti. Auksinio danties praradimas buvo vertinamas, kaip aukso gabalėlio vagystė iš SS (sukarintos nacistinės Vokietijos organizacijos) iždo. Šventės Štuthofe buvo švenčiamos savaip. Kalėdų proga prie eglutės buvo pastatytos kartuvės, per Velykas katorgininkai gavo vieną vienintelį kiaušinį. Tačiau tas kiaušinis buvo simbolis, daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę. Keista, tačiau Sruoga su kitais ragavusiais kiaušinį kaliniais buvo sotūs juo visą likusią dieną. Tik tas sotumas buvo labiau moralinis nei fizinis. Dėl žiaurios lagerio tvarkos kaliniai buvo praradę žmogiškumą, viskas, kas laisvam žmogui atrodė nenormalu, kaliniams buvo įprasta. Maistas buvo opi problema ,nes, iki maistui atkeliaujant į kalinio rankas, didžioji jo dalis jau buvo nusavinta kitų kalinių ar prižiūrėtojų. Balys Sruoga rašė: lageryje niekas nieko nevogdavo, o tik nusavindavo. Netgi sarginiai šunys gaudavo sveikesnį, skanesnį bei maistingesnį valgį nei kaliniai. Ironija - buvo pagrindinė Balio Sruogos romano ypatybė. Kaip pats rašytojas teigė: „jeigu aš be ironijos būčiau rašęs, aš nebūčiau išgyvenęs.“. Vieną iš prižiūrėtojų, Vaceką Kozlovskį jis apibūdino kaip mušeiką specialistą, budelį mėgėją. Majerį apibūdino taip: dūšia buvo plati kaip jūra – visoks šlamštas joje tilpdavo. Manau galima teigti, kad Sruoga sugebėjo visą žiaurumą perteikti absurdiška forma, tokia, koks buvo ir kalinių gyvenimas Štuthofe. Taigi, Balys Sruoga romane „Dievų miškas“, naudodamas ironiją, atskleidė žiaurią lagerio realybę, kurią stengėsi nuslėpti nacistinė valdžia. Tautos Poetas Justinas Marcinkevičius laikomas dvasiniu ir moraliniu tautos autoritetu, anot Dalios Grybauskaitės, Marcinkevičius brandino tautą. Beveik visi jo kūriniai parašyti patriotinėmis temomis. Just. Marcinkevičius į Lietuvos dramaturgijos ir teatro istoriją įėjo savo trilogija: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“.  Ši trilogija sovietmečiu stiprino tautiškumą, žadino domėjimąsi kalba ir istorija. Aprašydamas Lietuvos praeitį, poetas dramoje „Mažvydas“ kelia tautiškumo problemas. Tai poetinė drama apie žmogų, Martyną Mažvydą, kuris padėjo pagrindą lietuvių kalbai išleisdamas pirmąją lietuvišką knygą. Mažvydas - žmogus, sugebėjęs išgelbėti lietuvių kalbą ir visą tautą nuo išnykimo. Dramoje už reformacines pažiūras jis buvo ištremtas iš Lietuvos, todėl jam teko gyventi Karaliaučiuje. Pokalbio su Vilentu epizode Mažvydas teigia, jog atlieka Sizifo darbui prilygstančią pareigą Dievui. Kiek vėliau pripažįsta, jog pareiga atvedė jį į Karaliaučių, bet ta pareiga ne dievui buvusi, o žodžiui. Anot Raimundo Lukšo, Marcinkevičius šia drama norėjo perteikti lietuviško žodžio, kaip svarbaus tautiškumo simbolio, prasmę. Dialogo su Vilentu pabaigoje Mažvydas , įgavęs ryžto, nusprendžia kovoti, grumtis dėl kiekvieno žodžio ir „stumti tą sunkų Sizifo akmenį į kalną“. Mažvydą dramoje mes matome žmogų idealistą, nesavanaudį, pasiaukojantį, bet kokia kaina siekiantį savo tikslo. Net ir šių dienų žmonės iš jo galėtų daug ko pasimokyti. Šis žmogus linkęs paaukoti save dėl kur kas aukštesnių tikslų. Jis vadovaujasi amžinosiomis vertybėmis. Drama pabaigiama Mažvydo katekizmo skaitymu. Jis skiemenuoja žodį „Lie-tu-va“, kuris yra kiekvieno lietuvio širdyje. Vadinasi, šie trys skiemenys „Lie-tu-va“ ir lietuviškas žodis tampa pagrindine Justino Marcinkevičiaus dramos tautiškumo samprata. Taigi Lietuvai per daugiau nei 1000 metų teko patirti ir šilto, ir šalto. Maironis eilėraščiais primena apie Lietuvos senovę – didingus LDK laikus. Balys Sruoga ironizuodamas vaizduoja žiaurią nacių lagerio kalinio dalią, kurią teko patirti ne tik lietuviams, bet ir kitų tautų žmonėms. O Justinas Marcinkevičius aprašė pirmosios lietuviškos knygos autoriaus išgyvenimus ir taip skleidė valstybingumo sampratą. Manau sutiksite, kad ir iš istorinių dokumentų, ir iš rašytojų kūrybos matome, kad Lietuva yra turtinga savo istorine patirtimi, o jos žmonės tikrai pelnytai išsikovojo nepriklausomybę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!